Thursday, 30 March 2023
0 1
  • Įžanga
    • Svetainės idėja ir turinys
    • Istorijos paieškos ir apžvalga
  • Protėviai
    • Senoji Žemaitija, Šilalė ir Tūbinės
    • 1831 m. sukilimas A. Jacevičius, J. Rimkevičius, V. D. Gadonas
    • Laisvės kovos Žemaitijoje
    • Apie Laisvės kovas Amerikos spaudoje
  • Emigracija
    • Emigracija ir darbai už Atlanto
    • Ona Razutienė, Spindulys
    • Leonardas Šimutis ir Lietuva
    • Stasys Žilys- prelatas iš Dargalių
    • Vytautas Radžius
    • Banginių medžiotojas iš Tūbinių
    • Kanados macenatė Lietuvos vaikams
  • Tūbinės
    • Istorijos pėdsakais
      • Tūbinių dvaras ir bažnyčia
      • Parapija ir kunigai
      • Miestelis ir kaimas
        • Velykos Tūbinėse
        • Atlaidai ir gegužinės
        • Tūbinių kapinės
      • Savanoriai, šauliai, karo tarnyba, paminklas, skrydis sukrėtęs Lietuvą
        • Antanas Petrokas
      • Pavasarininkai, Jonas Konstantinavičius
        • Aleksandra Dapkutė-Olė
        • Kazimieras Jakas
      • Stanislovas Pintveris, vargonai ir choras
      • Jonas Macas, dūdų orkestras
      • Radžiai ir jų palikuonys
      • Višinskiai dvaro įpėdiniai
      • Tarybų valdžia ir sovietmetis
  • Okupacija
    • Okupacija, tremtys ir laisvės kova
      • Petras Gumuliauskas
      • Petras Dapkus Sibiro žemėje
      • Mokytojai Peleckiai
      • Karo pabėgėliai Fetingiai
    • Darbo lageriai, Chabarovskas
    • Albinas Kentra ir Laisvė
  • Kiti kaimai
    • Kiaukai
      • Juozo Noreikos atsiminimai apie Kiaukus
      • Mokytojas A. Račkauskas
      • Jono Rimkaus sodyba, Pociai
      • Sodyba prie dvikamienio ažuolo
    • Pajėrubynis
      • Pajėrubynio vienkiemis, Bendikai, Kauliai
    • Paakmenis
    • Girininkai
      • Vilkanauskai, Albinos prisiminimai
    • Brokštėnai
      • Brokštėnų sodai
    • Dargaliai
    • Panerotis
    • Payžnys
      • Luganeckiai
      • Beinoriai
    • Vabolės
    • Jakaičiai
      • Dapkai iš Jakaičių
        • Antanas Dapkus, saviveikla
        • Algimantas Dapkus, lapių medžioklės
    • Kaštauniškės
      • Tėvas Rokas-Petras Kažukauskas
  • Mokyklos
    • Kiaukų mokykla
    • Tūbinių mokykla
    • Šilalės mokykla
    • Kitos mokyklos
  • Atgimimas
    • Sąjūdis, Lietuva 1987-1991 m
    • Lietuvos krikštui 600 m., 1987 m
    • Atgimimo kryžius,1989 m
    • Kelionė už "geležinės" sienos
  • Paveldas
    • 100-mečio šventė, 2012 m
    • Kraštiečių susitikimas 2014 m.
    • Bažnyčios Jubiliejus
    • Paminklo atstatymas
    • Atminties stelos
    • Tūbinių herbas
    • Tūbinių kalvarijos
      • Ar atgims Tūbinių Kalvarijos?
  • Kraštiečių pasiekimai
    • Kryždirbiai
    • Dailininkai
      • Pranciškus Gerlikas ir šeima
    • Tautodailė
      • Stanislovas Jonikas
      • Alfonsas Bendikas
      • Laimutės Jundulienės paveiksluose Sibiras
    • Poezija
      • Teresės Ūksienės ginklas eilėraščiai
      • Vladislovas Juškys - Dieve tau save aukoju
    • Rašytojai
      • Kazimieras Šetkus
      • Dalija Kiliesienė
  • Įvykiai - Naujienos
  • Patarimai ieškantiems giminės istorijos
  • Kontaktai
ĮžangaTūbinėsIstorijos pėdsakaisTarybų valdžia ir sovietmetis

 Kolūkis arba tremtis!

Praėjus trejiems metams po karo, okupantai ėmėsi griauti dešimtmečiais nusistovėjusį lietuvių gyvenimo būdą bei šalies ekonominę sanklodą ir suvaryti kaimą į sovietų pavyzdžiu sukurtus kolūkius. Tam 1947 metų gegužės 21 dieną, Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetas buvo priėmęs slaptą nutarimą.

Kad šis planas būtų įgyvendintas, Kremliui ir jo statytiniams teko griebtis ne tik ekonominio spaudimo ir kaimo žmonių bauginimo, bet ir žiaurių represijų. Tad neatsitiktinai lygiai po metų, 1948 metų gegužės 22 dieną sovietai pradėjo didžiausią pokario metais trėmimų operaciją „Vesna“.

Galimas dalykas, kad prievartinis kolūkių steigimas būtų prasidėjęs bent pora metų anksčiau, jei ne pirmieji masiniai prieškariniai trėmimai, ir rekrūtų gaudymas į sovietinę kariuomenę 1944-aisiais, sukėlęs iš pradžių spontanišką, o vėliau ir gerai organizuotą ginkluotą pasipriešinimą sugrįžusiems sovietų okupantams.

Vos prasiritus frontui, 1944 metais Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priima įstatymą „Dėl vokiečių okupacijos padarinių Lietuvos TSR likvidavimo.“ Formalus šio įstatymo tikslas – tęsti 1940 metais pradėtą žemės reformą, tačiau iš tiesų tai buvo žemės nusavinimas, kur kas didesnis, nei pirmaisiais okupacijos metais.

Žemės matavimai.jpg

Iš viso iki 1948 metų rudens valstybė „priglobė“ 1,6 mln. ha žemės – pustrečio karto daugiau, nei 1940-aisiais. Valstybės žinion perėjo ne tik be šeimininkų likę, bet ir iš ūkininkų atimti plotai. Vadinamiesiems „buožėms“ tuo metu buvo palikta po 25-30 ha, o taip vadinamiems  „aktyviems hitlerinių okupantų talkininkams“ – vos po 5 ha žemės. Nusavinta žemė turėjo atitekti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, tačiau, didelei sovietų valdžios nuostabai, jos nelabai kas norėjo – apie 400 ha žemės taip ir liko neišskirstyta.

Tam buvo mažiausiai dvi priežastys: visų pirma, didelio entuziazmo nekėlė kalbos apie tai, kad netrukus visi šiaip ar taip bus suvaryti į kolūkius. Be to, imti buvusią kaimynų – partizanų ar tremtinių žemę dažnai buvo tolygu mirties nuosprendžiui – kaimo vietoves kontroliavę rezistentai tokių dalykų paprastai neatleisdavo. Tad dalis iš nužudytų, nukenktų ar ištremtų žmonių atimtos žemės buvo kone įbrukta miestelių stribams ir sovietinių įstaigų tarnautojams, kurie jos dirbti neturėjo jokio noro. Taip kadaise gražūs ir tvarkingi laukai pamažu ėmė virsti usnynais ir dirvonais.

Tačiau kaip šį nutarimą įgyvendinti, jei savanoriškai atsisakyti kad ir nedidelio savo turto ir sumesti jį į bendrą katilą niekas nesiveržia? Tai liudija ir faktas, kad pirmaisiais kolektyvizacijos metais valdžiai pavyko šiaip taip suorganizuoti vos 20 kolūkių.

Tokia padėtis Maskvos aiškiai netenkino, tad sovietinės Lietuvos valdžia, mėgindama „paprotinti“ kaimo žmonės, nuo įtikinėjimų ir agitacijos perėjo prie ekonominio spaudimo. Dėl to ypač kentėjo labiau prakutusieji.

Jau 1947 metų rudenį pradedami sudarinėti vadinamieji „buožių sąrašai“.  Į juos LKP CK nutarimu pateko visi ūkininkai, naudoję samdomąjį darbą, turėję kuliamąją, traktorių ar kitą žemės ūkio mašiną, malūną, lentpjūvę, nuomoję kaimynams gyvulius, skolinę sėklai grūdus ar kokius nors padargus.

„Buožes“ visų pirma užgriuvo sunki finansinė našta: jiems buvo įvesti ir nuolat augo progresiniai mokesčiai už naudojimąsi žeme, buvo didinamos ir vadinamosios pyliavos – produkcija, kurią neatlygintinai reikėjo atiduoti valstybei. Kitas valstiečių smaugimo įrankis buvo produkcijos supirkimo kainos – po 1947 metais įvykdytos pinigų reformos jos krito nuo 4 iki 10 kartų, tuo tarpu mokesčiai iki 1950 metų padidėjo net 5 kartus.

Tokių mokesčių našta tapo nepakeliama ne tik „buožėms“, bet ir kitiems ūkininkams, kuriuos sovietų valdžia buvo priskyrusi prie vadinamųjų „darbo valstiečių“. 1949 metais pastarieji įstengė sumokėti vos pusę nustatyto žemės mokesčio. Prasiskolinusiųjų ūkiai būdavo nedelsiant aprašomi, o jų šeimininkams tekdavo atsisveikinti su gyvuliais, grūdais, kitu užvargtu turtu, kai kurie iš jų net atsidurdavo kalėjime. Ypač negailestingai buvo elgiamasi su „buožėmis“: įstatymas leido atimti iš jų viską, išskyrus namą, vieną gyvulį ar įrankį ir asmeninius daiktus. Nors formaliai ūkininkui buvo privaloma palikti išgyventi būtiną minimumą: sėklas, plūgą, akėčias, arklį, karvę ir kiaulę, o iš asmeninių daiktų – kostiumą, paltą, kepurę, vieną porą batų ir kailinius, šių reikalavimų paprastai niekas nevykdė. „Buožėms įstatymai negalioja“ – dažnai kartodavo vietos valdžios aktyvistai, palikdami ūkininką pliką ir basą.

