Kolūkis arba tremtis!
Praėjus trejiems metams po karo, okupantai ėmėsi griauti dešimtmečiais nusistovėjusį lietuvių gyvenimo būdą bei šalies ekonominę sanklodą ir suvaryti kaimą į sovietų pavyzdžiu sukurtus kolūkius. Tam 1947 metų gegužės 21 dieną, Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetas buvo priėmęs slaptą nutarimą.
Kad šis planas būtų įgyvendintas, Kremliui ir jo statytiniams teko griebtis ne tik ekonominio spaudimo ir kaimo žmonių bauginimo, bet ir žiaurių represijų. Tad neatsitiktinai lygiai po metų, 1948 metų gegužės 22 dieną sovietai pradėjo didžiausią pokario metais trėmimų operaciją „Vesna“.
Galimas dalykas, kad prievartinis kolūkių steigimas būtų prasidėjęs bent pora metų anksčiau, jei ne pirmieji masiniai prieškariniai trėmimai, ir rekrūtų gaudymas į sovietinę kariuomenę 1944-aisiais, sukėlęs iš pradžių spontanišką, o vėliau ir gerai organizuotą ginkluotą pasipriešinimą sugrįžusiems sovietų okupantams.
Vos prasiritus frontui, 1944 metais Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priima įstatymą „Dėl vokiečių okupacijos padarinių Lietuvos TSR likvidavimo.“ Formalus šio įstatymo tikslas – tęsti 1940 metais pradėtą žemės reformą, tačiau iš tiesų tai buvo žemės nusavinimas, kur kas didesnis, nei pirmaisiais okupacijos metais.
Iš viso iki 1948 metų rudens valstybė „priglobė“ 1,6 mln. ha žemės – pustrečio karto daugiau, nei 1940-aisiais. Valstybės žinion perėjo ne tik be šeimininkų likę, bet ir iš ūkininkų atimti plotai. Vadinamiesiems „buožėms“ tuo metu buvo palikta po 25-30 ha, o taip vadinamiems „aktyviems hitlerinių okupantų talkininkams“ – vos po 5 ha žemės. Nusavinta žemė turėjo atitekti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, tačiau, didelei sovietų valdžios nuostabai, jos nelabai kas norėjo – apie 400 ha žemės taip ir liko neišskirstyta.
Tam buvo mažiausiai dvi priežastys: visų pirma, didelio entuziazmo nekėlė kalbos apie tai, kad netrukus visi šiaip ar taip bus suvaryti į kolūkius. Be to, imti buvusią kaimynų – partizanų ar tremtinių žemę dažnai buvo tolygu mirties nuosprendžiui – kaimo vietoves kontroliavę rezistentai tokių dalykų paprastai neatleisdavo. Tad dalis iš nužudytų, nukenktų ar ištremtų žmonių atimtos žemės buvo kone įbrukta miestelių stribams ir sovietinių įstaigų tarnautojams, kurie jos dirbti neturėjo jokio noro. Taip kadaise gražūs ir tvarkingi laukai pamažu ėmė virsti usnynais ir dirvonais.
Tačiau kaip šį nutarimą įgyvendinti, jei savanoriškai atsisakyti kad ir nedidelio savo turto ir sumesti jį į bendrą katilą niekas nesiveržia? Tai liudija ir faktas, kad pirmaisiais kolektyvizacijos metais valdžiai pavyko šiaip taip suorganizuoti vos 20 kolūkių.
Tokia padėtis Maskvos aiškiai netenkino, tad sovietinės Lietuvos valdžia, mėgindama „paprotinti“ kaimo žmonės, nuo įtikinėjimų ir agitacijos perėjo prie ekonominio spaudimo. Dėl to ypač kentėjo labiau prakutusieji.
Jau 1947 metų rudenį pradedami sudarinėti vadinamieji „buožių sąrašai“. Į juos LKP CK nutarimu pateko visi ūkininkai, naudoję samdomąjį darbą, turėję kuliamąją, traktorių ar kitą žemės ūkio mašiną, malūną, lentpjūvę, nuomoję kaimynams gyvulius, skolinę sėklai grūdus ar kokius nors padargus.
„Buožes“ visų pirma užgriuvo sunki finansinė našta: jiems buvo įvesti ir nuolat augo progresiniai mokesčiai už naudojimąsi žeme, buvo didinamos ir vadinamosios pyliavos – produkcija, kurią neatlygintinai reikėjo atiduoti valstybei. Kitas valstiečių smaugimo įrankis buvo produkcijos supirkimo kainos – po 1947 metais įvykdytos pinigų reformos jos krito nuo 4 iki 10 kartų, tuo tarpu mokesčiai iki 1950 metų padidėjo net 5 kartus.
Tokių mokesčių našta tapo nepakeliama ne tik „buožėms“, bet ir kitiems ūkininkams, kuriuos sovietų valdžia buvo priskyrusi prie vadinamųjų „darbo valstiečių“. 1949 metais pastarieji įstengė sumokėti vos pusę nustatyto žemės mokesčio. Prasiskolinusiųjų ūkiai būdavo nedelsiant aprašomi, o jų šeimininkams tekdavo atsisveikinti su gyvuliais, grūdais, kitu užvargtu turtu, kai kurie iš jų net atsidurdavo kalėjime. Ypač negailestingai buvo elgiamasi su „buožėmis“: įstatymas leido atimti iš jų viską, išskyrus namą, vieną gyvulį ar įrankį ir asmeninius daiktus. Nors formaliai ūkininkui buvo privaloma palikti išgyventi būtiną minimumą: sėklas, plūgą, akėčias, arklį, karvę ir kiaulę, o iš asmeninių daiktų – kostiumą, paltą, kepurę, vieną porą batų ir kailinius, šių reikalavimų paprastai niekas nevykdė. „Buožėms įstatymai negalioja“ – dažnai kartodavo vietos valdžios aktyvistai, palikdami ūkininką pliką ir basą.
„Likviduoti kaip klasę“
Kitas būdas paskatinti kolūkinį entuziazmą buvo šantažas ir bauginimai. „Gyventojams taip ir paaiškinkite, kad jeigu kas nevykdys valsčiaus vykdomojo komiteto nurodymų arba nepanorės stoti į kolūkį, tai tuos valstiečius iškelsime į Sibirą“, – instruktuodamas apylinkių pirmininkus nurodė Šakių apskrities Barzdų valsčiaus vykdomojo komiteto vadovas Juozas Vaičiūnas. Kad tokie grasinimai skambėjo ne tik minėtame valsčiuje, liudija ir laiškas A. Sniečkui, kurį 1949 metų sausio 27dieną pasirašė grupė Kėdainių apskrities Šėtos valsčiaus Stašaičių kaimo gyventojų. Laiške skundžiamasi, kad valsčiaus aktyvistai privertė juos pasirašyti pareiškimus dėl kolūkio organizavimo, priešingu atveju grasindami pasodinti į kalėjimą ar išvežti į Sibirą. Atsakymai į panašius nusiskundimus, pasak sparnuotos frazės, ateidavo apsiavę kerziniais batais. Tačiau prieš imantis plataus masto represijų, pagal visas sovietų politinio teatro taisykles, reikėjo organizuoti „darbo žmonių reikalavimus“ imtis priemonių prieš šviesaus rytojaus priešininkus.
Pirmuoju ženklu, jog virš Lietuvos kaimo vėl tvenkiasi debesys tapo 1948 metų gruodžio 21-23 dienomis Vilniuje valdžios sušauktas pirmasis Sovietų Lietuvos kolūkiečių suvažiavimas. Jame kai kurie specialiai parinkti kolūkių vadovai ragino imtis „griežtesnių priemonių kovai su buožėmis ir buržuaziniais nacionalistais“, o vieno Šakių apskrities Sintautų valsčiaus kolūkio pirmininkas netgi paragino „parašyti laišką draugui Stalinui, kad visi buožės būtų likviduoti kaip klasė“.
