Ūkininkai Radžiai ir Tūbinės

Juozas ir  Barbora(Šaulevičiūtė) Radžiai gyveno Tūbinių k., netoli  buvusios Tūbinių dvarvietės, kurioje nuo seno gyveno Konstantino Višinskio šeima. Radžiai valdė apie 45 ha žemės, todėl tarpukariu buvo priskiriami prie stambiųjų ūkininkų. Šeimoje užaugo sūnūs:  Petras, Stanislovas, Apolinaras ir Vytautas, dukros: Jadvyga, Vlada, Albina ir  Elena. Sodyba ir senieji ūkiniai pastatai iki šių dienų neišliko. Apie Radžių ūkį, čia gyvenusius žmones prisimena nuo 1944 m. iki 1947 m. sodyboje, dar būdamas vaikas gyvenęs, Radžių anūkas, Mykolas(Pronskus). Į senelių sodybą artėjančio fronto iš Rytų laukti jis atvyko kartu su mama Elena(Pronskiene) 1944 m. Čia Mykolas savo senelių Juozo ir močiutės Barboros gyvųjų tarpe jau neberado. Žmonės pasakojo, kad bent vienas iš senelių žuvo nelaimingo atsitikimo metu, ganykloje subadė jautis. 

Mykolas Pronskus mielai sutiko pasidalyti savo prisiminimais apie Radžių šeimą ir pokario vaikystės metus praleistus Tūbinėse, taip pat ir apie pirmają savo darbovietę netoli nuo Tūbinių Karolio Poželos kolūkyje. Jis buvo įsikūręs netoli Švedkalnio-Biliuonių piliakalnio, tuometiniame Varnių rajone.

Pagal Mykolo prisiminimus, daugiausia mokslų Radžių šeimoje buvo ragavęs Apolinaras(jis buvo leidžiamas į kunigus), o taip pat Elena ir Albina. Šie trys vaikai tarpukariu buvo mokytojai.(Mokytoju vėliau gyvendamas Vokietijoje tapo ir Vytautas(a. p.).

Petras ir Stanislovas buvo viengungiai, dirbo ūkyje ir šeimų nesukūrė. Savo vaikų neužaugino ir Vlada bei Albina. Pastaroji mirė jauna, 1928 m. Jadvyga ištekėjo už Krušinsko, tačiau po kurio laiko išsiskyrė. Žinoma tik, kad ji augino dukterį Ireną, kuri mirė būdama vaikas(galbūt turėjo ir sūnų, nes jaunos šeimos nuotraukoje du vaikai-a.p.)

Jadvyga Radžiūtė Krušinskienė su vyru ir Radžiūtė Tūbinių mokytoja

Krušinskų šeima. Sėdi centre Jadvyga Radžiūtė Krušinskienė su vyru ir sūnumi. Stovi J. Krušinskienės sesuo, mokytoja Elena Radžiūtė (Pronckienė).  Iš Angelės Mačaitytės Vilkanauskienės albumo.

Jadvygos Radžiūtės Krušinskų šeima apie 1935 m

Jadvygos Radžiūtės Krušinskienės šeima, apie 1930 m. Iš Angelės Vilkanauskienės albumo.

Elena mokytojavo ir pagal išgales rėmė savo brolį Apolinarą, kuris buvo nutraukęs kunigystės studijas ir dėl to iš tėvų paramos nebegavo. Į Telšių kunigų seminariją įstojo ir jauniausias sūnus Vytautas, tačiau seminarijos nebaigė dėl artėjančio fronto 1944 m. Vytautas kartu su draugais pasitraukęs į Vokietiją ir kurį laiką ten gyvendamas taip pat įsidarbino  mokytoju.