 „Likviduoti kaip klasę“

 Kitas būdas paskatinti kolūkinį entuziazmą buvo šantažas ir bauginimai. „Gyventojams taip ir paaiškinkite, kad jeigu kas nevykdys valsčiaus vykdomojo komiteto nurodymų arba nepanorės stoti į kolūkį, tai tuos valstiečius iškelsime į Sibirą“, – instruktuodamas apylinkių pirmininkus nurodė Šakių apskrities Barzdų valsčiaus vykdomojo komiteto vadovas Juozas Vaičiūnas. Kad tokie grasinimai skambėjo ne tik minėtame valsčiuje, liudija ir laiškas A. Sniečkui, kurį 1949 metų sausio 27dieną pasirašė grupė Kėdainių apskrities Šėtos valsčiaus Stašaičių kaimo gyventojų. Laiške skundžiamasi, kad valsčiaus aktyvistai privertė juos pasirašyti pareiškimus dėl kolūkio organizavimo, priešingu atveju grasindami pasodinti į kalėjimą ar išvežti į Sibirą. Atsakymai į panašius nusiskundimus, pasak sparnuotos frazės, ateidavo apsiavę kerziniais batais. Tačiau prieš imantis plataus masto represijų, pagal visas sovietų politinio teatro taisykles, reikėjo organizuoti „darbo žmonių reikalavimus“ imtis priemonių prieš šviesaus rytojaus priešininkus.

Pirmuoju ženklu, jog virš Lietuvos kaimo vėl tvenkiasi debesys tapo 1948 metų gruodžio 21-23 dienomis Vilniuje valdžios sušauktas pirmasis Sovietų Lietuvos kolūkiečių suvažiavimas.  Jame kai kurie specialiai parinkti kolūkių vadovai ragino imtis „griežtesnių priemonių kovai su buožėmis ir buržuaziniais nacionalistais“, o vieno Šakių apskrities Sintautų valsčiaus kolūkio pirmininkas netgi paragino „parašyti laišką draugui Stalinui, kad visi buožės būtų likviduoti kaip klasė“.

Ruoštis „likvidavimui“ pradėta maždaug po keturių mėnesių. Balandžio 3 dieną Maskvoje patvirtinama SSRS MGB vyriausiosios transporto valdybos viršininko pulkininko Michailo Benesono parengta kraupi aritmetika. Skaičiavimuose nurodoma, kad būsimiems trėmimams iš Lietuvos teritorijos prireiksią 1500 vagonų, kurių kiekviename turi tilpti po 24 žmones, vadinasi, pasirengta išvežti 36 tūkstančius žmonių. Gegužės 18 d. LSSR Ministrų taryba ir LKP CK priėmė visiškai slaptą nutarimą Nr. 60 „Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimu“ ir dvylikos punktų instrukcija trėmimų vykdytojams. Pirmą kartą į tremtinių sąrašus formaliai traukiami ne tik rezistentai, jų rėmėjai ar šeimų nariai, bet ir į kolūkius stoti nepanorėję paprasti kaimo ūkininkai. Maždaug po mėnesio prasidės įvykiai, įėję į istoriją kaip didžiausia pokario trėmimų operacija „Vesna“.

„Gegužės 22 dieną, apie 4 valandą ryto išgirdau beldžiantis į duris. Kaimynas Jonas Vaiginas prašė, kad atidaryčiau duris – jis turįs man kažką svarbaus pranešti. Pravėriau duris ir apstulbau iš išgąsčio. Už jo nugaros stovėjo visas būrys ginkluotų kareivių, koks trisdešimt. Kieme – paruoštas kulkosvydis. Būrio karininkas, pastūmęs mane į šalį, įsiveržė vidun ir pareikalavo mano paso ir pieno pristatymo kortelės. Pažiūrėjęs į tuos popierius, išsitraukė iš kišenės raštą ir monotonišku balsu perskaitė, kad vyriausybė yra nutarusi ištremti mane iš Lietuvos į kitą sovietinę valstybę už kenkimą Sovietų Sąjungai. Paklausus, kuo aš galėjau pakenkti, atsakė, jog į tai bus atsakyta vėliau“. Taip 1948 metų didžiuosius trėmimus prisimena Biržų apskrities, Suosto kaimo valstietė Barbora Armonienė.

Apie tai, kiek žmonių buvo ištemta per liūdnai pagarsėjusią operaciją „Vesna“ būta įvairių versijų. Išeivijos istorikai yra minėję įvairius skaičius – nuo 40 iki 105 tūkstančių. Vis dėlto šiandien, remiantis archyviniais šaltiniais galima tvirtinti, kad į tremtinų žmonių sąrašus buvo įtraukti 56 718 asmenys. Trėmimų organizatorių pranešime Maskvai ir SSRS MGB 2-osios valdybos ataskaitoje teigiama, kad gegužės 22-23 dienomis į Buriatijos-Mongolijos ASSR buvo išvežtos 11345 šeimos arba 39766 žmonės.

Atrodo, kad toks didelis trėmimo operacijos mastas leido sovietinės Lietuvos valdžiai bent dalinai pasiekti savo tikslų ir „įtikinti“ dalį ūkininkų nebesipriešinti kolektyvizacijai. Iš karto po šių trėmimų valsčiuose ir apylinkėse buvo rengiami surengti valstiečių susirinkimai, kuriuose aiškinta, kodėl vežami „buožės“ ir agituojama stoti į kolūkius. 1948 birželį A. Sniečkus pranešime VKP(b) CK sekretoriui Andrejui Ždanovui jau rašo: „Po operacijos respublikoje dar labiau padidėjo darbo žmonių gamybinis ir politinis aktyvumas. Valstiečiai pradėjo aktyviau dalyvauti visuomeniniame politiniame gyvenime, aktyviau ir drąsiau kalbėti susirinkimuose ir reikšti savo nuomonę, stoja į žemės ūkio kooperatyvus, teikia pareiškimus, kuriuose prašo steigti kolūkius.“  Tai, kad nauja trėmimų banga įbaugino žmones ir privertė juo paklusti primetamai tvarkai, liudija ir skaičiai. Jei 1948 metų balandžio 1 dieną Lietuvoje buvo vos 75, tai liepos pirmąją, iš karto po trėmimų – jau 227 kolūkiai, o kolūkiečių per tris mėnesius padaugėjo 3,4 karto. Kad trėmimai bei represijos tuo metu buvo vienintelis „argumentas“, skatinęs kolūkių kūrimąsi, liudija ir faktas, jog panaši situacija pasikartojo ir po 1949 metų kovą įvykdytos antrosios trėmimų operacijos „Priboj“. Tuomet per trumpą laiką kolūkių skaičius išaugo nuo 1130 iki 3079.

Jankaičių senkapis Šturmų kaiminystėje

Jakaičių kaimo senkapiai, 2015 m.

Kiek aukščiau Jakaičių senkapių ant kalno, stovėjo Šturmų sodyba. Pagal Alfonso Dapkaus pasakojimą, jo tėvo Jono prisiminimus Šturmų sodybije per naktį buvo laikomi uždaryti  aplinkiniai ūkininkai, siekiant priversti juos atiduoti žemę, inventorių ir pasirašyti stoti į kolūkį. Lygiai tokia pati situacija ir procesas dėl prievartavimo į kolūkį vyko ir Tūbinėse Juozo Knyzelio sodyboje.

Šiaip ar taip, 1951 metų sausio pradžioje, į 4471 kolūkį buvo suvaryta daugiau nei 89 proc. visų ūkių. Matyt, norėdama kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją, valdžia ėmėsi dar vienos represijų bangos: 1951 metų rudenį buvo surengta trečioji didelė pokario trėmimų operacija „Osen“. Šį kartą jau buvo nukreipta vien prieš kolektyvizacijos vajui nepasidavusius ūkininkus. Dabar tremiamųjų sąrašus sudarinėjo nebe MGB padaliniai, o vietinė administracija ir partijos komitetai. „Savieji“ buvo negailestingi – 4215 šeimų arba 14950 žmonių atsidūrė „buožių“ gretose, nepaisant to, kad pusė jų jau buvo spėję įstoti į kolūkius. Visiškai netikusiems į „buožes“ buvo priklijuotos „buožių pakalikų“ etiketės. Spalio 2-3 dienomis vykdytam paskutiniajam dideliam trėmimui vykdyti buvo mobilizuotos milžiniškos pajėgos: daugiau nei 15 tūkstančių MGB darbuotojų, kareivių, karininkų, stribų bei 8 tūkstančiai sovietinių ir partinių aktyvistų. Tuomet į Krasnojarsko kraštą buvo išvežta 16 150 žmonių – daugiau, negu planuota.

 Nugalėjusio socializmo baudžiava

Išvežusi paskutiniuosius kolūkių „skeptikus“, sovietinės Lietuvos valdžia galėjo teigti, kad kolektyvizacija respublikoje pagaliau baigta. 1951 metų gruodžio 26 dieną įvykusi LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesija konstatavo, kad  „Lietuvoje visose ūkio srityse nedalomai viešpatauja socializmas“, o pakeistuose konstitucijos 4-10 straipsniuose buvo pažymėta, kad respublikoje neliko privačios gamybos priemonių nuosavybės.

Dabar nebeliko jokių kliūčių įtvirtinti kolūkinę baudžiavą: formaliai savanoriškai susivienijimas į visuomeninį ūkį iš tikrųjų buvo spąstai, iš kurių ištrūkti buvo labai sunku, o dažniausiai – neįmanoma. Iki pat 1975 metų, kol buvo priimtas Pasų įstatymas, kolūkietis net negalėjo laisvai disponuoti savo asmens dokumentais, o iki 1969-ųjų išstoti iš kolūkio, negavus visuotiniam jo narių susirinkimo pritarimo. Atsižvelgiant į sovietinės „demokratijos“ ypatumus tai reiškė, kad kaimiečių likimas faktiškai atsidūrė kolūkių pirmininkų rankose. Pačius pirmininkus formaliai taip pat „rinkdavo“ visuotinis kolūkiečių susirinkimas, tačiau iš tiesų jie buvo iš rajonų atvežti partijos statytiniai, už kurių kandidatūras įbauginti ir beteisiai kolūkiečiai visuomet klusniai pakeldavo rankas.

Prievolės socialistinei valstybei, blankas, 1947m.jpg Kvito pavyzdys apie reikalaujamus valstybei pristatyti maisto produktus. Reikalavimai pateikiami aukščiausiu Valstybiniu lygiu, galbūt vienišai moteriškei turinčiai žemės, begėdiškai pažymint, kad tai "valstybės ir asmeniškai naudai".