Ruoštis „likvidavimui“ pradėta maždaug po keturių mėnesių. Balandžio 3 dieną Maskvoje patvirtinama SSRS MGB vyriausiosios transporto valdybos viršininko pulkininko Michailo Benesono parengta kraupi aritmetika. Skaičiavimuose nurodoma, kad būsimiems trėmimams iš Lietuvos teritorijos prireiksią 1500 vagonų, kurių kiekviename turi tilpti po 24 žmones, vadinasi, pasirengta išvežti 36 tūkstančius žmonių. Gegužės 18 d. LSSR Ministrų taryba ir LKP CK priėmė visiškai slaptą nutarimą Nr. 60 „Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimu“ ir dvylikos punktų instrukcija trėmimų vykdytojams. Pirmą kartą į tremtinių sąrašus formaliai traukiami ne tik rezistentai, jų rėmėjai ar šeimų nariai, bet ir į kolūkius stoti nepanorėję paprasti kaimo ūkininkai. Maždaug po mėnesio prasidės įvykiai, įėję į istoriją kaip didžiausia pokario trėmimų operacija „Vesna“.
„Gegužės 22 dieną, apie 4 valandą ryto išgirdau beldžiantis į duris. Kaimynas Jonas Vaiginas prašė, kad atidaryčiau duris – jis turįs man kažką svarbaus pranešti. Pravėriau duris ir apstulbau iš išgąsčio. Už jo nugaros stovėjo visas būrys ginkluotų kareivių, koks trisdešimt. Kieme – paruoštas kulkosvydis. Būrio karininkas, pastūmęs mane į šalį, įsiveržė vidun ir pareikalavo mano paso ir pieno pristatymo kortelės. Pažiūrėjęs į tuos popierius, išsitraukė iš kišenės raštą ir monotonišku balsu perskaitė, kad vyriausybė yra nutarusi ištremti mane iš Lietuvos į kitą sovietinę valstybę už kenkimą Sovietų Sąjungai. Paklausus, kuo aš galėjau pakenkti, atsakė, jog į tai bus atsakyta vėliau“. Taip 1948 metų didžiuosius trėmimus prisimena Biržų apskrities, Suosto kaimo valstietė Barbora Armonienė.
Apie tai, kiek žmonių buvo ištemta per liūdnai pagarsėjusią operaciją „Vesna“ būta įvairių versijų. Išeivijos istorikai yra minėję įvairius skaičius – nuo 40 iki 105 tūkstančių. Vis dėlto šiandien, remiantis archyviniais šaltiniais galima tvirtinti, kad į tremtinų žmonių sąrašus buvo įtraukti 56 718 asmenys. Trėmimų organizatorių pranešime Maskvai ir SSRS MGB 2-osios valdybos ataskaitoje teigiama, kad gegužės 22-23 dienomis į Buriatijos-Mongolijos ASSR buvo išvežtos 11345 šeimos arba 39766 žmonės.
Atrodo, kad toks didelis trėmimo operacijos mastas leido sovietinės Lietuvos valdžiai bent dalinai pasiekti savo tikslų ir „įtikinti“ dalį ūkininkų nebesipriešinti kolektyvizacijai. Iš karto po šių trėmimų valsčiuose ir apylinkėse buvo rengiami surengti valstiečių susirinkimai, kuriuose aiškinta, kodėl vežami „buožės“ ir agituojama stoti į kolūkius. 1948 birželį A. Sniečkus pranešime VKP(b) CK sekretoriui Andrejui Ždanovui jau rašo: „Po operacijos respublikoje dar labiau padidėjo darbo žmonių gamybinis ir politinis aktyvumas. Valstiečiai pradėjo aktyviau dalyvauti visuomeniniame politiniame gyvenime, aktyviau ir drąsiau kalbėti susirinkimuose ir reikšti savo nuomonę, stoja į žemės ūkio kooperatyvus, teikia pareiškimus, kuriuose prašo steigti kolūkius.“ Tai, kad nauja trėmimų banga įbaugino žmones ir privertė juo paklusti primetamai tvarkai, liudija ir skaičiai. Jei 1948 metų balandžio 1 dieną Lietuvoje buvo vos 75, tai liepos pirmąją, iš karto po trėmimų – jau 227 kolūkiai, o kolūkiečių per tris mėnesius padaugėjo 3,4 karto. Kad trėmimai bei represijos tuo metu buvo vienintelis „argumentas“, skatinęs kolūkių kūrimąsi, liudija ir faktas, jog panaši situacija pasikartojo ir po 1949 metų kovą įvykdytos antrosios trėmimų operacijos „Priboj“. Tuomet per trumpą laiką kolūkių skaičius išaugo nuo 1130 iki 3079.
Jakaičių kaimo senkapiai, 2015 m.
Kiek aukščiau Jakaičių senkapių ant kalno, stovėjo Šturmų sodyba. Pagal Alfonso Dapkaus pasakojimą, jo tėvo Jono prisiminimus Šturmų sodybije per naktį buvo laikomi uždaryti aplinkiniai ūkininkai, siekiant priversti juos atiduoti žemę, inventorių ir pasirašyti stoti į kolūkį. Lygiai tokia pati situacija ir procesas dėl prievartavimo į kolūkį vyko ir Tūbinėse Juozo Knyzelio sodyboje.
Šiaip ar taip, 1951 metų sausio pradžioje, į 4471 kolūkį buvo suvaryta daugiau nei 89 proc. visų ūkių. Matyt, norėdama kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją, valdžia ėmėsi dar vienos represijų bangos: 1951 metų rudenį buvo surengta trečioji didelė pokario trėmimų operacija „Osen“. Šį kartą jau buvo nukreipta vien prieš kolektyvizacijos vajui nepasidavusius ūkininkus. Dabar tremiamųjų sąrašus sudarinėjo nebe MGB padaliniai, o vietinė administracija ir partijos komitetai. „Savieji“ buvo negailestingi – 4215 šeimų arba 14950 žmonių atsidūrė „buožių“ gretose, nepaisant to, kad pusė jų jau buvo spėję įstoti į kolūkius. Visiškai netikusiems į „buožes“ buvo priklijuotos „buožių pakalikų“ etiketės. Spalio 2-3 dienomis vykdytam paskutiniajam dideliam trėmimui vykdyti buvo mobilizuotos milžiniškos pajėgos: daugiau nei 15 tūkstančių MGB darbuotojų, kareivių, karininkų, stribų bei 8 tūkstančiai sovietinių ir partinių aktyvistų. Tuomet į Krasnojarsko kraštą buvo išvežta 16 150 žmonių – daugiau, negu planuota.
Nugalėjusio socializmo baudžiava
Išvežusi paskutiniuosius kolūkių „skeptikus“, sovietinės Lietuvos valdžia galėjo teigti, kad kolektyvizacija respublikoje pagaliau baigta. 1951 metų gruodžio 26 dieną įvykusi LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesija konstatavo, kad „Lietuvoje visose ūkio srityse nedalomai viešpatauja socializmas“, o pakeistuose konstitucijos 4-10 straipsniuose buvo pažymėta, kad respublikoje neliko privačios gamybos priemonių nuosavybės.
Dabar nebeliko jokių kliūčių įtvirtinti kolūkinę baudžiavą: formaliai savanoriškai susivienijimas į visuomeninį ūkį iš tikrųjų buvo spąstai, iš kurių ištrūkti buvo labai sunku, o dažniausiai – neįmanoma. Iki pat 1975 metų, kol buvo priimtas Pasų įstatymas, kolūkietis net negalėjo laisvai disponuoti savo asmens dokumentais, o iki 1969-ųjų išstoti iš kolūkio, negavus visuotiniam jo narių susirinkimo pritarimo. Atsižvelgiant į sovietinės „demokratijos“ ypatumus tai reiškė, kad kaimiečių likimas faktiškai atsidūrė kolūkių pirmininkų rankose. Pačius pirmininkus formaliai taip pat „rinkdavo“ visuotinis kolūkiečių susirinkimas, tačiau iš tiesų jie buvo iš rajonų atvežti partijos statytiniai, už kurių kandidatūras įbauginti ir beteisiai kolūkiečiai visuomet klusniai pakeldavo rankas.
 Kvito pavyzdys apie reikalaujamus valstybei pristatyti maisto produktus. Reikalavimai pateikiami aukščiausiu Valstybiniu lygiu, galbūt vienišai moteriškei turinčiai žemės, begėdiškai pažymint, kad tai "valstybės ir asmeniškai naudai".
Pusiau baudžiavinius santykius įtvirtino ir visiems privalomas atidirbti darbadienių skaičius, už kurį buvo mokamas tik simbolinis atlyginimas. Vyrai kasmet turėdavo atidirbti kolūkyje po 150, moterys – po 100 dienų. Tuo tarpu, vis labiau smunkant gamybai, atlyginimas už tokį darbą vis labiau mažėjo. Jei 1948 metais už darbadienį vidutiniškai buvo mokama po 5,6 kilogramo grūdų ir po 16 kapeikų, tai 1953 metais – jau vos po 1,1 kilogramo grūdų ir tik po 6 kapeikas.