Juozo Radžiaus sodyba Tūbinių kaime buvo gana prestižinė. Jame stovėjo medinis dviejų galų namas su baltais dažytais langų rėmais. Namo viduryje stovėjo įstiklintos „gonkos“ (prieangis) nuo kurių tęsėsi takas apsodintas erškėtrožių gyvatvore. Tako pradžioje buvo didelis apvalus darželis, kuriame augo daug narcizų. Abipus tako buvo nemažas sodas. Tuo metu ūkyje gyveno ir ūkininkavo du nevedę broliai Radžiai: Petras ir Stanislovas, bei pagyvenusi pana, šeimininkė, Marijona. Ūkyje dar gyveno teta Vlada. Ji buvo Tūbinių bažnyčios klebono gaspadinė. Į ūkį su Elena kartu atvyko ir teta Jadvyga su dukterimi Irena.

Nors ūkis buvo stambus, bet gana apleistas. Ūkinius darbus dirbo tik abu broliai Petras ir Stanislovas, Marijona apeidavo gyvulius ir virdavo valgį. Dėdė Stanislovas buvo keistokas, gyveno atskirai, klėtyje, pats sau virdavosi valgį, beveik nekalbėjo.

Šeimyna nespėdavo visų darbų laiku nudirbti, o ir supratimo apie pažangesį ūkininkavimą, nelabai turėjo. Pasėliai buvo skurdūs, o gyvuliai ganėsi medine tvora aptvertoje ganykloje, kurios žolė buvo prasta. Arkliai ganydavosi toliau esančiame aptvertame miške. Šeimyna dirbdavo nuo ryto iki vakaro ir darbams nesimatydavo pabaigos. Dalį žemės Radžiai nuomavo. Nuomininko šeima gyveno tame pačiame name. Žmonės kalbėjo, kad užėjus rusams nuomininkai skundė savo šeimininkus valdžiai, gal dalinai ir dėl to, nežiūrint menkų ūkio pajamų ir garbaus amžiaus, Radžiai buvo "išbuožinti": Petras, Stanislovas, Jadvyga ir Vlada, išvežti į Sibirą. Neužilgo, būdami garbaus amžiaus neištvėrę sunkių Sibiro gyvenimo salygų, Petras ir Stanislovas mirė.

Radžių šeima kairėje savo sodyboje Tūbinėse2

Radžių sodyboje Tūbinėse. Iš kairės pirmas Mykolas Pronckus, šalia jo žmona Elena Radžiūtė Pronckienė su sūnumi Mykolu. Trečias sedintis su vaiku ant kelių, Elenos brolis Apolinaras Radžius. Šalia Apolinaro vyresnysis brolis Petras, paskutinis eilėje g.b. Stamislovas Radžius. Pirmoje eilėje antras iš dešinės, Apolinaro vyriausias sūnus  Egidijus(10 m.), 1939 m.

Mykolas Pronskus, vaikystės prisiminimai:

 "Gyvendamas ūkyje, turėjau savo pareigų: dirbau su grėbliu, kapojau žabus, išmokau joti ir raitas nugindavau arklius į ganyklą ir pargindavau iš jos. Kartais atskirai ganydavau tetos Jadvygos karvę, dirbdavau kitus smulkius ūkio darbus. Iš pradžių joti su arkliais nebūdavo taip paprasta, nes pats ant jų dar nesugebėdavau užlipti. Norėdamas ant arklio užsisėsti, turėdavau jį „pasižaboti“ po to privesti prie medinės tvoros, tinkamai jį pastatyti ir užlipus ant tvoros, užsiropšti ant arklio nugaros. Ne visada iš karto tai pavykdavo.