Pusiau baudžiavinius santykius įtvirtino ir visiems privalomas atidirbti darbadienių skaičius, už kurį buvo mokamas tik simbolinis atlyginimas. Vyrai kasmet turėdavo atidirbti kolūkyje po 150, moterys – po 100 dienų. Tuo tarpu, vis labiau smunkant gamybai, atlyginimas už tokį darbą vis labiau mažėjo. Jei 1948 metais už darbadienį vidutiniškai buvo mokama po 5,6 kilogramo grūdų ir po 16 kapeikų, tai 1953 metais – jau vos po 1,1 kilogramo grūdų ir tik po 6 kapeikas.

Nuo bado ir visiško skurdo kaimo žmones gelbėjo nedidelis pagalbinis 6 arų sklypas: iki pat 6-ojo dešimtmečio pabaigos kolūkiečiai iš jo gaudavo maždaug tris ketvirtadalius visų pajamų. Vėliau vadinamasis pagalbinis ūkis maitins ne tik kaimą, bet ir miestą. Ir ne vien Lietuvoje, bet ir pas kaimynus.

Tuo tarpu visuomeninis ūkis nesulaikomai smuko. 80 procentų tuometinių kolūkių pirmininkų buvo baigę vos tris pradžios mokyklos klases ir neturėjo jokio supratimo apie kokias nors žemės ūkio technologijas.

Ūkio vadovas Raudonius gal 1950 ieji metai.jpg
Tūbinėse organizuoto Kolūkio "Tarybų Lietuva" pirmininkas Raudonius, apie 1955 m. 

Išliko prisiminimų, kokie buvo Raudoniaus pirmininkavimo metai. Tai buvo tipiškas to laiko sovietinis valdininkas, kuris turėdamas daug galių, jomis  naudodavosi  ir savanaudiškais tikslais. Pagal pasakojimus, nuo Raudoniaus nukentėjo ne viena vieniša apylinkės moterėlė, kur tik jis įnikdavo dažniau lankytis. 

Eiliniai kolūkiečiai, matydami kad bendras turtas šiaip ar tai žūva, tempė į savo ūkius viską, kas pakliūdavo, nors bausmės už tai buvo numatytos drastiškos: už kelis kilogramus nugvelbtų kolūkio grūdų galėjai sėsti į kalėjimą 5-7 metams.

Idiliškas bulviakasis okupuptoje Lietuvoje.jpg

Amerikos lietuvių spauda apie ūkininkavimą kolūkiuose

Nepaisant visų apribojimų, prasidėjo ir masinis bėgimas į miestus – nuo 1948 iki 1963 metų iš 1,7 milijono dirbančiųjų žemės ūkyje beliko vos milijonas. Nors įmonių vadovai ir buvo raginami nepriimti į darbą savavališkai iš kolūkių pasitraukusių kaimiečių, šio reikalavimo, matyt nelabai kas paisė: miestuose darbo jėgos taip pat nebuvo per daug.

Kad kadaise klestėjęs Lietuvos žemės ūkis nesulaikomai artėja prie katastrofos, suprato ir aukščiausi jos vadovai. 1953-1954 metais iš hektaro buvo prikuliama vos 3-4 centneriai grūdų ir prikasama tik po 40-50 centnerių bulvių. Kolūkiuose nebuvo trąšų, o gyvuliai žiemą būdavo šeriami šiaudais, tad nemaža jų dalis tiesiog nesulaukdavo pavasario. Lietuvos vadovybė ėmėsi karštligiškai ieškoti išeities: perpus sumažino mokesčius ir privalomojo produkcijos pristatymo normas, leido kolūkiams patiems nusistatyti pasėlių plotus ar laikomų gyvulių skaičių. Tačiau tai nepadėjo: žemės ūkis vis labiau atsiliko nuo prieškarinio, nesulaikomai risdamasis į didžiausią XX amžiaus Lietuvos istorijoje duobę. Ryškiausias tokio smukimo simbolis buvo tuščios parduotuvių lentynos ir prie maisto produktų nusidriekusios didžiulės eilės.


Apie pirmajį darbą pokario kolūkyje, ir įsidarbinimą agronomo pareigoms, savo prisiminimuose aprašė buvusios prieškario ūkininkų Radžių dukros, buvusios Tūbinių mokytojos Elenos Radžiūtės sūnus, tuo metu ką tik baigęs Ž. Ū. technikumą, Mykolas Pronckus: 

"...Mane nukreipė darbui į Karolio Požėlos vardo kolūkį agronomo pareigoms. Jam priklausė ir Bilionių kaimas, kuriame mano tėvas buvo nusipirkęs ūkį. Šis kolūkis buvo netoli Laukuvos išsidėstęs abipus Žemaičių plento. Kolūkiai tuo metu buvo labai silpni, o pastarasis vienas silpniausių.

Įsiminė darbo pradžia. Atvykęs, prie kontoros pievelėje, pamačiau sėdintį būrelį vyrų. Pasiteiravus vienas jų pasirodė beesas kolūkio pirmininkas Kulbokas. Jis buvo pusamžis, gana smulkaus ir sauso sudėjimo, bet atrodė gana smarkus vyras. Netoli jo prie medžio pririštas stovėjo arklys. Jo balne pirmininkas pralesdavo didesnę laiko dalį. Prisitačiau. Pradėjo klausinėti kas aš ir iš kur. Po to „užėjo“ kalba apie tai, kur mane apgyvendinti. Sutarę įsodino į „bričkelę“ ir nuvežė į netoli Švedkalnio apylinkėse esančią sodyba, kurioje gyveno našlė, turinti suaugusią dukterį ir paauglį sūnų. Kolūkio pirmininkui prašant, mane priėmė. Sutarėme, kad už 300 rublių, man duos kambarį, lovą su patalyne ir maistą. (Mano atlyginimas buvo 800 rublių mėnesiui).

Apsigyvenau. Kambarėlis buvo mažas, beveik nekūrenamas, su ranka lengvai pasiekdavau lubas. Kaip specialistas aš beveik neturėjau praktinių nei organizacinių įgūdžių. Be to patekau į nepažįstamą aplinką, kurioje buvau kaip nemėgstamos valdžios atstovas. Didesnė dalis turimų teorinių žinių pasirodė visiškai nereikalingos. Pirmą darbo dieną, kolūkio pirmininkas, įsisodinęs į „bričkelę“, apvežė aplink kolūkį, aprodydamas jo ribas bei kai kuriuos gamybinius pastatus.

Iš turgaus.jpg

Iš Marijos Juškytės Petrauskienės albumo.

Kaip specialistui: transporto priemonę davė arklį. Parsivežęs iš Babūnės balną, ant arklio, laukuose praleisdavau daug laiko. Juo jodavau ir į pasitarimus rajone, kurie vykdavo kiekvieną mėnesį, o kartais ir dažniau. Kadangi priklausiau tiesiogiai MTS (iš ten gaudavau atlyginimą) buvau atsakingas už padėtį ūkyje. Ūkinė ir ekonominė veikla buvo bloga. Visi darbai vėluodavo, derlius menkas, gyvuliai beveik nedavė produkcijos, daug gyvulių krisdavo. Darbams iš MTS buvo priskiriami vikšriniai traktoriai. Vienas buvo skirtas mūsų kolūkiui. Jo darbus turėjau kontroliuoti.

Iš Prano B Šienpjoviai Paižnio kaime 1947

Šienpjūtė Payžnio kaime, 1947 m. Iš  P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.

Iš Prano B11 Šienapjūtė Jakaičių kaime

Šienapjūtė Payžnio kaime, 1947 m. Iš  P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.

Iš Prano B1 darbas laukuose Jakaičių kaime

Iš  P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.

Traktorius dažnai gesdavo. Kolūkiečiai nenoriai eidavo į darbą, o ir darbus atlikdavo atmestinai. Dažnos buvo vagystės, girtuokliavimai…Už darbą kolūkiečiai bevek nieko negaudavo.

Iš Prano B kūlia

Kukurūzų derliaus nuėmimas: TSRS pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo laikmetis, kada reikėjo auginti kukurūzus, neaplenkė ir Payžnio, 1960 m. Iš  P. Beinorio šeimos nuotraukų rinkinio.

Vyko „politinių kultūrų“ vajus. Teko sėti koksagyzą, kukurūzus. Nieko gero iš to neišėjo. Dėl visų šių ūkinių trūkumų ir bėdų dažnai buvau kaltinamas kaip nesugebantis dirbti. Beveik kiekvieną savaitę vykdavo valdybos posėdžiai. Posėdžiaudavome iki išnaktų, o karšti debatai vykdavo net iki paryčių… Buvo svarstomos įvairios ūkinės bėdos iš kur gauti pašarų…, ką daryti su į darbą neinančiais kolūkiečiais, kam reikia mažinti arus…" 

Mykolo Pronskaus prisiminimus užrašė  ir jo gyvenimo istoriją į autobiografinę knygelę "Gyvenimo prasmės beieškant" , sudėjo  dukra Giedrė Kvieskienė.


Blogėjanti padėtis Lietuvoje neliko ir be Maskvos dėmesio. 1955 metų gruodžio 1 dieną SSKP CK ir SSRS Ministrų Taryba nutarė imtis priemonių „Lietuvos TSR žemės ūkiui pakelti“. Sprendimas buvo grynai sovietinis – silpniausiems kolūkiams buvo tiesiog nurašytos skolos. Tai buvo aiškus signalas, kad ieškoti išeities iš sunkumų kolūkiams nebūtina – anksčiau ar vėliau viskuo pasirūpins valdžia. Kita vertus, buvo padaryta ir protingų sprendimų: tais pačiais metais iš centralizuotų Mašinų ir traktorių stočių į kolūkius perkelti agronomai ir zootechnikai, į kaimą paskirta 1,3 tūkstančio specialistų, dalis iš jų pakeitė kolūkių pirmininkų kėdėse sėdėjusius mažaraščius.

Kūlimas_Kalniškių_k.jpg

Rugių kuliamoji Kaniškių k. "Laimės" Kolūkyje. Nuotrauka iš J. Navickio rinkinio

Pakelti žemės ūkį ėmėsi ir seną stalinietį Mečį Gedvilą ministrų tarybos pirmininko poste pakeitęs Motiejus Šumauskas, siūlydamas naujoves, kurios daugeliui senų partokratų galėjo atrodyti kaip erezija. Matydamas, iki trijų ketvirtadalių mėsos ir pieno pagaminama pagalbiniuose ūkiuose, jis 1957 metais pasiūlė skirti kolūkiečiams net iki 2 ha žemės. „Reikia nustatyti derlingumo ribą, o kas virš jos, tegul gauna kolūkietis“, – pareiškė M. Gedvilas LKP CK biuro posėdyje.