Nuo bado ir visiško skurdo kaimo žmones gelbėjo nedidelis pagalbinis 6 arų sklypas: iki pat 6-ojo dešimtmečio pabaigos kolūkiečiai iš jo gaudavo maždaug tris ketvirtadalius visų pajamų. Vėliau vadinamasis pagalbinis ūkis maitins ne tik kaimą, bet ir miestą. Ir ne vien Lietuvoje, bet ir pas kaimynus.
Tuo tarpu visuomeninis ūkis nesulaikomai smuko. 80 procentų tuometinių kolūkių pirmininkų buvo baigę vos tris pradžios mokyklos klases ir neturėjo jokio supratimo apie kokias nors žemės ūkio technologijas.
Tūbinėse organizuoto Kolūkio "Tarybų Lietuva" pirmininkas Raudonius, apie 1955 m.
Išliko prisiminimų, kokie buvo Raudoniaus pirmininkavimo metai. Tai buvo tipiškas to laiko sovietinis valdininkas, kuris turėdamas daug galių, jomis naudodavosi ir savanaudiškais tikslais. Pagal pasakojimus, nuo Raudoniaus nukentėjo ne viena vieniša apylinkės moterėlė, kur tik jis įnikdavo dažniau lankytis.
Eiliniai kolūkiečiai, matydami kad bendras turtas šiaip ar tai žūva, tempė į savo ūkius viską, kas pakliūdavo, nors bausmės už tai buvo numatytos drastiškos: už kelis kilogramus nugvelbtų kolūkio grūdų galėjai sėsti į kalėjimą 5-7 metams.
Amerikos lietuvių spauda apie ūkininkavimą kolūkiuose
Nepaisant visų apribojimų, prasidėjo ir masinis bėgimas į miestus – nuo 1948 iki 1963 metų iš 1,7 milijono dirbančiųjų žemės ūkyje beliko vos milijonas. Nors įmonių vadovai ir buvo raginami nepriimti į darbą savavališkai iš kolūkių pasitraukusių kaimiečių, šio reikalavimo, matyt nelabai kas paisė: miestuose darbo jėgos taip pat nebuvo per daug.
Kad kadaise klestėjęs Lietuvos žemės ūkis nesulaikomai artėja prie katastrofos, suprato ir aukščiausi jos vadovai. 1953-1954 metais iš hektaro buvo prikuliama vos 3-4 centneriai grūdų ir prikasama tik po 40-50 centnerių bulvių. Kolūkiuose nebuvo trąšų, o gyvuliai žiemą būdavo šeriami šiaudais, tad nemaža jų dalis tiesiog nesulaukdavo pavasario. Lietuvos vadovybė ėmėsi karštligiškai ieškoti išeities: perpus sumažino mokesčius ir privalomojo produkcijos pristatymo normas, leido kolūkiams patiems nusistatyti pasėlių plotus ar laikomų gyvulių skaičių. Tačiau tai nepadėjo: žemės ūkis vis labiau atsiliko nuo prieškarinio, nesulaikomai risdamasis į didžiausią XX amžiaus Lietuvos istorijoje duobę. Ryškiausias tokio smukimo simbolis buvo tuščios parduotuvių lentynos ir prie maisto produktų nusidriekusios didžiulės eilės.
Apie pirmajį darbą pokario kolūkyje, ir įsidarbinimą agronomo pareigoms, savo prisiminimuose aprašė buvusios prieškario ūkininkų Radžių dukros, buvusios Tūbinių mokytojos Elenos Radžiūtės sūnus, tuo metu ką tik baigęs Ž. Ū. technikumą, Mykolas Pronckus:
"...Mane nukreipė darbui į Karolio Požėlos vardo kolūkį agronomo pareigoms. Jam priklausė ir Bilionių kaimas, kuriame mano tėvas buvo nusipirkęs ūkį. Šis kolūkis buvo netoli Laukuvos išsidėstęs abipus Žemaičių plento. Kolūkiai tuo metu buvo labai silpni, o pastarasis vienas silpniausių.
Įsiminė darbo pradžia. Atvykęs, prie kontoros pievelėje, pamačiau sėdintį būrelį vyrų. Pasiteiravus vienas jų pasirodė beesas kolūkio pirmininkas Kulbokas. Jis buvo pusamžis, gana smulkaus ir sauso sudėjimo, bet atrodė gana smarkus vyras. Netoli jo prie medžio pririštas stovėjo arklys. Jo balne pirmininkas pralesdavo didesnę laiko dalį. Prisitačiau. Pradėjo klausinėti kas aš ir iš kur. Po to „užėjo“ kalba apie tai, kur mane apgyvendinti. Sutarę įsodino į „bričkelę“ ir nuvežė į netoli Švedkalnio apylinkėse esančią sodyba, kurioje gyveno našlė, turinti suaugusią dukterį ir paauglį sūnų. Kolūkio pirmininkui prašant, mane priėmė. Sutarėme, kad už 300 rublių, man duos kambarį, lovą su patalyne ir maistą. (Mano atlyginimas buvo 800 rublių mėnesiui).
Apsigyvenau. Kambarėlis buvo mažas, beveik nekūrenamas, su ranka lengvai pasiekdavau lubas. Kaip specialistas aš beveik neturėjau praktinių nei organizacinių įgūdžių. Be to patekau į nepažįstamą aplinką, kurioje buvau kaip nemėgstamos valdžios atstovas. Didesnė dalis turimų teorinių žinių pasirodė visiškai nereikalingos. Pirmą darbo dieną, kolūkio pirmininkas, įsisodinęs į „bričkelę“, apvežė aplink kolūkį, aprodydamas jo ribas bei kai kuriuos gamybinius pastatus.
Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.
Kaip specialistui: transporto priemonę davė arklį. Parsivežęs iš Babūnės balną, ant arklio, laukuose praleisdavau daug laiko. Juo jodavau ir į pasitarimus rajone, kurie vykdavo kiekvieną mėnesį, o kartais ir dažniau. Kadangi priklausiau tiesiogiai MTS (iš ten gaudavau atlyginimą) buvau atsakingas už padėtį ūkyje. Ūkinė ir ekonominė veikla buvo bloga. Visi darbai vėluodavo, derlius menkas, gyvuliai beveik nedavė produkcijos, daug gyvulių krisdavo. Darbams iš MTS buvo priskiriami vikšriniai traktoriai. Vienas buvo skirtas mūsų kolūkiui. Jo darbus turėjau kontroliuoti.
Šienpjūtė Payžnio kaime, 1947 m. Iš P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.
Šienapjūtė Payžnio kaime, 1947 m. Iš P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.
Iš P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.
Traktorius dažnai gesdavo. Kolūkiečiai nenoriai eidavo į darbą, o ir darbus atlikdavo atmestinai. Dažnos buvo vagystės, girtuokliavimai…Už darbą kolūkiečiai bevek nieko negaudavo.
Kukurūzų derliaus nuėmimas: TSRS pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo laikmetis, kada reikėjo auginti kukurūzus, neaplenkė ir Payžnio, 1960 m. Iš P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.
Vyko „politinių kultūrų“ vajus. Teko sėti koksagyzą, kukurūzus. Nieko gero iš to neišėjo. Dėl visų šių ūkinių trūkumų ir bėdų dažnai buvau kaltinamas kaip nesugebantis dirbti. Beveik kiekvieną savaitę vykdavo valdybos posėdžiai. Posėdžiaudavome iki išnaktų, o karšti debatai vykdavo net iki paryčių… Buvo svarstomos įvairios ūkinės bėdos iš kur gauti pašarų…, ką daryti su į darbą neinančiais kolūkiečiais, kam reikia mažinti arus…"
Mykolo Pronskaus prisiminimus užrašė ir jo gyvenimo istoriją į autobiografinę knygelę "Gyvenimo prasmės beieškant" , sudėjo dukra Giedrė Kvieskienė.
