Dalija_Kiliesienė.jpg

Dalija Jurgutytė Kiliesienė, Vabolių k.

Ką čia veikiu?
Įsižiūrėjus sau po kojom
Į kasdienybės tako iki žibėjimo numintą,
Kiekvieną grumstą, akmenėlį,
Nepakeliu akių į tolius rudenėjančius,
Į žmones, sutinkamus kely,
Kuris jau niekur neveda –
Einu, einu, einu... Iš papratimo.
Tarsi girdžiu – vaikystės šunes loja,
Jaučiu – kažką negerą šnabžda vėjas,
Lyg pranašautų žiemą paskutinę,
Tarsi klaustų – ką čia veikiu?
Viena. Atlikusi. Tarp svetimų.
Pati save užmiršusi.
2020 08 31 d.

Aš esu niekas.
 
Pasauliui esu svarbi tik tiek, kiek svarbi pačiai sau.
Esu vertinama tik tiek, kiek duodu, pasakau, o ne tiek, kiek išgyvenu savyje, sukuriu sau. Apie mane žino, vertina, atsimena tik tiek, kiek pati primenu. Jei supranta klaidingai, tai nuomonę bepakeičia tiek, kiek manau esant reikalinga, kiek sugebu įtikinti. Pamiršta mane kai tik pasidarau nereikalinga – žmonėms, ne sau, t.y. tą pačią akimirka, kai nebegali iš manęs turėti naudos.
Man pasaulis duoda tiek, kiek tuo davimu daro sau malonumą, o ne kiek aš noriu, tikiuosi manau turinti teisę gauti.
Aš nerūpiu niekam – dėl savęs pačios, nors labai to trokštu.
Tai mintys po gyvenimo. Jas išprovokavo pirmi sakiniai pradėjus skaityti Merabo Mamardašvilio straipsnį „Metuose" apie Marselį Proustą, jo romaną „Prarasto laiko beieškant“. Tai yra romanas, ne filosofinis veikalas, nors jame autorius svarsto esminius žmogiškojo gyvenimo fenomenus: atmintį, tiesą, išsigelbėjimą, patį gyvenimą, esmnį pažinimą.
Kiekvieną kartą panašiom aplinkybėm many kyla audra, noras prieštarauti dar nė nežinant kam, dar neperskaičius visos medžiagos. Šai ir dabar – išsigelbėjimą? Nuo ko? Užmaršties? Sunaikinimo? Paneigimo?
Ar tai gyvenime svarbiausia? Ar tai esmė, kad pasaulis nuolat pripažintų mano egzistavimą, žinotų, vertintų, nepamiršų, rūpintųsi? Ar tai taip svarbu ir ar verta dėl jo, pasaulio, dėmesio, vertinimo, jam nuolat tarnauti, priminti apie save, įrodinėti savo svarbą, teisumą ir anksčiau ar vėliau neišvengiamai bti pamirštai?
Kiekviena tauta, dažnai net kiekvienas individas susikuria savą filosofiją, daug ką susirinkęs iš pasaulio, daug jam perdavęs, susikūręs savitą bendravimo būdą – per filosofiją ir per meną.
Filosofinis traktavimas vyksta proto lygmeny, literatūrinis – jausmų. Filosofinis problemos svarstymas yra svarbus, bet šaltesnis, abejingesnis, lengviau susitaikoma su skirtingom nuomonėm arba pagrindinis teiginys atsainiai atmetamas kaip nevertas pastangų suprasti, įteigti aplinkiniams, lengviau atsižadama ir paties pašnekovo, nes nepasiekia pačios išgyvenimo esmės.
Bendravimas su pasaulu per meninę kūrybą yra gilesnis, esmingesnis, spalvingesnis, jausminiam fone stipriau išgyvenamas. Mes klystame, jei manome, kad mums svarbiausia yra pažinti pasaulį. Ne, mums svarbiausia, kad pasaulis domėtųsi mumis ir vardan to mes dedam daugybę pastangų – diskutuojam, skaitom, rašom knygas, tapom, kuriam skulptūras, iki smulkmenų tobulinam savo aplinkos grožį, ieškom naujo, skirtingo, bet, deja, esam daug daugiau suineresuoti, kad pasaulis domėtųsi mumis, negu patys domimės juo.
Šios dienos mano kedenamą problemą taupiai, bet tiksliai išriša lietuviškas posakis: „Iš akių ir iš širdies“. Posakis trumpai ir visapusiškai įvairiausiais aspektais apibūdina esmę.
Filosofija mėgina sutverti patikimą pagrindą po kojom, menas per jausmus kūrena meilės ilgesio laužą.
2020 08 21

Apie Jurgučių dinastiją ie autorės knygas
 
Dalija Jurgutytė Kiliesienė, kilusi iš Aleksandro Jurgučio giminės,
vaikystę praleido gražiojoje sodyboje Vabolių k.
 
Prisimindama savo senelį Aleksandra Jurgutį ir Jurgučių dinastiją Vilniaus Universitete Dalija rašė:
"... 
Apie Vladą Jurgutį, bankininką "Lito " įkūrėją:
 
Mano šeima su juo bendravo ir tarpukario metais,kai ir jis, ir mano tėvelis dėstė Vilniaus universitete, su seneliu susitikodavo profesiniais  reikalais, teta Elena Pečiūrienė kurį laiką taip pat dirbo universitete,(nežinau kuo),. o teta Liusia Baldauf Jurgutytė ir po karo iki pat jo mirties  susirašinėjo.
Turiu jo laišką, Liusiai, tik, matyt, esu palikusi Kartenoj nes čia nerandu. Jame jis juokauja, jog kurį laiką manęs, kad Jurgučiai okupuos universitetą, bet karas sutrukdęs. Į Liusės klausimą apie galimą mūsų šeimų giminystę, atsakė, kad visi mes iš bajorų Jurgučių, gyvenusių apie Darbėnus, dalyvavusių 1831m sukilime   vėliau,, vengdami persekiojimo, pasklidę po visą Lietuvą, tikslesnės giminystės nustatyti negalįs.
Nežinau, kokia proga darytoje nuotraukoje, sėdi pirmas iš kairės mano senelis Aleksandras Jurgutis, šeštas Vladas Jurgutis, „lito tėvas"
(bus papildoma)

D. Kiliesienė spaudai yra paruošusi dvi savo knygas:

1. Prisiminimų knyga ,,Ištverti Gyvenimą“ (2015)

2. "Kintančios žodžių prasmės" (2018)


 
  
Sodyba_prie_tvenkinio.jpg Aleksandro Jurgučio vasarnamis Vabolių k. Iš D. Kiliesienės nuotr.  rinkinio

Dalija_2015_m.jpg

Dalija Kiliesienė, 2015 m.

Trumpai apie  save.
Esu gimusi Vilniuj prieš karą. 1940 m. rudenį. Po karo tėvelis buvo nuteistas pagal garsųjį 58 straipsnį  už rezistencinę veiklą Vilniaus universiteto dėstytojų vadintoje Žvirono byloje. Atlikęs bausmę, dar dvejus metus buvo tremtyje Vorkutoje, vėliau  apsigyveno Kaune, su draugų pagalba  įsidarbino Respublikinėje bibliotekoje , kadangi mokėjo nemažai užsienio kalbų, kataloguodavo naujai gaunamas knygas (gaudavo 15 kap. už vieną užpildytą kortelę dar iki pinigų reformos 1962 m.). Į šeimą negrįžo.
Kai biblioteka kėlėsi į Vilnių ir buvo pervadinta Martyno Mažvydo vardu, tėveliui buvo išrūpintas  leidimas gyventi sostinėje ir jis dirbo bibliotekoje iki mirties (85 m.)
Buvau antras vaikas šeimoje, vyresnė sesutė  mirė nuo tuberkuliozės 1946 m.
1957 m mama su manim persikėlė į Kauną, čia 1959 m baigiau S. Nėries trečiąją vidurinę mokyklą, Stojau į VU filologijos fakultetą, bet nebuvau priimta. Dvejus metus atidirbau Kauno „Drobės" fabrike, vėliau  baigiau Kauno medicinos institutą. kadangi norėjau  gyventi kaime, be to, žinojau, kad nuolat būsiu saugumo akiratyje, savo noru išvažiavau į Viešvilę, vėliau Darbėnus, įsitikinus, kad nuo persekijimų niekur nepabėgsiu, likau pastoviai gyventi Kartenoje.
Išauginau tris dukras, turiu šešis suaugusius ir du dar mažučius anūkus.

1 Knyga.

Pavadinimas:

Kintančios žodžių prasmės

Autorius Dalija Jurgutytė–Kiliesienė: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Turinys                                 

I. Tarsi nebuvę. 3

II.Kintančios žodžių prasmės. 30

1. Kintančios žodžių prasmės. Tylėjimas. 30

2. Kintančios žodžių prasmės. Metas. 32

3. Kintančios žodžių prasmės. Melas. 33

4. Kintančios žodžių prasmės. Kaltė. 35

5. Kintančios žodžių prasmės. Laisvė. 36

6. Kintančios žodžių prasmės. Tikėjimas. 39

7. Kintančios žodžių prasmės. Šventė. 40

8. Kintančios žodžių prasmės. Stebuklas. 42

9. Kintančios žodžių prasmės. Laukimas. 44

10. Kintančios žodžių prasmės. Laikas. 45

11. Kintančios žodžių prasmės. Tėkmė. 46

12. Kintančios žodžių prasmės. Beprotybė. 47

13. Kintančios žodžių prasmės. Gerumas. 48

14. Kintančios žodžių prasmės. Menas. 50

15. Kintančios žodžių prasmės. Tiesa. 53

16. Kintančios žodžių prasmės. Atleidimas. 57

17. Kintančios žodžių prasmės. Žinojimas. 58

18. Kintančios žodžių prasmės. Laidotuvės. 59

III. Sugrįžimai 61

Didysis stebuklas. 61

Tėvynė. 63

O atsimeni?. 64

Sena kultuvių daina. 65

Žydėjimas. 66

Sunkus amžius. 67

Vìsa. 70

Pilkasis peliukas. 71

Meno terapija. 73

Raudonoji gyvatė. 74

Savo motinų dukterys. 79

Parašysiu atminimą. 81

Sudoku. 83

Tuščias lapas. 85

Ap(si)gavau. 86

Nata. 87

Akimirka iš vaikystės. 89

Kol laikas neištrynė. 90

Latvių 12. 92

Akmenukai į langus. 94

Teisė atsiminti 96

Pakartotas gyvenimas. 99

Purėtos tulpės. 101

Romutka. 101

Mirtis. 111

Sykį gyvenime. 112

Krikštynos. 113

Ar beateis. 114

Dienoraščiai 116

Senatvė – tai buvimas. 118

Vaiduokliai 119

Antraštė. 121

Haiku. 122

Slėptuvės. 124

Po Naujųjų. 124

Savi 126

Atviru kodu. 127

Vėlių mėnuo. 129

Sąsajos. 134

Laike! 136

IV. Žmonės – medžiai 137

V. Palatų kasdienybė. 149

Skausmas. Ne mane. 149

Keturi 150

Stalo kaimynai 151

Bendra vizitacija. 152

Mergaičiukė. 153

Širšė. 154

Lemtis visada išsipildo. 156

VI. Ką galvojate, Dalija?. 165

Kam tai svarbu?. 165

Apie ištikimybę. 166

Apie viltį 167

Apie gyvenimą. 167

Apie meilę. 167

Apie amžiną kitimą. 168

Apie džiaugsmą. 169

Apie nerimą. 170

Apie baimę ir drąsą. 172

Apie kvailumą. 173

Apie svetimumą. 175

Apie savus ir svetimus dievus. 176

Apie vaikus. 177

Dalija Kiliesienė


I. Tarsi nebuvę

vėlinių liepsnelės iš čia ir iš anapus kitaip atrodo

 1.

Šiandien motinos diena, netikėtai graži, tyli po praėjusios savaitės darganų. Šviesos tiek daug. Ir laiko daug. Jau parėjo žmonės iš bažnyčios ir iš kapų, jau greičiausiai ir papietavo, o diena dar vis skaisti, dar negreit vakaras. Padvelkė tikrąja šiluma, vasaros nuojauta. Miestelis atrodo tuščias, tik plentu vis dar lekia mašinytės, nors reta kuri bepasuka kapų pusėn, neilgai trukusios sugrįžta ir padidinusios greitį nuskuba į kalną, į savo ne čia, kažkur kitur, susikurtus gyvenimus. Tai miestelio išeiviai, čia besugrįžtantys tik aplankyti paliktųjų, gyvų ar mirusių.

Kitos mašinytės iš kažkur parvažiuoja, nusileidžia į Minijos slėnį ir tyliai, tarsi vogčia, įsuka į kurį nors kiemą. Tai kaimo ateiviai, kelis kartus metuose susisodinantys į mašiną vaikus ir bočius, jei juos dar turi, ir važiuojantys kažkur lankyti paliktų tėvų namų ar jau taip pat tik kauburėlių kapuose. Laimingi dar turintys savuosius, laimingi bent turintys atmintį.

Agota eina takeliu nuo ligoninės link buvusios ambulatorijos, tarsi nieko nė negalvodama, tiesiog jausdama tą pavasarišką dieną, miestelio nuotaikas, ją netikėtai apima keistas jausmas, lyg būtų atsitiktinai atvertusi seniai seniai savo pačios parašytą knygą ir staiga atradusi tą praeities pasaulį, kurį, atrodė, jau buvo pamiršusi, bet kuriame viskas netikėtai pasirodė taip pažįstama, įprasta, sava, išgyventa ligi gelmių, kad smulkmenos išnyko, nė nebepastebimos, liko visuma, gyvenimas. Kieno gyvenimas? Ji, taip pat ateivė, gyvena čia jau bemaž pusę šimtmečio, nieko lyg ir nesistengė įsiminti, o ir laiko amžinai neturėdavo, jį vis užgoždavo kasdienybė, vis paskubom, paskubom. Šiandien ji laiko turi, niekur nebeskuba, gali skaityti tą atverstą knygą, įsižiūrėdama į praeities akimirkų nuotraukas, žmonių veidus, vaizdų detales – atpažindama, įprasmindama, įvardindama. Stebisi, tarsi miestelis visus tuos metus būtų gyvenęs sau, o ji sau ir tik dabar pamatė, kaip viskas susiję, apjungta laiku, žmonių likimais.

Kažkada jauna, tik atvažiavusi dirbti, ėjo tuo pačiu štai taku. Jis buvo neseniai išpiltas asfaltu, bet taip nevykusiai, kad paklausė meistro vardo – kas taip negrabiai sugebėjo padaryti?

– Nakties darbas, – pasakė kolega ir susijuokė. – Kai tvarkė gatves, pasivogėm asfalto masės ir patys padarėm, kad nereikėtų purvą bristi pereinant iš ligoninės iki ambulatorijos.

Dabar gamta daro savo, žolių kuokštai kilnoja, ardo tą ploną dangos sluoksnelį. Ir gėlių patakėm nebelikę, o jas anas daktaras labai mėgo, sodino, prižiūrėjo pats ir kitus ragino. Kai jis išvažiavo, nutarta gėlynų kiek sumažinti, geriau tebūnie mažiau, bet tvarkingi. Agota tuomet pasiūlė palikti palei taką gėlynėlius tik tarpeliais ir buvo nustebinta stojusios tylos. Kažkas tarstelėjo:

– Bus kapeliai – ir stojo dar kurtesnė tyla. Tą rudenį, Vėlinių naktį, kažkas tikrai ant tų „kapelių“ uždegė žvakeles. Agota nieko nebeklausinėjo, jau daug žinojo. Ko nežinojo, numanė. Neklausinėjo ir vėliau, tik žiūrėjo iš tolo, kai jau sąjūdžio metais susirinko čia, ligoninės kieme, būrelis žmonių, burzgė kolūkio technika, o ligoninės ūkvedys Pranis, vis pasitardamas su žmonėm, rodė, kuriose vietose kasti. Kasė, bet nieko nerado. Jau ir žmonės baigė išsiskirstyti, o Pranis vis stovėjo bekepuris, įsibridęs į geltonas smiltis, toks tarsi ne šiame pasauly būtų, o vėjas kedeno menkus, žilus plaukelius. Kaip tik toj vietoj stovėjo, kur daugybę metų prie didelės supjautų malkų krūvos sėdėdavo ant kaladės kirviu pasirėmęs senasis Domė ir sunkiai kosėdavo. Agota tik dabar pagalvojo, kad ji kažkaip neatsimena Domės skaldančio malkas, tik sėdintį ant kaladės, bet iki rudens krūvos kaladžių nelikdavo ir malkos tarsi pačios sueidavo po stogu, Domė nugrėbstydavo skiedryną ir įritindavo kaladę į malkinę – iki kitų metų.

Ne sykį kvietė Agota:

– Ateik, Dominykai, duosim vaistų, lengviau atsikosėsi.

– Sibiro neiškosėsi...

Žinojo ir Agota – neiškosės.

Tąkart, kai baigė kasinėti kieme, išburzgė paskutinis traktorius, Pranis tarsi nubudo, beužmatęs Agotą vieną tebestovinčią prie ligoninės durų, priėjo ir nustebęs paklausė:

– Ar tat gali taip būti, kad iš žmonių nieko neliktų – nei kaulelio, nei danties? Nejau tai negesintos kalkės būtų taip viską sugraužusios? Mačiau, pylė daug. Ar ir iš atminties taip nieko neliks, nei vardų, nei veidų, šypsenų, balsų? Bet juk aš tai juos atsimenu! Visus!

Nutolo mintimis vėl į Agotai nežinomas lankas, o sugrįžęs bepasakė:

– Tarsi nė nebuvę.

Agota dabar sugrįžta į šią dieną, apsidairo. Atsimena. Įsižiūri, koks varganas, staiga susenęs atrodo antrą šimtametį įpusėjęs pastatas mažais langeliais, kuriame dar neseniai buvo ambulatorija, o šimtą metų prieš tai klebonija – tarsi pritūpęs po pilka skiedrų stogo kepure. Gal taip atrodo todėl, kad jau tokie dideli paaugo be jokios tvarkos kiemely įsigyvenę klevai, kurių, kiek žinia, niekas nesodino, tik nebeprižiūrėjo, leido augti savaiminukams. Ir ji po kelis kartus per dieną eidavo pro šalį, bet jų nepastebėdavo. Dabar po jais tvyro švelnus, žalzganas pavėsis, saulei smelkiantis pro gležnus, ką tik išsprogusius lapelius. Kleveliai žydi. Pavasaris. Jaunystė ir senatvė. Namas, kaip ir žmogus, gyvas tik tol, kol reikalingas, o paskui vieną saulėtą dieną staiga pamatai, koks jis beviltiškai senas, „atlikęs“, sumažėjęs po tais jį veržliai praaugusiais lieknais jaunikaičiais klevais.

Ambulatorija iškraustyta į naujai pastatytą šiuolaikinį mūrinuką, o senojo namo kambariai išdalinti po vieną ar du tokiems pat „atlikusiems“ žmonėms – vienišiems senukams, panorusiems iš tolimesnių kaimų pareiti į miestelį, arčiau bažnyčios, daktarų, neturinčiai kur gyventi jaunai šeimai su vaikeliu – laikinai, kol susiras ką geriau. Viduriniam kambarėly, buvusiam stomatologiniam kabinete, apsigyveno Polis, tada, kai grįžo iš internato į gimtąjį miestelį.

– O kur kitur jis galėjo grįžti? – su gailesčiu pagalvojo Agota.

Kai kurie kambariai stovi tušti, jų niekam nebeprireikė, langai užkalti lentomis. Krūvelė malkų kieme – atvežė kolūkio sunkvežimis, jų pasikapojama tam kartui, tik prastumti dienai, kitai. Laikinumo jausmas, o ir žiema jau praėjo. Bet šulinio dangtis suremontuotas dailiai, patikimai.

O štai ir Polis, iš kažkur pareina neskubėdamas, tarsi mėgaudamasis tuo ėjimu, neįprastai statydamas kojas, keistai persisverdamas nuo kulno ligi pirštų galiukų. Susimąstęs? Liūdnas? Gal užsisvajojęs? Jaunas, dar net vaikiškas jo veidas su dominuojančia ilgoka nosimi primena Pinokį ir visa žaisminga povyza nuteikia maloniai. Jis kažkoks kitoks, tarsi ne to kaimo vaikas. Koks? Tiesiog kitoks – svajoklis, lyg nematytų to, kas greta, o žvilgsnis klaidžiotų tolumoj ieškodamas kažko, kas turi tuoj tuoj pasirodyti. Kas būtų pagalvojęs, kad iš ano mažučiuko, smulkaus berniūkščio, koks buvo vaikystėj, išaugs toks dailus jaunikaitis?

Polis – tai Apolinaras. Kitus Apolinarus kaime vadina Palioniais, o Polis yra Polis, taip jį šaukė motina, taip šaukia kaimas.

Kai Polis jau ima už durų rankenos, pamato Agotą, nudžiunga, tarsi ją ir būtų tikėjęsis sutikti, norėtų prieiti, bet sudvejoja. Susidrovi; įeina vidun. Pastovi atsirėmęs nugara į duris, tarsi atsiriboja nuo visko, paskui apsisuka. Virš durų staktos, kaip buvo įprasta senos statybos namuose, įtaisytas siauras langelis, dabar dulkinas, apmusijęs. Pasistiepęs Polis žiūri pro jį į kiemą – Agota dar nenuėjusi, kažko stovi susimąsčiusi prie apleisto gėlyno. Polis vėl atsiremia į duris. Prieš akis slenka vaizdai iš lindynės, kurioje ką tik buvo. Ne, lindyne vadinti nedera, tai Sevūnės kambarys, kuriame susibūrusi įprastinė kompanija nekantriai laukia, kol pagaliau bus galima atkimšti pirmąjį iš dviejų butelį su drumstu skysčiu, Polio ką tik parneštų iš netolimo „taško“, bet Sevūnės nepaskubinsi – čia jos namai, jos tvarka, sunkiu darbu užsidirbtais ir, svarbiausia, išsaugotais, nepragertais pinigais tą namo kertę nusipirko. todėl dabar jaučiasi rami dėl senatvės – turi savus namus. Neskubėdama ji rikiuoja lėkštes su visų susineštine, šį kartą gana gausia, užkanda, paskalauja, iššluosto šimtgramę. Paabejojusi iš spintelės išima didelį, gražiai parudusį pyragą ir padeda jį ant stalo.

– Oooo... – nuvilnija susižavėjimo atodūsis.                                                                              

Dabar jau tarsi nieko nebetrūksta, galima pradėti, bet Sevūnė dar kažko ieško. Nesuranda vazos, tai praplauna puslitrinį stiklainį ir merkia į jį apvytusių gėlių puokštelę – tegu žino latrai, kad ir ji motina, kad ir jos dukra nepamiršo, rytą buvo atvažiavusi, pasveikino, aptvarkė kambarį. Pagaliau šimtgramė pajuda apie stalą, Sevūnė ją ištiesia ir Poliui, kuris, įsitaisęs ne prie stalo, o ant mažojo kėduko prie plytos, susimąstęs žiūri į ugnį. Tą vieną, nepilną šimtgramį – tokia taksa už patarnavimą, butelių parnešimą. Polis čia mėgiamas – savas, paslaugus, neįkyrus, su juo nereikia dalintis namine lygiomis dalimis, niekada nepaprašo antros.

Šneka, kaip ir priklauso tokią dieną, sukasi apie motinas, visų jau mirusias, bet to niekas nemini ir atrodo, kad jos, tokios pažįstamos, vadinamos vardais, tik trumpam kažkur išėjusios. Vienas per kitą pasakoja nuotykius iš vaikystės, juokiasi, kažko susiginčija, apgirtusių pašnekesys aštrėja. Apie Polio motiną niekas neužsimena ir jis nesikiša į kalbą – neturi ką papasakoti, nes tie žmonės už stalo apie jo motiną žino tikrai daugiau, negu atsimena jis, bet jam būtų labai malonu, jei ir apie ją kalbėtų ir jam atrodytų, kad ji, kaip ir kitos, yra kažkur čia pat, tik trumpam išėjusi. Staiga Juzė atsigrįžta į Polį ir piktai teškia:

– O tavo motina buvo bledis, kvaila ir pasipūtusi. – Jo veidas įraudęs, piktas, žili plaukai dar vešlūs, kūnas, nors jau senatvės riečiamas į bitę, neleidžia abejoti, kad gražaus, stotingo būta vyro. Kelias minutes tvyro tyla, Polio veide nelieka kraujo lašo. Kai kompanija vėl suklega, nekreipdami dėmesio į Polį, jis vedžioja akimis nuo vieno prie kito veido, keistai jų neatpažindamas, tarsi matydamas vaiduoklius ir pasijunta siaubingai vienas. Ką jis čia veikia? Keltųsi, eitų, bet nepajėgia. Viena iš vaiduoklių, moteris pilkai mėlynu, išburkusiu veidu tankiai mirksi pro siaurus plyšiukus žibančiomis akelėmis, sumosikuoja rankomis:

– Juze, tu kiaulė, tebesiunti, kad neprilindai prie Danutės.

Polis pagalvoja – visi jūs kiaulės. Visi. Įsižiūri į Juzę – rauplėtą veidą, lėtus, ramius rankų mostus kalbant, įsiklauso į balsą ir nustemba, kaip galėjo iki šiol jausti jam tokį prieraišumą. Turbūt toks jausmas jaučiamas tėvui. Polis to nežino. Pajutęs stiprią Sevūnės ranką, gniaužiančią jo petį, atsitokėja, jau keltųsi, bet Sevūnė laiko, kol jis pažiūri jai į veidą:

– Neklausyk, Poli, tavo motina buvo tikras žmogus, tikra moteris, žmonės ją mylėjo. Supranti? My–lė–jo. – Tada paleidžia petį ir Polis išeina.

O dabar jis stovi saugioj senučiuko namo priemenės prieblandoj atsirėmęs nugara į duris ir verkia. Motiną jis atsimena. Tėvo ne. Senelę mato tik kaip kažkokį švelnų šešėlį, šiltą jausmą, kuris apimdavo vaiką, kai neišsiduodamas nubudęs, matydavo ją, sėdinčią prie lango su maldaknyge rankoj ir akiniais ant nosies, o jos skruostais viena po kitos lėtai risdavosi ašaros Dabar jo savųjų atminimas išniekintas, tarsi kas būtų įmoklinęs į šventovę purvinais batais ir jam labai skauda. Kad bent tai būtų pasakęs ne Juzė, iki šios dienos artimiausių žmonių eilėj buvęs po motinos antras.

2.

Vaikystėj vien moterų globotas, ūgtelėjęs Polis prisišliejo prie Juzės, ieškodamas vyriškos atsvaros. Kiek metų tada jam buvo, kai vieną dieną, be tikslo klajodamas po miestelį, sustojo prie atvirų Juzės meistarnės durų? Nedaug, atsimena, į mokyklą dar nėjo. Sustojo ir pasiliko, nes jį kažkuo patraukė tas didelis, ramus žmogus, lėtais, tiksliais judesiais storais pirštais suimantis vinį, ją įkalantis, imantis kitą.

Juzė dėbtelėjo į nekviestą svečią, šyptelėjo – tokia menka atrodė vaiko figūrėlė; nekalbino, bet ir nepavarė. Polis pasijuto drąsesnis, prisėdo ant slenksčio. Taip ir pratylėjo abu, kol Juzė baigė remontuoti branktą ir juo nešinas išėjo į fermas. Kitą dieną, parvažiavęs po darbo arkliais, Juzė rado Polį besėdintį ant suoliuko, laukiantį. Prileido kibirus vandens, girdė arklius, paskui abu vedė juos nakčiai pririšti niekieno pievose paminijy. Polis vis atsigręžinėjo atgal, jam atrodė, kad tie dideli gyvuliai gali jį sumindyti, bet jie ėjo ramiu, vienodu žingsniu, nuleidę galvas, pavargę po darbo dienos ir Polis nurimdavo, tik kai kažkuris suprunkštė, vaikas baugščiai įsikirto Juzei į ranką ir nebepaleido. Kažkas šiltas pakuteno seno vyro širdį, kažkas, atklydęs iš tolimos tolimos praeities – gal buvo taip ėję su tėvu, vedini arkliais į ganyklą, gal su savo sūneliais? Kur jie dabar? Nė vienas neužsiliko kaime ir Juzė skaudžiai pajuto, kaip jų ilgisi.

Polis įjunko lankytis. Jau žinodavo, kada kur Juzę galima rasti. Jei šio nebūdavo kieme, vidun nesibelsdavo, laukdavo. Visur eidavo kartu, Polis viskuo domėdavosi, bet nė nemėgino mokytis dirbti, mažas, čiuplutis ne sunkiam darbui buvo sutvertas, tik stebėjo, norėdamas kažką perprasti, sėdėdavo ant ežios laukuose, gairinamas pavasario vėjų, klykaujant knyvėms, užvertęs galvą sekdavo gandro skrydį, skambantį vyturio taškelį dangaus mėlynėj arba įsižiūrėdavo į stambią, gunktelėjusią Juzės stovylą, vienodu judesiu beriančią ir beriančią grūdus į dirvą, paskui užakėjančią vis genant arklius:

– Judinkitės, slunkiai, diena su galu.

Kartais ir numigdavo vaikas, įsisupęs į senojo striukę, skaniai kvepiančią taboka. Abu dalindavosi Juzės žmonos įdėtu paviržiu – stambiai papjaustytu lašiniu, duona, agurku ar svogūnu ir kalbėdavosi. Vis primindavo Juzė:

– Žiūrėk, vaike, žiūrėk, kol dar turi į ką žiūrėti. Mūsų, senųjų, netrukus nebebus ir niekas nebemokės taip dirbti. Viską darys mašinos. Klausykis, klausykis žemės garsų, kaip ir daugelis išeisi į miestą, o ten vyturiai negieda. Uostyk bundančios žemės kapą, greit nebent benzino dvoką laukuose beužuosi.

Ne kažką tesuprasdavo Polis iš tokių jo kalbų, bet neklausinėdavo.

Kai baigdavo darbą, prieš lipdamas į vežimą, senasis atsigręždavo į dirvą ir dar pastovėdavo, lyg melsdamasis:

– Ar jauti, kaip šilta grūdui, patalais užklotam? – ir atrodydavo vaikui, kad tikrai jaučia.

Labiausiai Poliui patikdavo važiuoti su Juze per miestelį – sėdėdavo vežime toks pasitempęs, ant ilgo kaklo garbanotą galvelę iškėlęs, dairydamasis, ar mato žmonės, o jei Juzė paleisdavo arklius smagia risčia, jam labai norėdavosi dainuoti, bet niekada taip ir nesiryžo, gėdijosi, nes buvo sykį girdėjęs dainuojant Juzę – galingu bosu ir ta daina jį užvaldė, sužavėjo. Kur ten lygintis jam su savo menku, plonu balseliu? Nepagalvojo vaikas, kad vyturys juk taip pat ne bosu gieda, o gražu.

Nuovokus ir smalsus buvo Polis. Kai Juzė ką meistraudavo, pats numanydavo, ko šiam prireiks ir paduodavo tinkamą įrankį, primindavo, jei senasis, susiruošęs papjauti šėko, jau sukdavo arklius iš kiemo, pamiršęs vežiman įsidėti dalgę. Ir nesiliaudavo klausinėjęs, apie viską: kodėl kausto arklius ir ar jiems neskauda nagų, kai į juos kala uknolius? Ar ir Juzė yra buvęs mažas? Ar tas didelis, žilas žmogus, vakar buvęs atvažiavęs „Volga“, tikrai yra Juzės vaikas? Juk vaikai nebūna žili? O gal žilų tėvų vaikai atsigimsta į tėvus?

Juzė mielai atsakinėdavo, o ir neklausiamas pasakodavo, džiaugdamasis, kad turi dėmesingą klausytoją, nuklydęs į atsiminimus kartais ir užmiršdamas apie jo buvimą, nesukdamas sau galvos ar tas ką supranta iš jo kalbėjimo.

Rudenį, atvėsus orams, Polis keletą rytmečių atėjęs nerado Juzės namie, tekdavo ilgokai palaukti, todėl vedamas smalsumo sykį atėjo anksčiau, sutiko Juzę jau išeinantį ir prisigretinęs, nieko neklausdamas, nuėjo drauge. Šalnotas buvo rytas, o kai ėjo per tiltą, virš Minijos tvyrojo rūkas, tik karklų viršūnėlės kur ne kur tekyšojo – balta juosta atkartojo pažįstamus upės vingius. Paėjėję už tilto, įsuko į kažkieno kiemą. Juzė nėjo vidun, treptelėjęs koja įvijo aršiai įsiskalijusį šunėką būdon ir, išvyniojęs kerzinį įdėklą, traukė iš jo kelis įvairaus dydžio ir formų peilius, rikiavo juos ant tvarto pamato akmens, o kai atėjo šeimininkė, nešina dubenimis, suėjo visi į tvartą, atplėšė kiaulių gardo šoną, Juzė įėjo, liepęs Poliui laikyti lentas prirėmus, pats įgudusiu judesiu užnėrė troselio kilpą didžiajam paršui ant šnipo ir ėmė tempti jį laukan, o Polis su šeimininke stūmė žviegiantį gyvulį ir berniukas sužvarbusiom rankom jautė malonią jo kūno šilumą. Kai paršas buvo patikimai pririštas kieme prie durų vyrio ir Juzė pasiėmė didįjį peilį, šeimininkė įbruko dubenį kraujui surinkti Poliui į rankas, o pati, užsispaudusi ausis delnais, nubėgo už tvarto ir besugrįžo tik kai viskas nutilo. Polis nesuspėjo nė nusigąsti, įpratęs klausyti, darė ką liepiamas ir labai nudžiugo Juzės pagirtas. Paskui mažaisiais peiliais abu grandė šiaudais svilinamo paršo odą, trynė šlapiu skuduru, Polis susižavėjęs žiūrėjo, kaip vikriai Juzė gyvulį išdarinėjo, o šeimininkė ant ištiestų rankų sunešiojo kumpius, lašinių paltis vidun ir greitai ant senų, apsvilusių tvarto durų beliko vien keli taukigaliai, kuriuos Juzė pametėjo seniai savo dalies tykančioms varnoms. Tą kartą, kai jiedu parėjo nešini uždarbiu – skerstuvėmis, Polis pirmą kartą išdrįso įeiti į trobą, ko niekada nedarė anksčiau, privengdamas skardžiabalsės Juzės žmonos, juolab, kad jam atrodydavo, kad ir pats Juzė jos privengia. Šis pats papjaustė kartėtų lašinių, suguldė juos keptuvėj, o baigiant kepti užbėrė svogūnais. Valgė abu iš vienos lėkštės, pasimirkydami duoną į taukus, užsigerdami pravėsusia miežine kava, o kai sotus, atšilęs Polis prisnūdo, įsispraudęs į kertę, jam pasirodė, kad kažkas paglostė jo plaukus. Neatsimerkė, nenorėjo, kad vaizdinys išnyktų.

Draugystė su Juze truko keletą metų. Pradžioj motina, prapagiriojusi ir neradusi Polio namie, leisdavosi jo ieškoti ir bardavo kam valkatauja, neseka namų, paskui įprato, kad jį visada galima rasti pas Juzę ir ateidavo pasiimti, bet vis dažniau neskubėdavo beišeiti, atsirasdavo ir butelis ant stalo ir kompanija, o jei Juzės žmona gėrovus išprašydavo iš virtuvės, šie susiburdavo apie varstotą meistarnėj, iš ten sklisdavo dainos, o Poliui viduj vietos nelikdavo, jis pasijusdavo vienišas, nereikalingas ir pykdavo ant motinos, kam trukdo juodviejų su Juze vyriškai draugystei. Paskui nebežinia kuris kurį, motina sūnų ar sūnus motiną vesdavosi paplente namo.

Kas buvo toliau, Polis nežino, nes jį išvežė į internatą. Jis labai ilgėdavosi Juzės, bet laiškų jam nerašė, kažkodėl abejojo ar šis moka skaityti, o paklausti nedrįso. Neįsivaizdavo nė ką rašytų, atrodė kad tik gyvu žodžiu galima bendrauti, kad daugiau už parašytus žodžius pasako balsas, šypsena, patylėjimas.

Kai Polis jau gyveno internate, tais retais kartais, kai motina parsiveždavo jį atostogų, neilgam, nes jau nebepajėgė keisti gyvenimo būdo net dėl vaiko, jiedu su Juze dar susitikdavo, bet kažkas jau buvo ne taip, Polis nebedrįso klausinėti visokių niekų, o ir Juzė tarsi nebežinojo, apie ką su tuo miesčioniuku paaugliu galėtų kalbėti. O gal kokia juoda katė buvo kelią perbėgusi, tik Polis to nežinojo?

Dar vieną kartą pasijuto Polis artimas Juzei kaip senais laikais – kai per motinos laidotuves šis apkabino jau ūgtelėjusį vaikinuką, tvirtai tvirtai, o paskui savo stambia, įdiržusia ranka nusibraukė ašarą. Dabar, toj priemenės prieblandoj, ana ašara deginte degina Polį – jam atrodo, kad ne jį užjausdamas Juzė ją nubraukė, kažkas jį siejo su motina. Ne, jis nenori nieko apie tai žinoti, todėl ir nepriėjo prie Agotos.

O gal Sevūnė sakė tiesą? Ji niekada nemeluoja. Ne dabar, kada nors vėliau, paklaus Agotos, ji tikriausiai žino. Poliui tai labai svarbu – galėti gerbti motiną. Ir žinoti, kad žmonės ją mylėjo.

3.

Agota neskuba nueiti, šypsosi savo mintims į kažką įsižiūrėjusi – apleistam gėlyne tarp pernykščių žolių ir pajuodusių nužydėjusių gėlių stagarų stirkso du akmenys, vienas aukštas, juodas, pakumpęs, kaip žmogus, einantis prieš vėją, jo paviršius rievėtas, kaip raukšlių išvagotas seno žmogaus veidas. Primena kažkur matytą nuotrauką – rašytojas Žanas Polis Sartras, brendantis per kopas. Kitas Polis.

Antras akmuo mažesnis, rausvas, aptakus, atrodo nori, tik nedrįsta atsiremti į pirmąjį. Tas, kas sustatė tuos akmenis, permanė jų dvasią – tai gyvenimo vėjų blaškytas, bet neįveiktas vyras ir lengvabūdė, linksmo būdo moteriškaitė. Agota dar atsimena gydytoją Petrą, mažą, ligotą, negražų, mylėjusį akmenis ir gėles, greičiausiai tai jis sustatė tą kompoziciją. Greta akmenų drauge su žolėmis žiedus kelia tulpės, dygsta vešlūs vienadienių kuokštai, jau žydi sniegenos. Agotai staiga pasivaidena praeitis – tai juk čia, prie to gėlyno, tuomet buvusio tvarkingo, išpuoselėto, ji sutiko Polio motiną, Danutę, laimingą, švytinčią:

– Laukiuosi! Aš laukiuosi! – pratrūksta nesutramdomu džiaugsmu, rodos negali nešaukti kiekvienam sutiktam, neskelbti visam pasauliui – laukiuosi!

Paskui įsižiūri į Agotą, atsimena, kad ji juk ne šiaip draugė, ji gydytoja. Džiaugsmas Danutės veide gęsta, tarsi būtų užslinkęs juodas debesis, ji nedrąsiai palinksta į priekį, lyg prašytųsi apkabinama, paskui nelaukusi pati puola Agotai į glėbį ir graudžiai, vaikiškai pravirksta, o ši nežino ką sakyti, tik glosto gražius, juodus jos plaukus ir netikėtai pastebi – jau su prožile. Rauda aprimsta.

– Ką man daryti? – tiriantis, klausiantis žvilgsnis laukia tiesos, lyg nuo Agotos atsakymo priklausytų gyventi ar mirti. Kam? Kūdikiui ar motinai? Abiem? Agota susikaupusi tyli, didelis rūpestis niaukia veidą. Mąsto – o kas man davė teisę spręsti? Nuspręsti teks pačiai Danutei, tik jos žodis bus galutinis ir neskundžiamas. Jei ji suklys, klaidą ištaisys lemtis.

Kada tai buvo? Rodos vakar, tik ne pavasarį, o vasarą, Agota aiškiai atsimena – vienadienės jau žydėjo ir gėlynas buvo tvarkingai prižiūrimas, nebuvo to apleistumo jausmo. Užtektų paklausti Polio, jis tikrai žino, kiek jam metų. Tik kad jiedu niekada nėra kalbėjęsi – keista, užaugo vaikas greta, o jai niekada nekilo mintis sustoti, pakalbinti ir jis buvo už tai dėkingas, nes tie saldūs moterų žodžiai, mylavimai žeidė, erzino, užgaudavo kaip išmalda. Kaime visi vienas kitą pažįsta ir viską apie vienas kitą žino, nesvarbu, jei ir nesikalba. Ir dabar Agota neabejoja, kad Polis žino, kas ji tokia ir kad gali jam daug papasakoti, bet ir Agota mielai klaustų, bet pajunta – ne dabar. Įdomu, ko jis stabtelėjo prieš įeidamas į senąjį namą. Ką norėjo pasakyti, ko paklausti? Kodėl neišdrįso prieiti?

Nuo ano Motinos dienos sekmadienio jau praėję nemažai metų. Agota jau seniai nebedirba, turi daug laiko. Paradoksas, fikcija – laiko ji beturi visai nedaug ir jo kasdien mažėja, bet kadangi nebeturi pareigų, reikalų ir visas laikas, visos dienos ir visos naktys, priklauso jai, atrodo, kad jo daug – dienos pasidarė ilgos, dar ilgesnės nemigos naktys. Dažną dieną, o tai ir naktimis, ji valandų valandas sėdi prie savo namo, „priebučio svetainėj“, užsislėpusi už didžiosios tujos, klausosi kaimo garsų, klaidžioja atsiminimuose ir aiškiai jaučia, koks jis materialus – laikas – tirštas, tekantis kaip urduliuojanti šaltinio versmė, negrįžtamai praeinantis, bet išliekantis, kaskart atnešantis ką nors nauja. Kartą jai taip besėdint, besekant tą laiko tekėjimą, savo žaisminga, svyruojančia nuo kulno iki pirštų galiukų eisena į kiemą pasuka Polis ir pasisveikinęs tik galvos linktelėjimu, atsisėda ant mažo krėsliuko šalia jos patogaus krėslo – didelis, mielas Pinokis. Jau ne jaunikaitis – vyras. Agota tyli, neskubina. Tyli ir Polis.

– Jūs pažinojot mano mamą? – virpteli balsas tariant tą “mamą“. Ir nelaukdamas atsakymo priduria:

– Noriu žinoti. – Patogiau atsiremia į sieną, pasirengęs klausyti, įsitikinęs, kad jam nebus atsakyta.

Agota kažkur nutolsta, jos čia nebėra – nebemato savo kiemo, negirdi paukštuko giesmės tujos tankmėj, pamiršta ir apie paties Polio buvimą. Tyla klampi, bet nežeidžianti – žadanti, kalbanti. Šį kartą išeina ne į savo, į kitų žmonių, kažkada buvusių šalia, gyvenimus ir netikėtai skaudžiai pajunta – nebėra, viso didelio gyvenimo klodo nebėra, daugelio žmonių, aplinkybių, o Polis, kažkaip išlikęs, žmonių gerumu nepražuvęs liaunas medelis savaiminukas, tarsi be šaknų, tarsi iki jo nieko nebūtų buvę, viskas prasidėję nuo tada, kai jis atrado save pasaulyje – vieną, paliktą. Agotai tas supratimas kažko užspaudžia gerklę, gal dėl to, gal nuo ilgo tylėjimo gergždžiančiu balsu prataria:

– Tai išnykęs pasaulis, – ir tik po kurio laiko jau švelniau priduria, tarsi paglosto:

– Poli? Kas gali pažinti kitą žmogų? Ilgai reikėtų kalbėti. Tu viską žinai, tik neatsimeni – močiutė Marija tau viską išpasakojo pasakom, išdainavo lopšinėm, tik tu buvai per mažas, kad atsimintum. Tai yra tavyje.

Jų žvilgsniai susikerta, nė vienas neskuba nusukti akių, Polis todėl, kad nori žinoti, ar galima Agota pasitikėti, o ši todėl, kad nori perprasti, ko vertas tas jaunas žmogus. Pagaliau Agota atsidūsta ir išeina į praeitį, nusivesdama už rankelės mažą berniuką, koks buvo vaikystėj jos atminime – plonom kojytėm ir didele nosimi, gerą ir patiklų, į pasaulį iki jo, tą, kurio atėjęs Polis neberado, nes jis išnyko pirma, negu šis galėjo jį pažinti, o tas pasaulis, kuriame buvo paliktas vienas, yra visai kitas, jis tiesiog yra, didelis, tuščias ir svetimas, kartais geras, bet dažniau žiaurus ir neteisingas, o dažniausiai abejingas ir niekas, jis jautė, niekas nesako jam tiesos apie praeitį. Polis ir neklausia, bijo išgirsti kažką baisaus, ko paskui, jau sykį išgirdęs, nebegalėtų nežinoti. Nes kodėl žmonės slėptų, jei tai nebūtų bloga?

O gal todėl nesako, kad jaučiasi kažkuo kalti ir bijo, nežino, ką atsakytų, jei Polis paklaustų: „O kur tuomet buvot jūs?“

Kiekvienas žmogus gimdamas ateina į savo laiką – lemtis atžymi jam skirtą atkarpą nuo pirmo įvykio, kurį atsimena ar tariasi atsimenąs, iki paskutinio atodūsio, atsitiktinumas nubrėžia gyvenimo konturus, nuspalvina jausmais, parenka namus, mylinčius, piktus ar abejingus supančius žmones, draugus ir priešus, o galimybė rinktis smulkmenose sukuria iliuziją, kad yra laisvas, nors iš tiesų visai laisvų žmonių nėra, kiekvienas įkalintas savam laike.

Agotos pasakojimas ilgas ir nerišlus. Polis ateina ne kasdien, dažniausiai nepranešęs, netikėčiausiu metu – kartais tiesiog pasuka į kiemą, užmatęs ją ant priebučio, kartais parėjusi iš parduotuvės randa jį laukiantį, nenustemba Agota, jei kartais išnyra iš tamsos lydimas purvino, nušašusio benamio šuns kai ji ant priebučio trumpina savo nemigos naktis Tarsi nesuprasdama, kad jam svarbu išgirsti savo šeimos istoriją, Agota dažnai kalba visai apie ką kita, bet jis klausosi, jausdamas, kad viskas kažkaip susiję. O jei ir nesusiję, jam vis tiek įdomu, jaučia, kad tai svarbu pačiai Agotai ir todėl nenori blaškyti jos minčių, kantriai laukia, kada paminės ir jo artimuosius. Kartais jiedu tiesiog šnekučiuojasi, apie viską ir tada jau daugiau pasakoja Polis, ko niekam nėra pasakojęs; laikas neprailgsta. Kartais abu tyli, klausydamiesi lietaus šnarėjimo, kartais Polis savo klausimais nukreipia jos mintis visai kita linkme. Agota niekada nieko neklausia ir Polis yra jai už tai dėkingas.

4.

Šį kartą Agotos atminty iki skausmo pažįstamas vaizdas, ji ima žodžiais piešti jį Poliui ir šis nesunkiai atpažįsta namą, kuris stovi greta mokyklos, šiek tiek užstotas obelaičių, dekoratyvinių krūmų, gėlynų – neišvaizdus daugiabutis Chruščiovo laikų silikatinių plytų pastatas, miestely vadinamas mokytojų namu. Tai tarsi mokyklos palydovas, gyvenantis jos ritmu, nuo skambučio iki skambučio, nuo rugsėjo pirmosios iki išleistuvių dienos, pirmos ir paskutinės bendros nuotraukos tų gėlynų fone, kartais atsitiktinai į jas pakliūvantis su visom trim senutėm, patogiai įsitaisiusiom ant suolo pasieny prie namo durų ir viską budriai stebinčiom; su pionieriškom vasarom ir skrydžiais rogutėmis nuo šlaito. Polis džiugiai nusišypso, tarsi seną draugą sutikęs, bet kai Agota pradeda pasakoti, nustemba, nes ji kalba visai ne apie tai, ką jis atsimena iš savo vaikystės, lyg tie namai būtų du, vienas jo, kitas Agotos. Betgi ne, namas tai vienas,  tik Polio ir Agotos pažintis su juo prasilenkė laike.

Tos trys senutės tai mokytojų motinos.

Jadvyga šiandien pirmoji baigė kasdieninius darbus ir išėjusi į kiemą įsitaisė savo įprastoj vietoj ant suolo. Draugių dar nebuvo. Su malonumu padėjo savo tuklų, seną kūną, ištiesė kojas ir pagalvojo, kad vis labiau pavargsta, kad vis malonesnė atgaiva darosi tie pasisėdėjimai ant patogaus suolo prie durų, sienų patikimai užstojamo nuo vyraujančių vėjų ir saulės, kuri jį beapšviečia tik vėlyvą popietę, kai jau nekaitri, nepikta.

Įdėmiai apsidairė, bet nieko įtartino nepamačiusi nurimo, atsivertė knygą ir, dar pagalvojusi, kad turi nepamiršti už kokio pusvalandžio nueiti į virtuvę išjungti viryklę, nes sriuba jau bus išvirusi, įniko skaityti. Tarsi negirdėjo nei mokykloj nuskambėjusio skambučio, nei į kiemą pabirusių vaikų klegesio, kol į gėlyną netoliese nešleptelėjo sunkus, juodas akmuo, nulauždamas kelis narcizų žiedus. Nužvelgusi pritilusių vaikų būrelį, Jadvyga nesunkiai atpažino kaltąjį – aštuntokas iš jos žento auklėjamos klasės. Įsitikinusi, kad be narcizų žiedų daugiau nukentėjusių nėra, šyptelėjo, pagalvojo, kad žentui nieko nesakys, juk nieko blogo neatsitiko – įsivaizduoji, berniūkštis metė akmenį. Tam ir yra berniūkščiai, kad mėtytųsi akmenimis, o žentas per daug griežtas ir reiklus, sukels didelį, visai nereikalingą triukšmą. Juk vaikas geras, sutikęs ją sveikinasi, o tai Jadvyga labai vertina, atsakydama ji visada nusišypso. Vaikas jos nebijo, prieina prie gėlyno, iškrapšto akmenį ir nunešęs padeda į krūvą iš kurios buvo paėmęs. Jadvyga pagalvoja, kad štai tą krūvą akmenų, užsilikusią nuo pernykščio mokyklos remonto, tikrai reikia išvežti, mažiau būtų vaikams pagundų. Nejau ir tuo ji turės pasirūpinti?

Antroji prie suolo pasirodo Magdalena. Jadvyga girdi, kaip ji sunkiai atšlepsi laiptais iš antro aukšto, vis stabtelėdama, sudejuodama, nulipusi su palengvėjimu atsidūsta, prieina prie suolo, nė nepasisveikinusi sėdasi, kurį laiką taip pat dairosi kas vyksta mokyklos kieme. Siuvinį Magdalena pasideda greta. Kam jį ir nešiojasi, jei bene trečia diena nebakstelėjo nė vieno dygsnio? Pro Jadvygos akis niekas neprasprūsta.

Kurį laiką tvyro tyla – mokykloj vėl prasidėjo pamoka. Per pirmo aukšto langus matosi kas vyksta klasėse. Vienoj klasėj vaikai piešia didelius gėlių žiedus, nuspalvina, iškarpo ir sukabina ant sienų. Kasmet tas pats, tik vaikai vis kiti.

Ilgiau Magdalenos žvilgsnis sustoja ties rusų kalbos kabineto langu, kur pamoką veda jos dukra Aldutė. Ji kažkaip nervingai vaikšto po klasę ir kalba, kalba, o vaikai sėdi nuščiuvę, susirūpinę. Vaikai jau nemaži, po poros metų baigs mokyklą. Tai dukros auklėjamoji klasė. Geri vaikai, myli savo auklėtoją, bet Magdalena netikėtai sau pačiai skaudžiai atsidūsta, net Jadvyga pakelia galvą nuo knygos ir įsižiūri įdėmiai, klausiančiai.

– Nieko, nieko – sako Magdalena ir norėdama nukreipti dėmesį imasi siuvinio. Kurį laiką vėl tvyro tyla, tik Magdalena retkarčiais suklapsi dantų protezais – klap klap. Jadvyga to tokio įprasto garso nė negirdi, skaito. Magdalenai nuobodu, vėl kalbina Jadvygą:

– Apie ką knyga?

Jadvygai taip pat svarbu pasidalinti mintimis, atverčia vieną lapą atgal ir garsiai perskaito nemažą ištrauką apie pavydą, vyrų neištikimybę. Moteriškės kurį laiką mintija kiekviena savo mintis. Paskui Magdalena sako:

– Pavydas suėdė mano gyvenimą. Jei būčiau galėjusi tikėti… Mergaitė nebūtų augusi be tėvo, aš nebūčiau suvytusi be meilės. Gal tas prakeiksmas nebūtų perduotas ir kitai kartai? Juk ir mano Aldona be jokios priežasties apkaltino savo vaikiną, Viliutės tėvą, neištikimybe, o tas įsižeidė, apsisuko ir išėjo. Nuo tada Aldona ir pasidarė tokia… keista.

Klap klap. Klap klap. Klap klap.

Tik po kurio laiko Jadvyga atsidūsėjusi pasako:

– Nežinau, nepatyriau, nenumanau, kaip būčiau pasielgusi, jei kokios. Nebuvo laiko pavyduliauti, anksti našle likau.

Moteriškės dar kurį laiką kalbasi, pačios nepastebėdamos, kad kartojasi, nes jau viskas seniai išsipasakota, išsikalbėta.

Pamokos baigiasi. Parbėga Jadvygos anūkės. Lina aukšta, liekna, bet matosi, kad varžosi to savo aukštumo, gūžiasi, lenkiasi į pečius ir negelbsti nei veidelio dailumas, nei puikūs, pilkšvi, banguoti plaukai – jos gaila. Justina pora metų jaunesnė, juodaplaukė, linksma šnekutė, be jokių kompleksų.

Jadvyga energingai keliasi nuo suolo ir pratrūksta nurodymais:

– Pirmoj eilėj, viską pametusios papietaukit. Oi, pats laikas išjungti viryklę! Justina, pirmoj eilėj, viską pametusi, sutvarkyk, nuvalyk savo batus, palikai išmėtytus, o Lina, pirmoj eilėj, viską pametusi, išlygink skalbinius…

Justina kvatoja:

– Močiute, tai ką mums dirbti pirmoj eilėj, viską pametus? Juk negalim vienu metu daryti kelis darbus. – Jadvyga tik mosteli ranka ir eina paskui mergaites į vidų iš kur pro atvirą langą netrukus vėl pasigirsta:

– Pirmoj eilėj, viską pametusi…

Iš namo išeina Marija, mokytojos Danutės motina, atsisėda greta Magdalenos, abi aptarinėja jos naujai pradėtą mezginį, bet parbėga Vilytė, padeda močiutei Magdalenai atsikelti, abi eina vidun. Magdalena dar žvilgteri atgal per petį ir mato savo Aldoną paskubom sukančią už mokyklos kertės, lyg tik ir laukusią momento, kol juodvi su Vilyte nusisuks. Slapstosi? Kodėl? Ir kodėl neina namo?

Motinai labai neramu, bet nenori savo nerimo išduoti anūkei, todėl šlepsi paskui ją, iš laiptinės dar pasigirsta jos atodūsis ir įprastas klap klap, trinkteli durys. Ant suolo lieka gulėti siuvinys ir knyga. Marijai aiškiai ne mezginys galvoj, jos dar vis gražus veidelis, jei tai būtų paveikslas, galėtų būti pavadintas „Rūpestis“.

Mokyklos kiemas ištuštėja, vaikų balsai pasklinda į visas puses ir susigeria miestelio gatvėse. Paskutiniai link mokytojų namo neskubėdami eina Jadvygos žentas, mokytojas matematikas, Edgaras, ir Tadas. Jiedu panašūs. Ne, Tadas ne sūnus, jis brolio vaikas, paimtas auginti, kai, žuvus broliui ir brolienei, tris jų vaikus išsidalino giminės. Vaikinas aukštas, sportiškas, bet dėdės nepraaugęs, gražesnis už Edgarą. Gal kad jaunas – jis vienmetis su Justina, vėliau gal taip pat išryškės grubūs veido bruožai, anksti susiraukšlės oda – giminės ženklai. Jiedu kažko ginčijasi, net sustoja kiemo vidury. Su Edgaru ginčytis nelengva, jis kategoriškas, atkaklus, nepriimantis kito nuomonės net kai jau akivaizdu, kad yra neteisus. Būna, kad silpnesnių nervų pašnekovą priveda prie ašarų ar mosikavimo kumščiais. Tik po kurio laiko, kartais net po kelių dienų, viską gerai apgalvojęs, Edgaras ima ir atsiprašo. Su juo sunku namiškiams, nelengva ir bendradarbiams, mokiniams. Vaikai jo bijo ir su siaubu laukia vyresniųjų klasių, kai matematikos dėstymą perims Edgaras, bet paskui būna dėkingi, kai gerai paruošti be vargo įstoja į aukštąsias mokyklas. Tik su vienu žmogum Edgaras niekada nesiginčija, su kantrybe išklauso, vykdo, ką palieptas – tai uošvė, senoji namų diktatorė Jadvyga. Net keista būna matyti, kaip didelis, dramblotas, jau nejaunas vyras klusniai, tylėdamas vykdo net smulkiausius nurodymus.

Čia, kiemo vidury, juodu ir atranda Jonė, Jadvygos dukra, subara – ko dabar nepasidalinat? Visi nueina namo pietauti ir pro atvirą langą netrukus pasigirsta kategoriškas, reiklus, bet ne irzlus Jadvygos:

– Pirmoj eilėj, viską pametę nusiplaukit rankas!

– Mama, liaukis, juk ne maži!

Jadvyga netrunka pajusti, kad namuose kažkas vyksta – neįprastai pritilę vaikai vis susižvalgo tarpusavy, dukra Jonė suirzusi, prikišk, rodos, degtuką ir sprogs, bet tvardosi, žentas nieko nepasakoja, kaip pratęs, neįrodinėja savo teisybės. Stovi senoji prie viryklės su samčiu rankoje, tikėdamasi, kad kas nors paprašys dar sriubos ir, nenorėdama pirmoji sutrikdyti tos keistos tylos, savo skvarbų žvilgsnį vedžioja nuo vieno prie kito – nustebusi, tarsi seniai nemačiusi ir liūdnai pagalvoja, kaip greitai bėga laikas, tik per nuolatinį šurmulį, gyvenimo vyksmą nėra kada įsižiūrėti į jo paliekamus ženklus. Ryškiausiai jis keičia vaikus, juos jau nė nebedera vaikais vadinti – suaugę žmonės, rimti, protingi. Lina kitąmet baigs mokyklą, Justina su Tadu dar po metų – išeis iš namų ir senajai jau dabar liūdna.

Vos neprasitaria garsiai, nustebusi – koks žentas pasenęs! Susimetęs į pečius, kaklo oda suvytusi, žvilgsnis prigesęs. Ir Jonė ne jaunyn eina, bet ji atrodo daugiau pavargusi, negu pasenusi, kažkokio rūpesčio graužiama iš vidaus.

Staiga Jadvyga pagalvoja, kad vakar jie tokie dar nebuvo, tikrai nebuvo! Kažkas nutiko nuo vakar iki šiandien ir tas kažkas per vieną dieną subrandino vaikus, pasendino tėvus. Pamačiusi, kad šeima ima skirstytis, Jadvyga neištveria:

– Tai ar pasakysit pagaliau, kas nutiko? – paklausia slapčia vildamasi, kad jos įtarimai nepasitvirtins, tas keistas nerimas išsisklaidys ir viskas vėl bus kaip vakar, kaip kasdien.

Žentas grįžta prie stalo, pakviečia vaikus, parodo kėdes Jadvygai, Jonei, bet ši nesėda, pasipiktinusi šaukia, kad nereikia nervinti mamos. Vyras ramina – dabar jau reikia pasakyti, nes nežinodama tik dar labiau nervinsis. Uždaro langą.

Pasako tiek, kiek pats žino – kad Tadas įsitraukė į priešvalstybinę veiklą, grupė žmonių ruošėsi leisti laikraštuką, kažkas pranešė kam nereikia, rytoj Tadas su žentu kviečiami į saugumą pasiaiškinti, o Jonė į rajono partijos komitetą, nes ji partijos narė.

Ilgai nesiskirsto iš virtuvės, Tadas atvirai papasakoja viską, neminėdamas pavardžių, bet visi jas numano. Aptaria, ką kuris turėtų kalbėti rytoj per apklausą. Seniai šeima bebuvo tokia vieninga.

5.

Pavakariop vėl ant suolelio susitinka Jadvyga ir Magdalena. Išeina pasėdėti ir Marija iš pirmo buto, Danutės, mokytojos lituanistės, motina. Ir ji kažko susirūpinusi, mezginys nesiseka, pamezga, paardo, vėl skaičiuoja akis, o kai megzti, siūti, skaityti jau per tamsu, visos trys moterys sėdi tylėdamos ir mintija kiekviena savas godas, klausydamos įprastinių garsų name, sklindančių pro atvirus langus. Kiek jau metų taip? Rodos, viskas jau iškalbėta, viskas jau išpasakota, bet šį vakarą kažkas pasikeitė – kiekviena turi savo rūpestį ir viliasi, kad niekas nieko nežino.

Pirmoji pakyla Jadvyga – pavargau, einu jau ilsėtis, kojos tokios sunkios, skaudžios, taip norisi ištiesti.

Vilytė ateina padėti močiutei palypėti laiptais iki jų buto, į neramų jos žvilgsnį neklausiama atsako:

– Ramesnė, gal miegos. Vaistus išgėrė. – Tai apie Aldoną, kuri neseniai parėjo basa, žolėtom, nubraižytom kojom, lyg braidžiojusi po pievas ir visai ne iš tos pusės, į kurią nuėjo po pamokų. Kur paliko batelius?

Marija lieka viena, įsižiūrėjusi į tamsą, įsiklausiusi, ar nesugrikšės tako žvyras kam einant, ar nepriartės tokie pažįstami žingsniai, bet niekas nepareina. Pro mokyklos langus sklinda blausi šviesa – koridoriuose nakčiai paliktos degti viena kita lemputė; praeina sargas, ūkvedžio kabinete sumirga televizoriaus ekranas.

Neramu Marijai, labai neramu – jau seniai sugrįžo kolūkio autobusas, vežęs Danutę su mokyklos skaitovais į konkursą, ji matė, kaip vairuotojas ties sankryža išlaipino vaikus ir nuvažiavo į garažą. Marijai pasirodė, kad Danutė taip pat išlipo, bet namo neparėjo ir motinai vaidenasi visokios negeros nuojautos.

Vėsta, oras pasidaro drėgnas. Marija susisiaučia megztuko skvernus ir kantriai laukia. Tik apie pusiaunaktį pagaliau pasigirsta nelygūs žingsniai, Danutė praeina pro pat šalį, dvelkteli salsvas pažįstamų kvepalų kvapas, sumišęs su degtinės tvaiku, kai ji, nepamačiusi motinos, įeina vidun; kažkas subilda, krenta. Marija pašoka, bet vėl sėdasi – dar pabus lauke, palauks, tegu dukra nueina į savo kambarį, jai būna labai negera, jei motina pamato girtą. Tegu mano, kad ji jau miega. Sunkus atodūsis ištirpsta nakty.

Nejau dabar jau visada taip bus? Danutė, jos Danutė, šnekutė išdaigininkė, mokinių numylėtinė, visų gerbiama lituanistė, taip ir nusiris pakalnėn? Panašu, kad tik jai, Marijai, vienai skauda širdį, niekam daugiau tai nerūpi, visiems atrodo, kad normalu, jei retkarčiais, kaip ir šį kartą, skaitovams laimėjus prizinę vietą konkurse, mokytoja su apylinkės tarybos, kolūkio valdžia pavakarojo nuošaliam kontoros kambary. Žinoma, ant stalo atsirado gėrimų ir geros užkandos, o vaikams dar autobuse buvo atiduota didelė terba saldainių. Bet tų progų daugėja, vis dažniau motina laukia, o sulaukusi vis tiek negali nurimti, nemiega iki ryto, kad nepavėluotų pažadinti dukrą, o paskui su priekaištu ir užuojauta žiūri, kaip virpančiais pirštais Danutė spaudžia į arbatą citrinos sultis, išgeria, pasidažo, gausiai pasikvėpina ir išeina į pamokas.

Nepriekaištauja Marija – vis dar tikisi, kad dukra pakankamai protinga, viską supranta. Jei pati neatsitokės, nepadės niekas.

Polis pasimuisto ant žemo, nepatogaus kėduko, nekantriai sako:

– Ne, ne nuo čia. Juk ne visada taip buvo? Kokia buvo mano mama, kol dar buvo ne taip?

Agota ilgai tyli, perkratinėja atmintį – kada dar buvo ne taip, o nuo kada jau pasidarė taip. Kaip? Kada ir ką ir ji, Agota, pražiūrėjo? Kur ta niekieno, dažnai net paties žmogaus nepastebėta takoskyra, kai iki tol, atrodo, buvęs patikimas, tikslus gyvenimo mechanizmas, tarsi laiku nepateptas, sugirgžda, skaudžiai trakšteli kažkoks sraigtelis pačiam gilume ir prasideda kelias į nuokalnę. Ir pačiam stipriausiam, protingiausiam žmogui yra duotas ištvermės limitas. Vienam jo užtenka visam gyvenimui, o kitam, žiūrėk, ateina valanda, kai pasako sau – gana, nebeturiu jėgų, aš tik trumpam nuklysiu į šalį, tik šiandien valandėlei užsimiršiu, pabėgsiu nuo žudančios vienatvės, nevilties ir nueina su netikrais draugais, paskui dar ilgai įtikinėja save, kad tai nerimta, laikina, tai tik žaidimas, kad bet kada, jei panorėtų, galėtų sustoti, grįžti, bet dažniausiai taip ir nebepasiryžta, nes į pakalnę eiti daug lengviau. O paskui būna per vėlai.

Danutė puiki mergaitė, gabi, linksma, savaip graži – tamsiaplaukė, neaukšta, pailgo veido, goslių lūpų ir net didoka nosis su kuprele nedarko veido, kuris, rodės, nė akimirkos nepabūna ramus, atspindi jausmus ir mintis pirma, negu jie išsakomi žodžiais. Ji labai mėgsta savo darbą, myli literatūrą ir ta meile užkrečia vaikus, pati gera skaitovė ir jos ruošiami mokiniai beveik kasmet užima prizines vietas rajono, o tai ir respublikiniuose konkursuose. Buities rūpesčiai neslegia Danutės pečių, namie tvarkosi Marija, jiedvi gražiai sutaria, abi mėgsta skaityti, tai ir skaito, pasidalindamos įspūdžiais, abi mėgsta megzti virbalais, jų mezginiai – meno kūriniai, bet kolegės mokytojos dažnai išprašo, kad parduotų, o tada rūbą sau turi megzti iš naujo, bet niekada neatkartoja tokio paties. Pamačius jas drauge, ne vienas nustemba – kadgi gali būti toks panašumas – daug kuo, išvaizda, balso tembru, juoku, tik tas metų skirtumas.

Danutė retai teišeina iš namų vakarais, tik į repeticijas, miestelio renginius. O jei ir norėtų, kur ir su kuo leisti vakarus? Ji pavėlavo atvažiuoti į miestelį dirbti, jau nedaug jos kartos vaikinų bebuvo likę laisvų, o ir tie, vienas po, kol ji gydėsi širdies žaizdas, sukūrė šeimas, augina vaikus. Danutė gana uždaro būdo, bet kam neatvirauja, tai niekas ir nežino, kad rašo ilgesingus meilės eilėraščius, skirtus kažkam, nesančiam, ir ne savo pavarde juos siunčia laikraščių redakcijoms, kurios kartais ima ir išspausdina.

Agota mėgo Danutę, pasitaikius nedažnai progai pabendrauti, jiedviem nepritrūkdavo kalbos, abi mėgo humorą, tai ir skambėdavo juokas jų kompanijoj. Niekas nepranašavo bėdos, todėl Agota labai nustebo, kai sykį Danutė atėjo į kabinetą baigiantis darbui, kai nebebuvo ligonių, ir paprašė išrašyti raminamųjų – neištversiu!

– Ko neištversi? – paklausė tiesiai.

Išėjo abi iš ambulatorijos, patraukė paminijais ir kalbėjosi, kalbėjosi. Tai Danutė kalbėjo, o Agota tik klausėsi – apie linksmus, triukšmingus studijų metus, apie gražią, didelę meilę, kuri, rodėsi, neužges niekada. Abu buvo studentai, abu tais pačiais metais turėjo baigti mokslus ir Danutei nė tokia mintis nekilo, kad galėtų į darbą važiuoti ne kartu, nors jis niekada neužsimindavo apie bendrą ateitį. Kai sykį pati ryžosi apie tai prabilti, paskutinę akimirką kažko nusigando, šalčiu padvelkė keista, grėsminga nuojauta, bet sudraudė, suniekino save: „Na tik neprisigalvok!“

Prabilo. Jis staiga atsigrįžo į ją ir ji matė, kaip keitėsi jo žvilgsnis, jis darėsi ryžtingas, svetimas ir piktas. Ir tada įvyko, ir ji nebegalėjo sustabdyti to, kas įvyko – per kelias minutes sugriuvo gyvenimas, išslydo žemė iš po kojų. Ne, jis iš miesto niekur nevažiuosiąs, su jo prastu pažymių vidurkiu gero paskyrimo nėra ko tikėtis. Pasipiršęs turtingo dėstytojo dukteriai, jos tėvas pasirūpinsiąs abiem.

Žodžių prasmė nepasiekė sąmonės, tik šmėstelėjo mintis:

– Kokia kreiva jo šypsena! Anksčiau niekada tokia nebuvo. Ar tik ji nepastebėjo?

– O kaip mudu? – paklausė ne tuoj atgavusi žadą.

– Ar aš tau kada siūliau tuoktis?

Na, taip, perkračiusi atmintį ji nieko panašaus neaptiko. Jau visai pasimetusi paklausė ir tą pačią akimirką pasigailėjo:

– Tai gal nė nemyli? – šiaip perklausė, tikrai, atrodė, taip negalėtų būti; neįtikima, visiškas absurdas. Bet netrukus pajuto kažką negero – tyla užtruko per ilgai, negera tyla. Atsigrįžo, įsižiūrėjo į vaikino, savojo, veidą ir neatpažino, jo žvilgsnis mainėsi, darėsi žiaurus, pajuokiantis, jis aiškiai mėgavosi jos sutrikimu:

– O ar kada sakiau, kad myliu? – ir nusikvatojo Mefisto juoku, bet netrukus surimtėjo:

– Na, juk visoms merginoms vyrai sako, kad myli, kaip be to, tik ką bendra turi meilė su gyvenimu? Meilė čia yra, čia jos nebėra, o išvažiuosi sykį į kaimą, tai ten ir supelysi.

Danutei pasirodė, kad sapnuoja – toks visai svetimas, neatpažįstamas žmogus stovėjo priešais ją, tarsi kas būtų pakeitęs. Šmėsčiojo minčių draikanos – juk turėjo suprasti, juk ne kartą ir anksčiau keistai buvo nuskambėję jo žodžiai, tik ji buvo akla ir kurčia.

Neatlaikė jo žvilgsnio, pasijuto tokia kvaiša, tuščia, suprato, kad kalbėti nebepajėgs. Ką sakyti, kai pasikeitė žodžių prasmės, jie nebesusikalba, todėl apsisuko ir lėtai nuėjo, vis atsigręždama pažiūrėti, įsitikinti, kuris iš dviejų žmonių, savas ar tas, svetimas, ten stovi po liepom, baugščiai tikėdamasi, kad įvyks stebuklas, ten bus besąs jos tikrasis, jis nusišypsos, pašauks ją vardu – Danute! – ir puls ji į glėbį, o jis bučiuos, glostys plaukus, veidą ir kartos, kartos – pajuokavau…

Bet stebuklas neįvyko, kai atsigrįžo trečią kartą, bepamatė jo nugarą, kuri tolo nutolo ir išnyko tarp praeivių. Danutė buvo įsitikinusi, kad ten buvo anas, svetimasis, nes jos tikrasis, mylėtas, nebūtų galėjęs taip imti ir nueiti, bet tuo pat metu suprato ir tai, kad jokio kito, tikrojo, mylėto, niekada nė nebuvo, tai ji jį buvo susikūrusi. Pačiai netikėtai, Danutei pagailo to nuėjusio žmogaus, pagalvojo, kaip bjauriai jis dabar jaučiasi, žinoma, jei dar yra likę bent kiek žmogiškumo. O gal džiaugiasi, pagaliau sutvarkęs tokį nemalonų reikalą?

6.

Stiprios moters būta Danutės, nepalūžo, pasidžiaugė, kad miestely, į kurį atvažiavo pagal paskyrimą dirbti, niekas nieko apie ją nežino, todėl pradėjo viską nuo tuščio lapo, pasinėrė į darbą, pačiai sau pasižadėjusi daugiau neieškoti draugystės, meilės, o visą savo išmintį, sugebėjimus atiduoti svetimiems vaikams, kad jie augtų dori, linksmi, dvasiniai turtingi, mylintys grožį. Savo naujo eilių sąsiuvinio pirmam lape įrašė: „Mylėti reikia ne žmogų, o žmones. Neteisinga visą meilę atiduoti vienam, nes jis gali ją išmesti į šiukšliadėžę kaip nereikalingą ir tada paaiškėja, kad gyventa veltui“. Matyt pati suabejojo tuo teiginiu – raudonu flomasteriu, kuriuo žymėdavo klaidas mokinių rašto darbuose, po juo parašė mažutį klaustuką.

Laimei, greta jos buvo motina. Danutė negalėjo nepasakyti jai, kur dingo toks, rodos, artimas buvęs bičiulis, kodėl į darbą išvažiavo viena, tik nutylėjo apie priežastis, apie didįjį savo nusivylimą, o motina buvo išmintinga ir neklausinėjo, tik ramiai, neįkyriai rūpindavosi, kad dukra neužsisklęstų savy, neatsiribotų nuo žmonių, kad skaitytų. Namai joms abiem tapo jaukia, patikima priebėga, kur ilgi vakarai eidavo mezgant, skaitant, kalbantis, o tai ir tylint. Mokiniai Danutę dievino, žmonės gerbė, tik motinai nebuvo ramu.

Ji, sudėtingais pokario laikais likusi našle, taip ir nespėjusi pažinti meilės pilnumos, laimės, iš tų metų, kurie turėjo būti gražiausi gyvenime, atsiminė vien nerimą, rūpesčius, skausmą, o paskui didžiulę, slegiančią atsakomybę už jų abiejų likimus. Motina rūpinosi ne vien duona, bet norėjo parodyti savo mergaitei gyvenimo grožį, mokė mylėti žmones, jais tikėti, nebijoti pažinti. Ji labai džiaugėsi, kai dukra pasirinko literatūrą, manė, kad joje ras atsakymus į daugelį būties klausimų. Kartais iš tiesų Danutė atrodydavo laiminga, bet motina jautė, kaip tiksi uždelsto veikimo bomba – ne sykį pagaudavo tokį tuščią, negyvą žvilgsnį virš atverstos, bet neskaitomos knygos, kad visa pašiurpdavo, ieškodavo ir nerasdavo būdo, kaip galėtų padėti savo vaikui.

O dabar ėjo Danutė su Agota vos įžiūrimu keleliu palei upę, kalbėjosi, tylėjo ir vėl kalbėjosi. Kai priėjo brastą, nusiavė basutes, perbrido į kitą pusę, susėdusios krante sumerkė kojas į vandenį ir nustebusios dairėsi – netoliese, atitekėjęs iš šlaito, į Miniją įsiliejo mažas, šnekus upeliukas, kurio negilioj tėkmėj bolavo netvarkingai styrantys akmenys, kuriuos kruvinas saulėlydis dažė raudonai, kaip ir lūgnių žiedus užutėky. Buvo tylu tylu.

– Rytoj keisis orai, bus vėjuota – pasakė Agota.

Danutė tylėjo. Nebekalbino Agota, laukė. Ir sulaukė, kol tarsi nubudusi Danutė paklausė:

– Ar galima duoti tai, ko neturi? – ir kažkaip irzliai patikslino:

– Dalinti iš tuščio?

Agota nežinojo, ką atsakyti, niekada nebuvo kėlusi sau tokio klausimo, nesusimąstė, iš kokių aruodų dalina pati. O juk dalina!

Paskui neužtikrintai, nebūdama tikra teisingumu to, ką sako, mėgino aiškinti, kad reikia kažkaip užpildyti tą tuštumą, kaupti dvasinius lobius – gerumą, išmintį, jausmus, džiaugsmą ir meilę, ypač meilę, kaupti po krislą, rinkti kaip bitei nektarą ne iš vieno, o iš kiekvieno sutikto žmogaus, nes žmonės yra turtingi, tik reikia kiekvieną savitu, tik jam suprantamu žodžiu prakalbinti, kad atsivertų. Svarbiausia, kaupti ne sau – kad atiduotum, nes kiekvienas žmogus yra vertas meilės. Kažkaip keista esą – pastebėjusi, kad juo daugiau duodi, tuo daraisi turtingesnė. Duoti yra nuostabu. Juk pati žinai.

Aprimusi Danutė papasakojo, kad neseniai buvusi susitikime su studijų draugais. Buvę smagu vėl susieiti, kalbėję vienas per kitą, gyręsi vaikais, karjeros pasiekimais, nuveiktais darbais, pasistatytais namais, nusipirktomis mašinomis, o ji, Danutė, kažkada buvusi grupės siela, staiga suprato, kad neturi nieko, yra tuščia, skambanti, kaip puodynė. Baisiausia – kaip įskilusi puodynė. Ji draugams neturėjo ką papasakoti, tai ir tepasakė vieną žodį – gyvenu. Pasakė ir suabejojo – ar tikrai? O pamačiusi gailestį draugių akyse vos neapsibliovė ir pasijuto dar menkesnė. Ne turtų, ne karjeros draugams pavydėjo, jautėsi praradusi patį gyvenimą, atsidūrusi šalia jo. Svetimi vaikai ateina į mokyklą, neįtikimai greitai užauga ir išeina, išsinešdami dalį mokytojo sielos ir negali žinoti, ar išdygs kada, ar geru augalu sulapos jo pasėta sėkla. Išeina ir, atrodo, pamiršta, tik mokytojas laukia, visomis juslėmis gaudo žinias apie savo auklėtinius, nušvinta, jei jos geros, pasijunta kaltas, jei blogos.

Baisūs tie išėjimo pavasariai jai, Danutei, tada ypač skaudžiai pajunta savo vienatvę, liekančią tuštumą, nes savo gyvenimo neturi.

Ne, tiesą sakant, ne nuo to draugų susitikimo viskas prasidėję, jau seniai suprantanti, kad mokanti žmonėms netikrais pinigais, nes tikrais mokėjusi tik kartą gyvenime ir atidavusi visus. Vis dažniau ateina mintis, kad neištversianti, kad niekas neturi prasmės.

– O gal atvirkščiai, ne tada, o dabar moki tikrais pinigais? Tuo savo nesančiu gyvenimu? – suabejojo Agota, bet Danutė į tai nieko nepasakė.

– Ačiū, dabar, kai pasikalbėjom, pasijutau geriau. Tik nesakyk, kad esu neteisi, manydama, kad niekas neturi prasmės. Protu pati suprantu, bet širdies neįtikinsi.

Atsisveikindama Agota nuoširdžiai pasiūlė:

– Susitikim dažniau. Dar nežinia, kuri kuriai už šią dieną turim dėkoti – kiekvienuos namuos kitokie dūmai graužia akis. Jei manai, kad raminamieji padėtų, užeik rytoj į kabinetą, išrašysiu receptą.

Neatėjo, nei sekančią, nei kurią kitą dieną. Ir Agotai vis nebuvo kada susitikti, nes savas gyvenimas atimdavo nesiklausęs didžiąją laiko dalį, tik kur susitikusios įdėmiai pažiūrėdavo viena į kitą ir Danutė nukreipdavo žvilgsnį ar atsipirkdavo kokiu juokeliu.

