Skirta šviesiam tarpukario Lietuvos ūkininko, naujai atkurtos Lietuvos Valstiečio ūkio savininko Alfonso Bendiko Atminimui


 Kelionė 

Žemė vėl nuosava, Lietuva laisva!

Atkūrus Nepriklausomybę ir privačiai žemės nuosavybei, įsigaliojus  Valstiečio Ūkio Įstatymui, Alfonsas Bendikas susigražintoje  nuosavoje žemėje, vienas pirmųjų Šilalės rajone(Nr.3) įregistravo Valstiečio ūkį. Kad galėtų tinkamai ūkininkauti, nurovė didelę dalį mažai vaisingo buvusio tarybinio sodo. Nuosavas ūkis vėl subangavo javais. Pagal amžių gal ir vėlai, bet prasidėjo naujas, ilgai lauktas Alfonso ūkininko gyvenimas, su vargais ir džiaugsmais.

Alfonso ekskursija 

Svečiuose pas draugo Jono Uoginto šeimą  Akmenės rajone. A. Bendikas iš dešinės antras, 1992 m

 "Mūsų Lietuvėlė galū gale jau laisva !..."kartu su linkėjimais užrašyta kitoje nuotraukos pusėje. Taip buvusio kaimyno Uoginto šeima pasidalijo savo džiaugsmu su Alfonsu ir jo žmona, kurie visai nesenai buvo atvykę į svečius Akmenės rajone. Atgavus  ilgai lauktą Nepriklausomybę, tokie jausmai Lietuvoje  buvo užvaldę visus.

Is Alfonso 2015.07.3vbjmhbm

Iš pagrindų pasikeitęs politinis gyvenimas džiugino, kelė entuziazmą, bet sunkūs darbai slėgė naujojo garbaus amžiaus ūkininko Alfonso pečius. Pavargęs mėgdavo prisėsti virtuvėje prie lango, paskaityti laisvos spaudos, naujo Atgimimo laikraščio numerio. Visuomet gyvai pasitikdavo užėjusį kaimyną ar atvykusius savo vaikus, kartu pasidžiaugdavo nauju gyvenimu su naujomis galimybėmis. Apmastydamas prabėgusius dešimtmečius, mintyse nuklysdavo ir į tolimąją Ameriką, kuri dabar  matėsi naujoje šviesoje. Ten prasidėjo jo šeimos istorija, virš 20 metų Amerikoje pragyveno tėvas Povilas, tenai suradęs ir jo motiną Kazimierą. Už Atlanto ilgus metus gyveno ir liko palaidotas brolis Jonas, netoliese Kanadoje buvo įsikūrusi sesers Marijos šeima. Dabar,  ilgai svajonėse nešiota mintis aplankyti tą tolimąjį kraštą, nebeatrodė tokia nereali. Prisiminęs šią  savo svajonę vis sakydavo " kai į Ameriką nuvažiuosiu, galiu jau ir numirti..."

Atgimimo metais, 1990-aisiais, laiškuose iš Kanados atskriejo džiugios žinios, kad iš laisvėjančios Lietuvos, pagal pakvietimą pas gimines jau galima atvykti, pasiūlė ir Alfonsui ruoštis kelionei į Kanadą.

Būdamas jau garbaus 75 m. amžiaus ir prastos sveikatos, Alfonsas nutarė būtinai nuvykti ir pažiūrėti koks iš tikrūjų yra žmonių gyvenimas ten už Atlanto, "kapitalistiniame" pasaulyje, kaip  dirba ir gyvena kaimo žmonės ir ūkininkai.

                 Kučinskaitė Palmyra apie 2000 m Canada Kuč.Palmyra dar Lietuvoje

Palmyra, sesers Marijos jaunesnioji dukra. Kitoje nuotraukoje Palmyra studentė Vilniuje prieš 70 metų, 1944-aisiais, prieš išvykstant iš Lietuvos.

Gyvenimą susikūrusi Kanadoje, sesers Marijos dukra Palmyra nepamiršo savo mamos gimtinės ir Lietuvos. Palaidojusi mamą ir seserį Ksaverą, pasikeitus politinei situacijai, 1990-aisiais, pakvietė Alfonsą atvykti į svečius kartu su žmona. 