Blogėjanti padėtis Lietuvoje neliko ir be Maskvos dėmesio. 1955 metų gruodžio 1 dieną SSKP CK ir SSRS Ministrų Taryba nutarė imtis priemonių „Lietuvos TSR žemės ūkiui pakelti“. Sprendimas buvo grynai sovietinis – silpniausiems kolūkiams buvo tiesiog nurašytos skolos. Tai buvo aiškus signalas, kad ieškoti išeities iš sunkumų kolūkiams nebūtina – anksčiau ar vėliau viskuo pasirūpins valdžia. Kita vertus, buvo padaryta ir protingų sprendimų: tais pačiais metais iš centralizuotų Mašinų ir traktorių stočių į kolūkius perkelti agronomai ir zootechnikai, į kaimą paskirta 1,3 tūkstančio specialistų, dalis iš jų pakeitė kolūkių pirmininkų kėdėse sėdėjusius mažaraščius.
Rugių kuliamoji Kaniškių k. "Laimės" Kolūkyje. Nuotrauka iš J. Navickio rinkinio
Pakelti žemės ūkį ėmėsi ir seną stalinietį Mečį Gedvilą ministrų tarybos pirmininko poste pakeitęs Motiejus Šumauskas, siūlydamas naujoves, kurios daugeliui senų partokratų galėjo atrodyti kaip erezija. Matydamas, iki trijų ketvirtadalių mėsos ir pieno pagaminama pagalbiniuose ūkiuose, jis 1957 metais pasiūlė skirti kolūkiečiams net iki 2 ha žemės. „Reikia nustatyti derlingumo ribą, o kas virš jos, tegul gauna kolūkietis“, – pareiškė M. Gedvilas LKP CK biuro posėdyje.
Šiaip ar taip, apie 1961 metus reikalai Lietuvos žemės ūkyje pagerėjo: tuo metu grūdų derlingumas jau pasiekė prieškarinį lygį, o nuo 1965 metų Lietuva pagal visus rodiklius ėmė pirmauti Sovietų Sąjungoje.
Suprantama, taip atsitiko ne dėl „nugalėjusio socializmo“, o nepaisant jo. Mat 1961 metais priimtoje SSKP programoje buvo garsiai pareikšta, kad „kolūkis – valstietijos komunizmo mokykla“. Remiantis šia idėja, žemės ūkis turėjo kuo greičiau būti visiškai suvalstybintas. Vos išaugus gamybai, 1962 metais pradėtas pagalbiniuose ūkiuose laikomų galvijų suvisuomeninimo vajus, svarstyta net galimybė apskritai panaikinti pagalbinius sklypus. Rusijoje ir Ukrainoje šių idėjų įgyvendinimas visiškai sužlugdė žemės ūkį. Lietuvos valdžia, nenorėdama prarasti pastarųjų metų pasiekimo, tokiems planams tyliai priešinosi. Tad nenuostabu, kad Lietuva kitų sąjunginių respublikų akyse ilgą laiką išliko savotiška sovietinio gyvenimo vitrina, jau vėliau, atgautosios nepriklausomybės laikais pagimdžiusia mitus apie prarastą kolūkinio gyvenimo rojų.
Apie "nugalėjusio socializmo" tikrają padėtį spręsti galima paga buvusio prie TSKP CK Tarptautinio skyriaus vedėjo pavaduotojo Anatolijaus Černiajevo slaptai vesti dienoraščiai. Jis juos vedė nuo 1972 iki 1991 metų. Jam pastoviai tekdavo ruošti TSKP CK Plenumams pranešimus, todėl jam buvo prieinami visi statistiniai duomenys.
Po A. Černiajevo mirties jo artimieji pagal slaptuosius dienoraščius išleido net tris knygas. Tai tiesiog aukso vertės knygos, nes Kremliaus valdžia vis kaltina Jelcino liberalus, jog jie sužlugdė tokią klestinčią Sovietų Sąjungos ekonomiką.
Štai keletas ištraukų, kuriose padėtis jau baigiančioje savo egzistavimą brėžnevinėje sovietinėje santvarkoje apibrėžiama tik keletoje visuomenės gyvenimo sferų, pradedant Afganistanu, kur TSRS įvedė savo kariuomenę, ekonomine-politine degradacija ir baigiant visuotine vogimo sistema egzistavusia visose sferose, bet ypač ryškia transporte:
"...Grįžkime prie Afganistano. Visas mūsų (TSKP CK Tarptautinio skyriaus) darbas vyksta po šių įvykių "ženklu". Kankinamės, tiesiog laužome smegenis, nors aišku, kad pakeisti jau nieko negalime. Į socializmo istoriją įrašytas dar vienas atskaitos taškas. ..
Karteris (JAV prezidentas) nepardavė mums(TSRS) 17 mln. tonų grūdų (Maskvoje iš karto dingo miltai ir makaronai), uždraudė bet kokį eksportą, atšaukė visus pasitarimus ir vizitus, pareikalavo atšaukti Olimpiadą(...šiandien JAV NOK sutiko su Karterio nuomone. Ką dabar pasakys TOK?).
Tečer su mumis padarė tą patį. Portugalija uždraudė gaudyti žuvį jos 200 mylių zonoje, kaip ir JAV pas save, sumažindami mums gaudymo kvotas nuo 450 000 tonų iki 75 000 tonų. Tą patį padarė Kanada ir Australija. Beveik visos Vakarų šalys (išskyrus Prancūziją) sumažino lygį ir apimtį visokių mainų ir vizitų. Uždraudė visokias planuotas parodas ir gastroles ("Ermitažo" į JAV, "Didžiojo Teatro" - į Norvegiją ir kt.). Australija uždarė kelią įplaukti arktiniams laivams į savo uostus. Vakar mus pasmerkė Islaminė konferencija (t. y. visos musulmoniškos šalys, išskyrus Siriją, Libiją, Alžyrą ir patį Afganistaną), kuris vyko Islamabade. Mus pasmerkė Europarlamentas, socialdemokratinės partijos, profsąjungų centrai. Naujoji Zelandija išsiuntė mūsų ambasadorių Sofinskį, apkaltinę jį pinigų perdavimu PSENZ (mūsų draugai).
O kas darosi spaudoje, TV ir per radiją - sunku buvo net įsivaizduoti, gėdina ir mindo mus visais įmanomais būdais. (...) Tuo tarpu, ekonominė padėtis, matomai liūdna. Man čia partiniame susirinkime pavedė daryti pranešimą pagal lapkričio Plenumo suvestinę. Kai ką įdėmiai teko skaityti. Pranešimą padariau kritišką ir atšiaurų. Tačiau ne tame reikalas. Patvirtinimų ne teko ilgai laukti. ...
Praėjusį antradienį CK Sekretoriate svarstė klausimą "Apie grobimus transporte". Aš tiesiog drebėjau nuo gėdos ir pasibaisėjimo. Tris mėnesius dirbo CK komisija vadovaujama Kapitonovo. Ir štai, ką ji pranešė Sekretoriatui: Per du metus vagysčių skaičius išaugo dvigubai, pavogto turto suma - 4 kartus;
40 % vagių - patys geležinkeliečiai; - 60 % vagių - patys vandens transporto darbuotojai; - 9 - 11 000 automašinų susikaupia Breste, todėl, kad juos neįmanoma taip "išrinktus" pristatyti užsieniečiams; - 25 % traktorių ir žemės ūkio mašinų ateina iškomplektuotų; - 30 % automašinų "Žiguli" gražinami atgal į gamyklą, todėl, kad jie pusiau išrinkti; - kroviniai 14 mlrd. rublių sumai kiekvieną dieną būna be apsaugos. Apsauginiai yra, jų 69 tūks., tačiau tai pensininkai, invalidai, dirbantys už 80 - 90 rublių į mėnesį; -per metus pavagiama ant daug mlrd. rublių;
Mėsos vagia 7 kartus daugiau, nei prieš metus, žuvies 5 kartus daugiau. Vidaus reikalų ministro pavaduotojas pranešė, kad 1970 metais pagavo 4 tūks. vagių geležinkelio transporte, o 1979 - 11 tūks.
Tai tik tuos, kuriuos pagavo. O kuriuos nepagavo - kiek jų? (...) Afganistanas, kaip opa ėda visuomenės sąmonę ir tarptautinį gyvenimą. Sklinda gandai, kad Taškente karo ligoninės užkimštos mūsų sužeistais vaikinais, kad kiekvieną dieną atvyksta lėktuvai "prikimšti" karstų, kad įvairiose žinybose, siunčiančiose į ten specialistus, vis daugėja portretų juoduose rėmuose. T. y. liaudis ant savęs pajautė politikos pėdsakus. Už ką? Dėl ko? Stebėtina - vis daugiau arba mažiau sąmoningi ir padorūs žmonės mato, kad padaryta didžiausia kvailystė. Kaip nepažiūrėsi!