7.

Per pertrauką po antros pamokos prie mokytojų namo durų stoviniuoja dvi mergaitės ir berniukas. Tamsios mergaičių uniformos tokios ryškios gėlynų fone, o berniuko margas megztukas tarsi susilieja su aplinka. Jie kažko ginčijasi, skeryčioja rankomis, buvo benueiną, sustoja. Tuo pat metu išeina Magdalena su savo siuviniu, vaikai apsupa ją, vienas per kitą klausia, kas atsitikę, kad jų auklėtoja neatėjo į pamoką. Ir pirma pamoka šeštoj klasėj buvusi laisva, nebuvę mokytojos.

Magdalena sunerimsta – kaip tai gali būti? Kaip paprastai, mokytoja Aldona išėjo laiku, pati mačiusi, kaip įėjo į mokyklą. Basutėm apsiavusi – vakar parėjo be batų, o ji nedrįsusi paklausti, kur juos pražaimojo, nei vakar, nei, tuo labiau, šį rytą – nenorėjo sunervinti prieš pamokas.

Pasakojo visa tai Magdalena ir jautė negerai daranti, nereikia trikdyti vaikų, bet buvo tokia vieniša su savo skausmu, o šią akimirką tik tie paaugliai buvo arčiausiai, tokie susirūpinę, viską, atrodė, suprantantys, norintys padėti ir Magdalena nė justi nepajuto, kaip išpasakojo jiems ir savo didįjį nerimą – jų auklėtoja paskutiniu metu esanti labai dirgli, blogai miega, vis veržiasi kažkur eiti. Jai visada taip būna pavasariais, kai stoja šiltos dienos, kai viskas žydi, putoja ievos paupiais, tik kasmet vis blogiau, nebepadeda nė daktaro išrašytos tabletės. Ji bijanti, labai bijanti, kad nenutiktų kas bloga...

Staiga nutyla, pamačiusi siaubą vaikų akyse, ima raminti – viskas bus gerai, pareis, tikrai pareis, greičiausiai bus nuėjusi parsinešti batų, kuriuos vakar kažkur pamiršo. Sunkiai atsidūsta:

– Nebeturiu jėgų eiti jos ieškoti. Nuskambėjo skambutis, eikit, vaikai, į pamokas.

Nuėjo, tylūs, susimąstę.

Ilgai, atrodė, labai ilgai tą dieną tęsėsi pamokos. Apsiniaukė dangus, pradėjo dulksnoti, o Magdalena kantriai laukė, jai atrodė, kad privalo būti, budėti ir laukti čia, ant suoliuko prie durų, kitaip dukra neatseks namų, praeis pro šalį, kaip tada, aną tolimą pavasarį, kai taip pat putojo ievos, o jos mergaitės vaikinas išėjo, palikęs ją vieną. Pavasarį. Kai viskas budo, skleidėsi, žydėjo, siaudė, kai baigus mokslus reikėjo eiti į gyvenimą su mylimu žmogum. Ją paliko, užsigavęs už vieną kitą aštresnį žodį, neteisingai įtartas neištikimybe – jis nemokėjo dovanoti, o ji buvo išdidi, nesugebėjo įveikti save, tinkamai atsiprašyti.

Tada motina nepajuto nelaimės. Tik vėliau iš kaimynų sužinojo, kad jos mergaitė buvo parėjusi, bet rado tuščius namus ir vėl išėjo. Kad negrįžtų. Ją išgelbėjo atsitiktinis praeivis. Paskui motina kasdien lankė dukrą ligoninėj, atrodė, kad ši nusiramino, o kai gimė dukrelė, Vilytė, jų abiejų džiaugsmas, ir visai pamiršo išdavystę. Kitą rudenį pradėjo dirbti mokytoja, vaikai ją pamėgo ir ji mylėjo vaikus, tik senoji motina nebeturėjo ramios dienos, o pavasariais, kai nubaldavo paupiai ievomis, neišleisdavo dukros iš akių, iš anksto prikalbindavo ją apsilankyti pas gydytoją, vartoti vaistus, bet sveikata kasmet blogėjo.

Todėl šiandien sėdėjo Magdalena viena ant suoliuko panamėj iš lėto merkiama dulksnos, svaigdama pavasario kvapais, kurie jai jau seniai nebereiškė nieko džiugaus, o tik nerimą, nelaimės nuojautą, ir vylėsi, kad tokiu oru namo draugės neišeis ir jai nereikės joms aiškinti, ko taip sėdi viena, sulyta, ko neina vidun. Bet draugės išėjo – Jadvyga pirma, paskui ir Marija, susėdo greta, bet nieko neklausė ir tada Magdalena suprato, kad visi viską žino – ir draugės, ir kaimynai, ir net mokinukai, kad niekas jos nesmerkia, kad supranta, užjaučia ir apėmė toks graudumas, kad, atrodė, ims garsiai raudoti, bet susilaikė, tik iš įpročio sukrutino dantų protezą – klapt klapt, po kiek laiko ir vėl – klapt klapt. Klapt klapt.

Matė trys senos motinos, kaip Marijos Danutė išėjo iš mokyklos su Aldutės auklėtinių klase, šie pasidalino būreliais ir išsivaikščiojo į skirtingas puses. Suprato – ieškos auklėtojos. Su jais išėjo ir Vilytė.

Ilgai buvo tylu mokyklos kieme. Trys motinos laukė. Dulksna perėjo į smulkų, įkyrų lietų, bet jos nesitraukė iš savo posto.

Staiga Magdalena pašoko, vikriai, kaip jauna, nuėjo į namą, sugrįžo nešina dideliu rankšluosčiu ir tik tada draugės pamatė būrelį vaikų su abiem mokytojom – motina iš toli, dar nepamačiusi, užgirdo, atpažino dukters balsą. Kai priėjo iš už namo tiesiog daržo tarpulysviais, Magdalena puolė šluostyti šlapius dukros plaukus, veidą, bučiavo ir vėl šluostė. Mokinukai taip pat buvo šlapi, bet jie to tarsi nejautė, šypsodamiesi žiūrėjo, kaip motina apsupo didelį savo vaiką rankšluosčiu ir nusivedė namo.

Netrukus privažiavo greitukė. Kai auklėtoją, lydimą Danutės, išvežė į ligoninę, vaikai vienas per kitą papasakojo, kaip pirma išgirdo dainą, o tik paskui pamatė ją, sėdinčią ant virš Minijos pasvirusio gluosnio, kaip įkalbinėjo grįžti namo.

Kai vaikai išsklido po namus, Jadvyga atsistojo, pasitrynė įskaudusius kelius ir prieštaravimų nepripažįstančiu tonu pasakė:

– Pirmoj eilėj, viską pametusios, einam pas mane gerti liepžiedžių arbatos.

Jos ėjo, tokios skirtingos, trys senos motinos, viena į kitą pasiremdamos, šią valandą panašios, tarsi seserys, trys gunktelėjusios nugaros išnyko priebučio prietemoj.

Gandas apie tai, kad mokytojai Aldonai pasimaišė protas, pasklido žmonėse, bet jie neteisė, kaip kartais nutinka kaime, užjautė.

Agota kurį laiką tyli, klaidžioja atsiminimuose, toj dienoj, kai jai kažko užėjus į Aldonos auklėtinių klasę, kurioje mokėsi ir jos dukra, kažkuris iš vaikų paklausė:

– Ar mūsų auklėtoja sugrįš, ar pasveiks?

Agota atsimena tada stojusią tylą klasėj, tuos susirūpinusius, įtemptus žvilgsnius. Nesiryžo daug žadėti, atsakė neapibrėžtai, kad turėtų grįžti, bet jai bus nelengva, nes mokytojos darbas sunkus, daug stresų. Atsimena ir tą giedrą gerumą, įsižiebusį vaikų veiduose, kai kažkas pasakė:

– Mes būsim geri...

Jie tikrai buvo geri, rūpinosi savo auklėtoja, po jų ir kiti, dar daug metų.

Kai Agota atpasakojo tą gerumo pamoką Poliui, jis dėl visa ko pasitikslino:

– Manęs tuomet dar nebuvo?

– Nebuvo, Poli. Dar daug ko nebuvo. Bet juk mokytoją Aldoną ir Vilytę tu atsimeni, nors jos ir nebegyvena mūsų miestely? Senosios Magdalenos, žinoma, ne. Jadvygą turi atsiminti, jau ne mažas buvai, kai ji mirė.

8.

Kitą vasarą, kaip ir kasmet, mokykloj įsikūrė pionierių stovykla. Mokytojams tai buvo galimybė papildomai užsidirbti, o ir darbas malonus, daugiausiai laiko praeina lauke, prie Minijos ar pajūry, nereikia rūpintis maisto ruošimu ir, svarbiausia, kaip pajuokavo Danutė, susitikusi Agotą, bent savaitę kitą nereikia plauti indų.

Laikas ėjo nepastebimai – beruošiant pionierių rytmečius, vakarones prie laužo, varžybas, dainininkų, skaitovų konkursus, einant į žygius – štai jau ir pirma pamaina išsiskirstė. Kai susirinko antra, stojo neįprastai karšti orai. Kažkas iš mokytojų papasakojo, kad troškulį ypač gerai malšina baltas sausas vynas Rislingas, tuomet pasirodęs parduotuvėse. Pedagogai pamėgino ir patiko, kasdieniu ritualu tapo darbo dieną pradėti viena ar ir keliomis taurėmis vyno, tikrai ne todėl, kad pasigertų, tik kad būtų lengviau pakelti kaitrą. Bet pasikeitė orai, visai nebevargina kaitra, jau ir vaikai išvažinėjo namo, o Danutė nebegali liautis mėgavusis vynu, jai labai patiko tas lengvumo pojūtis, atsirandantis po antros taurės, užmarštis – visos būties problemos atrodo paprastos, lengvai išsprendžiamos. Ji paslėpdavo parsineštą butelį toliau nuo motinos akių ir išsitraukdavo tik vėlai vakare, kai jau būdavo baigti visi darbai, kai jau užsidarydavo savo kambary su knyga, pasiruošusi miegui. Gėrė tvarkingai, ne daugiau dviejų trijų taurių, bet ilgainiui jų ėmė neužtekti. Kurį laiką niekas nieko nepastebėjo, net motina, o pačiai Danutei atrodė, kad tai nieko blogo, kad bet kada gali sustoti, bet jau nebegalėjo; prasidėjo kelias žemyn.

Kažkas, betgi, neramino, todėl sutikusi Agotą lyg juokaudama Danutė paklausė, ar galima taip paprastai, nuo lengvo balto vyno, tapti alkoholike, o kai ši atsakė, kad ne tiek svarbu gėrimo stiprumas ir netgi ne jo kiekis, o svarbiausia vartojimo dažnis, netgi supyko – nelaikyk kvailele, negali būti. Buvo. Vėliau nebeužteko Rislingo, atsirado stipresnių gėrimų ir sugėrovų atsirado, ir Marija nebegalėjo nematyti, kas darosi, ne sykį mėgino kalbėtis su dukra, bet pasiekdavo tik tiek, kad ši atsitverdavo tylėjimu arba įsižeisdavo ir išeidavo iš namų.

Danutė buvo protinga, prašviesėjimo laikotarpiais ji suprasdavo, kad tai yra blogai, kad jau ritasi pakalnėn ir ją apimdavo toks graudulys, pasidarydavo taip gaila savęs, kad kartais, niekam nematant, verkdavo lyg nuplakta. Ypač žeidė tai, kad, kaip jai atrodė, niekam, nė vienai artimai sielai nesvarbu, kas su ja darosi, kad niekas jos nemyli ir jau nemylės, neateis gelbėti. Paskui apimdavo pyktis, norėdavo keršyti visam pasauliui, nors nežinojo nei kam, nei už ką. Už nepavykusį savo gyvenimą? O kas dėl to kaltas? Ir tai, kad jos niekas nemylėjo, buvo netiesa, daugelis norėjo padėti, bet ji neigė savo priklausomybę, slapstėsi, vengė bendrauti, prarado draugus. O draugai turėjo savo gyvenimus ir savi marškiniai arčiau kūno.

Kartą Marija, išvažiuodama kelioms dienoms lankyti susirgusią seserį, parašė Danutei laišką, sudėdama į jį visą savo širdgėlą, rūpestį, kaltės jausmą, kad nesugebėjo išsaugoti savo vienintelio vaiko, maldavo atleidimo, įtikinėjo, kad jei pasiryžtų, ji dar gali sustoti, grįžti į gyvenimą ir paliko tą laišką ant stalo.

Motinai sugrįžus abi apsikabinusios verkė, Danutė pasižadėjo nebegerti, mėgino gydytis ir Marija buvo bepatikinti sėkme, bet atėjo lapkričio nykuma ir viskas pasikartojo.

Marijai atrodė, kad neištvers, išeis iš proto. Visa paguoda, kad turėjo drauges – Jadvygai ir Magdalenai seniai nebuvo paslaptis, kas vyksta už pirmojo buto durų. Kuždėdavosi trys senos motinos, susėdusios ant suoliuko, apie savo bėdas, guosdavo viena kitą, bet ką jos galėjo padaryti?

Ėjo metai su prablaivėjimais ir nuopuoliais, Danutei sušlubavo sveikata, prasidėjo nemalonumai darbe. Jos sugėrovai bebuvo menki, degradavę žmogiūkščiai, vyrai ir moterys, ir dėl to jautėsi tarsi susitepusi, išsiblaiviusi pati negalėdavo suprasti, kaip ji gali bendrauti su tokiais menkystomis, bet vėl ir vėl dažną vakarą tyliai išslinkdavo iš namų, aplinkinėm gatvelėm paėjėdavo tilto pusėn, paskui, apsidairiusi, ar gatvėj nieko nėra, pasukdavo už didelės, senos trobos kertės, prisaikdinusi save, kad užeis tik trumpam, bet užsilikdavo, vėl užstalėj kartodavosi tos pačios lėkštos kalbos, blevyzgos, girtais balsais traukiamos dainuškos. Ta kompanija bent tuo buvo gera, kad niekas čia Danutei nepriekaištaudavo, neprotindavo liautis gėrus, pagalvoti apie ateitį – visi čia buvo vienas kito verti. Kartais, skaudžiai pasiilgusi buvusio gyvenimo, užsidariusi viena savo kambary, skaitydavo mylimų poetų eilėraščius ir vėl verkdavo; savų neberašė, paskutiniam sąsiuvinio lape spalvotais pieštukais buvo išvedžiojusi: „Palaidojau pati save“.

Paskui ėmė ir nutiko pati banaliausia meilės istorija – miestelio šventėje Danutė pastebėjo vyrą, vis besisukinėjantį netoliese, sutikdavo gerą, įdėmų jo žvilgsnį. Ne, jis nemėgino jos kalbinti, neatrodė, kad ieškotų pažinties, tiesiog buvo arti, stebėjo, kaip ji dar kartą paskubom repetavo su savo skaitovais, davė jiems paskutinius nurodymus, o paskui nuoširdžiai džiūgavo drauge su vaikais, kai jų pasirodymas buvo gerai sutiktas. Kai po kurio laiko Danutė, pati nesuprasdama kodėl, ėmė dairytis to žmogaus minioje, jis buvo dingęs. Nenusiminė, paprasčiausiai pamiršo, bet sykį, važiuodama į konferenciją, vėl pamatė jį autobuse ir ėmė stebėti iš tolo, net pasidarė sau žaidimą – vaikiškai lenkė pirštus, skaičiuodama gerus, patinkančius bruožus ir nepatinkančius: akys aiškiai mėlynos, jai patinka, nosis per didelė, kaip ir jos – negali pakęsti, veidas kiek per smulkus, liesas – nepatinka, bet plaukai gražūs, lieknas – gerai, nepatinka stori vyrai, apsirengęs tvarkingai... Staiga susizgribo, kad jai laikas išlipti ir puolė iš autobuso, o kai šis lėtai važiavo pro šalį, Danutės ir nepažįstamojo žvilgsniai susikryžiavo ir ji pati nepajuto, kaip nusišypsojo. Nustebo ir nudžiugo, kitą dieną sutikusi jį prie savo namų – nejau laukė jos? Priėjo, pasisveikino, ėmė kalbėtis lyg būtų seniai pažįstami. Danutei buvo apmaudu, kad tą vakarą ji tikrai neturėjo laiko, tai sutarė pasimatymą kitai dienai.

Nors buvo jau rudeniop, o ne pavasaris, Danutės ir Viliaus draugystė sulapojo, sužydėjo, dažną dieną jis atvažiuodavo po darbo, klajodavo abu paminijais, eidavo į kiną, klausydavosi muzikos, poezijos įrašų – Danutė turėjo sukaupusi nemažą kolekciją – kartais senu jo „Moskvičium“ suvažinėdavo į spektaklį, koncertą. Paaiškėjo, kad abu mėgsta panašią muziką, literatūrą. Pasitempė Danutė, vis rečiau beužsukdavo į lindynes, labai saugojosi, kad Vilius nepamatytų jos neblaivios, tuo džiugindama Mariją. Jau ne su širdgėla ar nerimu budėdavo Marija iki vėlaus vakaro sėdėdama ant trijų motinų suolo, o išgirdusi žingsnius per tako žvyrą, dviejų balsus ar prislopintą juoką, nepastebėta šmurkšteldavo vidun ir ramiai užmigdavo. Vis dažniau Vilius nebeišvažiuodavo namo, likdavo nakvoti.

Praėjo žiema, nužydėjo pavasaris. Virš įsimylėjėlių galvų ėmė tvenktis debesys. Ne, Viliaus žmona nekėlė pavydo scenų, netardė, kur jis leidžia naktis, ji jau seniai gyveno savo gyvenimą ir tai niekaip nebuvo susiję su Danutės atsiradimu. Viliui atrodė, kad jis žmonos niekada nė nemylėjo, nes suprato, kad ano tolimo, trumpo jaunatviško pavasarinio svaigulio, kai tarėsi mylįs, tikrai nepavadinsi meile. Paskui sekė santuoka „iš reikalo“, po metų gimė antra mergaitė ir Vilius visą savo meilę, laiką ir rūpestį atidavė vaikams. Mergaitės jam atsakė tuo pačiu, paaugusios ne motinai, o jam išpasakodavo vaikiškas savo paslaptis, jis jas lydėdavo į šventinius renginius daržely, vėliau mokykloj, eidavo į tėvų susirinkimus, palepindavo dovanom. Tik dukterys betraukė jį namo, nes iš žmonos sulaukdavo vien šalto, niekinančio abejingumo. Ir nors draugaudamas su Danute, jis, rodos, nesiliovė bendravęs su mergaitėm, rūpinosi namų reikalais, malkom, remontu, atiduodavo žmonai didžiąją dalį algos, darėsi vis sunkiau dalinti laiką tarp dviejų gyvenimų, reikėjo apsispręsti, o tai nebuvo lengva. Ir atidėlioti nebebuvo galima – Vilius jautė, kaip tolsta vaikai, kaip užsisklendžia, atsiriboja nuo jo, jau nebepasakoja savo paslapčių, nenudžiunga, kai jis pareina namo, o sykį, kai mėgino apkabinti, priglausti mažąją, ši vikriai išsisuko ir su tokiu pat šaltu kaip motinos abejingumu pasakė:

– O šitai, tėveli, pataupyk savo Danutei! – ir abi sukikenusios kažkur išėjo, nepasakiusios kur, ir jis pagalvojo, kad gi nieko nebežino apie jų reikalus, neliko ryšio, atvirumo, artumo, tik ne vieną kartą paprašytos, jos nenoriai parodo pažymių knygeles, nenoriai todėl, kad nėra už ką pagirti, pažymiai vis prastesni. Ir charakteriai pasikeitė, pasidarė grubios, aršios – gal kalta paauglystė, o gal? Su kuo draugauja?

Neskubėjo Vilius spręsti, ilgokai kankinosi vienas, paskui išsipasakojo Danutei, abu svarstė, aptarinėjo, kaip būtų teisingiau pasielgus. Ką galėjo patarti Danutė? Spręsti jam, ji gerbsianti jo sprendimą. Abu sutiko, kad brangiausia, ką turi žmogus, yra vaikai ir vieną dieną Vilius susirinko negausią savo mantą, knygas, muzikos įrašus ir išvažiavo namo.

9.

Agota labai pavargusi. Praėjusią naktį ji kelias valandas praleido ligoninėj, kol ligoniui pagerėjo, o rytą menkai tenumigusi išėjo į darbą. Birželio diena buvo graži, ilga. Dabar Agota lėtai eina namo, pagaliau namo. Viskas. Aplankytas paskutinis ligonis ir ji galudaržėmis, trumpindama kelią, suka takeliu, pramintu vaikų, gyvenančių anapus plento. Užlipusi ant pylimo, neskuba leistis kitu šlaitu į savo gatvelę, prisėda ant atitvaro, dairosi iš viršaus po miestelį, Minijos slėnį, miškingus šlaitus anapus jos. Dienos kaitra atlėgo ir Agota mėgaujasi ta atgaiva, jau ilsisi, jau rimsta po darbo dienos. Aidi muzika – senojoj troboj prie tilto vyksta vestuvės. Ir čia pat, mokykloj, užgroja orkestras – abiturientų išleistuvės, matyt baigėsi oficialioji dalis, prasidės balius. Agota netikėtai taip įsinori pakliūti į tą šurmulį, dar pamatyti tuos jaunus veidus visus drauge, kad nors imk ir įsiprašyk nekviesta – juk tie vaikai ir jos, ji atsimena visų jų vardus, ligas–bėdas, todėl, kai pamato pro salės langą jai mojančią Jonę, nieko negalvodama pašoka ir lekia tekina pakalnėn, kerta stadioną ir eina į mokyklą. Jonė pasitinka, čiumpa už rankos ir tempia tiesiai į užstalę, bet Agota spiriasi – leisk bent rankas nusiplauti, o ir ar neatsiras nepatenkintų tėvų, juk neprisidėjau. Jonė piktinasi:

– Pamėgintų! Užtai aš prisidėjau, kaip niekas kitas, ir pinigais, ir darbu. O ir tu ar nenusipelnei per tiek metų pavakarieniauti ne už pinigus?

Pamatę jas įėjusias, vaikai ploja, šiemetinės laidos auklėtoja Danutė kviečia užstalėn. Agotai linksma, lyg jos vaikai eitų į gyvenimą. Ir Jonė džiaugiasi – užpernai mokyklą baigė vyresnėlė Lina, o dabar štai išeina ir Justina su Tadu ir tik vėliau, kai vienas kitas nekantresnis jau kyla nuo stalų, Jonė staiga susigraudina:

– Galiu nors ir numirti, vaikai išauginti... – pasako lūžinėjančiu balsu ir Agota nustebusi įsižiūri jai į veidą. Pagalvoja – kaip mažai težino apie Jonės gyvenimą! Staiga joms pasirodo nebeįdomus tas triukšmas, šurmulys, juodvi keliasi ir eina į kiemą. Sustoja ant priebučio – kokia nuostabi birželio naktis! O kiek jų, tokių gyvenimo naktų, paprasčiausiai pramiegam...

Boluoja gėlynai, ant suoliuko prie mokytojų namo tamsuoja trys siluetai – trys senosios motinos taip pat nemiega. Kalbasi.

– Prisidėsim prie jų? – klausia Agota, bet Jonė net krūpteli nuo tokios minties, vedasi Agotą žvyruotu takeliu palei mokyklą ir juodvi įsitaiso ant suolo stadiono pašalėj; kurį laiką tyli. Iš čia, kur jos sėdi, gerai matyti mokyklos kiemas, girdisi, kaip plentu virš jų galvų retkarčiais pravažiuoja mašinytės, ataidi vestuvininkų dainos.

Jonė žinojusi, kad yra negraži, todėl manė, kad jei jau niekas nemergino studijų metais, tai ir liks netekėjusi. Kai Edgaras, dirbęs matematikos mokytoju netolimo kaimo aštuonmetėj, pradėjo bet kokiu oru kasdien atvažinėti dviračiu, ji ilgai netikėjo, kad tai jis daro dėl jos, Jonės, tuo labiau, kad jis vis surasdavo kokį nekaltą tų savo kelionių pateisinimą. Jonei kasdien darėsi sunkiau vaidinti abejingą, bet neišsidavė. Jaunikio būta atkaklaus, nekviečiamas pro duris, įsiprašė pro langą – dėmesingumu, paslaugumu pirma užkariavo motinos, Jadvygos, palankumą, tada paprašė, kad ji prikalbintų dukterį tekėti. Klausė Jonė kartą motinos išvedžiojimų, koks geras esąs Edgaras, negeria, nerūko, o ir charakterio taikaus, klausė kitą, kol neištvėrusi atsikirto:

– Mama, kaip aš galiu sutikti tekėti, jei jis nesiperša? – Pažiūrėjo motina su dukteria viena į kitą ir užsikvatojo.

Pasipiršo. Susituokė. Netrukus kolūkis pastatė tą namą mokytojams, gavo butą, čia štai jau ir vaikus išaugino.

Agota klausėsi Jonės pasakojimo ir sau mintijo – na ir sekasi tom negražiosiom, gerus vyrus gauna, su namų ūkiu neįsiveikia, yra kas šeimininkauja namie, parėjusi visada šiltus pietus randa, vaikų nereikėjo į darželį vedžioti, motina išsupo, išaugino, naujametiniams karnavalams snieguolių suknytes siuvo, karūnas konstravo. Vėliau vyras perėmė iniciatyvą, ne iš reikalo, o darbiniam vaikų auklėjimui nupirko karvę, už ganiavą bendroj ganykloj kolūkio burokų normą reikėdavo nuravėti, vesdavosi vaikus į miškus šienauti, abu su sūnėnu Tadu, didysis ir mažasis vyrai, dalgelėm žolę nupjaudavo. Tegu nesišlaisto vaikai gatvėmis be darbo. Bepiga Jonei, ne dyvai tad, kad ir visuomeninius darbus dirbo, ne vieną kadenciją rajono tarybos deputate buvo, tik paskui kažkas nutiko, jos kandidatūros nebesiūlė – Agota gandų nemėgo klausyti, tai nieko dorai ir nežinojo, bet atsigirdo, kad ir Edgarui auklėjamosios klasės nebedavė, pasidaręs nepatikimas, nes sūnėnas Tadas kažkuo neįtikęs saugumui. Bet tie reikalai kažkaip išsisprendė, saugume Tadui pažadėjo, kad mokytis aukštojoj jam netrukdys, atsižvelgdami į tai, kad jis našlaitis, bet tikisi lojalumo. Nebe Stalino laikai buvo. Tik įtėvius nubaudė, taip ir nebeskyrė jokių aukštesnių pareigų, negavo jokių apdovanojimų ir Jonė prisipažino, kad jai tai buvo skaudu.

Kuo toliau Jonė pasakojo, tuo labiau Agota stebėjosi, jai vėrėsi visai kitoks Jonės gyvenimas. Kas galėjo numanyti, kad toj, iš šalies žiūrint tokioj darnioj šeimoj, kaupiasi tiek kasdieninės įtampos? Valdingas Jadvygos charakteris nuo mažų dienų kartino Jonės gyvenmą, bet ji prisitaikė. O kas jai beliko? Buvo vienturtė dukra, visas Jadvygos gyvenimas ir tebuvo rūpintis ja. Kai į namus atėjo žentas, Jonės kasdienybė pasidarė tiesiog nepakenčiama. Kur dingo tas geras, taikaus, lengvo būdo žmogus, su kantrybe siekęs Jonės palankumo?

Edgaras ir toliau liko nuolaidus, paslaugus Jadvygai, niekada su ja nesiginčydavo, dantis sukandęs darydavo, ką liepiamas ir jos „pirmoj eilėj, viską pametęs, daryk tą ar aną“ palydėdavo išeinantį ir pasitikdavo sugrįžtantį. Už savo nuolankumą Jadvygai, Edgaras su kaupu atsgriebdavo iš Jonės sąskaitos, tas lengvo būdo žmogus netrukus pasirodė esąs neįveikiamas ginčininkas, atkaklus ir neperkalbamas, pripažįstantis tik savo teisybę. Kartais nekalčiausia pastaba apie orus galėdavo išprovokuoti karo stovį namuose, trunkantį visą popietę ir nebuvo kur nuo to pasilėpti, negalėjai niekur išeiti ir likdavo vienintelis būdas – tylėti ir dar sulaukti, kol vyras įsitikins, kad tas tylėjimas tikrai reiškia pilnutinę jo pergalę.

Pradžioj Jonė su juo ginčydavosi iki užkimimo. Ji nebuvo kokia kvailelė, daugeliu klausimų turėjo savo nuomonę ir vargas, jei jos ir vyro nuomonės nesutapdavo, o nesutapdavo jos dažnai. Savo mėginimais būti arbitru jų ginčuose, Jadvyga tik įpildavo žibalo į ugnį ir aistros kunkuliuote kunkuliuodavo. Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi, jei nebūtų gimusios dukros, o vėliau ir į namus priimtas Tadas; iš meilės vaikams visi trys kiek apramdė savo charakterius, Jonė išmoko tylėti, nusileisti smulkmenose, bet svarbiuose dalykuose, jei jau pasiryždavo, kaudavosi kaip liūtė ir Edgarui taip pat teko išmokti retkarčiais nuryti pralaimėjimo kartėlį.

Nelengva buvo ir jam, kartais taip norėdavosi eiti išeiti iš to moteriško, vaikų riksmo, vystyklų kvapų sklidino pasaulio, bent kuriam laikui. Protingas žmogus buvo, rado išeitį – nepradėjo gerti ar ieškoti laimės už namų sienų, nusipirko meškerių, medžioklinį šautuvą, vėliau ir mopedą, kad galėtų kada panorėjęs dingti – į gamtą, į tylą, o kadangi dažną sykį grįždavo ne tuščiomis rankomis, tai niekas jo naujiems pomėgiams nė neprieštaravo. Bebraidydamas miškais, tyrais pastebėdavo kur kas auga, noksta, kur grybų vietos ir paskui, atėjus metui, eidavo rinkti; kai paaugo, išsivesdavo ir vaikus – retos ramybės, atgaivos valandėlės namie likusioms moteriškėms.

Jonei buvo blogiau, negalėjo gi ir ji išeiti medžioti, kažkas turėjo Jadvygos nurodymu pirmoj eilėj, viską pametęs, po darbo atstovėti eiles parduotuvėse, parnešti į namus produktus, skalbti, valyti snargliuotas vaikų nosis, spręsti nesibaigiančius konfliktus – obuoliai nuo obels netoli rieda... Ir eidavo Jonė po darbo namo kaip į katorgą.

Draugės, kuriai galėtų išsipasakoti, neturėjo, nes per darbus ir laiko draugystėms neatsirasdavo, o ir nebuvo pratusi nešti šiukšles iš namų. Štai tik šią naktį, kai pasijuto keistai išsivadavusi, galinti veikti ką nori, kalbėti su kuo nori nors ir per naktį, ėmė štai ir išsipasakojo Agotai, kažkaip pajutusi, kad ji supras. Nebesidairė su rūpesčiu, ką veikia vaikai – tesižino, suaugę, nesiklausė, kuriam žmonių būrely Edgaras įrodinėja savo tiesas, jauste jautė, kad Jadvyga ramiai kalbasi panamėj su savo draugėmis ir bent šiąnaktį negresia pavojus, kad ims ir pasigirs iš tos pusės: „Jone, pirmoj eilėj, viską pametusi...“

Kurį laiką abi su Agota tylėjo. Švito. Mokyklos kieme būriavosi abiturientai – eis pasitikti saulėtekio. Pritilę, surimtėję, tik dabar pradedantys suprasti, kad tai ne žaidimas, nuo šiol tikrai viskas bus kitaip.

Agota su Jone pakilo ir nesitarusios ėmė kopti takeliu pylimo šlaitu, perlipo per atitvarą į plentą ir lėtai nužingsniavo pačiu jo viduriu į kalną, paskui brido per rasotą žolę netausodamos basučių iki aukščiausios šlaito vietos, nuo kurios atsiveria gražiausias vaizdas ir kurią renkasi visi fotografai kaip tinkamiausią apžvalginei miestelio nuotraukai; stovėjo susiglaudusios, pašiurpusios nuo ryto vėsos ir žiūrėjo į miglotą Minijos slėnį, abipus plento išsibarsčiusius miestelio namus. Matė, kaip pylimo šlaitu tarsi skruzdėliukai, neieškodami takų ėmė ropštis aukštyn vaikai, tarp jų įžiūrėjo smulkią auklėtojos Danutės figūrėlę...

Paskubom, norėdama suspėti, kol nesusirinko abiturientai, Jonė prakalbo:

– Dabar, kai išvažiuos vaikai, man bus dar blogiau, nebebus žaibolaidžio, visa ugnis bus į mane. O charakteriai su metais juk tik blogėja. Aš nebeturiu jėgų. Ir mamai sunku, jau man reikia perimti namų ūkį, niekur negaliu išeiti. Esu įkalinta.

Agota raminamai paglostė rankas, atsakė:

– Turėsi ištverti, juk reikės padėti vaikams studijuoti, trims vienu metu.

Abiturientai jau buvo nebetoli, Jonė pamojo saviesiems ir vėl atsigrįžo į Agotą:

– Neisiu į pensiją, kol paeisiu, bent darbe galiu pailsėti.

Patylėjo.

– Nebent jų bent vieno kurio neliktų.

Pasakė ir įsižiūrėjo Agotai į akis, mėgindama suprasti, ar ši nepagalvojo, kad laukia artimųjų mirties. Neišskaičiusi pasmerkimo, greičiau supratimą, užuojautą, ryžosi ir išsakė viską, kas dar buvo likę neišsakyta, kas sunkiu akmeniu seniai gulėjo ant širdies:

– Nežinau, ką tu pagalvosi... Aš nelaukiu niekieno mirties, tik turiu svajonę, didelę svajonę: likti viena. Supranti? Viena... Kad pati gyvenčiau savo gyvenimą, kad mano laikas priklausytų man, galėčiau pati spręsti, ką kada man veikti ar iš viso nieko neveikti, o ne vykdyti motinos komandas. Visas visas dienas, kiek save atsimenu. Aš taip norėjau piešti, tapyti, bet motina tik pasijuokė. Niekada niekada nebuvau viena. Ką veikčiau? Pirmoj eilėj, viską pametusi, klausyčiausi tylos... O tada? Šviesus, spalvingas miražas – turėti šalia žmogų, kuriam galėčiau išsakyti slapčiausias mintis, išgyvenimus, kuris įsiklausytų į mano žodžius, suprastų, paliktų vietos abejonei, pritartų, o ne tėkštų savo kategorišką, nenuginčijamą, dažnai išankstinę nuomonę, kaskart sumindamas mane į purvą. Nežinai, kaip tai skaudu.

Patylėjo, rinkdama žodžius:

– Jiedu, Jadvyga ir Edgaras, pavogė mano gyvenimą. Aš, turbūt, blogas žmogus? – dar lyg paklausė, lyg patvirtino prigesusiu balsu.

Vaikai jau buvo čia pat, todėl Agota nieko nebeatsakė, tik uždėjo ranką draugei ant pečių, glustelėjo. Tekėjo saulė. Pirmų spindulių nušviestas Jonės veidas buvo pavargęs ir liūdnas. Agota atsisveikindama pamojo visiems ranka ir, braukdama sodrią žolynų rasą, ėmė leistis kitu šlaitu į savo kiemą. Kai atsigrįžo paskutinį sykį, grupelė žmonių stovėjo sustingę, tylūs mėlyno dangaus fone kaip skulptūrinė kompozicija. Pasigailėjo, kad neturi fotoaparato. Dar pagalvojo – gerai būtų susitikti čia visiems po kokių dešimties metų. Ir jai kažko pasidarė liūdna – koks pasaulis bus po tų dešimties metų? Kas laukia tų vaikų?

10.

Kai Vilius išvažiavo, buvo šeštadienis. Marijos nebuvo namie, jos abi su Jadvyga savo daržo pakrašty susiskynusios po puokštelę gėlių, viena astrų, kita jurginų, nuėjo sveikinti Magdalenos su gimtadieniu, pro atvirą langą Danutė girdėjo pokalbių nuotrupas, juoką ir tai savaip ramino – nieko neatsitiko, gyvenimas tęsiasi. Ji sėdėjo nieko neveikdama, dairėsi, lyg tikrindama ko trūksta kambary vagims apsilankius. Tirštėjant sutemoms nejaukiai juodavo tušti tarpai lentynose, kur būta Viliaus knygų. Juodosios skylės – pagalvojo. Viskas juoda.

Paskui skubiais, nervingais žingsniais nuėjo prie spintos, pagraibė buvusioj slaptavietėj, bet nieko nerado – nebepapildomos gėrimų atsargos buvo seniai išsekusios. Apsidžiaugė – nereikės spręsti bent tos dilemos.

Paskui tvarkėsi, išradingai naikindama tuos tuščius tarpus lentynose; spintoj nuošaliau sukabino laisvas pakabas, kad taip nekristų į akis kaskart pravėrus duris, o ant spintelės prie lovos, kur nakčiai Vilius pasidėdavo knygą, akinius, laikrodį, patiesė servetėlę ir pastatė vazelę su gėlėm – ryškios spalvos užgožė atmintin įsirėžusį įprastą vaizdą.

Kai sugrįžo Marija, abi gėrė arbatą ir kalbėjosi, nesvarbu buvo apie ką, kad tik neslėgtų tyla ir atrodė, kad vakaras niekada nesibaigs, o kai nubudo kitą rytą, Danutė su siaubu pagalvojo, kaip reikės ištverti visą ilgą, tuščią sekmadienį. Ir daug daug tokių ilgų, tuščių sekmadienių ateity. Gal su laiku bus lengviau?

Ėmėsi tvarkyti senus laiškus, dokumentus, be tvarkos sumestus stalčiuje ir seniai jau laukiančius jos dėmesio ir rankų. Tarp jų rado storą tuščią sąsiuvinį su ryškiaspalviais nematytais paukščiais ant viršelio, kažkada padovanotą pirmos jos laidos abiturientų – eilėraščiams rašyti. Atsivertė jį bet kur, paglostė baltus, žydrom, neryškiom linijom suliniuotus lapus. Malonus jausmas – tuščio popieriaus lapo magija. Sugrįžo į pirmąjį puslapį, valandėlę galvojo, kaip užvadinti, bet nieko nesugalvojusi pravertė porą lapų ir pradėjo rašyti. Nereikėjo nieko svarstyti – mintys, tarsi ilgai laukusios tos valandos, be vargo rikiavosi ir dailiom eilutėm gulė ant popieriaus. Skubėjo, atrodė, jei nesuspės įamžinti, mintys dings. Paskui apsiramino, supratusi, kad tai darbas ne vienai dienai, o tų dienų ji turi daug, skubėti nėra kur. Susirado spalvotus pieštukus ir pirmam lape ėmė piešti svajonių paukščius, kitokius, negu tie, ant viršelio, su išraiškingais paukštiškais veidais, atspindinčiai

s visas žmogiškas emocijas, ir kažkokių pasakų personažus, sparnuotus drakonus, demonus. Kai pripiešė pirmuosius tuščius puslapius, toliau tupdė piešinius paraštėse ar tiesiog ant rankraščio ir tik tada, sugrįžusi į pradžią, likusiam nedideliam tuščiam plotely užrašė pavadinimą: „Ištverti gyvenimą“.

Tą dieną daugiau neberašė, bet ką beveikdama galvojo, analizavo savo jausmus, svėrė, vertino praeitį – norėjo suprasti, kokiais keliais ateita į šią dieną, kur klysta, su kokiais demonais kovota ir kodėl pralaimėta. Paskui rašydavo kasdien, kiekvieną laisvą valandėlę. Marija saugojo jos darbą, pasižiūrėdavo į susikaupusią, ties sąsiuviniu palinkusią smulkią figurėlę, kaip vaikystėj vis perbraukiančią lūpas liežuvio galiuku, ir tyliai uždarydavo duris.

Rašė ne sau – Viliui, nors nežinojo ar duos kada jam skaityti. Tai tam atvejui, jei jis grįžtų, jis turi teisę žinoti, kokį pragarą ji praėjo, jautė kaltę ir skolą, kad nesiryžo papasakoti anksčiau.

Piešiniai vis smulkėjo, linksmėjo, o balto popieriaus erdvę patikimai užpildė žodžiai. Pati Danutė pasijuto esanti stipri, jau tikėjo, kad gali viską ištverti. Netikėtai į galvą atėjo mintis, kad tai neilgam, kad Vilius sugrįš, kai prisijaukins savo mergaites. Juk jie nesusipyko, tiesiog taip reikia. Vaikai užaugs, jos supras, gal net ją, Danutę, pamils. Ji turi būti verta jo sugrįžimo.

Vilius savo šeimoj buvo sutiktas priešiškai. Geri jo norai domėtis, kur dukros eina, su kuo draugauja, kontroliuoti, kada grįžta, buvo suprantami kaip niekingi mėginimai apriboti turėtą laisvę, kišimasis ne į savo reikalus ir rezultatas buvo atvirkščias – mergaitės vis daugiau laiko praleisdavo ne namie, o grįžusios užsidarydavo savo kambary ir nesikalbėdavo su tėvu; priešprieša grėsė pavirsti neapykanta.

Žmonai vyro sugrįžimas taip pat griovė planus – juk negalėjo ji pasikviesti į namus draugą, kai Vilius namie, ir negalėjo išvaryti vyro iš jo paveldėtų tėvų namų, jai čia niekas nepriklausė. Išeitų pati, tik kur? Kaip palikti vaikus?

Niekada gyvenime Vilius nebuvo jautęsis toks vienišas ir nelaimingas, kaip dabar, klaidžiodamas po savo namus, kurių visos durys nuo jo uždarytos, kaip nuo kokio piktadario, jam likęs tik mažiausias, tamsiausias kambarėlis su langu į kiemą, apytuštis ir nejaukus.

Praėjo dvi savaitės, vėl buvo šeštadienis. Danutė kieme džiaustė skalbinius, kai ją apsupo būrys vestuvininkų, linksmi, triukšmingi, daugelis buvę jos mokiniai, ir nusivedė drauge, neklausydami atsikalbinėjimų, ir jai buvo linksma. Grįžo po pusiaunakčio, girta. Kitas rytas aušo klaikus – laužė pagirios, graužė sąžinė, vėl pasijuto esanti menka, niekinga, nieko nebesitikinti, nepajėgi pasipriešinti potraukiui išgerti, vėl šalia gyvenimo. Parsinešė butelį vyno, gėrė viena, paskui važiavo pas Vilių, nepasibeldusi įėjo ir sustojo prie durų – apgirtusi, išsidraikiusiais plaukais.

Šeima pietavo. Nužvelgė visus po vieną, pagalvojo – drauge, bet kokie svetimi, atsitvėrę nematomom sienom. Nieko nesakė, kol Viliaus žmona paklausė:

– O tai beždžionei ko čia reikia?

Jaunėlė mergaitė prunkštelėjo, vyresnėlė įdėmiai apžiūrinėjo viešnią.

– Viliau, paklausk, ar šiuose namuose tu kam nors esi reikalingas! – Danutė savo žodžius palydėjo sceniniu gestu ir tai iš tiesų buvo juokinga, jaunėlė vėl sukikeno.

Vilius neklausė, tik pažiūrėjo į žmoną:

– Na jau ne, tik ne man!

– Ir man ne! – su pasidygėjimu atsakė vyresnėlė.

– Ir man! – energingai purtydama galvelę pritarė jaunėlė ir vėl susijuokė.

Danutei neatrodė juokinga, pagalvojo – kaip prisiekusiųjų teismo ištartis: Kaltas! Kaltas! Kaltas!

– Man tu reikalingas. Be tavęs aš pražūsiu – pasakė nuoširdžiai, atvirai.

Vilius kurį laiką sėdėjo kažkur nutolęs, paskui atsikėlė ir išsivedė Danutę. Ši dar grįžtelėjo išeidama, šūktelėjo:

– Spektaklis baigtas! – ir koja užtrenkė duris.

Jiedu ėjo gatve nežiūrėdami vienas į kitą, o kai pro langus jų niekas nebegalėjo matyti, užsikvatojo, susiėmė rankomis ir nubėgo į pakalnę stoties linkui, uždusę sustojo ant tilto per Akmeną, pasigrožėjo, kaip krinta vanduo nuo malūno užtvankos. Paskui iš lėto kilo į kalną, nesikalbėdami, užteko jungiančio rankų artumo.

Tą rudenį, kai baigėsi skyrybų formalumai, Danutė ir Vilius susituokė.

Pasijutusi nėščia, Danutė nudžiugo, bet ir susirūpino – gydytojai įspėjo, kad dėl nebe jauno amžiaus ir nestiprios sveikatos gimdyti rizikinga, bet leido apsispręsti pačiai.

Polis gimė per anksti, silpnas, bet labai lauktas, mylimas. Su juo į namus atėjo pilnatvė, kaip Danutė sykį pasakė Agotai – apsigyveno ne viena, o keturios laimės. Iš šalies žiūrint, laimingiausia atrodė Marija. Kai dabar ant suoliuko panamėj susirinkdavo trys senosios motinos, pilnateisiu ketvirtuoju kompanijos nariu tapo Polis, jis buvo globojamas, lepinamas, auklių niekada nepritrūkdavo, kartais jų atrodydavo per daug, ypač, jei kuriuo nors klausimu nuomonės išsiskirdavo.

Viliaus dukterys pradžioj atsisakydavo bendrauti su tėvu, bet jis nesiliovė jomis rūpinęsis, kartais įsigudrindavo susitikti tarsi atsitiktinai, kol sykį vyresnėlė pati susirado tėvą darbe – turėjo problemų, reikėjo patarimo, paramos. Kitą kartą į susitikimą atėjo abi – esą jaunėlei nesinorėjo likti namie vienai. Paskui Vilius prikalbino ir atsivedė mergaites į namus – susipažinti su Poliu. Auklių dar padaugėjo.

Poliui jau buvo treji, kai sykį Vilius po savaitgalio viešnagės nuvežė dukras namo. Kartu susiruošė ir Danutė – į parduotuves, reikia apsipirkti prieš darbo savaitę. Išėjusi su pirkiniais į miesto aikštę, Danutė įprastoj vietoj dairėsi senojo „Moskvičiaus“, bet ne ten žiūrėjo – tai, kas buvo likę iš jo, gelžgalių krūva, stirksojo kryžkelėj po savivartės ratais, būrelis praeivių stoviniavo aplinkui ir aptarinėjo, kaip tai galėjo nutikti, kuris vairuotojas kaltas; Vilius jau buvo išvežtas į morgą – jai pasakė milicininkas.

Kai Danutė paskui ėjo nuo autobuso namo, ji paklaikusiom akim dairėsi aplinkui ir niekaip negalėjo suprati, kaip tai gali būti, kad niekas nepasikeitė, visur tylu, ramu, vaikai gretimoj gatvėj žaidžia kvadratą ir iš kažkurio kiemo negarsiai ataidi moteriški balsai, juokas. Pro ant suoliuko sėdinčias Jadvygą ir Magdaleną praėjo nieko nepasakiusi.

Marija buvo užsiėmusi – maudė Polį. Danutė tyliai įslinko į savo kambarį, sėdėjo susigūžusi sofos kertelėj, klausėsi iš vonios, paskui jau iš motinos kambario atsklindančių garsų. Kai suprato, kad tuoj nutils lopšinė, kad Polis jau tikriausiai užmigo, ją apėmė siaubas – ką pasakys Marijai? Tarsi būtų kalta dėl to, kas įvyko. Apėmė panika – kol nepasakyta garsiai, žinia netikra, negalioja. Bėgti! Ji tylutėliai šmurkštelėjo į kiemą, pasidžiaugė, kad ant suoliuko nieko nebėra ir nuėjo akiplotu, kol nė nepajuto, kaip atsidūrė prie didžiojo senovinio namo, kuriame kažkada dažnai lankydavosi, kur jai būdavo gera, alkoholis nuskandindavo visus sielvartus ir niekas jai nepriekaištaudavo ir nebardavo. Viduj buvo sutikta džiaugsmingai – avis paklydėlė – viena po kitos įpiltos dvi taurelės be eilės ir ji, pavargusi ir alkana, tuoj apsvaigo. Pasijuto rami – čia nebuvo mirties, niekas nieko nežinojo ir nesužinos, jei ji nepasakys. Mirtis buvo jos viduje ir ji skandino ją dar, dar ir dar viena taurele. Vėliau negalėjo atsiminti, kaip parsirado namo, atsigulė. Kitą rytą gandas apie nelaimę jau buvo pasiekęs miestelį, ateidavo kaimynai, draugai, svetimi žmonės, teiraudavosi, kur, kada laidos, siūlydavo pagalbą, bet Danutė niekaip negalėjo išsiblandyti, buvo kaip nesava ir nieko nesiėmė, tai laidotuves organizavo Viliaus darbovietė, o ji tik sėdėjo svečio teisėmis ir klausėsi užuojautų, laikas nuo laiko vis išeidama į savo kambarį, panaršydama spintos slaptavietėj ir atsigerdama tiesiai iš butelio.

Po laidotuvių viskas pasidarė kitaip – visos keturios laimės apleido namus. Danutė kartais dar mėgindavo suimti save į rankas, bet valios užtekdavo neilgam. Polis augo Marijos globojamas. Kai Danutė parsirasdavo į namus girta, motina uždarydavo duris nuo jos kambario, kad vaikas nematytų ir stengdavosi nukreipti jo dėmesį pasakom, dainom, kurias pati ir kūrė – apie nuostabią, gerą, visų mylimą mergaitę Mildą (meilės deivę), nuo kurios žvilgsnio, rankų prisilietimo, šypsenos, žodžių išnykdavo blogis. Ją mylėjo visi ir ji mylėjo visus. Taip norėjo Marija išpasakoti, išdainuoti vaikui motinos gyvenimą, išmokyti jį mylėti. Gal vaikas ir nesupras tiesioginės alegorijos, bet išsineš iš namų kažką šviesaus.

Tais metais, kai Danutė nuvedė Polį į pirmą klasę, kai jis, kaip ir daugybė iki jo ir po jo atėjusių pirmokų, buvo nufotografuotas su vos ne už jį patį aukštesne kardelio rykšte rankose prie mokyklos durų, prie gėlyno, prie obuolius svarinančios obels su mama, su senele Marija, su sesutėmis, vėl į namus atsėlino nelaimė – Marija suprato, kad serga, kad liga rimta. Ji kentėjo, kol ištvėrė, niekam nesiguodė, nei suolo draugėm, nei, juo labiau, Danutei. Kai jau sužinojo diagnozę – vėžys, gydyti buvo per vėlu. Pasikvietė Marija drauges, Jadvygą ir Magdaleną ir su ašarom prašė globoti Polį, kai jos nebebus. Svarbiausia – mylėti, nes daugiau nebus kam, juk tų prapagiriojusios Danutės ašaringų atgailos priepuolių nepavadinsi meile.

Danutė buvo įspėta, kad tai jos paskutinė abiturientų laida, daugiau auklėjamosios klasės nebegaus ir, jei nesiliaus gėrusi, nebegalės dirbti mokytoja. Įsižeidė, išėjo iš darbo nelaukdama, kol bus išvaryta. Jai buvo nustatytas invalidumas – nedideli pinigai, bet ir tų didžiąją dalį pragerdavo.

Marija, jauniausia ir reikalingiausia iš trijų senųjų motinų, išėjo pirma.

Netrukus po jos laidotuvių, juodą darganotą naktį, Magdalena pasijuto blogai. Niekas nė nepastebėjo, kad buvo atvažiavusi Vilytės iškviesta greitukė ir išsivežė ją į ligoninę. Numirė nepraėjus nė savaitei. Jadvyga, vyriausia, liko viena. Gal kad buvo šaltas ruduo, gal kad nekankintų tokie dar gyvi atsiminimai, ji retai beišeidavo pasėdėti ant suolo, daugiau buvodavo namie – čia nesivaidendavo, kad girdi Mariją, dainuojančią Poliui ar įkyrėjusį Magdalenos dantų protezų klapsėjimą – klap klap, klap klap.

Kiek galėdama Jadvyga globojo Polį, pasitikdavo grįžtantį po pamokų, pamaitindavo, pasikalbėdavo, bet jau ne jos jėgoms buvo sugaudyti vėją laukuose.

Agota nebesileido į smulkmenas – Poli, juk tuos kelerius metus tu pats atsimeni, tada draugavai su Juze, apie juos tu man gali papasakoti daugiau, negu aš tau.

Vaikų globos įstaigos susidomėjo Poliu, dar mėginta protinti motiną, bet galop jis buvo išvežtas į internatą. Po kelerių metų Danutė baigė dienas miestelio slaugos ligoninėj.

11.    

Keletą dienų lijo, Polis nesirodė ir Agota jau pagalvojo, kad išgirdęs viską apie saviškius, jis daugiau nebeateis. Buvo įpratusi prie tų pokalbių ir dabar, pakėlusi akis nuo knygos, vis pasidairydavo pro tujos šakas į gatvę ar neateina kas – tokia pažįstama eisena ir labai nudžiugo, kai sykį, išėjusi ant priebučio, rado Polį jos belaukiantį – atėjęs pasiteirauti, kas nutiko kitiems mokytojų namo gyventojams, kad grįžęs jų neberado ir Agota pasakojo toliau.

Praėjo keleri metai. Magdalenos anūkė Vilytė taip pat baigė mokyklą ir įstojo į Universitetą, bet greit suprato, kad negerai padarė, palikusi mamą vieną, reikalingą nuolatinės globos, todėl nusprendė mokytis neakivaizdžiai ir grįžo į mokytojų namą.

Visi Jonės vaikai baigė aukštuosius mokslus, pirma Tadas, tuomet dar studentas, paskui ir Justina sukūrė šeimas, bet į miestelį negrįžo, tik vasarom mokytojų namas suskardendavo vaikiškais balsais, kai Justina atsiveždavo savo dukrelę, o Tadas visus keturis – tris sūnelius, kurių vyriausiam jau sukako aštuoneri, o mažiausiai, tėvo mylimiausiai princesei Eglutei, dar tik vieneri.

Jonė lengviau atsikvėpė, nebereikėjo su visų miestelio studentų tėvais susidėjus pinigus bent porą kartų per mokslo metus samdyti kolūkio sunkvežimį, kad nuvežtų į Vilnių bulves, raugintus kopūstus, dėžių dėžes su stiklainiais, užpildytais visokiom miškų, sodų ir daržų gėrybėm, maišus, kvepiančius rūkytais lašiniais, kumpiais. Pradžioj net nejauku buvo, vis, atrodė, reikia skubėti, ruošti, kaupti atsargas, paskui apsiprato, gyvenimas įėjo į ramesnę vagą. Bet neilgai tetruko ta ramybė, šeimą užgriuvo didelė nelaimė – nuskendo Tadas. Tai atrodė taip absurdiška, neteisinga, kad sunku buvo patikėti.

Agota ryškiai atsimena, kaip autobusas, pilnas prisėdęs Jonės bendradarbių, jos ir Tado draugų, saulėtą, ramią vasaros pabaigos dieną važiavo pamario lygumom į laidotuves ir ji nejučiom grožėjosi, kaip tvarkingai slenka kombainai vienas paskui kitą geltonoj javų jūroj, įkandin tvarkomi šiaudai, skutamos ražienos. Gyventi, rodos, tik ir gyventi, mintys apie mirtį skaudžiai nederėjo prie to derliaus gausos vaizdo, ramybės. Ir paskui, kažko užėjus į namus (Tadas buvo pašarvotas kultūros namuose), sutrikdė vaizdas – iš anksto šermenims baltai padengti stalai, ant kurių sustatyti fužerai su mirabelių kompotu, auksiniai geltoni pro plačius langus tvieskiant saulei. O, jei tai būtų vestuvės ar krikštynos!

Bet užsimiršti buvo neįmanoma – ant priebučio stovėjo gyvas skausmas, Tado žmona Eglė su mažąja Eglute ant rankų. Vaikas verkė, veržėsi paleidžiama, vis kuri nors iš moterų mėgindavo ją paimti, bet motina nedavė, pati ją tildė, grūmėsi ir kalbėjo, kalbėjo – kokią paramą šeimai pažadėjo ūkio vadovai, kaip padeda kaimynai, kalbėjo bijodama sustoti, nes tada tikrai įsiraudotų, o greta motinos stovėjo trys sūneliai, jau didesni, suprantantys, ir iš padilbų žiūrėjo į žmones. Net oras atrodė pilnas skausmo, o ne elektros ir kai pratrūko trumpa vasaros liūtis su žaibais, griausmu, atrodė, kad tai ne lietus, o skausmas krinta iš atsivėrusio dangaus, jis išlis ir vėl nušvitus saulelei mirties nebebus. Neišlijo. Kai išvažiuojant namo autobusas jau suko iš kiemo, ant priebučio vėl stovėjo skausmas motinos su miegančia dukrele ant rankų pavidalu ir žvelgė kaimo kapinaičių pusėn. Laukė pareinančio, bet atplaukė kraujo puta...

Vėliau iš tų laidotuvių Agota Jonę atsimindavo tik energingu žingsniu brendančią tiesiai per nenušienautą veją pasitikti iš kapinių grįžtančių laidotuvininkų ir kviečiančią visus pietų. Priėjusi prie Agotos, ji nieko nesakydama atsegė jos rankinę, įgudusiu judesiu, tarsi pati būtų ten pasidėjusi, susirado nitroglicerino tabletes ir nuėjo. Kiek paskui graužėsi Agota, kad grįžus iš laidotuvių pati nepaklausė Jonės, kaip jaučiasi, nepasirūpino – gal nauja nelaimė būtų praėjusi pro šalį.

Į Lietuvą atėjo sąjūdis – į kiekvienus namus, darbovietes, kontoras, kolūkių fermas, mokyklas, valdžios įstaigas, bažnyčias. Tai buvo taip nauja, svaiginančiai drąsu, sunku buvo patikėti, kad galima nebaudžiamai viešai kalbėti apie tokius dalykus, apie ką ilgus dešimtmečius tylėta, ir, nors visi žinojo, kad klausytojų minioj viską stebi šnipelių akys, blyksi fotoaparatai ir nežinia, kam bus panaudotos nuotraukos, baimė sklaidėsi, nes niekas nieko nebeareštavo, nes visų juk nesutalpins į kalėjimus. Minia pajuto savo galią, tik nežinojo, ką ir kaip reikia daryti, todėl ėjo į mitingus, klausėsi savų ir svetimų pranašų ir ginčydavosi, ginčydavosi iki išnaktų, klausydavosi kiekvienų radijo žinių, žiūrėdavo televizijos laidas ir vėl ginčydavosi. Žinojo sąjūdžio veikėjų vardus, atpažindavo ekrane, kai kuriuos gerbė, iš kai kurių šaipėsi, net tyčiojosi, kūrė pravardes, kai kam grūmojo kumščiais, kai kurie, kaimynams, kuriuos, atrodė, gerbė, bet jie agitavo vėl ne už tuos, už kuriuos reikia, piktais žodžiais atsigręždavo vieni prieš kitus, pasitaikydavo, kad kai kas gaudavo grasinančius raštelius – kaimynas nuo kaimyno, už senas ir naujas nuodėmes.

Nesunku numanyti, kas dėjosi Jonės namuose, ypač kai artėjo rinkimai į LTSR Aukščiausiąją tarybą, kuriose pirmą kartą dalyvavo ne vien komunistų partija ir nepartinių blokas, o ir Sąjūdis.

Jonė, vengdama tuščių ginčų, stengdavosi kuo mažiau būti namie, žinodama, kad Edgaro neperšnekės. O ir ginčytis, tiesą sakant, nebuvo dėl ko, nes juk iš esmės jų nuomonės sutapo, bet vis tiek ginčydavosi – dėl smulkmenų, dėl nuomonės apie vieną ar kitą veikėją, vietinės valdžios nekompetencijos.

Buvo šeštadienis. Po kelių dienų Tado vyriausiojo sūnaus gimtadienis, todėl Jonė skubinosi sukrauti siuntinį sukaktuvininkui, nepamiršdama ką nors malonaus įdėti ir visiems keturiems, ypač mažąjai princesei. Po nelaimės Jonė nuolat rėmė šeimą kuo galėdama, atiduodavo kiekvieną atliekamą rublį.

Pagaliau sutalpino viską, kadangi Edgaro nebuvo namie, pati kaip mokėdama užkalė dėžės dangtelį ir išsiskubino į paštą, kad dar šiandien išvežtų.

Buvo vasaris, šalta, po kelių buvusių atodrėkio dienų užšalusios balutės slidžios ir Jonė, dar nė nenuėjusi iki gatvės, slystelėjo ir pasijuto gulinti ant tako. Skausmo nepajuto, labiau susirūpino kaip surinkti pabirusius daiktus ir vėl supakuoti siuntinį, bet kai pamėgino keltis, suprato, kad lūžusi koja. Ne veltui sakoma, kad nelaimės po vieną nevaikšto.

Po kelių dienų grįžo iš ligoninės sugipsuota koja, sunkiai mokėsi vaikščioti su ramentais, buvo nelaiminga ir pikta – ant savęs, už žioplumą; nepratusi būti be darbo ir negalėdama niekur išeiti iš namų, jautėsi įkalinta.

Praėjo mėnuo, jau skaičiavo dienas, laukė nesulaukė, kada nuims gipsą.

Aną lemtingą vakarą Edgaras parėjo namo kaip niekada įsiaudrinęs – buvę svečių iš Vilniaus, ir jis norėjęs kalbėti, bet jam neleidę, nes norinčių buvę daug, todėl dabar jis negalėjo liautis dėstęs Jonei, ką būtų pasakęs, jei tik būtų galėjęs. Įsidegė ginčas, kaip paprastai, dėl smulkmenų. Jadvyga užsidarė savo kambary, o Jonei nebuvo kur dėtis, mėgino atsitverti tyla, tada Edgaras pyko, kodėl ji nepritaria, nesako savo nuomonės. Buvo abu kiek beaprimstą, kol klausė pusiaunakčio žinių, bet netikėtai jos įplieskė naują ginčą.

Su neviltim Jonė pagalvojo – nejau tai niekada nesibaigs? Tada pajuto širdies skausmą, jau ne pirmą kartą, pažįstamą, iki šiol visada įveikiamą. Apsidairė. Ramentai per toli, nepasieks – kas juos nukėlė į kertę? Mėgino vaduotis giliai alsuodama, bet skausmas tik stiprėjo. Vaistai toli, stalo stalčiuj kitam pasieny. Luktelėjo, laukdama pauzės Edgaro kalbėjime, bet pauzės nebuvo, jis lėtai, nežiųrėdamas į Jonę, kaip laikrodžio šytuoklė vaikščiojo nuo durų ligi lango, pirmyn, atgal... Mėgino pašaukti:

– Edgarai! Edgarai! – jis neišgirdo. Tada tyčia numetė ant grindų puodelį. Atsigręžė. Jonė paskubom, tarsi bijodama, kad jis vėl nusisuks, susakė, kad jai bloga, kad paduotų vaistus.

– Kokius vaistus? Kur jie yra? – ir visai neskubėdamas, dar visas pasinėręs į savo kalbėjimą ir nesuprasdamas, kas vyksta, nuėjo prie bufeto.

– Ne! Ne! – dar kilsterėjo ranką rodydama stalą.

Edgaras, atidaręs stalčių, ėmė lėtai po jį naršyti, skaitinėti etiketes, bambėdamas, kad gi čia daug vaistų, kuriuos tau paduoti – tabletes ar lašiukus? Atsiminė, kad pasijutusi blogai, Jonė vartodavo nitrogliceriną. Surado.

Staiga pasijuto kažkaip keistai, tarsi būtų vienas tuščiam, aidžiam kambary, kur nuo sienų atsimuša vien jo paties bambėjimas, įsiklausė, bet neišgirdo alsavimo. Kai suvokė kaip viskas rimta, buvo per vėlu. Tabletės pabiro ant spintelės, sugraibė dvi, dar dėjo burnon, bet jau žinojo, kad niekas nebegelbės. Tada stovėjo nuleidęs rankas, toks didelis, dramblotas, nežinodamas, ką turėtų daryti.

Atsiminė – skambinti daktarei, susirado numerį, kai atsiliepė, šaukė į ragelį:

– Greitai, daktare, greitai, Jonei labai blogai. Greitai! – tarsi dar ko tikėtųsi. Paskui nelauktai ramiu balsu pridūrė:

– Man rodosi, kad mano žmona numirė. Ateikit.

Staiga pažadinta iš miego, paskubom apsivilkusi, Agota išėjo į juodą naktį. Šaltis išblaivė, tik tada suprato, kas įvyko ir leidosi tekina. O gal? Traškėjo šerkšnas po kojom, dangus buvo gilus, žvaigždės ryškios, arti arti. Sąmonė nesutiko priimti minties apie mirtį.

Staiga iš kažkurio kiemo nuožmiai lodamas išpuolė šuo, juodas šuo juodoj nakty. Atsimėtė sušalusio sniego gurvuoliais, kažkur ten, į tamsą, kur girdėjo tą nuožmų balsą, jis trumpam nutildavo, bet, kai Agota nusisukdavo bėgti, šuo tylėdamas sekdavo iš paskos ir išsiduodavo tik jau beveik griebdamas už kojos. Už plento nebesekė, atsiliko.

Edgaras laukė atvirų durų iš tamsos atkovotam šviesos ruože.

– Mirė – tiek tepasakė Agota. Edgaras linktelėjo galva, tai jau buvo supratęs.

Iš mokyklos atėjo budinti moteris – paskambinęs ir jai. Uždegė grabnyčią, dailiai sudėjo mirusiosios rankas ir pradėjo melstis. Kažkodėl kalbėjosi pašnabždom – gal jausdami mirties artumą, gal nenorėdami pažadinti Jadvygos?

Paskui Edgaras lydėjo Agotą namo, kad vėl anas šuo neužpultų. Ėjo neskubėdami po tuo giliu, žvaigždėtu dangum, jis pasakojo nieko neslėpdamas apie tai, kaip viskas nutiko ir atkartojo kažkada išleistuvėse Jonės pasakytus žodžius, kad vaikai išauginti, dabar galima ir numirti, o Agota galvojo, kaip neteisinga, kad Jonei likimo taip ir nebuvo lemta pagyventi vienai, tik sau – nė vienos dienos. Norėjo paklausti Edgaro, ar tikrai žmogus ateina į gyvenimą vien tam, kad išaugintų vaikus? Bet neklausė – betrūktų dar ir jiedviem tokią naktį susiginčyti.

Tą vakarą Jadvyga pasijuto labai pavargusi – metai daro savo, o dabar, kai Jonė tik šiaip ne taip su ramentais pakleišioja po namus, visa ruoša vėl gula ant jos pečių. Ir pačiai Jonei vis reikia patarnauti, tai to paprašo, tai ano: būk gera, mama, kitaip padėk tą pagalvę, įjunk ar išjunk televizorių – tai tas televizorius ima nervinti, kad nesąmones kalba, tai ir vėl, žiūrėk, smalsu, kas vyksta Lietuvoj. Artėjantys rinkimai į LTSR Aukščiausiąją tarybą maišo protus ir aistros tiesiog kunkuliuoja. Žentas nepareina įprastu laiku, vėl užgaišo kažkokiam susirinkime. Jadvyga nervinasi ir, kai šis vakare pagaliau parsiranda, tylėdama šildo maistą, paduoda pietus, paskui dar suplauna indus ir nueina į savo kambarėlį, sandariai uždarydama duris, nes tos aistros persikelia ir į jų namus, o Jadvyga tiesiog neturi jėgų į viską gilintis, ar, juo labiau, polemizuoti su žentu. Vėliau, kai svetainėj ginčai nutyla, girdėti tik monotoniškas diktoriaus balsas, skaitantis žinias, Jadvyga kaip šešėlis nuslenka į virtuvę, pasikaitina puodelį pieno, prisigremžia šaukštelį susicukravusio medaus ir nusinešusi prie lovos lėtai geria.

Jadvyga taip pat norėtų su kuo nors pasikalbėti apie tuos audringus įvykius, didelių permainų nuojautą. Taip ryškiai atsimena savo jaunystę, tarpukarį, tuometines nuotaikas, galingą patriotizmo bangą ir vėliau užgriuvusias negandas. Ir kodėl namiškiai jos taip nesupranta, tarsi nemato? Ji taip pat turi savo nuomonę ir labai pasigenda draugių, Magdalenos, Marijos, ypač Marijos, su kuria būdavo galima atvirai pasikalbėti apie viską. Neteisinga, kad jos nesulaukė Atgimimo. Ir pasijunta Jadvyga tokia vieniša, nereikalinga, net nusibraukia seniokišką ašarą. Paskui užminga, giliai, be sapno ir negirdi, kaip pasibaigus žinioms vėl įsiplieskia ginčas svetainėj, paskui jau Jonė nebesako nieko, o žentas dar vis dudena. Kuriam laikui jo balsas prityla, paskui kažką kažkam šaukia į telefoną, paskui vėl tyla. Ta tyla galutinai prižadina Jadvygą. Kurį laiką mėgina susivokti ar tikrai nubudo, tada jai pasirodo, kad gretimam kambary girdi atsargius žingsnius, svetimus – kažkas atėjo? Naktį, juk jau po pusiaunakčio? Ir kodėl kalbasi pašnabždom? Skrebteli durys į koridorių, paskui laukujos ir vėl stoja tyla, kažkokia neįprasta, grėsminga. Tarsi norėdama išsigelbėti nuo tos grėsmės – nežinoti, nieko nežinoti! – Jadvyga vėl užminga ir sapnoja tėvo laidotuves, kaime, Poliesės dvarely. Aiškiai mato kryžių karsto galvugaly, šventųjų paveikslus, žvakių liepsnelių virpėjimą, susikaupusius kaimynų veidus, kai šie tylėdami prieina, atsisveikindami pažiūri į mirusįjį ir nueina, kažkokie vaiduokliški. Virš viso to paveikslo ne tiek mato, kiek jaučia, kaip slegia stori, aprūkę lubų balkiai o ji vis negali pamatyti gulinčiojo karste veido, vis kas nors užstoja ir ją apima siaubas, kad ne tėvas mirė, kažkas kitas. Kas? Jadvyga šūkteli pro miegus ir atsisėda lovoj plačiai išplėtusi akis. Girdi, kaip dunksi širdis, padais pajaučia grindų šaltį, ima atpažinti daiktus, rimsta. Tik viena pasirodo neįprasta – jei visi sumigo, kodėl matyti šviesa pro durų apačią? Keliasi, netvirtu žingsniu eina tos šviesos link, praveria duris ir jos kažkodėl nenustebina tai, ką pamato: ant sofos guli moteris dailiai ant krūtinės sunertomis rankomis, ant stalelio dega grabnyčia, šalia jos numesta atvira degtukų dėžutė, išbarstytos tabletės ir, nors greta sėdinti ir tyliai poterius kalbanti moteris užstoja mirusios veidą, Jadvyga iš karto atpažįsta Jonę ir supranta, kad ji mirusi.

Agota liaujasi pasakojusi, ilgai tyli, kol ją tarsi pažadina Polio balsas:

– O kur tada buvau aš? Atsimenu Jonę, tik laidotuvių ne. Ji mane mylėjo, kai buvau mažas, bet buvo griežta. O Jadvyga buvo labai gera.

– Tu jau buvai internate...

Gretimam kieme garsiai sušneka moterys, įkyriai loja šuo – sugrįžta kasdienybė. Polis atsistoja, pasirąžo, sunėręs rankas trakšteli pirštų sąnariais ir atsisveikinęs nueina, o Agota dar ilgai sėdi tirštėjančiose sutemose, klausydamasi kaimo garsų ir klaidžiodama atsiminimuose.

12.

Į laidotuves suvažiavo visa plati Jonės giminė, tetos ir dėdės, pusbroliai ir puseserės su šeimomis. Visas mokytojų namas gelbėjo ruošiant šermenis, visas miestelis gražiai palydėjo. Kai ištuštėjusiuose namuose liko tik giminaičiai, šeima susėdo pasitarti, pas ką toliau galėtų gyventi senoji Jadvyga. Ji išklausė visų pasiūlymus, kurį laiką galvojo, paskui linktelėjo galva, lyg susitarusi su savimi, ir klausiamai pasižiūrėjo į Edgarą, Justiną, Liną. Tie, tarsi to tik ir laukę, padėkojo giminaičiams už pasiūlytą pagalbą – mėgins, bent kol kas, tvarkytis patys. Tas be žodžių priimtas sprendimas apstulbino giminę – kas virs valgį, kas skalbs, valys namus? Edgaras nuramino – kol Jadvyga pajėgs ir norės, valgį virs pati, jis padės kaip mokėdamas, mergaitės atvažinės pasimainydamos dažną savaitgalį, supirks produktus, paruoš pusfabrikačius, sukraus šaldiklyje, apskalbs, susitars su kaimynais, o juk ir Edgaras gali atnešti pieno, daržovių. Išvažinėjo giminės traukydami pečiais, bet Jadvyga daugiau nesileido į kalbas.

Ir gyveno, visų nuostabai, žentas su uošve gražiai sutardami. Jadvyga šeiminikavo kiek pajėgdama, mergaitės atvažiavusios nudirbdavo sunkesnius darbus. Nebebuvo ginčų, barnių namuose, Edgaras papasakodavo senajai, kas vyksta už namų sienų ir su kantrybe klausydavo jos kažkelintą kartą kartojamų atsiminimų apie jaunas dienas, gyvenimą tėvų namuose, santuoką, vyro žūtį. Turėdama daug laisvo laiko, Jadvyga šiltu metų laiku sėdėdavo ant suolo su knyga, kiek skaitydavo, kol dar neblogai matė, kiek stebėdavo mokyklos gyvenimą, šnekteldama su kiekvienu praeinančiu namo kaimynu, kurių daugelis jau buvo nauji. Viena sėdėdavo ir kas bepasakys, ar atsimindavo, ar ilgėdavosi draugių; niekad niekam nesiguodė.

Edgaras daugiau nebeklajodavo po miškus su medžiotojais, nebeuogaudavo tyre vaivorų, spanguolių, tik retkarčiais dar išeidavo pažvejoti – kai po kaitros dienų pradėdavo baustis lietus ir jis jauste pajausdavo, kad gerai kibs žuvys. Mopedą pardavė, eidavo pėsčias, meškere nešinas, visada į tą pačią vietą – prie žvyro karjero, kartais nubrisdavo palei kanalą iki Minijos.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Edgaras buvo išrinktas į miestelio, vėliau ir rajono valdžią, įstojo į vieną dešiniųjų partijų, bet per savo įkyrų, atkaklų ginčininko būdą, nesiskaitymą su kitų nuomonėmis, buvo nemėgiamas ir neilgai trukus išstumtas iš visų postų. Tiesą sakant, nelabai ir besirūpino juose išsilaikyti.

Nežinia, kiek ta idilė būtų trukusi, jei kartą, grįžęs namo, nebūtų radęs Jadvygos gulinčios ant grindų – apsvaigusi galva, skubėjusi atsisėsti, bet nepataikė ant kėdės, krito, lūžo koja ir štai – smertij pričina. Taip ir pasakė felčerei, kai atvažiavo greitoji. Operacijos atsisakė, o chirurgas nelabai ir teįkalbinėjo – rezultatai abejotini ir nežinia, kaip atlaikytų pačią operaciją, juk jau atšvęstas devyniasdešimtmetis.

Paguldė Jadvygą miestelio ligoninėn slaugai. Atrodė, kad ji apsiprato naujoj vietoj, buvo žvali ir šneki, labai nemėgo būti viena. Ištaikiusi laisvą valandą, Agota ateidavo su ja pabūti ir jos visai nedžiugino tas perdėtas žvalumas, aktyvumas, žinojo, kad po jo ateis slopinimas ir tik tada spręsis, ar išgyvens senoji. Jadvyga nebekartodavo to smertij pričina, o kiekvieną kartą klausdavo Agotos, ar galima taip ir gyventi – nevaikščiojant? Agota patvirtindavo – galima.

Vieną rytą Jadvyga nubudo anksti, dar nė nedegė žibintai gatvėj, tik pro praviras palatos duris smelkėsi blausi šviesa iš koridoriaus. Gulėjo rami, nebarškino šaukšteliu į stiklinę, kad kas ateitų. Perbraukė ranka per plaukus – reikėtų susišukuoti. Atsisėdo, sugraibė ant spintelės padėtą veidrodėlį, šukas, jau buvo bekelianti ranką, bet kažkas sustabdė – blausioj, vaiduokliškoj šviesoj iš veidrodėlio į ją žvelgė senas, raukšlėtas, nustebęs veidas užkritusiais vokais, apsuptas netvarkingai stirksančių žilų plaukų kuokštų – klaikus ir nepažįstamas. Nuostabą veide pakeitė siaubas ir Jadvyga pasiskubino padėti veidrodėlį, kad to veido nebematytų. Atsigulė. Gulėjo tylutėliai, klausydamasi neramaus širdies plakimo, mėgindama suprasti, kas nutiko, kur ji, bet mintys buvo padrikos. Kai rytą prasidėjo įprastas ligoninės gyvenimas, Jadvyga paklusniai vykdė slaugučių nurodymus, bet buvo tarsi ne čia, niekuo nebesidomėjo, atrodė, kad klausosi kažko, ką girdi tik ji viena. Kai Agota atėjo į palatą vizitacijai, ji iš karto pastebėjo, kad senoji Jadvyga jau kalbai ne su šiuo pasauliu. Paėmė už rankos, senoji sugrįžo į realybę, staiga nudžiugo, suradusi žodžius tam naujam, ją užvaldžiusiam jausmui įvardinti, įsitvėrė daktarei į rankovę ir pasakė:

– Aš nebenoriu gyventi!

Geso Jadvyga greitai, kaip bebaigianti degti vaško žvakė, paskutinę dieną dar blykstelėjo sykį, dar norėjo kažką pasakyti Agotai, o gal ir ne jai, gal kažkam kitam, bet nieko kito šalia nebuvo. Ir jos neliko.

Vėl suvažiavo giminė į laidotuves, suėjo kaimynai, Tado našlė, kaip Eglė, žalčių karalienė, atsivedė savo jau ūgtelėjusius tris sūnelius ir dukrelę, o tam žmonių šurmuly Edgaras vis laukė, kad tuoj tuoj pasigirs senosios:

– Pirmoj eilėj, viską pametęs... – jis nebemokėjo gyventi savo protu, be Jadvygos nurodymų.

Nepasigirdo. Edgarui teko pačiam, tariantis su dukromis, kaimynais organizuoti pakasynas, o svetimiesiems laidotuvininkams išsiskirsčius, vėl susėdo šeima pasitarti dabar jau kaip jam, Edgarui, toliau gyventi. Jis suprato, kad vaikai rūpinasi norėdami jam gero, bet buvo labai skaudu, kad kėsinamasi spręsti už jį, tarsi jis būtų visiškas karšinčius. Išklausė visų nuomonių, pasiūlymų tylėdamas, niūriai žvelgdamas iš padilbų ir prieštaravimų nepripažįstančiu tonu pasakė esąs tvirtai apsisprendęs – gyvensiąs vienas. Ne karšinčius!

Praėjus bene savaitei kažkas sulaužė tą apiblukusį, gerokai patręšusį, nors kiekvieną pavasarį vis kita spalva perdažomą, dabar jau tapusį nebeatpažįstamos spalvos suolą prie mokytojų namo durų; sulaužė nepataisomai. Edgaras nunešė lūženas į katilinę, sušlavė šiukšles, dar pastovėjo susimąstęs, žvelgdamas į tuščią vietą ir pats sau pasakė:

– Tarsi nebūta.

Praėjus bene metams po to, kai Agota visa tai papasakojo Poliui sykį, gražų gegužės sekmadienį, vėl Motinos dieną, ji sėdėjo miestelio skvere, ilsėjosi. Priėjo Polis, lyg ruošėsi ko klausti, bet susidomėjo pro šalį einančiais žmonėmis – bažnyčioje baigėsi pamaldos. Dauguma jų buvo pagyvenę, Polis beveik visus juos pažinojo, sveikinosi, paskui nušviestas kažkokios staiga atklydusios minties, nustebęs pasižiūrėjo į Agotą ir iš lėto, skanduodamas žodžius, paklausė:

– Ir jie visi visą tą laiką viską apie mane žinojo, tik aš vienas nežinojau nieko?