Šiaip ar taip, apie 1961 metus reikalai Lietuvos žemės ūkyje pagerėjo: tuo metu grūdų derlingumas jau pasiekė prieškarinį lygį, o nuo 1965 metų Lietuva pagal visus rodiklius ėmė pirmauti Sovietų Sąjungoje.

Suprantama, taip atsitiko ne dėl „nugalėjusio socializmo“, o nepaisant jo. Mat 1961 metais priimtoje SSKP programoje buvo garsiai pareikšta, kad „kolūkis  – valstietijos komunizmo mokykla“. Remiantis šia idėja, žemės ūkis turėjo kuo greičiau būti visiškai suvalstybintas. Vos išaugus gamybai, 1962 metais pradėtas pagalbiniuose ūkiuose laikomų galvijų suvisuomeninimo vajus, svarstyta net galimybė apskritai panaikinti pagalbinius sklypus. Rusijoje ir Ukrainoje šių idėjų įgyvendinimas visiškai sužlugdė žemės ūkį. Lietuvos valdžia, nenorėdama prarasti pastarųjų metų pasiekimo, tokiems planams tyliai priešinosi. Tad nenuostabu, kad Lietuva kitų sąjunginių respublikų akyse ilgą laiką išliko savotiška sovietinio gyvenimo vitrina, jau vėliau, atgautosios nepriklausomybės laikais pagimdžiusia mitus apie prarastą kolūkinio gyvenimo rojų.

Apie "nugalėjusio socializmo" tikrają padėtį spręsti galima paga buvusio prie TSKP CK Tarptautinio skyriaus vedėjo pavaduotojo Anatolijaus Černiajevo slaptai vesti dienoraščiai. Jis juos vedė nuo 1972 iki 1991 metų. Jam pastoviai tekdavo ruošti TSKP CK Plenumams pranešimus, todėl jam buvo prieinami visi statistiniai duomenys.

Po A. Černiajevo mirties jo artimieji pagal slaptuosius dienoraščius išleido net tris knygas. Tai tiesiog aukso vertės knygos, nes Kremliaus valdžia vis kaltina Jelcino liberalus, jog jie sužlugdė tokią klestinčią Sovietų Sąjungos ekonomiką.

Štai keletas ištraukų, kuriose padėtis jau baigiančioje savo egzistavimą brėžnevinėje sovietinėje santvarkoje apibrėžiama tik keletoje visuomenės gyvenimo sferų, pradedant Afganistanu, kur  TSRS įvedė savo kariuomenę, ekonomine-politine degradacija ir baigiant visuotine vogimo sistema egzistavusia visose sferose, bet ypač ryškia transporte:

"...Grįžkime prie Afganistano. Visas mūsų (TSKP CK Tarptautinio skyriaus) darbas vyksta po šių įvykių "ženklu". Kankinamės, tiesiog laužome smegenis, nors aišku, kad pakeisti jau nieko negalime. Į socializmo istoriją įrašytas dar vienas atskaitos taškas. ..

Karteris (JAV prezidentas) nepardavė mums(TSRS) 17 mln. tonų grūdų (Maskvoje iš karto dingo miltai ir makaronai), uždraudė bet kokį eksportą, atšaukė visus pasitarimus ir vizitus, pareikalavo atšaukti Olimpiadą(...šiandien JAV NOK sutiko su Karterio nuomone. Ką dabar pasakys TOK?).

Tečer su mumis padarė tą patį. Portugalija uždraudė gaudyti žuvį jos 200 mylių zonoje, kaip ir JAV pas save, sumažindami mums gaudymo kvotas nuo 450 000 tonų iki 75 000 tonų. Tą patį padarė Kanada ir Australija. Beveik visos Vakarų šalys (išskyrus Prancūziją) sumažino lygį ir apimtį visokių mainų ir vizitų. Uždraudė visokias planuotas parodas ir gastroles ("Ermitažo" į JAV, "Didžiojo Teatro" - į Norvegiją ir kt.). Australija uždarė kelią įplaukti arktiniams laivams į savo uostus. Vakar mus pasmerkė Islaminė konferencija (t. y. visos musulmoniškos šalys, išskyrus Siriją, Libiją, Alžyrą ir patį Afganistaną), kuris vyko Islamabade. Mus pasmerkė Europarlamentas, socialdemokratinės partijos, profsąjungų centrai. Naujoji Zelandija išsiuntė mūsų ambasadorių Sofinskį, apkaltinę jį pinigų perdavimu PSENZ (mūsų draugai).

O kas darosi spaudoje, TV ir per radiją - sunku buvo net įsivaizduoti, gėdina ir mindo mus visais įmanomais būdais. (...) Tuo tarpu, ekonominė padėtis, matomai liūdna. Man čia partiniame susirinkime pavedė daryti pranešimą pagal lapkričio Plenumo suvestinę. Kai ką įdėmiai teko skaityti. Pranešimą padariau kritišką ir atšiaurų. Tačiau ne tame reikalas. Patvirtinimų ne teko ilgai laukti. ...

Praėjusį antradienį CK Sekretoriate svarstė klausimą "Apie grobimus transporte". Aš tiesiog drebėjau nuo gėdos ir pasibaisėjimo. Tris mėnesius dirbo CK komisija vadovaujama Kapitonovo. Ir štai, ką ji pranešė Sekretoriatui: Per du metus vagysčių skaičius išaugo dvigubai, pavogto turto suma - 4 kartus; 

40 % vagių - patys geležinkeliečiai; - 60 % vagių - patys vandens transporto darbuotojai; - 9 - 11 000 automašinų susikaupia Breste, todėl, kad juos neįmanoma taip "išrinktus" pristatyti užsieniečiams; - 25 % traktorių ir žemės ūkio mašinų ateina iškomplektuotų; - 30 % automašinų "Žiguli" gražinami atgal į gamyklą, todėl, kad jie pusiau išrinkti; - kroviniai 14 mlrd. rublių sumai kiekvieną dieną būna be apsaugos. Apsauginiai yra, jų 69 tūks., tačiau tai pensininkai, invalidai, dirbantys už 80 - 90 rublių į mėnesį; -per metus pavagiama ant daug mlrd. rublių;

Mėsos vagia 7 kartus daugiau, nei prieš metus, žuvies 5 kartus daugiau. Vidaus reikalų ministro pavaduotojas pranešė, kad 1970 metais pagavo 4 tūks. vagių geležinkelio transporte, o 1979 - 11 tūks.

Tai tik tuos, kuriuos pagavo. O kuriuos nepagavo - kiek jų? (...) Afganistanas, kaip opa ėda visuomenės sąmonę ir tarptautinį gyvenimą. Sklinda gandai, kad Taškente karo ligoninės užkimštos mūsų sužeistais vaikinais, kad kiekvieną dieną atvyksta lėktuvai "prikimšti" karstų, kad įvairiose žinybose, siunčiančiose į ten specialistus, vis daugėja portretų juoduose rėmuose. T. y. liaudis ant savęs pajautė politikos pėdsakus. Už ką? Dėl ko? Stebėtina - vis daugiau arba mažiau sąmoningi ir padorūs žmonės mato, kad padaryta didžiausia kvailystė. Kaip nepažiūrėsi!

O tuo tarpu, liejasi priešrinkiminės liaupsės ir šlovinimas pagrindinio "marazmatiko". Kiekvienoje kalboje liaupsinimas ištikimo "leninco" adresu ir taip toliau..., užimant daug laiko TV ir radijo laidų, tik jį vieną ir cituoja. Kiekvieną dieną jis ką nors pasveikina arba sveikina su sėkme, arba su darbo pradžia (nors galbūt pats savo pasveikinimų netgi laikraščiuose neskaito, nors kiekvieną savaitę Sekretoriatas patvirtina jų krūvomis).

Liaudyje keikiama ši niekam nesuprantama internacionalinė akcija, įmantriai išsireikšdami, tai, kad "ėsti nėra ką". Netgi iš tokių miestų, kaip Gorkis: "desantininkai" su ekskursiniais autobusais tęsia Maskvos "apgultį". Šeštadieniais į produktų parduotuves neįlįsi. Tempia didžiausiais krepšiais viską, kas papuolė - nuo sviesto iki apelsinų. Ir nuodėmė netgi apie tai blogai pagalvoti. Kuo jie blogesni už mus, šitie žmonės iš Toržoko arba Kalugos. Greičiausiai netgi geresni, taip, kad tikriausia jie vis tiktai kažką sukuria, o ne popierių eikvoja...

Sričių komitetams uždraudė skersti gyvulius. Tačiau mėsos dėl šito nepadaugės: priduos pusgyvius ir liesus gyvulius. Normos nustatytos tiesiog ant juoko: 1981 metams Rostovui prie Dono mėsos planuojama vienam žmogui - 2 kg į metus! Padėtis blogesnė nei karo metu, todėl, kad tada reikėjo aprūpinti tik miestus, o dabar - ir kaimą.

Iš visur gauname reikalavimus ir prašymus įvesti korteles, tačiau šito padaryti neįmanoma! Ne tiktai pagal politinį supratimą, tačiau ir todėl, kad neužteks produktų: juk teks duoti ribotai, tačiau visiems, o ne išskirtinai - Maskvai. (...)

Afganistanas. Kiekvieną dieną mes kišame į šitą "reikalą" milžiniškus pinigus ir materialinius išteklius. Viską jiems tiekiame ir viskuo aprūpiname. Atvyko jų užsienio reikalų ministras. Tiesiai pareiškė, kad iždas tuščias ir valstybinio biudžeto užteks tiktai dviejų ministerijų išlaikymui. Likusioms duokite! Ir duodame: traktorius, mašinas, duoną, radijo stotis, popierių, pinigus, nekalbant jau apie ten savo kariuomenės išlaikymą ir, atrodo, Afganistano taip pat. Režimo sustiprėjimo ženklų praktiškai nėra jokių. Nesimato kūrimosi nors kiek gyvybingos politinės struktūros. Išeis mūsų kariuomenė - ir Karmalio po kelių dienų nebus. Bendrai tai įklimpome atsakančiai. Su kuo nepakalbėsi - netgi ne prieštarauja, o stebisi: kiek visa tai gali tęstis? T. y. visas šitas brežnevinis režimas. Vėl eina pikti politiniai anekdotai..."