O tuo tarpu, liejasi priešrinkiminės liaupsės ir šlovinimas pagrindinio "marazmatiko". Kiekvienoje kalboje liaupsinimas ištikimo "leninco" adresu ir taip toliau..., užimant daug laiko TV ir radijo laidų, tik jį vieną ir cituoja. Kiekvieną dieną jis ką nors pasveikina arba sveikina su sėkme, arba su darbo pradžia (nors galbūt pats savo pasveikinimų netgi laikraščiuose neskaito, nors kiekvieną savaitę Sekretoriatas patvirtina jų krūvomis).
Liaudyje keikiama ši niekam nesuprantama internacionalinė akcija, įmantriai išsireikšdami, tai, kad "ėsti nėra ką". Netgi iš tokių miestų, kaip Gorkis: "desantininkai" su ekskursiniais autobusais tęsia Maskvos "apgultį". Šeštadieniais į produktų parduotuves neįlįsi. Tempia didžiausiais krepšiais viską, kas papuolė - nuo sviesto iki apelsinų. Ir nuodėmė netgi apie tai blogai pagalvoti. Kuo jie blogesni už mus, šitie žmonės iš Toržoko arba Kalugos. Greičiausiai netgi geresni, taip, kad tikriausia jie vis tiktai kažką sukuria, o ne popierių eikvoja...
Sričių komitetams uždraudė skersti gyvulius. Tačiau mėsos dėl šito nepadaugės: priduos pusgyvius ir liesus gyvulius. Normos nustatytos tiesiog ant juoko: 1981 metams Rostovui prie Dono mėsos planuojama vienam žmogui - 2 kg į metus! Padėtis blogesnė nei karo metu, todėl, kad tada reikėjo aprūpinti tik miestus, o dabar - ir kaimą.
Iš visur gauname reikalavimus ir prašymus įvesti korteles, tačiau šito padaryti neįmanoma! Ne tiktai pagal politinį supratimą, tačiau ir todėl, kad neužteks produktų: juk teks duoti ribotai, tačiau visiems, o ne išskirtinai - Maskvai. (...)
Afganistanas. Kiekvieną dieną mes kišame į šitą "reikalą" milžiniškus pinigus ir materialinius išteklius. Viską jiems tiekiame ir viskuo aprūpiname. Atvyko jų užsienio reikalų ministras. Tiesiai pareiškė, kad iždas tuščias ir valstybinio biudžeto užteks tiktai dviejų ministerijų išlaikymui. Likusioms duokite! Ir duodame: traktorius, mašinas, duoną, radijo stotis, popierių, pinigus, nekalbant jau apie ten savo kariuomenės išlaikymą ir, atrodo, Afganistano taip pat. Režimo sustiprėjimo ženklų praktiškai nėra jokių. Nesimato kūrimosi nors kiek gyvybingos politinės struktūros. Išeis mūsų kariuomenė - ir Karmalio po kelių dienų nebus. Bendrai tai įklimpome atsakančiai. Su kuo nepakalbėsi - netgi ne prieštarauja, o stebisi: kiek visa tai gali tęstis? T. y. visas šitas brežnevinis režimas. Vėl eina pikti politiniai anekdotai..."
Kaip matome TSRS žlugimas 1990-aisiais buvo logiška tokios padėties pabaiga. O, kadangi Rusijoje iš pamokų nesimokoma, vertinant padėtį dar po 30 metų Rusijos Putino rėžimas užgrobęs valdžią ir egzistuojantis jau 20 metų, taip pat artėja prie analogiškos padėties ir baigties.
Tūbinių apylinkės, 1946-1986 m.
Dėl kryptingos sovietizacijos, mokesčių ir prievartinių kolūkių kūrimo planų ūkininkavimo sąlygos pasidarė nebepakeliamos. Daugelis ūkininkų sovietinės valdžios ir jos kolūkinės santvarkos nepripažino, vengdami rekrūtų į sovietinę karuomenę 1944 metais, tremties ir kalėjimo, slapstėsi miškuose, vėliau prisijungė prie organizuoto ginkluoto pasipriešinimo. Apsistoję miškuose, kovotojai pas ūkininkus ir gimines lankydavosi naktimis, draudė stoti į kolūkius ar kitaip prisidėti prie tarybų valdžios, pagal perduodamus prašymus, jiems buvo organizuojamas maitinimas, teikiama kita reikalinga parama, kadangi tai buvo savi dažnai pažįstai žmonės. Padėdami partizanams ūkininkai patekdavo į didelį pavojų. Net ir už numanomą paramą, įskundus piktybiškai, žmonės būdavo suimami, tardomi ir įkalinami 10-iai ir daugiau metų. Toks likimas ištiko tūbiniškius Povilą Drūkteinį, Petrą Gumuliauską, ūkininką Petrą Dapkų, Valeriją Zobėlaitę Auškalnienę iš Balsių. Tokiu būdu nukentėjo Tūbinių mokyklos mokytojai, dauguma buvusių šaulių, kurių suėmimui nereikėjo ir kito preteksto.
Savo tvarką, pasitelkusi skaitlingas jėgos struktūras, tarybų valdžia visu pajėgumu diegė ne tik prievarta, bet sėjo baimę, skatino nepasitikėjimą tarp žmonių, baudžiamosioms operacijoms buvo verbuojami ir ginkluojami vietiniai gyventojai, liaudyje praminti "stribais".
Nepaklususiems savanoriškai stoti į sovietinius kolūkius šeštojo dešimtmečio pradžioje vėl grėsė Sibiras, buvo ruošiama trečioji trėmimų banga. Užsispyrę ūkininkai dar valdė turto, kurio nenorėjo atiduoti. Naujai valdžiai niekas nenorėjo jokių įsipareigojimų. Vieni dėl pavojaus nukentėti nuo savųjų esančių miškuose, draudžiančių paklusti ir prisidėti prie kolektyvizacijos, kiti dėl baimės atsidurti prie bado slenksčio, atsisakius nuosavos žemės.
Kolūkio steigimui Tūbinių krašte, prisidedant miškuose įsikūrusiems partizanams buvo aktyviai priešinamasi iki pat 1950 m. Nuo platesnės tolimesnės trėmimų bangos dalinai išgelbėjo "visų tautų tėvo“ Stalino mirtis 1952 m. kovo mėn., nulėmusi politinio klimato atšilimą, tačiau ir priešinimąsis kolūkiams iš esmės jau buvo palaužtas.
Kolūkio raštininkai. Antras iš kairės, Paneročio k. gyventojas Urbutis, apie 1947 m.
Tūbinių k. gyventoja Mėta Višinskytė prisiminė pirmojo kolūkio kūrimą Tūbinėse ir būsimo kolūkio pavadinimo rinkimus. Kai susirinkime buvo pateiktas svarstyti pavadinimo klausimas, sarkazmo nestojęs ir labiau išprusęs ūkininkas A. Bendikas pasiūlė kolūkį pavadinti "Bado rykšte". Tai aišku sukėlė juoko ir plojimų, bet tuo pačiu atspindėjo sudėtingą pokarinę situaciją ir ūkininkų požiūrį į kolūkius. Badas buvo visai šalia, o kolūkine santvarka, kuri naujos okupacinės valdžios buvo primesta iš sovietinės Rusijos, niekas netikėjo.
Padievyčio tarybinio ūkio Tūbinių skyriaus "darbovietė" buvo įsikūrusi buvusio ūkininko K. Bagdono sodyboje. Kazimieras Bagdonas, išėjęs į ginkluoto pasipriešinimo būrį buvo žuvęs, o likusi šeima išvežta į Sibirą. Ant arklių Bronislovas Bielskis ir Stasys Pudževis. Nuotrauka iš R.Macaitės Pudževienės rinkinio
Stasys Pudževis ir Bronislovas Bielskis apie 1947 m.
Po medelių sodinimo talkos grįžimas namo į Tūbines amerikietiška karine mašina "Studebaker". Nuotrauka V. Vilkanausko, iš Albinos Vilkanauskaitės rinkinio.
Mokslas Ūkvedžių mokykloje
ŽŪ ūkvedžių mokyklos mokiniai susipažįsta su linų pluošto apdorojimo technologija, 1952 m.
Nikodemas Dekeris Brokštėnų km. gyventojas, žemės ūkio ūkvedžių mokykloje, 1952 m.
Žemės ūkio ūkvedžių mokyklos III-oji laida,1952 m. N. Dekeris 4-oje eilėje 6-as iš kairės
Saviveiklinininkus priėmė valdžia. Nuotrauka prie pašto pastato Šilalėje. Iš E. Mikalaukienes.