Vienas iš rimčiausių rudens darbų buvo javų kūlimas. Šiam darbui nudirbti paprastai buvo rengiamos talkos: vieną dieną kūlimui kaimynai susirinkdavo viename, kitą dieną kitame kieme. Petras javus kuldavo su „rusvelke“, kurią sukdavo įkinkyti ir ratu eidami arkliai. Sukdami „rusvelkę“ šarnyrų ir dantračių pagalba sukdavo kuliamąją. Arklius valdydavo ant vieno iš jų atsisėdęs jojikas. Šis darbas dažnai tekdavo man, kartais Stanislovui. Kuliant javus tekdavo nuo kuliamosios nešti pelus, taip pat iš galo daržinės priiminėti javų pėdus. Prie šių darbų aš taip pat prisidėdavau. Atsakingiausias darbas tekdavo „mašinistui“. Jam ant kuliamosios stalo paprastai dvi moterys mesdavo pėdus, o jis juos pagriebęs kišdavo į kuliamąją. Kartais ten pakliūdavo ranka ar koja. Taip jauni vyrai visam gyvenimui likdavo neįgaliais. (Toks įvykis Brokštėnų k atsitiko Mykolui Stankovičiui, kada kuliamoji nutraukė ranką, a.p.)

Javų kūlimas buvo sunkus, dulkėtas ir ilgas darbas. Kiekvienas gaspadorius norėdavo per dieną iškulti visą daržinės galą, todėl darbai prasidėdavo auštant, o baigdavosi temstant ar jau sutemus. Talkininkus stengdavosi gerai maitinti. Dažnai jiems būdavo verdami bulviniai „kleckai“. Dalis jų būdavo be įdaro, dalis su varškės ar kapotų lašinukų įdaru. Vakare šeimininkai pastatydavo vieną, kitą naminės pusbonkę. Iškultus grūdus supildavo į jaują: patalpą: su plūkto molio grindimis. Ten stovėdavo arpas ir fuktelis – mechanizmai grūdams valyti. Šių mechanizmų pagrindas: ventiliatorius ir sietai. Sukant tam tam tikrą rankeną šie mechanizmai juda ir grūdai valomi. Arpavimas ir fukteliavimas daug laiko reikalaujantys darbai. Šių mechanimų rankeną sukau ne vieną dieną.

Maitinomės Tūbinėje gana paprastai. Virdavo daug miltinių patiekalų, sriubų, kartais „kleckų“. Žiemą, kai užtrūkdavo karvės, tekdavo valgyti nebalintą kruopienę, būdavo labai neskanu. Ne visada pakakdavo ir duonos. 1944 metų rudenį Tūbinėse sutikome grįžtantį frontą. Vis labiau jam artėjant sklido įvairiausi gandai. Buvo sakoma, kad atėję rusai visus skers, žudys. Rudenėjant vis daugėjo besitraukiančių link Vokietijos. Kažkurią tai dieną sodyboje atsirado Vytautas(Radžius) su draugais. Jis buvo klierikas. Tetos sake, kad tai jauniausias Radžių sūnus. Kelias dienas pabuvęs jis išvyko link Vokietijos ir daugiau niekada jo nemačiau ir apie jį beveik nieko negirdėjau.

Rytuose vis garsiau griaudėjo artėjantis frontas. Visiškai jam prisiartinus, kieme buvo iškasta slėptuvė. Į ją sunešė patalynę, kai kuriuos daiktus. Paskutinę naktį lindėjome slėptuvėje. Ypatingo šaudymo nesigirdėjo. Iš ryto iš slėptuvės pradėjome lysti laukan. Po kurio laiko staiga iš kažkur atsirado rusų kareiviai. Matėsi, kad jie pervargę, nervingi, tačiau jokio smurto prieš mus nesiėmė, nesmurtavo ir kaime. Po kelių dienų Tūbinių bažnytkaimyje įsikūrė armijos vadovybė. Ji skelbė, kad už bet kokį gyventojų skriaudimą kareiviai bus baudžiami.

Praėjus frontui, laukuose liko šaudmenų ir amunicijos. Vaikams atsirado naujų, įdomių užsiėmimų. Mes rinkdavome paprastus ir orlikono (priešlėktuvinio kulkosvaidžio) šovinius, nesprogusias granatas, kartais artilerijos sviedinius. Kai kas bandydavo juos ardyti. Rasdavome taip pat įvairiausių formų parako. Susikūrę laužą sumesdavome sprogmenis ir pasislėpę laukdavome, kol jie pradės sproginėti. Kartais koks nors vaikas susisprogdindavo, tačiau tokios nelaimės nuo šių pavojingų žaidimų mūsų neatbaidė. Radžių ūkio ribose tekėjo upelis, vadinamas Jėrubynu, kuriame su kaimynų vaikais dažnai maudydavomės. Prie šio upelio vykdavo ir pagrindiniai sprogdinimai.