– Žinojo, Poli. Nereikia to žinojimo bijoti – iš esmės žmonės yra geri. Dabar žinai ir tu, tau rinktis, tau gyventi. Niekas už tave. Protingi žmonės per žinojimą susigiminiuoja, kvaili tampa priešais. Pasikalbėk su Juze, jis tave mylėjo. Netrukus gali būti per vėlu.

Abu ilgai tylėjo. Paskui Polis atsiminė, ko norėjęs Agotos paklausti:

– Kur dingo tas sąsiuvinis su paukščiais – „Ištverti gyvenimą“?

Deja, Agota nežinojo.

Miestelis ištuštėjo, žmonės išsivaikščiojo namo. Ak, kokia svaigi, jauki ta mažų miestelių šventadienių popiečių tyla! Polis ir Agota vieni du sėdėjo skverely, jautė, kad kažką dar turi pasakyti, bet nerado žodžių, o gal nenorėjo drumsti tos tylos

Pirmas prabilo Polis. Skubinai, nerišliai papasakojo, kad jau trečias draugas išvažiavo į užsienius uždarbiauti. Jis nenori. Į klausiantį Agotos žvilgsnį atsakė:

– Noriu būti muzikantu... – tokia neviltim suskambo tie žodžiai, tokiu netikėjimu savim. Vėl abu tylėjo. Vienu metu Agotai pasirodė, kad Polis tuoj tuoj atsikels ir nueis, tai sugriebė už rankos, ramindama glostė tuos dailius, ilgus muzikanto pirštus:

– Svajokli tu, svajokli...

Paskui ėmė pasakoti, kaip jo močiutė Marija, sužinojusi apie savo nepagydomą ligą ir kad gyvens nebeilgai, prašė visų, kas tik ateidavo jos lankyti, kad mylėtų jos Polį. Ne kad padėtų, ne kad duotų pinigų ar duonos – kad mylėtų. O jam tuomet tebuvo ketveri. Ir kaip ji dienom naktim mezgė kojinytes, pirštinytes – spalvingas, raštuotas, kaskart vis didesnes, kad dar ilgam užtektų, kai jis augs, o jos nebebus. Mezgė, kol pajėgė, bet visam gyvenimui juk neprimegsi, neišvengiamai ateis diena, kai jos Poliui reikės pradėti gyventi savo galva. Kaip gyventi, turės nuspręsti pats.

Juodviejų žvilgsniai susidūrė. Agota atsargiai prakalbo:

– Poli, aš tavęs niekada nieko neklausiau, nelindau į dūšią. Gali man nieko nepasakyti ir dabar, tik pats pagalvok, ar yra žemėj žmogus, kuris sunkią valandą galėtų atsiremti į tave, pasitikėti tavim?

Polio veide atsispindėjo didžiulė nuostaba, jis kartą ir kitą lyg jau norėjo kažką pasakyti ar paklausti, bet nesiryžo, paskui atsikėlė ir tarsi pamiršęs Agotą, nuėjo nė neatsisveikinęs, pirma lėtu, paskui vis spartesniu žingsniu. Kai liekna jo figūrėlė savo spyruokliuojančia eisena išnyko už gatvės posūkio, Agota pagalvojo, kad jis jai primena tuos klevelius savaiminukus, niekieno neglobojamus senosios klebonijos kiemely, kas pavasarį apsipilančius švelnia žaluma ir žiedais. Ar išaugs jie, ar išliks, išdygę ne vietoj, vargu ar kieno mylėti, gražuoliais galiūnais medžiais?


II.Kintančios žodžių prasmės

 

Kutena delną –gyvenimo linija eina boružė

1. Kintančios žodžių prasmės. Tylėjimas

1. SD180, N, K, I, M, LL87, Rtr, KŽ, Rs, Smn → tylėti

2. R321, MŽ430, I, LL87 tyla, ramybė: Tylėjimas, tyla

Lietuvių kalbos žodynas

Dar užmigdama pajuto, kad nubudimas bus kaip niekad slegiantis ir kad kitaip jau nebebus daugelį rytmečių, nes į sapną nusinešė skaudžią širdperšą ir miegas jos neišgydys.

Sapnavo toliau vakarykštį sapną – toj saulės išdegintoj ir pagaliau gausiai, ilgai lietaus merktoj pamiškėj rinko raudonikius ir dėjo, dėjo juos į krepšį – talpiai, kiekvienam naujam grybukui atrasdama tarsi iš anksto tik jam skirtą vietą. Kaip dėlionę. Galvojo, koks trapus tas grožis – grybai vasaros kaitros išdegintoj pievoj, kurios joks lietus nebeprivers sužaliuoti. O ir tie grybai dar šios dienos pavakarę jau bus nebe tokie, bluks ryški kepurėlių spalva, sukirmys ir daugiau nebebus ko tikėtis. Paskutinis derlius. Ruduo. Tik kažkur, šiuo metu dar nesuvokiamai toli, pasikartojus metų ciklui, vėl viskas bus taip pat. Ar tikrai bus?

Atsitiesia, nužvelgia didžiulį išknaisiotą plotą greta – ruošiama aikštelė statyboms. Miestas artėja prie miško. Nieko nebebus taip pat. Nebent kartosis ir kartosis tas sapnas, kaip ji renka grybus ir tvarkingai, kaip dėlionę, guldo juos į krepšelį...

Viskas keičiasi.

Sapne atsimena, kadgi ji sunkiai bevaikšto, todėl sėdasi po beržu, atsiremia į gruoblėtą jo kamieną, įtemptai galvoja, kaip atsidūrė toj nepažįstamoj vietovėj ir kur jos namai. Taip ir nubunda persmelkta rūpesčio, baimės. Nekrusteli, nori išlaikyti sapno pamiškės vaizdą, bet jis pasitraukia kažkur į pasąmonę ir užgriūva realybė.

Finalas. Trupantis gyvenimas. Lėtėjančios mintys. Klaidų virtinė – kasdien. Pirma ką nors pasako ar padaro, o tik paskui suvokia – kaip taip galima! Geriau jau visai nieko nebesuprastų. Ar bent patylėtų.

Vakar papasakojo draugei apie jos dukrai gresiančius pavojus. Iš pačių geriausių paskatų taip padarė – juk jos abi nori geriausio, bet tik draugei išeinant pamatė, kokia ji menkutė, pavargusi, kaip prislėgė ją ta žinia, prigeso žvilgsnis, palinko pečiai. O, jei būtų patylėjusi!

Ir taip nutinka vis dažniau, tarsi žodžiai keistų prasmes ir būtų prarandama galimybė susikalbėti su žmonėmis – norai, rodos, patys geriausi, o pasakyti žodžiai užgauna, nors teisingi. Ji praranda draugus.

Tylėjimas. Jo priešingybė – kalbėjimas. Kalba žmogų daro žmogumi, tik per kalbėjimą ateina pažinimas, supratimas, bendravimas. Tylėjimas ištremia individą iš visuomenės. Jis gali būti bausmė, bet ir labdara, dovana. Tylėjimas gali kalbėti – išsakyti gailestį, užuojautą, leisti žmogui pačiam atrasti tiesą. Tylėjimas palieka erdvės vilčiai, svajonei, iliuzijai. Kol žodis nepasakytas, nuosprendis neįsigalioja. Tyla – gera byla. Tik ar visada? Ir kam gera – tam, kuris tokiu būdu apsaugomas nuo nemalonios tiesos žinojimo, ar tam, kuris tokia neįvardinta apgaule gelbsti savo kailį?

Ji dar kurį laiką guli tamsoje, paskui, pykdama ant savęs, užsidega šviesą, atsidaro paštą ir kaip paprastai radusi jį tuščią, išjungia kompiuterį ir vėl pasineria į tamsą. Tyla. Visa esybe jaučia, kaip tuščiai eina laikas, bet juk jos darbai jau nudirbti tai ir belieka taip tuščiai jį leisti, proto likučiais dar vis mėginant kažką suprasti.

Ilgesys, sielvartas, vienatvė drasko širdį, ji sklidina jausmų, minčių, rodos neištvers neišsakiusi, neužrašiusi ir jau ne kartą mėgino, bet neranda žodžių, jie visi pasidarę tokie blankūs, nusidėvėję, todėl nieko nebegali sujaudinti, jais neįmanoma atverti nuostabią jausmo pilnatvės paslaptį, kuri kaskart atrodo nauja, nepakartojama, nors ir kokia skaudi kartais būtų. Tie seni, nuvalkioti žodžiai visai netinka išsakyti skausmui taip, kad jį gyvai pajaustų skaitantis. O ilgesį – taip, kad ir skaitančiam užimtų kvapą. Laukimą, kad ir kitas pasijustų besiblaškantis tarp vilties ir praradimo nuojautų. Pagaliau, kaip išsakyti, įvardinti tiesą?

Kurį laiką svarsto, kam nori išsakyti. Sau? Nereikia, juk ji ir taip viską žino. Jai, tylinčiajai, tai, kurios laiškų vis dar laukia? Visą tą sumaištį atverti jai? Bet juk tai nežmoniška, nedora, niekinga. Tai paneigia meilę. Tikra meilė nė už ką nesutiktų skaudinti. Kiekvienas turi savus rūpesčius, išgyvenimus, sielvartus, paklydimus – kas davė teisę primesti dar ir savus?

Tylėti? Pirma reikia dorai atsakyti sau į klausimą, vardan ko verta tylėti – vardan savęs ar vardan mylimo žmogaus? Tylėjimas iš esmės yra apgaulė ir jis nėmaž nėra garbingesnis už atvirą kalbėjimą. Dėl to, kad tylima, neišnyksta blogos mintys, jausmai, išgyvenimai, jie tik paslepiami, pridengiami tyla, tarsi nešiotųsi akmenį kišenėj ir džiaugtųsi, kad niekas apie jį nežino. Gal net pati galėtų patikėti, kad to akmens nėra. Stručio fenomenas. Tarsi siūlytų savo draugystę pirkti kaip katę maiše – nuo mylimo žmogaus nuslėptų tamsiąją savo esybės pusę, žinotų, kad jis myli ne tikrą ją, nes nepažįsta, nežino tiesos, ir su tuo taikstytųsi, priimtų tai, kas iš tiesų jai nepriklauso, žinotų, kad tiesa neišvengiamai išaiškės ir taip nutikus dar jaustųsi neteisingai įskaudinta, nesuprasta.

Ar tai nepagarba mylimam ar, atvirkščiai, tuo nutylėjimu siekiama apsaugoti jį nuo kančios, nusivylimo? Taip kartais elgiamasi su vaikais, silpnapročiais – dėl šventos ramybės. „Durnam stupyk“ savo kitatautės žargonu sakydavo jos babūnė estė, o lietuvių išmintis pataria – durnam užleisk kelią. Kaip bebuvę, nutylėjimu, slėpimu rodoma nepagarba.

Ar meilė be pagarbos tikra? Ar galima tikėtis meilės atsako, jei manai, kad mylimas žmogus nepajėgus arba tiesiog nenori tavęs suprasti? Ar meilė yra abipusė, jei mylimas nori girdėti tik malonius dalykus, liaupses, tik tai, kas domina ir jį patį, tenkinasi vaidyba net tai suprasdamas ir nieko nenori žinoti, kas iš tiesų svarbu, kas jaudina ar skaudina mylimą žmogų, koks jis yra iš tiesų, nesiekia pažinti? Taip, rizika viską prarasti didelė, ne kiekvienas yra pajėgus atlaikyti išbandymą nutylėta tiesa.

Netikėtai pagalvoja – gal jos abi, taip atkakliai tylėdamos, viena kitą laiko nepajėgiomis suprasti? Silpnaprotėmis?

Aklavietė. Taip iš tiesų galima išprotėti.

Kai prašvinta, ji keliasi, ilgai žiūri pro žaliuzes į kasdieniškai pilką gatvę, žvilgsniu nulydi retus praeivius ir nenustemba aptikusi tokią pat pilką, kasdienišką mintį, kad yra dar viena tylėjimo rūšis – kai nebėra ką pasakyti, kai nebėra prasmės ką nors sakyti, kai nė nebežinai, o ir nebesvarbu ar kitas tai žino ir palieki jam pačiam susivokti, kadgi nieko nebėra – draugystės, meilės, pagarbos. Kai žodis tylėjimas pakeičia prasmę ir tampa abejingumo sinonimu.

Tikra draugystė, meilė tokie reti paukščiai, tiek daug pavojų jų tyko; argi keista, jei išskrido? Dar viena prarasta draugystė.

Paskui ji ima pusbalsiu kalbėti kaip maldą: „Tylėk, nepertrauk, leisk man bent rašyti. Tada tikėsiu, kad skaitai, kad klausaisi mano kalbėjimo ir nežinosiu, kai jau kalbėsiu į tuštumą, į tylą, į užmarštį. Kalbėsiu, kalbėsiu, kalbėsiu... Ir iki skausmo lauksiu – kažko, atsiliepiančio iš tuštumos, tylos, užmaršties... Negalimo. Tik vieno beprašau – neišsiduok, leisk man nežinoti. Iš gailesčio, iš savo gerumo, nepasakyk – ten, tavojoj ekrano pusėj seniai nieko nebėra. Tai mane pribaigtų.“

Laiku nutilo, nepasakiusi „amen“.

2. Kintančios žodžių prasmės. Metas

mẽtas sm. (2)

1. SD34, K gyvenamasis laikas, apibrėžtas, tam tikras jo momentas

2. trukmė, tos trukmės tarpas

3. BŽ509 laikotarpis; sezonas

8. tinkamas, nustatytas laikas, terminas

Lietuvių kalbos žodynas

 

Kai ilgai gyveni toje pačioje vietoje, ypač tame pačiame kaime, su tais pačiais žmonėmis, atrodo, kad niekas nesikeičia, nevyksta. Iš lėto, įprasta tvarka ateina ir praeina metų laikai, matai kaip vėl aria tą patį lauką ir vieną rytą tekant saulei pastebi, kad vakar buvęs juodas laukas kažkaip nenusakomai pasikeitė, atgijo. Pajunti – atėjo metas! Dygti. Gyventi. Norisi klauptis ant ežios ir žiūrėti, žiūrėti, kaip krusteli žemės grumsteliai tarsi būtų gyvi, prasikala pilka adatėlė, antra, šimtoji, ant jų krinta rasa, sužvilga tekant saulei ir kalvelių viršūnės pasidaro švelnios švelnios, lyg aksominės, toliai padūmavę... Atėjo metas! Dygti!

Jeigu eisi pro tą lauką po kelių valandų, saulei leidžiantis, jis bus jau ne pilkas, jau tamsiai rausvas, o rytoj jau bus žalias – daugybė spalvų ir atspalvių gamtos paletėj iki auksinės javapjūtės, kol vėl sužvilgės ariama žemė juodai, kaip šiųmečių juodvarnių, sekančių paskui plūgus, sparnai. Visa tai taip įprasta, kad nė nepastebi, kaip nepastebi ir naujų raukšlelių kasdien pamatomų žmonių veiduose – gerumo, išminties, kančios, ilgesio, džiaugsmo, liūdesio. Kol neateina metas – švęsti solidų jubiliejų, palydėti į užtarnautą poilsį, kapus. Tarsi nieko ir neįvyksta, tik ateina metas sunokinti vaisius, nunykti ir užleisti vietą po saule ateinantiems, būsimiems, dabar dar tik numanomiems iš atsargios, apsunkusios jaunų moterų eisenos, iš nekantrių, linksmų rankų, sklaidančių vardyno lapus, iš laukimo.

Senoji Jarusė, atrodė, visada ir buvo senoji. Tokią ją pažinau pradėjusi dirbti prieš daugelį metų, tokia, rodos, buvo ir tą sekmadienio rytą, kai prieš išvažiuodama į tyrą spanguoliauti, dar trumpam užsukau į ligoninę. Per tuos metus ji daugybę kartų gulėjo ligoninėj, vis taikydamasi pakliūti į tą pačią palatą ir netgi lovą, buvo kantri ir linksma – ar ne todėl sveikata kaskart pagerėdavo ir kuris nors iš gausių palikuonių išsiveždavo ją namo? Atrodė, kad taip bus visada ir šį rytą niekas nekėlė nerimo – Jarusė mielai bendravo su savo ir palatos kaimynių lankytojais, džiaugėsi lauktuvėmis, domėjosi, kas gero namie, ar baigti rudens darbai, o kai slaugutė, atėjusi palydėti ją į tualetą, dailiai sutampė ir diržu sujuosė margą, neišvaizdų ligoninės chalatą, Jarusė pasižiūrėjo į veidrodį, veido raukšlelės susiklostė į linksmą, išdykėlišką šypseną, kažką sugalvojusi nuo lovūgalio nutraukė spalvingą rankšluostėlį, užsikišo jį už diržo kaip prijuostę, dviem pirštais suėmė kampus ir patrepsėdama uždainavo:

Šokinėjo pimpinėjo

Apie mane jauną,

Kas pakėlė kvartūgėlį

Rado mane kiaurą.

Juokėsi ir ligoniai, ir lankytojai, tik vėl paguldyta į lovą, ji nežymiai mostelėjo ranka, kad prieičiau ir patyliukais paprašė, kad iš tyro parneščiau jai raudonų šermukšnių uogų – nugirdo, kad važiuosiu į mišką. Nustebusi paklausiau, ką su jom darys – valgys, plikys arbatą?

– Ne, – nekantriai mostelėjo rankele – versiu karolius. Jaunystėj turėjau gintarinius, babos dovanotus, bet atidaviau juos seseriai, kai plaukė į Ameriką, o ji negrįžo. Vis ruošiausi, bet taip ir neprisiruošiau susiverti naujus.

Pažadėjau, nors keistokas pasirodė prašymas ir dar kažin ar būčiau jį atsiminusi, jei prieš brendant į tyrą pamiškėj nebūčiau užmačiusi jauno šermukšnio, apsipylusio uogom. Pamaniau – pareinant priskinsiu Jarusei karolių, raudonų raudonų, bet kai visu būriu išklampojom iš pelkės, bepamačiau tik, kaip nuo šermukšnio pakilo pulkas didelių juodų paukščių, o viršūnėj nebesimatė raudonos spalvos. Prieš nuožulnius saulėlydžio spindulius neįžiūrėjau, kokie tai paukščiai buvo. Nuėjau, apžiūrėjau medelį, sunku buvo patikėti – nulesė švariai, Beparankiojau nuo samanų porą saujelių pribirusių uogų, bet Jarusei jų nebereikėjo, numirė tyliai, neprabudusi. Iki šimto metų jai betrūko dviejų žiemų.

Atėjo metas. Nejau žinojo Jarusė? O tie juodi paukščiai? Kad nebereikės?

3. Kintančios žodžių prasmės. Melas

 

mẽlas sm. (4) K; SD91, R neteisybė, melagystė Lietuvių kalbos žodynas

Melas – klaidingo teiginio deklaravimas, žinant, kad jis toks yra ir tikintis, kad jis gali būti palaikytas teisingu.

Vilkipedija.

Vargu ar yra kiti du žodžiai, dažniau keičiantys savo prasmes, kaip tiesa ir melas.

Pokario metais trūkdavo daugelio dalykų, kurie dabar įvardijami kaip pirmo būtinumo ir net sunku įsivaizduoti, kad jų galėtų nebūti ar trūkti. Tai jaunoji karta neįsivaizduoja, kaip tai galėtų nutikti, kad nuėjęs į Maximą nerastum duonos, Topo centre – televizoriaus, kuris, beje, dar ne taip ir seniai iš prabangos prekių sąrašo persikraustė į pirmo būtinumo, o dabar taip kraustosi ir automobilis, dar neseniai buvęs viso gyvenimo siekiamybe, o dabar nieko nebestebina vaizdas, kai kaimo sodybos kieme jų išsirikiuoja bent keli. Čia nekalbėsiu apie tai, kad ir pirmo būtinumo prekėms įsigyti reikalingi pinigai, tai kita tema.

Deficitine preke buvo ir cukrus. Mūsų keliakalbės šeimos žargonu būdavo klausiama, ar gersim arbatą su cukrum v pšikonsku ar v prigliadku, kas reiškė – ar prisikandant nuo gabalinio cukraus plytelės po mažą trupinėlį, ar tik dirstelint į vidury stalo padėtą gabaliuką, vieną visiems.

Kartą mamai pavyko per draugus gauti nusipirkti du kilogramus gabalinio cukraus. Tai buvo tikras lobis – didelė tūta, susukta iš storo popieriaus, o kadangi buvo pilnutėlė baltų, žvilgančių gabaliukų, tai viršuj popieriaus kampas tik įlenktas, ne užraitytas. Padėjo mama tą lobį užrakinamoj spintos lentynoj, bet man seniai nebuvo paslaptis, kur laikomas raktas, o gal mama nuo manęs nelabai ir slėpė, greičiau nuo atsitiktinai galinčio įeiti svetimo.

Pirmą kartą aš tik atkėliau įlenktą tūtos kampelį, pažiūrėjau, pasimėgavau ta cukraus gausybe ir vėl užlenkiau, kažkaip nė mintis nekilo paimti be mamos leidimo. Vėliau aš tai pavadinau vagyste v prigliadku. Po kelių dienų įvykdžiau vagystę v pšikonsku – paėmiau vieną plytelę, pasikviečiau draugę ir mudvi tą plytelę sugraužėm prisikąsdamos po mažutį trupinėlį, kad pikta akis neužmatytų mudviejų darant tą negerą darbą, įsispraudusios į savo slėptuvę kapuose tarp didžiojo paminklo, po kuriuo, žinojom, niekas nebuvo palaidotas, ir alyvų krūmo.

Paskui jau kasdien paimdavau kiekvienai po gabalėlį, kaskart vis kruopščiai įlenkdama tūtos kampelį, kad mama nepastebėtų, kad cukrus senka. Kažkaip prasitarėm apie tai ir kitiems Zobielijos vaikams. Jie, jei tik nepramigdavo, nuo ankstyvo ryto sekdavo mūsų kiemą, idant nepražiopsotų, kada mano mama išeis į darbą. Nebuvau šykšti, dabar jau imdavau tiek gabalėlių, kiek susirinkdavo vaikų ir cukrus mažėjo vos ne geometrine progresija. Kai paėmiau paskutinius gabalėlius, tūtos kampo nebeįlenkiau ir raktelį palikau duryse. Palikau ir išėjau savais keliais, netrukus netgi užmiršau apie padarytą niekšybę.

Mama susirado mane senojo babūnės namo kieme. Gerai įsiminiau – tai buvo sekmadienis, nes žmonės skirstėsi iš bažnyčios po sumos. Ne iš karto susivokiau, kodėl ji ateina tokia įpykusi ir dar pakeliui nusilaužė beržo šaką – beržinė košė ypatingais atvejais man tik būdavo žadama, bet niekada nebuvau gavusi, taigi, neišsigandau.

Nepuolė iš karto mušti, pamėgino surengti bent imitaciją nešališko teismo, tikėdamasi iškvosti, kam atidaviau ar pardaviau cukrų, kas iš manęs jį išviliojo – nueitų ir atsiimtų, o mano atkaklus įtikinėjimas, kad suvalgiau, mamos pyktį tik padvigubino:

– Melagė! Prieš kelias dienas tikrinau, tūta buvo pilna! Negalėjai suvalgyti!

Gatvėj rinkosi publika, o kai mama peršniojo rykšte pakinklius ir aš užklykiau kaip skerdžiamas paršas, babūnė neištvėrė:

– Liaukis! Nejau nematai, kad vaikas nemeluoja?

Mamos pyktis tapo nevaldomas. Dabar jau tikrai išsigandau, staigiu judesiu išsukau savo ranką iš mamos gniaužtų ir daviau kojoms valią, dar riktelėjusi:

– Pati tu melagė!

Kai vakare atsargiai parsliūkinau namo, mamos pyktis jau buvo atslūgęs ir ji ilgai geruoju įkalbinėjo mane pasakyti tiesą, bet mano tiesa jos taip ir neįtikino, o jos tiesa negalėjo įtikinti manęs. Jei tada būčiau sukūrusi įtikimą, bent kiek į tiesą panašią melagingą istoriją, manau, kad mama būtų patikėjusi, tikrai būtų, jai labai reikėjo to melo.

Po daugelio metų, kai mama jau sunkiai sirgo, ji atsiminė tą seną įvykį ir paprašė pasakyti teisybę. Dėl šventos ramybės papasakojau jai tada sukurptą mitą apie neva atėjusius plėšikus, atėmusius cukrų, ir ji nurimo – tą kartą patikėjo, bet man pasirodė, kad ji nebeturėjo jėgų į tai gilintis ir mano galugerkę sukuteno graudulys. Bet kitą dieną ne tai paklausė, ne tai išsakė abejonę – tai kaip tu tiems plėšikams atidavei cukrų, nejau į kišenes sukratei, kad tūta liko spintoj? Nutylėjau, ji primygtinai ir nebeklausė. Suprato?

Dabar man, senai, neduoda ramybės mintis, kodėl kartais būna taip sunku patikėti tiesa ir būnam linkę taip lengvai patikėti melu? Kad tiesa bekompromisinė, žiauri, o melas pasirodo esąs priimtinesnis?

Tai tik pusė klausimo esmės. Tikrasis, ir šiandien man ramybės neduodantis klausimas: ar netiesa, kurią žmogus tiki esant tiesa, tiek tvirtai tiki, kad už ją pasiryžęs atiduoti gyvybę, vis tiek lieka netiesa ir ją propaguodamas žmogus meluoja? Ar ji tampa tiesa, bet tik to žmogaus ir jo bendraminčių tiesa? Ar tiesa gali būti kieno nors ir ar yra objektyvi tiesa? Kas arbitras – tiesai, melui?

Pagal termino melas apibrėžimą tai neturėtų būti melas, nes jam būtina sąlyga yra žinojimas, kad kalbi netiesą. Išeitų, kad tiesos gali būti dvi?

Ar yra galimybė nemeluoti? Jei žmogus, siekdamas būti objektyvus (arba tik prisitaikyti prie daugumos nuomonės), kalbėtų priešingai savo įsitikinimams, jis meluotų sau, jei atbulai, jį veda sušaudyti. Ar sušaudytas melas išnyksta? Betgi tie, kurie nuteisė, taip pat yra įsitikinę savo teisumu!

Visus tuos klausimus uždaviau istorijos mokytojui, kai po pamokos apie keturis komunarus mudu susėdom autobuse greta ir kalbėdamiesi prasivažinėjom keletą kartų nuo vienos galutinės maršruto stotelės iki kitos. Klaustukų nesumažėjo. Atvirkščiai – toliau į mišką, daugiau medžių.

Pasiektas kompromisas: objektyvios tiesos ir melo nėra. Tiesa išlieka tiesa, o melas melu tol, kol istorija neįrodė kitaip. Tiesa negali egzistuoti be netiesos kaip dvi priešybės, būtinos viena kitos egzistencijai (priešybių vienybės ir kovos dėsnis tebegalioja). Jei per ilgam nusistovi pusiausvyra ir nė viena pusė nepajėgi įrodyti savo pranašumo, gimsta trečia, nauja mintis; priešingu atveju sustotų vystymasis. Juk niekam nebekyla mintis grįžti į baudžiavinę ar net vergovinę santvarką ir dabar niekas nežino, kokią sekančią santvarką istorija pripažins esančią teisingą – vieną iš šiuo metu konfrontuojančių ar trečią, kurios nei pavadinimo, nei esmės dar nežinom?

Dabar, kai gyvenimas jau nugyventas, begaliu pridurti: tas teisybės ir neteisybės įrodinėjimas vyksta švytuoklės (sinusoidės) principu, pliusui pereinant į minusą. Štai mūsuose jau antrą kartą įrodinėjama kapitalizmo tiesa, tik kažkaip įtartinai mažėja ja tikinčių, bet ir socializmo (komunizmo) ideologija, po tokio nesėkmingo mėginimo ją įgyvendinti, atrodo esanti absurdiška ir tarsi tik patvirtina, kad utopistai kūrė ir skelbė vien gražią, humanišką, bet neįgyvendinamą svajonę apie tobulai sutvarkytą žmonių visuomenę. Ar svajonė gali būti melas? Manau, kad negali, nes neišpildoma pagrindinė sąlyga melui – žinojimas, kad kalbi netiesą.

Prieinu aklavietę – jei nė viena pusė nepripažįsta kalbanti netiesą, tai kas su kuo kovoja? Dvi diametraliai priešingos tiesos? Kas sukelia socialines katastrofas, revoliucijas, iš dalies ir karus?

4. Kintančios žodžių prasmės. Kaltė

1. nusikaltimas, nusižengimas, nuodėmė; kaltinimas, atsakomumas

2. skola, prievolė

 Lietuvių kalbos žodynas

Tas nenoras, baimė nuvilti! Kitus, ne save, nes save jau nuvyliau – ne šiandien ir ne vakar. Žinau savo kaltes ir tas žinojimas supančioja, atima pasirinkimo laisvę, daro mane vis labiau, lengviau pažeidžiamą, o mano naštą nepakeliamai sunkią. O gal todėl pažeidžiamą, kad jėgos mąžta ir taip tik atrodo, kad kaltės sunkėja, tarsi akmenys – buvusios, sugrįžtančios atsiminimais, ir dabartinės. Kiek daug, rodos, duočiau, jei kas išvaduotų nuo jų ir kaip niekad reikia, kad bent kas manim tikėtų, jau nesakau, kad mylėtų, tik kas galėtų, jei pati savim nei betikiu, nei bemyliu? Jaučiuosi taip, tarsi būčiau girta ir niekaip negalėčiau išpagirioti.

Štai ir mąstau apie kaltės sąlyginumus, svorį, bausmės teisingumą ir, svarbiausia, kas turi teisę kaltes atleisti, kas turi teisę bausti – gamta žmogų, žmogus žmogų ar tik Dievas – žmogų?

Buvo pokaris. Į Šilalę, baigę mokslus, atvažiuodavo ir vėl išvažiuodavo jauni gydytojai, kartais nė ne išbuvę pagal paskyrimą priklausiusių metų. Pastoviai dirbdavo tik vienas daktaras – Lipčius, o ir tas pats žmogelis ligotas, nors niekada neatsisakydavo žmogui padėti, tik kartais pritrūkdavo kantrybės. Guodžiasi, būdavo, moterėlė:

– Daktare, aš bjauriai kosėju, naktim nepamiegu.

– Ir aš – sako daktaras – kosėju, naktim nepamiegu.

– Daktare, o gal man tuberkuliozė? – moterėlės akys plačios, tada buvo daug ja sergančių.

– Tau tik gal, o man tikrai tuberkuliozė ir kas, gyvenu. – Ir lipa, matydavau, nes pradžios mokykla buvo greta ambulatorijos, daktaras, toks mažas, liesas iš vieno vežimo į kitą, ir važiuoja iš kaimo į kaimą pas ligonius, nors ir ne kažin ką tegalėdamas pagelbėti, nes labai trūko vaistų.

Mano babūnė sirgo astma, tai pas daktarą nė neidavo, užėjus priepuoliui prasėdėdavo įsitvėrusi į lovos kraštą, kol dusulys aprimdavo, išgerdavo vaistininko sutaisytų lašiukų – mano darbas būdavo švariai išplauti tuščius buteliukus, nes einant į vaistinę reikėdavo atsinešti savus, nė tų neturėdavo.

Blogiau buvo, kai sykį babūnei įsiskaudėjo, sutino sąnariai, nebegalėjo siūti – tais jos „užsiūtais“ rubliais dvi šeimos bent kiek lopydavo tuomet labai menko šeimos biudžeto skyles. O ir babūnės gaila, naktimis girdėdavau ją vaikščiojant, trinant sąnarius vaistininko duotu tepalu, bet pagerėjimo nebuvo. Matyt ir vaistininkas nelabai tikėjo, kad tas tepalas „mačytų“, nes iš karto patarė, jei kokios, imtis liaudies medicinos.

Vieną dieną babūnė pasikvietė mane, apsidairė, ar negali kas nugirsti ir paprašė parnešti iš miško skruzdėlių. Taip taip, gyvų skruzdėlių. Jau ir maišelį iš senos paklodės skiautės beturinti pasiuvusi, ir oras esąs tinkamas, nes kai baudžiasi lietus, skruzdėlės išlenda į skruzdėlyno paviršių skylučių užtaisyti.

Babūnės noras, man įstatymas, o ir užduotis įdomi, neeilinė. Nubėgau pasišokinėdama per virvutę iki pušyno, sustojau prie pirmojo, didžiojo skruzdėlyno, jo paviršius tikrai knibždėjo skruzdėlėm, bet kaip ryžtis semti jas į maišelį? Ilgai kankinausi, kol supratau, kad jei nepadarysiu tuoj pat, tai ir iš viso nepadarysiu, tada greitai greitai prisėmiau maišelį pilną, su visais šapais, užrišau, nublaškiau išorėj likusias skruzdėles atgal į tą vietą, kur ką tik būta gražaus, išpuoselėto skruzdėlyno, o liko vien šiukšlių krūva. Man degte dega rankos ir visas kūnas, purtausi, bet vabaliukų prilindę po drabužiais, nusirengiu nuogai, rankioju, o pačiai pasidaro taip gaila sugriauto skruzdėlyno, tokios beviltiškos atrodo skruzdėlių pastangos viską sutvarkyti. Matau, kad pirmiausiai renka baltus kiaušinėlius ir neša slėpti, bet lietaus debesis jau čia pat, nespės, o aš niekuo negaliu padėti. Nežinau ar iš to gailesčio, bejėgiškumo, ar dėl deginančio odos perštėjimo – pravirkau ir nuskuodžiau namo.

Babūnė jau ir katilą vandens užkaitusi, įdėjo į jį gyvą, šnabždantį, krebždantį maišelį ir stojo tyla. Kokia tyla!

Vonios su skruzdžių nuoviru pagelbėjo, sąnarių skausmai nurimo, patinimų neliko, tik aš vis negalėjau pamiršti ano išgyvenimo ir įdėmaus babūnės žvilgsnio, tarsi norėtų perprasti, ką jaučiu. Niekada su niekuo apie tai nesikalbėjau, tik sykį, einant į pušyną rinkti kankorėžių pro tą buvusio, bet sunykusio skruzdėlyno vietą, pasipasakojau davatkai, senajai Elžbietai, savo išgyvenimus ir paklausiau – ar didelė mano kaltė? Paklausiau ir pati virtau klaustuku, toks svarbus man buvo atsakymas, bet Elžbieta tik dėbtelėjo į mane ir, tarsi nė nebūtų girdėjusi pasakojimo, nusuko kalbą kitur. Buvau jai už tai dėkinga, nes kitokios ištarties nesitikėjau – žinoma, kalta! Po kurio laiko tą nuotykį kiek primiršau, bet, pasirodo, Elžbieta nepamiršo. Užmatė mane kartą pavakarę sėdinčią verandoj, nieko neveikiančią, prisėdo šalia ir be jokios įžangos pasakė:

– Nėr tavo kaltės, nes juk tu ne iš pasileidimo, o iš reikalo tą skruzdėlyną ardei.

Pasijutau kaip išrišimą gavusi, bet kažkokia dvejonė vis tiek liko kirbėti, tarsi būčiau kažkam neatidavusi skolos, tai ir mokėjau ją visą gyvenimą – niekada daugiau nesu užgavusi skruzdėlyno, apeidavau skruzdžių takus, kad nors ir netyčia, nors ir ne iš pasileidimo, nenuminčiau kokio vabalėlio.

Dabar, dienų gale, mąstau, kieno turiu prašyti atleidimo už tą, o tai ir kitas viso gyvenimo kaltes, kad jos liautųsi slėgusios tarsi akmenys. Gamtos? Deja, su ja nepasiderėsi, atleidimo iš jos neišprašysi, reikia saugotis jai nenusikalsti, jei ne iš pagarbos, tai bent rūpinantis savo genties išlikimu, nes atleidimo jausmas gamtai nežinomas, ji niekam nieko nedovanoja ir mūsų kaltės bumerangu grįžta mums.

Žmogaus? Turėčiau turgaus dieną miestelio aikštėje lipti ant statinės ir išpažinti savo kaltes? Kodėl toks tokio turėtų prašyti atleidimo, jei abu nuodėmingi? Ar tikrai žmonių teismo nuteistas ir atlikęs bausmę žmogus nebejaučia kaltės? Žmonės jau seniai pamiršo, jei kas ir žinojo, apie mano išardytą skruzdėlyną, netrukus pamirš ir mane pačią, nes niekam neįdomios mano kaltės, kiekvienam užtenka savų.

Dievo? „Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes...“

Išpažinties paslaptis, kai prie klausyklos langelio tikintieji prašo, kunigas Dievo vardu kaltes atleidžia, žmogus kas kartą pasižada daugiau nebenusikalsti, bet visi trys žino, kad tai melas, žmogus negali nenusikalsti, nes toks sutvertas. Kiek mano prigimtyje yra mano pačios kaltės ir už ką aš turiu maldauti Dievo atleidimo?

Aušta skaistus, saulėtas pavasario dienos rytas ir mano sieloj švinta, švinta, nes suprantu, kad niekas kitas negali atleisti man kalčių, jei neatleisiu pati sau. Bent jau tų, kurios padarytos ne iš pasileidimo. Tas, kitas, padarytas iš pasileidimo, nusinešiu su savim.

5. Kintančios žodžių prasmės. Laisvė

1. fil. subjekto galėjimas reikšti savo valią, įsisąmoninus gamtos ir visuomenės dėsnius

2. nepriklausomybė, nebuvimas apribojimų, varžančių visuomeninį–politinį gyvenimą

3. teisė nevaržomai, nedraudžiamai reikšti savo ar visuomenės nuomonę, siekimus, ginti reikalus

4. galėjimas daryti, ką nori, turėjimas valios

5. galėjimas

6. buvimas neuždarytam, galėjimas laisvai judėti

 Lietuvių kalbos žodynas                                       

Šventas žodis. Prie jo šliejasi praeities dienų prasmė ir ateities svajonės. Laisve matuojama tauta, asmenybė. Laisvė – laki mintis, jausmas; jos negalima įkalinti. Ji apsigyvena žmonėse ir daro juos laimingus, bebaimius. Kartais kalinys būna laisvesnis už jį įkalinusius, būna, kad pavergta tauta jaučiasi laisva, laisvesnė už deklaruojančią savo tariamą nepriklausomybę.

Keistai kalbu? Nejau ir žodžio laisvė prasmė gali keistis? Laisvė laisvei nelygi? Taip, visai ką kita tas žodis reiškė mano tėvų kartai, kūrusiai nepriklausomą Lietuvą ir išgyvenusiai okupaciją, kita reiškė man, visą vaikystę laukusiai iš kalėjimo, tremties sugrįžtančio tėvo, kita mūsų vaikų kartai, budėjusiai prie televizijos bokšto, ir dar kita anūkams, gavusiems laisvę dovanų.

Man papriekaištauta, kad savo atsiminimuose daug vietos skiriu smulkmenoms, buičiai ir tik trumpai paminėjau Profesorių, apie 1960 metus nuošaliam Kauno Žaliakalnio namely dėsčiusį man tuometinės Vakarų filosofijos kursą, o aš, nepasikliaudama atmintimi, net jo pavardę rašau su klaustuku ir neišdėstau išsamiai ką būtent jis kalbėjo. Dabar, senstant, mintis apie žodžio laisvė prasmę darosi vis svarbesnė, nuolat sugrįžtu prie jos.

Man žodis laisvė yra sudėtinis dydis ir nebegaliu atsekti, kurį jo komponentą gavau iš Šilalės pašventoriaus davatkų, kurios vienintelės turėdavo laiko ir kantriai man, vienišam, ligotam vaikui atsakinėdavo į visus egzistencinius klausimus, kaip suprato, kaip sugebėjo paaiškinti, kurį iš vėliau sutiktų žmonių. Iš atminties išsitrynė datos, vardai, pavardės, bet neišsitrynė vaizdas, kaip davatkėlė Rozalija, gyvenusi mūsų namo salkoje, sykį prieblandoj, nebeįžiūrėdama verpti, prieš atsakydama į mano klausimą, ar nori, kad sugrįžtų nepriklausoma Lietuva, ilgai žiūrėjo į žiemiško saulėlydžio gaisuose pro mūsų sodo obelis ir galingus pašventoriaus klevus tamsojantį bažnyčios bokštą, paskui pasitrynė sužvarbusias rankas, susijuokė ir pasakė – o ji man ir dabar nepriklausoma ir niekas man nieko negali padaryti, aš vis tiek esu ir būsiu lietuvė, tikėsiu į Dievą ir nebijosiu mirties. Beraštė davatkėlė aiškiai išdėstė laisvo žmogaus filosofiją: žinoti, kas esi, neišduoti savo Dievo ir nieko nebijoti. Nebijo tik laisvas žmogus, įsitikinęs savo teisumu.

Nepamiršiu ir auklėtojo Kregždės, Kauno trečiosios S. Nėries vidurinės mokyklos mokytojo rusisto, pasivedėjusio mane į nuošalesnį koridoriaus kampą ir įkalbinėjusį stoti į komjaunimą, kol jis dar gali pasirūpinti, kad mane priimtų – juk tu, politkalinio vaikas, niekur neįstosi, o Lietuvai reikia pasišventusių, išsilavinusių žmonių. Ir nedėstyk savo pažiūrų kur reikia ir kur nereikia:

„Torgūjet čiūvstvom tot, kto pered svietom

Vsių dūšų vystavliajet napokaz.“

Šekspyras

Kaip suderinti laisvę ir melą?

Kaip nekeista, yra toj gretoj ir mano studentiškų metų Kauno Medicinos instituto marksizmo katedros vedėjas Zaksas, kurį laiką buvęs mano akademinės grupės vadovas, pasirūpinęs, kad man būtų sudarytos sąlygos tęsti mokslą ir per mūsų kurso išleistuves paskelbęs mane geriausia savo studente, o paskui, mudviem šokant lėtą valsą kalbėjęs – apsidairyk, kiek aplinkui bukų žmonių, kalte iškalančių net marksizmo dogmas. Galvoti reikia, galvoti! Tik mąstantis žmogus vertas laisvės! Jei žmonės galvotų, jau būtume daug arčiau jos.

Tėvelis buvo šykštus žodžiams, net su manim kalbėdavo beveik išimtinai vien apie buitinius reikalus. Mane tai labai žeidė, sykį net paklausiau – nejau bijo, kad nueisiu į saugumą? Atsakė, kad neįmanoma ką nors papasakoti vien apie save, o apie kitus kalbėti neturįs teisės, bet po to tapo atviresnis.

Nežinau, už ką buvo teistas Profesorius (Vaitiekūnas?), nepasakojo, kas pakirto sveikatą, tik prasitarė su mano tėveliu buvę susitikę, pažįstami.

Tėvelis ir dar trys VU dėstytojai parašė kreipimąsi į rezistencijos dalyvius ir, rengiantis jį platinti, buvo demaskuoti, visiems skirta bausmė – 10 metų kalėjimo. Sugrįžo tik du, Antanas Žvironas ir mano tėvelis, Vytautas Jurgutis.

Kreipimesi buvo raginama nutraukti ginkluotą pasipriešinimą, nes priešas akivaizdžiai stipresnis, išsaugoti žmones, ypač jaunimą ir tęsti pasyvią rezistenciją.

Juodviejų su Profesorium požiūriai buvo labai panašūs, bet jaučiau, kad jų kiekvieno į savo tiesą ateita skirtingais keliais. Dabar man sunku bepasakyti, kuris teiginys išgirstas iš kurio – viskas praleista pro savą filtrą ir tapę mano savastimi.

Jie teigė, kad kovoti ginklu prieš barbarus reiškia priimti jų veiklos modelį. Agresoriai dažniausiai nėra labai protingi, apimti vienos, dažnai klaidingos minties, manijos, jie anksčiau ar vėliau kažko neapskaičiuoja, padaro klaidų, kurias reikia išnaudoti. Kviesti žmones į ginkluotą kovą su akivaizdžiai stipresniu priešu, reiškia vesti tautą į pražūtį, o tai yra nusikaltimas. Tai ypač pražūtinga mažoms tautoms. Pilėnų žygdarbis žavi, bet ir sekančią dieną po jo laisvė lieka siekiamybe, tik už ją kovoti nelikę kam. Priešui smogti reikia į silpniausią vietą, tam yra protas – reikia pergudrauti, išlaukti, išsaugoti žmones, palaikyti jų nusistatymą. Jei kiekvienas žmogus saugos savy laisvės siekį, bus vidujai laisvas, tokios tautos paklupdyti negalima, okupacija bus tik išorinė, menama ir išsivadavimą lems vien laikas. Tačiau yra daug baisesnis ir sunkiau nugalimas priešas – išdavikas savyje. Tai gali būti godulys pinigams, garbėtroška, karjeros siekis, asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, baimė. Pirmas paimtas kyšis gali reikšti parduotą laisvę, tėvynę. Blogiausia, kad toje kovoje žmogus lieka vienas, kompromisais su sąžine nesigiriama, todėl niekas negali padėti. Visais laikais tas vidinis priešas nuginkluodavo daugelį kovotojų už laisvę, padaręs juos priklausomus nuo banaliausių ydų.

Yra keista žmogiškosios prigimties psichologinė savybė – kitiems pavydima to, ko neturi pats. Didieji užkariautojai dažnai būna drąsūs tik už armijos nugaros, o iš tiesų yra bailiai, todėl pavydi ir net savotiškai gerbia drąsius žmones.

Šviesų tokio drąsaus žmogaus paveikslą saugau atminty – tai profesorius Tadas Ivanauskas, žmogus be vergo dvasios. Laukdavau religinių švenčių, žinodama, kad Profesorius ramiai įeis į auditoriją ir nuoširdžiai pasakys:

– Su Šventom Velykom, kolegos! – tada iš kišenių atsargiai išsitrauks kelis margučius, išrikiuos ant katedros ir skaitydamas paskaitą vis prieis, pasukinės juos, pasigrožės. Nežinau, ar mėgino kas jį už tai persekioti, bet auditorijoj niekas nė nesukikendavo, o juk ir tarp mūsų buvo visokių. Toks gaivaus oro gurkšnis, sustiprindavęs dvasią.

Vedu paralelę į dabartį ir teigiu – Lietuva nėra laisva, mūsų nepriklausomybė tėra regimybė, nes, laimėję kovą su išorės priešais, mes akivaizdžiai pralaimime kovą su priešu savyje, klastingu, dažnai nematomu, dėl to tik dar pavojingesniu. Tokie, vergaujantys pinigams, besigrumiantys dėl valdžios, postų, vienadienės, dažnai nepelnytos garbės, paniškai, neadekvačiai pavojui bijantys, drebantys dėl savo egzistencijos, priklausančios nuo korumpuotos sistemos, mes esam silpni ir tik trapaus laimingo atsitiktinumo dėka dar neatėjo išorinis okupantas. Jei tai nutiktų, kokia tikimybė, kad nepasikartos praeities scenarijai, kad, kaip jau buvo ne kartą, neparduosim laisvės, bet ji jau dabar kasdien parduodama – smulkmenose, kasdienybėje, naiviai tikintis, kad darant esminius pasirinkimus pasielgsime teisingai, garbingai, pasiaukojamai. Taip nebūna! Iš istorijos nepasimokoma?

Mūsų anūkai, iš dalies vaikai, laisvę gavo dovanai, bet jiems to maža, jie ne sykį būna pikti ir nelaimingi, daugelis nežino, ką su ta laisve daryti ir piktinasi, kad jiems tuo pačiu nepridėta lengvai pasiekiamos prabangos, diskretiškai nutylint, kokiais būdais ji dažniausiai susikuriama. Skaudu girdėti, kai per visas žiniasklaidos priemones šlovinami praturtėję žmonės, kaip siekiamybė rodomi prabangūs namai, valgiai ir kai sakoma, kad kažkam pasisekė, sėkme pirmiausiai įvardinamos materialinės gėrybės, net meno kūriniai, leidžiamos knygos, vertingi tiek, kiek patrauklūs komerciniai ir susidaro įspūdis, kad niekam neskauda, jog mus, ateinančią kartą užplūsta pseudokultūra – madas diktuoja verslas, svarbu, kad perka. Net žemė liovėsi auginusi duoną, prievartaujama auginti pelną stambiesiems žemvaldžiams. Ar pinigų, savo ydų vergas gali būti laisvas? Ar tokia valstybė laisva?

Mūsų visuomenėj vyksta sluoksniavimasis, ne visada suvokiant ir įvardinant tikrąsias jo priežastis. Netruko susiformuoti turčių elitas, daugelis, bandę jam nepaklusti, organizuoti verslą neatsižadant moralės, buvo išstumti į nuošalę, dalis jų, laisvi dvasioje, atsisakydami paklusti menkystoms, geriau išvyko iš Lietuvos, kita dalis tapo bomžais, kai kas degradavo.

Man įdomus tarpusluoksnis yra bomžai – dvasiniai kažkas tarp čigonų ir bohemos, savaip laisvi, išdidūs, saugantys garbę pagal savą moralės kodeksą, tarp jų tikrai yra daug daugiau įdomių, laisvų asmenybių, negu tarp garsių dizainerių aprengto pirmos kartos elito.

Nesinori baigti rašyti apie žodį laisvė tokia liūdna gaida. Ir nereikia. Lietuvoje gyvena daug puikių laisvų žmonių, dvasinių tautos turtų aruodas. Tai jie kiekieną pavasarį vis dar aria ir sėja, rudenį skaičiuodami ne pajamas, o skolas – po to, kai savo dalį bet kuriom sąlygom atsiima derliaus perdirbėjai ir prekybininkai, ne be to ir valstybė. Tai tie, kurie neišduoda laisvės ir kažkokiu stebuklu išaugina dorus vaikus, gaudami atlyginimo minimumą. Tai tie, kurie tapo, kuria muziką, atkakliai rašo ir rašo knygas, bet parduoda paveikslus nebent mugėse, o kai pasiūlo rankraštį leidyklai, jiems paaiškinama, kad ši privalo mokėti atlyginimus redaktoriui, korektoriui, maketuotojui ir t.t. – niekas šiais laikais veltui nedirba. Tik, paradoksas, vienintelis, kuriam niekas tarsi nė nepriklauso, yra autorius, jo mintis, talentas, darbas beverčiai. Jam patariama ieškoti sponsorių, kad ne tik nieko negaudamas dar ir apmokėtų knygos leidimo išlaidas. Ratas užsidaro vaizdiniu – stovi laisvas, išdidus kūrėjas su ištiesta ranka, nužemintai nulenkęs galvelę prieš sukčių (atsiprašau, sėkmės verslininką)... Cenzūros nėra, bet ko neparašys alkanas žmogus, kad tik knygą pirktų? Laisvas – ką ir kaip rašyti ir ar rašyti iš viso. Tai ir rašo. Ir nerašo. Išprievartauta laisvė. O man taip norisi paklausti, kam laisvoje Lietuvoje rūpi Lietuva? Kiekvienas kūrėjas visų pirma rūpinasi savimi, savo knygos išleidimu, savo paveikslų parodos atidarymu, galimybe įstoti į oficialias sąjungas, kurios uzurpuoja valstybės kultūrai skiriamų lėšų skirstymą – šiemet tu balsuok už mane, kitąmet aš balsuosiu už tave. Džiugina ir stebina daugybė kuriančių žmonių Lietuvoj, bet žeidžia išankstinė bloga nuomonė apie autorius, priverstus savom lėšom publikuoti knygas apgailėtinais tiražais, todėl liekančias neprieinamomis platesniam skaitytojų ratui, ir nėra motyvuotų, suinteresuotų specialistų, kurie domėtųsi, vertintų jas dar rankraščiuose, t. y. atstovautų Lietuvą, idant geriausi kūriniai, naujos tendencijos, nauji, ne būtinai jauni autoriai būtų laiku pastebėti ir jų kūriniai neliktų stalčiuose ar net neparašyti. Neįtikima, kad tarp tiekos daugelio kuriančių nebūtų talentingų žmonių, bet jie Lietuvai nereikalingi, negimsta nauji poviliukai višinskiai, nebijantys pasakyti gerą nuomonę apie kūrėją, nes pagal negailestingus rinkos dėsnius bijo būti išstumti iš jos patys. Ar tauta, nesidominti, naikinanti savo kultūrą dar jos užuomazgose, palikdama viską spręsti laisvai rinkai, minios skoniui ir suinteresuotų proceso dalyvių godumui, gali sukurti laisvą valstybę?

Ar dvasinis tautos aruodas neišsemiamas? Ar neateis diena, kai tokiu keliu einant laisvos Lietuvos kūrėjai savęs kitokiais ir nematys, kaip tik su išmaldai ištiesta ranka prie oligarchų durų, o tie, kam tai nepriimtina, liausis kūrę?

Manau, kad be reikalo rypuoju, nes nieko naujo po saule – visas laikais kūrėjai giedojo ditirambus turtingiems mecenatams, monarchams, užkariautojams, stalinams ar bent savo miesto merui, kūrybinės sąjungos pirmininkui, visuotinai priimtinai ideologijai, parankiai valdantiesiems, madai. Ar tie kūrėjai laisvi? Ar laisva tauta, valstybė, kurioje menas dvaro juokdario pareigose?

Ne sykį draugai manęs klausė – argi aš nenoriu gyventi gražiuose namuose, važinėti prabangiu automobiliu, neskaičiuoti centų parduotuvėje?

Žinoma, noriu, bet žinant tos snobiškos prabangos kainą, būtiną sandėrį su sąžine, negalėčiau jaustis laisva, būti laiminga ir man būtų gėda. Nesuderinami dalykai – laisvė ir išmaldos prašantis kūrėjas.

6. Kintančios žodžių prasmės. Tikėjimas

tikė́jimas → tikėti:

1. Tikėjimas – vieno ar kito reiškinio tikrumo pripažinimas be jokių įrodymų. Įsitikinimas – tikėjimas žinių, pažiūrų, nuomonės tikrumu. <…> Aklas, nekritiškas tikėjimas kokiomis nors idėjomis gali sudaryti pagrindą formuotis klaidingiems įsitikinimams.

Lietuvių kalbos žodynas

Niekas gyvenime nenutinka staiga. Tai tik mums taip atrodo, kad galim tiksliai įvardinti metus, dieną, valandą kada tai įvyko – gimė, mirė žmogus, suvokėm žodžio prasmę, atėjo ar išėjo meilė. Tas suvokimas, apibrėžtas laike, yra tik nuoroda į tai, kad pasiekta ilgo, sudėtingo vyksmo kritinė masė, kai iki tol buvusi prielaida, tikimybė, galimybė pripažįstama esatim.

Tai, kas įrašoma metrikų knygose kaip žmogaus, individo gimimas ir mirtis, visatos gyvybės raidos procese yra nesuvokiamai menka dalelytė, bet individui ji įkūnija visatą. Per tą trumputę laiko atkarpėlę žmogui, menkai materijos dalelei, reikia suspėti suvokti save būtyje, perimti žmonijos patirčių palikimą, sukurti savąjį įnašą ir viską perduoti palikuonims. Nenuostabu, kad pažinimas negali būti pilnas ir baigtinis, nes nebaigtinis yra ir pačios visatos kitimas.

Tikėjimas – tai lopai ant mūsų pažinimo juodųjų skylių. Laikina plomba skaudančiam dančiui, kol negalim jo išgydyti ar ištraukti. Tai kompromisas, nuolaida silpnumui, bejėgiškumui – kol kas, kol negalim pažinti, išspręsti esminių būties klausimų. Einama į kompromisą – tebūnie viena iš dabar atrodančių priimtiniausia versijų patvirtinama tikėjimu, sprendimą atidedant ateičiai. Tai lengviausio kelio pasirinkimas. Gal tai būtų ir priimtina, jei neužsitęstų per ilgai ir nestabdytų pažinimo raidos. O nestabdyti negali, nes tikėjimu įtvirtinamos dogmos kartu pripažįstamos baigtinėmis, nekintamomis ir tas jų nekintamumas niekaip nedera su pažinimo, mokslo nuolatiniu kitimu. Kitokios būti jos nė negali – kaip galėtų kisti, jei priimamos neabejojant, nemąstant, netikrinant dar ir dar kartą? Dėl to užsitęsė Viduramžiai, tam buvo reikalinga inkvizicija – ginti sustabarėjusioms bažnytinėms dogmoms, o kiek laiko ir pastangų reikėjo, kol pasakyta:

– O vis tik ji sukasi!

Jei tik stabdytų, dar būtų pusė bėdos, bet gali klaidinti, ilgam nuvesti klystkeliais. Jei tikėjimo dogma priimama kaip tiesa ir ja remiantis kuriami nauji, tariamai moksliniai, teiginiai, jie neišvengiamai bus klaidingi – jei bent viena iš premisų klaidinga, išvada negali būti teisinga. Tai nutiko jau ne kartą, kai buvo mėginta parodyti, kad mokslas neprieštarauja religijai ir atvirkščiai. Savo prigimtimi priešingų skysčių negalima sumaišyti – paprastai minima vanduo ir riebalai.

Parašiau ir nustėrau – ar nereikia vartoti būtojo laiko? Buvo negalima sumaišyti. Dabartinis mokslas išsprendžia dar ne tokias sudėtingas problemas, paneigia ne vien tikėjimo dogmas, bet ir paties mokslo sykį jau pripažintas aksiomas.

Pamėginau visažiniame internete pasiaiškinti kai kuriuos filosofijos terminus ir staiga supratau, kad aš toj srity esu visiškas analfabetas ir kad šaukštai po pietų – nebe man suvokti visumą, beviltiška, per vėlu. Tokia daugybė protų aiškinosi, kedeno, tyrinėjo kiekvieną iškylančią naują mintelę, ji buvo patvirtinama ar paneigiama, toks didžiulis palikimas, o dabar staiga išlendu aš kaip Pilypas iš kanapių su savo pretenzinga nuomone ir palaimingu nežinojimu ir tariuosi galinti pasakyti kažką visai nauja, nustebinti tiesos paprastumu ir sugriauti visą sistemą, o iki manęs buvusius išminčius priversti raudonuoti iš gėdos, kad jie nesuprato tokių paprastų dalykų.

Bet... Ar nenuklydau nuo šios dienos savo svarstomos temos – paties tikėjimo termino? Žmogaus ir tikėjimo santykio. Ne būtinai tikėjimo Dievo buvimu ar to buvimo paneigimu. Žmogus gali tikėti ar netikėti žmogumi, meile, gėrio viršenybe prieš blogį, tiesos prieš netiesą ir daugeliu kitų dalykų. Didelis, sudėtingas jausmų pasaulis laikosi tikėjimo dėka. Nuo akimirkos, kai suvokiama meilė, besąlygiškai patikima mylimu žmogumi, o kaip dažnai abejonė meilę pražudo. Kai suvokiamas blogis, patikima jo realumu, pyktis nuteisia be įrodymų ir jaučiasi teisus, pavydas, kerštas dažniausiai būna neteisūs, bet kaip sunku įrodyti priešingai. Ne vien meilė akla – ir tikėjimas aklas. Klysta ir pats sau užkerta kelią į tiesos ieškojimą.

Tikėjimas paneigia žmogų. Ar aklai tikinti, neabejojanti, nemąstanti, neieškanti tiesos būtybė yra žmogus?

O netikėjimas? Tai tas pats tikėjimas, tik priešingu teiginiu.

7. Kintančios žodžių prasmės. Šventė

 

1. iškilminga diena kokio nors žymaus istorinio ar valstybinio įvykio atminimui, garbei

2. džiaugsmas, smagumas, iškilminga nuotaika, pramoga kokia nors svarbia, malonia proga

3. koks nors didelis iškilmingas renginys

4. diena kokio nors religinio įvykio ar šventojo atminimui, religinė iškilmė

 

Lietuvių kalbos žodynas

Jis laukė tos šventės. Jis jos nusipelnė. Jis įdėjo daug triūso, kad šventė būtų graži, be priekaištų – iki smulkmenų. Jo šventė. Ar tikrai jo? Kai rytą išėjo į kiemą, pajuto – kažkas yra ne taip. Kažkas maudžia pačioj sielos gelmėj, maudžia. Kas? Jei viskas vyksta pagal scenarijų – iki smulkmenų? Net rytas išaušo kaip pagal užsakymą, giedras, šventinis, tylus, o veja, jo taip kruopščiai jau ne vienerius metus puoselėjama veja, šį rytą ypač graži, lygi lygi, tarsi aksominė ir taip šventiškai žiba rasa. Sodyba kaip paveiksliukas, tokia, kokias matė užsieniuose turčių kvartaluose. Džiaugsmo nepajuto.

Pagalvojo – tai tik šios kelios akimirkos tėra tikroji jo šventė, kol gali štai taip pastovėti vienas tekant saulei, žibant rasai, kol dar miega, dar nenubudo suvažiavę vaikai, anūkai, kol pilni namai, kaip bičių avilys, bet dar niekas netrikdo tylos, nesirenka svečiai, nesakomos prakalbos, tokios, kokias prikauso sakyti, o jis turės šypsotis ir vaidinti savo rolę – laimingo vyro, tėvo, senelio, kad visi matytų, koks jis laimingas. Ir dėkingas už šventę. Kad pavydėtų.

Šiandien bus nekasdienybė. Šventė. Viskas jai paruošta. Scenarijus parašytas, dekoracijos sustatytos, rolės išmoktos… Net rožė kaip pagal režisieriaus nurodymą gausiai apsipylė auksiniais žiedais, o jis staiga panoro eiti, išeiti. Bet kur, į mišką, paupiais, į kažkokio, probrėkšmais tematyto, svetimo miesto gatveles, kur jo niekas nepažįsta ir jis gali būti laisvas, neprivalo vaidinti jokios rolės. Vienas. Gyvenantis savo, o ne kažkieno kito gyvenimą.

Kaip kaprizingas vaikas nepasakė, tik pagalvojo:

– Noriu būti vienas! Vienas!

Suvokė, kad mintys neleistinai nukrypo į lankas, sudraudė save, paėjėjo apie namą, norėdamas dar kartą įsitikinti, kad viskas gerai – vakar pastatyta arka tebestovi, laukdama, kol sukilę anūkai papuoš ją gėlėmis ir balionais, įrengti atrakcionai vaikams, kad šie turėtų ką veikti ir netrukdytų suaugusiems, o didelis, spalvingas skėtis nuo saulės virš smėlio dėžės atrodo tikrai puikiai, visai kaip Turkijos paplūdimiuose, kur jis, pirmą sykį išvažiavęs uždarbiauti į užsienius, kelias savaites, kol pavyko gauti geresnį darbą, rinkdavo šiukšles. Kito tokio skėčio visam kaime nerasi.

Lyg ką mėgindamas pamiršti ar apgauti save, tyliai užniūniavo, vien sau mintyse tardamas dainos žodžius:

Vai užkilokit vartelius,

Vai ir paleiskit kurtelius,

Tegu išloja svečių pulkelį

Iš svetimos šalelės...

Nusišypsojo – na ką aš čia? Juk visi savi. Priėjęs paglostė vienintelį „kurtelį“, mažą rudą šunėką, jau seniai inkštimu besistengiantį atkreipti į save jo dėmesį, o tada pamatė seną, skylėtą, nuo ilgo naudojimo papilkavusį skudurą, kabantį ant jo pasididžiavimo, originalaus kalvio darbo turėklo – matyt kažkuri iš šeimininkių, vakar baigusi ruošą, padžiovė. Paskubom priėjo, nugriebė skudurą, tarsi bijodamas, kad kas neužmatytų tokios gėdos ir liko stovėti su tuo skuduru rankoj, nežinodamas, kur jį dėti, su nuostaba atsiminęs, kad jis gi visada čia kabėdavo ir niekam nekliuvo. Toks pyktis suėmė, susuko skudurą į kamuolį ir sviedė į šiukšliadėžę. Nepataikė. Priėjęs lenkėsi paimti, bet skausmas nudiegė juosmenį, tai taip ir liko sulinkęs klaustuku, stipriai sukandęs dantis. Skausmui rimstant, atsargiai prisėdo ant laiptelio ir susimąstė. Sakoma, kad taip prieš mirtį per kelias akimirkas pro akis prabėga visas gyvenimas.

Pamatė tėvus – mažutę, darbščią, meniškos prigimties mamą, palinkusią ties mezginiu – kiekvienas darbelis tarsi meno kūrinys, dviejų vienodų megztinių nėra numezgusi; kalbėdavusią visada ramiai, negarsiai, bet mokėjusią tuo tyliu, ramiu balsu taip įgelti vyrui, kad jis jausdavosi amžinai kaltas dėl to, kad pirmasis jų kūdikis, mergaitė, gimė negyva, o vėliau dukterų nebebuvo. Gerdavo tėvas, po kelias dienas negrįždavo namo, o paskui, tarsi užprogramuota nevilties į namus atėjo nelaimė.

Matė save jauną, tik po armijos, lakstantį motociklu, laisvą ir laimingą, kol sykį po šokių veždamas mergaitę namo nuskrido nuo kelio, jai lūžo koja. Vedė, nes jautėsi kaltas. Sunkiai skyrėsi su laisve, barėsi, taikėsi, gėrė. Kaimas jau buvo nurašęs – dar vienas pijokas. Bet sykį nubudęs ar atgavęs sąmonę kažkur laukuose, parugėj, susimąstė, kad gi savo, ne kieno kito, gyvenimą pragėrinėja. Ryžosi, nuvažiavo pas broliukus vienuolius į Pakutuvėnus, pabuvo, įveikė save ir dabar štai seniai seniai nebegeria, naminės ir kvapą užmiršo. Nesigina, bent jau nuo savęs, kad kartais pajunta, kad, vėl nutrūks, neištvers. Tada meta visus darbus ir – pas broliukus, pavaikšto ten po sodybą, pasižiūri, koks kadaise buvo pats ir kokiu vėl gali tapti ir grįžta namo. Tik jis vienas žino, kiek jam ta pergalė kainavo – nuo tada gyvena tarsi ne savo gyvenimą, susitaikė su žmonos diktatu, žino vien darbą, per skausmus, negalią. Niekada negana pinigų, todėl vėl ir vėl važiuoja į Europą jų parvežti ir neklausia, kur jie dingsta. Nesiginčija, žino, kad visada bus žmonos viršus jau visiems laikams. Negali sakyti, išgirsta ir gerą žodį, o štai šiandien jam surengta šventė. Jam vienam. Šiandien nereikės dirbti.

Trobos viduj pasigirsta žingsniai, balsai. Jis atsitiesia, sunkiai atsikelia, pasirengęs šypsotis – šiandien turi būti laimingas. Tokia rolė, negali nuvilti režisieriaus.

Prasiveria laukujos durys, ne ką aukščiau rankenos sublizga linksmos akutės ir į kiemą išsirita berniūkštis – sveikas, baltapūkis, ryškiai gėlėtais rūbeliais. Abu imasi valyti šunėko voljerą, nuo vaiko čiauškėjimo atgyja kiemas, visa gatvelė, garsai susigeria atšlaitės medžių tankmėje. Šventė!

Užsigalvojęs jis ne iš karto susigaudo ko klausiamas. Anūkas įsitveria šluotos, idant jis liautųsi dirbęs, ir kažkelintą kartą kartoja:

– Bočiau, a bočiau? Šiandien tavo gimtadienis?

Jis tik linkteli galva.

– Ar tu labai senas?

Trumpam susimąsto, bet vėl gana ryžtingai linkteli galva.

– Greit mirsi?

Įsižiūri į vaiko veidelį tarsi pirmą kartą matydamas, pakedena baltapūkę galvelę ir nieko nesako.

– Bočiau, nebevažiuok tu į tą Europą... Aš už tave nuvažiuosiu. Kai užaugsiu.

– Je, o kaip čia viskas be pinigų? – tarsi savęs paklausia.

Dabar tyli vaikas. Vargu ar išgirdo ašaras balse. Vyrai neverkia, bet jis gi kitoks, jautrus, meniškos prigimties. Į savo mamą. Ne dyvai ir pravirkti.

8. Kintančios žodžių prasmės. Stebuklas

1.religiniuose ir mitologiniuose vaizdiniuose – gamtos dėsniams prieštaraujantis reiškinys, įvykstantis įsikišus antgamtinėms jėgoms

2.nuostabus, nepaprastas, keliantis nuostabą dalykas

Lietuvių kalbos žodynas

Sekmadienio pavakarys. Palata chirurginiame skyriuje. Tyla, ramybė. Dvi moterys, laikinai atribotos nuo pasaulio, suguldytos gretimose lovose. Prieš porą savaičių jos viena kitos dar nepažinojo, rytoj išsiskirs – jaunąją, sėkmingai pagijusią, išrašys į namus, vyresnioji liks. Susigyveno, išsipasakojo viena kitai per tas dienas, kaip, jei ne ta ligoninės palata, niekada nebūtų atsivėrusios, bet vis tiek jaučia, kad žodžiai bejėgiai, jos taip ir liko du atskiri pasauliai. Susitikę trumpam, prasilenkę.

Lėtai lėtai diena smenga į vakarą, naktį. Niekas neįeina, neuždega šviesos. Moterys jos ir nepasigenda, užtenka, kiek atsišviečia iš koridoriaus pro praviras duris. Palatose šilta, jauku. Už lango ruduo, vėjas bloškia lietaus šuorus į langą drauge su paskutiniais karklo svyruoklio lapeliais ir jie lėtai slenka stiklu žemyn. Išvažiuoja, sugrįžta greitukės, jų žibintai trumpam ryškiai apšviečia palatą, vyresnioji nužvelgia voratinklį su negyva muse palubės kertelėj, paskui įsižiūri į langą, stebi tą nesiliaujantį, žiburiuojantį vandens plūdimą, auksinių lapelių kelionę žemyn. Koks grožis! Stebuklas! Kodėl anksčiau to tarsi nematydavo? Pati nesupranta – snaudžia ar būdrauja. Net mintyse neįvardija savo būsenos – paskutinės. Kas paskutinės? Valandos? Dienos? Nesvarbu. Išbūti iki galo.

Prie jaunosios lovos sėdi lankytojas – vaikinas garbanotais plaukais, matyt atskubėjęs tiesiai iš darbo, rūbai nutaškyti dažais. Glaudžiasi prie merginos peties, jos ranka retkarčiais pakedena jam plaukus. Daugiausiai tyli, tie retkarčiais tarstelimi pavienai žodžiai paliudija, kaip gražiai jų mintys eina lygia greta, tais žodžiais tik pasitikrina. Rytoj jis ją parsives į savo tėvų namus. Per tą ligą abu daug ką supratę – gyvenimą reikia branginti, tai yra stebuklas – gyventi.

Vyresnioji moteris šypsosi. Gyvenimas… Gal buvo valandėlę prisnūdusi? Taip aiškiai matė susirūpinusį chirurgo veidą – neoperuosiu, nepadės. Vėl pajunta tą keistą, paskutiniu metu nebeapleidžiantį skonį burnoj. Įvardija sau – mirties skonis. Gal vėl snustelėjo, nes dabar daktaras tikrai sėdi prie jos lovos ir tyliai klausia – kaip jautiesi? Ji nuoširdžiai aiškina, kad nė akimirkai negali pamiršti to maudžiančio židinio viduriuose ir pagauna save prašančią, vos ne maldaujančią, kad operuotų – juk tai taip parasta, prapjautų, išimtų tą kažką ir nebebūtų mirties. Juk jis chirurgas, operuoja kasdien, kodėl jos ne?

Daktaras stipriai suspaudžia moters ranką, palaiko, kol ji aprimsta, o gal tik pilnai nubunda, tada keliasi ir išeina. Jai taip gėda dėl tos silpnumo valandėlės. Gerai, kad palatoj prieblanda. Jaunieji ilgai tyli, ji net užmiršta apie jų buvimą. Negalvoti. Rytoj pagalvos apie viską. Jei tas rytojus bus.

Skyriuj girdisi šurmulys, skubūs žingsniai – atvežė naują ligonį. Kai viskas nurimsta, vyresnioji moteris apsidairo – jaunieji kaimynai saldžiai miega, sudėję galvas ant vienos pagalvės.

Vėl tyliai įeina daktaras, įsikuria ant taburetės prie moters lovos, mato, kad ji nemiega, bet neskuba pradėti kalbą. Jiedu pažįstami daug metų. Tik pažįstami. Skyriuj vėl šlepsi kažkieno žingsniai. Tarsi pabūgęs, kad kas nesutrukdytų, daktaras skubėdamas susako:

– Turi žinoti. Susitvarkyk, kol dar gali, reikalus su žmonėmis ir Dievu, jei esi tikinti... Aš tavęs neišvesiu.

Stoja spengianti tyla, paskui moteris drauge su atodūsiu apgailestaudama pasako:

– Man neduota...

– Kas neduota?

– Tikėjimas.

Daktaras pasikelia eiti, nuo durų sugrįžta, bet tik mosteli ranka ir nieko nebepasako. Išeidamas uždaro duris, lyg bijodamas, kad netikėjimo užkratas neišplistų į kitas palatas ir viską užgula tamsa. Kai grįžtanti iš iškvietimo greitukė vėl nušviečia žiburiuojantį langą, vyresnioji moteris mato dvi poras akių, iš tamsos žiūrinčių į ją. Nusisuka į sieną, atsiribodama, likdama viena su savo mirtimi ir netikėjimu.

Rytą jaunoji moteris išeina į namus. Vyresnioji su nerimu laukia vizitacijos ir labai nudžiunga, kai daktaras ateina ne vienas, drauge su jos vaikais – atvažiavę vežtis motiną, susitarę dėl gydymo miesto ligoninėj. Gal net operuos.

Atsisveikindamas daktaras patyliukais paklausia:

– Ar bent stebuklais tiki? – Taip gerai, draugiškai paklausia.

Moteris šypsosi:

– Stebuklais tai tikiu, tik labai sunku patikėti, kad tai galėtų nutikti man...

Nutiko, operavo, pagijo.

Praėjo dešimtmetis. Moteris atsitiktinai aptiko internete Gregory Lemarchal‘o dainuojamų dainų įrašą. Tai vaikinas, sirgęs nepagydoma genetine liga, nuo vaikystės tai žinojęs, teišgyvenęs dvidešimt ketverius metus ir dainavęs, dusdamas dainavęs... Sukrėtė jo dainos žodžiai, kad jis nenori vaikščioti žeme ir koks yra laimingas, žinodamas, kad iš šio, tokio nesvetingo, neteisingo jam pasaulio išeis į kitą, geresnį. Gregory nebėra, jis jau patyrė viską ir nedaug teprarado, jei ir nerado savo išsvajoto kito pasaulio, nes to nebesuvokė.

O moteris, dabar jau tikrai serganti nepagydoma, progresuojančia liga, nemigos naktim galvoja apie žodžio stebuklas prasmę. Kas yra stebuklas? Pats gyvenimas žemėje? O gal dar didesnis stebuklas yra galėjimas tikėti pomirtiniu gyvenimu? Ne kiekvienam duota.

9. Kintančios žodžių prasmės. Laukimas

laukìmas sm. (2), láukimas (1)

1. → 1 laukti

2. brš viltis

 Lietuvių kalbos žodynas

Visa esu laukimas – krištolinis paukštukas, skaidrus, trapus, perregimas. Neskraidau, nes bijau, kad bet kurią akimirką galiu pavirsti krūvele duženų, jei kas nors, tikras – pilkas kiemo žvirblis, pavasarį sugrįžtančios gervės klyksmas ar vaiko sviestas akmenėlis – užkliudytų mane ir niekas nebegalėtų iš naujo sudėlioti iš jų paukštuką, t. y. mane. Net nebebūtų galima suprasti, kieno tai būta – daikto ar gyvo padaro. Ir niekas manęs nepasigestų, nes niekas nežino mane esant – nemato manęs, perregimos. Tik retkarčiais, kai tekant saulei krištolinėj mano galvelėj šmėsteli atsiminimų šešėlis ir aš išskleidžiu sparnelius, tarsi ruoščiausi skrydžiui, nuo jų atsispindi spalvoti saulės zuikučiai ir pažadina žmonių sielas, tų, kurie nemiega saulei tekant, jas apima nerimas, tarsi būtų pamiršę kažkam atiduoti skolą. Skolas žmonės greitai pamiršta, bet jas privalu grąžinti.

Esu paukštukas, kuris nebeskraido, nebegieda. Paukštukas, kuris laukia.

Kokia prasmė būti paukščiu, jei negali skraidyti?

Nenoriu sudužti. Noriu būti nors nematoma, nors pamiršta, nors kažkuo, bet būti, kad suvokčiau pati save, jausčiau bent vieną jausmą, liudijantį buvimą, žinočiau nors savo vardą ir jį, ataidėjusį iš kažkur toli, kai ateis metas, atpažinčiau. Kokį jausmą renkuosi? Manau, kad ilgiausiai tveria laukimas. Noriu laukti, nesiliauti laukusi. Laukimas yra tai, kas lieka, kai nelieka nieko. Jis primena amžinybę ir jo pabaiga nepriklauso nuo mano valios, net, rodos, užgesęs, pamirštas jis niekur nedingsta ir pačiu neįtikimiausiu metu sugrįžta su atsakymu – ateina ir parašo nebaigtai istorijai epilogą. Jis efemeriškas, nesuvokiamas, kol neįvardinamas žmonių kalba – Laukimas. Ar girdit, kaip skamba? Laukimas... Krištolinis paukštukas.

Jis ištikimas, niekada nenuvilia, tik iš anksto niekada negali žinoti, kokia bus ta pagaliau sulaukta išsipildymo žinia – balta, kaip tuščias popieriaus lapas, kurį, staiga supranti, teks pačiai prirašyti, paslaptinga, pilna šnabždesių kaip vasarvydžio naktis, juoda, kaip vėlinių pusiaunaktis ar sodriai spalvinga, kaip rugpjūčio vaivorykštė.

Jei žinotum, ar visada lauktum?

O gal ne taip ir svarbu, ko sulauksi, gal nuostabiausias yra pats Laukimas? Kol dar neišsipildė, kol dar epilogas neparašytas. Kol dar tik laukimas... Jame telpa viskas, visi kelio vingiai, svajonės, jausmai, galimybės, žodžiai, atradimai ir praradimai, laimė ir negandos. Tai iš jų Atsitiktinumas, taip pat, kaip Temidė užrištom akim, parinks vieną variantą ir nuosprendis įsigalios. Tik Laukimas neleidžia gyvenimui tapti praeitimi. Kai epilogas jau parašytas, siužetas nebepakeičiamas. Ateities nebelieka.

Staiga mano krištolinę širdelę suspaudė niekada iki šiol nepatirtas nerimas – šiąnakt žodis Laukimas pakeitė prasmę, supratau, jis prarado savo amžinumo dimensiją. Ėmiau kalbėti, kalbėti kaip maldą – Laukime, paskubėk! Man baisu – pavėluosi, nes juk gali taip nutikti, kad pirma, negu tu, aplankys mane tai, ko nelaukiu. Toks nepatikimas, grėsmingas šis iš lėto auštantis rytas!

Jei mirtis ateitų pirma, tebūnie testamentas: tą mano taip lauktą meilės žodį, kaip atsaką į keistą, pavėluotą mano meilę, negrąžink siuntėjui su užrašu „adresatas nerastas“, o nunešk tam, kas mažiausiai jo vertas. Tepažįsta ir jis Laukimo palaimą.

10. Kintančios žodžių prasmės. Laikas

1. nuolat besivystančios materijos egzistavimo forma

2. trukmė, tos trukmės tarpas, matuojamas amžiais, metais, mėnesiais, dienomis, valandomis ir pan.

3 – 11 <…>

Lietuvių kalbos žodynas

Įrašyta tiek daug žodžio prasmių, o tai rodo, kad reiškinys sunkiai apibrėžiamas. O dar kiek išvestinių terminų! Mėginta išmatuoti mato vienetais, sukarpyti smulkesniais ar stambesniais gabalais, bet laikas nesiduoda sugaunamas, apribojamas riboženkliais. Kas galėtų tiksliai pajausti, pasakyti kada baigėsi ruduo ir prasidėjo žiema? Todėl kaskart iš naujo nustembame: o juk jau iš tiesų atėjo pavasaris, užaugo vaikai, praėjo gyvenimas... Bet kada tai įvyko?