Kelionė į Kanadą nebuvo iš lengvūjų. Visi skrydžiai už Atlanto tik per Maskvą. Teko bent tris kartus į Maskvą suvažinėti. Pirmiausia reikėjo važiuoti, kad gauti ir nupirkti bilietus, paskui palydėti ir po trijų mėnesių, kartu su broliu Alfonsu, automobiliu nuvykti  į Maskvą keliauninkų sugrįžtančių parsivežti.

Kelionės viza i Kanadą 001 1

Kanados ambasadoje išduota viza, leidimas kirsti Kanados Valstybės sieną.

Vienoje iš kelionių, vaikštinėjant Maskvos centre, gatvėje dirbantys dailininkai Alfonsui sukėlė didelį susidomėjimą. Jam buvo įdomu, kad galima taip gerai nupiešti portretą per trumpą laiką, gal per pusę valandos. Jis iš kart priėmė pasiūlymą sėsti ir pačiam papozuoti tokiam portretui, nors to niekada gyvenime nebuvo daręs.

Alfonsas 6
Alfonso portretas, kokį jį pamatė dailininkas Karpuhin Maskvoje, Senojo Arbato gatvėje, prieš išskrendant į tolimają kelionę už Atlanto, 1990 m.
 
 
Arbat starij
 
Laikas pozuotojo vaidmenyje Alfonsui bėgo ne taip greitai, bet pažvelgęs į gatavą portretą, labai stebėjosi, kad panašus, rezultatu buvo patenkintas, nuoširdžiai padėkojo dailininkui. Vėliau portreto niekada neprisiminė ir daugiau nežiūrėjo. Supratau, kad paveikslo jam reikėjo ne sau, o tam kad jis liktų kaip prisiminimas vaikams iš jo kelionės ir iš gyvenimo.
 
Kelionėse į  Maskvą teko daug išsikalbėti apie gyvenimą, apie Atgimimą Lietuvoje, skaudžius praeities išgyvenimus ir naujas viltis.
Ramybės nedavė mintis, kad nedaug galėjo padėti chirurgai Antakalnio Klinikose, kur nesenai vykome pagalbos, ligoninės gydytojai Kaune, kur teko mėnesį pagulėti numalšinant vis besikartojančius skausmus kojose, sustiprinant širdį. 
Akyse tebestovi bejėgiška padėtis, kai Maskvos tarptautiniame Vnukovo aerodrome, jau prieš pat lipant į lėktuvą, atsinaujino skausmai kojose ir reikėjo didžiają dalį lauktuvėms vežtos naminės duonos kepalo nupjauti, kad nešulys tolimoje kelionėje būtų lengvesnis. Tai nebuvo tiesioginis reisas. Iš Kanados sostinės Otavos dar laukė 5 valandų kelionė autobusu iki Toronto. Esant tokioms aplinkybėms, tikrai atrodė, kad tai kelionė į nebūtį. Bet valia buvo stipresnė ir lėktuvas pakilo.

 Alfonsas Kanadoj pask.n

 Alfonsas Bendikas Kanadoje, laimingas kad įgyvendinęs gyvenimo svajonę, 1990m. rugpjūtis.

Palmyra su dėde Alfonsu ir jo žmona Brone.jpg

Ilgai lauktas susitikimas: 3728, Mayfield Road, Toronto, Ontario,Canada.

Alfonso sesuo Marija artimūjų iš Lietuvos  savo namuose Kanadoje laukė 40 metų, kol gyvenimas netikėtai nutrūko 1984-aisiais. Svajonę įgyvendino jau ir seserį Ksaverą 1989 m. palaidojusi, viena likusi, Marijos dukra Palmyra. Ji savo dėdę Alfonsą su gėlėmis pasitiko prie savo namų slenksčio, kaip ir buvo suplanavusi.

Kanadoje prie Palmyros Kučinskaitės namų

 Alfonsas su žmona Brone prie dukterėčios Palmyros Kučinskaitės namų, 1990m.

Kanad su brone

A. Bendikas su žmona Brone prie P. Kučinskaitės namų, 1990m.

Su artimiausiomis draugėmis, Palmyra centre po tėviškės paveikslu11.jpg

Su artimiausiomis draugėmis, Palmyra centre. Paveikslas, primenantis gimtajį kraštą, dažnas vaizdas emigrantų namuose.