1944–1945 metus praleidau Tūbinėse nesimokydamas, nes nebuvo kur. Po mamos mirties ten praleidau ir 1947 metų vasarą. Tą vasarą nuo smegenų uždegimo (meningito) mirė ir mano sesuo Aušrelė. Man tai buvo didelis smūgis, likau visiškai vienas. Tą pačią vasarą nuo šiltinės mirė ir Jadvygos duktė Irena (jai buvo 16 metų). Bendrai šis Tūbinių laikotarpis man asocijuojasi su nuolatinėmis ladotuvėmis. Kaime jų buvo daug. Trūko vaistų ir gydytojų. Žmones greitai pakirsdavo įvairios ligos.

Gyvenant kaime kartais reikėdavo pasiekti Laukuvą ar Šilalę. Pagrindinis transportas: basas, pėsčiomis. Eiti tekdavo ir per miškus. Kartais girdėdavosi šūviai. Mamos tetos buvo „davatkinės“, todėl kunigus ir bažnyčią labai garbino. Tūbinėse jų iniciatyva pradėjau mokytis patarnauti mišioms ir savo pareigas vykdžiau. Per atlaidus kunigai už tarnystę duodavo šiek tiek pinigų. Tai man buvo didelis turtas. Santykiai tarp gyvenančių Tūbinėse nebuvo šilti. Tvyrojo „davatkiškai“ šalta aura. Mano santykiai su tetomis buvo gana šalti. Jos labiau mylėjo seserį Aušrelę, o mane tik pakentė. 1947 metų vasarą po mamos mirties į Tūbines atvažiavo iš Linkuvos dėdė Apolinaras. Jis su teta Jadvyga sutarė, kad pasiims mane gyventi ir mokytis pas save. Nuo tų metų apsigyvenau Linkuvoje. Į Tūbines beveik negrįždavau.

Tūbinėse dabar nei sodybos, nei buvusio ūkio nebeatpažįstu. Viskas pasikeitę, sumenkę, sunykę. Tik sesers Aušrelės kapas (ji palaidota kartu su mano teta) gražiai prižiūrimas vietinių gyventojų." (kapą  prižiūri Birutė V. Bendikienė-a.p. ) 

Po karo, 1945 metais, pradėjo atsikurti mokyklos. Mykolo mama pradėjo rūpintis darbu. 1945 metais trumpai ji dirbo pašte, vėliau Tūbinių pradžios mokykloje. Kad įsidarbinti, reikėjo deklaruoti savo socialinę padėtį, kuri buvo nurodoma mokytojų anketoje.

Mokytojų sarašas 1945 m

Tūbinių mokytojų 1945 m. saraše, įrašyta mokytojos Elenos Pronckienės pavardė. Išlikusiame dokumente pateikiama ir daugiau duomenų, kiek tėvai turėjo žemės, kokius mokslus baigė, nurodyta buvusi ir dabartinė darbovietės ir pareigos. 

Po Tūbinių sekė Laukuva: "1946 metais mamai pavyko gauti mokytojos darbą Laukuvos gimnazijoje. Prieš mokslo metų pradžią iš Tūbinių persikraustėme į Laukuvą. Apsigyvenome viename tos gimnazijos kambaryje. Antrame aukšte dar buvo įsikūręs tos gimnazijos direktorius, vienas, kitas mokytojas. Nauja aplinka man buvo įdomi. Prisimenu vasarą po atsikraustymo pirmą kartą pamačiau kaip mokiniai žaidžia tinklinį. Žiūrėdamas į juos per langą prarymojau iki vakaro.