„...matuojamas amžiais, metais, mėnesiais, dienomis, valandomis ir pan.“ Čia dar būtinai reikia įterpti sekundėmis, kurios yra bene mažiausias jau suvokiamas matas, ir šviesmečiai, kurie nebeaprėpiami vieno žmogaus patirtimi. Man nuostabiausias lietuviškas laiko apibrėžimas – akimirksnis. Tai laikas, per kurį išnyksta dabar esanti būtis po nuleistais akių vokais ir sukuriama nauja, atrandama atsimerkus. Per jį, akimirksnį, viskas ir įvyksta.

Sugrįžta atsiminimas iš vaikystės. Mudvi su babūne parėjom iš laidotuvių, susėdom jos kambarėly nė nepersivilkusios išeiginių rūbų, tebelaikydamos rankose maldaknyges – jos didelė, stora, ne dažnai, tik ypatingom progom išsikeliama iš kuparo, mano mažutė, švelniais, odiniais viršeliais, dovanota krikšto mamos. Tylėjom. Keista, net man nesinorėjo kalbėti, ko nors paklausti – jaučiau, kad babūnės mintys kažkur toli toli. Sekiau laiką – kai susėdom, senas laikrodis girgždėdamas išmušė valandas, paskui dar ir dar po ketvirtį valandos, bet man buvo svarbiau ne tiek laikrodis, o kiek paplatėjo saulės apšviestas ruožas ant sienos ties babūnės lova, vos vos įspindęs, kai mudvi parėjom ir jau pasislinkęs per gerą sprindį.

Paskui babūnė tarsi nubudo, apsidairė ir, kadangi daugiau nieko nebuvo, manęs, vaiko, paklausė:

– Tai kaip aš dabar gyvensiu, palaidojusi paskutinę draugę? Kaip tuščia... Kad bent nebeilgai.

Aš nežinojau ką atsakyti, tai ir toliau tylėdama spoksojau į saulės apšviestą ruožą ant sienos ir man pasirodė, kad laikas sustojo. Tos draugės aš dorai nė nepažinojau, tik žinojau esančią, nes babūnė kartais sekmadieniais pavalgiusi pietus išsiruošdavo kažkur į miestą. Niekada nevadindavo draugės vardu, nieko apie ją nepasakodavo. Tai buvo jos vienos gyvenimas. Kartais, taip pat sekmadienių popietėm, pas mus ateidavo moteris žilais, menkais plaukeliais, bet gražiu, skaisčiu veidu, apsirengusi tokiais pat kaip babūnės senamadiškais rūbais. Ji persimesdavo keliais sakiniais su teta, kartais pagirdavo mane, kad augu, gražėju, tada užsidarydavo abi babūnės kambarėlyje. Man nuo to pagyrimo pasidarydavo nejauku, pajusdavau, kad esu nereikalinga ir susiprasdavau išeiti. Keista, niekada aš, pagarsėjusi smalsutė, nesu pasidomėjusi apie ką juodvi kalbėdavosi, tik kartais išgirsdavau juoką – ne dažnai gyvenime babūnė juokdavosi, dar rečiau verkdavo. Tie pašnekesiai su drauge buvo bene vienintelė privati babūnės teritorija ir aš į ją nesibraudavau. Paskui juodvi pavaikštinėdavo po darželį, apžiūrėdavo gėles, pasidairydavo po daržus ir babūnė palydėdavo draugę ligi kryžkelės į bažnyčią, pastovėdavo, kol sulaukdavo paskutinio mostelėjimo atsisveikinant, ir jau nebe gatve, o takeliu per sodą neskubėdama pareidavo namo.

Dabar paskaičiavau, kad po to babūnė dar gyveno ne mažiau kaip dvidešimt metų. Viena tuščiame pasaulyje. Niekada negalvodavau, kaip ji tame pasaulyje jausdavosi. Iki dabar. Matyt viskam turi ateiti laikas.

Šią vasarą vieną sekmadienio popietę sėdėjom mudvi su drauge ir jos vyru jaukiam pavėsy prie jų namo, bendraamžiai, kaip kaimynas juokais sakydavo – „kešimtų gimimo“. Keturiasdešimtų gimimo – visas karo, pokario kartos tarpusluoksnis. Kalbėjomės apie miestelio praeitį, atsiminėm linksmas ir skaudžias istorijas, žmones, jų charakterius, kas kuriame name gyveno, kas ką mylėjo, kas su kuo giminiavosi, draugavo ar pykosi. Gera buvo atsiminti, gera kalbėtis – neskubant, pasitikslinant, jaučiant, kad visų mintys sukasi apie tuos pačius dalykus. Ir viskas buvo taip tikra. Pritilom, susimąstėm. Staiga visi vienu metu prabilom apie tai, kad daugumos tų žmonių nebėra, minėjom vardus, tarsi eitume gatvėmis nuo namo prie namo – mirusiųjų, našlių miestas. Tebestovi namai, užaugo maži buvę medžiai, veikia įstaigos, parduotuvės, bet miestelis tuščias, mūsų miestelis, nes beveik nebėra mūsų kartos ir vyresnių žmonių. Taip, turbūt, pasijunta žmonės, užklydę į apleistus miestelius Černobylio prieigose – tuščias pasaulis.

Na tai kas, kad gatvėmis vaikšto žmonės, jauni ir senesni, bėgioja vaikai, kad vakarais šviečia namų langai, o miestelio aikštėje po istoriniu Vytauto didžiojo ąžuolu šurmuliuoja kultūriniai renginiai, tas pasaulis jau ne mūsų, laikas nuskubėjo kažkur, o mes klaidžiojam jo neatpažindami, neberasdami, nustembam, jei pasisveikina sutikti vaikai – jie žino kas mes esam, o mes beviltiškai mėginam atsekti jų veiduose pažįstamus bruožus jų tėvų, senelių. Keičiasi ir kalba. Vis rečiau minim žodžius vakar, pernai. Papilkavusioj dabarties kasdienybėj mums nebėra nieko įdomaus, todėl visos mūsų mintys kažkur toli, o pamėginę paskaičiuoti, kiek gi laiko praėję nuo to ar kito įvykio, nustembam, kad viskas matuojama dešimtmečiais, o tai, baisu net garsiai pasakyti – ir visa puse šimtmečio. Ko tad stebėtis, kad paminėję visuotinai žinomus dalykus, buvusius, mums atrodo, taip neseniai, staiga suprantam, kad aplinkiniai, o ypač vaikai, apie tai nieko nežino – didžiosios dalies jų tuomet dar paprasčiausiai nebuvo. Aplinkiniams tas praėjęs mums duotas laikas jau taip pat tapęs terra incognita. Jie tariasi viską žiną, suprantą, bet mes tai matom, kad gi klysta, o gal yra suklaidinti ir mums norisi šaukti:

– Ne, buvo ne taip!

Ir pasakoja senukai, jei tik randa kas klauso, apie buvusį savo laiką:

– O buvo taip… – kiekvienas savo tiesą. Arba skrebina plunksna ar klaviatūra, rašydami atsiminimus, kol suvokia, kad papasakoti neįmanoma, tai reikia išgyventi. Paskui lydi į kapus paskutinius draugus ir lieka gyventi tuščiam pasauly, jei lieka, jei neišeina pirmi, nes jaunystės draugų niekas negali pakeisti. Išeinantys išsineša savo laiką.

11. Kintančios žodžių prasmės. Tėkmė

1. vandens srovė upėje. 2. upė, upelis 3. (upės) vaga 4. duburys gilesnėje upės ar pelkės vietoje 5. žema pieva tarp dirvų 6. (laiko) bėgimas, slinkimas 7. kryptis, linkmė

Lietuvių kalbos žodynas

Pirmą kartą šiemet mano rašomoje datoje iš karto antra mėnesio, metų diena. Pirmoji pralėkė taip greit, jog nepaliko jokio rašytinio įspaudo, tam pritrūko laiko. Paliko tik atmintį, vaizdus sąmonėje. Keisti, taupūs, netgi šykštūs šių metų naujametiniai fejerverkai. Pritilęs pasaulis. Gal nusigandęs? Gal nebeturintis pinigų? Gal nebematantis priežasties džiūgauti? Iš už namo kertės išpuolusi mažo berniūkščio figurėlė, jo paleista vienintelė ne tiesiai aukštyn nuskriejusi menkutė pliauškė, bendram triukšme likusi niekieno neišgirsta, tepasiekusi tik pusiau vienintelio kiemo beržo augumo ir užlūžusi – taip ir likusi laiko tėkmėj kaip kažkieno pirmas bandymas. Besiblaškantis pulkelis benamių kačių – kažkas sutrikdė įprastą tvarką, niekur nebėra tylos ir ramios kertelės.

Stovėjau basa, sena, žila moteris, žvarbstanti po naktinukais prie kažkurio, vieno iš daugelio, tamsaus daugiaaukščio namo lango, stebėjau vyksmą gatvėje ir nė akimirkai nepamiršau savo beprotystės. Ką aš padariau? Ką aš padariau! Ką aš padariau... Kas pasikeitė pasauly nuo to, kad mano gyvenimas sugulė knygon?

Kažkada, dar mokinukai, buvom ekskursijoj cukraus fabrike. Mus lydėjęs gidas, senas, raišas vyras, prieš pradėdamas kalbėti, į tuščio kambario vidurį atitempė pusmaišį ir išpylė, tiesiog ant grindų, krūvą rudo cukraus. Kurį laiką nieko nevyko, paskui cukrus atgijo, ėmė krutėti, sklisti, bet gidas mus nusivedė. Nueidama atsigrįžau – cukrus buvo gyvas! Baigę ekskursiją sugrįžom į tą patį kambarį – visos jo grindys buvo padengtos lygiu, plonyčiu cukraus sluoksneliu, o krūvos nebebuvo – išsivaikščiojo. Gidas tiek tepaaiškino, kad išvalytas cukrus tos savybės netenka. Manykit ką norit.

Tą matytą vaizdą man priminė iš leidyklos atvežta krūvelė knygų, sukrauta tiesiog ant grindų – pradžioj rami, bet netrukus atgijusi, pradėjusi išsivaikščioti – ryšuliais ir pavienėm knygom, mažėjanti. Procesas jau nesustabdomas. Vakar naktį, pirmą naujų metų naktį, paėmiau vieną egzempliorių ir ėmiau skaityti – kaip ne savo, kaip svetimą. Išaušo, o aš vis skaičiau, atsitraukdama tik kad atskyčiau į šventinius sveikinimus, su siaubu tik dabar aptikdama klaidas, suvokdama menkumą – primityvaus, nevalyto savo gyvenimo. Kaip noriu, kad ji, knyga, būtų ne tokia, bet ji negali būti kitokia, nes toks, ne kitoks, buvo gyvenimas, toks, ne kitoks mano gebėjimas rašyti. Nereikėjo, vai nereikėjo iškratyti cukraus iš maišo!

Ir jau nieko nebegalima ištaisyti. Visa viltis, kad pasaulio atminty taip ir teliksiu kaip menkas, kreivas tos vaiko paleistos pirmos pliauškės pėdsakas tarp Vilniaus namų. Beržas, kad ir kaip stiepėsi, nepraaugo miesto mūrų, kibirkščiuojantis mažučio berniūkūčio šūvio pėdsakas nesiekė nė tiek. Iš už namo išėjo vaiko tėvas, pašaukė jį, bet jis negirdėjo, stovėjo pasviręs į priekį, negalėdamas patikėti, kad iš viso ilgo laukimo tik tiek to išsipildymo blyksnio ir tebuvo – žybtelėjo ir užgeso.

Tėvas pakėlė vaiką, pasibruko po pažasčia ir nusinešė. Laikas taip pat nusineša viską, tik ne visada kaip mylintis tėvas. Šiandien jau sausio antroji. Džiugina tai ar liūdina?

12. Kintančios žodžių prasmės. Beprotybė

beprotýbė sf. (1) DŽ; LL245 kvailybė

Lietuvių kalbos žodynas

Nubudau apie pusiaunaktį. Niekas nepažadino, tiesiog mano metuose vis mažiau to miego ir bereikia. O gal tai paukščiai kalti – jų daugybė peri neprižiūrimo mano sodo šabakštynuose, tikras rojus, kuriame jie trumpomis saulėgrįžos naktimis kliauga migę nemigę bemaž nesustodami čia pat, prie atviro mano lango. Nedegu šviesos, klausausi, mintiju. Vakar į svetainę įkėliau konkursinį haiku. Ne pirmas kartas, bet šį sykį kažkas suneramino – nors ir skaitomas, jis kažkodėl buvo beveik nekomentuojamas. Kas negerai? Ne pirmi metai mėginu pajausti haiku dvasią, taupiais, magiškais žodžiais įkalintą trumpučiame trieilyje – jau, jau, rodos, pagausiu, bet kažkas tarsi pakeičia žodžių prasmes ir haiku nublunka, nesuskamba, nesužiburiuoja prasmėmis. Bet kodėl vakar, prieš įkeldama, to nesupratau?

Sunerimusi įsijungiu kompiuterį: „Lyrika. Haiku nekvepia.“

Komentarą parašęs jaunas žmogus teisus. Nuklystu į savo minčių lankas, o jos, tos mintys, užplūstančios ne pirmą kartą, toli gražu nelinksmos ir man labai reikia žmogaus, kuriam jas galėčiau išsakyti, bet tokio neturiu, todėl kreipiuosi į jus visus, nes jaučiu, kaip po truputį liaujatės buvę man gyvais, realiais žmonėmis, iš kurių tikėčiausi supratimo. Man tik reikia klausytojų, nes jei jau imsiu kalbėtis pati su savim, tai bus paskutinė išprotėjimo stadija. Kol kas man dar reikia kalbėjimo kažkam, esančiam, bet tas mano kalbėjimas nėra nekalta pramoga nei man, kalbančiai, nei jums, jei klausysitės, todėl jaučiu pareigą įspėti jus, kad būtumėt atsargūs ir mano kalbėjimą vertintumėt su išlyga amžiui ar ir visai atsiribotumėt. Mielai jums pagelbėčiau, išvaduočiau nuo savęs, bet nuo mano gerų norų vis mažiau kas bepriklauso, net ir suprasdama savo ryškėjančią silpnaprotystę, vis tiek kalbu, kalbu ir negaliu sustoti, nes baisu likti vienai, todėl prašau, neteiskit negailestingai, nes aš kalta vien tuo, kad esu gamtos dalis ir pavaldi jos dėsniams. Kaip, beje, ir jūs, tik kiekvienam savas laikas.

Mano girgždantį vežimą, į kurį kantriai kroviau viso gyvenimo derlių, šią naktį netikėtai išvertė toks niekingai mažas akmenėlis – parašytas nevykęs konkursinis haiku. Nežinau, ar jį paskaitėt. Patikėkit, problema kur kas gilesnė, tik kaip ją išsakyti žodžiais, kurių prasmės keičiasi?

Gamta nežino ramybės būsenos, ji yra amžinas judėjimas. Ji nežino ir judėjimo tiesia linija, tai gali būti tik akimirkos atsitiktinumas; viskas yra bangos, judėjimas sinusoide su tendencija į nykimą. Ne išimtis ir žmogaus gyvenimas – tai tik viena sinusoidės banga su teigiamomis žymėmis – gimimas, kilimas, nykimas ir mirtis. Jei sutinku su tuo, ką pasakiau, turiu pripažinti, kad ir mirtis negali būti statinis dydis, tai tik koordinatės kirtimo momentas, po kurio seka tolimesnis judėjimas, tik jau su minuso ženklu. Iš to prašosi loginė išvada – jei yra realusis gyvenimas, tai ir pomirtinio negali nebūti ir abu jie, tiek realusis, tiek pomirtinis, gali kartotis.

Asmenybės nykimas ar paprasčiau, sąmonės gesimas, taip pat nevyksta nuosekliai, užtemimus keičia laikini prašviesėjimai, kurių metu žmogus gana aiškiai gali suvokti savo būseną ir ateities perspektyvą.

Jaučiu, kaip kaskart vis gilyn ir gilyn brendu į beprotybę, bet tik šį rytą eilinio sąmonės prašviesėjimo metu pajutau ir aiškiai suvokiau, kad ir į ją, beprotybę, kaip ir į mirtį, reikia išeiti vienai. Nevalia išsivesti nieko kito. Bepročiai dažnai būna stiprūs – kiek istorinių asmenybių, filosofų, rašytojų, sirgusių psichikos ligomis, drauge su savim į pražūtį, į klaidą nusivedė minias? Jei jų elgesį dar galiu suprasti ir pripažinti nepakaltinamais, tai niekaip nesuprantu, kodėl vieno bepročio klausosi ir klauso minios psichiniai sveikų žmonių? Ir juo akivaizdesnis absurdas yra jų skelbiamos idėjos, tuo stipresnio reikia sukrėtimo, kuris priverstų žmones atsikvošėti, pažvelgti į save tarsi iš šalies ir pasakyti – karalius nuogas.

Kyla natūralus klausimas, kieno kaltė ir atsakomybė už nusikalstamus, sveiku protu nesuvokiamus procesus, vykstančius žmonių visuomenėje, yra didesnė – išprotėjusių vedlių ar jais sekančių tariamai psichiniai sveikų žmonių minios? Ir kodėl žmonija nepasimoko iš tokių, rodos, akivaizdžių savo klaidų? Ji kitaip negali, nes veikia tas pats sinusoidės principas? Todėl kartojasi karai, kuriamos ir vėl sunaikinamos civilizacijos, meno šedevrai? O gal pasaulis apgyventas bepročių ar tik atitinkamais periodais išprotėja?

Lemtie, neskirk, prašau, man ilgo gyvenimo, kad netektų dar kartą pamatyti išprotėjusį pasaulį; geriau tegu tai ištinka mane vieną.

už mano lango

paukščiai žadina dieną

šlovė gyvenimui!

13. Kintančios žodžių prasmės. Gerumas

 Gerùmas → 1 geras.

1. malonumas, palankumas

2. dorumas, tikimas, naudingumas

3. stiprumas, tvirtumas, pajėgumas

4. sveikuma

Lietuvių kalbos žodynas

Ji sėdi skverely ir nieko neveikia. Taip keista – nieko neveikti. Gal tai ir netiesa, kad nieko – ji galvoja, o tai juk taip pat darbas, kartais daug sunkesnis už tuos, kuriais buvo užpildytas gyvenimas, visos dienos, o tai ir naktys. Už darbus, kuriuos, kartais tokius nepakeliamus, sekinančius dirbo su pasimėgavimu ir ne sykį pagalvodavo, jog neteisinga, kad už tai dar moka algą ir, būna, atsidėkoja – gėlėmis, saldainiais. Dažnas pasako – tai tau, už gerumą. Koks čia gerumas – dirbti mėgiamą darbą? Ji kaskart pasijusdavo nejaukiai – kaip čia išeina, ji parduoda, išmaino gerumą į gėles, saldainius, o tai, ne be to, kartais ir pinigus? Juk norėjo tik duoti, o žmonės to kažkodėl nesupranta ir mano, kad jei niekuo neatsilygins, tai ji nebus gera? Ko vertas nupirktas gerumas?

Buvo darbai, kurių nemėgo, bet privalėjo nudirbti, nors už juos retai kam ateidavo į galvą mintis bent pasakyti ačiū ir jie atrodė tokie beprasmiški, nepabaigiami, suryjantys laiką ir jėgas. Rodos suplovei indus, nuvalei viryklę, bet pavalgė šeimyna vakarienę ir viskas kartojasi. Išskalbei rūbus, bet sugrįžo vaikai iš miškelio žaidę karą ir dainelė iš naujo, reikia skalbti, o tai ir lopyti, pasiūti, išvirti, nupirkti, numegzti, išklausyti. Vietoj to, kad paskaitytum knygą, išeitum kur į žmones. Ar paprasčiausčiausiai taip, kaip dabar pasėdėtum skverely. Ką nors iš gyvenimo pasiimtum sau, o ne viską atiduotum kitiems. Sau – tik retkarčiais. Vogčia. Tik minutes, kurios atliko nuo kitų. Jei atliko. Net neįsivaizduojant, kad galėtų būti kitaip, kad kas nors kada nors galėtų pasikeisti. Iki Brisiaus galo.

Nejau dėl to buvo verta gyventi? Tai vedė į nužmogėjimą, savęs susinaikinimą ir jau seniai nebebuvo gerumas, dalinamas žmonėms, o tik desperatiškos pastangos ištverti. Jėgos seko, bet tai jautė, žinojo tik ji pati – kažkas turėjo įvykti.

Kaimo žmonės turi sukaupę daug išminties ir moka ją išsakyti taupiai, negražbyliaudami.

Suvežė šieną. Sukrovė ant tvarto. Kai baigė darbą, jau temo. Išvažiavo šieną parvežusi mašina, nuėjo namo iškrauti talkinęs kaimynas vaikinukas, vyras iš pašto dėželės išsitraukė laikraštį ir nuėjo prigulti, išsilakstė savi vaikai – užšventė, jiems darbas baigtas o ji, likusi viena, stovėjo atsirėmusi grėblio, nebeturėdama jėgų sugrėbti pakratus, bent sustumti į pasienį ir su siaubu galvojo, kad jos dar laukia visi kasdieniniai namų ruošos darbai, o kiekviena kūno ląstelė šaukėsi poilsio, atsisakė paklusti, išgirsti proto balsą – reikia! Ir protas tarsi pristigo argumentų – kam viso to reikia.

Nuo gretimo namo priebučio laiptelio pakilo senutė, priėjo, paėmė saują šieno – sausas, kvepiantis, neišlytas. Taip giedrai nusišypsojo – gal atsiminė savas šienapjūtes – ir pasakė:

– Tai darbai viršų paėmė?

Patylėjo. Paskui tarsi sugrįžo iš kažkur toli, idėmiai pažiūrėjo:

– Šį kartą dar atsilsėsi. Vieną kartą nebepraeis.

Paėmė iš jos rankų grėblį, sugrėbė kupstelį pabirų:

– Duok, nusinešiu savo triušiams?

Ji tik linktelėjo galva ir nuėjo, kad senoji nepamatytų ašarų. Gerumas.

Viską, atrodo, galima pakelti; gerumas įveikia. Tai nuostabus žodis, tai gerasis burtininkas. Jis pravirkdo palengvėjimo ašarom ir sugrąžina prasmę.

Dabar ji sėdi miestelio skvere, ilsisi pusiaukelėj iki namų ir mintija – kada buvo ta diena, kai suprato, kad darbai galutinai paėmė viršų ir jau nebepraeis. Kažkaip viskas supuolė vienu metu – išvažinėjo į savo gyvenimus vaikai, bendradarbiai išlydėjo į pensiją, prispaudė ligos ir ji su nuostaba aptiko, kaip toli jos namai nuo miestelio centro, parduotuvės, ambulatorijos ir dar vis tolsta, ji nebepajėgia pareiti neilsėjusi, koks sunkus tas nusipirktas kepaliukas duonos ir dar šis tas, kai reikia parsinešti, nors tik sau vienai, o juk būdavo didžiules rezgines partempdavo iš miesto – nemenkai šeimai. O mašinyčių tiek daug, jose pažįstami veidai, bet jos visos pro šalį, pro šalį. Kad taip kas sustotų, pasisiūlytų pavėžėti… Kur prapuolė gerumas? Dabar, kai jai jo reikia?

Sykį viena mašinytė sustojo, žmogus, kuriam tarsi ir nieko gero nėra padariusi, plačiai atvėrė dureles:

– Sėsk, parvešiu! Matau, nelengvai klumpes beneši – ir šypsosi.

Kai važiuota, taip netoli namai – štai pirmas kelio posūkis, gaisrinė, dar posūkis, o ji nespėjo suvokti, ko nori to gero žmogaus paklausti, kažko, kas jai labai svarbu. Sustoja ties įvažiavimu į jos kiemą, bet ji nelipa, vis dar mėgina surinkti žodžius. Žmogus juokiasi:

– Ką, negerai? – ir privairuoja prie pat durų. Paskui surimtėja:

– Neturėtum pėsčia vaikščioti, visi mes tau skolingi už gerumą...

– Jei supranti, kodėl ir tu tiek kartų važiavai pro šalį, pirmąkart sustojai? – ir įsižiūri jam į veidą. Žmogus įtemptai galvoja, paskui mėgina aiškinti, gal sau, gal jai:

– Žinai, ko gero todėl, kad tokia mintis neatėjo į galvą, jog tokia geležinė moteris gali būti reikalinga pagalbos. Mes juk visada jos laukėm iš tavęs, nesusimąstydami, ar tu beturi jėgų duoti...

Nuo tada tarsi kas būtų atrišęs maišą, tik ji niekaip negalėjo priprasti, vis atrodė, kad nepelnytas tas žmonių gerumas, o ji niekuo nebegali atsimokėti, jautėsi kažkuo kalta, ne kartą ir ašaros imdavo tvenktis, ir būdavo gėda, kol kartą buvusi jos dukros bendramokslė pasisiūlė atnešti jai knygų iš bibliotekos – juk nearti pačiai suvaikščioti. Pastebėjo mergaitė tas ašaras, bet tąsyk nieko nepasakė, tik tarp atneštųjų knygų išskyrė Nabokovą – čia rasit minčių, kad nereikia būti egoiste ir visą gyvenimą darius gera kitiems dabar atimti iš kitų teisę tai daryti. Tai neteisinga. Gal Dievulis jus todėl ir laiko žemėje, kad žmonės turėtų galimybę daryti gera.

Ir kada ta mergiščia su plonom kasytėm ir močiutės numegzta suknele suspėjo išaugti į tokį protingą žmogų?

Skverelio taku eina žmonės, kalbina, išblaško jos mintis, bet ji vis grįžta prie savo pamintijimų apie gerumą. Tuo žodžiu įvardijamas toks įnoringas reiškinys, kad kartais suabejoji jo buvimu, o kartais jis patvinsta, kaip pavasario upeliai ir nuplauna visas nuoskaudas… Kokiais keliais vaikšto gerumas?

Vėl sugrįžta atsiminimai.

Vieną pavasarį ji nebepaprašė kaimyno suarti daržą – vis tiek nebepajėgia prižiūrėti, tik gėlyno pašaly pasibėrė salotų, krapų, pakaišiojo svogūnų. Pro šalį eidama bepasigrožėdavo kaimynų daržais, paganydavo savo žemdirbio sielą, o rudenį į kiemą įsuko mašinytė. Įsižiūrėjusi savo žemežiūrėm, ji atpažino vairuotoją, šyptelėjo atsiminusi, koks skustagalvis išdykėlis, pedagogų siaubas kadaise buvo tas dailus, protingas žmogus ir senu papratimu paklausė:

– Kuo galiu padėti?

– Geriau parodyk, kur sukrauti – ir ima iš bagažinės didžiulį glėbį nurautų subrendusių pupelių – išsiaižyti, tikiuosi, dar gali pati? Atsimeni, pirmais metais po mudviejų su Aldute vestuvių davei jai pupelių sėklų, tą pačią sėklą ir išlaikėm, o juk kiek metų, jau mūsų vaikai užaugo.

Taigi, sėjo pupeles, o išaugo gerumas.

O štai žmogus, kurio likimas anais laikais du kartus buvo jos rankose ir ji nepabijojo padėti, negalvodama, kuo tai gali atsirūgti jai pačiai, atsimokėjo tokia niekšybe, kad net bjauru atsiminti.

Prieina vaikinas ant piršto sukinėdamas mašinos raktelius:

– Mama liepė paklausti, gal galim parvežti jus namo – ir parodo kelkrašty sustojusią mašinytę. Tą mamą ji pažįsta, o štai vaikinuko vardo jau neįsiminė, daug jų buvo.

Valandėlę dvejoja – dar taip norėtųsi pasėdėti po senuoju ąžuolu, sodintu Vytauto didžiojo metais, šnektelti su praeinančiais žmonėmis, bet keliasi ir eina prie mašinytės – tebūnie gerumas! Vis tas Nabokovas kaltas, įrodęs, kad jis, gerumas, nėra kieno nors monopolis.

14. Kintančios žodžių prasmės. Menas

1. menas 

1. kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais

2. kuri nors kūrybinio tikrovės atspindėjimo vaizdais sritis

3. mokėjimas dailiai, nepriekaištingai, gerai ką daryti, meistriškumas

◊ júodasai mẽnas: magija.

mẽnas 

1. užminimas, mįslė

2. atmintis

 Lietuvių kalbos žodynas

Žodyne išvardinta visa eilė meno rūšių, paminėtas net menas kariauti. Gal ir žudyti – menas? Nepaminėtas tik pats subtiliausias iš menų – menas gyventi, bent išgyventi. Ir kažkuo giminingas – menas gydyti. Kūną ir sielą. Menas suprasti, jausti, būti kartu.

Ir vis tik neatsakyta, trumpai, tiksliai ir aiškiai – kas gi yra menas, o su žodyne jo apibrėžimui panaudotais terminais negaliu sutikti, nes meną apibūdinti tik kaip tikrovės atspindėjimą vaizdais ar to atspindėjimo sritis, tegu ir įvardintą kūrybiniu, yra per siaura. Juolab mokėjimas dailiai, nepriekaištingai, gerai ką daryti, meistriškumas greičiau apibūdina amatą, o ne meną. Meną įvardinčiau kaip kūrybos sinonimą, aukščiausią jos kategoriją. Tuomet nebetinka ir pats žodis mokėjimas, nes išmokti galima tik vaizdavimo techniką – natų užrašymą, spalvų derinimą, kalbą, balso moduliaciją, bet kūrybinės minties, gimdančios meną, išmokti ar išmokyti neįmanoma, ji arba yra, arba ne. Ji gimsta proceso metu ir kiekvienu atveju yra nauja, ne atkartojimas, ne serijinė gamyba. Ji gali egzistuoti tik būdama laisva, jokiame soc. realizmo metode jos neįkalinsi, neapibrėši tarnybinėmis instrukcijomis, nurodymais, štampais.

Kompozitorius ir instrumentas, dailininkas ir dažų paletė, poetas ir skaitytojas – nepavaldūs laikui, raiškos formai, taisyklėms, nurodymams, netgi mokslo įrodymams. Visa, kas yra realybėje, gali tarnauti menui, bet negali jam vadovauti, nurodinėti.

Gydytojas ir ligonis. Jų santykis – amatas ar menas? Kaip pažiūrėsi.

Pasuku į savo gatvelę. Giliai susimąsčiusi tipenu smulkiais žingsneliais, visa esybe jausdama vasaros pavakarės jaukumą, kaimo tylą, šilumą – viskas iki skausmo pažįstama, sava. Dar kartą atsigrįžtu, bet nebepamatau būrelio žmonių, su kuriais ką tik atsisveikinau. Tarsi likau kažko nepaklaususi, kažko nepasakiusi. Gal nė nereikia, taip tegu ir lieka?

Šypteliu viena sau atsiminusi studentiškus metus – taip aiškiai matau didžiąją auditoriją, dar bemaž nepažįstamus draugus, nes tai pirmas kursas, mažą dėstytojo anatomo Artūro Jurgučio figūrėlę. Gal sąmoningai, norėdamas sumažinti įtampą, žinodamas, kaip nemėgsta studentai to sauso anatomijos mokslo ir bijo egzamino, prieš pradėdamas pirmąją paskaitą jis papasakoja linksmą istoriją kaip buvo kuriamas medicinos mokslas.

Bemaž kiekviename kaime būdavę pastabesnių, galvotų žmonių. Šiltinės epidemijos metu susirgęs kaimynas šiaučius atėjęs pas tokį žiniuonį prašyti pagalbos, o tas, pirmą kartą susidūręs su tokia epidemija, nežino nei kas tai per liga, nei kaip ją gydyti, bet juk reikia ką nors ligoniui patarti, tai ir patarė, kas pirmiausiai šovė į galvą:

– Valgyk lašinius.

Šiaučius pagijo. „Daktaras“ pasižymėjo savo užrašuose: „Lašiniai nuo šiltinės tinka šiaučiui“.

Ta pačia liga susirgo kriaučius. Žiniuonis jau drąsiau gydymui skiria lašinius, bet kriaučius numirė. „Daktaras“ užsirašė: „Lašiniai nuo šiltinės tinka šiaučiui, bet netinka kriaučiui“.

Dabar tai kelia šypseną, bet iš esmės niekas nepasikeitė – visa ko pradžių pradžia yra betarpiškas stebėjimas ir sugebėjimas pasinaudoti patirtimi, kuri vis turtingėja, mokslas patvirtina ar paneigia jos teisingumą, bet genialiausi atradimai padaromi prie ligonio lovos.

O, kad šiandieniniame gyvenime viskas būtų taip paprasta!

Parėjusi į savo kiemą neinu vidun – tokia jauki pavakarė, tai įsikuriu ant apsamanojusių verandos laiptelių prie baigiančio žydėti jazmino krūmo ir nuklystu į atsiminimus.

Kažkada, seniai, prieš kelis dešimtmečius, darganotą žiemos dieną į mano kabinetą atėjo jauna, kaip reta graži, sveika moteris, atsisėdo, pasidėjo ant kelių sunertas rankas, kaip daro labai pavargęs žmogus, sunkiai atsidūsėjo ir pasakė:

– Daktare, gelbėk, nebegaliu!

Tada buvau jauna, ne kažin kiek tos gyvenimiškos, o dar mažiau profesinės patirties, tai tik pati sau pagalvojau – kas tai per liga ir kuo ji gydoma – nebegaliu? Kol susivokiau, ko čia dar paklausus, moteris pati ėmė pasakoti, šokinėdama nuo vienos problemos prie kitos: dirbanti fermoj melžėja, į darbą reikia išeiti vos ne tuoj po pusiaunakčio, du vaikai pradžioklinukai, vienas į mokyklą dar neina, kol didieji išsiruošia į mokyklą, mažasis dar miega, paskui pareina ji, o kai reikia išeiti į vakarinį melžimą, vyresnieji jau būna grįžę. Vyras susirgo šizofrenija. Ne, nėra agresyvus, bet išsimiega, kol ji darbe, kai sugrįžta, jis be perstojo kalba, reikalauja dėmesio sau, neleidžia miegoti. O juk jai vienai reikia ir visus namų darbus nudirbti, kur dar kolūkio burokų normos, šienapjūtės, bulviakasiai? Dabar vaikai susirgo. Ne, gydytojo nereikia – vėjaraupiai. Nebegaliu! Bent valandą, dvi ramiai pamiegoti!

Dar tik ruošiausi klausti, o kuo aš galiu padėti, kai moteris paprašė:

– Būk gera, daktarėle, paguldyk vyrą nors trumpam čia, į mūsų kaimo ligoninę. Į „durnyną“ gulti nesutinka, esąs protingas o čia prikalbinau. Kai tik galėsiu, pasiimsiu. Su kitom bėdom susitvarkysiu pati. Bent keliom dienom!

Tiek maldavimo buvo moters akyse, kad nieko nebeklausiau. Netrukus kolūkio sunkvežimis sustojo prie ligoninės, moteris kaip mažą vaiką paėmusi už rankos atvedė savo vyrą, paskui nuvedė į palatą. Surašiau ligos istoriją – radikulitas... Kasdieninių vizitacijų metu nieko neklausinėdama išklausydavau sveikutėlius plaučius ir paieškodavau skausmingų taškų greta stuburo. Neilgai trukus sunkvežimis vėl sustojo prie ligoninės ir du laimingi žmonės išvažiavo namo. Pamiršau. Iki sekančio karto. Žinoma, prasižengiau ir tuomet galiojusiai tvarkai.

Ėjo metai. Laikas nuo laiko moteris ateidavo pas mane – nebegaliu! Žinodavau, kad tikrai nebegali, ne piktnaudžiauja mano gerumu, vėl gydydavau „radikulitą“ ar kaip kitaip padėdavau išspręsti problemas Vyras būdavo ramus, netrukdydavo kitiems ligoniams – gal ir pats norėdavo bent retkarčiais ištrūkti iš namų aplinkos, o ligoniai nesistebėdavo – kaime visi viską žino, supranta, ir niekam tai neatrodė keista. Užaugo vaikai, išvažinėjo. Moteris išėjo į pensiją, o ir fermų neliko.

Šiandien sutikau būrelį žmonių ir pagalvojau – ką jie primena? Viena moteris atsiskyrė nuo būrelio, priėjo, apkabino, bučiavo ir glostydama vis kartojo:

– Daktarėle! Daktarėle!

O aš nustebusi žiūrėjau, kokie baltutėliai žili jos plaukai, kokios mėlynos akys – nėmaž neišblukusios nuo ano, pirmo karto, kai atėjo pagalbos. Tarsi nė nebuvę tokio sunkaus gyvenimo; pirmą kartą pamačiau verkiančią. Nesikalbėjom, tik pastovėjom susiėmusios už rankų ir nuėjom katra sau. Dabar, seniai jau pensininkė, sėdžiu kieme prie baigiančio žydėti jazmino krūmo ir galvoju – kaip gerai, kad aš gyvenau savam, o ne dabartiniam laike. Kaip ne keista, tada, kai nebuvom laisvi, jaučiausi daug laisvesnė – niekas taip smulkmeniškai nenurodinėjo man guldyti ar neguldyti ligonį, kaip ir kuo jį gydyti, o kartais tik padėti išgyventi. Man buvo suteikta bent šiokia tokia galimybė būti Gydytoja. Dabar tai būtų neįmanoma, kai įvesta tvarka, beje, kartais prasilenkianti su elementaria logika. Gydytojas įspraustas į normatyvus, apribotas nurodymais, įstaigos vidaus ir iš aukščiau atsiunčiamom taisyklėm, jis negali paskirti jokio medikamento, kuris neįrašytas sąraše, kaip vartotinas tai ligai (ligai, ne ligoniui!) gydyti. Viskas tvarkingai sudėstyta lentynėlėse, gydytojui nereikia galvoti, nes viskas pagalvota už jį. Nepaklūstantys baudžiami.

Šeimos gydytojas privalo žinoti viską, nuo visų žmoniją varginančių ligų ir būklių etiopatogenezės, klinikos, ištyrimo galimybių, gydymo iki moderniausių mokslo pasiekimų visose srityse, t. y. gerai nežino nieko, nes suvokti tokį kiekį informacijos vienam žmogui neįmanoma. Įdomiausia, kad žinoti privalo, o tų žinių savo nuožiūra panaudoti neturi teisės – tik kai atitinkamos srities konsultantas paskirs kurį medikamentą, šeimos gydytojas galės atlikti techninį darbą – išrašyti receptą, o jei prireiktų keisti jo dozę ar vartojimo tvarką ir to negali savo nuožiūra.

Kita vertus, siaurų sričių specialistai atleisti nuo visų kitų susirgimų žinojimo – ir kam jiems žinoti, jei tų žinių nereikia, nes gretutinių ligų negydo, o liepia apie jas sakyti šeimos gydytojui, šis vėl pasiunčia konsultuoti kitam specialistui, kol pacientas išdalinamas į atskirus organus ir sistemas, jam nusibosta klajoti iš kabineto į kabinetą ir jis; išklausęs kokios telelaidos, nueina pas žiniuonę ar ekstrasensą, kurie kantriai išklauso viską ir niekur nesiunčia.

Tiesa, prieš kiekvieną konsultaciją pas specialistą, ligonis privalo iš savo šeimos gydytojo gauti siuntimą ir, neduok Dieve, nepražiopsoti nežinia kieno tam šventam reikalui nustatyto termino! Nesvarbu, paeina dar ligonis ar ne.

Kokie dievai visus tuos normatyvus sukūrė? Taip ir norisi pasakyti – ieškokite moters (atsiprašau – verslininko)! Viskas atsiremia į pinigus, tiesiogiai ar per aplinkui…

Man įdomiausia, kartais prajuokina, kartais pravirkdo, o dažnai priverčia giliai susimąstyti iš šalies stebint, kaip įsijautę įstatymų, taisyklių, normatyvų kūrėjai ima nurodinėti gamtai, o ši gyvena sau pagal savo tvarką ir nė nemano klausyti – negyja sau koks užsispyręs plaučių uždegimas per valdininkų nurodytą dienų skaičių ir gana, nesiduoda kuris susirgimas įveikiamas būtent to vaisto, kurį propaguoja būtent tas jo gamintojas, nes kiekvienas ligonis kitoks, jo atsparumas, kelių ligų deriniai, pagaliau pasitikėjimas daktaru ar vaistininku kitokie. Lašiniai nuo šiltinės ne kiekvienam tinka. Dažniausiai tokiais atvejais nukenčia ligonis, jo problema, jei nepagijo per nustatytą dienų skaičių. Ir nemėgink ginčytis – daktaras geriau žino. Tai, kas parašyta instrukcijoje.

Kas šiandien yra gydytojas? Menininkas? Pasvajokim. Amatininkas? Turėtų džiaugtis, galėdamas būti juo vadinamas. Tai kam juos tiek metų moko, kam tuos diplomus duoda, dar prisaikdina, jei nepasitiki? Jam tepalikta teisė tik būti sraigteliu, vykdančiu nurodymus. Menas gydyti gali gimti tik prie ligonio lovos, o ne farmacijos pramonės magnatų, ministerijos klerkų, gydymo įstaigų administratorių galvose.

Nepajutau, ėmusi garsiai kalbanti pati su savim – tai ką daryti? Tvarka, taisyklių laikymasis iš esmės juk nepeiktina, tik svarbu kokios jos, kokiu tikslu kuriamos, kam tarnauja.

Taip ir girdžiu pasipiktinusių sveikatos apsaugos organizatorių balsus:

– Ar bent žinai, kaimo daktarėle, kiek kainuoja viena ligonio diena šiuolaikiniame stacionare? O kokios pasaulinės vaistų kainos?

Betgi kam kitam, jei ne ligoniui, viso to reikia? Kam taupoma – to paties ligonio sąskaita? Ką turim brangesnio už gyvybę, sveikatą?

Tolsta, tolsta gydytojas nuo ligonio lovos. Jis puikiai interpretuoja besielių aparatų, laboratorijų pateikiamus tyrimų atsakymus, bet ne visada bepastebi, kokios spalvos jam gyvybę patikėjusio žmogaus akys, nes į jas pažvelgti nėra kada. Menininkas turi būti laisvas. Sveiko, pilnaverčio, laimingo gyvenimo, išgyvenimo menas, nuostabiausias, subtiliausias iš menų, kuriamas dviejų – gydytojo ir ligonio, o visa kita gali tik tarnauti, ne nustatinėti žaidimo taisykles.

Sugrįžtu į šių dienų realybę, pamėginu įvertinti, kokį kelią turi nueiti, kokias kliūtis įveikti, kokią kainą užmokėti prie ligonio lovos laisvo menininko – gydytojo galvoje užgimusi laisva mintis, tegu ir apie lašinius nuo šiltinės, juk nuo to pradėta kurti medicina, tokia, kokią ją, modernią, pagrįstą mokslu, šiandien turime, taigi, kelias patikimas, išbandytas, kol ji vaisto pavadinimo pavidalu galės būti įrašyta į sąrašą vaistų, priemonių kuriomis kažkas, nežinia kas ir kokiu pagrindu, tam pačiam laisvam menininkui suteiks teisę gydyti – ligą, ne ligonį, tuo ir tik tuo, ne jokiu kitu vaistu. Didelė tikimybė, kad gydytojas ligi to meto neišgyvens. Liūto dalis tų minčių, iš pradžios gal tikrai atrodžiusių eretiškomis, miršta negimusios – koks savižudis imsis beprasmiškai daužyti galvą į sieną? Medicinos mokslas išsigimsta – ligonis sau, medicina sau. Gal nebetoli metas, kai tarsi tuščioj vietoj vėl koks galvotesnis žmogus atsivers sąsiuvinį ir padarys pirmą įrašą: „Lašiniai nuo šiltinės...“ Iš naujo.

Turės, neišvengiamai turės gydytojas, laisvas menininkas, kada nors sugrįžti prie ligonio lovos, žmogus prie žmogaus, be pluošto instrukcijų saujoj.

Salus aegroti suprema lex medicorum.

15. Kintančios žodžių prasmės. Tiesa

1 tiesà

1. kas atitinka tikrovę, teisybę

2. įstatymų duodama, leidžiama galimybė ką daryti, teisė

3. nuostatų ir papročių visuma, įstatymas, paprotys

4. teismas

5. teismo procesas, byla, teisminis nagrinėjimas

6. teisės mokslas, teisėtvarka

7. dėsnis, taisyklė

8. kryptis, linkmė

9. teisėjas

2 tiesà

beje (atsiminus ką)

Lietuvių kalbos žodynas

Taurus žodis, pagal savo prasmę turintis būti nepajudinama konstanta, nes tiesa aukščiau visko, bet ėmiau ir suabejojau, ar žodyne nurodytos jo prasmės teismas, teismo procesas ir teisėjas galėtų būti lygiaverčiai sinonimai tiesai. Gal ir yra, bet tik viena kuria iš besikeičiančių ir atsitiktinai atitinkančių tiesos kriterijus prasmių, kaip teorinė siekiamybė. Bet ne apie tai šiandien kalba. Šiandien apie tiesą aplamai ir teisingą ar neteisingą žmogaus santykį su ja.

Dievo įsakymas bekompromisiškai reikalauja: „Nekalbėk netiesos!“ Nurodo ko nedaryti, bet pačiam žmogui tenka apsispręsti tai ką gi daryti. Logiška – kalbėti tiesą. Tik kaip tą įsakymą išpildyti, jei, kaip ne keista, žmonių įstatymai, net nerašyti, bet visuotinai priimami, ne sykį teigia priešingai: „Nekalbėk tiesos!“ Nekalbėk tiesos, nes ji dažnai skaudina, būna gėdinga, užgaunanti, nepatogi, nusikalstama, pavojinga, pražūtinga. Nekalbėk tiesos, nes neturi teisės kalbėti tiesą apie kitus žmones, o tuo pačiu ir apie save – visa yra susiję, kalbėdamas apie save neišvengiamai kalbi ir apie kitus. Kur ta riba, iki kurios galima atsiverti, atverti? Nekalbėk tiesos apie savo tėvą, motiną, draugą, nusipelniusį, visų gerbiamą žmogų, nes tave patį pasmerks, nuteis, negerbs. Nekalbėk tiesos! Nes, pagaliau, kas žino tiesą? Mums tik taip atrodo, kad žinom, rašom atsiminimus, liudijam. Ir klystam.

Tikintieji nesudvejotų atsakydami – žinoma, Dievo įsakymai viršesni negu žmogaus susikurtieji. Paprasta, bet problema lieka neišspręsta.

Išeitį pasiūlė Dalios Staponkutės išleistos knygos pavadinimas – „Iš dviejų renkuosi trečią“. Visada yra trečia išeitis. Ir mano aptariamu tiesos sakymo ar nesakymo klausimu aptinku trečią galimybę – nekalbėti, nei tiesos, nei netiesos, nutylėti. O gal kalbėti pusiau tiesą, jei tokia yra? Bet ar tai išeitis? Ar nutylėta, pasakoma ne visa tiesa netampa melu? Ypač tuo atveju, kai vienašališkai atvirai kalbama apie tai, kas gera, gražu, kilnu, naudinga, o nutylima tik apie blogį, tuo tarsi paneigiant jo buvimą? Arba atvirkščiai, kiekvienas pagal tai, kokį pasaulį mato – pagal savo intelekto lygį ar sugedimo laipsnį.

Skaitau knygą „Vartai į abi puses“.* Tai Viktorijos Daujotytės pašnekesiai su Marijumi Šidlausku Kaip visada, Viktorijos knygą negaliu skaityti abejingai, mintyse imu diskutuoti, atrandu kažką nauja, su kažkuo negaliu sutikti. Žaviuosi – išmanymu, sugebėjimu, pastabumu, jautrumu, šviesumu, bet kažkas trikdo.

Neatsimenu, nuo kada susidomėjau Viktorija, bet tai tikrai skaičiuojama dešimtmečiais, perskaityta daugelis jos knygų ir tik dabar, aptikusi pažadą, kad šioje knygoje galiu tikėtis atviresnio kalbėjimo apie save ir artimus, svarbius gyvenime sutiktus žmones ir įvykius, supratau, kad to man labai trūko, ne dėl paprasto smalsumo, o, kaip pati Viktorija išsitarė ruošusi biografinę knygelę apie Janiną Degutytę – kad giliau, pilniau suprastų jos kūrybą.

Tai pirma Viktorijos knyga, skaitoma po to, kai išleidau savąją. Mano mąstysenoj atsiradę kai kas nauja – lyginimas, skirtingumų aiškinimasis, atkaklus siekis pagal išmintingesnių žmonių mintis suvokti savo vietą, rasti pateisinimą sau, o būna, kad teisinu ją, jei manau esant neteisią, nes man labai reikalinga Viktorija – tokia, be dėmės. Atsirado nuspėjamumas – pirmą kartą pagalvojau, kad nebesitikiu iš Viktorijos kažko esmingai naujo, ji ir toliau, kaip kamertonas, tiksliai, jautriai atlieps viską (ar tikrai viską?), kas vyksta – gyvenime, literatūroje, filosofijoje. O ar buvo kada kitaip? Tolstu nuo jos, nuėjusios toli į priekį, pati likusi ant žemesnės pakopos. O ar buvo kada kitaip? Ar siekiau? Pasidarė liūdna. Bet... „Kad patirtis virstų kalbine, kad įgytų kalbinį pavidalą, reikia labai intensyvaus teksto, iš esmės kūrybinio. Bet ar kūrybiškumas nėra patirties perdirbimas, perrašymas, perkeitimas? Galbūt seklesnis, aprašomojo pobūdžio tekstas išlieka arčiau patirties?“ (56psl.)

Man taip norisi pridurti – tiesos. Štai čia atrandu save – savo vietą ir išteisinimą – aš tik pasakoju, aprašau, bet išlieku realiam savam ir mane supančių žmonių pasaulyje. Kiekvienas kūrėjas, kaip aukso lydinys, turi savo prabą. Esu žemesnės prabos. Mano tekstai neišėjo iš realybės, o Viktorija savo patirčiai geba suteikti kalbinį pavidalą, ji ne pasakoja, ji perkeičia, kuria ir jos valioj, ką pasiimti į savo kuriamą pasaulį – gėrį ar blogį. Kūrinys nėra vaizdavimas pasaulio tokio, koks jis iš tiesų yra, o tokio, kokį kūrėjas norėtų, kad būtų, kokį siektų sukurti.

Kažkodėl žmonėse gyvas įvaizdis, kad viskas eina pirmyn, nesvarbu, tiesia ar kreiva linija, bet pirmyn, po bet kurių kataklizmų pasakoma – o gyvenimas tęsiasi. Taip ir Viktorijos kalbėjime, bet štai mano pasakojimo apie tris senas motinas veikėjas Edgaras, paskutinei iš jų mirus sutvarkęs jų mėgto suolelio lūženas, pasako – tarsi nebuvę. Matyt tie žodžiai jau seniai slypėjo many ir tik dabar išsprūdo – kai jau po gyvenimo. Tarsi nebuvę. Tik tušti, taip ir nebaigti pastatyti savi namai, nes vaikai per greitai užaugo, išėjo, aš nebeturiu jėgų, o jiems tų namų nereikia ir jie dar nesuprato, greičiausiai ir nesupras, kad ne ten, kažkur, o čia paliko neįmintas piliakalnių paslaptis. Tarsi nebuvę – drauge gyvenusių žmonių likimų, gimimų, mirčių, tik pilnos kaimo kapinaitės, tik pilni aerouostai išskrendančių, kažko ieškančių, kažką paliekančių, kažkur skubančių.

Kaip suvokti, kuriam taške esam šiandien, kiek ir kurlink nueita mano kartos – toli į priekį ar tik apeita ratu, netgi nuklysta atgal, viduramžių pusėn? Priartėta ar nutolta nuo tiesos?

Kas toliau, kai taip, tarsi nebuvę, kai praeitis, rodos, nepaliko pėdsakų, kai vėl stoviu išeities taške, o laiko nebėra, nei galimybės kartoti viską iš naujo, nei kurti visai kitą variantą, nei paprasčiausiai eiti? Betgi kur – kairėn, dešinėn, pirmyn ar atgal? Gyvenimas tęsiasi? Kartojasi? Prasideda, vėl ir vėl? Tas pats? Kitas? Perkėlus tas dvejones iš pavienio žmogaus į visuomenę, kas vyksta – progresas, regresas, nevyksta nieko, chaosas? Tiesiog yra. Kaip Viktorijos Girgždūtės kalnas, išoriškai lyg ir paprastas, priprastas, bet savo gelmėj daug ką slepiantis ir ne kiekvienam atveriantis savo paslaptis. Kokius patirčių piliakalnius supylėm mes savo gyvenimais, kokiais kodais užkoduotą tiesą paslėpėm jų gelmėse ateities kartoms, kokiu pavidalu – kalbiniu, perkeistu ar tik papasakotu, galimai mažiau nutolusiu nuo tiesos?

Sutapimas – paskutinę dieną prieš Viktorijai išvykstant iš namų į miestą mokytis, nepažįstamas žmogus, atvykėlis, paprašo parodyti, papasakoti jam, nežinančiam, apie piliakalnį ir Viktorija tariasi žinanti, rodo, pasakoja, bet jaučia – ne tai, kažko ir ji nežino ir būtent to, kažko, ieško atklydęs (iš miesto?) svetimas žmogus. Nežinantis, galimai kažkada taip pat iš gimtųjų namų išėjęs ieškoti ir neradęs, tebeieškantis. O Viktorija palieka savo namus, kaimą kaip jau išgyventą, patirtą etapą ir mieste tikisi rasti naują, gilesnį žinojimą. Ar rado? Nežinau, knygą dar tik įpusėjau skaityti, gal dar aptiksiu pačios Viktorijos atsakymą.

Ir Viktorija, kaip tas Girgždūtės piliakalnis, neišduoda savo paslapčių, ji, gyvas, jautrus, mąstantis žmogus, tarsi slepiasi už knyginės patirties, jos kalbėjime svarbūs įvykiai, reiškiniai, pokyčiai, prasmės, bet tarsi nėra gyvų, visapusiškų asmenybių, taigi ir jų prototipų, kuriuos būtų galima atpažinti. O man norisi šaukti – esi neteisi, Viktorija! Klysti ir klaidini, kurdama Tau artimo pasaulio tobulą vaizdą – tobuli, niekada neklydę, nieko neįskaudinę, vien besąlygiškos meilės ir pagarbos verti tėvai, broliai, seserys, kaimynai, mokytojai. Ir Tu pati – tobula dukra, sesuo, kaimynė, draugė. Betgi tobulų žmonių nėra, jie, jei tokiais vaizduojami, yra netikri. Netiesa.

Ir vėl mintis atsiremia į klausimą – ar nutylėta tiesa ja ir išlieka? O kur Viktorijos kalbėjime yra blogis? Jis lieka neįvardintas ir taip atsiribojama nuo bet kokio kaltinimo pasakius tai, ką, esą, privalu nutylėti? Net tokių žodžių kaip blogis, nusikaltimas, nuodėmė, klaida, išdavystė Viktorija nevartoja, ji tik siekia neišduoti kito žmogaus liūdesio, rūpesčio, vargo, skaudumo. Tai būtų bent pusė tiesos. Deja, Viktorijos kalbėjime blogio, netgi tokio, neįvardinto, tik nujaučiamo, net pateisinamo, net atleisto anksčiau, negu būtų galėjęs įvykti, nėra. Tiesiog nėra. Ar nutylėjus mums neparankią tiesą galima ją paneigti?

Tas sugebėjimas kalbėti nepasakant to, ko nenorima pasakyti, sąmoningai nesakant, stebina ir savaip žavi. Visiška priešybė man. Mano pasakojimų veikėjai tokie gyvenimiški, su visom ydom, kad atėjusi pas mane kaimo senolė, kita Viktorija, nesuklydusi išvardino jų prototipų tikruosius vardus. Kankinantis jausmas, pasijutau tarsi nuoga miestelio aikštėje. Išdavusi savas ir svetimas paslaptis, nors neišdavusi tiesos. Laikas ištrins mūsų visų vardus, tikrus ir išgalvotus, o tiesa liks.

Tikiuosi, kad Viktorija, pasilėpusi už savo nekalbėjimo apie realų blogį, jaučiasi nepažeidžiama ir gali ramiai miegoti naktimis, o aš su savo išjausta, iškentėta, atlapaširdiškai išklota teisybe greta jos pasijuntu menkysta, gal net nusikaltėle. Nekalbėk tiesos! Iš tikrųjų daugelis būtų teisūs, jei praeidami mestų akmenį, o tai ir ne vieną, į mano langus – už tą tiesos sakymą, nes blogis, kol neįvardintas, tarsi neegzistuoja, o prabilęs žmogus tampa kaltas ir atsakingas ne vien už savo, o ir už svetimas nuodėmes. Tikrai nesimėgauju kalbėdama apie blogį, iki skausmo noriu, kad žmonės, pasaulis būtų tobuli – kaip lengva ir gera būtų jį, tokį, vaizduoti, jei visi knygų herojai galėtų būti teigiami ir niekas nepažinotų kitų jausmų, vien džiaugsmą, meilę, kilnumą, taurumą, ištikimybę, žavėjimąsi, pasitikėjimą visų visais, o ypač mūsų artimieji. Bet...

Mes tokios skirtingos. Skaitydama Viktorijos mintis nuklystu į kitus, man nepasiekiamus pasaulius, bet negaliu, o ir nenoriu būti ja, lieku savimi. Manau, kad ir ji taip pat nė už ką nesutiktų, negalėtų būti manim. Kiekvienam savo. Ar Viktorija jaučia, ar jai skauda tas blogio nutylėjimas? Mano kalbėjimas man, o, jaučiu ir tiems, apie kuriuos pasakoju, geliančiai skauda ir net meilė žmonėms, visokiems, bet tikriems, su visomis ydomis, neatperka mano nuodėmės. Nuodėmės? Kalbėti tiesą?

Mudvi gyvenam, mūsų mintys, suvokimai, vertinimai plėtojasi skirtingose lygiuose, Viktorija niekada neperžengia leistino atsivėrimo ribos, „kai, neklystamai jausdama klausimo asmeniškumą, savuoju būdu, subtiliai ir švelniai, traukiasi iš avanscenos, rodydama į didesnį Kitą <...> ar Biblijos motyvą.“ (11 psl.)

Taip Marijus rašo apie Viktoriją ir tai yra tiesa. Sunku net įsivaizduoti Viktoriją, ką nors bloga, nors tai būtų tiesa, pasakančią apie kitą žmogų. Valdžią?

Rašau visa tai ir jaučiu, kad ir vėl kažkur esu neteisi, klystu, kaltindama Viktoriją nesamom nuodėmėm. Viktorijos gyvenimas vyksta aukštesnėje, dvasinėje plotmėje, užimančioje didžiąją jos asmenybės dalį, kur ji rado patikimą priebėgą nuo realybės, todėl retkarčiais sušmėžuojančios kasdienybės blogio apraiškos pasirodo esančios tokios menkos, kad nė nevertos dėmesio, jos, sąmoningai ar ne, slopinamos ir formuojamas neteisingas, vienapusiškas pasaulio vaizdinys, nutylint dalį tiesos. Ar tamsioji mėnulio pusė mažiau svarbi už šviesąją? Kur gali nuvesti žmogų, žmoniją blogio nepažinimas, ignoravimas, nutylėjimas? Juk dėl to, kad mes nuduosim jo nematą, jis neišnyks ir nesiliaus dirbęs savo juodus darbus, jo tik daugės ir tiesos svarstyklių rodyklė pasislinks jo pusėn, o po eilinio kataklizmo vėl nežinosim, kuriame taške esam atsidūrę (gal kažkur ties viduramžiais? Juk mūsų karta dar nepamiršo, kaip atrodė Lietuva, Europa, Perl Harboras, Hirosima po paskutinio pasaulinio karo, o ir dabar vykstančių lokalių karų?). Tada vėl atstatinėsim namus, kursim naujas moralines nuostatas, ieškosim lobių po piliakalniais.

Mūsų kartai teko keista dalia – ne dieną ar dvi, ne metus, o beveik visą žmogaus gyvenimą trukęs tiesos nekalbėjimas. Reikėjo džiūgauti, kad pergale baigėsi karas, bet šiukštu apie tai, kad mums ta pergalė neatnešė laisvės, šlovinti partiją, užtikrintai vedančią mus į šviesų komunizmo rytojų, bet šiukštu apie niūrią kasdienybę, žmogaus beteisiškumą. Turėjom viską piešti šviesiom spalvom, o blogio šešėliai, jei ir pasitaikydavo, tai lengvai įveikiami. Kas nenorėjo, negalėjo kalbėti netiesos, tas nutilo arba rinkosi tik dalį tiesos, modifikuotą jos variantą, leidusį išgyventi ir rasti kompromisą su savo sąžine. Su viltimi – lig laiko. Tikėjom, kad bus diena, kai galėsim pasakyti tiesą.

Savo meto pamokas buvom neblogai išmokę, ne sykį net perlenkdami lazdą. Kaip tada, taip ir dabar manau, kad baimė dažnai būdavo didesnė už realų pavojų ir kad daug daugiau žalos darė savi, tik visus šunis korėm ant okupantų, nes taip buvo patogiau.

Štai jau dvidešimt penkeri metai, kai mokomės būti laisvi laisvo pasaulio žmonės, be baimės kalbantys tiesą, tik kodėl ir šiandien tiek daug blogio mūsuose? Ar ne todėl, kad apie blogį tik patyliukais pasišnabždame kur susiėję, pašūkaliojame iš už kampo, bet jaučiamės bejėgiai, geriau nutylame arba išvažiuojame. Ar vis dar tikime, kad lig laiko, kol ne mes patys, o kažkas už mus (gal raišas vokietis?), ateis, įvardins visą tiesą ir padarys tvarką mūsų namuose?

Perskaičiau dar tik pusę knygos. Gera knyga, šviesi. Jos, šviesos, mes taip pasiilgę! O blogis? O visa tiesa? Panašu, kad jau ne mes, o ateinanti karta ją pasakys. Bus priversta pasakyti.

P. S. Tikiuosi, Viktorijos neužgaus tiesmukas mano kalbėjimas, netgi kreipiantis Tu – tai leidžia mano metai o ir tėra mano kaimo bendravimo modelio, taip maloniai stebinusio mane, atvykusią čia gyventi, o dabar jau nykstančio, sekimas, kai ir į vyresnį žmogų net mokinukai kreipiasi Tu – jei gerbia, jei myli, jei pripažįsta savu, o jei jau pereina į šaltą, valdišką kreipinį Jūs, tenka rimtai susimąstyti, kuriam Dievo ar žmonių įsakymui esi prasikaltęs.

*Vartai į abi puses.

Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas.

Alma litera. Vilnius. 2015

16. Kintančios žodžių prasmės. Atleidimas

atleidìmas → atleisti.

1. dovanojimas nusikaltusiam, nebaudimas:

Lietuvių kalbos žodynas

Netiesa! Atleidimas yra pati žiauriausia bausmė. Prasikaltęs, kuriam atleista, pasijaučia menkas, niekingas, negalintis pateisinti savęs ir jam labai sunku, baisu suvokti, kad toliau teks gyventi su tuo savo niekingumo jausmu. Atleidimas nepanaikina kaltės, o ją įteisina, pripažįsta – jei reikia atleisti, reiškia tikrai kaltas. Nusikaltęs, paprašęs atleidimo ir jo sulaukęs žmogus visam laikui lieka pažemintas ir, nors su tuo sutinka savo laisva valia, atima iš savęs galimybę vėl galėti save gerbti. Kaltas. Mažas, menkas, suvokiantis tą savo menkumą ir bejėgis ką nors pakeisti. Tarsi su nenuplaunama dėme ant balto rūbo, kurią atleidimas tik paryškina.

Žmogus, atleidžiantis kitam jo kaltę, išaukština save, pats sau prisiima teisėjo ir teisiojo rolę, pasipučia tarsi povas – štai, žiūrėkit, kaip žiba mano plunksnos, koks aš teisus ir maloningas, vertas visokeriopos pagarbos. Ne taip, kaip anas, nusikaltėlis. Nepatraukli asmenybė! Keista, aplinkinius taip pat apima nemalonus jausmas, panieka atleidusiam ir noras išteisinti nusikaltusį. Noras protestuoti, nes atleidimas tarsi sukeitė roles, pamainė žodžių gėris ir blogis prasmes – pajuntama, kad kažkas yra negerai, kad gal nusikalsta ne be priežasties, gal tikrai be piktos valios, o atleidimas įkūnija blogį, atimdamas galimybę sužinoti tiesą. Žmogus, kuriam atleido, nors netikėtai pačiam sau, dažniausiai pajunta ne palengvėjimą, o nuoskaudą – juk kažkur širdies kertelėj tikėjosi ne atleidimo, o supratimo, bent to, kas įvyko, nesureikšminimo, išsakyto tikėjimo juo. Visa, kas įvyksta, turi savo priežastį, tik ne visada pasivarginama ją atrasti, o kaip dažnai atradus, supratus kitą, kaltės nė nebelieka.

Atleidimas sunaikina draugystę. Supratimas, tikėjimas net nusikaltusiu žmogumi, draugystę, žmogišką bendravimą pakelia į aukštesnį lygmenį. Išteisinimas yra aukščiausia atleidimo forma, kai išsaugojama pagarba vienas kitam, sugrįžtama į būseną, kai nusikaltimo dar nebuvo ir abu pasijunta esą laimingi, patikėję išsaugota ateitimi, žmogiškaja verte.

Kodėl šiąnakt apie tai galvoju? Žiūrėjau filmą „Užmokėk kitam“. Ne visada turime galimybę geru atsilyginti tam, kas mums padaro gerą. Taip ir nueinam su maudžiančia skola, bet visada lieka galimybė užmokėti kitam, kas reikalingas mūsų pagalbos, taip tarsi perduodant estafetės lazdelę. Užmokėti pinigais, daiktais ar tikėjimu žmogumi, kaip kažkas kažkada, sunkią mums valandą, kai visas pasaulis buvo, rodos, patikėjęs mūsų kalte ir mums buvo belikusi tik galimybė prašyti išmaldos – atleidimo, patikėjo mumis, grąžindamas mums ateities perspektyvą ir prasmę.

Pastebėjau, kad filmo pavadinimas neteisingai išverstas į lietuvių kalbą, angliškai tai „Pay it forward“, pažodžiui verčiant turėtų būti „Užmokėk į priekį, avansu“. Mokant praeities skolą bent žinomas jos dydis, kaina, o mokant į priekį tenka spręsti pačiam. Filme už tikėjimą žmonėmis aukščiausią, gyvybės, kainą užmoka vaikas. Sukrečia.

17. Kintančios žodžių prasmės. Žinojimas

 žino//ti, žino 1. turėti žinią, žinių, duomenų, informacijos

2. pažinti, mokėti, išmanyti 1. ~ jimas (1)

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas

Noriu rašyti, noriu kalbėti – ne visiems, tik tiems, kurie, žinau, gali suprasti, bet rašyti negaliu, kaip negaliu ir sugaudyti minčių. Tai todėl, kad trukdo toks banalus, nesibaigiantis skausmas. Buvimas ant ribos. Tai jau trunka per ilgai – gyvenimas, kai esu nei pagauta, nei paleista, nei valdanti situaciją, nei jos valdoma. Bent greičiau viskas baigtųsi.

Griežtai sudraudžiu save – nepiktžodžiauk!

Prieš daugelį metų buvau Druskininkuose – reabilitacijai po persirgtos sunkios ligos, operacijos. Man išvažiuojant iš ligoninės gydytojas nepasakė nieko tikro, tik patarė: „Melskis, jei moki, gal atsitiktinumas išgelbės. Tikimybė menka“. Bet jis, atsitiktinumas, nei gelbėjo, nei marino. Dienos ėjo, svirduliuodama vaikščiojau į valgyklą, fizioterapijos procedūras, suprasdama jų absurdiškumą, išsiruošdavau paklajoti parko takeliais, kol visai nusilpusi atsiguldavau kur nors ant rudeniškai šlapio suoliuko, kas nors susirūpindavo, pasisiūlydavo parvesti į palatą, o man buvo vis tiek; aš nesimeldžiau, kad išgyčiau ir nekeikiau lemties. Man buvo vis tiek.

Atvažiavo mergaitės manęs aplankyti. Jos norėjo aiškumo – tai ką tau skauda? Ką jauti?

Nežinojau. Nuoširdžiai mėginau paaiškinti – kaip nesupranta, kad man tiesiog yra blogai. Blogai. Taip blogai, kad benoriu, kad viskas baigtųsi. Nesvarbu kaip.

Valgykloj mudu su jaunučiu, vaikiško veidelio studentu pietaudavom dviese prie į kertę įsprausto mažo staliuko. Dažniausiai tylėdavom, tik retkarčiais persimesdami vienu kitu mandagumo žodeliu. Vėliau ir tų žodelių nebereikėjo, susitikę nužvelgdavom vienas kitą įdėmiu, tiriančiu, ne sykį per ilgai užtrunkančiu žvilgsniu – pasitikrindavom, ar kas nors pasikeitė. Į kurią pusę? Tai pasidarė savotišku žaidimu – kuris mirsim arba pradėsim sveikti pirma? Juk negali taip tęstis amžinai. Pradžioj tuos žvilgsnius dar mėgindavom nuslėpti, vėliau jie tapo nuoširdžiu bendravimu ir jau atrodė kad nė vienas nebenorėjom, kad viskas baigtųsi, o kai įsitikindavom, kad tikrai niekas nepasikeitė, net nušvisdavo nedrąsi šypsena.

Vieną dieną lapkričio darganos liovėsi, nušvito saulė. Ilgai sėdėjau žvelgdama į Nemuno srovę, į medžius anam upės krante, subridusius į geltoną rudeninių lapų auksą ir nė nepajutau, kad viskas pasikeitė, kad neliko to kažko, įvardinto blogai. Apėmė toks šviesus jausmas – nebėra mirties! Nebejaučiu savo kūno, jokia grėsmė nebetūno many. Tai reikia išgyventi, tai būtina pasakyti.

Turiu eiti, turiu pasidalinti tuo džiaugsmu su savo bevardžiu likimo draugu, jis negalės neatsiliepti plačia šypsena – noriu gyventi! Gal ir jam tik to noro gyventi ir tetrūksta, kad svarstyklių lėkštelė kilstelėtų aukštyn?

Kai parsiradau į valgyklą, jis jau ruošėsi išeiti, nors neatrodė, kad būtų pietavęs. Stovėjo susirūpinęs, tarsi negalėdamas apsispręsti, ar užteks jėgų nueiti tuos kelis žingsnius iki virtuvės paprašyti vandens. Nesiryžo, pasirodė per toli, bet išeitį rado – gražų astros žiedą įmerkė į pilną kompoto mano stiklinę.

Kai mūsų žvilgsniai susitiko, jo akyse įskaičiau žinojimą, susitaikymą, ramybę – jis jau taip pat žinojo savo lemtį. Pasekiau jo žvilgsnį – mūsų staliuko linkui ėjo pagyvenusi moteris, labai panaši į mano draugą.

– Motina! – nusmelkė mintis.

Mano džiaugsmą tarsi vėjas nupūtė. Norėjau apglėbti jį, kažką pasakyti, bet neišdrįsau, nes kas mano skausmas, mano užuojauta, supratimas, palyginus su motinos?

Jis dar kartą atsigrįžo į mane ir paprastai pasakė:

– Važiuoju namo.

Mudu abu supratom, į kokius namus jis važiuoja, o jis suprato, kad aš lieku. Paskui tarsi išsivadavo iš savo pasaulio, išgyvenimų, įsižiūrėjo į mane, suėmė už rankos ir ne aš jį, o jis mane paguodė:

– Niekas nekaltas.

Ir nuėjo, nepalaukęs, kol mama prieis. Nenorėjo skaudinti nė vienos iš mudviejų?

Lydėjau žvilgsniu nueinančius iki mašinytės, paskui ją iki gatvės posūkio ir galvojau, kokie laimingi buvom vakar, kai nežinojom.

18. Kintančios žodžių prasmės. Laidotuvės

Láidotuvės: laidojimo apeigos.

 Lietuvių kalbos žodynas

Nubundu ir dažną rytą paklausiu savęs – na, kas dar likę neišgyventa? Ką dar slepia nykimas iki visiško savasties netekimo, kokiais keliais dar teks klajoti? Keliais, apie kurių buvimą iki šiol nenumaniau ir kaskart nustembu iš naujo – kiek pažinimo dar teks išgyventi laike, kuris man tarsi nebepriklauso? Žiaurus, kažkoks neestetiškas tas ėjimo į pabaigą vyksmas. Vienas iš jo apsireiškimų – sapnai, liovęsi buvę tik sapnais, tapę keista realybe, tęsiniu gyvenimo kitoje plotmėje, nepavaldaus man, vykstančio greta manęs, man nebedalyvaujant, tik žiūrint, klausantis ir suvokiant, kad jungtis tarp praeityje išgyvento pažinimo draikanų, kurios, atrodė, nei tarp savęs, nei su ateitimi neturinčios jokio ryšio, tebėra, paaiškėjo, kad viskas susiję. O maniau, kad jau išgyventa viskas ir toliau tik sutemos pereis į naktį. Tokios ir yra mano dienos – sutemų gilėjimas, tik sapnai ir begyvena intensyvų, spalvingą gyvenimą.

Šiąnakt sapnavau savo laidotuves. Ne tokias, kokios jos būdavo nuo tada, kiek save atsimenu ir dar neseniai, visai neseniai. Atrodė, kad tai amžina, kaip pasaulis, kaip pati mirtis, tai vienas iš nedaugelio dalykų, kurie keičiasi lėčiausiai – laidotuvių apeigos, kuriose prasminga, patirtimi įteisinta kiekviena smulkmena, žodis, judesys. Deja, to modelio, kurio užteko šimtmečiams, pritrūko mano kartos gyvenimui. Ties mūsų kartos išėjimu viskas pasikeitė.

Mane labiausiai žeidžia, kad nebepalydimas miręs žmogus iš savų namų, kokie jie bebuvę, kad artimiausi kaimynai nebeateina, vedini vaikais, pabūti, atsisveikinti, kaip sugeba, kaip moka, kokiu balsu Dievulis apdovanojo atgiedoti Kalnus. Kiekvienas kaimas turėjo savo vedančiuosius – garbingos pareigos, laisva valia pildomos, iš pačios širdies. Dabar reikia važiuoti kažkur, į išnuomotą valandai kitai šiurpiai niūrią patalpą, tarsi bijotų savo mirusio, tarsi norėtų kuo greičiau atsikratyti ir užmiršti. Gieda ne savi, o samdyti giedoriai, dažnai nė nepažinę, nematę mirusiojo. Ir giesmės nebe tokios, neatpažįstamos, sunormintos, o ne natūraliai kuriamos, nugludintos jausmu.

Nebenuaidi Minijos lankom viso kaimo prie kapo giedama „Marija, Marija...“

Laidotuvės tapo verslu, kaip ir gyvenimas.

Sapno realybėj, atitinkančioj dabartį, buvau pašarvota ne savo, o valdiškuose namuose. Buvo naktis, tamsa, nė vieno lango, per kurį atsišviestų pasaulio žiburiai ar žvaigždžių šviesa. Kapo imitacija. Tylos nebuvo – kažkur bėginėjo pelės, jų nagučiai aidžiai skrebėjo didelės salės erdvėj, bet man viskas buvo vis viena, manęs jos negalėjo pasiekti. Sapne žinojau, kad tai nėra kapas – per daug erdvės. Paskui atėjo tarnautojas raudonu švarku, atrakino duris, uždegiojo žvakes, bet nepajutau vaško kvapo, susirinko būrelis savųjų, jų tiek nedaug. Ar tik man taip atrodo, kai salė tokia didelė, skirta garsenybėms, pasaulio didiesiems? Kaip čia patekau aš, nieko nereiškianti, tampanti nežinoma vos išėjusi už savo kiemo vartų? Svetimieji, jų pavieniai, ateina, pastovi, pažiūri iš tolo, kažką savą pamintija ir nuėję susėda pašalių prieblandoj – ko brautis artyn, kai šitiek tuščios vietos? Ar ne todėl, kad ta erdvė tokia didelė ir aidi mes liekam tokie svetimi, pasimetę, vieniši ir mūsų, tokių skirtingų, dar kartą nesujungė mirtis, kaip kadaise buvo sujungęs gyvenimas? Kad nejaučiam vienas kito artumo?

Kažkur tiksi nematomas laikrodis, anas tarnautojas raudonu švarku pakviečia gimines ir artimuosius atsisveikinti, atseikėja tam reikalui penkias minutes – už tiek teužmokėta, laikas pinigai, o už durų laukia kita mirtis. Paskui jau prieina šešiese, raudonais švarkais, uždengiant subilda karsto antvožas ir nuo tada aš jau priklausau jiems, o mano vaikams ir vaikaičiams, jauniems, stipriems, mylintiems, nepriklauso nieko daryti, tik stovėti pašaly, kad netrukdytų tiems, svetimiesiems, mane laidoti pagal įstaigos reglamentą.

Netikėtai tvarka suardoma, karstas vėl atidengiamas, raudonašvarkiai išeina, o tarp manęs ir gyvųjų sušmėžuoja daili moters figūrėlė gedulo rūbais su smuikele vienoj rankoj, smičium kitoj, ji tarsi norėtų nusilenkti kaip scenoje, bet nežino kurion pusėn – gyviesiems ar man, mirusiai? – akimirkai susikaupia, atsiriboja ir užgroja – tyliai tyliai. Iš lėto visa erdvė prisipildo muzikos, bet tai ne smuiko garsas stiprėja, o gilėja tyla, kurioje jis skamba. Muzika užvaldo viską. Ji tebeaidi ir tada, kai moteris gedulo rūbais su smuikele vienoj rankoj ir smičium kitoje nepastebėta išeina, kai katafalkas su lydinčių mašinyčių vėriniu čiaudėdamas dūmais lekia miesto gatvėmis, užgožia vairuotojų keiksmus įstrigus eismo kamščiuose ir prityla, tolsta, nutolsta tik kai ima kristi smiltys ant karsto – kieno tos rankos, beriančios pirmas saujas? Neatpažįstu... Kas tas mažutis vaikelis, prilaikomas motinos beriantis smiltis į duobę abiem rankelėm, abiem...

Nubusdama, kai jau pradėjau suvokti realybę, išgirdau save, skaitančią eilėraštį, gal savo sukurtą šiąnakt sapne, tik neužrašytą, skirtą vienkartiniam naudojimui, gal glūdėjusį manyje jau seniai. Aiškiai pajutau ribą – iki čia buvo vieno iš mano dabarčiai būdingų sapnų realybė, o nuo to suvokto nubudimo momento tikroji realybė tampa mistika, kažkuo, kas dar turi įvykti, pasibaigti, būti išgyventa iki galo ir tęstis po manęs. Prasideda tai, kas lieka, esmė, ko negalima apibūdinti vardu, veido bruožais, balso tembru, juoku, judesiu, išsakyta mintim, papročiais, mano jausmais, kaip atsaku į visa, kas buvo, gyvenime sutiktų žmonių jausmais man.

Mano giminės vyrai, jauni ir stiprūs,

Pakelkit mano karstą ant pečių

Ir išneškit, kaip priklauso – kojom į priekį –

Iš visų namų, kuriuose gyvenau

Ir klydau, kai maniau, kad jie mano.

O mažiausias iš jūsų, tas, kur šiandien gal dar nė negimęs,

Tepaima mano, jaunų dienų, jo nepažinotos, nuotrauką

Ir tenueina eisenos priekyje,

Idant niekas netrukdytų mudviem stebėtis –

Koks nuostabus pasaulis!

Atrandant ir išeinant.

Kad niekas jo neužstotų...

Mano giminės moterys,

Gražios, kantrios ir išmintingos,

Skubinai užgesinkit bičių vaško žvakes,

Atverkit visus langus, duris,

Išneškit užtiesalus į saulę,

Idant išsivadėtų mirties kvapas

Kol laidotuvininkai pareis iš kaimo kapinaičių.

Be manęs.

Paskui denkit stalus baltom lino staltiesėm,

Tesusėda už jų tie, kas drauge gyveno

Ir tegu kalba, tarsi skaitytų atminties knygas –

Ką priklauso sakyti – vien gera.

Teneprasitaria, jei ir pagalvotų –

Kaip paprasta laidoti seną,

Nes viskas yra taip, kaip turi būti – atėjo metas,

Tik kaip sunku atrasti teisingus žodžius –

Kalbėdami vien gera tepasakom pusę tiesos.