Laimė kelionė į tolimą kraštą Alfonsui susiklostė sėkmingai, atlaikė ir sveikata, kelionės tikslas buvo pasiektas.Tai ką pamatė Kanadoje jį sužavėjo. Tėvas parašė laiškus  iš už Atlanto visiems savo sūnums. Vienas laiškų Tomui ir Aloyzui, gyvenusiems greta buvo bendras abiems.

Laškas iš Kanados 

Pabuvojęs Kanadoje tris mėnesius, senokai toliau keliavęs, greitai pasilgo namų ir Lietuvos, rašė sūnums laiškus ir apibūdino nuotaikas ką patyrė šioje kelionėje .

Aplankęs sesers Marijos gyvenamas vietas, kaimynystėje dirbusius Kanados ūkininkus, Alfonsas su daug kuom susidraugavo, patyrė iki tol nematyto gyvenimo įspūdžių ir ko žmonės gali pasiekti laisvame  pasaulyje. Vienas naujų draugų buvo Pranas Berneckas, gyvenęs sesers sodybos kaimynystėje, labai lietuvių bendruomenėje žinomas žmogus, ėjęs Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos pirmininko pareigas, Pasaulio lietuvių sporto žaidynių kūrėjas ir puosejėtojas. Pranas pažadėjo aplankyti Alfonsą jo paties sodyboje, kai lankysis Lietuvoje.

Tokia proga kaip tik artėjo. 1991 metais, vykstant IV-osioms Pasaulio Lietuvių Sporto Žaidynems Lietuvoje, jis turėjo dalyvauti kaip  vienas šių žaidynių organizatorių. Nors būdamas labai užimtas, sukrėstas tuo pat metu vykusių LR Medininkų pasienio punkto pareigūnų žudynių, Pranas pažadą įvykdė.

Berneckas su Adamkumi 1991m

Nuotraukoje Pranas Berneckas, IV-ūjų Pasaulio Lietuvių Sporto Žaidynių Lietuvoje  vienas organizatoriųpirmas iš dešinės.

Sporto delegacijos iš viso pasaulio, dėl Medininkų žudynių nutraukė varžybas ir buvo kartu su Lietuva, dalyvaudami aukų laidotuvėse.

Medininkų žudynių aukų laidotuvės, 1991m.jpg

LR Medininkų pasienio punkto pareigūnų žudynių aukų laidotuvės, 1991m

Pranas Berneckas kaip ir visa Kanados lietuvių delegacija buvo sukrėstas įvykusių pareigūnų žudynių, tačiau, kaip ir buvo žadėjęs, nuvyko pas savo naują draugą A. Bendiką į Brokštėnus.

Vėliau, Palmyra rašė kad, sužinojęs apie netikėtą Alfonso mirtį, būdamas kilnus ir neabejingas žmogus, labai pergyveno, domėjosi apie šią nelaimę ir koks bus gražiosios sodybos likimas, kurią nesenai, tik prieš metus buvo aplankęs.
Palmyros laiškas pask. 2009.02.25d

Palmyra Kučinskaitė su Pranu Bernecku centre, tarp artimiausių draugų.jpg

Pranas Berneckas su Palmyra Kučinskaite nuotraukos centre, apie 1993 m.

Bernecko paminej

Palmyros laiškas apie Bendikinės likimą ir kaimynų Berneckų apsilankymą.

Poilsis Palmyros namuose, Brampton,Toronto, Canada,.jpg

Draugiška lietuvių bendrystė P. Kučinskaitės namuose Kanadoje, apie 1995m. 

Kitame laiške Palmyra pasisakė apie politiką Lietuvoje:

Palmyros Laiskai 002

Dar 1993 m Palmyra numatė, kad su Rusija mums ne pakeliui, o nuvertus Borisą Jelciną, Lietuvai bus blogai. Matome, kad nors praėjo ir 20 metų, jos prognozės pavydėtinai tikslios. Kaimyninėje Rusijoje vėl įsigali autoritarinis rėžimas.

Kelionės viza i Kanadą 004 2 Kelionės viza i Kanadą 001 2 

Prisiminimui liko, šiai įsimintinai užjūrio kelionei išduotas, TSRS piliečio užsienio pasas, leidęs Alfonsui atverti "geležinę" Sovietų Sąjungos sieną, su antspaudu, liūdijančiu Kanados sienos kirtimą.