Prasidėjus mokslo metams mama vis dažniau ir dažniau pradėjo sirguliuoti. Jos slaugyti iš Tūbinių atvažiuodavo teta Jadvyga. Atvažiuodama atsiveždavo šiek tiek maisto. Mama negijo. Daktaras sakė, kad serga plaučiais ir kaip dabar suprantu, skirdavo šarlatanišką gydymą. Pagal daktaro rekomendaciją mamą kiekvieną vakarą guldydavo į šaltą vonią. Po vonios išlipusi būdavo apsupama paklodėmis ir guldoma į lovą. Nuo tokio gydymo mamos sveikata sparčiai blogėjo.(...)Tą pačią naktį mama mirė. Mes visi miegodavome viename kambaryje. Mamos lova buvo už širmos. Tą naktį kambaryje aš buvau vienas su mama. Teta Jadvyga ir sesuo miegojo kitur. Naktį atsibudęs prie mamos lovos pamačiau degančią žvakę. Supratau, kad ji mirusi. Su mirusia mama prabuvau kambaryje visą naktį. Į laidotuves tetos mūsų vaikų nepasiėmė. Mamą palaidojo Laukuvos kapinėse.

Vėliau tvarkant kapines(Laukuvoje), ji perlaidota į Varnagių šeimos kapavietę. Po laidotuvių į mūsų kambarį buvo įkelta kita šeimyna. Susitarę leido ir man tame kambaryje miegoti. Jame visą laiką buvo svetimų žmonių. Manimi niekas nesirūpino. Sąlygos gyventi ir mokytis buvo blogos. Mokiausi blogai. Kažkurį trimestrą net iš trijų dalykų turėjau dvejetus. Dar ir todėl, kad buvau iš nepatikimos šeimos, mane pašalino iš mokyklos. Teta Jadvyga iš Tūbinių ėjo pas Laukuvos gimnazijos mokyklos direktorių prašyti, kad man leistų mokytis. Eidama kažką nešėsi. Susitarti pavyko. Palikau ten mokytis ir užbaigiau 5-ją klasę. Gyvendamas Laukuvoje pėstute dažnai eidavau į Tūbines...

...1947 metų rudenį apsigyvenau Linkuvoje pas dėdę (iš motinos pusės) Apolinarą (Radžių). Jis Linkuvos gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Dėdė jaunystėje mokėsi kunigų seminarijoje, bet iš jos išstojo. Jo tėvai dėl to labai supyko ir nutraukė bet kokią paramą. Kaip pasakojo giminės, tuo laikotarpiu Apolinarui padėdavo mano mama (ji tada jau mokytojavo). Lyg atsilygindamas už šią paramą, ištikus bėdai, dėdė Apolinaras, pasiėmė globoti mane. Dėdės Apolinaro šeimoje buvo trys vaikai – Egidijus, Arūnas ir Danutė. Egidijus buvo vyriausias ir jau mokėsi gimnazijos baigiamojoje klasėje. Arūnas už mane buvo metais jaunesnis, Danutė jaunesnė 4–5 metais. Linkuvoje baigiau dar tris gimnazijos klases. Buvau geriau besimokančiųjų tarpe. Kaip visi to meto vaikai žiemomis daug laiko praleisdavome važinėdami rogutėmis, šiltuoju metų laiku eidavome į Mūšą maudytis ar žvejoti..."


Elenos sesuo mokytoja Albina Radžiūtė mirė 1928 m., palaidota Tūbinių kapinėse.

Albina_Radžiūtė_1927_m.jpg

Albina Radžiūte. Nuotrauka ant paminklo, 1928 m.

Virginijos_nuotrauka_šv._kryžiaus_koplyčioje_-tyrimas.jpg

Šilalės Valsčiaus mokytojos Albinos Radžiūtės laidotuvės. Laidoja kun. A. Bialazaravičius, 1928 m.