Kaip matome TSRS žlugimas 1990-aisiais buvo logiška tokios padėties pabaiga. O, kadangi Rusijoje iš pamokų nesimokoma, vertinant padėtį dar po 30 metų Rusijos Putino rėžimas užgrobęs valdžią ir egzistuojantis jau 20 metų, taip pat artėja prie analogiškos padėties ir baigties.

 Tūbinių apylinkės, 1946-1986 m.

Dėl kryptingos sovietizacijos, mokesčių ir prievartinių kolūkių kūrimo planų ūkininkavimo sąlygos pasidarė nebepakeliamos. Daugelis ūkininkų sovietinės valdžios ir jos kolūkinės santvarkos nepripažino, vengdami rekrūtų į sovietinę karuomenę 1944 metais, tremties ir kalėjimo, slapstėsi miškuose, vėliau prisijungė prie organizuoto ginkluoto pasipriešinimo. Apsistoję miškuose, kovotojai pas ūkininkus ir gimines lankydavosi naktimis, draudė stoti į kolūkius ar kitaip prisidėti prie tarybų valdžios, pagal perduodamus prašymus, jiems buvo organizuojamas maitinimas, teikiama kita reikalinga parama, kadangi tai buvo savi dažnai pažįstai žmonės. Padėdami partizanams ūkininkai patekdavo į didelį pavojų. Net ir už numanomą paramą, įskundus piktybiškai, žmonės būdavo suimami, tardomi ir įkalinami 10-iai ir daugiau metų. Toks likimas ištiko tūbiniškius Povilą Drūkteinį, Petrą Gumuliauską, ūkininką Petrą Dapkų, Valeriją Zobėlaitę Auškalnienę iš Balsių. Tokiu būdu nukentėjo Tūbinių mokyklos mokytojai, dauguma buvusių šaulių, kurių suėmimui nereikėjo ir kito preteksto.
Savo tvarką, pasitelkusi skaitlingas jėgos struktūras, tarybų valdžia visu pajėgumu diegė ne tik prievarta, bet sėjo baimę, skatino nepasitikėjimą tarp žmonių, baudžiamosioms operacijoms buvo verbuojami ir ginkluojami vietiniai gyventojai, liaudyje praminti "stribais".
Nepaklususiems savanoriškai stoti į sovietinius kolūkius šeštojo dešimtmečio pradžioje vėl grėsė Sibiras, buvo ruošiama trečioji trėmimų banga. Užsispyrę ūkininkai dar valdė turto, kurio nenorėjo atiduoti. Naujai valdžiai niekas nenorėjo jokių įsipareigojimų. Vieni dėl pavojaus nukentėti nuo savųjų esančių miškuose, draudžiančių paklusti ir prisidėti prie kolektyvizacijos, kiti dėl baimės atsidurti prie bado slenksčio, atsisakius nuosavos žemės.
 
Kolūkio steigimui Tūbinių krašte, prisidedant miškuose įsikūrusiems partizanams buvo aktyviai priešinamasi iki pat 1950 m. Nuo platesnės tolimesnės trėmimų bangos dalinai išgelbėjo  "visų tautų tėvo“ Stalino mirtis 1952 m. kovo mėn., nulėmusi  politinio klimato atšilimą, tačiau ir priešinimąsis kolūkiams iš esmės jau buvo palaužtas.

Kolūkio_raštininkai_Iš_Šilinskio_~1950_m.jpg

Kolūkio raštininkai. Antras iš kairės, Paneročio k. gyventojas Urbutis, apie 1947 m.

Tūbinių k. gyventoja Mėta Višinskytė prisiminė pirmojo kolūkio kūrimą Tūbinėse ir būsimo kolūkio pavadinimo rinkimus. Kai susirinkime buvo pateiktas svarstyti pavadinimo klausimas,  sarkazmo nestojęs ir labiau išprusęs ūkininkas A. Bendikas pasiūlė kolūkį pavadinti "Bado rykšte". Tai aišku sukėlė juoko ir plojimų, bet tuo pačiu atspindėjo sudėtingą pokarinę situaciją ir ūkininkų požiūrį į kolūkius. Badas buvo visai šalia, o kolūkine santvarka, kuri naujos okupacinės valdžios buvo primesta iš sovietinės Rusijos, niekas netikėjo.

Prie Tūbinių skyriaus darbovietės

Padievyčio tarybinio ūkio Tūbinių skyriaus "darbovietė" buvo įsikūrusi buvusio ūkininko K. Bagdono sodyboje. Kazimieras Bagdonas, išėjęs į ginkluoto pasipriešinimo būrį buvo žuvęs, o likusi šeima išvežta į Sibirą. Ant arklių Bronislovas Bielskis ir Stasys Pudževis. Nuotrauka  iš R.Macaitės Pudževienės rinkinio

Su arkliuku

Bielskis su Pudzeviu.jpg

Stasys Pudževis ir Bronislovas Bielskis apie 1947 m.

Po medelių sodinimo pirmą kartą važiavimas mašina kartu su karve

Po medelių sodinimo talkos grįžimas namo į Tūbines amerikietiška karine mašina "Studebaker". Nuotrauka V. Vilkanausko, iš Albinos Vilkanauskaitės rinkinio.

Technika po karo1.jpg


 

 Mokslas Ūkvedžių mokykloje

Iš Vištartaitės Ūkvedžių mokykla

ŽŪ ūkvedžių mokyklos mokiniai susipažįsta su linų pluošto apdorojimo technologija, 1952 m.

Iš Vištartaitės Ūkvedžių mokykla2

Iš Vištartaitės Ūkvedžių mokykla1

Iš Vištartaitės Ūkvedžių mokykla4

Nikodemas  Dekeris Brokštėnų km. gyventojas, žemės ūkio ūkvedžių mokykloje, 1952 m.

Žemės ūkio ukvedziu mokykla 1952 m

Žemės ūkio ūkvedžių mokyklos III-oji laida,1952 m. N. Dekeris 4-oje eilėje 6-as iš kairės

Susibūrimas Tūbinių-Kiaukų jaunimo01.jpg

Saviveiklinininkus priėmė valdžia. Nuotrauka prie pašto pastato Šilalėje. Iš  E. Mikalaukienes.


Žemės ūkio darbai 

Patys pirmieji darbai laukuose pavasarį buvo: vyrams – tvorų tvėrimas, po to sekė sėja.

 Darbai darbeliai

Sėja Jakaičių k., apie 1950 m. Iš kairės Jonas Beinorius, Albrikis, Jonas Dapkus, ketvirtas Kazimieras Dapkus. Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės albumo.

Darbai darbeliai sėja1

Baigus sėti, buvo vežamas mėšlas ir ariami pūdymai, reikia ruošti durpes kurui, čia pat ir šienapjūtė. Jos nepabaigus reikia pjauti rugius. Po rugiapjūtės vasarojaus pjovimas ir kiti vėlyvo rudens darbai.

Šienapjūtė buvo sunkiausias žemės ūkio darbas. Visos pievos buvo šienaujamos dalgiais, pjaudavo vien tiktai vyrai. Nupjautam šienui apvytus ir pradžiūvus, į pievas išeidavo grėbėjai.

tūbinių šienpjoviai2

 Rugiapjūtė Tūbinių apylinkėje, apie 1948m. Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės albumo.

Rugiapjūtė Tūbinių skyriuje

Rugiapjūtė Tūbinių apylinkėje, apie 1966m. Nuotrauka iš I. Vištartaitės albumo

Prie ūkio darbų Paneročio kaime

Atokvėpis rugiapjūtėje pjovėjams ir rišėjoms, Paneročio k. apie 1950 m., iš Birutės Dajoraitės albumo

Iš Vlado Montrimo rugiapjūtė Tūbinėse

Rugiapjūtė Tūbinėse. Iš Vlado Montrimo albumo

Tūbiniškiai lauko darbuose

Rugiapjūtėje, šalia Tūbinių. Iš M. Višinskytės nuotraukų rinkinio

Iš Genovaitės žemaitytes Brokštėnų dv 006 11

Darbai Brokštėnų k. Nuotrauka iš G. Pocevičienės albumo

Arklių pjaunamoji

Rugiapjūte

Bulviakasis2

Kolūkio laukuose

Nuotrauka iš A. Bendiko rinkinio

Darbas tarybiniame ūkyje

Darbas tarybinio ūkio laukuose kartu su artimiausiais kaimynais. Pirmame plane prigulęs dešinėje Kazimieras Dapkus. Stovi trečias iš dešinės Boleslovas Kelpša, ketvirtas Alfonsas Bendikas, pirma iš kairės Verpečinskienė.

Lauko darbuose

 Iš Virginijos Lukošiūtės Tūbiniškės ir Elena

Tūbiniškiai kaimynai

Tūbinių gyventojai, apie 1960 m. Nuotrauka iš R.Macaitės, Macų šeimos rinkinio.

Kaimynai Dapkai Juozas ir Zigmas

Dapkai, Juozas ir Zigmas(sėdi ant arklio) padėjo savo tėvui Jonui tvarkytis ūkio arklių fermoje ir ganyklose. Nuotrauka iš Elvyros Gudelienės albumo.

Iš Antano Dapkaus Zigmas ir Alfonsas

Alfonsas ir Zigmas Dapkai, Jakaičių k. apie 1960 m.

Iš Pr. Jako Rapikas su K. Vilkanauskiu

 Iš Virginijos Lukošiūtės Žemės darbai

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 104 11

Iš Virginijos Lukošiūtės Drukteinio sod

 Iš  P. Valausko šeimos albumo.

Karvių ganymas Tūbinių apylinkėse

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 079 11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 078 11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 080 11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 076 11

Trijonytes klasiokes Valauskienes nuotr.1

Tūbiniškės

 Valauskai 1

 Grėbimas arkliais

Grėbėjai


Verpecinskis Dapkus Jonis

 Jakaičių ir Paižnio kaimo gyventojai, apie 1950 m.

Tai statybininkų brigada dirbusi prie tilto per Ižnę statybos: pirmoje eilėje iš kairės  vaikas Zigmas Dapkus, Albinas Šturma, Pranas Verpečinskis. Antroje eilėje Jonas Dapkus, Juozas Lukošius, ketvirtas Vladas Šturma, J. Dapkus.