Grįžęs iš tolimos kelionės, Alfonsas išgyveno tam tikrą emocinį šoką, mintyse perkainavo daug tarybų valdžios metų, kurie, nežiūrint daugybės deklaracijų, į jokią pažangą nevedė. Sielos ramybė dar labiau dingo po to, kai į valdymą jau laisvoje Lietuvoje sugrįžo ta pati tarybinė partinė nomenklatūra. Šį smūgį išgyveno sunkiai, sveikata dar labiau pablogėjo.

Testamentas

Gyvenimo pabaiga netikėtai atėjo 1993-aisiais, tyliai prigulus poilsio prieš tolimesnius darbus, pačiam vidurdienį, gegužės viduryje, pargrįžus iš turgaus, su daug kuom pasisveikinus, pakalbėjus, pamojavus ranka, pavežus pakeliui. Pagal daugelio tūbiniškių dalyvavusių laidotuvėse prisiminimus, tą dieną jis buvo kaip visada, linksmas ir keliantis nuotaiką aplinkiniams, namuose laukė visu gražumu sužydėjęs obelų sodas ir daugybė planų.

Numatęs laiką kada reikia keltis kasdieniams darbams, prigulė trumpo poilsio. Netrukus, visai netikėtai, šis poilsis prasitęsė amžiams.

Isimintina buvo tėčio paskutiniūjų metų gegužės 02-ji. Tą dieną į gimtinę Brokštėnuose atvykome  kartu su giminaičiu Artūru Povilaičiu. Nuostabiai saulėtą pavasario dieną tėtį susitikome betriūsiantį kieme, pabendravę, kartu apėjome nuosavo, naujai atkuriamo Valstiečių ūkio žemės ribas, išklausėme mintis ir planus, kaip galima nuosavoje žemėje ir ūkyje tvarkytis. Neaplenkėme ir  Lietuvos politiinio gyvenimo, kuris po rinkimų 1992 m. buvo pakrypęs ne taip kaip tėvas norėtų. Čia mūsų pažiūros kaip ir ankstesniais Sajūdžio metais visiškai sutapo. Tačiau iš kalbos ir numatomų darbų apimties buvo galima suprasti, kad planams įgyvendinti jam pačiam jau pritrūks jėgų.

 

Su_tėvu3_1989.jpg

Laikas kai su tėčiu dažnai buvome šalia. Nuotrauka iš Brolio Alfonso 40 m. jubiliejaus šventės Mažeikiuose, 1989 m. rugpjūtis.

Kaip nujausdamas, kad gyventi liko nedaug, kaip jo senelis Antanas ir kaip jo tėvas Povilas, jau savo jauniausiam sūnui papasakojo, kaip atrodys jo kuriamas ūkis ir sodyba. Visos žemės ribos, visos tvenkinių, buvusių prūdų ir durpyno pakrantės jam švietėsi gražiai sutvarkytos, išvalytos, kur reikia nusausintos, apsodintos medžiais. Įstrigo azartas ir vidinė energija su kuria jis dėstė savo mintis, be jokios abejonės, kad tą darbą tikrai reikia padaryti. Jam niekada nereikėjo didelių investicijų, juk tai tik darbas, kurį jis mokėjo ir kurį dirbo visą gyvenimą. Dirbo už ką buvo mokama ir darbą, už kurį niekas nemokėjo. Toks buvo jo gyvenimo būdas. Atsisveikinant, į klausimą užduotą spaudžiant rankas "Ką jis galvoja daryti jei to tikro ūkininko, norinčio dirbti žemę taip ir nėra?“, atsakė: "tada visiems po lygiai.."Svarstęs įlgai, apsisprendė greitai. Gal tas atsakymas sau ir kitiems jau buvo rastas anksčiau, tik dabar paskubomis pagarsintas. Gyventi buvo likusios 2 savaitės.

Tais pat metais nuo smarkaus vėjo išvirto prie namų stovėjęs šimtametis ąžuolas, gal jo tėvo Povilo sodintas, slėpęs šaknimis apglėbtą didžiulį akmenį. Panašų Atminimo akmenį ir norėjo Alfonsas, kad būtų pastatytas Bendikinės lauko pakraštyje su užrašu: “Bendiko Ūkis“ su užrašytais metais, kada jis buvo įkurtas. Taip jis norėjo įprasminti savo tėvo Povilo pasiaukojamą darbą svetimuose kraštuose, dažnai nepakeliamą, tačiau reikalingą ateičiai, kad didelė šeima ant žemės stovėtų tvirtai ir svajonės išsipildytų. Dar keli ažuolai, tokie pat šimtamečiai, nuo senovės sodinami sodybose ir žmonėms nešantys laimę, kaip ir senoji bendikinės sodyba, jau skaičiuoja antrojo šimtmečio metus.