Žemės ūkio darbai
Patys pirmieji darbai laukuose pavasarį buvo: vyrams – tvorų tvėrimas, po to sekė sėja.
Sėja Jakaičių k., apie 1950 m. Iš kairės Jonas Beinorius, Albrikis, Jonas Dapkus, ketvirtas Kazimieras Dapkus. Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės albumo.
Baigus sėti, buvo vežamas mėšlas ir ariami pūdymai, reikia ruošti durpes kurui, čia pat ir šienapjūtė. Jos nepabaigus reikia pjauti rugius. Po rugiapjūtės vasarojaus pjovimas ir kiti vėlyvo rudens darbai.
Šienapjūtė buvo sunkiausias žemės ūkio darbas. Visos pievos buvo šienaujamos dalgiais, pjaudavo vien tiktai vyrai. Nupjautam šienui apvytus ir pradžiūvus, į pievas išeidavo grėbėjai.
Rugiapjūtė Tūbinių apylinkėje, apie 1948m. Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės albumo.
Rugiapjūtė Tūbinių apylinkėje, apie 1966m. Nuotrauka iš I. Vištartaitės albumo
Atokvėpis rugiapjūtėje pjovėjams ir rišėjoms, Paneročio k. apie 1950 m., iš Birutės Dajoraitės albumo
Rugiapjūtė Tūbinėse. Iš Vlado Montrimo albumo
Rugiapjūtėje, šalia Tūbinių. Iš M. Višinskytės nuotraukų rinkinio
Darbai Brokštėnų k. Nuotrauka iš G. Pocevičienės albumo
Nuotrauka iš A. Bendiko rinkinio
Darbas tarybinio ūkio laukuose kartu su artimiausiais kaimynais. Pirmame plane prigulęs dešinėje Kazimieras Dapkus. Stovi trečias iš dešinės Boleslovas Kelpša, ketvirtas Alfonsas Bendikas, pirma iš kairės Verpečinskienė.
Tūbinių gyventojai, apie 1960 m. Nuotrauka iš R.Macaitės, Macų šeimos rinkinio.
Dapkai, Juozas ir Zigmas(sėdi ant arklio) padėjo savo tėvui Jonui tvarkytis ūkio arklių fermoje ir ganyklose. Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės albumo.
Alfonsas ir Zigmas Dapkai, Jakaičių k. apie 1960 m.
Iš P. Valausko šeimos albumo.
Tūbiniškės
Jakaičių ir Paižnio kaimo gyventojai, apie 1950 m.
Tai statybininkų brigada dirbusi prie tilto per Ižnę statybos: pirmoje eilėje iš kairės vaikas Zigmas Dapkus, Albinas Šturma, Pranas Verpečinskis. Antroje eilėje Jonas Dapkus, Juozas Lukošius, ketvirtas Vladas Šturma, J. Dapkus.
Galvijų fermų statybose, apie1960m
Kalbėtojas direktorius Jankus
Išvyka su bendradarbiais. Čia matome Petrą Macą, brokštėniškius Donatą Ambrozą, Jurgį Kėblą, tėvelį Alfonsą Bendiką, Pikšrį, Urbutį, brolį Tomą su draugais Petru Stulga, Kestučiu Mikalauskiu ir kitais tūbiniškiais, kurie kartu vyko į Kauną 1962 m.
Sėdi iš kairės Tūbiniškiai Alfonsas Bendikas, Antanas Dapkus, Jonas Dapkus. Stovi pirmas iš dešinės Rupšys, antras Šidlauskas, trečias Padievyčio Žuvininkystės Ūkio direktorius Jankus.
Ekskursijoje prie IX Forto Kaune Tūbinių mokyklos mokinių tėvai
Ekskursantų grupė iš Padievyčio ir Tūbinių. Stovi trečia iš kairės mokytoja Aldona Dapkienė, šešta Murauskaitė Kniulienė, pirmas iš dešinės Alfonsas Bendikas. Pirmoje eilėje antras iš kairės Antanas Dapkus, trečias Rupšys, šeštas su akiniais ūkio direktorius Jankus, pirmas iš dešinės Šidlauskas.
Muzikantai ir saviveikla.
Jakaičių kaime Vinco Dapkaus giminėje, beveik visi muzikantai, kultūrinio darbo organizatoriai. Pasižymėję muzikantai V. Dapkaus vaikai: Petras, Ona(Razutienė, Amerikoje), Aleksandra-Olė. Petro vaikai Albina, Antanas, O. Razutienės dukra Aldona(Amerikoje). Muzikuoja ir Jono Dapkaus giminėje, Jakaičių k.
Antanas Dapkus ir Albina daug metų dirbo kultūros srityje ne tik Tūbinėse, bet ir Padievytyje, mokė muzikos vaikus mokyklose.
Albina Dapkutė Baipšienė ir jos vadovaujamas kolektyvai
Dainų šventėje Vilniuje
Paradas Vilniuje, Nuotrauka iš A. Dapkaus albumo
Nuotraukos iš Antano Dapkaus rinkinio
Repeticijos...
Antano Dapkaus solo gerai kompanijai
Tūbinių muzikantai groja vestuvėje. Smuikas Viktoras Mikalauskas, akordeonas Antanas Dapkus, trombonas Aloyzas Mikalauskas, apie 1970 m.
Ona Macaitė Jakienė, tarpukario Tūbinių pučiamūjų orkestro muzikantų Macų Jono ir Petro sesuo, ilgametė bažnyčios giemininkė, pati pamėgusi muziką ir dainą, savo talentą perdavė vaikams Aloyzui ir Antanui. Muzika profesija tapo ir jos dukterėčiai, E. Macaitei, dirbusiai muzikos mokytoja Tauragėje. Iš Prano Jako nuotraukų rinkinio
Viktoro Mikalausko trio. Viktoras su smuiku centre.
Iš kairės: Antanas Dapkus, Aloyzas ir Antanas Jakai. Iš Prano Jako nuotraukų rinkinio
Antano Jako kaimo kapela suorganizuota Poežerėje, 1970 m. A. Jakas centre groja akordeonu.
Elena Macaitė, Tauragės 2-os vidurinės mokyklos, mokinių pučiamūjų orkestro vadovė.
Aleksandra Olė Dapkutė, knygininkė, katalikiško jaunimo pavasario sąjungos aktyvistė, nenuilstama saviveiklos mylėtoja, daugelio Tūbinių chorų dainininkė ir šokių kolektyvų vadovė įvairių švenčių ir vestuvių šeimininkėlė. Be jos neapsieidavo nė viena Tūbinių apylinkės arba Šilalės rajono šventė.
Olės, šokėjos, muzikantės, nuostabaus balso dainininkės ir daugelio saviveiklinių kolektyvų vadovės fenomenas Tūbinių padangėje švietė daugiau kaip 60 gyvenimo metų. Pašaukimas kelti nuotaiką ir tarnauti žmonėms ją lydėjo iki gyvenimo pabaigos.
Šeimininkėlė vestuvėse, 1965m.
Nuotrauka iš P.Beinoriaus šeimos nuotraukų rinkinio.
Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio
Nuotrauka iš Antano Dapkaus rinkinio
Nuotraukos(2vnt) iš M. Višinskytės rinkinio
Tūbinių tautinių šokių kolektyvas su vadove Ole Dabkyte, 1961 m. Nuotrauka iš Antano Dapkaus rinkinio
Tai gal būt vienas paskutiniųjų Olės Dabkytės kolektyvų pasirodymų, kur dainuoja ir ji pati, apie 1985 m.
Pasiruošimas paradui
Nuotraukos(3) iš Antano Dapkaus rinkinio
Nuotraukos(2vnt) iš Mėtos Višinskytės rinkinio
Saviveiklininkų susibėgimas po dainų šventės. Nuotrauka iš Mėtos Višinskytės rinkinio
Tūbiniškiai dainų šventės Šilalėje dalyviai.
Antroje eilėje antras iš kairės Pranas Valauskas, trečias Urbutis, penktas Rupšys, pirmoje eilėje antras iš kairės Jurgis Auryla, ketvirtas Stasys Macas.
Po dainų šventės.