Paskutinius žodžius.

Jūs nežinot, kad karste tėra vien mano šešėlis –

Aš gi jau kadai esu išėjusi – nepastebėta,

Kas dieną, kas naktį, kiekvieną akimirką.

Tuo lengvučiu praėjusio gyvenimo šešėliu

Kartkartėmis sugrįšiu į jūsų sapnus.

Nebijokit manęs.

19. Kintančios žodžių prasmės. Nykimas

Nykti – nyksta, nyko

1. gaišti, dingti, nustoti egzistuoti

2.silpnėti, menkėti

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas

Nekreipiau į tai dėmesio; tiesiog viskas buvo taip, viskas kito kažkieno  nustatyta tvarka – diena keitė naktį, pavasaris žięmą, gimtadienių skaitmeniniai nominalai iš vienaženklių tapo dviženkliai, bet neatrodė, kad tai nestabilu – tikri, stabilūs buvo patys reiškiniai, jie išeidavo ir nustatyta tvarka sugrįždavo, saulėtekiai saulėlydžiai, žiemos vasaros. Ir gimimo data buvo stabili, išeities taškas, nuo jos buvo galima viską atsekti, atskaičiuoti pagal įvykius, atradimus, netekimus. Nemažai laiko reikėjo, kol supratau, kad ne viskas atsikartoja tokiu pat pavidalu – sugrįžusi diena ar naktis kaskart  būna kitokia, negu vakarykštė, kitokie metai, gimtadieniai. Ir aš pati nuolat keičiausi, bet tas kitimas buvo stabilus, patikimas.

Paskui užplūdo žodžiai, paprasti, lietuviški ir kitų kalbų. Jų vis daugėjo, bet man vis neužteko, pasitelkiau sinonimus, atspalvius, naujadarus.

Dabar kartais pagalvoju, kad ir tas tobulėjantis, vis plačiau aprėpiantis žodžių reikšmių pasaulis, nors kito, bet taip pat buvo savaip stabilus. Gal net ne tiek kito, kiek buvo atrandamas, vis sudėtingesnis, turtingesnis, nuostabesnis, kaip šulinys – neišsemiamas, kol vieną dieną supratau, kad tie patys žodžiai, sakomi skirtingų žmonių, yra iš esmės skirtingi, skirtingos jų prasmės ir neliko pagrindo po kojom.

               Jų, prasmių, buvo tiek daug, tereikėjo užrašyti, bet daug laiko praėjo, kol suvokiau, kad skaitantys supranta kiekvienas kitaip: pagal mane, pagal save, pagal pripažintų autoritetų nuomonę. Užrašyti žodžiai pasidarė nepatikimi, kartais reiškė viena, kartais visai kita. Mėginau kažkam kažką paaiškinti, rašydama tekstus, įvardijus juos  „Kintančios žodžių prasmės“, bet supratau, kad jų gausybės neįveiksiu. Su siaubu suvokiau, kad viskas tolsta, net gimimo data nusikraustė į aną šimtmetį, pasidarė tarsi ne mano, daugėjo praeities,  sutiktų žmonių vardų, veidų, gyventų, aplankytų vietovių vaizdų, storėjo istorijos vadovėliai, buvo rašomi nauji jos skyriai, ištrinami seni. Vis dažniau atvertusi tuščią lapą, įrašydavau pirmus žodžius:

– O atsimeni? – naiviai tikėdamasi, kad bent praeitis yra tikra ir daugiau nebesikeičia, kad ji mano, mūsų ir bendrakeleiviai tai paliudys. Bet mūsų ji nebuvo, į mane žvelgdavo nustebusios, netikinčios akys. Tie žvilgsniai žeidė, tarsi kaltindavo melu:

– Ne, netiesa! Buvo visai kitaip! – ir imdavo buvę bendrakeleiviai viską neigti. Net savi, artimiausi – vaikai, draugai, kaimynai, su kuriais ir po vienu stogu gyventa, ir tos pačios istorijos atkarpos drauge praeitos.

Tada ėmiau pasakoti, aiškinti kiekvienam sutiktam kaip buvo iš tikrųjų, lipau į tribūnas, sėdau rašyti atsiminimus, ieškojau liudininkų ir neradau – mūsų praeitis, tokie tikri buvę mūsų gyvenimai išsklido kaip Grigo bitės. Kiek galvų, tiek protų. Likau viena, lyg tokia būčiau buvusi ir visą gyvenimą ir nė už ką nenorėjau patikėti, kad tą nuostabų, man tokį tikrą pasaulį vien aš ir matau. Žiūrėjom į tą pačią saulę, mėnulį, dainavom tas pačias dainas, bet kiekvienas matėm, girdėjom kitaip. Apimta siaubo ėmiau gilintis į dabartį – juk tai joje gimsta praeitis.

Dabartis? Ji vertė pažinti realybę, vis dažniau, vis rūsčiau primindama nenumaldomai tiksintį laiką. Sykį, kitą, trečią pastebėjau sutinkanti tuščias pašnekovų akis – tyli, netiki nei savim, nei manim, o nepriešgyniauja tik nenorėdami užgauti. Kartais tai būna užuojauta, kartais panieka, pajuoka.

Štai jau ne kartą pastebėjau, kad gydytoja ne man, o mane lydintiems namiškiams aiškina, kaip turiu vartoti vaistus, kada vėl ateiti. Nebetiki, kad aš pati suprantu, atsimenu. Suabejoju ir aš.

Išgąsdinta tos tuštumos, nutylu po pirmo sakinio ar net nepradedu pasakoti, bijodama užgriūsiančios neigimų lavinos. Esu paliekama viena su savu pasauliu ir pati toli gražu nebesu tikra ar buvo taip ir ar iš viso buvo.

O šį rytą už lango snigo – tyliai, ramiai krito ubago kąsniai ant pilkų šaligatvių, pilkų vejelių ir aš supanikavau, suvokusi visą situacijos tragizmą, kad nebeskiriu, kas tai – vėlyvas ruduo ar ankstyvas pavasaris?

Atsidariusi tuščią lapą, neberašau pirmų žodžių:

– O buvo taip... – Nebesu niekuo tikra. Įvykiai, jausmai, patirtys, spalvos, atspalviai, žodžiai, natos, buvę tokie turtingi, sodrūs, talpūs, su daugybe prasmių dabar blunka, pilkėja, kaip tas skurdus miesto vaizdas už daugiabučio lango. O būna – jų iš viso nelieka, ypač žodžių, kažkur dingstančių kaip tik tada, kai jų labiausiai reikia. Juodosios ozono skylės.

Kurį laiką dar mėginu rašyti, bet tik sau. Kodėl? Gėda? Parašau, paskaitau po dienos kitos ir sunkiai beatpažįstu savo pačios tekstą, o kartais užkliūvu už kažkokio svetimo, klaidinančio žodžio, tarsi už aukštoj žolėj nepastebėto akmens arba žinau tą žodį esantį, bet neatsimenu ir turiu laukti, kol jis sugrįžta. Kartais tai nutinka greitai, kartai tik po kelių dienų, o būna, kad išsitrina amžiams. Vis dažniau.

Dar mėginsiu įveikti save, rašysiu, rašysiu. Įvardinsiu: „Nykstančios žodžių prasmės“.

Kas tai? Kitokio išėjimo fenomenas? Nebebuvimas tebegyvenant? Mirtis kitaip? 

Ar tikrai buvau, ar tebesu? Gal viskas tebuvo vaizduotės tvarinys?

III. Sugrįžimai

pilnatis

šviesos taku per ežerą

pareina praeitis

Didysis stebuklas     

Papasakosiu neįmantrią pasaką – nepasaką apie tai, kas buvo, nebėra ir jau niekada nebebus.

Dalindamas pusiau dviejų sodybų žemę, per mūsų pievelę Šilalėj tekėjo upelis, vardu Upelis. Jo pakrantės buvo drėgnos, o ir pats dumblinas, jo tėkmė lėta, nes visai netoliese, pralindęs pro Tiltelio kelyje į kapus apačią, jis įsiliedavo į tvenkinį, vardu Prūdas. Tai ant nedidukės upelės, Ašučio, pastatyto malūno tvenkinys, o mums Prūdas. Kai gaudavom laišką iš Amerikos, taip pat sakydavom – iš už Prūdo. Kalbėdami apie mirtį, laidotuves, žmonės vengdavo tų žodžių, sakydavo – kai palydint varpų muzikai nuneš per Tiltelį.

Upelio vanduo rusvas – nuo dumblo. Ir Prūdo rusvas. Vienas Upelio krantas gana stačiai kyla aukštyn į mūsų sodą, ligi senojo namo, vardu Senasis Namas, už jo iki šventoriaus, o ant pačios kalvelės viršūnės stovi Bažnyčia, gerokai užstota šventoriaus klevų, kurie, nors ir nepajėgė jos praaugti, priversdavo aukštai užversti galvą, kad pamatytumei bokšto viršūnę su kryžium. 

Kitas Upelio krantas žemas – tai klampi, saidrių prižėlusi pieva, vardu Pievelė, su šaltiniuotom versmėm ir pupalaiškių sąžalynais, tik aukštėliau augdavo baltieji dobiliukai, rasakilos ir visokios kitokios žolelės. Pavasariais tai būdavo purienų karalystė, tik mes nežinojom jų vardo, vadinom Auksinėm Gėlytėm. Dar aukščiau lopinėlis daržo ir naujasis namas, vardu Naujasis Namas. Prieš išvažiuodama į Ameriką, dar prieš karą, vyriausia mano teta jį pastatydino babūnei, tam atvejui, jei Senasis Namas imtų ir sugriūtų, o tai galėjo nutikti bet kurią dieną. Gudrios tetos būta. Iš kur ji numanė apie būsimą Geležinę Uždangą?

Mamos broliai, vardais Antoška ir Pauliukas, stačiajam Upelio krante pasodino eilę medžių – beržų, eglelių, pušelių, o kad medžiai neaugtų aukšti, netamsintų sodo, paūgėjusiems jiems nupjovė viršūnes. Tai buvo seniai, tada, kai mūsų mamos, jų broliai ir seserys, o ir patys Antoška ir Pauliukas dar buvo jauni, o mano kartos vaikų dar nė nebuvo. Likusios medžių šakos užsirietė aukštyn, iš jų pasidarė daug daug viršūnių, o vidurėlis tuščias – tai mūsų Namučiai. Juose mes įsirengėm staliukus, kėdutes – gyvendavom ir švilpaudavom. Kartais nusinešdavom ką nors valgomo, kartais skaitydavom knygas apie indėnus. Ačiū dėdėms Antoškai ir Pauliukui, kad padarė mums Namelius. Tik įdomu, iš kur jie žinojo, kad mes gimsim, kai jie jau gyvens Amerikoj, už Prūdo? Negrįžtamai. Taip ir liko dėdės mūsų nepamatyti, taigi, padėkoti negalėjom. Gudrių dėdžių būta.

Ties Didžiuoju Beržu, vieninteliu, kurio viršūnė nebuvo nupjauta, per Upelį buvo permesta stora, plati lenta, vardu Lieptelis. Turėklo nebuvo, nes mes buvom drąsūs – paliesdavom beržą ranka, trys greiti žingsneliai ir jau esam kitam krante. Iš Upelio nešdavom vandenį gėlėms laistyti, agurkams, į jau nudangstytus inspektus susodintiems pomidorams ir dumplainiams, vardu Razinkos, nes dumplainių vardo nežinojom. Sudžiovintų jų uogų dėdavo į Kūčių kisielių, nes tikrųjų razinų parduotuvėj nebūdavo.

Mes nešiodavom vandenį, o babūnė, vardu Babūnė, nes Marija jos niekas nevadino, nurodinėdavo ant kurių augalėlių dar reikia užpilti. Daug to vandens reikėdavo. Mama sakydavo, kad dėl to paaugau tokia kaip butelis, nuleistais pečiais – vis per tą vandens nešiojimą, bet aš tuo netikėjau ir dabar netikiu, nes tik aš viena tokia, kaip butelis, o vandenį nešiojo tai visi vaikai ir manau, kad negali kenkti darbas, kuris taip patinka – dunkst, dunkst, dunkst basi mūsų kulniukai Takeliu iki Lieptelio, pasisemi vandens – dunkst, dunkst, dunkst atgal, o Babūnė šypsosi…

Vakarais, pasibrukę po pažasčia rankšluosčius ir sandaliukus (ar beatsimenat kas dabar pokario sandaliukus?), eidavom į Upelį plautis kojų. Sėdėdavom ant Lieptelio jas sumerkę, kad atmirktų priskrudęs purvas ir kalbėdavomės, kartais net iki sutemų, saulelei jau seniai pasislėpus už Bažnyčios. Upely gyveno daugybė visokių padarėlių – varlių, jų vaikų buožgalvių, dėlių, tokių vorų ne vorų ilgom kojom, kurie eidavo vandens paviršiumi ir neskęsdavo – čiuožikai. Dugnu šliaužiodavo ribokai – kirminėliai su nameliais, aplipytais šakelėm, žolių stagarėliais, akmenėliais. Mes juos nešdavomės į žvejybą – ištrauki iš to šarvo pliką, baltą kirminėlį, užkabini ant kabliuko ir tik spėk traukti ešerius. Kartenoj tuos ribokus vadina medvežiais – gražiai, lietuviškai vadina, o Regimantas Tamošaitis dar kažkaip kitaip, tik aš tą žodį pamiršau. Kad kas grąžintų tuos vakarus ant Lieptelio!

Visos Senojo Namo ir Naujojo Namo moterys plaukus plaudavo Upelio vandeniu, o perplaudavo godų lapų ir šaknų nuoviru, pasirovusios jų kuokštų čia pat, Pievelėj. Kaip blizgėdavo plaukai!

Tai vasarom Upelis būdavo toks ramus. Pavasarį jis išsiliedavo, apsemdavo beveik visą Pievelę, ateidavo vanduo į galudaržes, iki Petrusės namo pamatų, o pro patiltę grumėdavo ledai. Lieptelis paskęsdavo, bet nenuplaukdavo, jis buvo patikimai pritvirtintas prie medžių. Medžiai su mūsų Namučiais stovėdavo įsibridę vandeny ir kantriai laukdavo geresnių laikų. Ir aš laukdavau.

O paskui įvykdavo Didysis Stebuklas!

Kai vandenys būdavo besugrįžtą į krantus, pasimatydavo Lieptelis, ankstyvais rytmečiais atbrisdavau pažliugusiu Takeliu, atsiguldavau ant Lieptelio ir imdavau laukti Didžiojo Stebuklo. Kartais laukti tekdavo keletą rytmečių, kartais tuoj pat imdavo šmėžuoti šešėliai vandeny, bet nė karto laukimas manęs nenuvylė – iš po Lieptelio, prie pat mano veido, išnirdavo gražios, didelės, lanksčios, stiprios žuvys ir nutoldavo aukštyn, prieš srovę, prieš srovę, vėl ir vėl. Jų būdavo daug, grumdydavosi viena per kitą, kažkur skubėdavo. Jos čia pat, ištiesčiau ranką, paglostyčiau. Tik paglostyčiau, niekada nekilo mintis gaudyti – juk tai Stebuklas! Tik žiūrėdavau, žiūrėdavau... Ūsoriai. Vardą sužinojau vėliau, radusi savo gražuolių paveikslėlį knygoj. Ten buvo parašyta, kad mano žuvys į mažus Upelius atplaukia neršti. 

Tai buvo mano paslaptis, niekam nepasakojau apie Didįjį Stebuklą, kad neateitų berniukai su smaigais – mes tuos įrankius vadindavom perstekėm. Berniukai juos pasigamindavo patys – nugvelbdavo iš virtuvės šakutes, gerąsias, dar „smetonskas", stiprias, pritvirtindavo prie lazdos galo ir išeidavo basi į Lokystos, Prūdo atabradus tom perstekėm badyti lydekų. Mamos bardavo, bet jie vis tiek eidavo.

Šiemet nuvažiavau į Šilalę – pavaikščioti vaikystės takais. Visko tikėjaus, tik ne to, ką pamačiau – nebėra mano vaikystės pasaulio.

Nebėra Pievelės, kur žydėdavo Auksinės Gėlytės, ten stovi kažkieno namai, tiesiai ant jų ir tų šaltiniuotų versmių, iš kurių išsiveržęs vanduo žiemą sušaldavo gurvuoliais – visa tai palaidojo po storu žemės sluoksniu. Nebėra medžių su mūsų Namučiais palei Upelį – kažkieno pikta ranka juos nukirto. Nebėra sodo, nei Upelio, nei Lieptelio, nei mūsų Takelio – dunkst, dunkst, dunkst basi kulniukai vasaros pavakariais... O ir laistyti nebėra ką, susigrūdo namas prie namo, neliko daržų.

Stovėjau ant Tiltelio, vienintelio išlikusio – bene todėl, kad mūrinis, neatpažįstamo, apsilaupiusio, sumažėjusio perpus ir stebėjausi, kaip ant jo, tokio mažo, mes sutilpdavom susėsti – visi ūlyčios vaikai, kai vakarais saugodavom, kad kas nereikalingas neužsuktų į Brinkienės namą, kur suėję kaimynai iš slaptavietės atsinešę radiją klausydavosi žinių iš už Prūdo.

Kaip gali dingti ištisas pasaulis?

Man besidairant, besistebint, pro šalį bėgo žvitri juodaakė, linaplaukė mergaičiukė. Ką ji man priminė? Ką? Sugriebiau už rankos:

– Palauk, pasakyk, kur viskas dingo?

– Kas dingo?

– Upelis?

– Jisai po žeme, vamzdžiuose.

– O mano ūsoriai? Kur mano ūsoriai? Kur mano Didysis Stebuklas?

Patraukė petukais ir nubėgo, dėbtelėjusi juodom kaip angliukai akelėm:

– Kas čia per keistuolė? Kokių dar ūsorių? Kokių dar Stebuklų?

Susigraužiau – kodėl nepaklausiau, kuo mergaičiukė vardu? O ar ne vis tiek? Juk tai aš, tai mano vaikystė – dar taip neseniai, ne ką daugiau kaip prieš pusę šimtmečio, ėjusi išėjusi negrįžtamai, bet vis tebeieškanti savo prarastosios žemės, savo Vaikystės Stebuklų.

Tėvynė

Tėvynė yra viena. Aksioma.

Nuostabi vasaros naktis, šventinė, liepos 6–toji. Per radiją aidi dainos, sklidinos Tėvynės meilės, apie pusiaunaktį poetai skaito eiles – Bernardas, Marcelijus, Justinas, Jonas... Puikios eilės, nuoširdžios. Taip paprasta, nesudėtinga mūsų poetams mylėti Tėvynę, tokią mažą, savą, nepakartojamą, vieną, brangią, „nes daugel vargų patyrė“.

Nesimiega. Skausmas kelia iš lovos, blaškausi po namus, išeinu į kiemą. Kažkur toli, kitam kaimo gale, gal net anapus Minijos, nepiktai amsi šunelis, mėnesiena kloja šešėlius – nuo namo, obels kieme; už keliuko boluoja jau nokstančių rugių laukas. Tėvynė. Kalba. Daina. Senolių kapai. Nakties tyla.

Prisėdu ant slenksčio – ant ribos, nuo kurios dešinėje tušti mano namai, kairėje – pasaulis, gyvas, sudėtingas, išsivedęs mano vaikus. Skaito žinias – Ukrainoj liejasi kraujas. Atsiremiu į staktą, užsimerkiu, iš pasąmonės ataidi sodri, vyriška daina, matau prajojančių kazokų pulkelį, nusėdus dulkėms iš stepės atplūsta aitrus pelynų kvapas... Mano močiutė Anastasija stovi gimtojoj stanicoj prie kiemo vartų ir klauso, kurioj pusėj šunes loja, iš kur jaunikis atjos. Tai jos Tėvynė. Ir mano? Ir mano.

O paskui tarsi tikrovėj matau kaip slenka pro autobuso langą rūstus šiaurietiškas peizažas – akmenynai, kadagynai ir girdžiu dainuojant švelniu, gomuriniu balsu man nesuprantama kalba. Tai mano močiutė Mina, estė, lieja savo Tėvynės ilgesį. Ir mano? Ir mano.

Netikėtai šypteliu – o jeigu? Juk gali šiais laikais taip nutikti ir niekas nenustebtų, jei sugaustų staiga tamtamai, lėktuvo trapu nusileistų šokoladiniai vaikai, mergytė ir berniukas, atbėgtų ištiesę rankas – senole, mes tau atvežėm dovanų savo Tėvynę! Ar mylėsi? Kaip savo?

Kiek Tėvynių galima mylėti? Vieną. Aksioma.

Žemę.

O atsimeni?

Po karo ūkininkai mokėsi gyventi naujom, keistom sąlygom – iš jų atėmė žemę, arklius, padargus, vertė dirbti kolūkiuose, bet už darbą nieko nemokėjo, o iš šeimai paliktų šešiasdešimties arų jei ir buvo įmanoma prasimaitinti, tai prasimanyti pinigų visai nebuvo iš kur, o jų juk reikėjo, todėl viską, ką tik buvo įmanoma parduoti, veždavo į turgų. Taip jau rugpjūtį ten atsirasdavo šiuometinių gaidelių – jaunų, vos tik būdavo galima atskirti nuo vištaičių. Jie būdavo parduodami pusvelčiui. Mama nupirkdavo keletą tokių negražių, padaiguotų, ilgakojų padarų, dar nė nemėginančių giedoti. Mano pareiga būdavo jais rūpintis, lesinti, kad kuo greičiau paaugtų ir bent retkarčiais turėtume šviežios mėsos, kol ateis metas skersti paršą, t. y. iki Kalėdų.

Gerai prižiūrimi, žole ir mažosiomis bulvelėmis lesinami, net pasiganyti paleidžiami, gaideliai gana greitai pavirsdavo įvairiaspalviais gražuoliais gaidžiais, vištininke už daržingalio keliančiais didelį triukšmą, paskui, po kautynių, vaikščiojančiais kruvinomis skiauterėmis.

Štai apie tuos savo vaikystės gaidelius vakar ir kalbėjausi su mama, tvarkydama jos kapą prieš Vėlines:

– O atsimeni, mama?

Atsimeni, kaip tu ankstyvą mano gimtadienio rytą, tikėdamasi, kad aš dar miegu, atsikeldavai, tyliai pakurdavai ugnį, kad užkaistų vanduo ir išeidavai nukirsti gaidelio, paskui kieme nuplikydavai jį vandeniu, nupešdavai – vakare, tau parėjus iš darbo, kepsim? O aš viską girdėdavau, tik neišsiduodavau, o paskui eidavau pasižiūrėti, kuris krito ir bet kurio būdavo gaila.

Atsimeni, kaip valgydamos vakarienę, abi skaičiuodavom, lenkdamos pirštukus, kiek gi man metų sukako. Lenkdavom juos ir tada, kai to daryti tikrai nebereikėjo, puikiai galėjau suskaičiuoti ir be jų. Tuo pačiu pasitikslindavom ir kiek metų kalėti dar likę tėveliui – kaip norėdavau, kad mano metų skaičiai greičiau didėtų, o tėvelio mažėtų.

O atsimeni, mama?

Vieną rudenį mano gimimo dieną vyrai pjovė gluosnius prie mūsų upelio, o mudvi vežėm trinkeles per išlytą, pažliugusią pievelę į kiemą, iki tamsos skaldėm jas – žiema čia pat, o malkų beveik neturim; ir tie gluosniai žali, nebus kaitrūs, bet ir vienais kankorėžiais, mano per vasarą prinešiotais iš pušyno, visą žiemą neišsikūrensim.

Kai sutemus grįžom į virtuvę, užsikūrėm ugnelę, nedegdamos lempos užsikaitėm katiliuką, paskui sėdėjom susiglaudusios, laukdamos, kol gaidelis išvirs – buvom tokios pavargusios ir alkanos!

Netrukus sugalvojom – kepenėlės jau tikriausiai išvirė! Išsitraukėm, pasidalinom, pabarstėm druska, suvalgėm ir vėl laukėm. Po kurio laiko susiradom po sparniuką, paskui po kulšelę, dar ir dar, kol užsikvatojom – katiliukas tai verda, tik mėsos jame nebėra.

Atsimeni? Pirmą mano gimtadienį jau Kaune? Kadangi ir atsiminti nėra ko, nes nešventėm, nebuvo nei kepto, nei virto gaidžio, nes parduotuvėj jų neliko gerokai anksčiau, negu priėjo mano eilė pirkti. Ir nors mudvi nebeskaičiavom metų, abi puikiai žinojom, kad man septyniolika, o tėvelis jau Lietuvoj, tik sugrįžo ne pas mudvi.

Žinojau –

Ateis laikas – grįši.

Tik sulaukti.

Paskui sužinojau –

Sugrįš ne visi.

Vyliausi –

Tu sugrįši!

Meldžiausi.

Nežinojau –

Ne visi sugrįžę pareina.

Namo.

Atsimeni, mama?

Anava, ateina mūsų vaikai, nešini chrizantemomis; papuošim kapą, uždegsim žvakeles. Pabūsim. Atsiminsim.

Sena kultuvių daina

Nubudus kurį laiką jaučiuosi tuščia, nei minčių, nei jausmų. Paskui tamsi erdvė ima švisti, prisipildo vaizdų, jie pradžioje dar pilki, tarsi gimstantys iš miglų, prieblandos, paskui jų kontūrai ryškėja, nusispalvina, ataidi garsai, viskas atgyja, sujuda, sukruta, vyksta – grįžtu į gyvenimą. Ne į dabartį – į visą buvusį gyvenimą vienu metu, kur viskas persipynę laike, bet tikra, viskas mano, nesvarbu, kad tą eilėraštį, parašytą nepažįstamos moters apie senos kultuvės dainą prie upės Kriaunos, kurios niekada nesu mačiusi, skaičiau šią naktį, kai nesimiegojo, o jo pažadinti vaizdai dabar, nubundant, atklydę jau iš tolimos vaikystės visai kitame Lietuvos pakrašty – nuo upelės Lokystos. Matau Zobielijos davatkėles, velėjančias mudviejų su mama žlugtą po žiemos – su kultuve, su kultuve, per šonus paklodėms, per šonus, vanduo tyška į šalis, garsas atsimuša nuo upės šlaitų ir atrodo, kad ne dvi tos kultuvės, kad jų daug, oras pilnas linksmo pokšėjimo, ritmingo, kaip džiazo motyvas ir man norisi šokti, dainuoti. Jau buvau beužtraukianti vientisą aaaaaaaaaaaa, bet pokšėjimas staiga nutyla – moterėlės murdo skalbinius į upelės tėkmę, matau, kaip pasroviui nuplaukia balzgana muiluota juosta, vikrios rankos persuka paklodę į žiužį, teškia jį vėl ant lieptelio ir vėlei užgroja kultuvės. Ir vėlei. Paskui paduoda skalbinius man, aš kloju juos pievoj – tegu prisigeria vėjo, tegu bąla saulėj, tegu... Tegu būna vasara! Tegu nesibaigia vaikystė!

Rozalija atideda kultuvę ant žolių kuokšto, prisirenka iš geldos smulkių mano drabužėlių ir skalauja juos rankomis, atsargiai, švelniai, lyg bijodama, kad nesudūlėtų – jie iš tiesų gležnučiai, batistiniai, iš ano gyvenimo, dar prieš karą, kai gyvenom Vilniuj. Ir sesė buvo gyva. Rozalija tokių gal nė nemačiusi.

Mane sesės atsiminimas persmelkia šalčiu, sėduosi ant kranto, stipriai apkabinu rankom kelius, įsižiūriu į upelės srovę – dugno akmenėlius, žuvytes, tarsi šilkines vilnijančias žolių kasas.

Rozalija supurto marškinėlius, iškelia aukštyn:

– Šitie tavo, ar Giedrytės?

– Giedrytės…

– Ar tu dar įtelpi?

Niekad apie tai nebuvau galvojusi, kad galėčiau imti ir išaugti ne tik savo, bet ir mirusios vyresnėlės sesės marškinėlius, suknytę mėlynais žirneliais – mudviem mama pirkdavo vienodas – kailinėlius su bumbulu ant kepurytės… Aiškiai pamatau – po šios žiemos marškinėliai man jau tikrai per maži. Ne juokais susirūpinu – tai ką aš dėvėsiu, kaip gyvensiu?

Vėl skambiai, ritmingai supokši kultuvės, bet man nebesinori šokti, dainuoti – skaudžiai suvokiu, kad lieku viena, visai viena pasauly, su savo vienos gyvenimu, su nežinia ateity. Vaikystė pasibaigė. Dabar jau baigiasi ir gyvenimas, bet, keista, nebesijaučiu viena – visi kada nors sutikti žmonės yra su manim ir visai nebesvarbu, šiapus ar anapus ribos; ji išsitrynė.

Žydėjimas

Kovas. Pavasaris. Net Vilniaus Šiaurės miestely jaučiu jo artėjimą.

Dažną dieną ar nemigos naktį susimąstau, kas pasikeitė – žodžiai tie patys, atminties sugrįžimai tokie pat, bet užrašyti pasidaro neatpažįstami. Neliko vidinio švytėjimo, nubluko spalvos, prigeso jausmai, nepasiekia širdies šiuolaikinės dainos... Nebe tokie net pavasarių žydėjimai.

Mano vaikystės pavasariai ateidavo nenutirpstančiais plukių pusnynais Lokystos šlaituose ir alyvų žiedų jūra senosiose Šilalės kapuose, čia pat, greta, už mano kambario lango.

Neskindavau alyvų žiedų, tik pasiremdavau į kryžių ar antkapio paminklą, prisilenkdavau šakelę ir ieškodavau „laimės“. Rasdavau – nedaug, todėl kaskart nudžiugdavau. Naujų paminklų senuosiuose kapuose niekas nestatė, kiekvieną pavasarį mane pasitikdavo tik vis ryškėjantis visuotinio nykimo, užmaršties vaizdas – be jokios tvarkos įsikerojantys, net kapų kauburėlius užgožiantys alyvų krūmai, tos pačios, vis labiau rūdim apgargažėjančios senos metalinės tvorelės apie kapus su nebeatidaromais, į velėną įžėlusiais varteliais, sutrūniję suoliukai, ant kurių niekas nebesėdėdavo, vis mažiau tvarkingai prižiūrimų, gėlėm apsodintų kapų – rūtom, nasturcijom, perkūnropėm, greta kapo eilutė vilkdalgių, visur vienokių, tokios pat spalvos. Ir kitų gėlių skurdus veislių pasirinkimas – narcizų, tulpių, vis mažiau bepradygstančių pro velėną, kol visai nunykdavo.

Ne iš karto, vaikas, suvokiau tą nykimą, ir dar daugelio metų reikėjo, kol, jau išvažiavusi iš Šilalės, supratau priežastis – mirusiųjų pasaulyje atsispindi gyvųjų pasaulio negandos. Ne, nepamiršo gyvieji savo mirusiųjų, tik neliko kam gedėti – daugelis neparėjo iš karo, tremties, emigravo, daugelis žuvo miškuose, jaunimas išvažiavo mokytis ir retai beaplanko, užsiliko miestuose.

Gyvenimas nesustojo, netgi naujos mados atėjo ir į Šilalę, bet jau į naująsias kapines, ten stato vis didesnius, vis brangesnių akmenų paminklus, sodina nematytas gėles. Nepamėgau naujųjų kapų.

Sykį atvažiavusi vaikštinėjau po neatpažįstamai pasikeitusius senuosius kapus ir neberadau Reginutės kapelio. Tai buvo mūsų mamų jaunystės draugė, vienturtė tėvelių dukrelė, linksma, gera, visų mylėta. Būrelis mergaičių gražią pavasario dieną važinėjosi dviračiais pušyno keliukais, sugrįžusios namo prie šulinio atsigėrė šalto vandens, kitoms nieko, o Reginutei „greitoji džiova“, po kelių dienų numirė.

Mūsų senelio kapas buvo netoliese, matydavau, kaip per Vėlines prie Reginutės kapo sustodavo būreliai žmonių. Ir mes visada sustodavom, patylėdavom, o pareinant mamos vis pakartodavo daug kartų girdėtą pasakojimą apie netikėtą jos mirtį. Ir kai nebeliko jos tėvų, ilgai dar kažkas prižiūrėdavo dailiai vietos kalvio darbo tvorele aptvertą kapelį. Netgi keletą metų po to, kai aplinkui visi laidojimai jau buvo nauji, Reginutės kapelio niekas nelietė – didelio skausmo atmintis gerbiama.

Pagalvojau – gal dabar niekam nebeskauda, nebėra kam skaudėti. Bene aš paskutinė atsidūsėjau, paminėjusi Reginutės vardą, ant naujo, didelio, puošnaus juodo marmuro paminklo skaitinėdama man nieko nesakančius, o kažkam tikriausiai labai brangius vardus. Į senąsias kapines pradėjo pareiti naujosios, išnykusių, neprižiūrimų, velėna peržėlusių kapų vietose laidojo kitus žmones, statė didelius, puošnius, šiuolaikiškus paminklus. Greta vieno tokio juodo marmuro paminklo pasodino mažutį alyvų krūmelį, kuris kitą pavasarį pražydo keliais nematytais baltais, vešliais, purėtais žiedais. Pasklaidžiau vieną tokį ir apstulbau – kas žiedelis, tas „laimė“. Ir ne šiaip sau, su penkiais lapeliais, o jų po aštuonis ar net dešimtį. Skiepytos. Buvau beskabanti, bet sustojau su ištiesta ranka – tektų visus žiedelius nurankioti. Per daug tų „laimių“, neliko atradimo džiaugsmo. O ir iš vaikystės jau buvau išaugusi.

Anksti išvažiavau iš Šilalės, bet retkarčiais sugrįždama visada aplankydavau kapus, mačiau, kaip buvo trinama atmintis ir tarsi tuščiam lape rašomi nauji istorijos skirsniai – iškirto senus medžius, be tvarkos įsikerojusias senąsias alyvas, kažkur išgabeno visutėlius zomato akmenis... Prieš porą metų, ramią, saulėtą pavasario dieną, pačiame jo žydėjime, paskutinį sykį apvaikščiojau Šilalės kapus, perskaičiau savo kartos metraštį – kas išliko užrašyta, kas ištrinta, bet dar gyva mano ir kitų, jau išeinančių bendraamžių atminty ir kas rašoma iš naujo. Paskui atsisėdau ant didelio kelmo ties dar tebestovinčio mano vaikystės namo langais, ištiesiau įskaudusias kojas ir pasidaviau atminties ir vaizduotės žaismui. Tarsi mačiau vilkstines vežimų seniai seniai, kur nesiekia mano kartos atmintis, rudens darganose, po derliaus nuėmimo darbymečių, iš visų aplinkinių kaimų laukų vežančias akmenis, tarsi atpažinau niekada nematytus meistrus, taip mokamai juos sukrovusius į zomatą, kad man, vaikui, bėgant juo iš pamiškės parsivesti karvutę Mūmą, nenusirisdavo nė vienas akmenėlis, tarsi jutau basais padais aksomą samanų, užtvarsčiusių istorijos žaizdas.

Staiga pro šalį prariaumojo traktorius ir mano vaizdiniai pasikeitė – mačiau buldozerius, ardančius zomatą ir buvau tikra, kad neskaudėjo šaltos plieninės traktorių širdys, kaip ir širdis to žmogaus, kurio galvoj gimė mintis – sugriauti... Man atrodė, kad aš žinau jo vardą. Žinau. Tokių žmonių nėra daug.

Atsimerkiau. Buvo pats pavasario žydėjimas, aplinkui ant gerai prižiūrimų taikos meto kapų klestėjo įvairiaspalvės tulpės, vešlūs, puošnūs, bet bekvapiai narcizai, daugybės rūšių vilkdalgiai, žaliavo rūtos ir perkūnropės, tik nasturcijos nebemadoj.

Pagalvojau, kad ir to negero žmogaus kapas gali būti kažkur čia, juk jis vienas iš mūsų, buvo vyresnis už mane, o prieš porą metų atklydo gandas – mirė. Neieškosiu, neturiu ką jam pasakyti. Norėčiau klysti. O naują, geležinę kapinių tvorą jau ėda rūdys ir mano mintyse stojo vaizdinys, kiek daug žmonių kas keleri metai turės jas gremžti nuo virbų, kad būtų galima perdažyti.

Skausmas ir lieka skausmu, jam visai nesvarbu, net jei vienom „laimėm“ pražysta alyvų krūmelis prie kapo, jei rūdys suėda geležį, jei kažkam prireikia tau ir tavo gyventam laikui tarsi amžinai ramybei ir atminčiai skirtos vietelės kapuose, ieškai jos ir kažkurį sykį neberandi, nes amžino nieko nėra.

Sunkus amžius

Pirma mintis – bėgti! Kol niekas nenubudo, neužtiko jos. Kol niekas neatėmė to stebuklo, nesutepė paveikslo, neišniekino šventovės – to tyro, kvapą gniaužiančio jausmo neįvardino nuodėme. Užtenka, ji jau pamatė. Tegu taip ir lieka – neužmirštama, nekintama, nepakartojama. Sušvitusi akimirka – be pabaigos.

Aniuta juk paprasčiausiai gali pajusti priešaušrio šaltuką ir užsitempti antklodę. Ar net nubusti, netikėtai atsimerkti ir užtikti ją taip žiūrinčią!

Bėgti! Kiekvieną akimirką tas stebuklingas vaizdinys gali išnykti negrįžtamai. Nuo bet kokio šiaip jau įprasto ryto ženklo – gaidžio užgiedojimo, šuns grandinės sužvangėjimo, lango užuolaidos krustelėjimo pirmam vėjeliui dvelktelėjus, nuo saulėtekio varsų pasikeitimo saulei tekant. Maža nuo ko – akimirka tokia netvari.

Bet mergaitė nesikelia, sėdi kaip atsisėdo dar nė nenubudusi, nukorusi nuo lovos ilgas, plonas paaugliškas blauzdas, kaip atsimerkė ir, ne iš karto patikėjusi, kad tai ne sapnas, įsispytrėjo į nuostabų paveikslą, taip ir spokso nealsuodama į nuogą merginos kūną – tokį baltą, švytintį prieblandoj, saulėtekio spalvoms vos pradedant savo žaismą. Gražų. Tobulą. Jaudinantį. Atvirą jos žvilgsniui ir to nežinantį, todėl nesivaržantį.

Staiga mergaitė krūpteli. Bėgti! Išsinešti tą lobį, paslėpti atminty. Keliasi be garso, eina basa iki durų, pakeliui nuo kėdės atkaltės grybšteli suknutę, paėmusi už durų rankenos atsisuka, dar kartą pažiūri į tą tarsi nepažįstamą, tarsi pirmąkart matomą dailų veidelį, apsuptą juodų garbanų, ramų, patiklų, grakščias nuogo kūno linijas, ant apkloto laisvai gulinčią, besiilsinčią ranką – koks švelnus alkūnės linkis, tobulas peties apvalumas. Krūtys lyg gyvos, mergaitei kyla mintis prieiti, švelniai suimti jas rankomis – pajusti stangrumą, kraujo pulsavimą po švytinčia oda...

Išeina tyliai, kaip kišenvagis, tik jau kieme, stovėdama ant šalto prieslenksčio akmens užsitempia suknutę, brūkšteli ranka per pakinklius. Nusmelkia mintis – suknutė per trumpa ir per ankšta, kitos neturi, o vasara dar tik įpusėjusi. Ir ko ji taip greitai auga? Ir krūtys jau brinksta – skaudūs, negražūs obuoliukai, taip begėdiškai matomi po aptempiančiu kartūnu. Pasijunta nelaiminga, negraži, kampuota. Nuo suoliuko pasiima vakar ten paliktą krepšelį ir galudaržėm nueina į mišką – toliau nuo žmonių, kažkieno galimų žvilgsnių, sudėtingo, pikto, pajuokiančio suaugusių pasaulio. Jai reikia pabūti vienai. Pasislėpti.

Krinta rasa. Iš už pušyno jau kyla saulė, bet pamiškėj dar prieblanda, o miško tankmėj ir visai nejauku. Mergaitė išeina į kirtimus, atsisėda po pušimi, priglaudžia nugarą prie jos geltono, nuo vakarykščios dar šilto kamieno, susigūžia ir tarsi susilieja su aplinka. Mato, girdi, jaučia visa, kas vyksta greta jos, gamtoje ir jai gera, čia ji gali laisvai sugrįžti prie neseniai patirto išgyvenimo, būdama rami, kad niekas jos nemato ir niekas nesužinos, kokie nevaldomi viesulai joje siautėja. Saulėtekio misterija miško proskynoj jai jau pažįstama, matoma nebe pirmą kartą, ji atliepia mergaitės nuotaiką, čia ji gali būti savimi ir atsiduoti jausmui, kurio nė vardo nežino, staiga atrastas visai naujas būties klodas, jaučia tik, kaip jis užvaldo visą jos esybę, tarsi apšviečia jos vidaus pasaulį iki šiol neregėtom spalvom, tai sielą pripildo džiugesio, bet ir gąsdina, nes nežino, kur jai reikės dėtis, kaip gyventi, taip staiga išvydusiai stebuklą, kaip išsaugoti jį nesuteptą. Pasijunta kaip žuvis, staiga išmesta į krantą, neprisitaikiusi jame gyventi. Pasijunta atsidūrusi tuštumoj – iš vaikystės negrįžtamai išėjusi ir nežinanti, ką toliau daryti, besiblaškanti be kelio takelio ir niekas negali jai pagelbėti, nes nežino, kas nutiko – ji liko viena, be įspėjimo atsidūrusi sudėtingam, nepažįstamam pasauly. Ta vienatvė jai kelia siaubą, bijo būti nesuprasta. Labiausiai bijo pajuokos. Ji jau daug žino, nes godžiai skaito tikrai ne vaikiškas knygas, daug ko jose nesuvokdama; tada gelbsti laki vaizduotė. Žino, kad ten, suaugusių žmonių pasauly, gyvena baisus padaras – nuodėmė, vardu meilė. Mergaitė ją įsivaizduoja kaip klastingą, piktą senę, tyčia, iš neturėjimo ką veikti, vien dėl bjauraus savo būdo, įviliojančią žmones į pinkles, priverčiančią kentėti ir pražudančią. Kaip ją atpažinti? Ar tai, ką ji šį rytą patyrė, ir yra nuodėmė? Tikriausiai, nes kažkur skaitė, kad nuodėmė saldi, o jai juk taip gera, taip gera, kaip nėra buvę. Tarsi gavus dovaną, tokią puikią, kokios negalėjo nė numanyti esant. Tai toks grožis pilkoj kasdienybėj – kaip Kalėdų eglutė nubudus šventinį rytą, kaip Velykų varpai. Kaip muzika. Tik kaip tas saldus išgyvenimas galėtų pražudyti?

Kai visai išaušta, mergaitė keliasi, apeina žemuogynus, prisirenka pilną krepšiuką uogų. Parėjus namo nudžiunga, neradusi Aniutos namie – kaip reikės pažiūrėti į akis? Be reikalo baiminasi, juk Aniuta nežino, kad mergaitė matė ją nuogą miegančią. Ir svetimų minčių juk nemoka skaityti. Tik reikia neišsiduoti.

Aniuta jų namuose gyvena dar neseniai – atvažiavo į miestelį dirbti baigusi mokslus ir išsinuomojo kambarį, laikinai, kol gaus valdišką butą. Ji linksma, draugiška, greitai susipažino, susigyveno su visais kaimynais, o mergaitė, ligotas, vienišas vaikas, iš pirmos dienos priširišo prie jos kaip šunelis, sekioja visur dažnai ir įkyrėdama, tikėdamasi nors atsitiktinio žvilgsnio, šypsenos, dėmesio, pakalbinimo. Ilgisi, nė pati nežinodama ko. Aniuta gera, ji jaučia tą prieraišumą, bet jo per daug, jis trikdo, todėl neskatina. Viskas susijaukė mergaitės galvelėj. Ji stengiasi iš anksto atspėti menkiausią Aniutos norą, neprašoma puola patarnauti, bet sutikusi jos žvilgsnį nukaista visa ir dažniausiai nieko nepasakiusi sprunka iš kambario. Namiškių, o ir pačios Aniutos tai neliko nepastebėta, prasidėjo pašaipos. Mergaitės gyvenimas pasidarė visai nepakenčiamas, jai neužtenka valios neiti pas Aniutą, o paskui užgauta ilgam dingsta iš namų ir verkia kur užsislėpusi.

Kaip dabar jai reikės gyventi su šitokia stulbinama šio ryto paslaptimi? Žinoma, tai nebepasikartos – tik vienai nakčiai mergaitė buvo paguldyta miegoti Aniutos kambary, kol išdžius nudažytos judviejų su mama kambario grindys.

Pirmąją dieną mergaitė išvengė susitikimo su Aniuta, pralindėjo savo kambary, mąstė. Jos išgyvenimai nesuprantamai siejosi su kažkokia skaityta knyga, tik niekaip negalėjo atsiminti pavadinimo, todėl kitą rytą užlipo kopėčiom į namo palėpę, kur salkoj buvo sukrautos tėvo knygos ir ėmėsi jas žiūrinėti visas iš eilės. Rado – nedidelę ploną knygelę, J. V. Gėtės „Jaunojo Verterio kančios“. Nustebo, nes atsiminė, kad kai tą knygą skaitė pirmą kartą, ji jai visai nepatiko. Gal ji tik nesuprato, kaip ir daugelio kitų salkoj atrastų knygų, visai netinkamų paauglei? Dabar įniko tą knygelę skaityti iš naujo, tarsi kitom akim – už lango jaukiai barbeno lietus, girdėjo, jautė viską, kas vyko namie, kieme, gatvėje, o ji tūnojo tame svetimame pasaulyje ir mėgino susigaudyti suaugusiųjų mintyse, išgyvenimuose. Vėl, kaip ir pirmą kartą skaitant, sutrikdė tokia netikėta ir, atrodė, beprasmiška tragiška istorijos pabaiga. Kokia Vernerio mirties prasmė? Kodėl Lota, tokia jautri, tokia gera, jo nesuprato? Tai taip meilė pražudo žmogų ir jis bejėgis pasipriešinti? Nes nesupranta ir nieko negali pakeisti?

Mergaitė atsitvėrė nuo žmonių, su bendraamžiais nebeturėjo apie ką kalbėti, o suaugę ja nesidomėjo, tai klajodavo viena arba skaitė užsidariusi salkoj. Kai Aniuta pareidavo iš darbo, stebėdavo savo dievaitę, pati stengdamasi išlikti nematoma.

Aniuta pastebėjo, kad mergaitė jos privengia, pamėgino išklausti priežastį, nieko nesužinojo ir neatsiminė, kad pati būtų kuo užgavusi, bet dėl visa ko pasidarė draugiškesnė, dažniau pakalbindavo. Ta keista draugystė tęsėsi per žiemą, o pavasarį Aniutai buvo paskirtas butas buvusiame žydų name ir ji išsikraustė. Ką ten išsikraustė, tiesiog per kelis kartus susinešė negausų savo turtelį, sukrovė viską pasieny ant grindų, rūbus sukabino ant vinių sienoje, ir pridengė lovatiese, nes baldų neturėjo, tik iš kažkieno pasiskolino seną kreivą stalą ir nusipirko sulankstomą lovelę ir užuolaidas. Draugai prikalbino surengti įkurtuves – tuščiam kambary tik geriau, daugiau vietos šokiams.

Mergaitė pasisiūlė į talką – atsiūlėjo užuolaidas, sunarstė kutus, valė langus, nušveitė duris, padėjo nunešti suolus. Jos mama sumanė iškepti pyragą ir sausainių, tai nešė tą pyragą Aniutai, dar šiltą įsupusi į švarų rankšluostį ir jautėsi laiminga, išdidi, reikalinga. Paskui abi su Aniuta pjaustė daržoves mišrainėms – ir vis tylėdamos. Pagaliau ta tyla ėmė slėgti ir Aniuta atsargiai užsiminė, kad jau netrukus ims rinktis svečiai, duodama suprasti, kad mergaitei laikas namo, ji į balių nekviečiama.

Mergaitė suprato ir jai tai nepasirodė neteisinga, buvo pratusi, kad suaugusiųjų pasaulis jos nepriima ir nesiveržė į jį, tai ir dabar klusniai padėjo peilį, nusišluostė į rankšluostį pirštus ir pasuko į duris, bet grįžtelėjusi taip liūdnai pažiūrėjo į Aniutą, kad šiai pagailo, nepagalvojusi pakvietė:

– Rytoj, kai visi išsiskirstys, jei nori ateik, padėsi susitvarkyti, išgersim arbatos, pasikalbėsim...

Nieko neatsakė, išėjo.

Mergaitė įspėjo mamą, kad jos neieškotų, grįšianti vėlai ir iki nutylant plokštelių muzikai, o vėliau ir įgėrusių dainoms, sėdėjo malūno krioklio papėdėje ir klausėsi vandens šniokštimo ir iš netolimo namo atsklindančių dainų, juoko. Ten pat ir numigo, atsirėmusi į apsamanojusius malūno balkius. Kai apypiete nuėjo prie Aniutos namo, jis stovėjo tylus, tarsi negyvas. Praėjo pro šalį, vėl užsiglaudė savo slėptuvėj prie malūno, vėl klausėsi vandens šniokštimo ir stebėjo namą, bene pasirodys bent kokie gyvybės ženklai. Kai kažkas atvėrė langą, žvaliu, užtikrintu kviesto svečio žingsniu nuėjo vidun – pagaliau atėjo jos valanda. Dabar jos bus tik dviese, neskubėdamos tvarkysis, kalbėsis, gers arbatą ir niekas joms netrukdys...

Durys buvo praviros. Stumtelėjo jas, iš vidaus tvoskė nemalonus dvokas, pasimatė nuversto suolo galas ir vyriški batai. Įėjo. Ant grindų dryksojo užuolaida, ten pat gulėjo vyras, padėjęs galvą į vėmalų pelkę. Pamatęs mergaitę jis sumirkčiojo, lyg norėdamas atsikratyti vaiduoklio, pasiražė dar labiau išsiterliodamas, perbraukė ranka per veidą, nusikeikė, sunkiai kėlėsi ir nusvirduliavo į duris.

Mergaitė pravėrė antrojo kambarėlio duris jau nebesitikėdama, kad kas nors dar labiau galėtų nustebinti, sustojo tarpdury, atsirėmė į staktą ir ėmėsi apžiūrinėti – Aniutos lovelėj miegojo ir garsiai knarkė nematytas vaikinas. Tai greičiausiai tas, pagalvojo, kurio atvažiuojant Aniuta taip laukė. Abipus lovelės voliojosi buteliai, stati ir išsivartę, šukės, telkšojo balos.

Aniuta basa stovėjo prie lango ir mergaitė matė tik jos nuo verksmo krūpčiojančią nugarą, praplėštą rankovę ir susivėlusius plaukus. Nesakė nieko, bet Aniuta kažkaip pajuto ją esančią ir tyliai paprašė:

– Būk gera, išeik. Ir niekada nebeateik.

Mergaitė nekrustelėjo. Spengė tyla.

– Išeik! – sukliko Aniuta ir atsisuko keldama rankas aukštyn, lyg ruoštųsi mušti, o gal pulti ant kelių ir melsti dangaus malonės. Mergaitė nė nekrustelėjo, tik žiūrėjo į tą neatpažįstamą veidą, ištepliotą makiažo likučiais, užtinusiais paakiais, paklaikusiom akim ir tylėjo. Aniuta iš lėto nuleido rankas ir vėl tyliai paprašė:

– Išeik…

Bet mergaitė neklausė, ji žengtelėjo porą žingsnelių į priekį, tiesdama rankas, ruošdamasi apkabinti ir akimirką atrodė, kad taip ir nutiks, bet Aniuta vėl suirzo:

– Dink, piemene! Ne tavo reikalas!

Mergaitė dar palaukė, bet kadangi Aniuta nieko nebesakė, tik žiūrėjo padėrusiom akim kažkur į kertę, lėtai nuleido rankas ir išėjo į gatvę, paskui takeliu palei upę patraukė į mišką – jai vėl reikėjo pabūti vienai. Pasislėpti.

Nuo tos dienos mergaitė į miestą eidavo aplinkiniu, daug tolimesniu keliu, aplenkdama tą namą ir jai palengvėjo, kai rudenį atsigirdo, kad Aniutai pasiūlytas darbas ministerijoj ir ji išvažiavusi. Kai po poros metų mergaitė atsitiktinai pamatė Aniutą miesto gatvėj, nepriėjo, tik nulydėjo liūdnu žvilgsniu.

Ji buvo suaugusi.

Vìsa

Naktis, jau po pusiaunakčio. Nebesimiega. Geriausias laikas – ramybė, tyla. Seno žmogaus mintys, dažnai lengvai bėgančios prabėgančios atsiminimais, tarsi čiuožikas vandens paviršiumi, tiktai retkarčiais, tik akimirksniui nušvinta ryškiai ryškiai iš gelmės, lyg praeitis būtų čia, dabar, bet tai netiesa, ji ir vėlei dingsta, jau negrįžtamai. Kartais man pasirodo, kad rašydama tuos atsiminimus, aš seku savo pėdsakais ir gyvenimą ištrinu.

Mirtis. Riba, kai žemiškoji patirtis jau išgyventa, jau vìsa praeity. Kiekvienam kìta, sava. Ir dabar nebeatsimenu kada nė kur tai buvo, tik sugrįžta vaizdas, aiškus, spalvingas ir aš jame pasilieku.

Vasaros pavakarė. Esu iškvietime pas senuką ligonį, kažkur tipiškam lietuviškam kaime. Ir troba tipiškai lietuviška, tokių jau ir tada buvo reta net gūdžiausiam kaime – „dviejų galų“ troba, tokia patogi gyventi kartai po kartos. Kai vyriausias sūnus, kuriam dažniausiai būdavo paliekamas ūkis, parsivesdavo marčią, kol vaikų nedaug, jauna šeima gyvendavo „mažuosiuose galuose“. Kai ištekindavo visas seseris, o jaunesni broliai išeidavo gyventi „ant savęs“, pasenę tėvai atsidalindavo, sutardavo išimtinę ir „didžiuosius galus“ užleisdavo gausėjančiai vyriausiojo sūnaus šeimai. Trobose kiekvienas daiktas iki menkiausios smulkmenos turėdavo savo vietas, paskirtį ir nebūdavo nieko nereikalingo.

Kai ligonis buvo apžiūrėtas, išrašyti receptai, viskas aptarta, šeimininkė pasiūlė nusiplauti rankas. Greta praustuvo dailiai išraižytoj rankšluostinėj kabojo namų audimo rankšluostis, puoštas rankų darbo nėriniais. Naujutėlaitis, toks gražus, kad net nedrąsu naudotis, bet šeimininkė taip nuoširdžiai sako:

– Šluostykis, daktarėle, šluostykis, juk tai ir skirta brangiam svečiui. – Ir man taip gera būti tuo svečiu, kuriam skirta ir ta daili rankų darbo rankšluostinė, dešimtmečiais, jau gyvenant čia kažkelintai kartai, kabanti vis toj pačioj vietoj, tik pakeičiamas rankšluostis. Kiek svečių, nusiplovę rankas, šluostėsi į jį rankas – kalėdininkų, iš toli atkeliavusių svečių, gydytojų, valdžios atstovų, gal ir mokytojų, į mokslus išvažiavusių vaikų draugų studentų?

Atsisveikinusi išeinu į kiemą, šeimininkė pasiveja mane nešina kėde iš gerojo kambario, stato ją prie verandos laiptelių, kviečia sėstis ir nuoširdžiai atsiprašinėja, kad teks lukterėti, sugedo mašina, vyras negali manęs parvežti. Ramina gal ne tiek mane, kiek save, tikindama, kad štai tuoj tuoj suremontuos, nes visada suremontuoja tą seną, dar karo keliais važinėjusią „polutorkę“ ir viskas bus gerai, bet balsas išduoda rūpestį, kad pati nelabai tuo tiki.

Užjausdama moteriškę nusišypsau – niekur nebeskubu, tai paskutinis šios dienos iškvietimas ir, palikusi puošniąją kėdę vienišą, nueinu ir atsisėdu ant suklypusio suolelio prie namo, tarp sužydusių kosmėjų.

Šeimininkė nudžiunga, nusiskubina į priebutį, pasigirsta kibirų skambčiojimas, kažkas pilama, netrukus moteriškė vos ne tekina nuneša du pilnus kibirus į tvartą ir ten nutyla kiaulių žviegimas. Nugyventas, nebenusakomos spalvos kolūkio sunkvežimis stovi prie vartų pražiodintais nasrais, šeimininko nematyti, tik atsklinda keiksmai – taip ir matau, kaip besiskubinant nesiseka darbas, o gal nusidaužė krumplius?

Ant dviračio rankenų užsikabinusi bidonus šeimininkė išskuba į ganyklą – ten, netoli, už plaukėjančio vasarojaus lauko, kur iš lankos jau kyla rūkas.

Kosmėjos, mano vaikystės gėlės – baltos, rožinės, tamsiai raudonos. Pastarųjų mažiausiai – ir čia, ir mano atminime, vaikystės daržely. Nors aš kruopščiai, atrodo, surinkdavau visas jų, tų tamsiųjų, sėklas, bet jų kažkodėl vis tiek ir kitą metą žydėdavo mažiausiai.

Iš trobos pasigirsta prislopintas kostelėjimas, sunkus atsidūsėjimas. Išgirstu, esu pratusi išgirsti. Grįžtu prie senuko. Tylim. Lyg buvau besakanti kažką paguodžiančio, bet jis prabyla pirmas ir pajuntu, kad tai ne aš jį, o jis mane ramina.

– Nereikėjo tavęs, daktarėle, bevarginti, man jau nėra pagalbos. Žmogus supranta, kada ateina paskutinioji. Ir mano vaikai supranta, tik bijo ir tarsi maži nori pasislėpti už tavo nugaros.

Patylim.

– O žinai – sako – aš mirštu antrą kartą, vaikystėje miriau nuo difterijos.

Nebuvę baisu, tik labai norėjęs, kad gerklės nebeskaudėtų. Paskui, kai jau gijęs ir gerklės tikrai nebeskaudėję, atsikėlęs ir išėjęs į lietų, šis ir nuplovęs visą ligą. Motina labai barusi, verkusi apsikabinusi ir barusi, o jis klausęsis tylėdamas ir galvojęs, kad, jei būtų numiręs, būtų likęs nepamatęs to lietaus. Ir nebegirdėjęs motinos balso. Daug ko būtų nebepamatęs, gero ir blogo. Nuo tada labai branginęs gyvenimą ir tik vieną kartą tepasakęs: „Geriau jau būčiau mažas numiręs!“ Tai Sibire, kai, atrodė, kad blogiau jau negali būti. Bet ir tada jautęs, kad jei kokiu stebuklu išliks, dar sužinos tokių dalykų, kokių nė nenumano esant. O štai dabar jau žino, kad yra patyręs viską. Ne, ne viską, tik tai, kas jam buvę skirta. Kažkaip supratęs, kad nebeturi ką čia veikti. Gana, nebesvarbu. Senuko veidas giedras, ramus.

Kieme suburzgia mašina, sušneka šeimininkai. Atsisveikindamas senukas dar pertaria:

– Nesigraužk, mano ligai vaistų nėra nuo mirties dar niekas neišsipirko, jokiom tabletėm jos neapgausi. Ne tu taip pasaulį surėdei.

Išėjau į kiemą. Tirštėjo prieblanda, atvėso, jautėsi iš lankų nuo upės atsklindanti drėgmė ir turbūt nuo jos oras pasidarė toks skambus, grynas. Tamsiųjų kosmėjų žiedų nebeįžiūrėjau, tarsi jų nebūtų, tik baltąsias ir rožines. Pro pravertas tvarto duris jaukiai kriuksėdamas išturseno paršelis, baltas baltas prieblandoje, ir ėmė knaisioti žolyną, knysle vis pastumdamas ne vietoj numestą balkelį, tarsi norėdamas nukelti pažinimo ribą kuo toliau. Šyptelėjau iš keisto savo sugretinimo. Šeimininkė taip pat linksmai susijuokė ir išsilaužusi iš alyvų krūmo šakelę nuėjo varyti paršelį į tvartą. Kai netrukus tuo senu kolūkio kledaru duobėtu keleliu iš kiemo sukom į vieškelį, mačiau, kaip mūsų sukeltos dulkės niekur toli nesisklaidydamos tuoj pat gulė atgal ant to keliuko, pakelės žolynų, tarsi ruoštųsi sutikti paskutinį svečią ir tik tada senukas bus teisus – bus patyręs visa, kas jam skirta.

 Pilkasis peliukas

Šiandien, Velykų pavakarę, kai jau buvo stojusi ramybė – atsakyta į sveikinimus, atiduota duoklė šeimyniniams pietums ir visi išsivaikščiojo kas kur, pas draugus ar susėdo po kelis kur jaukioj vietelėj pasikalbėti, o kas paprasčiausiai prigulė numigti, įveikti prieššventinės ruošos nuovargio, ji, likusi viena, atsisėdo prie lango ir klausėsi tylios muzikos, jai paskambino buvusi klasės draugė. Ji nebemėgsta tų skambučių iš praeities, bijo. Na, ką gera begali pasakyti vieni kitiems bendraamžiai, kai jau baigiasi šešta dešimtis po mokyklos baigimo? Išsipasakoti ligas, vaikų, anūkų bėdas? Ir, žinoma, netektis.

Taip ir šį sykį – velykinės nuotaikos kaip nebuvę. Mirė dar viena draugė.

Tebesikalbėdama ji iš lentynos pasisiekė seną albumą, judvi paminėjo, suskaičiavo visus mirusius ir gyvuosius klasės draugus, bet aritmetika nesueina, vieno trūksta. Ir nuotraukose nėra. Vardija pagal suolus, kas su kuo sėdėjo. Aptinka – tai vienas iš dviejų mažųjų pilkųjų peliukų, tylusis, tas, kuris neatsakydavo į patyčias. Draugė abejingai pasako:

– Taigi jis jau bene dvidešimt metų kaip miręs. Nuskendo mariose. Nežinojai? O aš jo nė vardo neatsimenu, kažkoks keistas buvo...

Ji taip pat jau daug ką pamiršta, bet dabar, kai baigusi pašnekesį vėl sėdi prie lango viena, viską mato taip ryškiai...

Štai jie visi klasėj. Vyksta rusų kalbos pamoka. Senas mokytojas, jų auklėtojas, nustebęs klausia: „Kas dar neišmoko mintinai ištraukos iš M. Gorkio „Motinos“? Rankas pakelia visi, tik ji ne, taigi ją ir pakviečia paskaityti. Klasėj kyla smagus šurmulys, iš anksto visi nusiteikę juoktis, nes ji naujokė, atvažiavusi iš kaimo, su keistai styrančiom kasytėm, nerangi, ryškiai žemaičiuojanti. Ir tikrai, ilgai laukti netenka, jau jai žengiant ant katedros, ši garsiai subilda – matyt nelygios grindys. Prikandusi apatinę lūpą, kantriai laukia, kol juokas nurims, bet jis netyla, nes ir ta prikąsta lūpa tampa pretekstu juokui. Ima skaityti. Jai patinka ištrauka apie sūnaus drabužėlius skalbiančias motinos rankas ir ji skaito įsijautusi savo klaikia rusų kalba. Mokytojas gelbsti padėtį, seka iš paskos, su kantrybe negarsiai taisydamas klaidas – tarties, kirčiavimo. Per klasę ritasi juoko bangos, kol ji kažką pasako ypač juokingai ir dabar jau juokiasi net mokytojas. Neištveria ir ji pati. Lyg atsiprašydamas mokytojas paima ją už rankos, kelis kartus pakartoja žodį teisingai ir leidžia eiti sėstis. Vienas klasėje nesijuokia – mažesnysis pilkasis peliukas, tas, kaip dygliai styrančiais geltonais plaukais. Ji dar ir dar kartą atsigrįžta – nesijuokia, jam skaudu už ją.

Tie peliukai yra du, nuolatiniai patyčių objektai, abu mažaūgiai, šviesiaplaukiai, bet tuo tik ir panašūs, o charakteriais skiriasi kaip diena nuo nakties – vienas narsiai, aistringai kaunasi už vietą po saule, kitas patyčias nukenčia tylėdamas. Jiedu sėdi vienam suole, nors nesutaria ir savo tarpe ir tos jų niautynės taip pat linksmina draugus.

Tą pavasarį Velykas klasė šventė „laisvame plote“. Ji ir dar viena klasės naujokė mergaitė tokiam pobūvy buvo pirmą kartą. Abi tad žiūrėjo apstulbusios, neatpažindamos draugų, šokančių patamsy, besibučiuojančių, iš tėvų miegamojo atsklindant glamžuojamų mergaičių kikenimui. Kai kažkuris vaikinų pamėgino taip elgtis su ja, nuskambėjo antausis. Juodvi norėjo išeiti namo, bet berniukai užrakino duris, kad parėjusios kartais nesumanytų papasakoti tėvams ir vakarėlis nesibaigtų per anksti. Taip jos ir prasėdėjo prie šiltos krosnies iki paryčių, tyliai besišnekučiuodamos. Skirstantis prie jos priėjo dygliuotasis pilkasis peliukas – eisim kartu, mums juk pakeliui. Ji neprieštaravo.

Švito. Laisvės alėjoj tokiam ankstyvam metui buvo neįprastai gyva – laiptais į Soborą mišioms rinkosi vėluojantys maldininkai, jaunimas stoviniavo būreliais, skambėjo juokas, iš toliau ataidėjo nedarni tuomet populiari dainelė.

Jiems einant pro šalį, vienas vaikinų nusispjovė pro sukąstus dantis, kitas švilptelėjo ir jiedu staiga pasijuto esą dėmesio centre – aplink klegėjo, šūkaliojo užgaulias replikas, švilpė, rodė juos vieni kitiems ir kvatojo jaunimas. Iš tiesų keista buvo pora – ji aukšta, liekna, blyškiaveidė juodaplaukė su tom juokingai į šalis styrančiom kasytėm, o jis visiška priešybė – žemas, kresnas, baltapūkis, strazdanotas, tikrai neduotum baigiamų aštuoniolikos, vaikas ir tiek.

Ji sutriko. Jis žengtelėjo žingsnelį į šalį, su išdykėliška šypsena žvelgė į ją iš apačios ir atsargiai tiesė rankas apkabinti, tik tuo žvilgsniu norėjo atsiklausti, ar nebus neteisingai suprastas, ar nenuskambės antausis kaip vakarėly ir siūlė – pavaidinkim, juk šventė, tebūnie linksma!

Apsikabino ir nuėjo Laisvės alėjos viduriu vaidindami įsimylėjėlius, žiūrėdami vienas kitam į akis, šnibždėdami tariamai meilės žodelius, ji tam turėjo pasilenkti, o jis pasistiebti ant pirštų galiukų. Juos lydėjo juokas, replikos, net aplodismentai, bet pykčio, patyčių nebebuvo.

Iš Muzikinio teatro skverelio išėjo jos mylima aktorė, lydima pagyvenusio pono, įsispoksojo į juodu. Įsijautusi į savo vaidmenį, mergaitė pačiai sau netikėtai pabučiavo peliuką, jis atsimokėjo tuo pačiu.

Staiga miražas išnyko. Aktorė pasakė:

– Fu, kaip ir negėda? Šlykštu!

Jiedu nuleido rankas, pasižiūrėjo vienas į kitą ir tarsi apspjauti nuėjo kiekvienas savo namų link.

Klasėj jiedu vėl buvo pilkasis peliukas ir mergaitė iš kaimo su juokingai styrančiom kasytėm ir toliau iš jų šaipydavosi draugai, bet, keista, tose patyčiose nebebuvo pykčio. Jiedu išmoko savo vaidmenis, tik vaidmenis, neatverdami sielos.

Dabar ji sėdi prie lango Velykų pavakarę tylutėliai grojant muzikai ir negali patikėti, kad jo nebėra jau daugybę metų. Paviliojo marios. Galvoja, kad po pusės šimtmečio atsiminimuose jau galima drąsiai vadinti žmones tikraisiais vardais – kas beatsimena, kas beskaitys tuos atsiminimus? Pasako pusbalsiu:

– Elmė. – Retas vardas.

Meno terapija

Nubudau. Ak, tie nubudimai! Paprastai jie būdavo bespalviai. Spalvoti pasidarė nuo tada, kai vyriausioji dukra nupirko man meno terapijos priemonę – knygą spalvinimui ir nemažą dėželę medinių spalvotų pieštukų. Tai ne terapijos, tai kankinimo priemonė, nes visa mano esybė protestuoja prieš tą bjaurumą, murzinas, grubias piešinių linijas, prieš spalvų apgaulę – pieštukai nudažyti gražiomis spalvomis, atspalviais, o jų šerdelės pasirodo esančios visai ne tokios ir iš viso, dažo sunkiai, norint išgauti intensyvesnę spalvą reikia ilgai trinti į popierių, todėl darbas nespartus, varginantis, pagaliau išgautas piešinys neturi nieko bendra su menu, manim ir su realybe – tokių paukščių, žuvų, vaizdų, ornamentų nėra, nei realybėj, nei mano vaizduotėj. Tik keletas jų, gėlėtų, sukomponuotų iš netikroviškų, neatpažįstamų žiedų, manęs neerzino ir aš juos nuspalvinau su malonumu, kol vieną bebaigiant nejučia pagalvojau, kad ta eilė vienodų lapelių primena dantis ir su siaubu atpažinau, kad tos gėlių girliandos sudaro kaukolę, o tie lapeliai iš tiesų yra numirėlio dantys – vienodi, lygūs, sveiki, kaip žirniai ankštyje. Štai tau ir gydomoji terapija!

Tokiomis nepaklūstančiomis man spalvomis nudažytas mano nubudimų pasaulis ir aš nenoriu į jį sugrįžti, bet ir sapnas nebepriima, todėl neturiu kur dėtis, įsitveriu kurios nors atsiminimų atplaišos ir nueinu į praeitį, kuri, beje, pasirodo man esanti tokia pat nereali, nelogiška, kaip ir tie piešiniai knygoje, kur žuvis tenka spalvoti raudonai ar violetiniai, nes spalvų dėžutėj nėra sidabrinės žvynų spalvos ar ultramarino paukščio, panašaus į povą, uodegai. Kurį laiką tame chaotiškame nubudimo pasaulyje bandau įvesti bent šiokią tokią tvarką, atplaišos darosi tikroviškesnės, bet nesiduoda apjungiamos. Nuplaukiu pasroviui.

Šį rytą skausmingai įsitvėriau ano pilko ankstyvo rytmečio Kauno senamiesty, kai išlydėjom Benių į armiją. Kol ėjom būreliu tą, rodos, tokį nedidelį, bet po nemiegotos nakties sunkiai įveikiamą atstumą iš Kęstučio gatvės į Griunvaldo, kur buvo šauktinių surinkimo punktas, sparčiai švito, o kol kas miestas dar tebebuvo pilnas vaiduoklių, tylomis išnyrančių tokiais pat kaip mūsiškis būreliais iš gretimų gatvelių. Vaikinai rinkosi lydimi namiškių, mergaičių ar ir visai vieni, daugelis neblaivūs. Jie, atsisveikinę su namiškiais be žodžių, nes viskas jau išsakyta, nubučiavę, nuglamžoję savo merginas, kurie turėjo, o šios, nesirūpindamos, kad aplinkiniai mato, leido jiems daugiau, negu kitu atveju būtų leidusios – jei ne ta lemtinga diena prieš ilgą išsiskyrimą, jei ne tas pilkas rytas – ėjo pro vartelius į aptvertą teritoriją, tarsi galvijai į laidarą, ir vengė žiūrėti atgal, jau atskirti, jau nebegalintys pareiti ir, norėdami ilgiems išsiskyrimo metams išsaugoti spalvotą atmintį, o ne tą pilką brėkštančio ryto vaiduoklių pasaulį, nesigręžiojo atgal. Daugelis išlydinčių ašarojo, drėko ir vaikinų akys, kai su atodūsiu išsprūsdavo:

– Kad bent ne į Kamčiatką…

Pagalvojau – o koks ir skirtumas kur, juk vis tiek trejiems ilgiems jaunystės metams. Beniaus jokia mergaitė nelydėjo, todėl nesibučiavo, tik tylėdamas nužvelgė kiekvieną iš mūsų – gimines, draugus, ilgiausiai stabtelėdamas ties motina ir aplenkęs mane, tarsi mes nesiskirtume, tarsi vežtųsi mane kartu, nuėjo. Pusbrolis. Mano vaikystės neturėtas brolis.

Ne iš karto bepamačiau jį per tvoros viršų, įsimaišiusį tarp kitų tokių pat, jau kitame pasaulyje – mėginantį juokauti, nes aplinkiniai šykščiai šypsojosi.

Ne iš karto suvokiau, kas trikdo mane žiūrint į tuos vaikinus: dauguma jų buvo apsirengę senais, net apiplyšusiais ar per mažais drabužiais ir žvarbo ryto vėsoje – juk vis tiek tuoj bus pervilkti uniforma, kam geras drabužis turėtų pelyti, nukištas kažkur armijos sandėliuose, o ir vargu ar po trijų metų nebus per mažas.

Benius stovėjo toks tarp tokių ir kartu kitoks. Mano Benius – jautrus, nestiprus, nuo mažumės beveik nuolat kosintis, kiek pabėgėjęs dūstantis. Kaip jis ištvers negailestingą kareivio muštrą? Dabar, apsivilkęs senom drapanėlėm, jis priminė man aną jau tolimą pavasarį, kai sykį, norėdamas pradžiuginti mane, ligos įkalintą kambaryje, kol aš miegojau pietų miegą nuravėjo darželį po mano langu, pabarstė takelius geltonom smiltim ir paskui stovėjo pasimetęs, toks apgailėtinas, per trumpom išaugto, babūnės pasiūto švarkelio rankovėm ir kelnių klešnėm, negalėdamas suprasti, kodėl aš, kai nubudusi priėjau prie lango, vietoj to, kad nušvisčiau šypsena, pravirkau:

– Juk pavasaris, žolytės taip norėjo gyventi...

Pajutau, kad tuoj pravirksiu, o to nė už ką nenoriu ir kad nenoriu pamatyti to vaizdo ryškioj dienos šviesoj, o jau tuoj tuoj tekės saulė, todėl niekam nieko nepasakiusi nuėjau namo. Grįžau į kasdienybę, palikdama tą skaudų išgyvenimą bespalvėj priešaušrio pilkumoj, tikėdamasi, kad jis niekada nesugrįš. Bet štai sugrįžo. Kartu su anų dienų žeidžiančia realybe – staiga įsinorėjau valgyti, nes kai sėdėjom už stalo man tai mažiausiai rūpėjo, o dabar taip ir stojo akyse didelis mišrainės dubuo – jos tikriausiai yra likę. Bet stalas buvo nukraustytas ir niekur nebuvo nieko valgomo, nei šaldytuve, nei virtuvės spintelėj. Numaniau, kas viską paslėpė ir nebeieškojau, man pasidarė gėda – mudvi su mama buvom neseniai atvažiavusios gyventi į Kauną, mama dar neturėjo darbo ir gyvenom tetos namuose nekviestų svečių teisėmis. Mano nuomonės niekas neklausė.

Visa tai grįžta, grįžta – nespalvotais gydomosios meno terapijos knygos paveiksliukais, kuriuos turiu nuspalvinti nekokybiškais, apgaudinėjančiais pieštukais, trindama juos virpančiom parkinsonikės rankom iki įskaustant, bet taip ir neišgaudama intensyvių grožio spalvų, ką jau kalbėti apie atspalvius.

Raudonoji gyvatė

Keista, kad tokią akimirką ji pagalvojo ne tiek apie tai, kaip būtų teisingiausia pasielgus, o nenumaldomai įsinorėjo nusikeikti – tarsi nebūtų visų tų civilizuoto gyvenimo metų, išmokiusių atitinkamai bendrauti su žmonėmis, pasijuto vėl esanti mergaitė po vidurinės, neįstojusi mokytis, dirbanti fabrike, greitai įvaldžiusi vaizdingą darbininkišką slengą drauge su daugiaaukščiais keiksmažodžiais, daugiausiai rusiškais. Jau buvo bepratrūkstanti, bet, laimei, kažkas pasąmonėj nuspaudė stabdžius – ne ne, tik ne rusiškais! –– bet ir pirmas į galvą šovęs lietuviškas kandus žodelis pasirodė esąs per vulgarus ir ji tik sušnypštė, į tą ištęstą „Šššššššššš....“ sudėdama tiek pykčio, paniekos, kad pati nustebo šitiek jų turinti, kol pagaliau išdaužė pro vidinį cenzorių praėjusius žodžius:

– Ššššiukšle tu, a šiukšle!!!

Žodžiai, tarsi neradę adresato, pakibo ore, paskui, vėl susilieję į tilstantį vientisą šnabždesį “ššššššššššš…“, nutolo koridoriumi, pakilo į antrą aukštą ir, susigėrę pro praviras palatų duris, nutilo. Bet ji žinojo, kad tas, kam tie žodžiai buvo skirti, juos išgirdo. Ji stovėjo pirmo aukšto koridorių sankryžoje, stebėjo besiblaškantį kolegą, ieškantį ir nerandanti galimybės ištrūkti taip, kad nesutiktų jos žvilgsnio, paskui sprunkantį į procedūrinį kabinetą, kuriame pačiu laiku išganingai suskambėjo telefonas ir matė, kaip prieš pradingdama kabineto tarpdury, tarsi peršniota botagu, nuo jos žodžių krūptelėjo jo nugara.

Ji nesekė iš paskos, tarsi atsijungė sąmonė ir buvo gera, kad nors minutei kitai atidedama neišvengiama priedermė susitikti akis į akį – juk nori nenori, o iš kabineto jam teks išeiti, nelips gi daktaras į gatvę per langą. Šyptelėjo nuo tokios minties, pagalvojo, kad ir išlipus, tą kartą išvengus susitikimo, atviros akistatos su žmonėmis, gyvenimo bendrakeleiviais, išvengti nepavyks. Istorija – pavienio žmogaus, kaimo, miestelio ar miesto, valstybės kuriama iš žodžių, poelgių, epizodų, atveriančių tikrąją žmogaus esmę ir neišsiduoti neįmanoma, anksčiau ar vėliau tai įvyksta.

Akimirksniu koridoriuj susibūrė visas ligoninės personalas, sesutės, sanitarės, net ūkvedys ir vairuotojas, tarsi tik ir laukę tokios jau kurį laiką brendusio konflikto atomazgos, nes visi žinojo, tik ji viena nežinojo, kas vyksta. Baigęs kalbėti telefonu, kolega taip pat išėjo į koridorių, vildamasis, kad jos jau ten nebėra, netgi šmėstelėjo nedrąsi mintis – o gal gi ji nieko nežino? Sustojo priešais ją ir iš karto susivokė esąs išduotas, subliuško, kaip pradurtas balionas, sutrikęs, nežinodamas kaip elgtis. Veide šmėstelėjo nuostaba, paskui pyktis – iš kur ji čia, po velnių, atsirado, juk pats matė, kaip išėjo namo? Pajutę kažką neįprasta, iš palatų ėjo ligoniai, nustebę dairėsi – ko gi visi susirinko, stovi ir tyli? Ji neskubėdama iš eilės nužvelgė po vieną, po vieną veidus žmonių, su kuriais drauge dirba jau ne vienerius metus, o dešimtmečius, skaitė tarsi atverstas knygas, mėgindama sugrįžti iš juodos pragarmės, į kurią buvo įpuolusi, kai vos parėjusią namo ją pasivijo telefono skambutis ir vyresnioji sesutė sutrikusiu, lūžinėjančiu balsu paskubom paaiškino, kad kolega ją ką tik apskundė rajono valdžiai anksčiau išėjusią iš darbo ir dabar laukia atvažiuojant komisijos. Absurdas, negali būti, galvojo eidama atgal į ligoninę, bet bendradarbių žvilgsniai tą absurdą patvirtino, nors jiems ir patiems buvo sunku patikėti. Akimirksniu įvertino situaciją, iš paskutiniųjų susitvardė ir įėjusi į savo kabinetą užsidarė duris. Reikėjo pabūti vienai ir ligoniai neturi nieko matyti, girdėti, nors čia kaimas, visi viską žino ir gandai neišvengiamai pasklis miestely.