Alfonsas Bendikas,  Nepriklausomos Lietuvos ūkininkas, išsaugojęs savo orumą ir nesižeminęs sovietiniams pavergėjams, įkalintas sovietiniame darbo lageryje ir vos nepraradęs gyvybės, žinantis ir vertinantis emigranto tėvo Povilo ir  savo gyvenimo ir darbo pamokas, vienas pirmųjų Šilalės rajone Valstiečių Ūkio savininkas, Žemdirbių Sajūdžio iniciatyvinės grupės narys, būdamas 78 m. amžiaus,  paliko šį pasaulį žydint dideliam nuosavų obelų sodui ir banguojant šviežiai suvešėjusiam javų laukui.

Balta balta aplink, kur tik matėsi obelys. Toliau už tvarto bangavo rugiai. Lygiai, gražiai suaugęs laukas, stiebais ūgiu su lig žmogumi, lingavo likusiems gyventi - vaikams ir anūkams nebylius išėjusiojo žodžius: aš padariau savo darbą, išsaugojau tėvų žemę, prikėliau ją tolimesniam gyvenimui, dabar palieku jums: saugoti, puoselėti, praturtinti darbais.

Alfonso_sodai.jpg

Alfonsas Bendikas prie savo sodo obelų, 1964 m

Nuo paskutinio jo pamokymo kaip reikia gyventi ir mylėti savo gimtinę, buvo praėję vos dvi savaitės. 

Po ilgų sovietmečio dešmtmečių, sulaukęs galimybės gyventi ir ūkininkauti laisvoje Lietuvoje, kaip ir daugelis jo amžininkų iš Tūbinių krašto, savo darbo vaisiais ilgai pasidžiaugti nebegalėjo. Iškeliavęs Amžinybėn savo artimiesiems ir visiems ką jis pažinojo, paliko nenuilstamą tikėjimą laisvo žmogaus gyvenimo vertybėmis, ir  paprasto, šilto žmogaus atminimą.

„Pasiimkit tą medį, grąžinu ką gavau, man jau nereikalingas. 

Geras, vešlus, gražus, vasarą paukščių pilnas. 

Ten kažkur tarp šakų, įstrigę tarp šakų, mano akys. 
 
Sakau tegul kabo, jei niekam nekliudo.."
 
Šie J.Marcinkevičiaus žodžiai, parašyti gyvenimo saulėlydyje, labai tinka apibūdinti ir prasmingo mano tėčio Alfonso Bendiko gyvenimo netikėtą pabaigą.
Skleisdamas šilumą ir gerą nuotaiką aplinkiniams, rūpindamasis savo šeima ir artimaisiais, jis niekada nepamiršo  žmonių ir aplinkos kurioje gyveno. Jo akys matė visus tėviškės kampus, aplinka buvo gražiai tvarkoma, kiekvienas augantis medis apžiūrėtas, mintyse dėliojosi vis nauji, tėvų ir jo paties taip puoselėto ūkio ir aplinkos gerinimo planai. Tėtis visuomet matė tokių darbų prasmę bet, susidūręs su pasikartojančiais sveikatos negalavimais jautė, kad kelio pabaiga arti.  

Sodas ž.5

Alfonso Bendiko sodintas ir daug metų prižiūrėtas Brokštėnų sodas, 1997 m. 

 Bend 33 
Gyvenamoji sodyba senelio, emigranto, Amerikos ir Lietuvos gyventojo, Povilo Bendiko pastatyta 1912 metais, Brokštėnų k., 1997 m.
 
 1993 metai gegužės 15 diena, atnešė praradimą ir skausmą ilgiems metams.

Tėvas1

Daugybė žmonių iš Tūbinių ir visos apylinkės atėjo palydėti Alfonsą į paskutinę kelionę , suvažiavo giminės. Iš Šiaulių, kartu su Benjaminu atvykęs jo bendradarbis Pranas Skirius, artimūjų vardu, kapinėse gausiai susirinkusiemsapie šio paprasto kaimo žmogaus gyvenimo kelią, pasakė nuostabią kalbą, rasdamas daug šiltų žodžių.