Tūbinių merginos, apie 1963 m. Nuotrauka iš Genovaitės Žemaitytės Pocevičienės rinkinio
Nuotrauka iš Salomėjos Pintverytės Linkienės rinkinio
Nuotrauka iš Mėtos Višinskytės rinkinio
Tūbiniškių pasirodymai Padievyčio(Šiauduvos) kultūros namuose
Nuotraukos(5) iš V. Kniulienės rinkinio
Nepamainomos Tūbinių dainininkės, trys seserys. Iš kairės Mikutienė, Šidlauskienė, Turauskienė
Nuotrauka iš V. Kniulienės rinkinio
Dainuoja Tūbinių vyrų ansamblis. Iš kairės A. Dapkus, J. Dargužas, V. Dapkus, S. Macas, S. Pintveris.
Moterų ansamblis, 1982 m. Iš kairės A. Dapkienė, B. Gudauskienė, G. Dargužienė, R. Kančauskienė, J. Jankauskienė, G. Aperavičiūtė, M.Knyzelienė, J. Macienė
Nuotraukos(4) iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio
Užgavėnės
Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio
Nuotraukos(3) iš V. Kniulienės rinkinio
Tūbinių atlaidai nesibaigdavo pamokslu bažnyčioje, giesmėmis apeinant šventus kalvarijų paveikslus ir trankiais įžymiojo Tūbinių bažnyčios būgno smūgiais. Šventinė diena tęsdavosi iki pat vakaro.
Pagal vyresniūjų tūbiniškių prisiminimus, prieš karą, Tūbinėse po atlaidų vykdavo kartais net trys gegužinės, kurias rengdavo ir muziką organizuodavo Jaunalietuviai ir Pavasarininkai ir Šauliai. Jaunimo Tūbinių apylinkėse netrūko, gyventojų šeimos buvo skaitlingos.
Dėžutė laiškams...
Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio
Tūbinių jaunimas, gegužinėje, 1947-06-29 . Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio
Garsiūjų triūbų nebesimato, bet su bandonija groja Stanislovas Macas, buvusio Tūbinių orkestro vadovo Jono Maco sūnus.
Gegužinė Tūbinėse, apie 1946 m. Muzikantai Vilkanauskai iš Girininkų.
Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio
Tūbinių jaunimas, gegužinėje. Su bandonija groja Stanislovas Macas, buvusio Tūbinių orkestro vadovo Jono Maco sūnus, 1946m.
Tūbinių saviveiklininkai pirmą kartą laimėję garbės lentą
 
Tūbinių mokyklos septintokės po egzaminų. Iš B. Dajoraitės albumo, 1954 m.
Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio
Prisiminimui Tūbinių vakaras, Angelės Mačaitytės Vilkanauskienės nuotrauka.
Moksleivės, iš kairės Aldona Višinskytė, Albina Vilkanauskaitė, Irena Trijonytė, Mėta Višinskytė, Tūbinės, 1952. VI.17
 Nuotrauka iš P.Valausko šeimos rinkinio.
Nuotrauka iš P.Valausko šeimos rinkinio.
Mikalauskų giminė Tūbinėse apie 1962 m. Nuotrauka iš Stasės Mikalauskaitės Tvaronavičienės albumo.
 
Vestuvės
Stasio Pūdževio vestuvė, Paneročio k.
Antano Knyzelio ir Juzefos Vyštartaitės vestuvės, 1952 m. rugpjūtis. Šalia muzikanto Viktoro Mikalausko sėdi jaunūjų tėvai: Jurgio Vyštarto, jaunūjų dešinėje Juozo Knyzelio šeimos.
Nuotrauka iš Virginijos Lukoševičienės rinkinio
Nuotrauka iš P. Beinoriaus rinkinio
Nuotrauka iš P.Valausko šeimos rinkinio.
Nuotrauka iš Mėtos Višinskytės rinkinio
Nuotrauka iš Elenos Mikalauskienes rinkinio.
Petro Gumuliausko ir Fetingytės vestuvės
Vestuvių nuotaikos Jakaičių kaime. Nuotraukos(2) iš Antano Dapkaus rinkinio
Krikštynos
Katalikų Bažnyčia moko, kad krikštas būtinas dėl gimtosios arba paveldimosios nuodėmės atleidimo. Kitaip dar vadinamas genealoginio medžio išgydymas, gaunamas tiesiogiai Krikšto sakramentu.
Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio
Krikštynos, krikšto tėvai Vydmantai iš Tūbinių
Krikštynos Danutės ir Vaclovo Urbonų Šeimoje, kun. J. Kusas
Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio
Krikštynos Jakaičių k. Nuotrauka iš A. Dapkaus rinkinio
Zigmo Dapkaus išleistuvės Jakaičių k.
Aloyzo Jako išleistuvės Tūbinių k. apie 1965 m.
Petro Lukošiaus (s. Kazimiero) išleistuvės
Antano Pintverio(Tonio) išlydėtuvės. Kelionė iki Šilalės vežimu. Ant arklių sėdi: dešinėje Petras Mikalauskis, kairiau Stasys Pūdževis, už jų nugaros vežime sėdi Antanas Pintveris, artimiausi giminės ir draugai.
Vlado Kasiliausko išleistuvėse artimiausi kaimynai. Į Tūbines Vladas nebesugrįžo. Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio
Antano Lukošiaus išleistuvės. Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio
Edmundo ir Algimanto Lukošiaus išleistuvės
Antano Jako išleistuvės, apie 1968m.
Kitoje nuotraukoje Antanas po operacijos, bando apsieiti be lazdos. Po nelaimingo atsitikimo sovietinėje kariuomenėje, Antanas neteko kojos. Nuotrauka iš P. Jako rinkinio
Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio
Albino Lukošiaus išleistuvės
Išleistuvės Brokštėnų k. Nuotrauka iš V. Kėblos rinkinio
Višinskiai, nuo seno siejami su Tūbinių dvaru. Caro laikais dvaras buvo nacionalizuotas, vėliau po eilės savininkų pasikeitimo, dalis žemės atiteko Konstantino tėvo Stanislovo Višinskio šeimai, kurioje buvo net penki broliai ir dvi seserys.
Laidotuvės Višinskių giminėje, vienos iš seserų vyro Brazausko laidotuvės Tūbinėse. Iš kairės pirmi trys- Knystautų šeima, ketvirtas Siminauskis, viduryje Konstantinas Višinskis, jam už peties Vincentas Višinskis, trečiame plane centre Motiejus Višinskis.
Tarpukaryje buvusio dvaro pastatuose Konstantinas Višinskis gyveno kartu su dviem vyresniais broliais viengungiais, Vincentu ir Motiejumi. Kada Višinskių šeima perėmė ar nupirko Tūbinių dvaro žemę kol kas nežinoma. Brolių žemės dalis paveldėjęs jauniausias sūnus Konstantinas Višinskis ūkininkavo iki 1940 m. tarpukaryje buvo renkamas Tūbinių seniūnu.
Tūbinių dvaro daržinės pastato vaizdas iš J. Knyzelio kiemo, apie 1950 m.
Aldona Višinskytė, g. 1933 m, paskutinio dvaro pastatų valdytojo, jos senelio, t.p. tėvo, Konstantino Višinskio palikuonė, dabar dar valdo dalį buvusio istorinio dvaro žemių. Sulaukusi garbingo 84 m. amžiaus, ji gyvena šalia buvusios dvaro sodybos ir pasakojo apie buvusio dvaro pastatų likimą, per karą sudegusį didelį svirną, ir kitus karo laiko prisiminimus.
K. Misiaus knygoje minima, kad dvaro sodybos nėra nė žymės, bet pasikalbėjus su K. Višinskio dukromis Mėta ir Aldona paaiškėjo, kad buvusio dvaro ženklų vis tik galima rasti.
Dvarvietėje tebežaliuoja sunkiai aprašomos išvaizdos ilgaamžė liepą. Tokios pat ilgaamžės liepos šiuo metu dar žaliuoja ir išlikusioje, buvusio Brokštėnų dvaro liepų alėjoje.
Obelis, buvusio didelio dvaro sodo amžininkė, su daugybės metų laiko žymėmis, sulaukė šių dienų. Didelės apimties, tuščiaviduriu kamienu obelis pavasarį žydėjo taip, kaip per geriausio savo derliaus metus.
Pagal pasakojimus, lygiai taip pat šie medžiai atrodė ir Aldonos tėvo vaikystėje ir jos senelio Konstantino prisiminimuose.