Laikas tarsi sustojo, buvo keista negirdėti už durų kasdienio šurmulio, žingsnių, balsų, neskambčiojo kibirai, niekas nevarstė durų.

Kiek lukterėjusi, ji iš stalčiaus išsiėmė lapą popieriaus, nepaklusniom, virpančiom rankom parašė pareiškimą atleisti ją iš vyr gydytojos pareigų, nunešusi padavė kolegai:

– Kai atvažiuos, paduok rajono vyr. gydytojo pavaduotojui. Juk jis atvažiuoja? Teišsipildo judviejų svajonė! Menkystos.

Buvo benueinanti, bet lūžtančiu balsu dar paklausė tos dabar jau laukujų durų tarpdury besušmėžavusios kolegos nugaros:

– Kodėl taip? Kodėl negalėjai žmogiškai pasakyti?

Dar norėjo paklausti, ar nenusipelnė bent elementarios pagarbos, jei ne dėkingumo, tik graudulys suspaudė gerklę, pabijojo išsiduoti, tai nutylėjo.

Vargu ar kolega beužgirdo ir tuos paskutinius pasakytus žodžius, nešinas pareiškimu išėjo į kiemą, paėjėjo už namo kertės, padėjo jį ant palangės, prispaudė akmenėliu, kad vėjas nenupūstų, užsirūkė ir nervingai mindžikuodamas dairėsi į plentą. Laukė.

Ji taip pat išėjo ant priebučio, žiūrėjo į jį rūkantį. Nieko nesakė, vien žiūrėjo. Toks pažįstamas vaizdas, tie nervingi judesiai, pyktis ant viso pasaulio, tik šį kartą tas jam priešiškas pasaulis – tai ji. Neteisybė žeidė. Bet tuo pat metu pajuto jam užuojautą – jis buvo vienas. O gal ji apsirinka, gal tai ji liko viena?

Sugrįžo vidun, Nuleidusi galvą, nežiūrėdama niekam į akis, praėjo pro žmones, įėjo į savo, bet jau nebe savo, kabinetą ir vėl užsidarė duris.

Kas atsitiko? Sugriuvo pasaulio tvarka? Pasikeitė gyvenimo vertybės, žodžių prasmės ar tik perjungtas registras ir tenka mokytis suvokti kitą tos pačios muzikos skambėjimo tembrą? Žmonės pasikeitė ar tik išsidavė kas esą iš tikrųjų, kas buvo visą laiką, gal nė patys to nesuvokdami?

Nusmelkė baisi mintis – o kas, jei ne vien kolega daktaras taip, jei visi, su kuriais nugyventas gyvenimas, yra visai ne tokie, jei ji nepažino žmonių arba jie dabar išvertė kailius ir ji, išėjusi iš kabineto, nebesutiks nė vienų savų, draugiškų, mylinčių akių? Jei ji liko viena, visai viena? Bet juk ji nepasikeitė! Kodėl turėjo pasikeisti kiti? Turėjo. Lūžis visuomenėje keičia žmones arba tik atskleidžia esmę – bailiai užsideda naują, tinkančią naujoms aplinkybėms kaukę ir tampa nepastebimi, tikėdamiesi pralaukti tą nesuprantamą laikotarpį, o paskui, perpratę situaciją, ima pataikauti naujiems galingiesiems, išspausdami iš visko sau naudos. Kiti, kaip jos kolega, kadaise pasišiukšlinę valdžiai, bet sėkmingai išvengę represijų, pralindėję tyliai, kaip pelytės po šluota dešimtmečius, dabar staiga ėmėsi veiklos, skubėdami atsigriebti už tai, ko netekę. Gal tai teisinga? Bet ji suprato ir buvo skaudus tas supratimas, kad ne Lietuva, jos ateitis jiems rūpėjo, o galimybė pasijausti dideliais, galingais, praturtėti. Gražūs žodžiai tebuvo priedanga.

Ji pasijuto keistai rami – gyvenimas kartojasi? Niekas iš esmės nesikeičia? Taip, kažkada ji žavėjosi komunistine ideologija, bet gyvenimas buvo visai ne toks, tik dangstomas gražiais žodžiais ir ji tai greitai perprato. Jos dosje saugume storėjo, visą laiką jautė sekiojantį šešėlį. Labiausiai ją žeidė tai, kad tarp tų šešėlių nebuvo nė vieno okupanto, visi savi, broliai lietuviai. Tie, kurie buvo šalia. Be jokio sąžinės graužimo jie parduodavo ją, siekdami sau naudos ar paprasčiausiai tenkindami savo niekingos prigimties šauksmą. Kartą senas, dar iš tarpukario laikų, komunistas atvirumo valandėlę jai pasakė, kad reikia tikėti, kad, nors nedaug, esama idėjinių komunistų, bet pats režimas juos sulaužo, nes jie nepatogūs nė vienai valdžiai. Ir ji tikėjo. Ir matė, kaip sulaužomi žmonės. Bet tada buvo jauna, stipri, dar tikėjo žmonėmis, ištikimais savo ideologijai, nesvarbu, kaip ji vadinama. Vieną tokį ji sutiko. Jis vienintelis jos neišdavė, nors pats buvo sulaužytas.

Dabar ji sėdėjo savo ir nebe savo kabinete, parėmusi rankom sunkią, įsiskaudėjusią galvą ir galvojo – o idėjinių lietuvių ar yra? Tokių, kurie pasiaukotų vardan tos? Pripažino – yra, tik ne tarp tų, dabar steigiančių fiktyvius bankus, parceliuojančių valstybės turtą, bet kokia kaina siekiančių karjeros.

Kaip prieš mirtį šmėsteli prieš akis visas gyvenimas, taip dabar paklausė savęs – o ji? Ir ramiai sau atsakė – jos niekas nebepakeis, ji lieka amžinoj opozicijoj, tiek tarybiniais, tiek atkurtos nepriklausomybės laikais, nes ji negali pritarti tokiai Lietuvai. Ją sulaužys? Taip. Jau laužo. Už namo kertės stovi kolega, pasidėjęs jos pareiškimą ant palangės, prispaudęs akmenėliu, kad atsitiktinis vėjo gūsis nenupūstų, nervingais judesiais dega cigaretes vieną po kitos, kaip tada, kai ji sprendė jo likimą ir neišdavė. Šitas išduos.

Girdėjo, kaip privažiavo greitukė, pažino dešimtmečiais girdėtus balsus, bet pas ją niekas neįėjo. Nuvažiavo. Tyla po išdavystės. Patylėkit, žmonės, pamąstykit.

Krūptelėjo, kai tyliai girgžtelėjo durų vyriai, įėjo vyr sesutė, prisėdo ant kušetės ir gerom, ramiom akim įsižiūrėjo į ją – ne, ji neapsiriko, pasaulis tebėra toks pat. Įsidrąsinusios susirinko visos. Kalbėti nebuvo apie ką, jos visos viską žinojo, jos drauge išgyveno visą epochą ligi šios dienos, tai ir dabar tik buvo drauge, kol ji jau visai ramiu balsu pasakė:

– Eikit, mergaitės, dirbti, viskas gerai.

Vyresnioji sesuo liko. Dabar jau ramiai papasakojo, kad jau kuris laikas kolega gydytojas dažnai kalbasi telefonu su rajono vyr. gydytojo pavaduotoju kažkokiais ūkiniais reikalais, o juk personalas turi ausis, vis kas nors ką nors nugirsta, paskui aptarinėja, ką tai galėtų reikšti, apie kokius fiktyvius pirkimus tariasi, svarsto, kaip reikią išnaudoti besikeičiančius laikus, jų galimybes. Tuomet tai buvo metas, kai daugelis nesuprato, kas vyksta, bet buvo ir tokių, kurie jautėsi kaip žuvys vandeny ir žinojo, ką ir kaip reikia daryti. Tebebuvo gyvas jausmas, kad okupacinė valdžia yra priešas, nes juk paskelbtos nepriklausomos Lietuvos iš tiesų dar nebuvo, senoji valdžia tebesėdėjo savo postuose ir ji, ir daugelis paprastų žmonelių manė, kad, jei tik susiklosto palankios aplinkybės, galima sukčiauti, reikia išnaudoti progas, tarsi vogtų ne iš tos pačios Lietuvos, už kurią kovojo. Stebino įsivyraujanti nebaudžiamumo atmosfera – vis drąsesnės kalbos buvo sakomos iš tribūnų ir niekas už jas nepersekiojo, tik reikėjo neperlenkti lazdos, netampyti liūto už ūsų ir aktyvesniems žmonėms labai magėjo išmėginti, kur to nebaudžiamumo ribos. Kol vieni tikrai pasiaukojamai kūrė nepriklausomos Lietuvos modelį, atiduodami tam savo laiką ir asmeninę karjerą, kiti ėmėsi ekonominės veiklos, kas dabar besupaisys, kiek ji buvo tikrai legali, kiek su užmaskuotu, o tai ir atviru kriminaliniu prieskoniu. Vis mažiau bebijota atsakomybės, teisėsauga darėsi neveiksni, tie, kam priklausė užtikrinti tvarką, norėdami išsaugoti savo postus, o ir pasigriebti savo dalį, nėjo į atvirą priešpriešą nei su sąjūdžiu, nei su valdžia, o netrukus buvo atrastas ir korupcijos fenomenas. Pavojingesnis buvo kaimynas, kuris viską mato ir gali pridaryti bėdų, bet ir tam greit buvo atrastas priešnuodis, imta dangstytis skambiomis nepriklausomybės siekio idėjomis ir religija – kas įtars sukčiavimu, jei žmogų kas šventą dieną mato pirmose bažnyčios klaupkose, su dideliausia iš seno kuparo ištraukta maldaknyge ar kiekviename mitinge, tobulai įvaldžiusį sąjūdžio leksiką?

Ji tikėjo žmonėmis, su kuriais dirbta šitiek metų, todėl į galvą neatėjo mintis, kad yra tapusi kažkam akmeniu ant kelio, kažkam trukdo, todėl nieko blogo nepagalvojo, kai buvo atsiųsta priekabi komisija, radusi kelis netikslumus ligų istorijose ir jai buvo pareikštas papeikimas. Ji tik stebėjosi – niekada iki šiol už tokias smulkmenas taip griežtai nebausdavo. Stebino ir tai, kad kolegos dokumentacijos nė netikrino.

Šiandien ji anksčiau išėjo namo, nes du kartus naktį buvo atėjusi į ligoninę ir nusimatė nelengvesnė ateinanti naktis. Kolega į darbą važinėjo iš miesto ir visa, kas vykdavo ligoninėj ar miestely pagal nežinia kokiu pagrindu nusistovėjusią tvarką lietė ją vieną, jau ne vienerius metus. Šiandien, vos jai išėjus namo, vyresnioji atsitiktinai stabtelėjo prie atvirų kabineto durų, nė nenorėdama nugirdo gydytojo pašnekesį su kažkuo, kad atvažiuotų, vėl esanti gera proga papeikimui, po trečio bus galima ir atleisti, suprato apie ką kalbama, pasiuntė kaimynų berniuką jos pakviesti. Štai ir įvyko tai, kas įvyko.

Po to sekusios dienos jai ėjo tarsi sapne. Jos neskaudino pareigų pasikeitimas – jau seniai norėjo nusikratyti administracinių rūpesčių, o ir prieš daugelį metų dirbti vyr. gydytoja sutiko tik todėl, kad buvo likusi viena ir suprato, kad daugiau nebuvo kam. Kai buvo priimtas į darbą antras gydytojas, ji rajono vyr. gydytojui pasiūlė pavesti jam ir vyr. gydytojo pareigas, tuo labai jį nustebindama:

– Ar nesupranti, kad saugumas su tuo tikrai nesutiks?

– Juk jums ne paslaptis, kad ir mano dosje saugume vargu ar plonesnė, tik gal įrašai ne tokie įspūdingi...

– Žinau. Juk jus įspėjau, kad priimu tik todėl, kad antro gydytojo labai reikia ir su visiška jūsų atsakomybe ir sutikimu. Beje, iki jūsų jo niekas nesiryžo priimti, nei mieste, nei aplinkiniuose rajonuose ir dar nežinia, kuo reikalas baigsis, saugumas domisi ir, žinoma, domėsis, paskutinis žodis dar nepasakytas.

Baigėsi paprastai. Jai dar porą kartų buvo pasiūlyta radus pretekstą atleisti naujoką iš darbo, žadama paskirti kitą gydytoją, bet ji atsakydavo, kad kolegos darbu esanti patenkinta ir viskas likdavo po senovei. Reikalas buvo nemalonus, o ir rizikingas, niekas nenorėjo teptis rankų ir visus tenkino tai, kad atsirado kvailelė kaime, kuri nepabijojo ir viską išsprendė. Paskui kažkaip užsimiršo, aptilo gandai, spėliojimai, kolegos šeimoje vienas po kito gimė vaikai ir daugeliui metų nusistovėjo rutina. Pasitaikius progai ji dar kartą kitą mėgino atsikratyti administracinio darbo, bet jai vėl būdavo atsakoma ir atrodė, kad taip bus visada.

Bet taip pat nebebuvo, kažkas brendo kasdienybės gelmėse, aktyvesni, drąsesni žmonės ėmėsi iki tol neleistinos ūkinės veiklos ir nesutiko pasipriešinimo iš valdžios, tarnautojai, mokytojai, medikai ėmėsi braškių, ankstyvųjų bulvių auginimo, prekiavo turguose ir tai nebesivadino spekuliacija. Susiėjimuose, mitinguose sakomi vis drąsesni žodžiai, bet atrodė, kad jų nebegirdi nereikalingos ausys, tarsi visi bildukai vienu metu būtų apkurtę. Bet ta laisvė buvo trapi, nepatikima, baimė tebegyveno žmonėse, jie tarsi laukė kažkokios nelaimės, kaip ligos recidyvo ir kartais iš tiesų pasirodydavo, kad sugrįžta sena tvarka, vietinės valdžios iniciatyva net būdavo perlenkiama lazda.

Vieną dieną jos kolega gydytojas padėjo pareiškimą ant stalo – gavęs darbą arčiau namų ir kas jam galėtų uždrausti rinktis? Ji neprieštaravo – išeina tai išeina, jam geriau žinoti.

Dabar ji nelaikė to reikalo asmenišku, liečiančiu vien jį – visuomenėje vyko kažkoks bendras, giluminis procesas, kurį ji stengėsi perprasti, atrasti savo vietą sparčiai besikeičiančiame gyvenime. Žmonės budo tarsi po ilgo letargo, nustebę klausėsi, dairėsi ir kažko laukė, o kol kas kasdienių darbų nemažėjo, žmonės sirgo, mirė, likusiai vienai jai buvo tikrai nelengva ir ji nudžiugo, kai neilgai trukus vieną dieną buvęs kolega pasirodė ligoninės tarpdury – norįs gryžti į buvusias savo pareigas, naujojoj darbovietėj jį atleidę iš darbo nė nepaaiškinę kodėl. Vėl parašė pareiškimą, šį kartą priimti į darbą, ji užrašė rezoliuciją „priimti“ ir padavė pareiškimą vairuotojui, kad perduotų rajono vyr. gydytojui. Kolega liko laukti, rūkė cigaretes vieną po kitos, visai taip, kaip dabar, nervingais judesiais prisidegdamas ir vėl užspausdamas nuorūkas, kol kabinete per dūmus sunku bebuvo ką įžiūrėti. Laisvą minutę įeidavo kas iš personalo, pasiteiraudavo naujienų, bet nieko naujo nebuvo. Žinia, kad į darbą sugrįžta daktaras, pasklido miestely, kuo ilgiau tęsėsi tyla, tuo didėjo įtampa, kol pagaliau suskambo telefonas. Ji atsiliepė.

Susirūpinęs rajono vyr. gydytojas griežtai nurodė, kad ji neleistų kolegai pradėti dirbti, vizituoti ligonių ir užtikrintų, kad jokiu būdu nebūtų padaryta nė vieno įrašo medicininėj dokumentacijoj, kas galėtų būti panaudota teisme, jei toks būtų, kaip faktinės darbo pradžios įrodymas. Iš ten, iš ano kabineto, plūstelėjo baimė – ką gali žinoti, kokie čia nauji vėjai papūtė? Baimė. Toks pažįstamas jausmas.

Apsispręsti reikėjo tuoj pat – ne vien dėl to, ar savo rizika priimti ar nepriimti kolegą į darbą, bet ir aiškiai pasakyti su kuo ji, kokia jos pilietinė pozicija. Laiko dvasia pirmą kartą ją palietė taip tiesiogiai ir pareikalavo atsakyti, ko verta visa jos gyvenimo patirtis. Dvejojo tik akimirką, paskui galimai ramesniu balsu sumelavo, kad gydytojas jau pavizitavo ligonius ir baigia tvarkyti istorijas.

Kai padėjo ragelį, kabinete kurį laiką tvyrojo tyla, tik lėtai sūkuriavo dūmų draikanos. Kažkuri sesutė išbėgo ir tuoj pat sugrįžo nešina chalatu, kita išgriebė cigaretę daktarui iš rankos, nebeleisdama prisidegti. Daktaras tarsi norėjo ko klausti, bet buvo palydėtas iki palatos durų, o ji padėjo ant stalo krūvelę ligos istorijų.

Savaitę kitą ligoninėj tvyrojo nerami laukimo nuotaika – nejau taip viskas ir baigsis? Paskui gyvenimas stojo į įprastas vėžes, tą įvykį užgožė kiti sparčiai besikeičiančio gyvenimo įvykiai, tėkmė jau buvo nesustabdoma. Tik jos gyvenime mažai kas keitėsi, kaip ir nuo amžių nubrėžtame žmogaus gyvenimo ir mirties cikle. Ji visada likdavo poste – kažkas turėjo eiti į palatas, budėti prie mirštančiojo, pasirūpinti kasdienine ligoninės tvarka ir ji visa tai darė, ramiai, be skambių žodžių, bet viską sekė skvarbiu žvilgsniu, klausėsi nuomonių, atidžiai stebėjo naujo daigus ir tyliai sau mintijo, kad ne tiek žodžių, kiek darbų reikia Lietuvai, o kai sykį atsigirdo kolegos nuomonę, kad jai, matyt, labiau patiko komunistų valdžia, jei dabar niekur nedalyvauja, sau vienai patyliukais pasakė:

– Ššššiukšle tu, a šiukšle...

Kai vienas po kito išvažiavo autobusai su žmonėmis į Baltijos kelią, visiems buvo savaime suprantama, kad ji lieka – ji visada lieka poste. Kiekvieną laisvą minutę ėjo prie televizoriaus, stovėjo išėjusi ant priebučio, dairėsi po ištuštėjusį miestelį ir jautėsi esanti savo vietoj, jai skirtoj Baltijos kelio atkarpėlėj, su visais, su Lietuva.

Kai kitą dieną susibūrę žmonės dalinosi vakarykščiais įspūdžiais, ji stovėjo šypsodamasi ir tik klausėsi. O ką galėjo papasakoti? Kaip sekė kiekvieną žinelę apie tai, kas vyksta Baltijos kely ir buvo su visais? Kaip įsiklausiusi į širšūnų, įsikūrusiu lizdą namo čiukure, dūzgimą, su skausmu pagalvojo – kaip gerai, kad tai tik širšūnai, o ne rusų bombonešiai, anie, girdėti vaikystėj.

Užtai kolega atkalbėjo už dešimtį. Jis dalyvaudavo visuose renginiuose, kalbėdavo mitinguose, niekam negalėjo kilti abejonių su kuo jis. Atėjo jo metas.

Susirinkusių būrely atsirado, kas užgauliai jos paklausė:

– O tu kodėl nevažiavai? Nepatinka Sąjūdis?

Žmonės atsigrįžo į ją. Kolegą, matyt, suerzino jos šypsena, pasijuto toks didelis, svarbus, teisus, nubudo dešimtmečiais savy slopinti jausmai. Laisvas! Nepriklausomas nuo jos malonės. Pasakė, kad pagaliau tapo aišku, kas yra kas...

– Raudonoji gyvatė!

Tie žodžiai, o ypač tonas, kuriuo jie buvo pasakyti, akimirksniu nutrynė jos šypseną. Stojo tyla, žmonės pradėjo patyliukais išsivaikščioti.

Ji nenustebo, kai po kurio laiko kolega, vos iškilus pirmiems sunkumams, atsisakė savo profesijos ir taip negarbingai siekto vyr. gydytojo posto ir visiems gyrėsi, kad viena kelionė į Vokietiją parvežti naudotų automobilių jam atneša didesnį pelną, negu mėnuo darbo ligoninėj.

Jai vėl teko imtis darbo ne pagal jėgas, nes grumtis su sunkumais neatsirado norinčių, o kai didžiausi jų buvo įveikti, jai buvo gražiai pasiūlyta išeiti į užtarnautą poilsį.

Savo motinų dukterys

Vėlyvas ruduo. Jau šį rytą gatvių pašaliais sustatytų mašinėlių nugaros buvo baltos, bet sniegas nutirpo dar dorai nė neišaušus. Neteisinga būtų burnoti ant šio rudens, jis tikrai nepriveikė, buvo neįprastai geras ir švelnus, šviesus, visai nenuostabu, kad lapkričiui einant į pabaigą išpuolė kelios tamsios, drėgnos dienos, kai taip ir neišaušta ir net dieną nesinori užgesinti šviesos.

Ji atsikėlė vėlai – nebėra ko skubėti. Lėtai, tarsi taupydama, kad ilgiau užtektų, atliko ryto darbus, tik atvėrė, o ne pakėlė žaliuzes, dar kartą apėjo visą butą nuo lango prie lango, ties kiekvienu pastovėdama, įsižiūrėdama, kas vyksta gatvėse, bet žvilgsnio niekas nepatraukė, tai taip ir liko stovėti prie stalelio su gėlėm – vienintelio akcento, kuris dar džiugina. Kiekvieną rudenį jos namuose žydi gėles – po gimtadienio.

Ką veikti? Niekas nedomina. Įsitaiso kėdėj prie lango, atsiverčia knygą, bet neskaito. Koks skirtumas, ką veikti? Jei ir nieko neveikti? Tas nerimas, neleidžiantis ramiai ilsėtis, tai tik įsisenėjęs pareigos jausmas, tarsi botagas ginęs per gyvenimą. Dabar likusi vienintelė pareiga – kiek tik pajėgs ilgiau netapti šeimai našta. Liūdnai mintija, kad štai taip ir praeis dar viena rudens, senatvės diena, pilka, ūkanota, protarpiais palynojanti, nieko, jokios svarbesnės minties neatnešanti, jokio įvykio neįrėžianti į atmintį. Ar senatvės dienos kaip tik neturėtų būti taupiausiai naudojamos, intensyviausiai išgyvenamos? Kam, jei viskas tuoj pat užsimiršta? Kažkas tarsi eina iš paskos ir viską nutrina. Mėgina atsiminti, ką veikė vakar. A, pirko bananų – labai gražūs buvo, neatsispyrė pagundai. Ar tikrai vakar? Koks skirtumas? Ji retai bepažiūri į laikrodį, kalendorių. Vieną dieną susirinko, eilės tvarka surikiavo visą pluoštą išrašų iš ligoninių – nejaugi tiek daug kartų gulėta? Pasidarė sąrašą – kiekvienas naujas gydytojas, konsultantas klausia, kada buvo tas, kada anas, o ji nebeatsimena, tai paduos sąrašiuką ir tegu pasiskaito.

Kažin, ar šiandien kas nors ją atsimins? Paskambins? Be draudimo agentūros, siūlančios palankias turto draudimo sąlygas ar kažkokios neaiškios firmelės agento įkalbinėjimo imti paskolą, tuoj pat, tiesiog mobiliajame, pildyti paraišką? Bet ji nepyksta, vis šioks toks paįvairinimas, kartais atsako rimtai, mandagiai, kartais pajuokauja, o vakar (ar vakar?) pasišiukšlino, išsigynusi, kad neturi turto, kurį galėtų drausti ir buvo demaskuota. Įdomu, iš kur draudikai gauna duomenis ir ar tai teisėta.

Snustelėjo. Pažadino telefono skambutis. Pusseserė. Patogiau atsirėmė kėdėje – tai ilgam, žino savo seserėlės būdą. Kartais tie ilgi kalbėjimai monologais erzina, kartais su malonumu klausosi gražios, taisyklingos, logiškos kalbos. Nebūtų filologė. Tik reikia pačioj pašnekesio pradžioj pamėtėti įdomią temą ir neduok Dieve nemėginti dėl ko nors priešgyniauti, tada gali būti sugadintas visas malonumas ir telefonas numestas pačioj įdomiausioj vietoj.

Šį sykį pirmiausiai aptarė skaudžius įvykius Paryžiuje, abiejų nuomonės sutapo, tik nė viena nežinojo, kaip paaiškinti fenomeną, kai kandama į pagalbai ištiestą ranką, juk Europa glaudžia pabėgėlius. Išprotėjo pasaulis, ne kitaip. Patylėjo.

Paskui nuklydo į vaikystės atsiminimus – kas gali būti maloniau, kai abi jau žilutėlės, kaip grįžti ten, kur visada šviečia saulė, kur visom spalvom švyti vaivorykštės, o jei kada, rudenį, ir lyja, tai tas lietutis iš vaikystės atskamba tarsi muzika. Svarbiausia – ten, kur yra ir amžinai bus mama, geriausia mama pasaulyje – kiekvienos savo.

Ką pusseserė bepasakotų, ji nusistačiusi neprieštarauti, nors viskas seniai žinoma, o kartais atrodo, kad pusseserė sako netiesą – tyčia, ar paveda atmintis? Štai ir dabar kažkas ją priverčia suklusti ir kuo toliau, tuo tvirčiau sukąsti dantis, nes iš patyrimo žino, kad tik pirmoji temos dalis bus tokia šviesi, ta, kurioj atsimenami mieli nutikimai ir šiaip faktai, įrodantys pusseserės mamos neginčytiną, išskirtinį gerumą. Šiandien ji pasakoja, kaip jos su mama eidavusios per visą Žaliakalnio turgų, kol lepūnėlei būdavo išrenkami du patys gražiausi obuoliai. Ji neiškentusi paklausia – kodėl tik du? Daugiau neturėdavo pinigų. Ir taip mama savojo nevalgydavo, atiduodavo dukrai. Vėl abi patyli, mintyse įvertindamos kiekviena savo pokario vaikystės patirtį. Pusseserė mesteli:

– Tokių žalių suskių, kokius jūs iš savo sodo valgydavot, mudvi su mama ir veltui nebūtume ėmusios...

Ji įtemptai mėgina atsiminti, ar tom vasarom, kai jos mama parsiveždavo pusseserę vasaroti pas juos į kaimą, ši valgydavo tuos žalius, neužaugusius obuoliukus? Kitokių nebuvo, nes obuoliams nebūdavo lemta prinokti, sodą ne laiku iškrėsdavo kareiviai. Turbūt valgydavo, juk ne šventa dvasia gyva būdavo.

Po kiekvieno epizodo pritylama – ar kartais nebus prieštaravimų? Bet ji tyli, nesiginčija, ji nenori, kad pokalbis nutrūktų ir paskui ilgai ilgai nesulauktų skambučio.

Dabar jau pusseserė aiškina, kaip jos su mama ieškodavusios pigių atraižų mažoje audinių likučių parduotuvėlėje senamiesty, pasidairydavusios ir komiso niekieno nenupirktų rūbų krūvoj ir kartais šį tą išprašydavusios net veltui, o paskui abi kurdavo drabužėlius jai, vaikščiodavusi išpuošta kaip lėlytė. Ir kaspinų turėjusi daugybę – mama kasdien sušukuodavusi jai plaukus ir įrišdavusi kaspiną, kurio spalva derėdavo prie drabužio spalvos.

– Ar tu bent atsimeni, kokiom išblukusiom, išaugtom suknytėm apsivilkusi vaikščiodavai? Tavo mama tavim visai nesirūpindavo. Ir skonio neturėjo. Nors mūsų mamos ir seserys, bet tenka pripažinti, kad tavo mama buvo tikrai ne meniškos prigimties. Lakstydavai kaip laukinukė apsklidusi plaukais.

Ji nutyli tą kaltinimą, o, tiesą sakant, ir įterpti kokį žodį nėra kur, nes pusseserė tik kalba, kalba nesustodama. Negali sustoti – tiek daug skausmo, nevilties susikaupė sieloj, o su kuo galėtų taip išsikalbėti, kur rastų kitą tokią kantrią klausytoją? Kur tie šaunūs draugai ir draugės, tarp kurių galėdavo jaustis pati šauniausia? Kur ta visų liaupsinama moksliukė, šokėja? Tada kaimietukės pusseserės nepasigesdavo, o ir į kaimą vasaroti važiuodavo nenoriai, ten nebuvo kam tinkamai ją įvertinti. Visa paguoda buvo jų abiejų vyresnioji pusseserė, kuri taip pat mėgo pasišaipyti iš mažosios – tai abi ir nepraleisdavo progos. Dabar jau jos visos senutės, lenkiamos ligų, vienišėjančios, kai nebelieka draugų, vis dažniau atsimenančios paskambinti viena kitai, nes daugiau nebėra kam.

Ji klausosi tų postringavimų, tik viena ausimi, o pati klaidžioja savuose atsiminimuose, kaip džiūgaudavo, kai babūnė jai pasiūdavo kokį drabužėlį iš savo geresnių laikų senoviškų sijonų, bet ir jos kuparas nebuvo bedugnis. O kartą, jau paauglei, babūnė iš savų pinigų nupirko gėlėto kartūno ir pasiuvo chalatą – ilgą, iki žemės. Ji taip mylėjo tą chalatą, kad dėvėjo nuo skūros ant tvoros, nuo tvoros ant skūros, kol jis visiškai sudūlėjo.

Kuriam laikui ji iš viso pamiršta pusseserę, giedrai šypsosi savo atsiminimams, kaip klajodavo per dienas nekontroliuojama, basa, nuskirdusiom kojom, kaip bėgdavo nuo šlaito palaidais plaukais prieš vėją į upelę maudytis ir išsiskalbti vienintelę savo suknutę. Nuostabus, nepamirštamas jausmas ir niekas jo negali atimti.

Išgirsta pusseserės kategorišką teiginį, kad ją tai motina mylėjusi, o jos ne – nėra mačiusi, kad ją mama būtų kada apkabinusi, pabučiavusi.

Jai norisi šaukti, piktintis, net širdį ima permušinėti – ne vien ta meilė tikra, kuri demonstruojama bučiniais! Bet pačiai labai skaudu, pusseserė pataikė į jautriausią vietą – mama tikrai retai į ją atkreipdavo dėmesį, nepamyluodavo, nepabučiuodavo...

Kad būtų įtikinamiau, pusseserė aiškina, kokia jautri buvusi jos mama, kaip gailėdavusi vargšų, net ašarą nubraukdavusi, kai kas pasakodavo apie nelaimes.

Ji ir dabar ištveria neprieštaravusi, nors puikiai atsimena, kaip kartą su mama atvažiavo į miestą ir mama netikėtai susirgo gripu, o sesuo, tikra sesuo, ta dabar puseserės taip šlovinama motina, nepriėmė jų pernakvoti – jai reikią išsimiegoti, o ir nenorinti užsikrėsti gripu. Tą vieną naktį galinčios prasėdėti stoty. Atsimena, kaip su rūpesčiu, prilaikydama vedėsi mamą Žaliakalnio gatvėmis pas jos draugę ir ten buvo svetingai priimtos.

Pasidžiaugia, kad pokalbis vyksta telefonu ir pusseserė jos nemato. Ir kad nelaukia jos atsakymo, tik kalba, kalba pati. Bet štai ji jau kažko suirzo, jai nebeužtenka to tylėjimo, nepriešgyniavimo, ji nori išgirsti pritarimą!

– Mane mama auklėjo Montessori metodika! O tavęs, man rodos, iš viso niekas neauklėjo...

Ji perklausia – nejau mūsų vaikystėj Lietuvoj buvo žinoma Montessori metodika? Pusseserė sutrinka, prityla. Tada neužtikrintai sako, kad gal tai buvę vėliau, o anksčiau buvusi auklėjama pagal to garsaus vokiečių pedagogo mokymą, užmiršusi jo pavardę.

– Fiorsterio? – pasufleruoja.

– Iš kur tu žinai?

– Aš jo knygą mokėjau mintinai, tai buvo mano mamos parankinė knyga, visada gulėdavo ant spintelės prie jos lovos...

Pusseserė visai pasimeta, bet netrukus nuoširdžiai pasako pirmą į galvą atėjusią mintį:

– Keista, kad ta pačia metodika auklėtos mudvi išaugom tokios skirtingos!

Jai taip norisi paklausti, kaip tai suprasti – kad ji blogas žmogus, o šaunioji, mylėta, bučiuota, teisingai auklėta pusseserė nesulyginamai geresnė?

Nepaklausia. Tyli ir vėl pasidžiaugia, kad pusseserė jos nemato – tų ašarų. Pati nesupranta, ko gi verkia – iš nuoskaudos ar iš gailesčio? Jai akyse stovi mažutis dabartinis pusseserės butukas, kurio vieninteliam kambary gyvena neįgalus sūnus, o ji pati glaudžiasi virtuvės kertėj, dienom naktim jį slaugo, bet nesutinka atiduoti į globos įstaigą. Visas dienas, visas naktis. Viena. Ir nėra šalia motinos, geriausios pasaulyje. Nėra daugiau vaikų, į kuriuos galėtų atsiremti. Nėra anūkų. Ir draugų nebėra, jie taip pat paseno, pasiligojo, o tai ir numirė.

Tyla trunka ilgai. Paskui ji girdi pusseserę sakančią:

– Ir tavo mama buvo gera, juk tai ji atvažiuodavo pas mudvi su mama vežtis mane vasarai į kaimą, kai pokary badmiriaudavom mieste. Ir šiaip kada važiuodama kaimo gėrybių atveždavo. O ir manoji nebuvo angelas.

Jos buvo seserys. Jų jau seniai nebėra. Turėtume kalbėti tik gerai arba nieko.

Parašysiu atminimą

Nuo ankstyvo ryto taip – aidi ir aidi rimas kažkokio savo kaip oda eiliuko ir man pikta, kad niekaip negaliu atsiminti jo viso. Tik žinau, kad paskutinis žodis jame yra taškas. Ką nuo ryto – nemiegu nuo pusiaunakčio, o dabar jau vėlus vakaras ir aš kankinuosi laužiama miego, bet žinau, kad ir vėl neužmigsiu, nes galvoj ūžia, zirzia, žvanga – kaip pilkam širšūnų lizde mano namo palėpėj per patį vasaros darbymetį.

Nuostabūs padarai tie širšūnai – padidinta širšės kopija, tobulos formos, lėti, ramūs, sunkiasvoriai, ryškiaspalviai, pastoviai užsiėmę, sodriu dūzgesiu įspėjantys apie savo artėjimą, ne gąsdinantys, tik patariantys – geriau traukitės iš kelio, toliau nuo nelaimės. Puiki anūkų drausminimo priemonė – nelakstykit kaip be galvų, nedarykit staigių judesių, išmokit matyti, girdėti, nes ne vieni gyvenat pasauly ir neapdairumas gali būti oi koks skausmingas.

Galvoju, kiek jau metų mes su tais vabaliukais draugiškai gyvenam po vienu stogu? Seniai. Gerai atsimenu, kaip Maskvos rugpjūčio pučo vakarais džiugindavo, lyg nuostabi muzika skambėdavo jų dūzgimas – dar ne bombonešiai, tai tik širšūnai... Ir dabar nejučia pasiguodžiu – dar ne Maidanas pas mus, tai tik senatvė primena apie save nesibaigiančiu triukšmu galvoje.

Štai, kaip senatvėj viskas arti, tampriai susipynę – pamirštas vaikystės eilėraščio posmas, nemiga, širšūnai, istorija...

Ir tada aš jį atsimenu – pamirštąjį posmą:

„Kai Dalytė (Onutė, Julytė ar pan.) valgo blyną (?),

Jos dantukai braška,

Parašysiu atminimą

Ir padėsiu tašką!“

Taip, tai vienas iš tų poezijos šedevrų, kurių iš sąsiuvinio išplėštuose lapuose trikampiais sulankstytų laiškų pavidalu, nesinaudojant pašto paslaugomis, o tiesiog paslaugiai klasėj perduodant per rankas, prieš Kalėdas ar Velykas prisirinkdavo pusė portfelio, o antrą šventės dieną, kai mamos išeidavo pas savo drauges arba jos okupuodavo mūsų gerąjį kambarį, aš įsitaisydavau virtuvėj prie pempikės ir atlikinėdavau šventą skaitymo ritualą. Nesvarbu, kad daugumoj laiškų tie eilėraštukai kartodavosi ir dauguma jų nebūdavo pasirašyti (pirmieji kūrybos nuasmeninimo požymiai), vis tiek tai būdavo didžiulis malonumas, o nustatyti autorių visai nesunku – pagal rašyseną. Užtai kaip džiūgaudavau, radusi bent vieną originalų posmą. Pasitaikydavo ir tokių. Autoriui nieko nesakydavau, bet į tą draugą jau žiūrėdavau kitokiom akim. Ir aš kurdavau draugams savus posmelius, ir man nei vienas nieko nėra pasakęs, tik apie mane vis daugėjo kažkaip kitaip žvelgiančių akių.

Paskui užaugom. Jau ir pasenom.

Atsiminti tai atsiminiau, tik dėl to blyno suabejojau – toks minkštas daiktas, ko jį valgant dantys turėtų braškėti? Kažkaip nelogiška. Gal kitoks žodis turėtų būti? Įtariau, kad papildomų variantų mano atmintis nebepateiks, todėl ėmiausi svarstyti klausimą, kieno galėčiau paklausti. Draugų sąraše dar yra kelių bendraamžių vardai, bet juk labai jau didelė tikimybė, kad mūsų atminties spragos sutaps, o ir šiuolaikinėm ryšių technologijom retas bendraamžis naud6ojasi, taigi reikalas užtruktų, o man reikia čia ir dabar. Klausti vaikų? Konstatuoju liūdną faktą, kad nieko nežinau apie tai, ką, laukdami švenčių, veikdavo mano vaikai, kai buvo vaikai. Bent tais retais atvejais, kai aš trumpam parsirasdavau į namus, nesu jų pastebėjusi skaitant tokius laiškus. Tai jau ne atminties defektas, o visiškas užtemimas. Na, atsimenu, žaisdavo kieme ar gatvėj kvadratą. Užsikloję su visa galva ir tranzistorium vakarais klausydavosi estradinės muzikos per Varšuvos radiją arba pasišviesdami žibintuvėliais skaitydavo meilės romanus, o apie pusiaunaktį, tikėdamiesi, kad aš jau miegu, praalkę vėl išlįsdavo į virtuvę keptis bulvių. Bet kad būtų rašinėjęsi laiškeliais – atminimais su žyma „Be Kalėdų neskaityk“? Nežinau, atmintis apie tai tyli.

Apie anūkus greičiausiai neverta nė kalbėti – mūsų vaikystes skiria daugiau nei pusė šimtmečio, nuo žibalinės pempikės, padarytos iš konservų dėžutės ir šovinio gilzės, iki išmaniųjų telefonų. Nesusisiekiantys indai.

Štai, man skambina skaipu. Matau – kitam Vilniaus pakrašty ant dukros lovos guli trys dviejų kartų moteriškos būtybės, dvi akiniuotos, viena ne. Su manim pabendrauti atgabenamas ir sibirietis katinas Tigras, įspraudžiamas tarp dviejų akiniuotųjų, bet jo visai nesudomina nei aukštųjų technologijų galimybės, nei mano asmenybė, katinas atsuka ekranui uodegą ir tai, kas po ja, ir solidžiai nueina.

Ryžtuosi savo palikuonėms pateikti man rūpimą klausimą – kaip ten su tais blynais? Trys poros akių, dvi akiniuotos, viena ne, dėbteli į mane, tada viena į kitą. Dukros nuomone, atsiminiau teisingai, o tokioj poezijoj nėra ko ieškoti logikos. Aaa, kažką apie tuos eilėraštukus žino!

Anūkės, šiuolaikinės technologijų visuomenės produktas, vienbalsiai nusprendžia – ko čia sukti galvas, jei taip paprasta patikrinti? Paskrebina klaviatūrom ir po minutės visažinis internetas pasako – taip, blynas savo vietoj, tik štai draugės ar draugo, kuriam rašai, vardo nereikia, kažkuri karta po manosios vietoj jo jau įrašiusi Buratinas. Universalu. Akivaizdus dar ryškesnis bendravimo nuasmeninimas, bet dar akivaizdesnis literatūrinis išprusimas, pažintis su pasakų veikėjais.

Kam man to eiliuko su paskutiniu žodžiu taškas reikėjo? Taigi. Buvau labai nusiminusi, man atrodė, kad beveik niekas neskaito, nesidomi tais mano „literatūriniais“ kūrinukais, kuriuos parašiusi įkeliu į internetinę visiems prieinamą svetainę, turinčią dar ir tą privalumą, kad skaityti galima tuoj pat, nereikia laukti Velykų ar Kalėdų ir nereikia paskui iš akių skaityti, kaip įvertinama mano kūryba – čia pat paskaitai komentarus ir parašai savuosius. Buvau tvirtai, kad ir skaudama širdimi, apsisprendusi tai veiklai padėti tašką. Būtų šaunu tai padaryti eiliuotai, vis gražiau. Štai ir aidėjo galvoje tas senas, bet savas kaip oda posmas iš vaikystės.

Kokie tokio apsisprendimo motyvai?

Nerandu atsakymo, ką aš čia, toj svetainėj, veikiu, kam manęs reikia – relikto iš ano tūkstantmečio – tiek galvosena, tiek tematika? Kaip tas eiliukas. Laikas pasukti į visišką bendravimo nuasmeninimą, tik žmogus ir internetas. Ten galima rasti viską. Kam dar tas gyvas žodis, draugų vardai, Buratinas ar nors slapyvardžiu įasmeninti autoriai? Vis tiek už viso to styro konkrečios asmenybės, kurių aš, deja, nepažįstu, o mano atveju ir senatvės ausys – tegu jauni patys pasirašo taip ir apie tai, kas jiems įdomu, ir patys skaito, o man laikas išsinešdinti iš tos galeros. Kol neišprašė.

Nesiimu nagrinėti, kas mano kūryboj ne taip – įtariu, kad ir joje tik tiek bėra logikos, kiek tame posme apie blynus, kuriuos valgant braška dantys. O jei taip visai atvirai, tai turiu prisipažinti, kad darosi nebepakeliama bendrauti su kažkokiom nepažįstamom būtybėm anapus ekrano, negalint pažvelgti į akis, žinant, kad jų niekada nesusitiksiu, nei po Velykų, nei po Kalėdų ir iš rašysenos autorystės nenustatysiu, nes spausdintų tekstų rašysena nesiskiria. Jaunimui nuoširdžiai patariu mano kūrybos neskaityti. Laimei, bendraamžiai pakantesni, tai dėl jų dar pabūsiu – bent iki kitų Kalėdų, o tada, jei kokios, parašysiu atminimą ir padėsiu tašką.

Sudoku

Išeinančios nebūti dienoraščiai.

Apie savižudybę. Kalbu apie akivaizdų tolsmą nuo pilnaverčio gyvenimo, kurį aš suvokiu, bet nebegaliu niekaip paveikti, tai man nebepavaldu. Išnykstu, nors liksiu gyventi, egzistuoti. Išnykstu, atsiriboju savo noru, nes kitaip vis tiek nebus, ir kuo greičiau viską suprasiu ir susitaikysiu, tuo bus lengviau. Visa esybe jaučiu, kaip prarandu laiką – jis bevertis, kai nejungia su žmonėmis, kai niekam niekam pasauly nesvarbu mano buvimas ar nebuvimas ir niekam pasauly darosi nebesvarbūs, nebereikalingi mano jausmai, mintys, geri norai ir, nors įtikinau save, kad privalau išeiti, nuolat pagaunu norinčią grįžti, kas visiškai nerealu – grįžti neįmanoma, kaip neįmanoma vėl būti jaunai, sveikai. Procesas negrįžtamas. Jei aš pati, diena iš dienos stebėdama tiesiogiai, iš arti, tą asmenybės irimo vyksmą, taip sunkiai susitaikau su neišvengiamybe, kaip mane galėtų suprasti aplinkiniai? Tik vėl ir vėl kankinčiausi pati ir stebinčiau, piktinčiau žmones.

Silpnumo valandėlėmis griebiuosi sudoku sprendimo, tos gelbstinčios pusiau sąmoningos būsenos, kai skaičiai, tvirtai į sąmonę įsigėrusios konstantos, kurį laiką gali rikiuotis reikiama tvarka be sąmonės įsikišimo, bet neleidžia jai pilnai atsijungti, nes tada neišvengiamai įsivelia klaida. Tai drausmina. Sėkmingai išsprendusi eilinę užduotį, jaučiuosi laimėjusi prieš save, bet juk nelaimėjau nieko, tik praradau laiką. Netapau išmintingesnė, nes neįmanoma įsiminti skaičių sekos ir ištrynus įrašytus skaičius taip pat sudėtinga būtų spręsti iš naujo. Laiko žudymas. Anksčiau tai padėdavo, bet vis dažniau klystu ir lengvose užduotyse ir tas užsiėmimas nebegelbsti, tik leidžia suvokti loginio mąstymo gesimo kokybę ir spartą.

Kitas būdas užsimiršti – atsiduoti atsiminimams. Tai įtraukia geriau negu skaitymas, gyvenimo gatvėj stebėjimas pro savo narvelio langą ar negudri kasdieninė ruoša. Keista, dabar atsiminimuose viskas ryškiau, negu buvo kažkada realybėj, nes tada viskas vyko greitai ir reikalaudavo mano dalyvavimo, o dabar jau niekur neskubu, stebiu iš šalies, per atstumą ir atsiminimai sugrįžta ne bet kaip, o tarsi pašaukiami užkoduota seka, ne būtinai taip, kaip buvo išsidėstę laike. Štai dabar mane jaudina tema – kodėl žmonės nepajėgūs suprasti senatvės? Kad patys jos dar neišgyveno? Kad joje, senatvėj, nelieka logikos? Kad iš tiesų sunku suvokti, kaip išmintingas žmogus darosi nebeišmintingu, tarsi tyčia, tarsi galėtų kitaip, tik nežinia kodėl elgiasi visiškai neracionaliai. Aplinkinius tai piktina, siutina, o patį seną žmogų ar ligonį, sergantį intelektą naikinančia liga, skaudina, kelia norą atsiriboti – išeiti nebūti. Norą išsaugoti atminimą apie save tokį, koks susiformavęs per ilgą sąmoningą gyvenimą – neleisti ištrinti.

Pavasarėjo. Ir pagal kalendorių jau turėjo baigtis žiema, bet ji atkakliai nenorėjo trauktis, dienos buvo apniukusios, bet iš debesų protarpiais vis dar krito ne lietus, o sniegas, kurio ir taip buvo priversta daugybė. Tai slėgė, erzino, daugelis žmonių jautėsi blogai patys nežinodami kodėl – pikti ligoniai, sesutės, sanitarės.

Į mūsų ligoninę paguldė seną moteriškę, liesutę, raukšlėtą, bet žvitrią, nenustygstančią, vis kuo nors užsiėmusią, kažko ieškančią. Pirmą dieną sanitarės su kantrybe jai aiškino, kad niekur neitų iš palatos. Ji pažadėdavo, paklusniai guldavosi į savo lovelę, bet po kelių minučių kuri nors palatos kaimynė jau ateidavo pakviesti – pažiūrėkit, ką mūsų močiutė daro, o ši iš spintelės visą turtą sukrovusi ant grindų kažko ieško, apčiupinėdama kiekvieną daiktelį, net išvyniodama saldainius. Sutvarko sanitarė viską, paprašo taip nedaryti, senutė taip giedrai šypsosi, kad negalima ant jos pykti.

Pagauna beišeinančią į gatvę.

– Ką darai, moteriške, juk šalta!

– Taip taip, šalta – net nusipurto ir ne iš karto atrasdama reikiamas duris, nuskuba į savo palatą. Sesutės sumąsto paguldyti ją į mažąją palatėlę greta savo kabineto, kad būtų lengviau stebėti.

Po nakties senutė nenori keltis, giliai įmigusi. Sanitarė piktinasi – kokius darbus per naktį dirbai, kad neišsimiegojai? Netrukus paaiškėja – visa vidinė užvalkalo pusė suplėšyta į smulkius skutelius, tikrai padirbėta iš peties. Susitaria, kad daugiau taip nedarys, pakeičia patalynę. Slaugutės jau žino, ko galima tikėtis ir sekančią naktį kelis kartus įeina pažiūrėti ką ligonė veikia. Miega. O rytą užvalkalas vėl suplėšytas! Pergudravo!

Kai suplėšo kažkelintą užvalkalą, slaugutė pravirksta:

– Liaukis, moteriške, juk nenurašys tiek patalynės, išskaičiuos mums iš atlyginimo!

Susigraudina ir senutė, meilai glosto slaugutės rankas:

– Vargšelė, neverk! Kas tave nuskriaudė?

Po kelių dienų padvelkė šiltas pietys ir pagaliau prasidėjo didysis pavasario polaidis, patvino, sučiurleno upeliais takai, gatvės, o kai pro debesis nušvito saulė, apėmė toks džiugesys, kad nejučia imi dairytis į medžių viršūnes, ar neužgiedos kurioj varnėnas. Ir jie užgieda, tarsi būtų laukę šios dienos kažkur čia pat, už kalnelio. Eitum, rodos, eitum, gertum tą taip ilgai lauktą pavasario svaigulį...

Ligoninėj popiečio ramybės laikas. Staiga koridoriuj girdžiu nerimastingus slaugutės žingsnius – į mažąją palatėlę, vonią, kabinetus. Mūsų senutė išėjo! Visas personalas ir net atėję lankytojai suskantam ieškoti, išpuolam į gatvę – niekur nematyti. Pasiskirstom kas kuria gatvele eisim, juk negalėjo nueiti toli, bet laikas bėga, apėjom visą miestelį, o senutės niekur nėra. Ką daryti? Laimei, atbėgę vaikai pasako matę keistą žmogystą nuo kolūkio dirbtuvių pasukusią Minijos linkui Nuvažiojam greituke – dideliam plynam baltam lauke, nužertam pavasario saulės, giliam sniege kapstosi smulki figūrėlė tokiu pažįstamu margu valdišku ligoninės chalatu…

– Kur tu, Dievo bite, eini? – rankom plėsteldama beatsidūsta slaugutė.

Šlepetes pametusi, šlapiom kojinėm, nuogom blauzdom senutė niekaip nenori grįžti atgal – einanti namo. Be takelio, be kelelio. Paklausta, kur jos namai pamoja rankele link Minijos:

– Ten, kažkur. – Parsivežėm. Girdėm arbata, šiltai suklostėm. Sunku buvo patikėti – kad bent slogą būtų gavusi!

Slaugutė niekaip negalėjo nurimti, vis atsiminusi putojo – kaip taip galima elgtis? Taip ir nesugebėjau jos įtikinti, kad ne iš kvailumo ar piktos valios senutė taip elgiasi, o iš ligos. Iš ligos.

Štai tas pagrindinis mano noro išeiti argumentas – man būna skaudu, kai matau, kad žmonės netiki, jog ir aš ne iš kvailumo ar piktos valios vis dažniau pasielgiu ar pasakau ką taip, kaip dar visai neseniai nebūčiau dariusi ar sakiusi, kad iš ligos tai. Iš senatvės. Tai nuo manęs nepriklauso. Kad nepiktinčiau žmonių ar nekelčiau jų gailesčio galiu tik atsiriboti. O silpnumo valandėlę, kai nenumaldomai norisi grįžti, imu sudoku užduočių knygelę, sprendžiu vis daugiau įveldama klaidų, kol netekusi kantrybės pasižiūriu į atsakymų lapą, o netoli jau ir tas laikas, kad ir atsakymo nebesugebėsiu atsekti. Ką noriu apgauti? Tampu limpiu. Teisingiau limpe.

Kas tas limpis?

„Limpis yra žodžių Lauk Iš Mano Palatos santrumpa. Tuos žodžius norisi ištarti, kai trečią valandą nakties tau į ligoninę atsiunčia ligonį iš slaugos namų. Žmogus – dažnai dėl senatvės – praradęs tai, kas daro žmogumi.“ ( Samuel Shem. „Dievo namai?“)

Bet aš juk žinau, kad visi tie mano išgyvenimai – tai tik ligos simptomai. Kad nėra jose mano žmogiškos esmės, tik pažeistų smegenų vaizdiniai. Kad pati savo laisva valia paaukojau gražiausią gyvenimo draugystę – kam? Niekingai fiziologijai? Matom akimis, girdim ausimis, jaučiam ugnį skausmo receptoriais, bet apankame, apkurstame, prarandam skausmo jutimą (cukraligė) dėl paaiškinamų fiziologinių, anatominių pakitimų ir jokia mūsų žmogiškųjų pastangų jėga nieko negali pakeisti. O meilė, draugystė, džiaugsmas? Alkoholis sunaikina džiaugsmo jutimą, nes pažeidžiamas atitinkamas centras smegenyse, todėl alkoholikai netenka motyvacijos siekti laimės ir ką nors keisti savo gyvenime. Arba valyvumo centras – žmogus liaujasi prausęsis, jo netrikdo nešvara aplinkoj. Alzhaimerio liga sunaikina atmintį, Parkinsono liga – tikėjimą, viltį ir užprogramuoja depresiją, šizofrenija – rūpestį artimaisiais, meilę. Tai neišvengiama, tik aš atkakliai ilgai to nepripažinau, nesiryžau išreikšti žodžiais, kol nenusileidau į patį dugną.

Ar kas nors gali man padėti? Kokios tabletės ar psichoterapeuto žodis gali sugrąžinti tikėjimą meile, draugyste, gyvenimo prasmės suvokimą?

Kaip banalu, netgi atgrasu – šitiek dvasinių kančių, skausmo, nusivylimo, kitų žmonių skaudinimo, savęs kaip asmenybės susinaikinimo vien todėl, kad kažkokia idiotiška liga pasirinktinai naikina nervines ląsteles, atsakingas už tą ar kitą žmogiškosios egzistencijos sritį? O koks čia paties žmogaus vaidmuo? Žiauru suvokti, kol dar iš viso galiu suvokti, kad visa mano žmogiškoji esmė ir gyvenimo prognozė priklauso vien nuo to, kaip sparčiai depigmentuosis kažkokios ląstelės galvos smegenų darinyje corpus nigrum.

Nerandu nė vieno argumento tam paneigti, nes tada tektų atsižadėti savo materialistinės pasaulėžiūros ir pripažinti sielos kaip nuo materijos nepriklausomo prado buvimą. Kartu ir Dievo. Laimingi, galintys tikėti. Tik stiprus žmogus gali leisti sau netikėti.

P. S. Senstančius žmones reikia įspėti, kad neskaitytų Samuel Shem‘o knygos „Dievo namai.“

„Aišku, čia juos pamatau. Jie išvežti į sodelį ir susodinti saulės atokaitoje. Tie žilaplaukiai, išbarstyti sodo žalumoje, atrodo lyg nužydėjusios pienės lauke, gležni voratinkliai, laukiantys paskutinio savo vėjelio. Limpiai. Spoksau į juos. Pamatau simptomus. Diagnozuoju jų ligas. Einant pro šalį, jų akys, rodos, mane seka, tarsi įveikę savo silpnaprotystę jie bandytų pamoti ranka ar pasakyti bonjour, ar parodyti kokį kitą žmogiškumo likutį. Tačiau jie nemoja, nesako bonjour, nerodo jokio kito žmogiškumo likučio. (...) Dabar aš juos myliu.“ 419 psl.

Tuščias lapas

Užvertos durys jau.

Mieloji, jei dar kada mane atminsi ir kils mintis man parašyti laišką, popierinį, tikrą, kaip kadais – dar kartą apie tai, kas liko mudviejų neišsakyta – apie svajonę, galėjusią būt vieną dviem, apie draugystę, didelę ir gražią, ir apie laiką, praeinantį, deja, neatnešantį atvangos, ramybės, bet vėl – kelintą kartą jau? – nerasi žodžių ir vėl liks baltas lapas tuščias. Prašau, jo neišmesk šiukšliadėžėn, nepanaudok kaip juodraštį eilėraščiui, kurio gal niekas neskaitys, neišlankstyk iš jo anūkui lėktuvėlio, gėlytės žiedo dukros šventei. Pasiųsk jį man, jis, netgi tuščias, man priklausys nuo tos akimirkos, kai tu mane atminsi ir kils mintis rašyti laišką. Laiminga būsiu, gavus jį – kol nežinosiu, kad ten, voke, tik tuščias, baltas lapas. Atidaryti neskubėsiu – tegu užtrunka džiaugsmas kuo ilgiau. Tegu šviesioji manos esybės pusė mėgaujasi – ar nesakiau? Tikėjau juk, žinojau, visada žinojau, kad mudviem reikia to pasaulio – vieno dviem. Ir tu tai supratai – mieloji mano, teisingoji, geroji... Tu parašei...

Atremsiu laišką į iš vaikystės atsineštąją vazą su puokštele sudžiūvusių laukų gėlių iš anų vasarų, kai buvo dar pasaulis vienas dviem.. Eis dienos ligi sutemų ir naktys lig saulėtekių, mainysis atspalviai žiedų, kalbės ir keisis – tiek daug akimirkų dienoj, tiek daug akimirkų nakty, tiek daug dienų, tiek daug naktų žadės mums džiaugsmą, todėl ir neskubėsiu atplėšti laiško, kad neištrūktų, neįskaudintų nusivylimas, kad neužgeltų skausmas – juk ten vien tuščias lapas... Juk ten visi tie patys neišsakyti žodžiai ir neatsakyti klausimai, įkalinti tuščiam lape, kaip tyloje. Ten ta pati vienatvė ir ilgesys – kiekvienai kitas. O juk galėjo būti pasaulis – vienas dviem...

Tai truks ilgai, kol vienąkart tamsioji manos esybės pusė ims šnabždėti – juk nežinai, kas ten, tame laiške, tai ko taip džiūgauji? Gal skaudžiai klysti? Gal ten nėra nė vieno gero žodžio, gal surašyti vien tik kaltinimai? Gal prakeiksmas? Vaizduotė pieš paveikslus, vis niūresnius – tavęs, žiaurios ir neteisingos ir taps gyvenimas nemielas, nykus, be prošvaisčių ir be tikėjimo žmogum, bus pilkos dienos ir naktys bus be sidabrinių mėnesienų, pakampėm braižysis nežinanti paguodos neviltis, kol nežinojimas tas pasirodys daug skaudesnis už pačią skaumingiausią, neteisingiausią žinią. Tada atplėšiu voką, išimsiu nuo laiko gelstelėjusį bežodį laišką ir atsidusiu – su palengvėjimu. Geriau jau tuščias, negu su prakeiksmu, atsižadėjimu.

Atsiųsk man laišką – tuščią lapą. Aš jį įrėminsiu neužmirštuolių vainiku ir pakabinsiu tarp daugybės per gyvenimą pelnytų garbės raštų, diplomų, sveikinimų – viso to, kas nebeturi, jau seniai, jokios prasmės. Skaitysiu jį, skaitysiu visa, ką norėsiu išskaityti, visa, ko neišsakėm žodžiais, laiškais ko neišrašėm, kuo dar tikėsiu, ko dar lauksiu.. Skaitysiu ir tada, kai liausiuosi tikėjusi bet kuo ir liausiuosi ilgėjusis. Gal net pamiršiu tavo vardą? Tiktai neužmirštuolės nepamirš neišsipildžiusios draugystės. Tik atmintis tėra vertybė. Tik atmintis, net jei išblunkanti, nutylanti. Iliuzija. Miražas.

Ap(si)gavau

Išeinančios nebūti dienoraščiai.

Nuo pat ryto draudžiu sau pradėti knaisiotis minčių labirintuose ir ieškoti atsakymo į klausimą – ką aš noriu apgauti? Gal ne taip paklausiau, nes į taip suformuluotą klausimą labai jau paprasta atsakyti – žinoma, save, nes juk viena aš bežinau – esu Ką dar galėčiau apgauti nuėjusi į vakarą liuteronų evangelikų bažnyčioj, rengiamą paminėti tikrajai Kristijono Donelaičio gimimo dienai prieš 300 metų? Mane taip greit pamiršo, net tie, kurie žinojo buvusią.

Aš juk pati save ištrėmiau iš gyvenimo ir nieks nebesuka galvos, ką jie, tokie, išėję, veikia – rauda per dienas apsikabinę kokį benamį katiną ar kaip padorūs, psichiniai ir fiziniai normalūs, ar netgi, sakyčiau, bemaž elitiniai visuomenės nariai lankosi tikrosios, ne kokios ten popso, kultūros renginiuose ir nė nemano nebūti. Gal reikėtų klausti – kodėl meluoju, kad išeiti atėjo laikas, kad pavargau, nebeturiu pasirinkimo ir t.t.

Rytą jaučiuosi puikiai, pažadinta neįprastos tylos. Net nepatikiu ta tyla, stoviu balkone ir klausausi – tikrai nė vienam pašaly nepykšteli nei viena petarda, nei viena raketa, neamteli šuo, neataidi girta daina. Pavargęs, persisotinęs Vilnius miega („patikimai užsitrenkęs duris“ Andriekus). Švinta. Ką aš čia išsigalvoju – pavargau, išeinu! Puikiausiai galiu taksiuku nuvažiuoti į renginį, juk ten man nieko nereikės daryti, tik klausytis. Kodėl turėčiau neištverti? O jei kas nors netyčia atpažintų – pamirštą, nebesančią – temano, kad vaiduoklis.

Važiuoju! Jaučiuosi kaip iš pamokų pabėgus mokinukė. Dar ankstoka. Štai vartai, gražūs, metaliniai, kalvystės meno kūrinys, bet atvertos tik siauros durelės ir žmonės spraudžiasi į vidų po vieną, bromoj vėl grupuojasi būreliais, akivaizdu, vieni kitus pažįsta, šnekučiuodamiesi eina per kiemelius – bažnyčia kažkur gelmėje. Einu su visais, tikrai tarsi vaiduoklis, neatpažintas niekieno, stabteliu išėjusi į šviesią bažnyčios erdvę, matau daug į duris atsigrįžusių susidomėjusių veidų ir akimirkai pasijaučiu nejaukiai. Ko? Juk tikrai tie visi žmonės ne į mane atsigrįžo! Tikisi pamatyti įžymybių, bet neišvengiamai mato ir mane. Šypteliu, pasijaučiu visai gerai su savo dailiu juodu palteliu, didele, žemaitiškai parišta skara ir sidabru žibančiais žilais plaukučiais.

Lygiosios trunka akimirką. Apima minios baimė. Raminu save – juk nesurengs Linčo teismo? Dairausi – po bažnyčią ir publiką, nustembu, nes daugelis veidų pažįstami ar bent ne kartą matyti – mano karta, kultūrinis elitas. Pakeleiviai, nežinantys vienas kito vardų. Bent jau manojo iš čia esančių nežino niekas. Ar dėl to aš prastesnė? Ar tai, kam aš atidaviau gyvenimą, yra mažiau vertinga, prasminga, svarbu?

Greit priguža žmonių tiek, kad visi pašaliai pilni stovinčių.

Vėl įsižiūriu į publiką ir matau, kaip per tas minutes, kol naujai įėjusieji dairosi laisvų vietų ar pažįstamų, draugų, minios žvilgsniai įdėmiai į juos žiūri ir susigeria, nušvisdami, atpažinę savus, tik susidūrę su manim sutrinka, supratę – svetimoji – tarsi įkrenta į juodąją skylę ir greitai mano siluetas tampa panašus į taikinį šaudykloje. Remdamasi lazdute neskubėdama krap krap apeinu klaupkas ir įsikuriu kitoje pusėje netoli altoriaus ant pristatomos kėdės – jos patogesnės mano skaudančiai nugarai, negu klaupkos.

Man besisukiojant kaip Morei ant ratų, besidairant, nugara, kairysis petys įsiskauda dar nė neprasidėjus renginiui, o vaistų tai nepasiėmiau. Pagaliau pro zakristijos duris išeina trise – du stamboki, išpuoselėti vyrai (Kunigai? Kas tuos evangelikus supaisys?) ir Kazlas, toks menkas jaunikaitis tarp tų dviejų išnašių vyrų, toks sutrikęs, sarmatlyvas, kaip piemenukas, kalėdojančio klebono klausiamas poterių. Vienas didžiųjų vyrų pristatė renginį – ne šiaip „Metų“ skaitymai, o kunigo Kristijono Donelaičio paminėjimas, gražiai pakalbėjo apie jį. Tada prakalbo vargonai ir užvaldė tobula muzika. Nėra taip buvę – nė nematydama muzikanto jaučiau kaip jis žaidžia instrumentu, ne valdo, tik švelniai glosto, o instrumentas atliepia, jiedu tobulai jaučia vienas kitą. Tai Leopoldas Digrys. Ir vėliau dar ir dar grojo, o Kazlas skaitė ištraukas – raiškiai, aiškiai, tiksliai kirčiuodamas, kaip tik Kazlas moka, klausai žmogus ir jauti, kaip jis myli tai, apie ką pasakoja du talentai, autorius ir skaitovas. Taip surėdyta ant svieto – kai prireikia, visada atsiranda toks Liudvikas Rėza, išleidęs „Metus“, toks Kazlas, kurie pakelia iš užmaršties genijų, nuvalo dulkes ir parodo žmonėms, nesidalindami šlove, o kukliai pasitraukdami į šalį. Neveltui jį pristatęs didysis žmogus pasakė, kad dabar, po Kazlo, jis bent dešimtį metų nebeišdrįsiąs viešai skaityti Donelaičio. O aš galvoju, kokie blankūs būtų Donelaičio metai Lietuvoj, jei nebūtų Kazlo.

Dar kalbėjo antrasis didelis žmogus, glaustai, tiksliai ir įdomiai – apie 18 a Karaliaučiaus universiteto išugdytus du šviesius žmones, Imanuelį Kantą ir Kristijoną Donelaitį, kiekvieną savu būdu siekusius išsaugoti lietuvių tautą ir kalbą, kurioms gyvavimo bebuvę išpranašauta ne daugiau dešimties metų, apie vyžas, kuriomis avėti buvę uždrausta ir būras, jom apsiavęs atėjęs į miestą, turėjęs būti nuplaktas per subinę, o Kristijonas garbina vyžas ir „Metų“ veiksmas vyksta Vyžuonėlių kaime...

Nuo čia nelabai ką beatsimenu, nes sukvailiojo širdis, sutriko ritmas ir suspaudė skausmas, o netrukus išpylė šaltas, lipnus mirties prakaitas. Kiek aš tokių ligonių mačiusi! Puikiai žinau, kaip jie atrodo. Laimei niekas iš aplinkinių į mane nė nedirstelėjo, o aš neturėjau jėgų ir nenorėjau prašyti pagalbos, tik karštligiškai svarsčiau, ką turėčiau daryti: eiti pro altorių – arčiau, bet jei nugriūsiu, sutrukdysiu renginį. Tai būtų atrakcija! Apeiti apie visą bažnyčią pro galą tikrai nepajėgsiu, tai nedarau nieko, liepiu sau nurimti, giliai alsuoju ir svajoju apie striukės kišenėj paliktą nitroglicerino buteliuką, tokį mažą, rudą buteliuką su trapiom tabletytėm, kurios gal išgelbėtų.

Toks keistas jausmas apėmė – esu pilnutėlėj žmonių bažnyčioj, bet visiškai viena su savo likimu. Nejučia šyptelėjau – jei numirsiu, tai bent bus pasišaipęs likimas, atvedęs pagonę numirti šventoj vietoj.

Dėl visa ko grybšteliu į kišenes ir – o džiaugsme! – aptinku tokį pat išsvajotą rudą buteliuką, ten, matyt, užsilikusį nuo praėjusios žiemos mano gastrolių. Kadangi tabletės gali būti pasenusios, mažiau veiksmingos, paėmiau dvi ir netrukus skausmas ima rimti, pradeda krėsti šaltis, o tai jau gerai.

O Kazlas skaitė „Metus“...

Kai renginys baigėsi, palaukiau, kol praretės žmonių ir atsargiai nuėjau durų linkui. Ir nieko! Viena moteris įsižiūrėjo į mane, instinktyviai priglaudė prie savęs dukrytę ir ranka pridengė jai akis – ką aš čia veikiu, baidyklė vaikams gąsdinti? Moteris nepaklausė manęs, gal gali kuo padėti, tik tegu vaikas nepamato mirties. Išėjusi į gatvę iš karto pagavau taksiuką ir atsidūriau namie. Vilnius šventė Naujuosius.

Šį rytą lyg nieko nebuvę. Ligi kito karto. Pasikeitė tik žinojimas – tikrai atėjo laikas išeiti. Ir pagaliau surimtėti, o ne elgtis kaip mokinukei, pabėgusiai iš pamokų.

Nata

Dienoraščiai su datom įpareigoja rašyti apie tą, nurodytą, datą, vienintelę tokią, niekada nepasikartosiančią. Štai šiandienos data – 2016. 09. 24. – ką ji atneš? Dar nežinau, nes dar tik rytas, iš kur man žinoti ar nutiks kas nors įsimintino iki tos palaimingos valandos vakare, kai jau pasijusiu esanti laisva, kai jau nebesitikėsiu, kad kas nors dar galėtų paskambinti ar, tuo labiau, ateiti, ar bent atsiminti apie mano egzistavimą, susisupsiu į antklodę ir nugrimsiu į miegą, iš anksto nerimaudama dėl būsimų sapnų paryčiais. Jie, tie sapnai kartojasi kasnakt, įkyrūs, neatsikratomi, iš anksto žinant, kas seks toliau ir laukiant, kada pagaliau nubusiu, jei sapnas pasirodytų košmariškas, arba viliantis, kad truks kuo ilgiau, jei tikėdavausi gero siužeto posūkio. Šią naktį labai laukiau, kada gi išbrisiu iš pavasarinio polaidžio įmerktų laukų, kuriais be takelio, be kelelio ėjau miško linkui, žinodama, kad už to miško stovi sodyba, kurioje esu laukiama. Ta sodyba šviesi, tokia šviesi, kokia tegali būti vaikystėj, bet nepasiekiama. Dienomis nežinau, kas seks toliau, tas žinojimas ateina tik sapnui prasidėjus, todėl taip laukiu naktų, tarsi serialo tęsinio, nors puikiai suprantu, kad mano metuose dienas jau reikėtų taupyti, o ne laukti praeinančių.

Šį rytą neskubu keltis, ir, sapnui pasibaigus kažkur tuose polaidžio vandenų apsemtuose laukuose, užsimerkiu ir jau realybėje leidžiu mintims nuklysti į vaikystę, į vieną žiemos dieną, apie kurią daugybę kartų vis ruošdavausi pagalvoti, bet vis atidėdavau. Tam, kad ana diena kaip dėlionė pagaliau susidėstytų iš mažų, tarsi neturinčių savo tarpe jokių ryšių, detalių, turėjo praeiti dešimtmečiai. Dabar atidėlioti nebėra kur. Atėjo metas. Šios nakties paryčių košmariškam sapne atsirado nauja detalė – man brendant laukais kilo audra, vėjo blaškomi lietaus šuorai uždengė viską aplinkui, nebebuvau tikra, ar teisinga linkme einu, nebemačiau tolumoj miško ir vis atrodė, kad, jei žengsiu neatsargų žingsnį, nugarmėsiu į ištvinusią upę, bet nenugarmėjau, tik per vėjo kauksmą, lietaus teškenimą išgirdau varpus skambinant „po dūšiai“.Vakar vakare atsitiktinai sužinojau, kad mirė Nata. Natalija, pasitaisė papasakojusi moteriškė. Dabar ši žinia atėjo ir į sapną.

Pirma mintis buvo – o ar ji dar buvo gyva? Tai kiek gi jai metų?

Nesvarbu, laikas nebeturi reikšmės, o tas šios nakties sapnas tai tik realybės nuotrupa, užėmusi jai skirtą dėlionės langelį, dėlionės, kurioje pinasi sapnas su realybe ir nebeskiriu – atsimenu ar sapnuoju.

Krenta ir krenta didelės, purios snaigės. Tai ne pirmos snaigės, tai tik naujas žemės apklotas, paslepiantis jau spėjusį papilkėti suodžiais apibirusį seną sniego sluoksnį. Vis išeinu į kiemą pasidairyti ar nepareina mama. Kažkoks žmogus vaikšto kapuose palei koplyčią. Akivaizdu, kad jam šalta su plonu, sulopytu švarkeliu. Bet kepurė tai graži, zuikinė. Pamatęs mane žiūrinčią, nepatenkintas nusisuka. Kai dar kartą išeinu – tebevaikšto, bet nebekreipiu į jį dėmesio, nes pamatau pareinančią mamą ir nueinu jos pasitikti. Keista, mama piktai pamoja man, kad eičiau vidun, o pati pasuka tos zuikinės kepurės linkui. Žiūriu pro užuolaidos kraštą. Kalbasi. Paskui jau barasi. Gaila, kad negirdžiu. Mama eina namo, sulinkusi, tarsi sumažėjusi. Nepastebėjau, kur dingo anas, su zuikine kepure. Mama įeina ne tuoj, o įėjusi taip dėbteli į mane, kad nedrįstu nieko klausti.

Po kelių dienų stoja speigai. Rytais mama kažkur išeina, o parėjusi nė neklausiama babūnei burbteli: „Nieko!“ Paskui vedasi mane į kiemą ir mudvi pjaustom gluosnius, kuriuos rudenį vyrai išpjovė palei upelį, storuosius kamienus supjaustė, plonesnius paliko mudviem.

Kiek man metų? Į mokyklą dar neinu, bet pagal tai spręsti negaliu, išėjau pavėluotai. Malkos žalios, nedega, o ir taupom. Kai išverdam bulves, jos saldžios, matyt šaltis įsigavo į rūsį po virtuve. Daugiau nieko valgomo nebeturim, kai prireikia pašildyti likusias virtas bulves, jas vėl sumetam į karštą vandenį, nes seniai esam pamiršusios, kaip atrodo taukai.

Prabundu naktį. Juodvi patyliukais kalbasi – mama ir babūnė. Vis mini vardą – Nata, Nata. Gražus vardas. Kas ta Nata?

Mama man liepia apsirengti, apauna babūnės veltiniais, išeinam per kapus Laukuvos linkui. Mama nešasi lagaminą, man padavė ryšulį, kuris, nors ir nesunkus, bet labai nepatogus nešti. Miško pakrašty mudviejų laukia sunkvežimis, vairuotojas – žmogus zuikine kepure. Važiuojam neištveriamai ilgai, pradžioj žibintų šviesa skrosdami tamsą, paskui jau sniego sieną, nes pradėjo pustyti, o kai ima aušti, nebe šviesomis, o tiesiog mašinos variklio nosimi kerpam ir kerpam baltus siūlus – skersai nesibaigiančio lauko keliuko vėjo nešamas sniego juostas.

Matyt, mano numigta, nes kai atmerkiu akis nebesninga, o toli toli pamiškėj matau saulės nutviekstą bažnyčios bokštą ir apie ją sutūpusias trobeles. Nuo apsnigtų laukų tvieskia šviesa, nuo jos man suskausta akys ir aš vėl užsimerkiu. Ir vėl užmiegu.

Vaikystės sapnai, kaip ir dabartiniai, seniokiški, kažkuo panašūs, sunkiai atribojami nuo realybės ir lengva patikėti sapno tikrumu. Vaikas dar nepajėgus, nes turi per mažai patirties, o senas žmogus jau nepajėgia, nes patirties per daug, viskas persipina, išsitrina ribos.

Kai nubundu kitą kartą, suprantu, kad esu kambary, su visais veltiniais paguldyta ant sofos, užklota kaimiškais patalais, bet mane vis tiek krečia šaltis ir skauda galva. Kažkas man kelia nerimą, todėl neišsiduodu nubudusi, klausausi. Šnekasi dviese, moterys, mama ir nepažįstama.

Nepažįstamosios balsas piktas, bet kartu verksmingas:

– Koks velnias tave atnešė ant mano biednos galvos? Aš noriu gyventi! Girdi, aš noriu gyventi! Jis nepažiūrės, kad esu jo meilužė! Manai iš meilės aš? Tokia kaina. Aš noriu gyventi! Jis baisus žmogus, pats pirmas išknis, kas tu tokia ir nesuabejos, praneš kam reikia.

Nenugirdau, ką pasakė mama. Svetimoji vėl šaukė, o mama tik kartojo:

– Nata! Nata... Paklausyk!

Bet ta man nežinoma Nata neklausė, keikėsi, rėkė, kad dingtume iš jos namų ir gyvenimo ir niekam neprasitartume ją pažįstančios.

Staiga viskas nutilo. Mama nuklojo patalus, paėmė mane ant rankų ir tyliai pasakė:

– Nata, tu buvai paskutinė mano viltis. Tikėjau. Tu tokia?

Patylėjo.

– Būk prakeikta!

Pravėrė duris į virtuvę, kažkam pasakė „Einam“ ir išsinešė mane į tamsą. Tik akimirką blausioj lempos šviesoj pamačiau gražią šviesiaplaukę merginą su sielvarto žyme veide. Žmogus su zuikine kepure ėjo iš paskos. Išvažiavom. Ne namo – į Vilnių. Abi su mama sirgom sunkiai, bet pasauly yra gerų žmonių. Išgyvenom. Iki šios dienos nebegirdėjau vardo Nata. Retkarčiais šeimos kronikoje būdavo paminima kažkieno kažkelintos eilės pusseserė, Dievo nubausta sunkia liga ir ilgu amžiumi, bet ją vadindavo Natalija. Nesigiminiavom, tik žinojau esančią. Niekam nesu sakiusi, bet kažkodėl iš tolimos, net nežinau ar tikros, vaikystės atminties tapatinu nuostabiai gražios merginos nuotrauką su tuo vardu Natalija. Vėliau tos nuotraukos mūsų namuose neliko.

Šios dienos data, nors mano dienoraštyje užrašyta skaitmenine išraiška, išliks kaip diena, kai mirė Nata. Mirtis sulygina visus. Esu įpratusi prie nemigos, todėl ramiai perkilnoju atminties epizodus apie aną tolimą dieną, kai važiavom, apie žmogų su zuikine kepure, apie prakeiksmą, apie ilgo gyvenimo prasmę.

Pasijutau kalta. Už ką? Juk ne aš prakeikiau! Bet aš neatleidau, bent jau savosios skriaudos dalies. Kas beatleis man?

Akimirka iš vaikystės

„... toks nuogas, toks nuogas ruduo,

stovi klevas liūdnumo kaip aš...“

Kartoja ir kartoja scenoj Alantos dvaro rūmuose ansamblio „Sudeikiečių gaida“ dainininkai romanso priedainį, o man jis taip skaudžiai atliepia – kažką iš tolimos praeities.

Šilalė. Pokaris. Mokytojų Motiekaičių name įsteigta mokykla, kelios pradžios mokyklos klasės. Tokių klasių yra ir kituose miestelio namuose. Kol pastatys naują mokyklą, o jos pamatai jau pilami – ant kalvelės Tauragės pusėj. Aš tame pastate nesimokiau, mano atminty tik meno saviveiklos apžiūra tamsų, darganotą rudens vakarą. Saliukė maža, tai tik didysis kambarys, buvusi svetainė. Ten pakliūti galima su bilietais, bet jie brangūs ir jų sunku gauti. Mama man pinigų neduoda, nes neturi ir aš nepykstu, suprantu. Babūnė atsidaro savo kuparą, ištraukia piniginę, paskaičiuoja pinigus ir padeda atgal, uždaro kuparą ir įsižiūri į prieblandą už lango. Niekas nieko nepasako ir kol aš aunuosi „branavykus“ ir tylėdama išeinu.

Prie mokyklos būriuojasi vaikai, dar turintys vilties patekti į salę, bet tik vienam pasiseka – mama mokytoja pro kontrolierius be bilieto praveda savo sūnų.