Kapų tyloje širdį persmelkė jausmas, kad mums artimo žmogaus sudėtingas gyvenimo kelias tikrai baigėsi čia, tarp kapinių smėlio kauburėlių.

Žmonių išreikšta pagarba paskatino apie tėvo ir mažai žinomą senelio šeimos gyvenimą daugiau sužinoti, kaupti medžiagą, galop viską aprašyti. Vidumi duotas pažadas pamažu subrendo į norą į gyvenimą pažiūrėti jo akimis, taip kaip matė, kaip bendravo, kas jį traukė, ko nekentė ir ką mylėjo.

Nemažas galvosūkis liko vaikams dėl paveldėto ūkio, dėl pavojaus tolimesniam šeimos bendravimui, nebesant tėvo. Laimei, didelių svarstymų neprireikė. Vieningai buvo nutarta: žūt būt ūkį ir žemę išlaikyti dėl atminimo, tolimesnių susitikimų gimtinėje ir dėl ateities kartų.

Tėvo mintys apie jo puoselėto ūkio likimą atskleidžiamos Bronislavos Fetingienės laiške parašytame iš Lenkijos į Šiaulius jau po jo mirties.

Br.Fitingienės paskut. laoškas apie tėviškę22

Laiške, teta Bronislava Fetingienė atskleidžia apie jos brolio norą, kad senelių statyta sodyba Brokštėnuose liktų palikuonims, 1993 m.

Sustoja žmogaus gyvenimas, tačiau laikas nesustoja, eidamas tolyn neša naujus gyvenimo vėjus ir kitokias gyvenimo sąlygas. “Gyvename gerai ir mums siuntinių nesiūskite...“ savigarbos niekada nestokojęs rašė Alfonsas savo seseriai į Kanadą, užklijavęs ant atsiūsto siuntinio atgalinį adresą. Jau seniai, gal 50 metų atgal, kai mes vaikai dar lankėme  mokyklas.“Mums siuntinių nereikia!“ didelėmis raidėmis užvardijo straipsnį sovietinės partijos "šefuojamas" rajono laikraštis. Nepraleido progos dar kartą įkąsti „supuvusiam“ kapitalizmui, aprašydamas, kaip gerai gyvena tarybinė Bendiko šeima, nutylint kaip Alfonsas jaučiasi, kad jau  daug metų dėl "geležinių" sovietinės sistemos sienų negali pasimatyti su Amerikoje gyvenančiu broliu, Kanadoje ir Lenkijoje gyvenančiomis seserimis ir jų šeimomis, kaip jis jautėsi, kad kruvinu senelių ir tėvų prakaitu aplaistytos nuosavos žemės vaisiai jau daug metų nusavinami. Tokia buvo socialistinė tikrovė: apie santvarką ir "tarybinį žmogų" rašyti tik tai ką galima ir "ką reikia". 


 Protėvių  emigrantų a t m i n i m a s  įamžintas už Atlanto 

 Povilas and Kazimiera V. Bendikai, užrašas ant Amerikos imigrantų garbės sienos21.jpg

Amerikos imigrantų garbės siena Ellis Island saloje, kurioje talpinami įrašai apie imigrantus ir jų šeimas. 

Povilas and Kazimiera V. Bendikai, užrašas ant Amerikos imigrantų garbės sienos1.jpg

Imigrantų Bendikų registracijos Amerikos Imigracijos muziejaus garbės sienoje Sertifikatas išduotas Alfonso Bendiko šeimai 2019 m. 

Sertifikatas patvirtina, kad "Povilas ir Kazimiera V. Bendikai"  į Jungtines Amerikos Valstijas gyventi  atvyko iš Lietuvos. Duomenis pateikė "Ellis Island foundation. Ink "kompanija.

Ellis island12

Garsioji  Laisvės statula, stovinti Ellis saloje Niujrko prieeigose.

Nuo 1850-ūjų metų saloje veikia imigrantų registravimo biuras, vėliau Imigracijos Archyvas ir muziejus, priimantis lankytojus ir šiuo metu.


Tėčio ir jo šeimos istorija, gyvenimo ir bendravimo pamokos, prisidėjo prie giminės šakmų paieškų, istorijos aprašymų, taip pat prie  Tūbinių istorijos ir internetinės svetainės atsiradimo.