Įdomi šios nuotraukos istorija. Įrėmintą mediniame rėmelyje, kartu su dar dviem panašiai įrėmintomis 2020 02 13 d. Tūbinių šv. Kryžiaus koplyčioje atsitiktinai aptiko V. Jankauskienė, dažnai padedanti bažnyčios apeigose. Nuotraukos galbut čia pateko iš Radžių turto, kurį pagal kaimynų prisiminimus, parceliavo ir vežimais vežė iš sodybos, kai Radžiai buvo išvežti į Sibira. Vlada Radžiūtė buvo pamaldi, pagelbėdavo bažnyčiai, buvo dirbusi klebono Bialazaraviciaus gaspadine. Sažiningesnis žmogus galbūt paveikslus atneše saugojimui į koplyčią.

Kad laidojama "Šilalės valsčiaus mokytoja, mylima Albina" nustatyta pagal užrašus ant vainikų.  Laidotuvėse visa giminė: broliai, seserys ir kiti artimieji. Ar tuo laiku dar gyveno tėvai kol kas nenustatyta.

Prasidėjus karui klebonija buvo nudegusi, Tūbinėse gal metus laiko savo kunigo nebuvo, bažnyčią aptarnavo Šilalės kunigai. Atvykęs dirbti į Tūbines kun. Liutvinavičius kurį laiką gyveno Ražinėje kaip nuomininkas.

Radžiio_Petro_arba_Stanislovo_palyginimas.jpg

Galbūt tai vienas iš brolių Radžių, išvežtų į  Sibirą ir iš ten nebegrįžusių. Iškarpos iš skirtingo laikmečio grupinių nuotraukų siekiant atpažinti.

Mokytoja_Elena_23_m._prie_savo_pirmosiosios_darbo_vietos-_Zdoniškių_pradinės_mokyklos.jpg

Mokytoja Elena 23 m. prie savo pirmosiosios darbo vietos- Zdoniškių pradinės mokyklos

Mokytoja Elena Radžiūtė 1929 m

 Mokytoja Elena Radžiūtė Pronckienė(1903-1946). Nuotrauka iš M. Pronckaus knygelės "Gyvenimo prasmės beieškant", Vilnius, 2016 m. 

Mykolas_Pronskus_su_mama_Elena.jpg

Mokytoja Elena Radžiūtė, 1929 m. rugsėjo 12 d. Žemiau Elenos vyras  Mykolas Pronckus, jaunystėje, 1914 m.

"Tėvai susituokė 1933 metų gruodžio 25 dieną Tūbinių bažnyčioje. Iš jų santuokos 1936 kovo 24 d. gimiau aš, irgi  Mykolas"

1929 m. Baigusi Telšių mokytojų seminariją Elena mokytojavo įvairiose Žemaitijos mokyklose, 1945 metais Tūbinėse.

Elenos_Radžiūtės_klasė_Selvestrų_mokykloje.jpg

Radžiūtė Elena centre, kartu su savo mokiniais. Prie Selvestrų pradinės mokyklos, 1929 m. Paskutinėje eilėje pirma iš kairės: Mykolo teta Emilija Pronckutė-Mickienė

Radžiūtė Elena, Juozo, gimė 1903 m. rugsėjo 24 d. Tūbinių kaime, Šilalės valsčiuje. Ji buvo baigė Telšių mokytojų seminariją ir mokytojavo įvairiose Žemaitijos mokyklose. Ilgiausiai dirbo Rietave.

1940 metais Rietave gimė duktė Aušrelė. Ji mirė 1946 metais, turėdama vos šešerius metus, sakė kad nuo smegenų uždegimo, t.y. nuo meningito. Palaidota Tūbinėse, šalia tetos Albinos.

Prieš mirtį Elena mokytojavo Laukuvos gimnazijoje. Mirė, eidama keturiasdešimt trečius metus 1946 metais, gruodžio 15 dieną, nuo pleurito.