Prasideda koncertas. Klausomės prisiglaudę prie sienos – palangės aukštai, scenos nematyti. Mėginam iš akmenų sukrauti paaukštinimą, bet vis tiek nesimato. Mūsų būrelis tirpsta. Šauna į galvą mintis – juk man nėra medžio, į kurį neįlipčiau. Bemaž iš pusiaukelės sugrįžtu, įsirangau į klevą, apsikabinu kamieną, pro nuogas šakas viską matau, girdžiu kas vyksta scenoje ir svaigstu, svaigstu. Meno saviveikla buvo bene vienintelė galimybė išgirsti muziką, o ir ją taip retai pasitaikydavo išgirsti. Na, dar bažnyčioje. Radio aparatas dar tebebuvo paslėptas daržinėj, slaptavietėj šiene, o rėkiantis garsiakalbis miesto aikštėje nekėlė susižavėjimo.

Nepastebiu, kada pradėjo dulksnoti ir šalčio nejaučiu. Staiga atsiveria durys, žmonės plūsta į šviesos atribotą plotą ir dingsta tamsoje. Palaukiu, kol visi išsiskirsto, kol nuvažiuoja sunkvežimiai, atvežę saviveiklininkus iš kaimų, kažkas visame name užgesina šviesas, užrakina duris, nueina.

Pamankštinu sustyrusius sąnarius, pasikabinu rankomis ant žemiausios šakos, užsimerkiu dėl visa ko ir krentu į bedugnę. Be reikalo baimė – žemės būta čia pat. Parėjusi namo tylutėliai įsirangau į lovą, bet ilgai negaliu užmigti, vis aidi, aidi girdėtos dainos, romansai, „Kazačioko“ motyvas, o ir sušilti niekaip negaliu.

Tąkart sirgau ilgai ir sunkiai.

Šiąnakt klaidžioju internete ir staiga išgirstu:

„... toks nuogas, toks nuogas ruduo,                                                                          

Stovi klevas liūdnumo kaip aš...“

Tas motyvas akimirksniu nutrina praeitį, virtinę metų, dešimtmečių, tarsi nė neklausyta daugybės koncertų puošniuose salėse, nedainavo, negrojo žymiausi atlikėjai. Šmėstelėjo atsiminimai, praskriejo ir sustojo tik anoj nakty, kai pro nuogas klevo šakas...

„... toks nuogas, toks nuogas ruduo,

stovi klevas liūdnumo kaip aš...“

Ne, tada greičiausiai dar nebuvo to romanso, vargu bau ar A. Miškinis buvo parašęs jam žodžius, bet kažkas netikėtai ėmė ir sujungė vaikystę su senatve, pradžią su pabaiga...

Kurią datą rašyti dienoraščio įrašui – šiandieninę, aną?

Kol laikas neištrynė

Renkame metų knygą 2016

Danute, labas!

Netyčia sutikau tave, visai netyčia. Neseniai, prieš keletą dienų. Meluoju, bet taip pat netyčia, nepiktybiniai – man vis dažniau taip nutinka, kad ima ir išnyksta laiko pojūtis, bet, laimei, jis visada sugrįžta ir apima tada tokia ramybė, kai stoja viskas į vietas. Nepamanyk, kad tai labai jau paprasta – susigrąžinti laiko suvokimą. Tai savotiška paralyžiaus forma. Tai tik daktarai, praktiški žmonės, nesigilina į tokias smulkmenas, pabaksnoja adata ar nesutrikęs jutimas kurioj nors kūno vietoj, pakomanduoja – pakelk ranką, koją, pakrutink pirštus, nusišypsok, nors visai nelinksma,, pataikyk pirštu į nosį ir jiems gana, o juk smegenų funkcijų yra daug daugiau, negu vien sensorika ir motorika ir kiekvienos jų gali būti paralyžius. Taigi, norėdama sau atsakyti į klausimą Kada?, gudrauju, nesprendžiu tiesmukai, prisirenku galimai daugiau dedamųjų, kol jų skaičius jei ne kokybe, tai savo daugumu pasiekia patikimumo ribą ir tik tada nusprendžiu.

Tą dieną, apie dvi, buvau užsiėmusi keletu veiklų vienu metu: klausiausi radijo laidos „Ką man skaityti?“, kartu sprendžiau sudoku užduotį ir jų knygelės tuščiuose tarpeliuose užsirašinėjau skaitytinų knygų pavadinimus, be to, sekiau ar rimsta skausmas, retėja jo priepuoliai. Štai toje laidoje, tarsi tarp kitko išgirdau apie tave ir tavo knygas. Pakračiau savo atmintį, bet, deja, šmėstelėjo tik neaiški mintis, kad kažkur, kažkada, kažkas esą skaityta. Nieko tikro. Susigėdau – savų, lietuvių autorių neskaitau. Taip tavo knyga pateko į sąrašą knygų, kurių dukra turėtų man paieškoti bibliotekoj. Kiek gi galiu maitintis atsitiktinėmis knygomis, be mano valios pakliūvančiomis į rankas, ypač kai laiko belikę tiek mažai?. Nors tai neprieštarauja mano nuostatai, kad blogų knygų nėra, kiekviena knyga neša savitą informaciją, o pasaulio pažinimas turi būti įvairiapusiškas. Kaip atpažintume gerą knygą, neskaitę blogos? Visą amželį taip ir bridau per savąjį laiką, skaitydama viską, kas pakliūdavo po ranka – mažą vaikišką knygelę apie Pavliką Morozovą, keturis komunarus, Balzaką, Gogolį, Dostojevskį ir Tolstojų, šventųjų gyvenimus, Akselį Miuntę ir daugybę kitų. Oi, daugelį! Nesigiriu, bet geriau be duonos, negu be knygos. Nepamanyk, kad suminėti pavyzdžiai dalina literatūrą į gerą ir blogą. Surūšiavus gerumą ir blogumą pagal tai, kiek iš kurios knygos gavau peno protui ir jausmams, dar kažin, kaip išsirikiuotų mano skaitytų knygų eilutė. Ir vargu ar ji derėtų su dabartine visuotinai priimta nuomone. Aš vis – o Jonienė atbulai.

Nuo anos dienos tikrai turi būti praėjusios ne kelios dienos, nes per tą laiką dukra jau du kartus buvo bibliotekoj, o lankosi ten sykį savaitėje. Pirmąjį kartą knygos nebuvo, antrąjį dar šiltą knygą „Skersvėjų namai“ perėmė iš ją atnešusios mano metų moteriškės; baigiu skaityti.

Kodėl tai rašau? Iš džiaugsmo! O džiaugiuosi todėl, kad vėl sutikau dvasios giminę, bendrakalbę, bendratautę; ne taip dažnai tai atsitinka. Tai rašau ne ta, visuotinai priimta prasme, kuria suprantamas bendratautiškumas, giminystė, bendrakalbystė. Manoji skiriasi. Tą žmogiškąją bendrystę kuriu visą gyvenimą ir visai nebūtina, kad mūsų gyvenamoji vieta būtų tame pat lopinėly žemės prie Baltijos – nors ir Sachaline, nors Marse, kalba įvardijama rusų, lietuvių ar senovės kinų, netgi ne būtinai kalba – kiekviena patirtis, tiesiog atverianti pažinimą, kai klausai, skaitai ir pamiršti, kokiais keliais ta patirtis ateina, o giminystę atseki toli toli, bemaž siekiančią Ievą ir Adomą. apimta siaubo dėl galimų kraujomaišos pasekmių. Ir dar todėl nudžiungu, kad suvokiu, jog dar neprarastas atradimo džiaugsmas, pažinimo alkis. Nesuparaližiuotas. Tegu gerokai pavėluotai tave sutikau, bet dabar žinau, kad tokių žmonių dar vis esama ir man to gana. Ar žinai, koks jausmas apima, kai, atrodo, bekraščiam kitakalbių, nesuprantamųjų vandenyne, nors tituluojančių save lietuviais, išgirsti suprantamą kalbą? Tai kaip džiunglėse pro bezdžionių riksmus atpažinti kažkur netoliese skambančią Bethoveno penktąją ar devintąją.

Negana atrasti, pažinti, per gyvenimą tuos atradimus reikia paversti savastim, atsiminti daugybę, begalybę dalykų, daiktų, vaizdų, spalvų, garsų, pojūčių, tonų, akordų, veidų, išraiškų, formų, konsistencijų, įvykių, nuojautų, netikėtumų, išsipildymų, priežasčių, pasekmių, sąsajų, jungčių, skirtumų, atradimų, praradimų, gimimų ir žūčių, trupėjimų ir susilydymų, priesaikų, išdavysčių ir dar, ir dar... Ir taip be galo.

O žodžių! Jų prasmių įvairovės, jungčių, grupių – užrašytų, pasakytų įvairiausiomis intonacijomis, iškaltų akmenyse, išgraviruotų aukse, antspauduose, surinktų iš švino raidžių spaustuvių prietemoj ir išnešančių žinias į gatves, atnešančių į kiekvienus namus. Kiek kalbų, prokalbių, tarmiškumų, vietovės savitumų, naujadarų, reliktų? Būna, kad kitam kaimo gale naudojamas jau kitas žodis, ką besakyti valstybėj, žemyne? Tikiuosi, kad ir tavęs, Danute,  neužgavau pagal savo kaimo jau beišnykstančią madą kreipdamasi pirmuoju asmeniu? Dar visai neseniai čia net vaikai į seną taip kreipdavosi – jei gerbia, jei myli, o jei jau pereina į valdišką jūs, susirūpink, žmogau, kuom pasišiukšlinai, pasiklausk, kuom prasikaltai. Nesvarbu, senas esi ar mažas.

Tik neatsimenu meto, kai dar neturėjau ko atsiminti, kai dar neturėjau praeities. Gal nuo tada tik ir pradėjau gyventi, kai ėmiau atsiminti, nagrinėti, gretinti, apjungti, rūšiuoti, pažinti ne pagal vieną, o pagal daugelį požymių? O gal tegyvenau tik iki tol, kol neturėdama patirties negalėjau žongliruoti atsiminimais, ieškoti jose patirties ir vis drąsiau mėginti nuspėti ateitį? Tiesiog gyvenau ir viskas buvo nauja, pirmą kartą. Švaru, neprišiukšlinta. Kai nežinojau, kad patirtys nėra vienkartinio naudojimo, jos sugrįš, kartosis, kiekvieną kartą privers rinktis – sunkiai, dažnai nesutariant su sąžine, slapčiausiais norais, klystant, taisant klaidas ir vėlei klystant, atpažįstant ir nebeatpažįstant praeitų kelių, sutiktų žmonių.

Kaip juos ir atpažinti, jei viskas žemėje ir pati žemė nuolat kinta? Be jokios tvarkos, sistemos (toks pirmapradis įspūdis) – girliandos atsitiktinumų.

Kaip gyventi, viso to nežinant, neperimant savastin, neatsimenant? Ar mokėtume, galėtume vaikščioti stati, skraidyti, jei ne sparnais, gyvais arba dirbtiniais, tai mintim, svajonėm, jei kiekvieną akimirką neatsiremtume į tą pažinimą, atpažinimą, jei kaskart renkantis nepašnibždėtų patirtis, kokios spalvos skarytę pirkti, kad prie veido derėtų, kad norint siekti mokslo aukštumų, pirma reikia įsiminti abėcėlę ar hieroglifus, piešinius urvų sienose, o prieš statant dangoraižį, perprasti matematikos pagrindus? Ir visa tai vyksta, išsidėsto pažinimas laike, pačiom įvairiausiom kombinacijom – kylančia kreive, tiese, kuri kartais nutrūksta staiga drauge su gyvenimu, o būna, kad lėtai, nepastebėtas išnyksta. Iki kokios ribos? Visada išlieka su pliuso ženklu, ar gali, kaip sinusoidė, pereiti į minusą?

Taip laike išsidėstė mano pažintis su matematikos mokytoju – aukštu, gražiu, išmintingu žmogum, įsimylėjusiu savo matematiką, apie ją galinčiu kalbėtis ir kalbėjusiu su kiekvienu, kas tik sutikdavo klausytis. Vaikai jo bijodavo, nes buvo griežtas ir reiklus. Aš mylėjau. Nuo tada, kai dar man nė neinant į mokyklą, ateidavo pas mus pirkti pieno ir aš jį lydėdavau – vienoj jo rankoj bidonėlis, kitoj – liesutė mano rankelė. Ir matematika, man suprantamai dėstoma mudviejų bendrakalbe, einant keleliu, kur neįmanoma paklysti, apgaubtiems giminystės auros – kažkas tarp tėvo, brolio, kurių neturėjau, ir dukros ir jaunėlės sesutės.

Sykį mudviem einant pro šalį, mokytojas užkalbino senuką, plynam sklype ridenantį akmenis, išdėstantį juos tik jam suprantama tvarka, kalinėjantį baltus lentpjūvės medžio atraižų kuolelius. Pastovėjom, pažiūrėjom:

– Ką čia, žmogau, darai? – paklausė mokytojas.

– Sveriu pamatus.

Senuko veidas buvo giedras, geras, net linksmas, nušviestas saulėlydžio gaisų. Susėdom ant akmenų, meistras neskubėdamas užsikūrė pypkę. Ilgokai tylėjom.

– O kaip nustatai kampus? – su klastinga šypsenėle pasiteiravo mokytojas.

Senukas gudriai nusišypsojo:

– Tas akmuo, ant kurio aš sėdžiu – namo kertė. – Nuo jos į čia atmieruoju tą mierkelę, į aną pusę – šitą, tada tarp jų galų turi kaip tik įsitekti ta, ilgoji.

Kokiu išdidžiu žvilgsniu pažiūrėjo meistras į mokytoją – mokytas, o nežino! Vėl ilgokai tylėjo, tik papsėjo pypkutė. Paskui mokytojas ramiai, draugiškai pasakė:

– Žinau, tai Pitagoro teorema.

Kažkas sujaukė senuko veido raukšles – nerimas, rūpestis. Tarsi rengėsi ko klausti, bet nesiryžo ir tik po kurio laiko, aprimęs, prisipažino:

– Kas jis toks, tas Pitagoras? Nepasižinau...

Mačiau, mokytojui labai norėjosi juoktis, bet dirstelėjo į senuko veidą, susilaikė ir tik paskui, kai parlydėjau jį namo ir sustojom prie durų atsisveikinti, tarsi iš naujo atsiminęs, užsikvatojo skambiu, gaivališku gyvenimą mylinčio žmogaus juoku.

Po daugelio daugelio metų, vieną jaukią vasaros pavakarę aplankiau savo anuomet buvusią naują, dabar jau tikrai nebe, per tuos metus likusią toli toli praeity ir besiprašančią įvardijamą senąja savo mokyklą ir jos kieme sutikau matematikos mokytoją – taip pat beviltiškai seną, tarsi sumažėjusį. Mane pamatęs kažko nusigando, dar labiau susigūžė, atsakęs į sveikinimą įdėmiai įsižiūrėjo man į veidą – kas ta daugiau negu pusamžė moteris, taip besidžiaugianti jį sutikusi? Neskubėjau prisistatyti, naiviai tikėdama, kad senasis mokytojas galėtų atrasti ryšį tarp dabartinės manęs ir anos mažos mergaitės, su kuria aptarinėdavo matematikos problemas. Dėmesys geso, mačiau – neatsimena. Sakiau vardą, pavardę, savo ir mamos – atmintis negrįžo, raukšlelės išsidėstė į nusivylimą, susitaikymą:

– Kas jos tokios? Nepasižinau...

Toks varganas atrodė senasis mokytojas vakaro gaisuose. Apkabinau.

Alzheimeris.

Na štai, Danute – papasakojau. Mažumėlę pajuokavau, paišdykavau, nevykusiai pamėginau pamėgdžioti tave, dar paskaitysiu tavo knygas, apie tave. Iš tiesų džiaugiuosi sutikusi – tarsi giminę. Atleisk, jei kas ne taip, ne su kiekvienu sutiktu leidžiu sau juokauti. Visos mano sutiktos Danutės buvo geros – tokios jaukios, pūkuotos.... Tu ne išimtis.

Pabūkim drauge šiame nuostabiame pasaulyje, kol laikas neištrynė kietojo atminties disko. Data? Kokią datą rašyti? Tada, kai laikas ėjo ir darė savo juodą darbą.

Latvių 12

Data turėjo būti. Negalėjo nebūti, jei buvo diena – skaičiukų eilelė, užrašyta ant popieriaus ar įrėžta atminty, bet aš jos tada neužrašiau jokiam tuščiam lape, o atmintin įsirėžė tik pati diena, ne ta skaičiukų eilelė. Diena, kai tapau laisva.

Dabartinės informatikos galimybės didelės – reikia tik žinoti išeties tašką. Pamėginsiu. Štai, suradau. Mama su dieduku tuokėsi 1960. 09. 01. Atsimenu, tai buvo darbo diena – tylios, ramios nejaunų žmonių vestuvės – išleidau mamą į marčias. Kompiutery surandu – tai būta ketvirtadienio. Mano įsimintoji diena buvo pirmas sekmadienis po jų vestuvių, t. y. 1960. 09. 04. Kokia tolima, o kartu artima data! Jei tik dar truputį palaikyčiau nuspaudusi kompiuterio paieškoj rodiklytę „atgal“, būtų prabėgęs visas gyvenimas. Tada negalėjau žinoti, kad manęs laukia dar šitiek daug dienų, jaučiausi silpna, labai pavagusi ir nekūriau jokių planų ateičiai.

Tą rytą, kaip nuo vaikystės pratusi, nubudau anksti. Tyla. Miega namas Latvių 12, Šančiai, Kaunas, pasaulis. Mano. Kas? Laisvė. Dar kurį laiką guliu net nealsuodama, kol mintys ir jutimai patvirtina – esu viena, iš gretimos lovos, netgi ne lovos, o ant keturių kaladžių padėto išgulėto, įdubusio jos metalinio rėmo su šieno prikimštu „šieniku“ nesigirdi mamos alsavimo, nešnypščia kerogazas, pastatytas ant tabuburetės greta plytos, nekliuksi avižinė košė pusryčiams, nedvokia žibalas.

Esu laisva! Šiandien ir visą likusį gyvenimą esu laisva! Niekas nepertraukinės mano minčių, nenurodinės, ką turiu veikti., kur eiti ar neiti niekur. Išlendu iš guolio – kitaip mano lovos nepavadinsi – basa apeinu savo valdas, tarsi inventorizuoju maisto atsargas, rūbus, knygas. Atsimenu pinigus – suskaičiuoju, kiek jų liko po to, kai vakar pareidama iš darbo nusipirkau batelius. Pačius pigiausius. Skurdas. Iki algos dar daugiau kaip savaitė. Kaip išsiversti? Nepirkti batų negalėjau, aulinukų padai kauri, o juk ruduo. Kai „Tulpėj“ gėrėm vestuvinę kavą, užsikąsdami mano svajonių pyragaičiais, slėpiau kojas po kėde – gerai, kad buvo ankstyvas metas, mažai žmonių.

Aną, vestuvių dieną, atsisveikindama, kai jau į taksiuką buvo susikrovę „kraitį“, mama, nutaikiusi momentą, kai nematė nei diedukas, nei vairuotojas, paprašė, ne, nepaprašė, paliepė, kad atiduočiau pinigus, kiek jų turiu – jai reikią pradžiai gyvenimo. Netikėtai pačiai sau mane apėmė pyktis – o ką aš valgysiu ar pagalvojo? Apvedžiau ranka mūsų, dabar jau mano, išsinuomotą virtuvėlę, lyg kviesdama pamatyti, kokiam skurde aš lieku – ar man pradžiai gyvenimo nieko nereikia? Mamos veide nuostaba – pirmą kartą aš atsisakiau atiduoti pinigus, finansus visada besąlygiškai tvarkė ji. Pasijutau nejaukiai. Man pasirodė, kad ji iš tiesų taip pasinėrė į savo gyvenimą, kad nieko aplinkui nebepastebi, apie nieką kitą negalvoja. Ir ji suprato. Pinigus padalinau pusiau ir įspėjau, kad likusi viena gyvensiu savarankiškai, atlyginimu nesidalinsiu ir iš jų pagalbos neprašysiu.

Išėjau į priebutį. Vėsu. Susisupau chalato skvernus ir atsisėdau ant slenksčio. Nuo pat gatvelės posūkio mačiau pareinantį Alką – keista, negirtas. Ar prapagiriojęs? Atsisėdo greta. Tylėjom. Jis žinodavo, kada reikia patylėti. Nusipurtė nuo ryto vėsos, atsikėlė ir nueidamas miegoti pasakė: „Kalėjime labiausiai pasigesdavau galėjimo pabūti vienam.“

Maža, liesutė jo figūrėlė, pajuodęs, ne pagal metus susiraukšlėjęs veidelis buvo geras, suprantantis. Lyg dar kažką norėjo sakyti. Pagalvojau – jis gi serga, kažkokia sunkia liga serga, šeimininkei sakęs, kad tuberkulioze. Gali būti, daugelis grįžta iš kalėjimų su šia liga. Reikės paklausti. Tik ne dabar. Dabar noriu pabūti viena. Šiandien man gana savęs. Ir vis tiek galvoju apie jį – mudu kažkuo panašūs, tokios pat žibančios akys, karšti delnai, rytais jūra iki kelių, popiet nieko nebereikia. Man kasdien pakyla temperatūra, nedaug, bet jau keli mėnesiai. Mamai nesakiau, nežinau kodėl – kažkokia apatija, tarsi norėčiau išmėginti, ar kada nors pastebės pati. Tuberkuliozė?

Mama vis pasako man, kad šiais laikais nuo tuberkuliozės nemirštama. Matyt nori pateisinti savo nesidomėjimą manim, bet juk aš žinau, jaučiu – netiesa, mirštama. Štai Alius pasmerktas. O aš? Nueinu vidun, įsižiūriu į veidrodį – ne, dar ne taip blogai. Ir nagai nemėlynuoja, kaip Alkos.

Atsigeriu arbatos su vakarykšte bandele, apsirengiu, apsiaunu naujus batelius ir išeinu. Nežinau kur, o ir nesvarbu. Batukai lengvi, patogūs, rodos, patys neša. Nepajuntu, kaip atsiduriu Ąžuolyne. Pakeliui nusiperku datulių – skanu ir sotu. Jaučiuosi sveika, stipri ir linksma – jūra iki kelių. Bėgu žemyn Kauko laiptais – atrodo skrendu. Pasaulis priklauso man! Dabar jau viskas bus gerai!

Bet kai pro geležinkelio tilto patiltę vėl išlendu į Šančius, apima įprastinis silpnumas, kojos apsunksta, bateliai ima trinti užkulnius. Lėtai dėlioju žingsnelius, skaičiuoju juos, susimaišau. Matau, kad baudžiasi lietus, bet žingsnių nespartinu. Dar vasariškai šilta, einu per liūtį ir man gera. Pajaučiu, kad batukai pasidarė laisvi, nekreipiu dėmesio. O ir ką turėčiau daryti? Kai parsirandu į savo Latvių 12, vieno bato padas jau visai atplyšęs, kitas mažiau. Nusiaunu ir einu basa, nešina bateliais, nes nesugalvoju, kur juos išmesti.

Įsukus į kiemą šeimininkė nieko neklaususi paima, apžiūri batelius, piktinasi:

– Padai kažkokie netikri, tarsi būtų kartoniniai. – Paskui pati nustemba nuo galvon šovusios minties:

– O gal jie ne dėvėjimui gaminami? Gal įkapėms?

Pažiūri man į veidą ir nusigąsta to, ką pasakiusi. Nueinu. Bateliai lieka jos rankose. Įdomu, kur ji juos dės? Greičiausiai sukūrens.

Įsirangau į guolį, susiklostau viskuo, kas tam tinka, paimu knygą, kai sušylu, užmiegu.

Gyvenimas tęsėsi. Mudu su Alka kurį laiką gražiai draugavom, nors kaimynai mane protindavo:

– Mergaite, ką darai? Ar bent žinai, už ką sėdėjo?

Retkarčiais, kai man pavykdavo ištaikyti laisvą vakarą, mudu, susėdę ant to paties mūsų namo slenksčio mintinai skaitydavom eiles – Salomėją, Maironį, Jeseniną, Majakovskį, Šekspyrą. Vienas skaito, kitas klausosi, pasikeičiam. Greta, Latvių 10, buvo Mieželaičio namai. Nežinau, ar jis juose tuomet besilankydavo, nesu sutikusi, bet ir jo eiles paskaitydavom. Kaimynai nepriekaištaudavo, kad trukdom miegoti – klausydavosi pravėrę langus. Gražiom, ramiom naktim, pasiskolinę senuko Ignaco valtį, išplaukdavom į Nemuną – prieš srovę iki HES‘o, pasroviui iki Nėries santakos. Ir į spektaklį kartais nueidavom, nusipirkę bilietus į galiorką pačioj palubėj.

Po metų įstojau mokytis, išsikrausčiau iš Šančių. Ką ten išsikrausčiau? Susirinkau į porą tinklelių knygas, vieną kitą drabužėlį, o kitką palikau, tegu šeimininkė sukūrena, kas tinka, teatiduoda į metalo laužą.

Alka vedė mergaitę iš gretimos gatvės, dar sulaukė, spėjo pamatyti sūnelį. Mirė nuo tuberkuliozės. Aš gyvenu, nebepakenčiamai ilgai gyvenu – daug batelių porų suplyšo. Vis perku pigiausius.

Taigi, data – 1960. 09. 04. Diena, kurią šį rytą nubusdama atsiminiau.

Akmenukai į langus

Dažnai dieną nudažo, toną jai duoda nubudimo akimirka.

Kol buvau jauna, gyvenau intensyvų gyvenimą, miegodavau ir nubusdavau „be sapno“. Gal kad labiau pavargdavau, gal kad jaunai būtybei prie visko paprasčiau prisitaikyti – iki radikaliausių pokyčių, kai pliusą keičia minusas ar eilinį kartą perjungiamas registras.

Šios nakties nubudimo prieš pat vidurnaktį akimirka realizavosi sapnu – akmenuko caktelėjimu į lango stiklą, vienu iš daugelio buvusių. Nė nekrusteliu. Iš lėto aiškėjant minčiai perkratinėju, vartau tuos buvusius caktelėjimus vieną po kito, aprengdama juos kiekvieną kitokiu drabužėliu, išryškinu aplinkybes, vis labiau prabusdama, bet norėdama kuo ilgiau pabūti ten, tada. Tuos sugrįžimus į praeitį priimu kaip dovaną.

Pirmiausiai suvokiau, kad tas šią naktį mane pažadinęs caktelėjimas nėra, negali būti tikras, tai tegali būti tik kažkoks kitas, atsitiktinis, garsas, atklydęs iš miesto gatvės ar daugiaaukščio namo naktinio gyvenimo, įsiveržęs į mano paviršutiniško pusiau miegojimo, pusiau būdravimo būseną ir įjungęs atsiminimų filmuką, kurį aš su džiaugsmu žiūrinėju – juo einu senyn, tuo maloniau bent retkarčiais pabūti praėjusiam savo laike – tikram, autentiškam, nesvarbu, kad praėjusiam. Man jis tikras.

Vaikas, jaunas žmogus miega kietai, bet pati gamta pasirūpino, kad ir giliausio miego metu, jei reikia, liktų budrios kai kurios gyvybiškai svarbios suvokimo sritys – motina gali neužgirsti audros siautėjimo, bet nubunda kad ir nuo tylaus sergančio kūdikio knerktelėjimo, laukdamas ko nors sugrįžtančio, dažnas žmogus dar neskambtelėjus durų skambučiui, iš kažko pajunta pareinantį, keliasi ir eina atidaryti.

Tokie budintys, būdraujantys garsai man būdavo beldimas į duris ir telefono skambutis koridoriuje – buvau reikalinga žmonėms ir mane dažnai žadindavo naktimis. Prabudusi, bet dar nepajėgdama atmerkti akių, įprastu judesiu užsimesdavau chalatą, eidavau prie durų, atrakindavau ir tik tada valios pastangom prisivertusi atsimerkti, ne visada dar atpažinusi atėjusį, paklausdavau:

– Kuo galiu padėti?

Kai kartą atvažiavusi pasisvečiuoti mama pastebėjo, kad aš naktį įleidžiu į namus svetimus žmones, nė nepaklaususi kas, ji pasibaisėjo:

– O jei tai banditai?.. Ar supranti, ką darai?

Mamos kartai, pergyvenusiai karą, pokarį ir dar ilgai baimėje, tas žodis „banditas“ galėjo reikšti ką tik nori – paprastus plėšikėlius, vagis, girtą gyvenusiai, namų neatsekantį, kaimyną ar tuos, kurių neįvardindami sakydavo – gali pasibelsti. Kai paklausiau, iš kur jie, tie kažkas, gali ateiti, atsakė:

– Maža iš kur. Iš saugumo, tie ateina naktimis. Ir iš miško gali, ir ten visokių yra.

Aš nepersiėmiau ta visuotina baime, taip ir nugyvenau amželį tikėdama žmonėmis – jei beldžiasi, matyt esu reikalinga. Ne taip ir svarbu – geram ar piktam. Nuo lemties aplūžusios durys neapsaugos.

Bet kartais nuovargis pasirodydavo esąs stipresnis už pareigos jausmą ir mano budintis autopilotas neįsijungdavo – neišgirsdavau beldimo į duris, skambučio. Tada žmonės eidavo apie namą ir mėtydavo į langus akmenukus, pradžioj, kol dar už namo buvo gėlynas, apsibraižydami į rožių krūmus, vėliau, kai gėlynai ėmė nykti, nesulaukdami mano rankų, brisdami per žolę, o tai ir dilgėlyną. Paskui tų akmenukų retėjo, kol neliko visai ir šiąnakt, kažin kokio garso pažadinta apie pusiaunaktį, pasijutau tarsi gavusi dovanų, supratau, kaip jų ilgiuosi, tų naktinių caktelėjimų į langą. Reikalingumo žmonėms jausmo. O gal atvirkščiai, gal tai man jų reikia?

Kiek daug duočiau, jei kas vėl taip pažadintų naktį ar kaip kitaip suardytų tą užvaldžiusią spengiančią, slegiančią senatvės tylą ir tas svečias nebūtų atsitiktinis, pro šalį einantis praeivis, o kažkas, atėjęs būtent pas mane, kartais, atrodo, kad nė nesvarbu, su gera ar bloga žinia, kad tik ateitų.

Supratusi, kad užmigti nebepasiseks, o keltis tokiu ankstyvu metu, kai jokie nenuveikti darbai nebeslegia sąžinės, nei šis, nei tas, nejungdama šviesos lieku klaidžioti atsiminimuose, ne būtinai tuose, kur akmenukais į langą.

Žiema. Naktis. Baigusi ruošą dar atidarau langus išvėdinti kambarius prieš miegą. Dukros jau sapnuoja ne pirmus sapnus. Ramybė. Jau ilsiuosi. Lyg sugirgždėjo sniegas po langu, prieinu ir tą pačią akimirką kaimo kapela trenkia polką, kažkas kvatoja, ant balto sniego būrelis muzikantų – velnių, raganų, čigonių gėlėtom sukniom... O jau lėčynos! Užgavėnės, pirmos, man atvažiavus į kaimą.

Mažoji dukrytė nubunda, skubu paimti ant rankų, ji labai nusigandusi. Mato muzikantai, kad vaikas klykia, bet nesiliauja groję ir aš šypsausi. Mergaitė rimsta, akytės plačios, pirštukas burnytėj, per jį tysta seilės. Kai muzika nutyla, veržiasi pas muzikantus, kažkas paima, keliauja nuo vieno pas kitą, čiupinėja instrumentus, patampo kipšiuką už ragų, peša išvirkščių kailinių vilną, belukštendama popierėlį pameta saldainį į sniegą, gauna jų visą saują. Sukratau kuklų piniginės turinį į kažkieno kepurę.

– Dovanok, daktare, nenorėjom išgąsdinti...

Tiesiu rankas pasiimti dukrą, bet jai pas muzikantus įdomiau. Juokiamės.

O ana naktis iš paauglystės. Nebe naktis, jau teka saulė. Dunda kažkas, griaudi, sproginėja bombos, griūva namai. Ir mūsų namas. Žyra stiklai, matau, kaip kažkas lipa vidun pro langą. Klykiu. Mama prieina, apkabina, bet jos rankos šaltos, nemato, nežiūri į mane, jai visai nesvarbu, kas su manim darosi, ją tik erzina mano klyksmas, ji tik nori, kad nutilčiau. Atpažįstu ją, kaimynus. Tyla. Niekas nesproginėja, negriūva. Įsiklausau apie ką šnekasi.

Vakar rytą mama, išeidama į bendradarbių parodomąjį teismą, kuriame ji turėjo būti liudininke, mane prisaikdino, kad, jei ji suvėluotų pareiti, eidama miegoti būtinai užsisklęsčiau duris ir užsiremčiau balkiu. Taip ir padariau. Grįžo, štai, tik auštant ir niekaip negalėjo pribelsti, prižadinti manęs – saldus priešaušrio miegas, todėl išdaužė vieną „kvortą“ lange, atsikabino rėmą ir įlipo. O aš tai filmų apie karą prisižiūrėjusi...

Išgirdę triukšmą mūsų kieme, o gal ir nuo vakaro lūkuriavę, rinkosi kaimynai – visam miestui rūpėjo, kuom baigėsi didžioji lėšų išeikvojimo MTS* byla ir mama pasakojo. Supratau, kad nuteisė tik vieną žmogų, vyr. buhalterį, kuris vienas prisiėmęs kaltę. Krito žodžiai į atmintį: „Išvedė surakinę antrankiais“. Nežinojau, kas tai yra, bet sukrėtė – surakintą. Žmogų, kurį aš gerbiau.

Ilgai nerimo to teismo sukeltos bangos, bet po truputį pradėjo užsimiršti, kol kartą nugirdau kaimynę klausiant mamą, ar ji lankanti kalėjime savo buvusį viršininką, ar bent perduoda kokį siuntinuką? Supratau, kad mamai nė tokia mintis nebuvo atėjusi į galvą – kaip tai atrodytų, juk jis turi žmoną, tegu ji ir lanko. O dar gali suprasti, kad ne jis vienas kaltas ir atnaujinti bylą...

Anos teismo nakties mūsų namuose daugiau niekas niekada neminėjo, tik šiąnakt apie pusiaunaktį Vilniaus gatvėj pasigirdę šūviai sugrąžino iš pasąmonės išgąstį – į dangų pakilo fejerverkai. Tai toks akmenėlio caktelėjimas mane pažadino? Gyvenimas, triukšmingai einantis pro šalį? Gyvenimas, kuriam nebereikia manęs?

Ką čia veikiu?

Teisė atsiminti

Dienoraštis – kaip sąžinė, jis turi būti tikras, nesumeluotas. Tik ar tai iš viso įmanoma? Ar galima atvirai kalbėti apie išgyvenimus, apie kuriuos dažnai negali atvirai prisipažinti net sau, ką besakyti – kitiems? Net tada, kai ateina laikas, kai sau jau, atrodo, gali sakyti viską – nors skauda, bet žinai, kad nebeišsiginsi, kas buvo – buvo? O ir nereikia. Pagaliau paskutinė pakopa, kai tą viską gali sakyti net visiems, bet tik apie save? Kada tai nutinka? Kai supranti, kad gyvenimo būta niekuo neypatingo, kad viskas žmogiška ir, jei gali suprasti pats, tai gali ir kiti – džiaugsmą ir skausmą, sėkmes ir paklydimus, išryškėjančius prigimties savitumus, savos ir aplinkinių žmonių, kurių, pasirodo, nepažinai, vėl ir vėl tarsi iš naujo sutinki, svetimus, kitokius, negu manei esančius, nes nieko negalima pažinti iki galo, nei savęs, nei kito.

Šiandien – ta diena, kai supratau, kad esama ir dar vienos pakopos. Kažin, ar jau paskutinės? Tai metas, kai galiu kalbėti viską, visiems, apie visus, save ir aplinkinius, tuos, su kuriais valgyta druska, ne vienas pūdas druskos, ir nesijausti kalta, išdavusi, prisimelavusi, nes juk niekam nesu davusi priesaikos saugoti jų paslaptis, o ir tų paslapčių nebuvo, buvo tik gyvenimai, mūsų visų, kurie nėra kažkieno nuosavybė. Ir teisybės negaliu išduoti, nes jos juk nežinau – tiek savas, tiek kitų gyvenimai mano pasakojimuose yra tokie, kokie man atrodo dabar, o tikrai ne tokie, kokie buvo iš tiesų.

Dėl visa ko keičiu vardus, nepaminiu vietovių, datų – praeities. Tik šiandieninę, nes ji nereiškia nieko. Tai data, kai man pasaulis atrodo toks, kokį štai jį vaizduoju, o dar vakar atrodė visai ne toks ir nežinau, kaip atrodys rytoj. Kartais vienas žodis, žvilgsnis, poelgis pakeičia viską ir vėl tenka iš naujo mėginti susigyventi su nauju pasauliu, žmonėmis. Kartais tas virsmas išteisina, kartais pražudo – draugystę, tikėjimą žmonėmis.

Įdomiausia, bent man, būdavo apsigyventi naujoj vietoj, ypač kaime. Ateini ir randi nusistovėjusią tvarką, visi vienas kitą pažįsta, žino vardus ir pravardes, jų kilmę, kas kam giminė, draugai ar priešai, kas geras žmogus, o su kuriuo nereikia draugauti, kas koks buvo vaikystėj, koks ir kodėl yra dabar. Tik aš nežinau nieko, tarsi žaisčiau slėpynių tamsiam kambary, nuolat papuldama į keisčiausias situacijas – patirtis kaupiasi per džiugius atradimus, gumbus ir nuoskaudas ir labai greitai pajunti galėsi ar negalėsi pamilti, įsigyventi. O paskui supranti, kad nėra prasmės kaitalioti gyvenamosios vietos – visur yra gerų, visur blogų žmonių.

Gelbėdavo profesijos savitumas – gydytojas į žmones eina su geranoriška nuostata ir žmonės į jį žiūri tikėdamiesi nuoširdumo, pagalbos. Svarbu vieniems kitų nenuvilti ir nepainioti profesijų, ypač neįsijausti į teisėjo rolę.

Mano kaime buvo daug grįžusių iš tremties. Ne į tuščią vietą grįžusių, o į savo namus. Tie žmonės gražiai sugyveno, susitikę kalbėdavosi, garsiai ir nebijodami, tiek drąsiai jautėsi, kad viena mergaitė iš trijų draugių, sibiriačkom vadinamų, Janikė, milicijoj niekaip negalėdama sutvarkyti registracijos reikalų, pakėlė balsą. Jai buvo pasiūlyta grįžti į Sibirą.

– Ne, – atkirto – mes jau buvom, dabar jūs pavažiuosit!

Atkirto ir...nieko, nebe tie laikai buvo, priregistravo. Paklausiau – ar nebijojo taip atsikirsti?

– Tuo mes ir skiriamės nuo likusių Lietuvoj: mes buvom išplėšti iš namų, sunkiai dirbom, šalom, badavom, bet tikrai nieko nebijojom.

Tos sibiriačkos visur buvo kartu – Sibire dirbo tam pačiam miškų ūky, tais pačiais metais sugrįžo į Lietuvą, visos kartu baigė šiokius tokius Raudono kryžiaus med. seserų kursus, dirbo toj pačioj ligoninėj. Vieną iš jų, tą Janikę, ypač pamėgau. Draugystėm laiko nebuvo, tik kažkaip mieliau būdavo ligoninėj, jei ji budėdavo, smagu, jei ją rasdavau atėjusi naktį pas silpną ligonį – žinodavau, kad padarys viską, jei ko nežino, pasiklaus. Sykį prireikė skubiai perpilti ligonei kraują. Aš baruosi su rajono greitaja, kad jo atvežtų, o mano seselė stovi kabineto tarpdury iš siaubo plačiom akim ir dejuoja, kad nemoka to darbo, net nemačiusi kaip tai daroma. Sakau, kad ir aš nemoku, nesu savo atsakomybe to dariusi, o ir mačiusi tik kartą, pasistiebusi per draugų galvas.

– Tai ką darysim? – klausia.

– Pilsim kraują, teoriją žinau. Visada būna pirmas kartas.

Čia pat iš po arbatos puodelio pasiėmiau baltą lėkštelę, joje pasitikrinom ligonės ir donorinio kraujo grupių tapatumą ir pajungėm, iš baimės net alsuoti bijodamos, bet viskas puikiai pavyko.

Tą naktį namo nebėjau, ligonė ramiai sau miegojo, o mudvi patyliukais kalbėjomės. Apie daug ką – kad kai juos atvažiavo vežti į Sibirą, jai tebuvę ketveri, rusas kareivis, lydėjęs tėvą į ganyklą parsivesti arklių, pasiūlęs tėvui bėgti, jis nešausiąs, o naktis buvusi tokia tam tinkama, miglota, bet tėvas nė nesudvejojęs – nepaliksiąs jis savo moterų vienų, džiaugsme nei varge. Taip ir išvažiavę visi trys.

Sibire visko buvę, visokių žmonių sutikę. Rusė moteris, kareivio našlė, labai ją pamilusi, kas kartą pamačiusi vesdavosi vidun ir vaišindavusi arbata, nors ir be cukraus, duonos riekele dalindavosi, dainas dainuodavusi, o broliai lietuviai, pamatę ją atbėgančią mamos pavedimu pasiskolinti druskos, kol apibėgo namo kertę iki durų, išslapstė nuo stalo viską valgomą, kai įėjo, tėvas besėdįs prie tuščio stalo, laikraštį beskaitąs, o motina veria siūlą į adatą ir neįveria, pirštai dreba. Buvę, visko buvę.

Kai sugrįžę į Lietuvą, netrukus ir ištekėjusi – iš didelės meilės, bet ji neilgai tetrukusi, į didelį vargą įkritusi, buvusi įkalinta namuose, trys vaikai pamečiui, o vyras nepadeda, garbėtroška, visur dalyvauja, visur turi būti, dviejuose choruose dainuoja, bažnyčios ir kultūros namuose, esąs grubus, žiaurus – vai visokių dienų būna. Bet apsukrus, štai namus pasistatę.

Pasakė ir kažką atsiminusi taip giedrai šypsosi. Pamatė mano klausiantį žvilgsnį, papasakojo, kaip senukas, kurio žemėj jiems atmatavę sklypą statybai, priėjęs, kai pylę pamatus, žiūrinėjęs iš visų šonų, net pačiupinėjęs:

– Ar tik aš neįmatau, Janike, ar tikrai tavo troba be ratų?

– O kam, kaimyne, tų ratų? – nuoširdžiai paklaususi, nesusivokusi.

– Tai kaip, kai valdžia pasikeis, iš mano žemės į savo žemę trobą nusiveši? – kipšiukai akyse šoka, nesuprato Janikė, pyksta ar šposija. Vėliau atsiprašęs, jei užgavęs, ne sykį jei ne kuo kitu, bent geru patarimu padėjęs.

O mudviejų močiutė, kuriai tą naktį kraują pylėm, pasveiko, netoli šimto išgyveno, vis uogom, obuoliais pavaišindavo.

Ir mudviejų metai nestovėjo vietoj. Laikas tiek turtingas, kiek jame vyksmo, nutikimų, išgyvenimų. Atėjo metas, kai nauji vėjai padvelkė, valdžia Maskvoj keitėsi kaip čigono arkliai po kiekvieno jomarko, o sena Janikės motinėlė kaskart palinguodavo savo žilą galvelę ir pasakydavo:

– Kaip prie tos valdžios buvo, žinom, o kaip bus prie naujos, nieks nepasakys. Pagyvensim, pamatysim.

Gyvenom kažkaip.

Su Janike tarsi nė nedraugavom, vis to laiko nebuvo ir negreit dar tesusivokiau, kad tokia draugystė ir yra pati tikroji, kai tarsi netyčia susitinki, prasilenki, prie progos pasivagi iš kasdienybės kokią valandžiukę šnekteli kur kapuose, laukuose ar turguj, lauki tų susitikmų, apgalvoji, ką pasakysi, ko paklausi.

Janikės vyras išklydo iš kelio, susirado jauną, gražią moterį, tokią dantingą, liežuvingą, tiesmuką. Kaime visi visus pažįsta, kažkaip gyvenimas suveda. Pažinojau ir aš tą moterį, ji buvo atėjusi dirbti sanitare, bet per tą tiesmukumą nesutardavo su ligoniais ir mūsų keliai išsiskyrė, ji nuėjo dirbti į kolūkio fermą. Sykį jai prireikė gėlių, o tokios parduotuvės kaime nebuvo, tai paprašė manęs, užmačiusi darže daug kardelių žydint. Priskyniau, bet pinigų neimu, nebuvo tokios mados, tai ji tiesiai išdrožė:

– Imk, nesikaražyk. Kokia tavo alga, bent pusantro šimto gauni?

– Tik kad...

– O aš pusketvirto šimto. Maža tu prieš mane. Ir kiaulės nepyksta kiaulėm vadinamos.

Ką galėjau atsakyti – tokie laikai buvo. Taip ir likau bestovinti su pinigu saujoj.

Janikės vyras skyryboms vis nepadavė, o ir ji nesiekė skyrybų, vis barėsi, įrodinėjo kiekvienas savo teisybę, kol sykį jis nurideno ją nuo laiptų. Neslaugė žmonos, neužjautė, tik visam kaimui matant takuodavo pas jaunąją mylimą, o ši, dantinga, liežuvinga nepraleisdavo jokios progos iš Janikės pasišaipyti:

– Matyt tavo silkė pašvinko, kad vyrs tur eiti šviežienos ieškoti!

Janikė ilgai gydėsi aplamdytus kaulus, dirbo per skausmus, per ašaras, bet radikalių sprendimų nedarė. Štai to kaimas, o ir aš, niekaip negalėjo suprasti, pasmerkė vyrą visi, vienbalsiai, buvo pašalintas net iš bažnytinio choro, o tai buvo didelis smūgis jo garbėtroškai. Ir prie Sąjūdžio mėgino, bet nepritapo. Dar bandė kitaip susitvarkyti reikalus – išėjo gyventi pas mylimąją, jos vyrą, ligonį, iškraustę į katilinę – atsieit, geria, yra nesugyvenamo būdo. Bet kaimas, o ir aš, nedovanojo, tik paliko ramybėj – manykitės, jūsų gyvenimai. Katilinės tremtiniu valdžia pasirūpino.

O paskui fortūna laimingai porai ėmė ir atsuko pasturgalį – tokiose dar jaunuose metuose moterį ištiko paralyžius. Šį kartą vyras nepabėgo, slaugė, tik kas pasakys, iš meilės ar neturėdamas kito pasirinkimo? Ne vienerius metus slaugė, kol suaugo ir tos moters vaikai, išėjo iš namų. Štai ir atėjo apsisprendimo valanda. Tokio gan ilgo pasišventimo akivaizdoje ir kaimas buvo jau beatlyžtantis, nedaug kas ir bepiktinosi, kad šeima nutarė neįgalią moterį apgyvendinti slaugos namuose.

O vyras? Vyras grįžo namo, juk nė nebuvo išsiskyręs, nė turto nebuvo pasidalinę. Grįžo namo. Kas čia stebėtino? Nuostabu buvo tai, kad Janikė priėmė į šeimą. To kaimas negalėjo suprasti, kas už akių, o kas ir atvirai vadino ją kvaile, kas patarė apmušti laiptus veltiniu, kad saugesni būtų. Ji nesileido į kalbas. Net su manim. Kažkaip tarsi natūraliai nebesusikryžiuoja mudviejų keliai, abiejų galimybės vaikščioti baigiasi ties savo kiemo vartais. Bet šią vasarą supratau, kad tai tik pretekstas, kai siūliau visokias galimybes susitikti, o ji vis niekaip. Nejau bijo, kad imsiu ir kaip prokurorė paklausiu:

– Kodėl taip kvailai elgiesi? Iš baimės ar iš meilės? – nejau mano, kad galėčiau, jei pati nepasakytų?

Tikra draugystė yra atvira, pasitikinti, žinanti, kad neišduos. Šiandien suabejojau, ar mūsų draugystė iš viso buvo – kartais kokia menka smulkmena, žvilgsnis, žodis, poelgis ima ir apverčia viską aukštyn šaknim.

Dienoraščiai turi būti tikri, nesumeluoti, gryni, kaip sąžinė. Jau buvau berašanti, kad mūsų tokios gražios, natūralios kelių dešimtmečių draugystės tikrai nė nebuvo, jei... Jei mudviem kalbant telefonu kas kartą staiga nepasikeistų jos balsas, tarsi būtų vyras atsistojęs greta. O laiptai taip ir liko veltiniu neapmušti...

Dabar štai rašau dienoraštį ir galvoju, ką Janikė pasakytų man, jei taip susitiktume kur netyčia – laukuose, kapuose prie sūnelių kapų ir nebūtų vyro šešėlio netoliese – iš baimės ar iš meilės pasikeičia balsas?

Šiandien esu tikra, kad iš meilės, nes joks kitas jausmas nėra toks stiprus. Ir toks aklas.

O rytoj? Ar neapvers kokia smulkmena visko aukštyn šaknim?

Pakartotas gyvenimas

Įvykiai, jausmai, išgyvenimai kartais būna tokie tikroviški, atpažįstami – jau sykį buvę, pasikartojantys, tik tada, kai buvo realūs, per tą amžiną skubėjimą, įspūdžių, jausmų gausybę, liko nepilnai suprasti, išgyventi. Dabar sapnuose nesijaučia laiko tėkmės, viskas tiesiog yra. Ir aš esu, neapibrėžta laiko reikalavimų – ta pati, kuri buvau dar vaikas, dar tik ėjau į gyvenimą ir kartu dabarty – tokia pat ir kartu kitokia, nesuvokianti laiko. Esu. Aš. Vienu metu visame savo laike, vienu metu visose savo vietose, drauge su visais savo žmonėmis – nėra dar negimusių, nėra mirusių. Visa tai, kas buvo gyvenime, yra, niekas niekur nedingo ir bet kada galiu būti ten, kur jau būta, išsitrina riba tarp būto ir esamo.

Šį rytą per akimirksnį prieš nubundant išgyvenau gabalą savo ir ne savo gyvenimo. Viskas vyko vienu metu – paskutinės saulėtos rugpjūčio dienos, bet kartu matau, jaučiu gruodžio darganą. Šalta ir namie – kažkas sugedę šildymo sistemoj, o aš gaištu kažkokiam susirinkime ir negaliu grįžti. Kas namie? Ką valgo mano vaikai, nieko nespėjau paruošti? Bet kartu žinau, kad kaimynė Onutė, žinodama, kad manęs nėra, įsivedė mano mergaites į savo šiltą virtuvę ir maitina kopūstyne. Ir jos visi keturi vaikai, ir dvi manosios kažkaip įsigudrina sutilpti prie nediduko virtuvės stalo, jiems linksma, atšilo toj namų jaukumoj, visų skruostukai raudoni. Ant kaladės prie plytos sėdi Kastantas ir taiso batus. Onutė perbraukia ranka mano vyresnėlei per pečius – eikit, mergaitės, namo, mama jau mačiau, parėjo, rūpinsis. Matau prasiveriančias namelio duris, linksmus mergaičių veidelius, bet mane vėl kažkas kviečia pas ligonį – skubiai. Pamoju joms ir nuvažiuoju sunkvežimiu.

Kada juo besu važiavusi, kada begirdėjau tą polutorkių ūžesį? Bet viskas yra čia pat, tada ir dabar. Tik sapne taip gali būti, tik sapne. Matau ir Onutę, tvarkančią, dėliojančią savo rankų audimus. Jie tokie mieli, glostau, grožiuosi, o Onutė šypsosi ir pasiguodžia, kad iš namų kraičio negavo, per jauna tekėjo.

O dabar ji kaip mažam vaikui aiškina savo Kastantui, kaip reikia paruošti gardus gyvuliams, jau greit pareis į tvartus. Jam išėjus sunkiai atsidūsta – ką padarysi, trūktins, bet juk mano žmogus...

Žinau, kad netrukus, man išėjus, eis į tvartą pati, žiūrės, ką ir kaip jis ten daro, vėl aiškins. Et, imtų, rodos, ir padarytų pati, greičiau ir geriau.

– Ar mylėjai tekėdama? – mane stebina kontrastas, tikras, neįmantrus kaimo moters grožis, kantrybė, išmintis ir Kastanto bukumas. Onutės rankos kuriam laikui nurimusios, mintimis kažkur toli. Net nusipurto sugrįždama į dabartį – suprantu kokia ten galėjo būti meilė? Pasišlykštėjimas. Keturi vaikai – taip, iš pareigos, bet brangiausia, ką turi.

– Už velnio būčiau tekėjusi, kad tik išeičiau iš namų. – Mato mano nuostabą, – namie vaikų buvom daug, aš vyriausia, badas, skurdas, darbai nebaigiami, neįveikiami, nors žemės turėjom nemažai, bet prastos; koks ėmė, už tokio ėjau. Būčiau viena taip ir sudžiūvusi į pintį, ne savo vaikus augindama...

Vaizdai keičiasi. Esam prie Onutės trobelės priebučio. Ji kasa man gėlės daigą – hortenziją. Pas ją jos tokios derlios, apsipila žiedais kasmet, Onutė mato, kaip pro šalį eidama jomis kas kartą grožiuosi. Susupa šaknis į laikraštį, duoda man – pasidžiauk, bet pas tave nežydės, ne tam žemė. Ir nutilo kažko nepasakiusi. Rodos globojau, mylėjau, bet gėlės tikrai težydėjo tik tą pirmą vasarą, kol jautė Onutės rankas. Dabar sapne pagalvoju, kad ir aš tuose taip ir nebaigtuose statyti savo namuose nesužydėjau – ne tam buvo žemė, ne tokios rankos, niekas iš maniškių jos nepamilo, kol pagaliau likau viena sulaukėjusiam sode. Kai pamatau kur derliai žydinčias hortenzijas, įdėmiai įsižiūriu į tų namų moterį – ar ji bent jaučia, kokia laimė prigyti tinkamoj žemėj?

Tai vis dar sapne – einu pėstute, stumdama dviratį, nutrūko grandinė. Pavakarė. Bobų vasara. Visą dieną švietusi saulelė vakarop apsiblausė, bet kad ištvėrė neliję dieną, gal jau ir nebelis, suspėsiu pareiti namo tuos likusius porą kilometrų. Pavargau, žingsnis nespartus, bet džiugina pilna kraitelė spanguolių ir tyro vaizdai akyse – užteks sapnams ir nubudimams visai žiemai. Turiu laiko dairytis. Daugybę kartų matyti laukai, kalvelės, pamiškės. Žmonės. Čia visas mano gyvenimas, bet pasikeitė valdžia, kažkas pasikeitė ir laukuose. Mėginu suprasti kas. Pastatytas kryžius ant kalvelės, atžymintis dviejų ūkininkų valdų ribą, iš protėvių, tik laikinai buvusią panaikintą – Sibiruose sapnuotą, kai grįžo, vis aplankomą, vis apžiūrimą, ar tebėra tos kalvelės, lomelės. Pagaliau! Kryžius – riboženklis. Patikimiausia – Dievas ir žemė.

Laukai susmulkėję, ražienos neskustos – trūksta kuro traktoriams, artoją sunku prisikalbinti, arklių nebėra. Tylu laukuose. Bulvių vagos baigiasi kažkur toli, už kalvelės. Barų vidury kruta dvi žmogystos, renka bulves – tokie maži vabalėliai dideliame lauke. Vyras vis pasikelia iškratyti kiocius, nužvelgia pradėdamas kratyti į naują maišą ar lygi eilė rikiuojasi? Įvertinu – derlius geras, maišas prie maišo. Apima graudulys – nors toli, taip ir matau, kokie pavargę tie senukai vidury lauko, vienudu. Dirba, pailsi, vakaras netoli, o barų dar netrumpas galas. Kai prieinu arčiau, pamatau, kad per dieną tik trečius barus renka, tai kiek dienų reikės visam laukui? Skaičiuoju vagas. Daug. Taip ir apsnigs. Atpažįstu – Onutė, Kastantas. Pamoju iš tolo, bet neužsuku – ir taip suvėlavau namo. Žingsniai apsunksta, einu, rodos, einu, o niekaip nesibaigia tas bulvių laukas, viskas taip atvira, nė kur pasislėpti nuo priekaištingų žvilgsnių. Tarsi aš kažkuo kalta. Žmonės, atgavę žemę ir nesusivokiantys, ką su ja daryti. Kur vaikai, keturi? Savuose gyvenimuose.

Užgirdę kaimo keleliu atbildant traktorių, senukai keliasi, nužvelgia, kiek liko atartų, nespėtų, nepajėgtų nurinkti barų – gal, duos Dievas, naktį nelis, šalnos nebus? Lėtai lėtai brenda per nurinktą plotą, užmatę paliktą bulvę, lenkiasi, paima. Jaunas vaikinukas užvažiuoja už galo dirvos, sumėto maišus į priekabą ir nuburzgia kaimo linkui. Kas jam, pasamdytam – jaunam, stipriam. Vis atsigrįžtu – kaip susėdo senukai ant griovio krašto, taip ir sėdi. Norisi sugrįžti, prisėsti greta, patylėti...Mūsų karta. Pakeleiviai.

Sapne vaizdai keičiasi akimirksniu, vėl bobų vasara, kitas bulviakasis. Onutė ir Kastantas jau dirvoj ir aš suku iš kelio, nudžiugusi, kad galiu ateiti į talką. Visi mes dar, palyginti, jauni. Nedidukai mūsų vaikai kuria laužą – keps bulves. Dūmai pažeme. Kastantas atarinėja vagas arklioku, mudvi su Onute krūvoj naujų kiocių renkamės gražiausius, patogiausius. Paklausta, kas nupynė, Onutė nužvelgia savąjį tokiu šiltu žvilgsniu – tą tai nuo mažumės moka.

Ta, praeities bulvių dirvelė žymiai mažesnė, vagų galai matyti, nenubėga kažkur neužmatomai, iki horizonto. Tai ne kolūkio laukas ir ne pagaliau atgauta tėvų žemė, tai tik Onutės ir Kastanto arai, tikrai nukasim pasijuokaudami iki pavakarės.

Kad tik nenubusčiau, kad tik nesibaigtų sapnas – gyvenimas, su visu tuo, kas buvo gera ir kas buvo bloga, kad mes dar pabūtume jauni, kad kasmet būtų geras derlius, o mes eitume vieni kitiems į talką, ir laužo dūmai driektųsi pažeme, o dulkini, suodini mūsų vaikai vaišintų keptomis bulvėmis ir kad tuo pačiu metu, nes sapne laiko ribų nėra, turėję būti laimingi atgavę žemę, du seni žmonės nelydėtų manęs priekaištingais žvilgsniais į nugarą – kodėl eini pro šalį, tarsi svetima, neužsuki į talką, juk matai, kaip mums nebepakeliamai sunku? Neišklausai mūsų godų, nepatari, ką mums, seniems, dabar su ta atgauta žeme daryti?

Kad tik nenubusčiau, kad nesugrįžtų laiko suvokimas, žinojimas, kaip daugelio mūsų nebėra: Onutės, Kastanto...Savo bulvių laukus jie jau nukasė. Tebėra tik žemė – kalvelės, lomelės, Sibiruose sapnuotos. Tebestovi kryžius prie kelio, bet nebežymi jau jokių ribų – pardavė žemę vaikai.

Purėtos tulpės

Senutė, senesnė už mane, prie Maximos atsinešė kibiriuką tulpių žiedų. Dažnas, einantis pro šalį, perka, ypač moterys. Senutei linksma. Nevikriais, gumbuotais pirštais formuoja puokšteles – po devynis žiedus. Vis dirsteli į mane – ko stoviu, nei perku, nei nueinu?

Visame kibiriuke vienas vienintelis raudonas, purėtas tulpės žiedas – užsilikęs iš mano vaikystės, kai kitokių jų veislių nė nebuvo.

Kaip paprašyti to vieno žiedo? Būtent to, purėto, iš mano vaikystės? Pamanys, kad daugiau neturiu pinigų. Nueinu, grįžtu. Senutės veidas staiga nušvinta, ji paduoda man raudonąjį žiedą, vieną. Aš taip pat suprantu, kad ją užgaučiau, duodama pinigų. Vis atsigrįžtu, atsigrįžtu nueidama. Šypsomės.

Tai buvo pavasaris. Rytoj mudu tuoksimės. Buvom susitarę su pajauniais, Olesia ir Liudviku susitikti Karo muziejaus skverely – aptarti likusias pasiruošimo smulkmenas. Vaikinai šnekučiuojasi tarpusavy, o aš iš toli matau Olesią, išlipančią iš autobuso su didžiule, ryškiai raudona puokšte tulpių – tikriausiai man?

Šmėsteli išdavikė mintis – žinant jos bobutės šykštumą, atrodo neįtikima, kad ji galėtų priskinti šitiek tulpių veltui. Olesia pati paslapčiom priskynė, neatsiklaususi? Taip pat neįtikima. Kai priėjo, pamačiau, kad žiedai smarkiai apdaužyti naktį siautėjusios audros. Matyt bobutei tai labai sugildė širdį – kur tokius dėsi, kas pirks? Tai bent man nutarė pasirodyti gera, priskynė didelę puokštę, negaila. Tokia gera šiluma apėmė. Aš ją mėgau, bobutę, mudvi dažnai pasikalbėdavom, pavaikščiodavom po kapines, ji man parodydavo žymesnių žmonių kapus. Ji su dviem anūkėm, Olesia ir daug vyresne jos sese gyveno prie pat kapinių vartų senam mediniam, tvarkingai prižiūrimam name su dideliu gėlynu aplinkui, vis dar dirbo kapinių administratore ir prekiavo gėlėmis, pynė vainikus. Dukra buvo mirusi, Olesią ji išaugino nuo kūdikystės, o tai nebuvo lengva – pokaris.

Aptarinėjom reikalus, neskubėjom. Manasis džentelmeniškai paėmė iš manęs puokštę ir padėjo ant gretimo suoliuko – tau nepatogu ją laikyti. Pajauniai nuėjo, sekėm juos žvilgsniais – graži būtų pora. Dar pasėdėjom, pasišnekučiavom, Manasis manęs, kaip Kauno senbuvės, vis klausinėjo – kas anuose rūmuose, o kaip nuo čia išeiti prie Rotušės? Vienu metu man pasirodė, kad už mudviejų nugarų kažkas vyksta, bet neatsigrįžau, jutau – nubėgo kvatodami būrelis vaikų.

Kai susiruošėm eiti, puokštės ant gretimo suolo nebebuvo. Kur ji galėjo dingti? Pasidairiau po suolais, net apžiūrėjau artimesnes šiukšliadėžes – gal kas pajuokavo? Gėlių nebuvo. Nuėjom.

Artimiausiom dienom nebuvo laiko apie tokius niekus galvoti, tik po vestuvių man sugrįžo atmintin tas neramus manojo sukinėjimasis, vis nukreipiant mano dėmesį į tolimesnius objektus, nubėgančių vaikų juokas ir šiaip jo elgesys, kai neberadom puokštės, ir man tapo aišku, kad tai jis suorganizavo, kad vaikai išmestų tą puokštę kur nors toliau – gal jam buvo gėda eiti su manim, žmonės galėtų pamanyti, kad tai jis man dovanojo tokias nutriušusias gėles...

Dabar, jau sena, žila, nešiausi tą vieną, bet puošnų, purėtą, ryškiai raudoną tulpės žiedą, padovanotą man tokios pat senutės kaip aš, supratusios mano sentimentus jaunystei, ir man buvo gera, tik dar kartą, kelintą jau, susimąsčiau – kodėl aš, rodos taip lengvai perprantanti žmones, neperpratau to, vienintelio, savojo?

Jo jau seniai nebėra. Jis man niekada gyvenime nedovanojo gėlių, nei puošnių, brangių, nei pievų ramunių, nei audros nudaužytų tulpių žiedų, kurių niekas nepirktų.

Romutka

Buvau ją pamiršusi, ne vienam dešimtmečiui. Ne vien ją – ir daugybę būties trupinių, atsitiktinai pamatytų smulkmenų, nugirstų ir būtent man pasakytų žodžių, pasakojimų, tylėjimo, faktų ir fantazijos sukurtų vaizdinių, galėjusių tokiais ir būti, bet galėjusių ir nebūti. Būti kitokiais.

Tie trupiniai išsibarstę laike, išsidėstę keliose santvarkose, gyvenimo būdo modeliuose, bet išlikę saviti, unikalūs – tampriai surišti kelių žmonių gyvenimai. Norėjau įterpti žodį lemties, bet susilaikiau, kaip tada, vaikystėj, ankstyvoj jaunystėj, norėdavau prieštarauti, bet susilaikydavau, kai kas pasakydavo – koks likimas teko!

Lemtis, likimas – tai kažkas iš anksto nulemta iš šalies. Ne, tų žmonių, apie kuriuos noriu papasakoti, esminiuose gyvenimo lūžiuose per daug jų pačių valios, kad būtų galima kaltinti likimą. Tai pirmas mano suprastas teiginys, anksti, dar vaikystėj. Pačios suprastas, o gal tik nugirstas?

Tik šią naktį, jau dienų gale, atklysta tikrai mano pačios suvoktas, niekieno nepašnabždėtas kitas teiginys, kad niekas niekur nedingsta ir nepamirštama, visos patirtys glūdi pasąmonėj, ten gyvena savo gyvenimą ir ne kartą, net mums nežinant, nulemia mūsų sprendimus, poelgius.

Kai išvažiavau iš savo vaikystės pasaulio, maniau, kad pamiršiu viską, kad tai neišvengiama, bet pamiršo mane, o ne aš pamiršau. Ne dažnai aplankydavau tėviškę, apeidavau sau mielas vieteles, vis sunkiau jas atpažindama, nes viskas keitėsi – neliko takų, kur vaikystėj bėgiota, pristatė naujų namų, užaugo medžiai, kiti, svetimi vaikai žaidė kvadratą senosios Budreckienės pievelėj, o paskui ir ten pastatė namą. Vis rečiau beužmatydavau ką pažįstamą – mano karta užaugo, išvažinėjo, vyresnieji paseno, numirė, ilgainiui ir mane žmonės liovėsi atpažinę. Nebevažiavau, daugybę metų. Mano vaikystės, ankstyvos jaunystės pasaulis bebuvo tik manyje, nuoširdžiau maniau, kad pamirštas, nes kasdienybė užgožė viską, atsiminimams neliko laiko.

Bet kartą atsitiktinumas parvedė namo. Stovėjau kryžkelėj prie kapų vartų ir mėginau atpažinti bent ką, bent kokią smulkmeną. Nieko. Ne, štai ten vargani, baigiantys sudūlėti, betoninių tiltelio turėklų per upelį likučiai, ant jų, anuomet dailių, baltų turėklų mes pokario naktim sėdėdavom, sekdami kas vyksta kareivinėse, stribų būstinėj, kad spėtume įspėti pas Brinkienę Amerikos balso besiklausančius kaimynus. Ir bažnyčia tebestovi, tik iškirsti medžiai šventoriuj.

Kur eiti, ką veikti visą ilgą dieną neatpažįstamoj savo vaikystėj, išnykusioj dabarty?

Prabyla varpai, mažieji ir didysis – tin– tilin–bammm... Laidoja suaugusį, nes vaikus palydi vien mažieji varpai. Pagarbiai praleidžiu laidotuvininkų eiseną ir nuseku iš paskos į kapus. Čia ir aptinku didžiąją dalį savo paliktojo pasaulio. Žiauri akistata.

Nesitikėjau, kad mane galėtų kas atpažinti – žilą, sulinkusią senutę, sustojančią prie kiekvieno kapo, skaitinėjančią įrašus paminkluose, tarsi pasikabančią su daugeliu atpažintų – kaimynais, netgi bendraamžiais. Mokytojais!

Pavargau. Prisėdau liepos šešėly ant paminklo krašto, nedėmesingai įsižiūrėjusi į užrašą:

Romana… Gimimo data devynioliktam šimtmety.

Zita… Gimusi po dešimties metų, pragyvenusi senąją tik dvejais.

Vladislovas – vienmetis su Zita, ją pragyvenęs tik keliom dienom.

Abiejų moterų pavardės vienodos, kaip Vladislovo.

Ne iš karto supratau, ką tie įrašai reiškia, bet apėmė nerimas – tai kažkaip susiję su manim.

Romana. Romutka!

Romutka…

Žinoma, Romutka! Kaip aš galėjau pamiršti Romutką, jei visada, nuo mažų dienų žinojau ten, greta senelio sodybos, už mūsų sodo, dar beržynėlio buvusį jos gyvenimą? Tokia ramybė, jie jau čia visi trys, senuosiuose kapuose, po liepa, apkritę lapais.

Ir išeinu pas Romutką, kaip kadaise.

Mama dažnai ją lankydavo, tik mane retai tesivesdavo, bet aš ir be jos leidimo nusekdavau iš paskos, o ne sykį ir visai viena nueidavau pasidairyti, kas vyksta anam gyvenime, pati įsigudrindama likti nepastebėta. Romutka mėgo mane, jei būdavo namie viena, pasikviesdavo ir mudvi kalbėdavomės. Nuo jos nepasislėpsi. Ypač mėgau talkų dienas, kai susirinkdavo daug žmonių – stovėdavau kur pašalėly ir klausydavau, klausydavau kalbų, pašmaikštavimų, dainų...

Perbėgu mintyse daugelį vaizdų, tarsi vėduokle išskleisdama pluoštą atminties nuotraukų, sustoju ties viena, ryškiausia.

Vasara. Kieme slopu. Oras tirštas nuo pušų kvapo. Jos jaunos, dar neseniai jomis apsodino smėlėtą ruožą, kalvelę tarp sodybos ir vieškelio, kad praeinantiems, pravažiuojantiems nebūtų toks atviras gyvenimas, o ir dulkės neplūstų į kiemą. Pušelės jau praaugusios mane, jau kelio nesimato, metūgliai vešlūs, ilgi, sidabriniai, o jau kvapas – alsus, geriu neatsigeriu.

Vasara! Iš ko ją pažįstu? Iš tylos. Iš to, kaip šuo, prisnūdęs savo būdos ūksmėj, kažkaip pajunta mano basų kojų žingsnius, pramerkia vieną akį, atpažįsta atėjusią ir vėl užmerkia. Jokio garso tvarte, vištininke. Netoliese nuo šulinio, mesdama ant jo sodrų, vėsų šešėlį, stovi aukšta, sena obelis, gumbuotu, išsilanksčiusiu kamienu – būtų patogu įlipti, bet obuoliai dar vos gelsta, žinau jų skonį – saldinukai. Bet kažkodėl atsimenu ne tiek obuolius, kiek rankas, man juos tiesiančias, gražias, mažas moters rankas. Geras. Kalba ne vien žmogaus veidas, kalba ir rankos. Anksti perpratau jų kalbą.

Ant suolelio prie šulinio pilnas kibiras vandens. Švarus, emaliuotas puodelis pakabintas ant vinies. Geriu, geriu; nuo pusiaukelės svajojau, kaip ateisiu į tą kiemą, prie to šulinio ir gersiu, gersiu.

Kažkoks pažįstamas garsas pasigirsta tyloje, stiprėja, artėja, užvaldo vasaros dieną, gyvas pilkas kamuolys apsuka apie kiemą garbės ratą ir susimeta į liepą – atspietė bitės. Jei nebepasikels skristi toliau, pareidama užeisiu pasakyti dėdei bitininkui, kad žinotų, kur eiti susisemti.

Namo durys plačiai atvertos, paremtos grėbliu – jei kartais kiltų vėjas. Nieko nesutinku eidama į vidų, basos kojos mėgaujasi priemenės plūktinės aslos švelnumu, paskui plačių, storų, baltai nušveistų lentų grindimis; padvelkia vėsa. Įėjusi iš kiemo kaitros, šviesos, trobos prieblandoj ne iš karto pamatau Romutką, pirma suvokiu džiugią šypseną.

– Laukei? – sakau.

– Visada laukiu. Visada... Ar tu viena, be mamos atėjai? Kaip greit augi!

– Viena. Onutė paprašė nunešti tau knygas, jiedvi su motina išėjo talkinti dėdei prie šienapjūtės. Ateis sekmadienį.

– Aaaa...

Tylim. Įsižiūriu į raukšlėtą, bet vis dar gražų, ryškių bruožų veidą, vešlius, dailiai sušukuotus, į kuodą susuktus žilstelėjusius plaukus. Pagalvoju – pati taip negalėtų. Zita? Ilgėliau sustoju ties rankomis, ramiai gulinčiomis ant namų audimo kapos. Jos iškraipytos ligos, sąnariai gumbuoti, guli, ilsisi, rodos teisinasi, kad nieko neveikia vidury baltos dienos.

Romutka paseka mano žvilgsnį:

– Nieko nebegaliu, net knygos lapus sunkiai beperverčiu. Va, Vladislovas išdrožė tokias balanėles, su jom lengviau.

Paimu jos rankas, glostau, matau nuostabą veide. Klausiu, seniai rūpėjo paklausti:

– Ar skauda?

Romutka linkteli galvą.

– Ypač kai lyja. Ir naktimis.

Jai tas pašnekesys, jaučiu, nemalonus. Prisitraukia arčiau mano atneštą pundelį knygų, varto, pasako, kad dvi iš jų skaitytos, bet nesvarbu, paskaitys antrą kartą. Surenku nuo palangės perskaitytas, parnešiu Onutei, ji pakeis bibliotekoj.

Romutkos žvilgsnis sugriežtėja:

– O tu kurią nors iš tų skaitei?

Atrenku tris, imu pasakoti, kas patiko, kas ne.

– Kiek tau metų? Kada ir spėjai?

– Aš turiu daug laiko...

Tylim.

– Ir aš turėjau daug laiko... – tokia širdgėla balse, toks ilgesys, lyg atsiminus ką šviesaus, bet prarasto.

Suprantu, kad kažkur, dar iki manęs, todėl man nepasiekiamas, nežinomas, buvo kitas Romutkos gyvenimas – daug duočiau, jei toj vasaros dienos vėsioj trobos prieblandoj Romutka nusivestų mane į savo praeitį ir akimirką pasirodo, kad ji prabils, bet iš laukų pareina Zita su Vladislovu, abu tokie jauni, tokie net nepadoriai sveiki greta išsikraipiusios Romutkos figūros. Man tik linkteli ir tarp savęs nesikalbėdami vikriai imasi kasdienių darbų, kiekvienas savo. Zita prieina prie Romutkos lovos, dirsteli į mane – ne, nepiktai, tik duodama suprasti, kad trukdau, o ji skuba. Susivokiu, atsisveikinu vien žvilgsniu ir einu pro duris. Atsigrįžtu, sutinku tokį šiltą Romutkos palydintį žvilgsnį, bet jame nebėra pažado prabilti – akimirka praleista. Nusišypsau ir aš – tai pažadas, kad ateisiu. Šypsosi ir Zita:

– Ji vis viena, ateik.

Gal ateisiu, gal ne, tuomet buvau tokių metų, kai pažadai greit pamirštami.

Kieme vasaros dienos tylos nė padujų: šuo brazdina grandine, sekiodamas šeimininką, tvarte žviegia – dirstelėjau praeidama – gražūs, balti puskiauliai, vištininkas pilnas gyvenimo. Dirsteliu į liepą – spiečius tebėra, todėl namo pasuku ne vieškeliu, o takais pro bitininko sodybą. Eidama svarstau, kas mane taip stebina Romutkos namuose? Pirmiausia – tvarka, švara, kiemelis nušienautas, joks daiktas nesivolioja ne vietoj, bet gėlių mažai, kelios kosmėjos po langu, rūtos, jurginas prie šulinio. Nenuostabu, Romutka į kiemą neišeina, Zita nespėja, ant jos pečių visas ūkis.

Dar atsimenu Romutką vaikščiojančią, dažniausiai besisukiojančią apie plytą, kol kartą mūsų namus pasiekė gandas, atneštas „į gaspadą“ užėjusių jos kaimo žmonių, kad Romutka nebekelianti iš lovos.

– Kad bent ilgai netrauktų, ne pyragai jauniesiems.

Nugirstu, būna, žodį, posakį, aiškiai skirtą ne mano ausims, nesuprantu, paskui ilgai kankinuosi svarstydama, ką tai galėtų reikšti, prikuriu visokių keistenybių, o nepaklausi. Vaikams nedera kištis į suaugusių kalbą, juolab klausinėti.

Dabar, dienų gale, kai nuo anos vasaros praėjo neįtikimai daug kitų vasarų, sėdėdama ant Romutkos antkapio pakraštėlio, jau žinau, jau daug žinau. Ir aną kaimiečių posakį oi kaip suprantu!

Aną vasarą dar ne kartą apsilankiau toj sodyboj, pušelių užstotoj nuo vieškelio; kartais ateidavom abi su mano klasės drauge Onute. Zitos paprašytos iš miestelio atnešdavom ne vien knygų Romutkai, nes ji neturėdavo laiko dėl kiekvieno nieko gaišti parduotuvėse.

Buvau budri, klausiausi, stebėjau, bet tos sodybos žmonės tarsi susitarę, neprasitardavo nieko apie save, gyveno kaip užsukti laikrodžiai, manau, jei ir nusiimdavo kada kaukes, tai tik ne kam pašaliniam troboj esant, juolab vaikams.

Ištardžiau draugę Onutę – kas ją sieja su tais namais, juk taip toli gyvena, keturi kilometrai iki miestelio, o dar nuo jo į kitą pusę antra tiek.

– Vladislovas mano dėdė, mamos brolis. Atėjo bernu į Romutkos ūkį ir užsiliko. – viskas stojo į vietas, o tai aš savinausi Romutką ir visus, kas buvo tuose namuose, nes jau žinojau, kad ji senelio sesuo. Pasaulis besąs platesnis.

Kaip pati nesusipratau, Onutė tokia panaši į Vladislovą, abu tokie apvalmurziai, linkę patylėti. Štai ir tada, kai pasitikslinau, kad Zita tarnauja merga ir garsiai pasvarsčiau, kaip bus, kai baigs suvaryti į kolūkius, bernų ir mergų nebereikės, Onutei tarsi kas burną užsiuvo ir ji ėmė vengti draugystės su manim, o Zita su Vladislovu liko pas Romutką ir susitvėrus kolūkiams.. Man keistokai atrodė, kad jiedu tvarkosi ūky tarsi savam, o Romutka niekur nesikiša, tarsi ne ji būtų šeimininkė.

Kartą atėjusi radau Zitą verkiančią – įsimetė kažkokia liga ir išdvėsė visa vada paršiukų, o jau buvo ūgtelėję, į turgų vežami. Romutka klausėsi jos rypavimo, klausėsi, staiga jos akys sublizgo, ji atsitiesė, pasirodė, lyg ne lovoj sėdėtų, o skrietų laukais ant žirgo, vėjui blaškant palaidus plaukus – vaizduotės man niekada netrūko:

– Kad tik tiek bėdos, kiek paršiukai! Ar nematai, kas pasauly darosi? Apsidairyk toliau tvarto!

Zita iš netikėtumo žioptelėjo ir nutilo, bet greit susivokė ir neliko skoloj:

– Bepiga tau po pasaulį dairytis, kad pilnas bliūdas po nosim nė piršto nepajudinus – ir dar, ir dar, bet atrodė, kad Romutka jos negirdi, lyg ne čia, lyg kažkokiam kitam pasauly būtų. Susikirto moteriškės ne juokais.

Tada prabilo Vladislovas, tepasakė Romutkai vieną žodį:

– Nutilk!

Nutilo Romutka, subliuško kaip pradurtas balionas, o Zita išbėgo iš trobos, smarkiai trenkdama durimis. Aš taip pat išėjau, man čia, kur suaugę žmonės barasi, nederėjo būtii. Eidama per pušyną namo svarsčiau – kažkas ne taip, kaip tai gali būti, kad bernas ne mergą, o gaspadinę nutildė? Ne mano protui susivokti.