Iš Elvyros Gudelienes statyboje

Iš Elvyros Gudelienes statyboje1

Galvijų fermų statybose, apie1960m

Traktoristai 

Javapjūtė apie 1970 uosius

Iš Angeles Mačaitytes žemės darbai1

Padievytis Šiauduva ūkio susirinkimas

Kalbėtojas direktorius Jankus

Padievytis Šiauduva ūkio susirinkimas2

Padievytis Šiauduva ūkio susirinkimas3

Untitled.FR12 0012hjg

 Išvyka su bendradarbiais. Čia matome Petrą Macą, brokštėniškius Donatą Ambrozą, Jurgį Kėblą, tėvelį Alfonsą Bendiką, Pikšrį, Urbutį, brolį Tomą su draugais Petru Stulga, Kestučiu Mikalauskiu ir kitais tūbiniškiais, kurie kartu vyko į Kauną 1962 m.

Alfonso ekskursija su darboviete

Sėdi iš kairės Tūbiniškiai Alfonsas Bendikas, Antanas Dapkus, Jonas Dapkus. Stovi pirmas iš dešinės Rupšys, antras Šidlauskas, trečias Padievyčio Žuvininkystės Ūkio direktorius Jankus.

Is Aliaus pask. tevisk 041

Mokyklos ekskursija1

Ekskursijoje prie IX Forto Kaune Tūbinių mokyklos mokinių tėvai

Is Aliaus pask. tevisk 031jyj

Ekskursija2

Ekskursantų grupė iš Padievyčio ir Tūbinių. Stovi trečia iš kairės mokytoja Aldona Dapkienė, šešta Murauskaitė Kniulienė, pirmas iš dešinės Alfonsas Bendikas. Pirmoje eilėje antras iš kairės Antanas Dapkus, trečias Rupšys, šeštas su akiniais ūkio direktorius Jankus, pirmas iš dešinės Šidlauskas.


Muzikantai ir saviveikla.

Jakaičių kaime Vinco Dapkaus giminėje, beveik visi muzikantai, kultūrinio darbo organizatoriai. Pasižymėję muzikantai V. Dapkaus vaikai: Petras, Ona(Razutienė, Amerikoje), Aleksandra-Olė. Petro vaikai Albina, Antanas, O. Razutienės dukra Aldona(Amerikoje). Muzikuoja ir Jono Dapkaus giminėje, Jakaičių k.

Antanas Dapkus ir Albina daug metų dirbo kultūros srityje ne tik Tūbinėse, bet ir Padievytyje, mokė muzikos vaikus mokyklose. 

Dainų šventė Šilalėje4 11 

Albina Dapkutė Baipšienė ir jos vadovaujamas kolektyvai

Albinos Dapkutės

Dainų šventėje Vilniuje

Paradas_eina_Iš_Antano_Dapkaus.jpg

Paradas Vilniuje, Nuotrauka iš A. Dapkaus albumo

Nuotraukos iš Antano Dapkaus rinkinio

Antano Dapkaus repeticijos

 Repeticijos... 

Dainų šventė Šilalėje6

 Antano Dapkaus solo gerai kompanijai

Tūbinių muzikantai2

Tūbinių muzikantai groja vestuvėje. Smuikas Viktoras Mikalauskas, akordeonas Antanas Dapkus, trombonas Aloyzas Mikalauskas, apie 1970 m.

Ona Macaitė Jakienė1

Ona Macaitė Jakienė, tarpukario Tūbinių pučiamūjų orkestro muzikantų Macų Jono ir Petro sesuo, ilgametė bažnyčios giemininkė, pati pamėgusi muziką ir dainą, savo talentą perdavė vaikams Aloyzui ir Antanui. Muzika profesija tapo ir jos dukterėčiai, E. Macaitei, dirbusiai muzikos mokytoja Tauragėje. Iš Prano Jako nuotraukų rinkinio

Viktoro Mikalausko kapela

Viktoro Mikalausko trio. Viktoras su smuiku centre.

Antano Dapkaus Aloyzo Jako pasirodymas1

 Iš kairės: Antanas Dapkus, Aloyzas ir Antanas Jakai. Iš Prano Jako nuotraukų rinkinio

Antano Jako grupė polka linksmuolė

Antano Jako  kaimo kapela suorganizuota Poežerėje, 1970 m. A. Jakas centre groja akordeonu.

Macų palikuonių mokykla

Elena Macaitė, Tauragės 2-os vidurinės mokyklos, mokinių pučiamūjų orkestro vadovė. 

Aleksandra Dapkutė 1950m 
Aleksandra Olė Dapkutė, knygininkė, katalikiško jaunimo pavasario sąjungos aktyvistė, nenuilstama saviveiklos mylėtoja, daugelio Tūbinių chorų dainininkė ir šokių kolektyvų vadovė įvairių švenčių ir vestuvių šeimininkėlė. Be jos neapsieidavo nė viena Tūbinių apylinkės arba Šilalės rajono šventė. 

Olės, šokėjos, muzikantės, nuostabaus balso dainininkės ir daugelio saviveiklinių kolektyvų vadovės fenomenas Tūbinių padangėje švietė daugiau kaip 60  gyvenimo metų. Pašaukimas kelti nuotaiką ir tarnauti žmonėms ją lydėjo iki gyvenimo pabaigos.

 
  Olė Dabkytė šeimininkėlė
 Šeimininkėlė vestuvėse, 1965m.

Paižnio Olės kolektyvas2 

Nuotrauka  iš  P.Beinoriaus šeimos nuotraukų rinkinio.

Aleksandros kolektyvai

Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio

Iš Antano Dapkaus dainu šventėje11

Nuotrauka iš Antano Dapkaus rinkinio

Iš Birutes saviveikla

Nuotraukos(2vnt) iš M. Višinskytės rinkinio

Iš Višinskyte Metos Saviveiklos kolektyvas Tūbinėse

Tautinių šokių kolektyvas su vadove Aleksandra Dapkute

Tūbinių tautinių šokių kolektyvas su vadove Ole Dabkyte, 1961 m. Nuotrauka iš Antano Dapkaus rinkinio

Iš Antano Dapkaus dainų šv1 

Olės koncertai

Saviveikla Tūbinėse

Vienas paskutinių Olės Dabkytės ir Onos Macaitės Jakienės saviveiklinis pasirodymas

Tai gal būt vienas paskutiniųjų Olės Dabkytės kolektyvų pasirodymų, kur dainuoja ir ji pati, apie 1985 m. 

Dainų šventės Šilalėje

Paradas_Iš_Antano_Dapkaus.jpg

Pasiruošimas paradui

Nuotraukos(3) iš Antano Dapkaus rinkinio

Dainų šventė Šilalėje2

Dainų šventė Šilalėje1

Iš Višinskyte Metos Saviveiklos kolektyvas1 Tūbinėse

Nuotraukos(2vnt) iš Mėtos Višinskytės rinkinio

Tūbinių jaunimas apie 1959m

Saviveiklininkų susibėgimas po dainų šventės. Nuotrauka iš Mėtos Višinskytės rinkinio

Dainų šventė Šilalėje tubiniskiai

Tūbiniškiai dainų šventės Šilalėje dalyviai.

Antroje eilėje antras iš kairės Pranas Valauskas, trečias Urbutis, penktas Rupšys, pirmoje eilėje antras iš kairės Jurgis Auryla, ketvirtas Stasys Macas.

Po dainų šventės

Po dainų šventės.

Tūbiniškės21

Iš Genovaitės žemaitytes Tūbinių jaunimas1

Tūbinių merginos, apie 1963 m. Nuotrauka iš Genovaitės Žemaitytės Pocevičienės rinkinio

 Iš Salomėjos Pintverytės

Nuotrauka iš Salomėjos Pintverytės Linkienės rinkinio

 Tūbiniškės1

Nuotrauka iš Mėtos Višinskytės rinkinio

Tūbiniškių pasirodymai Padievyčio(Šiauduvos)  kultūros namuose

Nuotraukos(5) iš V. Kniulienės rinkinio

Padievytis Šiauduva 012cghghfghfg

Nepamainomos  Tūbinių dainininkės, trys seserys. Iš kairės Mikutienė, Šidlauskienė, Turauskienė

Tūbinių vyrų ansamblis3

Nuotrauka iš V. Kniulienės rinkinio

 Padievytis Šiauduva 001

Dainuoja Tūbinių vyrų ansamblis. Iš kairės A. Dapkus, J. Dargužas, V. Dapkus, S. Macas, S. Pintveris.

Padievytis Šiauduva 016grtdrg

Moterų ansamblis 1982 m.

Moterų ansamblis, 1982 m. Iš kairės A. Dapkienė, B. Gudauskienė, G. Dargužienė, R. Kančauskienė, J. Jankauskienė, G. Aperavičiūtė, M.Knyzelienė, J. Macienė

 Iš Virginijos Lukošiūtės 039

Nuotraukos(4) iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio

Iš Salomėjos Pintverytės Linkienės 030vfgh

Iš Virginijos Lukošiūtės 038

 

Saviveikla kartu su mokytojais


Užgavėnės

Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

iš Albino Lulošiaus 008vhjvhj

Nuotraukos(3) iš V. Kniulienės rinkinio

Padievytis Šiauduva užgavenes

Padievytis Šiauduva 019

Padievytis Šiauduva užgavenes1

Tūbinių atlaidai nesibaigdavo pamokslu bažnyčioje, giesmėmis apeinant šventus kalvarijų paveikslus ir trankiais įžymiojo Tūbinių bažnyčios būgno smūgiais. Šventinė diena tęsdavosi iki pat vakaro.

 Pagal vyresniūjų tūbiniškių prisiminimus, prieš karą, Tūbinėse  po atlaidų vykdavo kartais net trys gegužinės, kurias rengdavo ir muziką organizuodavo Jaunalietuviai ir Pavasarininkai ir Šauliai. Jaunimo Tūbinių apylinkėse netrūko, gyventojų šeimos buvo skaitlingos.

Tūbinu jaunimas Girninku k.jpg

Pašto dėžutė laiškams.jpg

Dėžutė laiškams...

Tūbinių jaunimo būrelis 1947

Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio

Tūbinių jaunimo būrelis 1947 06 29
 Tūbinių jaunimas, gegužinėje, 1947-06-29 .  Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio
Garsiūjų triūbų nebesimato, bet su bandonija groja Stanislovas Macas, buvusio Tūbinių orkestro vadovo Jono Maco sūnus. 

Jaunimas su Tūbinių gegužinių muzikantais

Gegužinė Tūbinėse, apie 1946 m. Muzikantai Vilkanauskai iš Girininkų.

Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio

Jonas Macas su bandonija ir Tūbinių jaunimėlis1
Tūbinių jaunimas, gegužinėje. Su bandonija groja Stanislovas Macas, buvusio Tūbinių orkestro vadovo Jono Maco sūnus, 1946m.
Tūbiniai_pirmą_kartą_laimi_-Garbės_lentą1.jpg
Tūbinių saviveiklininkai pirmą kartą laimėję garbės lentą
 
Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 059 11
Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 100 11

 Iš Višinskyte Metos Loretos Knyzelienė2 Fotografas_Petras_Gumuliauskas_su_būsima_žmona.jpg

Senoji Tūbinių varpinė Valauskis1 

Benjaminas_su_Antanu_Jaku.jpg

IMG_0026.jpg

 

 

Iš Birutes Dajoraitės šventoriuje

Tūbinių mokyklos septintokės po egzaminų. Iš B. Dajoraitės albumo, 1954 m.

Tūbiniškės3

Iš Elvyros Gudelienes giminės

Iš Antano Dapkaus su Aldona Jakiene 

Iš R. Macaitės Pūdževienės rinkinio

Iš Pr. Jako brolis ir sesuo Pintveriai Macaitė 

Prisiminimui Tūbinių vakaras, Angelės Mačaitytės Vilkanauskienės nuotrauka.

Tūbinių moksliukes

Moksleivės, iš kairės Aldona Višinskytė, Albina Vilkanauskaitė, Irena Trijonytė, Mėta Višinskytė, Tūbinės, 1952. VI.17

Giminės šventė Tūbinėse01.jpg

Iš Pr. Jako Tūbiniškės12

Iš Pr. Jako Susibūrimas

TūbiniškėsNuotrauka iš P.Valausko šeimos rinkinio.

Nuotrauka iš P.Valausko šeimos rinkinio. 

Benjaminas su draugais kaimynais1

iš Albino Lulošiaus 010gfjghj

 Stasės Tvaronavicienes giminė 

Mikalauskų giminė Tūbinėse apie  1962 m. Nuotrauka iš Stasės Mikalauskaitės Tvaronavičienės albumo.

Iš Virginijos Lukošiūtės kaimynai giminės

Valauskų11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 099 11

Iš Višinskyte Metos Loretos 2017 02 05 012ddbdfdf

Iš Višinskyte Metos žiema1 Tūbiniškės.jpg

Iš Višinskyte Metos baikės1

Ant Jėrubyno tilto.jpg


 

Vestuvės

Vestuves senoje sodyboje

Vestuves senoje sodyboje2

Stasio Pūdževio vestuvė, Paneročio k.

Iš Višinskyte MetosStasio Pudzevio

Vestuves senoje sodyboje3

Vestuves senoje sodyboje1

Iš Višinskyte Metos jaunimas

Vestuvės Mikalauskienes nuotrauka.jpg

Vestuvė_Knyzelio_Namuose_dalyvaujant_Vyštartams01.jpg

Antano Knyzelio vestuves112.jpg

Antano Knyzelio ir Juzefos Vyštartaitės vestuvės, 1952 m. rugpjūtis. Šalia muzikanto Viktoro Mikalausko sėdi jaunūjų tėvai: Jurgio Vyštarto, jaunūjų dešinėje Juozo Knyzelio šeimos. 

Iš Virginijos Vestuvė

Nuotrauka iš Virginijos Lukoševičienės rinkinio

Iš Prano B vestuvės

Nuotrauka iš P. Beinoriaus rinkinio

 Vestuvės Valauskų2

 Nuotrauka iš P.Valausko šeimos rinkinio.

Vestuve val

Tūbiniu jaunimelis

Nuotrauka iš Mėtos Višinskytės rinkinio

Vestuvės_Mikalauskienes_nuotrauka.jpg

Nuotrauka iš Elenos Mikalauskienes rinkinio.

Iš Višinskytes Metos vestuves

Tūbiniškiai71

Tūbiniškiai61

Tūbiniškiai41

Iš Višinskyte Metos vesrtuve1

Iš Višinskyte Metos vestuvės

Iš Višinskyte Metos Gumuliausko vestuve

Petro Gumuliausko ir Fetingytės vestuvės

Iš Elvyros Gudelienes 007dfgh

Vestuvių nuotaikos Jakaičių kaime. Nuotraukos(2) iš Antano Dapkaus rinkinio

Iš Antano Dapkaus 2016 06 12 028fyuftyu

Iš Pr. Jako Tūbiniškiai2

GiminėsLukošiai Žymančiai

Krikštynos 

Katalikų Bažnyčia moko, kad krikštas būtinas dėl gimtosios arba paveldimosios nuodėmės atleidimo. Kitaip dar vadinamas genealoginio medžio išgydymas, gaunamas tiesiogiai Krikšto sakramentu.

Krikštynos Tūbinėse

Nuotrauka iš V. Lukoševičienės rinkinio

Krikštynos_krikšto_tėvai_Vydmantai_iš_Tūbinių.jpg

Krikštynos, krikšto tėvai Vydmantai iš Tūbinių

Krikštynos_Danutės_ir_Vaclovo_Urbonų_Šeimoje_kun._J._Kusas.jpg

Krikštynos Danutės ir Vaclovo Urbonų Šeimoje, kun. J. Kusas

Krikštynos Tūbinėse.jpg

iš Albino Lulošiaus 003ghjfghjghj

Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

Krikštynos pas Alfonsą Dapkų1

Krikštynos Jakaičių k. Nuotrauka iš A. Dapkaus rinkinio

Dapkai kaimynai Bendikai1

 Zigmo Dapkaus išleistuvės Jakaičių k. 

Iš Višinskyte Metos išleistuves22

 Aloyzo Jako išleistuvės Tūbinių k. apie 1965 m.

Iš Višinskyte Metos išleistuves1

Petro Lukošiaus (s. Kazimiero) išleistuvės

Antano PintverioTonio išlydėtuvės

Antano Pintverio(Tonio) išlydėtuvės. Kelionė iki Šilalės vežimu. Ant arklių sėdi: dešinėje Petras Mikalauskis, kairiau Stasys Pūdževis, už jų nugaros  vežime sėdi Antanas Pintveris, artimiausi giminės ir draugai.

Vlado Kasiliausko išleistuvės į SA visam amžiui

 Vlado Kasiliausko išleistuvėse artimiausi kaimynai. Į Tūbines Vladas nebesugrįžo. Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

iš Albino Lulošiaus 009ghmvhjm

Antano Lukošiaus išleistuvės. Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

iš Albino Lulošiaus 018hhjkjk 

iš Albino Lulošiaus 006vbm

Edmundo ir Algimanto Lukošiaus išleistuvės

 BrangūsTėvukai iki greito pasimatymo2

BrangūsTėvukai iki greito pasimatymo Jūsų Antanas 1969 08 16 m. Riazanė

Brangūs tėvukai1Riazanė

Antano Jako išleistuvės, apie 1968m.

Kitoje nuotraukoje Antanas po operacijos, bando apsieiti be lazdos. Po nelaimingo atsitikimo sovietinėje kariuomenėje, Antanas neteko kojos. Nuotrauka iš P. Jako rinkinio

iš Albino Lulošiaus 008fhfyuk11111

Palydos į sovietinę armiją

Nuotrauka iš A.Lukošiaus rinkinio

iš Albino Lulošiaus Lukošiai

Albino Lukošiaus išleistuvės 

Kėbluko išleist

Išleistuvės Brokštėnų k. Nuotrauka iš V. Kėblos rinkinio


Višinskiai, nuo seno siejami su Tūbinių dvaru. Caro laikais dvaras buvo nacionalizuotas, vėliau po eilės savininkų pasikeitimo, dalis žemės atiteko Konstantino tėvo Stanislovo Višinskio šeimai, kurioje buvo net penki broliai ir dvi seserys.

Visinskiai trys broliai tais

Laidotuvės Višinskių  giminėje, vienos iš seserų vyro Brazausko laidotuvės Tūbinėse. Iš kairės pirmi trys- Knystautų šeima, ketvirtas Siminauskis, viduryje Konstantinas Višinskis, jam už peties Vincentas Višinskis, trečiame plane centre Motiejus Višinskis.

Tarpukaryje buvusio dvaro pastatuose Konstantinas Višinskis gyveno kartu su dviem vyresniais  broliais viengungiais, Vincentu  ir Motiejumi. Kada Višinskių šeima perėmė ar nupirko Tūbinių dvaro žemę kol kas nežinoma. Brolių žemės dalis paveldėjęs jauniausias sūnus Konstantinas Višinskis ūkininkavo iki 1940 m.  tarpukaryje buvo renkamas Tūbinių seniūnu.

Višinskinė Tūbinių dvaro pastatai

Tūbinių dvaro daržinės pastato vaizdas iš J. Knyzelio kiemo, apie 1950 m.

Iš Višinskyte Metos šventoriuje1

 

Aldona Višinskytė, g. 1933 m, paskutinio dvaro pastatų valdytojo, jos  senelio, t.p. tėvo, Konstantino Višinskio palikuonė, dabar dar valdo dalį buvusio istorinio dvaro žemių. Sulaukusi garbingo 84 m. amžiaus, ji gyvena šalia buvusios dvaro sodybos ir pasakojo apie buvusio dvaro pastatų likimą, per karą sudegusį didelį svirną, ir kitus karo laiko prisiminimus.

K. Misiaus knygoje minima, kad dvaro sodybos nėra nė žymės, bet pasikalbėjus su K. Višinskio dukromis Mėta ir Aldona paaiškėjo, kad buvusio dvaro ženklų vis tik galima rasti. 

Liepa Tūbinių dvaro1     

Dvarvietėje tebežaliuoja sunkiai aprašomos išvaizdos ilgaamžė liepą. Tokios pat ilgaamžės liepos šiuo metu dar žaliuoja ir išlikusioje, buvusio Brokštėnų dvaro liepų alėjoje.

Dvaro obelis

 Obelis, buvusio didelio dvaro sodo amžininkė, su daugybės metų laiko žymėmis, sulaukė šių dienų. Didelės apimties, tuščiaviduriu kamienu obelis pavasarį žydėjo taip, kaip per geriausio savo derliaus metus. 

Pagal pasakojimus, lygiai taip pat šie medžiai atrodė ir Aldonos tėvo vaikystėje ir jos senelio Konstantino prisiminimuose.