Radžiūtės Antanas Vilkanauskas Tūbinės

Tūbinių k.  gyventojų Radžių šeimos nariai: iš kairės pirma Apolinaro Radžiaus duktė Danutė , antra Vlada Radžiūtė, trečia Apolinaro Radžiaus žmona Onutė, ketvirtas Apolinaras Radžius, penkta Jadvyga Radžiūtė šešta Egidijaus Radžiaus žmona Elytė. Iš Angelės Mačaitytės Vilkanauskienės albumo

Jadvyga ir Vlada grįžusios į Lietuvą aplankė Tūbines, net savo skriaudikus, "padėjusius išvykti" į Sibirą. Tūbinėse įsikurti salygų nebebuvo, todėl išvyko į Tytuvėnus, kur gyveno iki gyvenimo galo, ten Tytuvėnų kapinėse ir palaidotos.

Vytautas Radžius, jauniausias Juozo ir Barboros Radžių sūnus, gimęs 1925 m. Tūbiniuose, 1943 m. baigė Šilalės gimnaziją, kur mokėsi kartu su vėliau žymiais kunigais tapusiais Stasiu Žiliu ir Antanu Rubšiu, taip pat  V. Sekreckiu iš Brokštėnų. Šilalėje visi draugai išsinuomavo kambarį ir gyveno kartu. Vėliau trys iš jų, išskyrus V. Sekreckį, įstojo į Telšių kunigų seminariją. Tačiau čia V. Radžius mokslų nebaigė, 1944-aisiais artėjant frontui, jaunieji klierikai skubiai išvyko į Vokietiją, kur atsirado galimybė tęsti mokslus. 

Pagal artimųjų prisiminimus Vytautas, Telšių seminarijos studentas, artėjant Raudonajai armijai 1943 m.,  išvykdamas iš Lietuvos, buvo trumpam su draugais užsukęs į Tūbines, aplankė savo brolius ir artimuosius, kuriuos matė paskutinį kartą.

Garsus Amerikos lietuvių kultūrininkas Vytautas Radžius mirė 2013 m. lapkričio 16 d. Jis palaidotas Šv Kazimiero kapinėse, Čikagoje, JAV. Vytauto Radžiaus nekrologas buvo išspausdintas Amerikos lietuvių laikraštyje "Draugas".

Plačiau apie iškilų emigrantą iš Tūbinių skaityti skyrelyje Vytautas Radžius. 


Mokytojos Elenos sūnus Mykolas Pronckus    gyvenime pasiekė labai daug, tapo žymiu žemės ūkio specialistu, agrarinių mokslų daktaru. 1996-2004 m.  M. Pronckus buvo LR seimo narys.

Karolio_Požėlos_vardo_kolūkyje_ant_Švedkalnio_1955_m.jpg

Ant Švedkalnio, Karolio Požėlos vardo kolūkyje, 1955 m.

M. Pronskus apie pirmąją savo darbovietę:

"Baigęs technikumą buvau paskirtas į Varnių MTS. 1954 metų rugpjūčio gale ten nuvykau. MTS direktorius Šerelis, vyriausias agronomas Žilevičius nukreipė darbui į Karolio Požėlos vardo kolūkį agronomo pareigoms. Jam priklausė ir Bilionių kaimas, kuriame mano tėvas buvo nusipirkęs ūkį. Šis kolūkis buvo netoli Laukuvos išsidėstęs abipus Žemaičių plento. Kolūkiai tuo metu buvo labai silpni, o pastarasis vienas silpniausių.