Dar įdomesni Aldonos prisiminimai ir jos protėvių perduoti pasakojimai apie gyvenimą dvarvietėje, apie dvaro pastatuose buvusį, dvarininkų Jacevičių statytos bažnyčios kūrimosi laikus menantį maldos kambarį, su būtinosiomis apeigų priemonėmis, medinėmis šventūjų skulptūromis. Aldona taip pat gerai prisimena karo ir pokario laikus.
Aldonos g. 1933 m. gyvenimo istorija nepaprasta. Į Sibirą išvykusi paprašyta padėti Tetai, Tomsko srities Belyj Jar gyvenvietėje pragyveno 10 metų. Ten pat susituokė ir į Tūbines grįžo kartu su dviem vaikais ir gruzinų tautybės vyru Rafaeliu.
Prisiminimuose sesuo Mėta tokia pati, kaip ir 60 metų atgal. Jaunystėje buvusi labai aktyvi, beveik visų švenčių ir daugelio vestuvių Tūbinėse dalyvė, dažniausiai kartu su energingąja Tūbinių saviveiklininke ir drauge Aleksandra Dapkute. Atmintyje įsirėžė ne tik kolūkio labui nacionalizuoti Višinskio ūkio arkliai, buvusiame nuosavame gyvulių tvarte laikomos kolūkio karvės, bet ir sunkus, dažnai neatlygintinas darbas.
Negailestingas laikas lėmė, kad Mėta, mielai atvėrusi duris, pasidalijusi savo prisiminimais apie Tūbines prieš metus, 2016 metais vasarą, užvertė paskutinį gyvenimo puslapį. Palaidota Šilalės kapinėse.
Tūbinių kapinėse artimūjų kapai
Laidojimo pradžia nežinoma. Išlikę antkapinių paminklų, metalinių kaltų, išlietų kryžių statytų XVIII a.
Kapinės apie 1950m
Apie Tūbinių kapines skaityti skyrelyje "Kapines"
Tūbiniškių ekskursijos
Prie vienos gražiausių Europoje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje, apie 1955m.
Alfonsas Bendikas ir Bronislovas Bielskis Žalgirio mūšio vietoje. Nuotrauka iš M. Pintverytės Knyzelienės rinkinio
Palangoje. Iš kairės Pikšrys. A. Pintveris, P. Šidlauskas ir J. Kėbla, 1961 m
Mokytojai ekskursijoje, apie 1955 m
Tūbinių merginų būrelis Palangoje prie Birutės kalno, 1960 m.
Boržomi šaltiniai Gruzijoje
Kvalifikacijos kėlimo kursai, apie 1970 m.
Nuotrauka iš M. Pintverytės Knyzelienės rinkinio
Šilalės krašto mokytojai ekskursijoje Vilniuje, apie 1950 m
Prie "Geležinės" SSSR sienos!!! Čia pat už jos "supuvęs" kapitalistinis pasaulis.
Šalia patrankos "Caras" Maskvos Kremliuje. P. Luganeckas pirmas iš dešinės.
Tremtinių keliais
A. Bendiko studentiška kelionė į Sibirą, Tomsko srities Stepanovkos k. 1972 m.
Tėvelio pasakojimai apie tolimąjį Sibirą ir taigą, kur teko atsidurti ne savo valia bei patirti daug siaubingų išgyvenimų, ilgam įstrigo vaikiškoje samonėje. Pasakojimas, kokia tai ilga buvo kelionė, kad vien aplenkti Baikalo ežerą reikėjo traukiniu važiuoti pusę paros, žadino vaikišką smalsumą.
Vėliau, studijų metais, pasklidus informacijai, kad bus organizuojama studentų ekspedicija ir darbas vasarą Sibiro Tomsko srityje, paskatino pabandyti į šią kelionę pakliūti. Rūpejo savo akimis pamatyti, koks tai kraštas ir bent dalį to tremtinių kelio Sibiro geležinkeliu nuvažiuoti.
Vykome su gausiu studentų statybiniu būriu iš Vilniaus į Maskvą, po to specialiu traukiniu 4 paras iki Tomsko. Iš tenai dar kelionė garlaiviu Obės upe ir jos intaku Ketė iki vietų, kur visi keliai prasideda ir baigiasi prie upės.
Kurį laiką plaukiant laivu, laivui sustojus išlaipinti vieną studentų statybininkų būrį gyvenvietėje Belyj Jar, netikėtai susitikome 2 klasės draugai. Pasirodo keliavome kartu ir tik atsitiktinumo dėka nesusitikome. Tuo metu jis taip pat mokėsi Kaune, Kūno kultūros Institute.
Vėliau sužinojome, kad į Belyj Jar gyvenvietės apylinkes buvo ištremta daug lietuvių, taip pat ir iš Šilalės ir Tūbinių apylinkių.
Sunku nupasakoti koks jausmas atsidurti Sibiro taigos glūdumoje, mažai apgyventose vietose, kur vienintelis nesibaigiantis kelias yra upė. Jos pakrantėse, kur tik aukštesnė vieta, įsikūrusios neskaitlingos gyvenvietės. Jų gyventojai daugumoje buvę tremtiniai arba jų palikuonys.
1972-ūjų vasara, kelionė į Sibirą prasideda.
 
Traukinys jau ketvirta para veža mus tolyn nuo Lietuvos.
Laivo denyje, iš kurio atsiveria ištvinusi, lyg be krantų, Sibiro upė ir neaprėpiamos taigos platybės, visi buvome pakylėti gamtos, gerai skambėjo dainos ir gitarų garsai.
Kiekviename upės uoste matome daug žmonių, atėję, arba atvažiavę dviračiais, kartu su vaikais. Laivas pasitinkamas ir išlydimas grojant specialiam maršui, kiekvieną kartą sukeliančiam graudulingus jausmus. Dalis žmonių atvyksta ir išvyksta apsipirkti dviems, trims dienoms Tomske, kiti išvykstantys, gal niekada čia nebesugrįš. Tai buvusių tremtinių gyvenviečių gyventojai, pasilikę čia gyventi po tremties, arba atvykstantys užsidirbti miško ruošos darbuose.
Palapinių miestelis šalia Stepanovkos gyvenvietės, kuriame gyveno apie 100 studentų iš Lietuvos
Įsikūrę taigoje palapinėse, apsisaugoję visomis įmanomomis priemonėmis nuo įvairių dydžių uodų ir širšių, kibome prie tų pačių miško darbų, kaip ir daugelis ištremtūjų iš Lietuvos. Netoli, buvusioje tremtinių gyvenvietėje Stepanovkoje, lietuvių taip pat sutikome. Labai apsidžiaugdavo galėdami pabendrauti, kviesdavo į namus, pasakojo savo gyvenimo istoriją.
Kartą, pasiklydus mažamečiam vaikui taigoje, į paieškas buvo pajungta ir mūsų stovykla. Didžiausia buvo nuostaba, kad gidas, kuris vedė mus į paieškas, pasirodė besantis lietuvis, kilęs nuo Kauno. Į klausimą kaip čia pateko, atsakė su būdingu kauniečiams jumoru: "..ganiau žvirblius ant komunistų partijos komiteto stogo". Tuose žodžiuose tiesos gal ir nėra, bet buvo aišku, kad trėmimas įvyko dėl politinių priežasčių.
Tūbines senuose žemėlapiuose ir kitos įdomybės
1914 m. žemėlapis, vokiečių naudotas per I Pasaulinį karą. Dalis buvusių keliukų matomų žemėlapyje, šiuo metu jau išnykę. Galima atrasti buvusį vežimų kelią, jungusį Tūbinių dvarą su Brokštėnų dvaru.
Palyginę Tūbinių miestelio planą prieš 165 m ir dabar, pamatysime, kad esminių pokyčių neįvyko.
1849 metų plane, bažnyčia ir kapinių koplyčia pažymėta kryžiais, Tūbinių dvaro sodyba centre pažymėta apskritimu, iki šių dienų neišliko.
1849 m 2015 m
Tūbinės, 2014 m.
Tipiškas medinis Žemaičių bajoro gyvenamasis namas (XVIII-XIX a , dail. J Perkovskis). Paveikslas daugeliui primena stipresniųjų ūkininkų namus, Tūbinių apylinkėje, statytus XIX a pradžioje.
 
Kam buvo pastatytas ąžuolinis kryžius pamiškėje dar vadinamas"Tūbinių kryžiumi"? Gali būti, kad kryžius 1925 m. pastatytas Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų 100 mečiui pažymėti. Kryžius atnaujintas vėlesniais metais parapijiečių iniciatyva.
Vakaras Tūbinėsa, 2018 m.
|