Dar įdomesni Aldonos prisiminimai ir jos protėvių perduoti pasakojimai apie gyvenimą dvarvietėje, apie dvaro pastatuose buvusį, dvarininkų Jacevičių statytos bažnyčios kūrimosi laikus menantį maldos kambarį, su būtinosiomis apeigų priemonėmis, medinėmis šventūjų skulptūromis. Aldona taip pat gerai prisimena karo ir pokario laikus.

Aldonos g. 1933 m. gyvenimo istorija nepaprasta. Į  Sibirą išvykusi paprašyta padėti Tetai, Tomsko srities Belyj Jar gyvenvietėje pragyveno 10 metų. Ten pat  susituokė ir į Tūbines grįžo kartu su dviem vaikais ir gruzinų tautybės vyru Rafaeliu.

Prisiminimuose sesuo  Mėta tokia pati, kaip ir 60 metų atgal. Jaunystėje buvusi labai aktyvi, beveik visų švenčių ir daugelio vestuvių Tūbinėse dalyvė, dažniausiai  kartu su energingąja Tūbinių saviveiklininke ir drauge Aleksandra Dapkute. Atmintyje  įsirėžė ne tik kolūkio labui nacionalizuoti Višinskio ūkio arkliai, buvusiame nuosavame gyvulių tvarte laikomos kolūkio karvės, bet ir sunkus, dažnai neatlygintinas darbas.

Negailestingas laikas lėmė, kad Mėta, mielai atvėrusi duris, pasidalijusi savo prisiminimais apie Tūbines prieš metus, 2016 metais vasarą, užvertė paskutinį gyvenimo puslapį.  Palaidota Šilalės kapinėse.

 Tūbinių kapinėse artimūjų kapai

 Laidojimo pradžia nežinoma. Išlikę antkapinių paminklų, metalinių kaltų, išlietų kryžių statytų XVIII a.

Kapines anksčiau5
Kapinės apie 1950m
iš Noreikos Antano Juozo laidotuvės Tūbinėse5
Iš Muntvydaitės Genutienės 058 1111
 
 
Apie Tūbinių kapines skaityti skyrelyje "Kapines"
 

Tūbiniškių ekskursijos

Iš Vištartaitės prie šventovės

Prie vienos gražiausių Europoje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje, apie 1955m.

Vandos išvyka. Iš Višinskyte Metos  

Iš Macaitės Rėginos giminės

Paižnio gyventoja Anastazija Luganeckienė

Kaimynai Alfonsas Bendikas Bronius Bielskis

Alfonsas Bendikas ir Bronislovas Bielskis Žalgirio mūšio vietoje. Nuotrauka iš M. Pintverytės Knyzelienės rinkinio 

Palangoje. 1961 m

Palangoje. Iš kairės Pikšrys. A. Pintveris, P. Šidlauskas ir J. Kėbla, 1961 m

Pintveriai 2

Mokytojai ekskursijoje, apie 1955 m

Iš Vilkanauskaitės Deksnienes 005 1

Tūbinių merginų būrelis Palangoje prie Birutės kalno, 1960 m.

Prie Elbruso 1990 m

Boržomi šaltiniai

Boržomi šaltiniai Gruzijoje

iš Albino Lulošiaus 029

iš Albino Lulošiaus 030

iš Albino Lulošiaus 028

Ekskursija Odesa

Ekskursija Leningradas

Alfonso tobulinimosi kursaijpg

Kvalifikacijos kėlimo kursai, apie 1970 m. 

Nuotrauka iš M. Pintverytės Knyzelienės rinkinio

Pedagogai Vilniuje2 Marytes

Šilalės krašto mokytojai  ekskursijoje Vilniuje, apie 1950 m

Iš Višinskyte Metos Tankas

Prie SSSR sienos

Prie "Geležinės"  SSSR sienos!!! Čia pat už jos "supuvęs" kapitalistinis pasaulis.

Patranka Caras trtyrtyrty1111

Šalia patrankos  "Caras"  Maskvos Kremliuje. P. Luganeckas pirmas iš dešinės.

Tremtinių keliais

A. Bendiko studentiška kelionė į Sibirą, Tomsko srities Stepanovkos k. 1972 m.

Tėvelio pasakojimai apie tolimąjį Sibirą ir taigą, kur teko atsidurti ne savo valia bei patirti daug siaubingų išgyvenimų, ilgam įstrigo vaikiškoje samonėje. Pasakojimas, kokia tai ilga buvo kelionė, kad vien aplenkti Baikalo ežerą reikėjo traukiniu važiuoti pusę paros, žadino vaikišką smalsumą.

Vėliau, studijų metais, pasklidus informacijai, kad bus organizuojama studentų ekspedicija ir darbas vasarą Sibiro Tomsko srityje, paskatino pabandyti į šią kelionę pakliūti. Rūpejo savo akimis pamatyti, koks tai kraštas ir bent dalį  to tremtinių kelio Sibiro geležinkeliu nuvažiuoti.

Vykome su gausiu studentų statybiniu būriu iš Vilniaus į Maskvą, po to specialiu traukiniu 4 paras iki Tomsko. Iš tenai  dar kelionė garlaiviu Obės upe ir jos intaku Ketė  iki vietų, kur visi keliai prasideda ir baigiasi prie upės.

Kurį laiką plaukiant laivu, laivui sustojus išlaipinti vieną studentų statybininkų būrį gyvenvietėje Belyj Jar, netikėtai susitikome 2 klasės draugai. Pasirodo keliavome kartu ir tik atsitiktinumo dėka nesusitikome. Tuo metu jis taip pat mokėsi Kaune, Kūno kultūros Institute.

Vėliau sužinojome, kad į Belyj Jar gyvenvietės apylinkes buvo ištremta daug lietuvių, taip pat ir iš Šilalės ir Tūbinių apylinkių.

Sunku nupasakoti koks jausmas atsidurti Sibiro taigos glūdumoje, mažai apgyventose vietose, kur vienintelis nesibaigiantis kelias yra upė. Jos pakrantėse, kur tik aukštesnė vieta, įsikūrusios neskaitlingos gyvenvietės. Jų gyventojai daugumoje buvę tremtiniai arba jų palikuonys. 

Cenzus Jono kt dok 016 

Vilniaus gelež.Stotis 1972 mpakeliui Tomską2

1972-ūjų vasara, kelionė į Sibirą prasideda. 

 Kelione i Sibirą2 Traukinys kelyje

Traukinys jau ketvirta para veža mus tolyn nuo Lietuvos.

 

Sibire

Laivo denyje, iš kurio atsiveria ištvinusi, lyg be krantų, Sibiro upė ir neaprėpiamos taigos platybės,  visi  buvome pakylėti gamtos, gerai skambėjo dainos ir gitarų garsai.

Kiekviename upės uoste matome daug  žmonių, atėję, arba atvažiavę dviračiais, kartu su  vaikais. Laivas pasitinkamas ir išlydimas grojant specialiam maršui, kiekvieną kartą sukeliančiam  graudulingus jausmus. Dalis žmonių atvyksta ir išvyksta apsipirkti dviems, trims dienoms Tomske, kiti išvykstantys, gal niekada čia nebesugrįš. Tai buvusių tremtinių gyvenviečių gyventojai, pasilikę čia gyventi po tremties, arba atvykstantys užsidirbti miško  ruošos darbuose.

 Cenzus Jono kt dok 015

Kelionė į sibirą1

 Palapinių miestelis šalia Stepanovkos gyvenvietės, kuriame gyveno  apie 100 studentų iš Lietuvos

Įsikūrę taigoje palapinėse, apsisaugoję visomis įmanomomis priemonėmis nuo įvairių dydžių uodų ir širšių, kibome prie tų pačių miško darbų, kaip ir daugelis ištremtūjų iš Lietuvos. Netoli, buvusioje tremtinių gyvenvietėje Stepanovkoje, lietuvių taip pat sutikome. Labai apsidžiaugdavo galėdami pabendrauti, kviesdavo į namus, pasakojo savo gyvenimo  istoriją.

Kartą, pasiklydus mažamečiam vaikui taigoje, į paieškas buvo pajungta ir mūsų stovykla. Didžiausia buvo nuostaba, kad gidas, kuris vedė mus į paieškas, pasirodė besantis lietuvis, kilęs nuo Kauno. Į klausimą kaip čia pateko, atsakė su būdingu kauniečiams jumoru: "..ganiau žvirblius ant komunistų partijos komiteto stogo". Tuose žodžiuose tiesos gal ir nėra, bet buvo aišku, kad trėmimas įvyko dėl politinių priežasčių.

Tūbines senuose žemėlapiuose ir kitos įdomybės

Tūbinių žemėlap.1 1914 m
 1914 m. žemėlapis, vokiečių naudotas per I Pasaulinį karą. Dalis buvusių keliukų matomų žemėlapyje, šiuo metu jau išnykę. Galima atrasti buvusį vežimų kelią, jungusį Tūbinių dvarą su Brokštėnų dvaru. 
Palyginę Tūbinių miestelio planą prieš 165 m ir dabar, pamatysime, kad esminių pokyčių neįvyko.
1849 metų plane, bažnyčia ir kapinių koplyčia pažymėta kryžiais, Tūbinių dvaro sodyba centre pažymėta apskritimu, iki šių dienų neišliko.
1849 m                                                       2015 m
Tūbinių vaizdai šiandien ir 1849 m

Tūbinės, 2014 m.

Žemaičių bajoro gyvenamasis namasXVIII XIX a dail. J Perkovskis1

Tipiškas medinis Žemaičių bajoro gyvenamasis namas (XVIII-XIX a , dail. J Perkovskis). Paveikslas daugeliui primena stipresniųjų ūkininkų namus, Tūbinių apylinkėje, statytus XIX a pradžioje.

 Kelias per Tūbines33

Iš atlaidų144

tubines 0001
Tūbinių kryžius 

 Tūbiniškiai8 Kryžius 1925m

Kam buvo pastatytas ąžuolinis kryžius pamiškėje dar vadinamas"Tūbinių kryžiumi"? Gali būti, kad kryžius 1925 m. pastatytas Tūbinių bažnyčios ir kalvarijų 100 mečiui pažymėti. Kryžius atnaujintas vėlesniais metais parapijiečių iniciatyva.

Šventorius3

Tūbiniu vaizdelis5

Tūbines Panerotis

Tūbinės žiema2 

Vakaras Tūbinėse111 2018 08 18
Vakaras Tūbinėsa, 2018 m.

Vakaras Tūbinėse22 2018 08 18

 

 

 
Brendas_Tbini1.jpg

We have 375 guests and 2 members online

© tubiniuistorija.lt | Administracija