Įsiminė darbo pradžia. Atvykęs, prie kontoros pievelėje, pamačiau sėdintį būrelį vyrų. Pasiteiravus vienas jų pasirodė beesas kolūkio pirmininkas Kulbokas. Jis buvo pusamžis, gana smulkaus ir sauso sudėjimo, bet atrodė gana smarkus vyras. Netoli jo prie medžio pririštas stovėjo arklys. Jo balne pirmininkas pralesdavo didesnę laiko dalį. Prisitačiau. Pradėjo klausinėti kas aš ir iš kur. Po to „užėjo“ kalba apie tai, kur mane apgyvendinti. Sutarę įsodino į „bričkelę“ ir nuvežė į netoli Švedkalnio apylinkėse esančią sodyba, kurioje gyveno našlė, turinti suaugusią dukterį ir paauglį sūnų. Kolūkio pirmininkui prašant, mane priėmė. Sutarėme, kad už 300 rublių, man duos kambarį, lovą su patalyne ir maistą. (Mano atlyginimas buvo 800 rublių mėnesiui).

Apsigyvenau. Kambarėlis buvo mažas, beveik nekūrenamas, su ranka lengvai pasiekdavau lubas. Kaip specialistas aš beveik neturėjau praktinių nei organizacinių įgūdžių. Be to patekau į nepažįstamą aplinką, kurioje buvau kaip nemėgstamos valdžios atstovas. Didesnė dalis turimų teorinių žinių pasirodė visiškai nereikalingos. Pirmą darbo dieną, kolūkio pirmininkas, įsisodinęs į „bričkelę“, apvežė aplink kolūkį, aprodydamas jo ribas bei kai kuriuos gamybinius pastatus. Kaip specialistui: transporto priemonę davė arklį. Parsivežęs iš Babūnės balną, ant arklio, laukuose praleisdavau daug laiko. Juo jodavau ir į pasitarimus rajone, kurie vykdavo kiekvieną mėnesį, o kartais ir dažniau. Kadangi priklausiau tiesiogiai MTS (iš ten gaudavau atlyginimą) buvau atsakingas už padėtį ūkyje. Ūkinė ir ekonominė veikla buvo bloga. Visi darbai vėluodavo, derlius menkas, gyvuliai beveik nedavė produkcijos, daug gyvulių krisdavo. Darbams iš MTS buvo priskiriami vikšriniai traktoriai. Vienas buvo skirtas mūsų kolūkiui. Jo darbus turėjau kontroliuoti. Traktorius dažnai gesdavo. Kolūkiečiai nenoriai eidavo į darbą, o ir darbus atlikdavo atmestinai. Dažnos buvo vagystės, girtuokliavimai…Už darbą kolūkiečiai bevek nieko negaudavo. Vyko „politinių kultūrų“ vajus. Teko sėti koksagyzą, kukurūzus. Nieko gero iš to neišėjo. Dėl visų šių ūkinių trūkumų ir bėdų dažnai buvau kaltinamas kaip nesugebantis dirbti. Beveik kiekvieną savaitę vykdavo valdybos posėdžiai. Posėdžiaudavome iki išnaktų, o karšti debatai vykdavo net iki paryčių… Buvo svarstomos įvairios ūkinės bėdos iš kur gauti pašarų…, ką daryti su į darbą neinančiais kolūkiečiais, kam reikia mažinti arus…" 

Mykolo Pronskaus prisiminimus užrašė  ir jo gyvenimo istoriją į autobiografinę knygelę "Gyvenimo prasmės beieškant" , sudėjo  dukra Giedrė Kvieskienė.

Mykolas_Pronckus-Giedrė_Kvieskienė_su_mama1.jpg

Elenos Radžiūtės Pronskiemės sūnus Mykolas Pronckus stovi kairėje. Dešinėje jo žmona Danutė Karpavičiūtė Pronskienė su dukra Giedre (Kvieskiene). Varniai, 1956 m.


 Mokytojo Apolinaro Radžiaus, gyvenusio Linkuvoje ir Kaune, sūnus Egidijus Radžius 1929 m. gimęs Tūbinėse, vėliau tapo teatro režisieriumi. Per 30 darbo metų su Kretingos kultūros namų  dramos kolektyvu pastatė net 50 spektaklių. 2001 metais po režisieriaus mirties dramos kolektyvui suteiktas Egidijaus Radžiaus vardas.