Ėjo metai. Visais galimais lokatoriais gaudžiau žinias apie Romutką, bet sodyboj už pušelių lankiausi retai. Kartą šventoriuj prie manęs priėjo tolimesnio kaimo moterėlė, žinojau, kad ji tolima mūsų giminaitė, ir paklausė, ar Romutka jau persiuto, apsiramino, o aš nežinojau ką atsakyti – ko ji būtų turėjusi siusti? Mėlyniaujant pušyne pritaikiau tinkamą momentą ir paprašiau mamos papasakoti ką nors apie Romutką. Papasakojo – jaučiau, oi ne viską, ką pati žinojo, kaip suprato, teisdama ir teisindama. Žinojo ji daug, ne veltui mėgdavo lankyti Romutką ir prasišnekėdavo su ja po kelias valandas, bet tų, be liudininkų išsipasakotų dalykų mama nepasakodavo niekam, sakydavo kad – tai jai nepriklauso.

Zita nemėgo mano mamos – ko ji knaisiojasi po svetimus gyvenimus?

Daug išgirdau iš atsitiktinai nugirsto talkininkų pokalbio kūlėj mūsų sodyboj, trumpam sukritusių į šiaudus poilsio. Tai buvo bene paskutinė laisva kūlė – jau dauguma buvo priversti parašyti pareiškimus į kolūkį.

To pokalbio neatgamintų atmintis – po šitiekos metų, kai nebegirdžiu vietinės tarmės, kalbėjimo būdo, bet atsimenu, su kokia meile kalbėta. Tą meilę ir išsinešiau ir ją kaip nedovanotinai pamirštą skolą noriu grąžinti Romutkai, papasakodama jos gyvenimą.

Visada taip – jei jau ryžtuosi pasakoti, tai nuo kažkur toli, nuo karažo metų, nes užplūdę atsiminimai paskandina smulkmenose, o jos visos atrodo tokios svarbios, tarsi be jų skaitytojas nepajus bendros nuotaikos, nesupras, kodėl žmonės elgėsi taip, o ne kitaip. Ir pačiai taip norisi pabūti praėjusiam laike, suprasti.

Romutka buvo mano senelio sesuo, gimusi netolimam kaime, kur tuomet gyveno jų tėvai. Nors gimė daugiau vaikų, užaugo penki, trys broliai ir dvi seserys. Toj giminėj kelios kartos atgal ir vėliau dar vis augdavo šeimose po penkis vaikus, vis taip pat – trys broliai ir dvi seserys.

Tėvas buvo kilęs iš bajorų šeimos nuo Darbėnų, dalyvavusios 1831m sukilime, praradusios žemę, besislapstančios nuo persekiojimų. Tai būta darbštaus, sumanaus žmogaus, jaunystėj išplaukusio į Ameriką, grįžusio iš ten su pinigais ir dideliais planais gyvenimui. Vedė bajoraitę nuo Kėdainių, niekas man nepasakė, ar tik sulenkėjusios ar iš tiesų lenkiško prigimimo šeimos. Vedė ne dėl turto – dėl gražumo, dėl linksmumo, darbštumo ir išmanymo; šeimoj nebuvo svetima ir knyga, kas tėvui nelabai patiko, gana, kad vieną sūnų, kaip gabiausią mokslams, buvo nuskyręs į kunigus.

Ūkis klestėjo, augo vaikai, bet ne viskas klostėsi, kaip tėvas norėjo, daug kas gildė jam širdį, o motina visada palaikė vaikus. Ji nepasmerkė ir mano senelio, kuris prievarta siųstas į kunigų seminariją, nuo paskutinių šventimų apsisprendė ir išėjo iš bažnyčios, už ką tėvo buvo atsižadėtas, pasakyta, kad palikimo negaus, tegu verčiasi kaip išmano.

Antras sūnus taip pat nerodė jokio palinkimo ūkininkauti, susikūrus nepriklausomai Lietuvai, ėmėsi verslo mieste, pastatė fabrikėlį, kuriame buvo gaminamas negudrus buitinės chemijos priemonių asortimentas. Verslas sekėsi. Vedė lenkaitę, bet šeimoje nebuvo vaikų, todėl įsidukrino našlaite likusią draugų mergaitę, tokią žvitrią, linksmą, savo buvimu sklidinai pripildžiusią įtėvių gyvenimus, o įmotei ilgainiui to viso net pasidarė per daug ir ji, kai buvo leista, repatrijavo į Lenkiją, palikusi vyrą su įduktere vienus. Mergaitė buvo labai gabi, tapo gydytoja pediatre, netekėjo, pašventė gyvenimą svetimiems vaikams ir ją išauginusiam žmogui.

Kai Lietuvoj prasidėjo žemės reforma, imta parceliuoti stambius dvarus ir dalinti žemę bežemiams ir mažažemiams kaimų gyventojams, senąjį tėvą prispaudė didelis rūpestis – kaip vaikams padalinti žemę, kad valdžia jos neatimtų. Pats tėvas, gana anksti tapęs našliu, antrą kartą nevedė, vienos iš dukterų neleido tekėti, ji ir šeimininkavo ūkyje. Jauniausioji ištekėjo už gretimo kaimo vienturčio ūkininkaičio, nors ir nedaug turinčio žemės, bet darbštaus ir tvarkingo. Tik ta dukra vienintėlė ir negildė tėvui širdies.

Romutka! Apie Romutką tiek šeimoje, tiek kaimynų susiėjime girdint tėvui, buvo vengiama kalbėti.

Tėvas sparčiai seno, silpo, atsiliepė jaunystės metai Amerikos kasyklose ir dabartiniai rūpesčiai – na, kur matyta, šeimoje penki vaikai, o žemės palikti nėra kam? Suskubo bent namie šeimininkavusią dukterį išleisti už vyro, ne už kokio ji būtų norėjusi, o už tokio, koks beėmė – už neišvaizdaus, jau nejauno senvaikio, bet kaimo nuostabai, abiejų metai netapo kliūtimi susilaukti, kaip toj šeimoj buvo įprasta, penketo vaikų, dviejų sūnų, trijų mergaičių.

Susitaikė tėvas ir su iš Rusijos sugrįžusiu, anuomet atsisakiusiu kunigu tapti sūnum, parsivežusiu gražią penkių vaikų šeimą – du sūneliai, trys dukros, bet ir tam žemės nereikėjo, buvo baigęs mokslus, gavo gerą valdišką tarnybą.

Delsti nebebuvo galima. Sukvietė tėvas per šv. Oną visus vaikus ir paskelbė verdiktą: neatsižvelgdamas, kas nori, kas nenori žemę dirbti, perrašo ją visiems vaikams po lygiai, kad jokių priekaištų nebūtų ir tegu tai jau būna nebe jo, o vaikų rūpestis. Taip ir padarė. Apvaikščiojo matininkai laukus, pievas, lieknus, užakusį ežerą, mišką, atmatavo, taikydami, kad visiems tektų daugmaž vienodos vertės sklypai. Jie buvo greta ir susiėjo vėl vaikai, kaip paukštukai į lizdą, bet susitikdavo dažniausiai tik vasarom.

Dukra, gyvenusi su tėvu, jo namuose ir liko, jai tik gyvenimas pasidarė lengvesnis, kai sumažėjo žemės.

Sūnus, netapęs kunigu (mano senelis), pasisamdė gerą ūkvedį, supirko Vokietijoj tiems laikams moderniausią žemės ūkio techniką, gerų veislių galvijus, penkis hektarus užsodino sodu, ūkvedžio šeimai surentė nedidelį namą, sau vasarnamio tipo gražų pastatą, kuriame šeima su draugais tik vasarodavo. Ūkis buvo pripažintas pavyzdiniu ir naudojamas kaip bazė jauniesiems ūkininkams ir šeimininkėms ruošti.

Sūnaus – fabrikanto sklype buvo daili kalvelė, ant kurios įdukterė – karalaitė pareikalavo pastatyti pilį. Pastatė, betrūko žaibolaidžio. Parsisiųsdino, sudėjo detales koridoriuj ir nuėjo į gretimą sodybą pas brolį pietauti. Netrukus kilo audra, trenkė perkūnas į pilį ir supleškino iki pamatų. Nebeatstatė, kalvelė apžėlė avietynais, dilgėlynais, taip mėgstančiais gaisravietes. Vaikystėj ten aviečiaudavau. Retai beatvažiuodavo, nes karalaitė labai gailėjo sudegusios pilies. Žeme leido naudotis jauniausiai seseriai, kuri, gražiai sutardama su vyru, taip pat išaugino penkis vaikus.

O Romutka?

Romutka!

Tarsi ne to lizdo paukštis, ne to medžio birbynė, nuo mažens ne tokia: juodaakė, garbanė juodaplaukė, graži kaip lėlytė, šeimos ir kaimo numylėtinė, čiauškutė, nenutylanti nuo aušros ligi sutemų, su visais kalbanti lietuviškai, tik su motina, ypač kai likdavo vienos – lenkiškai. Tai buvo judviejų paslaptis, kaime ne kas ir težinojo. Ir išvaizda į ją panaši. Per tą gražumą, linksmumą, meilumą vis taip išeidavo, kad jai ir kąsnis skanesnis kliūdavo, ir darbas lengvesnis, švaresnis. Anksti įsėdo į stakles. Pradžioj eidavo į kaimą ko nežinodama pasiklausinėti senų kaimo audėjų, paskui jau kūrė raštus pati, nekartodama tokių pačių ir kaimo mergaitės eidavo pas ją pasižiūrėti, pasitarti. Per darbymečius ne iš laukų ataidėdavo skambi jos daina, o pro atvirus seklyčios langus. Ilgais rudens, žiemos vakarais ne kas kitas, Romutka, namiškiams garsiai skaitydavo knygeles, visokias, kokios tik pakliūdavo į namus.

Pirmą kartą Romutkos ir tėvo nuomonės susikirto, kai broliui, nuskirtam į kunigus, baigusiam pradžios mokyklą, buvo leista mokytis toliau, o apie jos mokslus tėvas nėjo nė į kalbas:

– Pasaulį apvažiavau, nemačiau, kad mergaitės iš paprastų namų eitų toliau pradinės, skaityti moki ir užteks. Brolis bent kunigu bus, o tu kuo? Klebono gaspadine? Tam didelių mokslų nereikia. Ir iš kokių pinigų turėčiau du vaikus leisti į mokslus?

Čia jau kartą Romutka pradrįso ir pasakė, kad gal nereiktų tėveliui tiek tų žemių pirkti, o ji neliktų broliams, seserims skolinga, baigusi mokslus, neimtų iš namų dalies...

Nebuvo mačiusi tėvo, tokio supykusio, net trenkė kumščiu į stalą:

– To dar betrūko, kad kiaušinis vištą gyvenimo mokytų!

Motinos balso, kai ji mėgindavo užtarti savo numylėtinę, niekas tarsi neišgirsdavo, o ir numirė ji anksti, neliko kam Romutka galėtų pasipasakoti, kas užtartų, paguostų.

Tėvui tarsi marška nuo akių nukrito, suprato, kokią neparengtą jos laukiančiam gyvenimui dukterį augina, lepūnėlę, nemokančią, nepratusią dirbti paprasčiausių kaimo moters darbų ir ėmė spausti ją lygia dalim su visais. Juk koks protingas vyras tokią į žmonas ims, kad ir ne biedną? O jeigu kas ir ims vien už gražumą, bus kvailys ir nebus gyvenimo nei jam, nei jai. Kraičio visam amžiui neužteks.

Prasidėjo Romutkai juodos dienos. Ji tarsi atsiskyrė nuo žmonių, ką dirbdama nebečiauškėdavo, tyliai sau viena mintydavo. Ir dainų nebedainuodavo, nei laukuose, nei seklyčioj. Jos metų mergaitės jau ir į vakaruškas įsigudrindavo nueiti, pradžioj tik pažiopsoti, paskui jau ir pašokti, o ji nėjo. Betgi galvojo, galvojo ir sugalvojo, kaip ištrūkti iš tėvo namų į šviesų gyvenimą, ne į tokią pat vergiją vyro namuose.

Lyg kas pažadino Romutką, pralinksmėjo, ėmė daug sparčiau su darbais suktis – ir bemokanti, ir bežinanti, juk gabi buvo mergaitė. Ir dainą užvesdavo pirmoji, ir juokas jaunimo būry varpeliu nuskambėdavo, tik niekam, šiukštu, nei artimiausiom draugėm nepasakojo apie savo svajonę.

Tėvas apsiramino – kaip gerai, kad laiku pasakęs tvirtą žodį.

Pamatė Romutką bernai, savo ir tolimų kaimų, ėmė sekioti pulkeliais ir po vieną, atjodavo raiti, atvažiuodavo dviračiais, pasisiūlydavo pavėžėti brikele, netrūko šokėjų vakaruškose, vestuvėse, bet Romutka jų tarsi nematė. Ji laukė. Laukė vasarų, metai po metų. Juk buvo apylinkėse jaunikaičių, išvažiavusių į didelius miestus mokslo siekti. Vasarom jie sugrįždavo namo, ne be to, lankydavosi ir vakaruškose, ir su kaimo žmonėmis, ypač jaunimu, nevengdavo pasikalbėti.

Štai jie ir buvo Romutkos viltis, ji tvirtai įtikėjo, kad kurią dieną netikėtai pamatys ją toks jaunikaitis taip vikriai, mokamai darbą dirbančią, vakaruškoj šokančią, išgirs jos dainą...

Ten, kur jis ją išsiveš, nebus karvių, kiaulių, šienapjūtės, kūlės, bulviakasių, linarūtės, ilgų rudens, žiemos vakarų, kaukiant vėjams kamine, priebuty išrikiuotų purvinų klumpių – bus šviesus gyvenimas su knygom, susitikimai su įdomiais žmonėmis, muzika, visi vaikai, nesvarbu, berniukai ar mergaitės, jei tik norės, mokysis...

Ji laukė – vasarų. Jau nuo tada, kai paskutinis apylinkių ūkininkas išveždavo savo sūnų gimnazistą ar studentą į geležinkelio stotį, iš kur traukiniai važiuodavo į didelius miestus, Romutka pradėdavo laukti kitos vasaros. Veltui, nė vienas studentas nepakvietė važiuoti drauge.

Kad savų kaimų bernai nešnekintų, netrukdytų svajoti, išsiaugino Romutka žirgą, prajodavo su vėjeliu, juodas garbanas kaspinu persirišusi ir ilgainiui pati nebesuprato, kas jai svarbiau ir maloniau, ar svajonė apie tą turintį ją pamatyti, pamilti ir į miestą išsivežti jaunikį, ar tas šėliojimas laukais ant žirgo. Kaimas priprato prie tokio jos elgesio, nebesišaipė, net savotiškai mėgo, nes nebuvo ji bloga, o jos audimai garsėjo toli aplinkui.

O metai ėjo, savi vaikinai vedė, jau vaikus augino, o vakaruškose Romutka beramstė tvoras, kiti, jaunesni vaikinai su kitom mergaitėm šoko, dainas dainavo, kol kartą ją bepakalbino tik vienas toks bloznas berniokėlis, dar neseniai piemens metus išaugęs ir ji suprato – pralošė. Senmergė, viso kaimo pajuokai. Joks gelbėtojas nebeatvažiuos ir jos nebeišsiveš.

Tėvas, pradžioj didžiavęsis dukra, taip primenančia anksti mirusią, labai mylėtą žmoną, ilgainiui suprato, kuo tai gali baigtis, laukdavo piršlių, jau nebegriežtai ir beskirdamas, ar turtingo ūkininkaičio siųstų, ar biedno, kad tik doras žmogus būtų ir Romutkai įtiktų, bet ji visiems atsakydavo, nesileisdama į kalbas. Tai buvo ir viena iš priežasčių, paskubinusių žemės atidalinimą vaikams, bet ir tai nieko nepakeitė, nesidomėjo Romutka ūkininkavimu, visa jos ūkio našta teko tėvui, savo ūkį perleidusiam į žento rankas.

Parvažiavo sykį tėvas iš jomarko ir pasakė pasamdęs daugiau šeimynos, mergą ir berną, abu esą iš vieno kaimo, žmonės apie juos tik geru žodžiu atsiliepią. Pasamdė tai pasamdė, juk ne susituokė, jei neįtiks, kitiems metams nebesamdys.

Parsirado Romutka jodinėjusi, numetė žirgo pavadį naujam bernui, dorai nė neįsižiūrėjusi ir nuėjo vidun, bet ko besigriebdama vis negalėjo pamiršti to akimirkos vaizdo – stotingo, dailaus berno geltonais, garbanotais plaukais ir mėlynom akim.

Pirmom dienom viskas klostėsi ne kaip svieto ūkiuose, niekas dorai nežinojo, nei kas kam priklauso dirbti, nei kieno komandos klausyti ar ko pasiklausti – gaspadoriaus kaip ir nėra, ateina ryte, nurodo darbus ir, žiūrėk, dingsta, išeina į savo namus, gaspadinė laksto laukais ant kumelio ar audžia audimus dainas pasidainuodama, į ūkio reikalus nesikiša. Klausinėjo nuo seniau dirbusių samdinių, kaip anksčiau, kokia tvarka buvusi. Tokia ir buvusi – vienai iš mergų gaspadorius liepęs tokiai lyg ir gaspadinei būti, bet į visus reikalus kišdavęsis ir pats, vienam bernui lyg ir gaspadorium, bet ir tas vis neįtikdavęs, greičiausiai dėl to jie ir nebelikę šiems metams.

Naujasis bernas, Vladislovas, ir naujai atėjusioji merga, Zita, jau pradėjo svarstyti, ar nereikėtų ir jiedviem kitos vietos pasiieškoti, bet sutarė pirma dar rimtai su gaspadorium pasikalbėti. Pasikalbėjo, sutarė – Vladislovą, kaip labiau patyrusį už kitus samdinius, paskyrė ūkvedžiu, Zitą gaspadine, abiem pažadėjo didesnes algas ir pats taip dažnai nesilankyti ir dėl niekų nekomanduoti, leisti ramiai dirbti. Nusistovėjo tvarka.

Pasikeitė ir Romutka, vis dažniau pradėjo išeiti prie darbo į laukus, tą pavasarį dar kartą kitą išjojo, bet sutikusi pašaipų Vladislovo žvilgsnį, liovėsi, atėjus vasarai nebelakstė į vakaruškas – pusmergių, pusbernių užsiėmimas. Gal nė pati nesuprato, kaip vis, tarsi netyčia, atsidurdavo greta Vladislovo, vis atrasdavo kokį reikalą pašnekinti. Bernas buvo ramaus, taikaus būdo, nešnekus, gerai neapgalvojęs liežuviu nelazgatydavo, bet kai jau ką pasakydavo, sunku būdavo nuginčyti, jo būdavo tiesa. Ir ūkio darbus gerai išmanė, ir kalvystės, kiek reikia ūky, mokėjo.

Romutka panoro pasirodyti, kad ir ji ne iš kelmo spirta, ėmėsi gaspadinės darbų, tik pati nesuprato, kodėl jai taip svarbu, kad Vladislovas apie ją gerai galvotų. Gal todėl, kad buvo pratusi garbinama, siekiama vyrų, o Vladislovas bendravo tik tiek, kiek reikėjo, buvo mandagus, bet šaltas, nesistengė įtikti, juolab patikti. Tai žeidė Romutkos savimeilę ir ji vis aktyviau siekė jo dėmesio.

Tėvas pažinojo dukters būdą, netruko perprasti, kas vyksta ir nė neslėpė, kad tokio žento norėtų. Vladislovas tylėjo. Jis nežinojo, kokia gali būti nepalaužiama, neįveikiama moteris, jei visa aistra pamilsta, radusi tinkamą objektą savo neišmylėtai meilei, kokia galinga gali būti – kaip ištvinęs pavasario srautas, viską laužantis savo kely ir plukdantis be galimybės grįžti. Meilė nėra bloga, ji tik akla, užsiėmusi vien savimi ir nepastebinti, kad aplinkui gyvena ir kiti žmonės.

Nematė Romutka, nepastebėjo, kokiu nieko daugiau aplinkui nepastebinčiu žvilgsniu sekioja Vladislovas mažas, bet vikrias ir stiprias Zitos rankas, nešančias į stalą duoną, valgius, kai visi po dienos darbų susirenka troboj, jau ilsisi, neskubėdami šnekučiuojasi, laukdami vakarienės ir kaip stabteli Zita trobos tarpdury, švelniu žvilgsniu palydėdama Vladislovą stačią ratuose išvažiuojantį į laukus – be botago klauso arkliai šeimininko. Vis dažniau kryžiuojasi jų takai, abiem vienu metu prireikia į daržinę, klėtį, o susitikę vis ilgiau kalbasi.

Baigiantis antriems tarnystės metams tapo aišku, kad tylėjimu atsitverti neužteks, reikės atsakyti tiesiai – Romutka, visai nenorėdama, nugirdo, kad Vladislovas su Zita myli vienas kitą, planuoja tuoktis ir tretiems metams nebelikti.

Pirmas Romutkos jausmas buvo pyktis – kaip drįso! Paskui suprato, kad pykčiu nieko nelaimės, čia reikia eiti gudrumu. Bene pirmą kartą pati nuėjo pas tėvą klausti patarimo ir prašyti pagalbos – atvertė visas kortas. Sutarė, kad tėvas kalbins Vladislovą, gundys žeme, mišku, ir nemenką sumą pinigų paminės, o Romutka pasikalbės su Zita, pagraudens, kad nuo jos priklauso Vladislovo laimė, nejau ji nori, kad ir jis visą amžių vargą vargtų svetimuose dvaruose, kai čia tokia gera proga tapti pačiam sau ponu, atėjus užkuriom į ūkį.

Neskubino tėvas Vladislovo su atsakymu, tik nutaikęs progą vis dar pašnekindavo, lyg ir vien gero norėdamas, patardavo, kol pastebėjo, kad šis jau abejoja, tik tas lėtas būdas ir kasdien pro akis šmėžuojantis liūdnas Zitos veidelis neleido galutinai apsispręsti.

Ir Romutka nesnaudė, sugėdino Zitą, kad ši meluojanti, sakydama jog myli, jei iš tiesų mylėtų, netrukdytų Vladislovo laimei. Suabejojo ir Zita, tik bepaklausė, kaip galėtų išeiti, tarnystės metų nebaigusi? Romutka pažadėjo atiduoti visų metų uždarbį ir žodis jau tarsi buvo duotas, neliko kelio atgal. Po kelių dienų pats Vladislovas pakinkė arklius, sukrovė Zitos uždarbį, bet važnyčioti, arklius parvaryti pasiuntė pusbernį. Taip ir išsiskyrė kaip svetimi, dorai nė neatsisveikinę, gero žodžio kits kitam nepasakę, nes iš kiekvieno pašalio jautė smalsius žvilgsnius.

Kitą šventadienį Vladislovas ir Romutka nuėjo į kleboniją ir padavė užsakus. Tėvas, o ir visa šeima, lengviau atsikvėpė. Kaip jautėsi Zita, niekas nepaklausė, nes ji jau buvo toli ir ne toj bažnyčioj meldėsi, o Vladislovas, ir čia pat būdamas, per savo uždarą būdą nei kam guodėsi, nei kam gyrėsi.

Gyvenimas kaime teka nustatyta vaga, kur kiekvienas žino kuomet metas arti, kuomet bulves kasti, o kuomet į atlaidus važiuoti. Romutka nušvito, dirbo nuo tamsos iki tamsos, ne tik savo, šeimininkės, valdose puikiai tvarkėsi, bet ir sodybą puošė, vis kažką sėjo, sodino, pasirūpino, kad joks nereikalingas daiktas pašaliais nesimėtytų ir sužydo, suvešėjo gėlynai, krūmai, tada ir tas pušeles nuo kelio užsodino, kad nereikalinga akis nežiūrinėtų, dulkės negultų.

Žinojo savo darbus ir Vladislovas, juk tiek buvo svajojęs būti ūkininku – ir laukai gražiai derėjo, ir viskas laiku buvo nuimama, o per žiemą susiruošė medienos ir kol kas tik pakeitė jau stipriai apipuvusius namo sienų apatinius vainikus, perdengė stogą. Daug meistrystės darbų pats mokėjo, prireikus kaimynus į talką kvietė, o niekam nesigirdamas planavo, svarstė, kiek medžiagos reikia paruošti, ir kada geriausia imtis naują trobą statyti, didesnę daržinę, kad galėtų sukrauti derlių po stogu ir taip nesiskubinti su kūle.

Iš šalies žiūrint lyg ir viskas buvo gerai, bent neblogiau, kaip kitose sodybose, bet nebuvo linksmumo namuose, kai kuris vienas ar ir abu šeimininkai kur netoliese būdavo, nutildavo samdinių daina, o juoktis tarsi niekas nė mokėti nebemokėjo. Ne, nesibarė šeimininkai savo tarpe ir piktesnio žodžio nepasakydavo šeimynai, bet geriau jau būtų baręsi, nes ta tyla slėgė visus ir šeimyna pas juos ilgai neužsibūdavo.

Praėjo keleri metai, o Romutka tebevaikščiojo liekna kaip nendrė, laukiamų vaikų vis nebuvo. Tarsi kas graužė namus iš vidaus, nepadėjo nė daktarai, nė bobžolės, nė užklydusios čigonės nieko gero nežadėjo, kol vieną dieną Romutka nebeatsikėlė – įsiskaudėjo, sutino sąnariai. Vėl daktarai, vėl bobžolės, bet kai atsikėlė iš lovos, nebe tokia, visai nebe tokia paliko Romutka, slankiojo kaip vaiduoklis po namus, ko neimdavosi, krito darbai iš rankų. Žinia, bėdos po vieną nevaikšto, lietūs derlių supūdė, į Lietuvą rusai atėjo, dabar jau tikrai paėjo kalbos apie kolūkius. Nors niekas tom kalbom tada rimtai netikėjo, bet dirbo visi tarsi atbulais nagais. Kolūkių sutverti nespėjo ir žemių atimti taip pat, nes užgriuvo karas.

Nelengvi buvo ūkininkams ir karo metai, nepalengvėjo ir jam pasibaigus, samdinių nebeleido samdyti, apšaukdavo buožėmis ir veždavo į Sibirą.

Plėšėsi su darbais Vladislovas vienas, nes Romutka jau su lazdele ne ką benuveikdavo, sąnariai išsikraipė, naktim miegoti nedavė. O dirti reikėjo, nes žemės daug, pyliavos didelės, pagal hektarų skaičių. Jei jų neatpils, kas tada? Gali atimti ūkį, iš namų išvaryti. Kentėjo abu kol galėjo, kol rudens darganos vėl paaštrino ligą ir abu suprato, kad jei kada ir bepagerės, darbininkė Romutka jau nebus. Pati Romutka vieną nemigos naktį užsiminė Vladislovui, ar nereiktų pasiteirauti, gal Zita tebegyvena netekėjusi, gal sutiktų sugrįžti – sakytų visiems, kad giminaitė, ne samdinė, gal ir išvengtų Sibiro. Kiek Romutkai kainavo tas pasiryžimas parsikviesti Zitą, težino tik vėlyvo rudens skausmų naktys, kai netyčia sukrutėjus lovoj, tenorėdavosi rėkti, o ne keltis ir eiti ugnį kurti, kiaules šerti, o ką besakyti apie karvių melžimą, nors ir mažiau gyvulių belaikė. Baisios tos naktys turėjo būti, jei Romutka, pasipūtėlė Romutka, laksčiusi žirgu laukais ir kvatojusi, jei nemokytas kaimo vaikinas atvažiuodavo su piršliu, užmiršusi savo išdidumą, pavydą, susitaikė su tokia mintimi ir dabar beturėjo rūpestį, kad nuvažiavęs Vladislovas rastų Zitą tebesančią pas motiną, kad jam pasisektų ją prisikalbinti. Kad tik Zita sutiktų! Kad sutiktų! Įmanytų, rodos, pati atsiklauptų prašyti.

Sėdėjo Romutka prie lango, laukdama Vladislovo sugrįžtant, ir staiga apsiašarojo, pamačiusi keleliu per tą buvusį pušynėlį, tuomet jau užaugusį į visą pušyną, įsukant ratus su vieno žmogaus stovyla. Kas bepasakytų dabar, džiaugsmo ar nusivylimo buvo tos ašaros, kai protas kalbėjo viena, o širdis kita.

Kaip bus, taip, ramino save Romutka, bet visa degė nekantrumu išgirsti pasakojimą. Vladislovas, atrodė tyčia, neskubėdamas iškinkė arklį, girdė, kažko ilgai truko tvarte, susirinko iš vežimo pirkinius – pravažiuodamas buvo užsukęs į parduotuvę – dar ilgai brazdėjo priemenėj. Paskui neskubėdamas, nė žodžio netardamas valgė pravėsusius barščius ir tik kai atstūmė tuščią dubenėlį išdaužė tą vieną, taip lauktą, žodį:

– Sutariau!

Nors ir labai stengėsi Vladislovas, kad tas žodis nuskambėtų įprastinai, jam nepavyko, veidas nušvito džiugia šypsena, todėl, nenorėdamas daugiau išsiduoti, koks laimingas yra, kad pasimatė su Zita, kad vėl gyvens po vienu stogu, pasakė esąs pavargęs ir nuėjo gulti – viską papasakosiąs rytoj. Norėjo dar, kol gali, pabūti vienas, susigaudyti savo mintyse – tai kaip dabar bus, kaip jie visi trys gyvens?

Romutka liko prie lango, vos ne iki paryčių – koks skirtumas kur, juk vis tiek neužmigs ir dėl skausmo, ir dėl krūtinėj besipjaunančių šimto juodų katinų. Dabar, kai jau žinojo, kad taip svajotas sutikimas gautas, džiaugsmą tarsi vėjai nupūtė, net dantim sugriežė, atsiminusi, kad Zita vos nenuviliojo jos jaunikio, o kas bus dabar, kai ji paseno, suruko, sulinko, išsikraipė – juk ne akla, pasižiūri į veidrodį? O jiedu dar gana jauni, sveiki, gali paėjėti už kurios kertės, kur jos, teisėtos žmonos prieš Dievą ir prieš žmones žvilgsnis nebesiekia, ir jų valia.

Ne, tvirtai apsisprendė, ne, nesutiks, gal dar nevėlu, tegu rytoj Vladislovas nusiunčia žinią, kad persigalvojo, kad Zita nevažiuotų.

Vėl stoja akyse judviejų su Vladislovu dabartinio gyvenimo vaizdai ir toliau bus tik blogiau. Juk neištvers Vladislovas, koks vyras ištvertų vienas tokią naštą nešti? Ir vėl apsisprendžia Romutka antraip – tylės, kentės, tik kad anuodu pasisaugotų, negautų ji pamatyti. Juk kiek laiko išsislapstė prieš vestuves, niekas nė nenumanė apie jų meilę. O gal nieko blogo ir nebuvo, juk Zita tokia dievobaiminga mergaitė, tokia atlapadūšė, jei kas būtų, nieko nesugebėtų paslėpti.

Kai Vladislovas papasakojo, kaip ne iš karto Zita ir tesuprato, ko iš jos norima, kaip paskui ilgai dvejojo kaip tai atrodys, ar tai ne nuodėmė ir ką žmonės sakys, net buvo benorinti nueiti pas kunigą pasišnekėti, Romutkai ramiau pasidarė.

Vladislovas benušnekėjęs, kad juk jie nesiruošia vienoj lovoj miegoti, gyvens kaip brolis su seseria, o pats galvojo, kad kai jau bus drauge, tai visaip gali būti, tik, aišku, Zitai to nesakė.

Zitos motinai patiko ta mintis, sutarė, kad sakysis esą pusbroliai, mažiau apkalbų bus. O, pagaliau, kieno koks reikalas, nereikia kožnam sutiktam aiškinti. Jau atsisveikinant Zitos motina neiškentė neprasitarusi slaptos minties – o ką gali žinoti, gal ne ilgam taip, juk Romutka senesnė, o dar tokia liga, gali ilgai nebegyventi. Tada ir susituoktų.

– Bijok Dievo! – beaiktelėjo Zita.

Štai to Vladislovas Romutkai, aišku, nepasakė, bet pačiam mintis į širdį įkrito.

Atėjus į namus jaunai šeimininkei nešeimininkei, tarsi atjaunėjo ir senoji sodyba – dabar jau Zita nugrėbstė takus, išvalė trobą ir langai pašviesėjo, tarsi atsimerkė. Kol dar galėjo, Romutka bent apie save susitvarkydavo, bet atėjo laikas, kai nebekėlė ir Zitai teko dar ir ligonę apgerbti. Nesiguodė, nedejavo, tik kas sekmadienį nuėjusi į bažnyčią prašė Dievo ne nuodėmių atleidimo, tik kantrybės.

Drauge su visu kaimu teko visokių dienų išgyventi. Ypač skaudžiai žeidė kolūkių kūrimas, kai teko arklius, galvijus į bendrus tvartus suvesti, priprasti, kad tavo žemė nebe tavo.

Pasišaipė kaimynas iš Vladislovo:

– Na, kur dabar tavo dvaras, miškas?

Nepiktai pasišaipė ir niekas nesijuokė, greičiau nugailėjo.

Romutka žiūrėjo į pasaulį vis pro tą patį langą ir iš to mažo dangaus lopinėlio, pušyno kampo ir saldinės obels prie šulinio geriau už meteorologus nuspėdavo orus, ji ir tą audrą, kuri išvertė obelį, iš anksto nuspėjo. Turėdama daug laisvo laiko, skaitė laikraščius, gyvai domėjosi viskuo, kas vyko kaime, o Zitos brolio mergaitė Onutė, buvusi mano klasės draugė, atnešdavo knygų, kai bibliotekoj bemaž visas perskaitė, kartojo antrą, o tai ir trečią kartą. Mokėjo Romutka įdomiai pasakoti, tai nusistovėjo įprotis kaimynams rinktis, ji pasakodavo, pasakodavo, ką knygose, laikraščiuose išskaitė, nesigirdavo, bet daug kas būdavo jos pačios sukurta, tik užrašyti negalėjo, tai saugojo atminty.

Didelei savo gėdai turiu prisipažinti, kad kai išvažiavom su mama gyventi į miestą, netrukus Romutką pamiršau – kiti reikalai, kiti žmonės. Man ją kartą kitą metuose beprimindavo Onutė, šventiniam atviruke kaskart parašydama vis tokį pat sveikinimą ir sakinį kitą kaimo naujienų, kelis žodžius apie Romutkos, Zitos, Vladislovo gyvenimus, bet ilgainiui tie laiškai retėjo ir jų neliko. Neparašė ji man, kaip po kelerių tokio gyvenimo metų Romutka susipratusi, koks pragariškas turi būti toks dviejų mylinčių žmonių gyvenimas ir maldaute maldavusi, kad vežtų ją į prieglaudą, susituoktų civiline santuoka ir gyventų laimingi. Ilgai mąstęs, Vladislovas teatsakė:

– Vėlu.

Zita nulenkė galvelę:

– Ką Dievas surišo...

Praėjo daug metų, kol sykį mane pasivijo per kelis pakeistus adresus Onutės laiškas, kuriame ji smulkiai aprašė, kad pagaliau Romutka numirė, sulaukusi bemaž devyniasdešimties metų. Vladislovui atgedėjus, kaip priklauso, po žmonos mirties metus, Zita ir Vladislovas pagaliau susituokė. Gražios buvusios vestuvės, Zitos suknelė balta, kaip žilos abiejų jaunųjų galvelės. Niekam neatrodė juokinga, o ne vienas ir ašarą nubraukė.

Daugiau laiškų nebepasivijo manęs, tik aš štai, atsitiktinumo atvesta, sėdžiu ant paminklo kraštelio po liepa senuosiuose kapuose ir skaičiuoju – kiek gi metų bepagyveno laiminga pora meilėj ir sutarime?

Ir čia jie visi trys, po liepa senuose kapuose. Paminklas toks gražus savo kaimišku paprastumu, toks nepretenzingas.

Romana ...

Zita...

Vladislovas...

Romutka. Mergaitė, aistringai mylėjusi gyvenimą, kaip suprato.

Mirtis

Šią naktį greta stovėjo mirtis, dar niekada nebuvusi tokia tikra, neperkalbama, nuduodanti, kad negirdi mano argumentų, visa savo povyza demonstruojanti – užteks, gana tų geluonies užkalbinėjimų. Jeigu nebūtų ji tokia rami, sakyčiau – aikštingas vaikas. Geriau įvardinsiu ją abejinga, jai viskas nusibodę, įkyrėję – šiąnakt ji pasiryžusi sužaisti va bank ir pagaliau užversti mano bylą. Bet ir dabar ji neskuba, matyt pažįsta mano būdą ir nesitiki, kad imsiu tuoj blaškytis apimta panikos, greičiau dar ir dar (kelintą jau kartą!) mėginsiu ramiu, dalykiniu tonu įtikinti ją, kad man reikia, labai reikia tų bent kelių valandų, dienų, metų. Ji kantri, moka išlaukti. O kur gi jai skubėti? Jos būtis nėra lenktynės su gyvybe – greičiau žaidimas, kartais linksmas, žaismingas, kartais užgaulus, kaip dviejų susipykusių kaimynių barnis per tvorą, o kartais rimtas, griežtas, tiksliai prisilaikant instrukcijų. Juk būna, kad pabosta ir žaidimas, ypač jei jo baigtis žinoma ar bent numanoma iš anksto. Mirtis jaučiasi esanti padėties šeimininkė, bet kuriuo atveju, nes žino, kad visa, kas gimė, turės mirti; ji iš arenos išeis paskutinė. Kur išeis? Mirtis į mirtį, nebūtį? Tai ji taip pat gyva, būties dalis? Mirtis yra visa ko pabaiga, drauge ir savęs pačios, bet ir kažko naujo pradžia.

Mirtis ne sykį lyginta su gyvate – ji puola, kerta lemtingą kirtį tik tada, jei auka krusteli. Kažkaip pajaučia, kad tai baimės – o gal nevilties? – krustelėjimas.

Iki šiol man užtekdavo valios, stiprybės išlikti ramiai, todėl ir nepažinau baimės jausmo, visada žinodavau, kad situaciją valdau. Šią naktį suabejojau, ar tą jausmą tikrai nulemdavo mano valia? O gal tai ji, mirtis – gyvatė, maloningai leisdavo man taip galvoti, nes gal ji tą kartą būdavo pavargusi, jai būdavo gana, ji būdavo soti?

Dabar įvyko esminis pasikeitimas – mirtis atsistojo šalia kaip dominuojantis veiksnys. Nebe aš vadovauju paradui. Gyvatė pajuto mano baimės dvelktelėjimą, pakėlė kirčiui galvą, bet, neskuba, kaip paprastai, nes žino, kad viskas taip bus, kaip priklauso, skubėti nėra ko – ji jaučia mano bejėgystę, šį kartą tikrai krustelsiu, tada sužais nevaldomas baimės instinktas ir ji žinos – atėjo metas. Jos patirty tai buvę jau daugybę, begalybę kartų.

Man tebuvę tik kelis kartus, ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamai, ir visus juos aš ištverdavau, išlikdavau rami, pabosdavo gyvatei laukti, ir ji nušliauždavo savais keliais, bet atsigrįžusi sušnypšdavo – neturėk iliuzijų aš nepamiršiu. Dabar kitaip, aš jau nebeturiu jėgų, tiktai tą paskutinį, menką valios trupinėlį. Jau nebesu tikra, kad šį kartą neduosiu ženklo – kirsti.

Dar prieš akimirką maniausi sprendžianti pati – ar savieigai viską palikti ir gauti netikėtą kirtį, kai krustelsiu nebevaldydama instinktų, ar rinktis išeitį garbingą – štai, dabar! Štai, šią akimirką, aš liaujuosi kovojusi ir tu, mirtie – gyvate, netenki malonumo išeiti nugalėtoja, laimėtoja, diktuojanti sąlygas („...nežinosi nei dienos, nei valandos...“) Tu gauni tik bejėgį, nebepaklūstantį net mano valiai kūną, kaip skudurą, nežinantį jausmų, kovos azarto, netgi baimės; instinktai nėra aš.

Rinktis turiu nedelsdama, nes mano laikas baigiasi.

O gal? Gal pamėginti dar kartą pažaisti, apgauti ne vien tave, bet ir save? Juk būna kartais, kad žmogus nė pats nežino savo galių ribų? Gal pamėginti išeiti į nebūties klastotę – gilų miegą, neatsiliepti į tavo šalto, stangraus, stipraus šliužo kūno prisilietimą prie mano stingstančių pėdų, sukaupus paskutinius valios likučius neleisti krustelti iš baimės nė menkiausiam raumenėliui, kai net pro užmerktus, jau, rodos, amžiams, akių vokus pamatysiu ryžtingą (jau!), fatališką ir aštrų tavo žvilgsnį, bet tu, jau nebesitikėjusi tokios stiprybės, įsiutusi sušnypši dar, ir dar kartą ir vėl nušliausi... Gyvatė kerta tik į baimės judesį.

– Sugrįšiu!

Abi tai žinom, bet kaip svaigina dar viena kova! Ne vardan pergalės, vardan pačios kovos, nuduodant, kad jos baigtis iš anksto mums nežinoma.

Mirtie – gyvate, kas tu esi? Sakaisi esanti viršesnė už mane, nes garantuota tavo pergalė, sakaisi esanti garbinga, nes laikaisi taisyklių? Kur ta tavo galybė, jei žudai tiktai bejėgį, jau negalios ir baimės įveiktą, jau nusileidusį į valiai nepaklūstantį instinktų lygį žmogų ar dar blogiau, jei ateini kaip paklusni tarnaitė, kada žmogus ryžtingu, sąmoningu apsisprendimu pasikviečia tave?

Ar tikros buvo šitos mintys, ar susapnavau? Kai nubudau, jau švito. Tavęs, mirtie, šalia nebuvo. Turėčiau įsiminti šitą datą? Kalendorius kamputyje ekrano man atkakliai diktuoja skaičių eilę, nors man tie skaičiai ničnieko nereiškia, bet būsiu atsargi, nes tu gali dar būti netoliese, tai vietoj datos parašysiu – kai nudegė kaimyno jauja. Neįsižeisk, mirtie, pajuokavau. O jei rimtai – tada, kai gimė kūdikis.

Jo vardo neminėsiu. Gana, kad manąjį, mirtie, žinai.

Sykį gyvenime

Mažõs manęs daugelis klausdavo kuo užaugusi būsiu.

– Poetė!

Atsakydavau linksmai, užtikrintai, tarsi tai būtų savaime suprantama, kitaip nė negalėtų būti. Suaugę kvatodavo. Mano metų mergaitės pasijusdavo nejaukiai, joms būdavo gėda už mane. Ir sugalvok tokią nesąmonę – poetė! Berniukai, vaikinai atlaidžiai šypteldavo ir nukreipdavo akis – na, tegu paikioja mergiščia, juk vaikas dar, ką ji supranta apie poeziją? Iš viso, jau tos moterys...

Poetė? Juk tai kažkur toli, negali būti čia. Čia poetų nėra. Nė vieno poeto ar poetės aplinkui. Neįtikima, kad iš tos štai menkystėlės, basos, murzinos, išaugtine, išblukusia suknute, rudom kaip kaštonai akim imtų ir išaugtų poetė. Poetės – tai švaručiukės, šviesiaplaukės garbanės žydrom akim, rožinėm, pūstom suknytėm sėdinčios prie atviro lango, už kurio žydi alyvos, jų kvapas ir nematomos devynbalsės giesmė pripildo sielą poezija, mergaitei tereikia užrašyti.

Merginos apkabindavo, glamonėdavo mane, šiaušdavo ir taip susivėlusius plaukelius. Jų veidai pasidarydavo mįslingi, jos tarsi nutoldavo, užsisvajodavo, suprasdavau – apie meilę. Kažkas turėjo įvykti. Ir įvyko – pavasariui baigiantis gražioji, geroji, linksmoji Reginutė, tylią, jaukią pavakarę atvėrė draugėms paslaptį – ji jau nuotaka ir parodė dailų auksinį sužadėtuvių žiedelį. Nuotaka!

Kai prietemy parbėgau iš savo trasų, verandoj, prie kurios svaiginamai kvepėdami tuomet jau buvo sužydę jazminai, tarsi kregždės pašelmeny kliaugė, čiauškėjo būrelis mergaičių.

Greitai perpratau, kas įvykę. Užmatė mane:

– Dalyte, Dalyte, kuo būsi užaugusi? – iš anksto kvatojo, laukdamos pramogos.

– Poete...

Ši kartą mano balsas buvo liūdnas, susirūpinęs. Pritilo visos.

– Dalyte, parašyk meilės eilėraštį, aš jį paskaitysiu savajam – paprašė Reginutė.

Nuleidau galvelę ir nuėjau – poetė, iš kurios juokiasi, negali rašyti meilės eilėraščių, o tą vieną vienintelį, skirtą savajam, atėjus metui kiekviena moteris privalo sukurti pati. Bent kartą, bent vieną vienintėlį kartą – kai myli – kiekvienas žmogus tampa poetu.

Krikštynos

Žmonės, atsiliepkit, ateikit, jūs man reikalingi. Aūūūūū….

Tyla. O diena netruks praeiti ir vis mažesnė bus tikimybė, kad kas nors ateis. Mano „Priebučio svetainėj“ gausiai sužydo gėlės ir, keista, jos visai neapdaužytos vėjų, lietaus po audringos praėjusios nakties. Grožiuosi jomis ir visomis telepatijos galiomis šaukiu: „Aūūūūū, žmonės!!! Nepraeikit pro šalį, jūs man reikalingi.

Šis rytas vos prašvitęs jau buvo ne toks, kaip visi rytmečiai – iš karto tai pajutau išėjusi ant priebučio. Žinojau, manęs niekas nemato, šiais laikais kaimas ilgai miega, todėl nusirąžiau smagiai, jausdama kiekvieną savo seno, net neįtikima – dar ir dar kartą nubundančio kūno ląstelę, kad net prasišvietė plikas tarpas tarp pižamos kelnių ir marškinėlių, o išdykėlis vėjas nuliejo jį dulksnos gūsiu. Susijuokiau tarsi pakutenta. Kokia palaima – gyvenu...

Deja, netiesa, kad niekas nematė – gatvele pro mano namus ėjo berniūkštis su raudona striukele ir lietsargiu, netikėtai išniręs iš už gyvatvorės užsižiopsojo į mane ir griuvo, tiesiai į pelkę, šiaip taip atsikėlė, už klešnių nutvėręs papurtė kelnes, išpylė vandenį iš lietsargio ir nubėgo. Dar grįžtelėjo į mane, toks piktas. Ne aš, juk tu pats kaltas, vaikeli – nederėjo tau tokiu ankstyvu metu čia būti ir žiopsoti į seną pusplikę besirąžančią moteriškę. Tai mano laikas.

Šalta. Senam žmogui dažnai šalta, bet šį rytą neišsigalvoju, termometras prie durų tikrai rodo tik penkis laipsnius šilumos. O dar tas vėjas.

Šypsodamasi įėjau vidun, ilgai ir nuobodžiau rengiausi, gėriau vaistus, ryto kavą su sumuštiniu. Staiga atsiminiau – šiandien turiu parsinešti pieno iš kaimynės, o jau čia pat laikas, kai jiedu su sūnum grįžta iš ganyklos. Paspartinu žingsnį, kliuvinėju už slenksčių, vos nenumečiau kompiuterio, netyčia timptelėjusi už kabelio. Bet nenumečiau!

Dar turiu keletą minučių. Pasitikrinu korespondenciją, aptinku, kad buvo vienas kitas keistuolis, vietoj to, kad miegotų, skaitinėjęs mano kūrybą. Įdomu, ką atrado, ar suprato mano mintis? Kažkoks keistas tas žaidimas į vienerius vartus, kai tarsi įmeti akmenėlį į šulinį, išgirsti pliaukštelėjimą gelmėje ir tyla, niekada negrįš atsakymas.

Svarstau ar tai ne beviltiška senatvė, kad praeitą kartą eidama pieno pamiršau nusinešti pinigų ir visai per tas praėjusias kelias dienas dėl to nesigraužiau. Kodėl turėčiau, jei neatsiminiau? Užtai dabar, pačiu laiku, atsiminiau!!! Pasiėmiau ne monetas iš tam skirtos stiklinaitės, o piniginę – gal kaimynė turi suliejusi sūrį, nusipirksiu.

Su vaikštyne atsargiai nusikrausčiau laiptais. Įdomiai turėjau atrodyti su sportinėm žaliom kelnėm, a.a. draugės mamos numegztom storom, raudonom vilnonėm kojinėm, kaliošais, apsirišusi galvą didžiule skara. Keleliu pro kapus nuėjau iki kaimynės sodybos – dar negrįžę. Gerai, palauksiu. Vaikštynę atrėmiau į obelį, atsisėdau, dairausi. Įdomu dairytis niekieno netrukdomai svetimam kieme. Viskas subujoję, sužaliavę, sulapoję – salotos, svogūnai daržiukyje, nužydėjusios obelys, lazdyno krūmas, matyt savaiminukas, įsišaknijęs apie kriaušės kamieną. Tujos gražios. Įsižiūriu į prie tvarto galo aptvertą vištininką, bet paukščiai dar nepaleisti, karkia. O gyvena jie, kaip manot, kur? Džipo kėbule! Tai laikai atėjo! Mokykis, moteriške, bent senatvėj, fotografuoti, juk tai tiek daug pasakantis istorinis kadras.

Prie aptrunijusios, seniai spalvą pametusios karaputkės, kur kažkada sutilpdavo visas pieno ūkis, ant prieslenksčio lentos surikiuoti keli trijų litrų stiklainiai, sudėlioti į skirtingas terbas; ne aš viena esu katė, laukianti pieno.

Parvažiuoja. Įsižiūriu į kaimynę, mažutę, smulkutę, amžinai, net iš pat ryto pavargusią. Jei ne sūnus, niekaip tų pieno bidonų nesukilnotų į priekabą. Bet šį rytą mano dėmesį prikausto kažkas kita – didelio nuovargio ir didelio džiaugsmo derinys. Juokas tiesiog trykšta, ji nė akimirkos neiškenčia nekalbėjus, netarškėjus. Ir man pasidaro linksma, tas jos juokas kažkoks nesuvaldomai užkrečiantis.

Klausia, kaip manau, kas šiandien, birželis ar lapkritis? Abi nutariam – lapkritis, bet vis tiek juokiamės, krikštijamos stambiais lašais, vėjo purtomais nuo obelų šakų. Nenori imti pinigų, užprotestuoja mano prisipažinimą, kad anąsyk pamiršau atsiskaityti. Pasiginčijam, vis taip pat pro juoką šiaip taip atsiskaitom ir staiga kaimynė nebeištveria, griebia jautį už ragų – pasako didžiąją šios nakties naujieną:

– Krikštynos mūsų namuose! Gimė anūkėlė!

Vos neapsiverkiu. Tokia jau aš – kiek kartų per gyvenimą priėmiau kūdikį, visada nesulaikomai verkdavau drauge su juo. Tik dabar pagalvoju, kad gi savus pagimdžiusi neverkdavau. Tikrai – neverkdavau. Kodėl?

Kaimynė jau aptarinėja, kokį vardą reikėtų siūlyti tėvams. Jau bemaž įsitikinusi, kad Antanina, nes juk šiandien atlaidai, antaninės. Aš diplomatiškai nutyliu, nei giriu, nei peikiu. Kad ir krykštaujanti iš džiaugsmo laiminga močiutė tai pastebi, prityla, įsižiūri į mane ir aš turiu paminėti mudviejų abiejų pažįstamą Antaniną.

– Ne, ne, neduosim to vardo, nereikia! Vaje, kaip gerai, kad priminei!

Ne, ne, mes nenuliūstam, mes tik nutylam, susimąstom ar vardas turi įtakos būsimam vaiko būdui, lemčiai. Manau, kad ir kaimynė netikėtai atsimena du savo jaunus išėjusius brolius – jos žvilgsnis nukrypsta į kapus – čia pat, už kelelio. Net nusipurto – nereikia pasiduoti liūdesiui, šiandien namuose džiaugsmas! Apsisprendžia – tada patarsiu duoti vardą Akvilė, derės prie šeimoj jau esančių Kamilės ir Živilės, vėl klausiamai pažiūri į mane – ar gražus? Aš pritariamai linksiu galva – man iš tiesų patinka Akvilė. Lyg sulaukusi netikėto brangaus svečio, lyg jau tikrai būtų krikštynos, laiminga močiutė staiga susivokia, kad gali pavaišinti mane nekasdieninėm vaišėm – pirmosiom braškėm, kurių parsivežė iš braškyno laukuose. Atsisakyti tiesiog neįmanoma, užgaučiau.

Einu namo šypsodamasi ir galvoju, jog visada žinosiu, kad tais metais, kai buvo toks neįprastai šaltas, pavėlavęs pavasaris, kad antaninės priminė rudenį ir tik tada nunoko pačios pirmos braškės, gimusi mergaitė Akvilė bus savotiškai ir mano krikštaduktė, nes aš pirmoji pabuvojau jos krikštynose.

Tik nusiavus kaliošus, bet nė nenusigobus skaros, ėmiau rinkti produktus, rikiuoti ant stalo ir ramiai, neskubėdama maišyti šokoladinį pyragą. Pavyko puikiai!

Tik tada susimąsčiau – o ką man su juo daryti? Man valgyti negalima, cukraligė. Na, gal tik plonutę riekutę, tokia proga gal dvi. O jei taip per dieną niekas neateis – linksmas, sveikas, be jokių ten cukraligių, mylintis gyvenimą? Nejau rytoj reiks neštis į pakelę taburetę, užtiesti ją lininiu rankšluosčiu, pasidėti ant jos pyragą ir vaišinti kiekvieną praeinantį? Gal ir tas berniūkštis su raudona striukele sugrįš?

Žmonės, aūūūū... Mūsų kaime krikštynos!

Ar beateis

 

Keista naktis. Ne todėl, kad susipynė viskas į vieną. O gal visai nekeista, yra taip, kaip turi būti?

Ruduo, piktas vėjas, nudraskęs paskutinius lapus ir ilgai blaškęs juos gatvėmis, gelstančiais vejelių lopinėliais tarp miesto mūrų, kol kiekvienas lapas atrado sau duobelę, kauburėlį prisiglausti ar pakrūmę – užkliūti ir nurimti. Mūsų namo kieme jų didžioji dalis jau subgrėbta, sukišti į maišus, šie atremti į berželius laukia, kol bus išvežti – kažkur, iš kur negrįžtama, ir gal jiems atrodys, kad ta vasara mūsų kieme, kur krykštaudavo vaikai ar sunkiu, lėtu žingsneliu aš su vaikštyne praeidavau į parduotuvę, tebuvo sapnas. Daugiausia lapų vėjas sunešė į smėlio dėžę. Jie apklostė vaikų pėdsakus, paliktus kastuvėlius, grėbliukus, pasiruošę juos saugoti iki pavasario, bet manau, tai neišsipildys – kai nurims vėjas, į kiemą ateis linksmas, žvitrus mūsų senukas kiemsargis, išgrėbstys lapus iš visų užuoglaudų ir man praeinančiai nusišypsojęs pasakys – paskutiniai. Bet man nebus linksma.

Kai išeinu iš už namo kertės, geliančiai šaltas vėjo gūsis kiaurai perkošia dar ne žieminį mano drabužėlį ir aš kiek pajėgdama paskubinu žingsnį, grumbančiais pirštais surenku durų kodą ir drauge su vėjo gūsiu įsiveržiu į koridorių, bet neskubu užverti durų, mane sulaiko linksmas lapų šokis apie mano vaikštynę. Tai gudruoliai, rado kur pasislėpti nuo rudens.

Lapai tarp kitko. Ryt jau lapkričio pirma – mano kaime sakydavo – Visi Šventi. Feisbuke pilna nemūsiškų žmogeliukų, gerų, linksmų, išdykusių. Helovynas. Ne man. Man TV žinios – su pykčio, melo protrūkiais. Taip mūsuose nuo seno. Man Vėlinės.

Į feisbuką, ŽaliąŽolę įkėliau tekstus, seniai gyvenusius many, ir žinau, kad liksiu nesuprasta. Nesvarbu, turiu juos, kaip tuos sugrėbtus lapus, išvežti ten, iš kur negrįžtama. Noriu pamiršti – du kartus ta pati gėla teneskaudins.

Tikrai, beveik niekas neskaito, neatsiliepia, kol dienai baigiantis suprantu – nėra kam skaityti svetimo, kažkokio nesuprantamo išgyvenimo, kiekvienas su savuoju išėję, išvažiavę kažkur, nebodami šalčio, vėjo, aplankyti savuosius, kurie negali pareiti.

– Kalne, priartėk!

Jei kalnas neina pas Mahometą, tai Mahometas turi nueiti pas kalną.

Tik visai temstant pastebiu – kieme, gatvėj tik viena kita mašinytė.

Išgeriu paskutinę tabletę, palieku spingsinčią tik mažąją lempelę ties lova. Sudoku, pagelbėk, kaip visada pabūk su manim, kol ateis neramus, negelbstintis miegas su košmariškais sapnais, bet jau visai mingant suskamba durų skambutis – ramus, draugiškas. Nenusigąstu, tik nustembu – mieste nesusitaręs iš anksto niekas neateina, o dar tokį vakarą. Užgesinu lempelę ir svarstau, kas tai galėtų būti. Išdykauja vaikai? Ne, jie šiandien drauge su tėveliais, močiutėm, diedukais lanko kapus. Bomžas? Ne, šiokį vakarą ir jie užsiėmę kuo kitu, jų mintys nepiktos.

Įsileisti? Atverti duris ir paklausti, kaip visą gyvenimą klausiau:

– Kuo galiu padėti?

Esu dukterų prisaikdinta tokiais atvejais neatsiliepti, dabar esą daug piktų žmonių. Tik dabar? Anksčiau nebuvo? Jei nepaklausysiu ir kas nors nutiks, nebeleis man gyventi vienai, o to aš nenoriu. Bet juk niekada neatsitiko nieko blogo, nors niekada taip nebuvo, kad neatidaryčiau žmogui durų. Niekada neatėjo blogas žmogus?

Ilgai trunkanti tyla, skambutis nepasikartoja, taip belaukdama ir užsnūstu. Po kurio laiko prabudus man atrodo, kad girdėjau nueinančio žingsnius – pažįstamus. Graužiuosi, kodėl neįsileidau. Kas tai bebuvęs – nebūčiau viena.

Kai po poros valandų vėl pažadina tas pats, toks pat ramus, draugiškas, savas skambutis, kaip jauna, kaip sveika šoku iš lovos ir krentu čia pat ant kilimėlio. Įsisąmonink pagaliau, moteriške, savo fizinio galėjimo – negalėjimo ribas!

Skambutis nepasikartoja. Kai silpnumo priepuolis praeina, ryžtuosi keltis, atsargiai prieinu prie lango, praskleidžiu žaliuzes – pilnas kiemas, gatvių pašaliai pristatyti mašinyčių – miestas sugrįžo. Name tylu – pavargę, sužvarbę, prislėgti atsiminimų žmonės sumigo. Prieinu prie durų, įsiklausau. Tyla. Tas kažkas, šį vakarą du kartus ieškojęs manęs, norėjęs kažką pasakyti, tikriausiai išėjo, tik aš negirdėjau žingsnių. Ką būtų veikęs tiek ilgai už durų? Kažkas – iš praeities, nes atėjo nesusitaręs, taip kaip ateina atsiminimai.

Susigūžiau lovos kertelėj – tokia viena! Tarsi nebūtų buvę gyvenimo. Ir jau nebus. Bet štai tada kurčioj įmigusio namo tyloj vėl išgirstu ramius, draugiškus, savus žingsnius – nutolstančius. Ar besugrįš kada žmogus, kuriam šiąnakt pirmam, pirmą kartą gyvenime, neatvėriau durų.

Dienoraščiai

Ryžausi grįžti prie dienoraščių, nes jie liko vienintele nuoširdaus rašymo galimybe. Jei kas nors juos skaitys, negalės apkaltinti manęs per dideliu atvirumu, nes tai dienoraščiai. Jei kam tai nepriimtina, neskaitykit. Kai dar nemaniau, kad kada nors leisiu knygas, viskas, ką rašiau, buvo nuoširdu ir atvira, todėl ir knyga tokia – atvira, tikra. Dabar rašydama nejučia derinu viską prie galimo skaitytojo ir nelieka to betarpiškumo. Taigi, dienoraščiai liks viena tokia visiško atvirumo salelė.

Dienoraščiai turi būti su datom, o ne tada, kai kaimyno jauja degė, betgi tie datos skaičiukai nieko nereiškia, jei diena niekuo neypatinga, viena iš kasdienybės dienų.

Vakar dienos kronika. Diena, kai degė kaimyno jauja. Diena, kai vyras ir žmona, mano bendraamžiai kaimynai, skynė obuolius. Tokia diena, kokia ir turi būti, kai skinami obuoliai – saulėta, skambi, tik su protarpiais užslenkančiais baltais puriais debesiukais, su pažeme traukiančiu šaltu vėju, kiaurai smelkiančiu per baltinius ir megztinį. Diena, kai menkiausias garsas taip ir taikosi ištrūkti, smelkiasi į aplinkinius kiemus ir todėl stengiamasi dirbti tyliai, nenorint trikdyti to, kas vyksta gamtoje, neišsiduoti balsu kaimynams – kad pikta, jog nuo pernai metų nuosavas vyras pasidaręs toks nebevikrus, o jis tai supranta ir be žodžių, todėl gali negali lipa į obelį, nebodamas savo metų ir operuotos širdies neritmiško dunksėjimo.

Pabodo viduj laukti Linos – važiuosim į gretimą kaimo gyvenvietę pristati mano knygą, bet ji vėluoja, o mane taip patraukė į kiemą, į dieną, kada skinami obuoliai, kai saulėta, o dangus žydras žydras ir tik retkarčiais praplaukia koks baltas baltas debesiukas, visai dar vasariškas, bet vėjas smelkia kiaurai per baltinius ir megztinį, kai oras skambus, tarsi kažko lauktų, kažko, kas turi ataidėti.

Ir aš laukiu, atsirėmusi į saulytės įšildytas, sausas tvarto duris, nes vaikščioti ir su lazdele nelengva. Mane trikdo kaimynų žvilgsniai, taip ir jaučiu, kaip žmona piktinasi, ko aš čia stoviu, ko spoksau Žinau – ko. Aš nuėjusi į vaikystę, esu Šilalės kapuose, sėdžiu ant didžiojo paminklo, žiūriu į gausiai žydinčias nasturcijas, uodžiu medaus kvapą, bet bičių nesimato. Na taip, juk dar nebuvo šalnų. Bet vis tiek laikas tam, kas turi įvykti, visa esybe jaučiu – laikas ir užverčiu galvą, žiūriu į tą žydrą dangų, koks būna vien atvirutėse, į tuos tokius dar vasariškus debesėlius, jaučiu vėją. Įsiklausau – tuoj tuoj turi pasigirsti išskrendančių gervių klyksmas!

Ir jis pasigirsta. Ten, vaikystėj ir čia, mano kieme, kur stoviu įsiskaudėjusią nugarą atrėmusi į šiltas, sausas tvarto duris.

Kaimynai taip pat liaujasi dirbę, įsiklauso, paskui kaip ir aš užvertę galvas dangaus žydrynėj ieško pažįstamo trikampio. Užmiršo net pykti ant manęs.

Atvažiuoja Lina, bet už vairo ne ji, o vyras. Taip norėčiau tylos, bet mes visi niekaip negalim liautis kalbėję apie dabartinę mediciną ir aš tik prabėgom stebiu pakelių vaizdus – dar taip nedaug geltonos spalvos, nes gi dar nebuvo šalnų. Su ta tokia mane pačią gąsdinančia dirglia, nenatūraliai euforiška nuotaika privažiuojam gyvenvietę. Pasąmonėj suvokiu – kaimas tvarkingesnis negu būdavo kolūkių laikais bet kažkoks tuščias, negyvas. Keli vaikai, stovėję „ant zekso“, nubėga kažkam pasakyti: „Atvažiavo! Rašytoja jau atvažiavo!“ Atsiranda daugiau vaikų, stovi nuošalėly. Žiūriu į juos – vaikai visur vaikai. Bijau žiūrėti į suaugusius, juos laikas daug labiau palietė. Zita, buvusi mano vyriausios dukros klasiokė. Užspaudžia gerklę graudulys, juokauju, kad neišsiduočiau, bet iš paskutiniųjų kontroliuoju save, kad neleptelėčiau ko nereikia ir paskui nebūtų skaudu.

Pala, ar tai aš ta rašytoja? Kai taip pavadina ir mokyklos direktorė, paprašau nesikeikti. Pažiūri nustebusi, paskui supranta, nusišypso. Lina pavadina daktare, vėl paprašau nesikeikti. Piktinasi – visada liksit daktare. Klausiu, kodėl nesikreipia į melžėją, valytoją, buhalterę tikru vardu, juk visi darbai garbingi? Juokiamės.

Siūlo arbatos. Kukliai, bet nuoširdžiai, gražiai padengtas stalelis. Neįvertinusi valdiško, dar anų laikų baldo kokybės, sėduosi ir pražūvu fotelyje, juokiuos, kad nuraminčiau ne juokais nusigandusią Liną.

Saliukėj laukia būrelis pagyvenusių moteriškių ir vienintelis gana jaunas, bet kažkoks nejudrus, tarsi jam ką skaudėtų, vyras. Ne daugiau 20–ties žmonių, bet daugiau nebuvo galima ir tikėtis sueinant tokiam mažam kaime. Dar eilutė vaikų pirmoj eilėj – pasiklausė ar jiems galima. Žinoma, galima. Mano nuotaika giedrėja, nebesinervinu – tai dėl tų vaikų buvimo, o jų dar vis renkasi. Šiuolaikiniai kaimo vaikai – laisvai, bet mandagiai, su pagarba kalba su atvykusiais svetimais žmonėmis. Jie, tokie, man patinka. Berniukas viso renginio metu žaidžia su mažučiu bloknotėliu ir tai manęs taip pat neerzina. Baigiantis renginiui Lina pasiūlo nusipirkti knygų, kažkas garsiai pasitikslina kainą; nenustemba, kaina priimtina. Kai žmonės išsidalina, nusiperka knygas, kiti atsinešę iš namų, nusipirkę anksčiau, laukia autografų, berniukas kiekvienam paprašiusiam vaikui išplėšia po bloknoto lapelį ir vaikai taip pat sustoja apie stalą – autografų, ant tų lapelių. Mane ima graudulys. Vaikai stoja pramaišiui su suaugusiais, bet niekam tai nekliūva, niekas nesako, kad jie turėtų netrukdyti suaugusiemas, palaukti – savo kaimo savi vaikai. Pati mažiausia mergaitė paduoda man du lapelius. Ant vieno užrašau jos vardą, klausiu, kam antrasis. Ir jis esąs jai, norinti turėti du. Šypteliu, pati sau pagalvoju – gal būsima verslininkė? Berniukas iš vyresniųjų išsiima piniginę, lapelį su autografu pagarbiai įsideda į atskirą skyrelį. Būsimas vyras. Gal žemdirbys? Vienas iš nedaugelio, augančių dabartiniam Lietuvos kaime? O gal rašytojas, kuris nepaprašys nesikeikti tuo vardu pavadintas? Kas žino?

Vaikų vardai iš viso pasaulio, bet ir savi, lietuviški. Moterų – senoviški. Domicėlė – prieš mane geras, bet kažkoks graudulio šypsenos nušviestas veidas. Sako: „Aš buvau mokytoja...“ Tarsi nebaigia sakinio, matau, pati supranta, kad išoriniai niekuo nesiskiria nuo kitų kaimo moterų. Tik akys – toks gerumas. Dar priduria: „Visą gyvenimą dirbau čia...“ Ir jis, kaimo mokytojos gyvenimas, visas tame veide. Akimirkai sutrinka, tarsi susigėsta duoti man pinigą, padeda jį ant staliuko.

Ir dar smulkmena, ir vėl graudinanti – tuos pinigus moterys ne ima iš piniginių, jos juos, iš anksto apsisprendusios pirkti knygą, atsinešė rankose ir laikė viso renginio metu, jie sulamdyti, susukti į tūtelę... Pirštai darbų iškraipyti, gumbuoti – ne iš gero gyvenimo. Perka senos kaimo moterys savo buvusios gydytojos atsiminimų knygas, tikisi aptikti kažką apie save. Tai buvęs mūsų gyvenimas, visų, nesvarbu, jei ir neras paminėto savo vardo – viskas yra mūsų visų praeitis.

Rūta. Mano kaimynės Kartenoje sesuo. Kaip vaikas nudžiunga, kad atsimenu, pažįstu. Ji viena iš Bulgarijos kvartalo senbuvių, buvusio caro armijos savanorio, dukra. Moterys tai žino, o vaikai nustebę – gyva istorija šalia, ne kažkur toli, o čia pat, savam kaime; tokia paprasta, pilka moterėlė... Visos mes jau istorija. O vaikai? Tie laisvi, žvalūs pradžioklinokai, kur jie rašys savo istoriją? Jau rašo.?

Ir vienintelis vyras, pristatytas tik vardu – Rimantas, renginio metu tarp skaitovų, skaidrių demonstravimo ir mano kalbėjimo grojęs pianinu. Lina man patyliukais pasako, kad jis prieš dvi savaites dukart operuotas, todėl dar sunkiai vaikšto, bet į renginį atvažiavo, negalėjęs neatvažiuoti, pavesti savo kaimo. Neklausiu, kas jis savo kaime – muzikos mokytojas ar kultūros namų darbuotojas? Grojo laisvai, tarsi būtų vienas, savo malonumui. Toli toli iki meistriškumo, bet klausyti taip miela, taip primena, švelniai pakutena kažką iš pokario meno saviveiklos renginių. Kodėl jis, toks dar jaunas, jau, atrodo, užsilikęs, įsigyvenęs kaime, duksliu, apsilamdžiusiu kostiumėliu, tautiniu kaklaryšiu? Neišsipildęs talentas? Tarp mudviejų nusistovi simpatija – galėjimas suprasti. Kiekvienas žmogus randa savo vietą.

Paskui sekė padėkos – mums už renginį, atėjusiems – už tai, kad nepasididžiavo. Kuklios gėlytės. Kažkada, kai knyga dar tebekvepėjo spaustuvės dažais, silpnumo valandėlę rašiau:

tarsi prie kapo

kad kas bent vieną žiedą –

knygoj visa aš

Šiandien tikiu, kad ne prie kapo. Gyvenimui. Knygos.

Rimantas mudvi su Lina ir namo parvežė savo tikrai ne pirmos jaunystės mašinyte. Lina dar nuėjo į biblioteką – pabus iki darbo dienos pabaigos, nors namie laukia šį rytą iš ligoninės parsivežta sunkiai serganti mama. O ir pačiai Linai tiek terandasi.

Gana to graudulio!

Gal kas žinot, kur bent už pinigus, jei ne dovanai, dalinamas džiaugsmas, žydras, skaidrus, kaip šios dienos dangus su vienu kitu dar tokiu vasarišku debesėliu, dienos, kai soduose skinami obuoliai, o jei lukterėsi užvertęs galvą, išgirsi, tikrai išgirsi su niekuo nesupainiojamą išskrendančių gervių šneką?

O gal jis, džiaugsmas, visą laiką buvo greta – juk gyvenimas tęsiasi? Praėjo dar viena diena, tokia paprasta, tokia nepakartojama, nepamirštama. Nereikia datos.

Senatvė – tai buvimas

„...Daugybė valios troškimų ir galios aktų, daugybė egzistavimo, tampančio vis mažiau ir mažiau materialaus, lygmenų, laikų, kurie darosi vis amžinesni, ir tų emanacijų ir protų susiliejimų – kas tai yra...?“

Marguerite Yourcenar „Kaip tekantis vanduo“ 142psl.

Klaidžioju minčių labirintuose, mėgindama atrasti senatvės žodinį įvertinimą, nes tikiuosi, kad aiškumas palengvintų buvimą. Ir štai tas žodis, kurio ieškojau, atklydęs netikėtai iš pasąmonės. Ne mano sugalvotas – atrastas, tikslus, nereikalingas paaiškinimų.

Senatvė – tai (vis dar) buvimas.

Vaikystė – tai pasaulio atradimas. Stovėjimas šalia, stebint, vertinant, atsirenkant, mėginant, klystant ir suvokiant klaidą, pagaliau – atpažįstant, kai dar galimi visi variantai, bet jaučiama, kad reikia pasirinkti vieną. Sau. Pagal save. Gyvenimui. Tik miglotai suvokiant, kad toks, kokį pasirinksi, iš esmės nebegalės būti keičiamas, tik kartais leidžiama pažaisti, suvaidinti kitą rolę, įsijausti į kito vaidmenį, labiau patinkantį, bet niekad nepamirštant, kad ne savą. Tik pažaisti, neilgam, nes užtrukus per ilgai, gyvenimas susijaukia. Tobulų gyvenimo modelių nėra ir lengvų nėra, nors kartais žiūrint iš šalies atrodo, kad kito kelias tiesus, šviesus ir lengvas. Kad taip jį man – praeičiau pasišvilpaudama. Tai taip tik žiūrint iš šalies. Savam kely ir pūkas ne sykį virsta akmeniu, šviesa išdegina akis, o vienas neteisingas žingsnis nuveda į klystkelius. Vaikystės, ankstyvos jaunystės priedermė – neapsirikti, nepasukti ne tuo keliu, ne paskui tuos, nesusigundyti ne tų sirenų giesmėmis, ne tų žvaigždynų spindesiu. Neapsirikti. Nesuklysti. Atrasti savus namus, nors pilkus, paprastus, nors prišnerkštus. Savus. Ne kiekvienam pasiseka – pačiam pajausti, suvokti, sutikti išmintingą savąjį guru ir pelnyti galimybę laimei.

Brandos dešimtmečiai – tai pažinimas, tai gyvenimas. Tai išgyvenimas – savos lemties, aistrų, svajonių išsipildymo ir nusivylimo, ramybės ir audrų, palaimos, jei ištesėta pareiga ir graužatis, jei ne, drąsos ir baimės, klaidų ir sugrįžimų Odisėjo – pas savo Penelopę. Gyvenimas – tai visa, kas yra. Tai netiesa, kad jis mums duotas, veltui, be mūsų valios. Mes gaunam jį savu pasirinkimu, kiekvieną akimirką – sau, pagal save. Lengvų gyvenimų nebūna, nes rinkdamiesi klystam.

Ištverti gyvenimą. Sunkiausia – ištverti kasdienybę, akimirką, dabar. Teisingai pasirinkti – šiandieną, šią akimirką, dabar, kad nieko negalėtum kaltinti. Sakai, kad nuskriaudė lemtis? Žmogaus, suprantančio būtinybę ir įvertinančio visas galimybes, nuskriausti neįmanoma, nes jis pasirenka teisingai.

Žmogus, kurį mylėjau, išeidamas iš mano gyvenimo, po ilgų dvejonių pasakė:

– Tu nesidavei mylima.

Jis buvo teisus. Per aukšta buvo meilės kaina – atsisakyti savasties. Rinkausi nemeilę, nes negalima vadinti meile norą pavergti, sulaužyti kitą žmogų. Rinkausi ir nieko nekaltinau. Nepasirinksi nesamo. Niekas nekaltas dėl meilės nebuvimo.

Kiekvienu pasirinkimu kažko netenkam, bet ir gaunam. Iš tų gavimų ir praradimų susideda gyvenimas. Laimingas arba ne. Tai taip pat nulemiam patys. Iš šalies žiūrint kartais atrodo, kad žmogus turi visas prielaidas laimei, bet kažko blaškosi, kankinasi ir, būna ir taip, – neištveria gyvenimo. Tai kas tai yra laimingas, o kas nelaimingas gyvenimas?

Mūsų kalba yra turtinga, bet kuriam atvejui galima atrasti žodį, posakį, tarsi tik ir laukusį, kol ateis jo metas sugrįžti į kito, pagaliau pasiekusio reikiamą brandą, žmogaus sąmonę. Naujadarai gimsta retai, tam, kad įsitvirtintų kalboje, jie turi praeiti ilgą patikrinimo, gludinimo, išbandymo laiku, patirtimi, sugebėjimo prisitaikyti prie amžino būties, kartu su ja kalbos kitimo, kelią ir tik tada jisai sušvinta visu savo grožiu, prasme. Visa tai, ką mėginu pasakyti tokiu ilgu, painiu savo kalbėjimu, mūsų kalba leidžia pasakyti trumpai, tiesiai šviesiai, spalvingai:

– Įsėsti ne į savo ratus...

Tai yra blogiausia, kas gali nutikti – įsėsti ne į savo ratus.

Senatvė – tai buvimas.

Buvimas... Koks talpus žodis! Tai ir dabartis, tegu ir siaurėjanti, blunkanti, tylanti, nykstanti, ir galimybė dar kartą perkilnoti, įvertinti patirties lobius, sugebėjimas tenkintis mažu, kai viskas darosi lengviau, paprasčiau, nes mažėja pasirinkimo variantų, kol lieka vienas.

Mirtis? Ji netemdo senatvės, nes suprantama, kad kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra.

Vaiduokliai

Vaiduokliai, mano vaiduokliai –

Aš myliu kreivas jūsų burnas...

Vaiduokliai, mano vaiduokliai,

O jūs ar mylit mane?

Skamba, skamba daina nubundant. Akompaniatorė ne pirmos jaunystės, groja tobulai, bet be aistros. Tai ta pati moteris, matyta TV vakar, kai dainavo senas žmogus, dainavo ramiai, tiksliai, neparodydamas jausmų. Suvokiu, kad neatsimenu, ką jis dainavo, tik vietoj jo dainos girdžiu savo balsą ir žodžius, kuriuos paskutiniu metu girdžiu dažnai – bemaž kiekvienas nubudimas jais paženklintas.

Vaiduokliai, mano vaiduokliai –

Aš myliu kreivas jūsų burnas...

Vaiduokliai, mano vaiduokliai...

O jūs ar mylit mane?

Jie neatsako, tarp mūsų nusistovėję ramūs, aiškūs santykiai, mes susitaikę su vieni kitų buvimu, žinom savo pareigas, teises ir galimybes. Nebijom – žaidžiam, vienu metu gyvenam realybėj ir tame vaiduokliškame pasaulyje, nes kitokio pasirinkimo neturim.

Mes tobulai pažįstam vieni kitus, mums ne paslaptis, kas vyksta ir sutinkam su proceso sparta ir kiekvienam iš mūsų skirtomis rolėmis. Gal kada, nusigandusi, kad gi viskas yra tikra, kad tai ne žaidimas, kad procesas negrįžtamas, panorėsiu jei ne grįžti, tai bent sustoti, tada suprasiu, kad nuo manęs jau niekas nebepriklauso ir beliks tik susitaikyti. Kada tai bus? Nesvarbu. Dabar susitaikiau savo laisva valia, nors ir tariuosi galinti procesui įtakoti. Negaliu. Jei nevartosiu vaistų, gyvenimas bus nepakeliamas. Tai tik trapi lygiavos valandėlė tarp galimybės gyventi ir... Renkuosi vaiduoklius.

Vaiduokliai nemyli. Nieko. Jie tik žino apie mano buvimą ir po truputį abejingai graužia manyje žmogų – tarsi rūdys geležį.

Manęs neliks. Kasdien ko nors netenku, kokios smulkmenos, apie kurios buvimą dar prieš akimirką nieko nenumaniau, o jei ir numaniau – nevertinau, užtai netekimą suvokiu ryškiai. Ir po to likusią tuštumą.

Vakar dukra masažavo man nugarą.

Sedare dolorem opus divinum est.

Tai malonumas, kurio niekaip nepajėgiu atsisakyti – rimsta skausmas, jaučiu šilumą, savo vaiko gerumą, kyla toks nenumaldomas noras atvirai išsakyti bent kai kurias iki šiol slepiamas, sunkias, varginančias mintis, nors nuo to nesitikiu palengvėjimo. Pasąmonėj kažkas įkyriai kartoja – nereikia, nereikia to daryti – viena ištvėrei gyvenimą, privalai ištverti ir finišo tiesiąją. Viena. Liko tiek nedaug ir niekas už tave, nevesk vaikų į pragarą.

Aplink skraido minčių draikanos, pasigaunu kažkurią – svarbu pradėti, paskui jau viskas stos į vėžes, rasiu reikalingus žodžius tęsiniui, mintį suvaldysiu, nukreipsiu kitur, bet tai neįvyksta ir aš kalbu, kalbu kažką nerišliai ir drauge stebiuosi, kodėl tos minčių draikanos mano mergaitei neatrodo mažiausiai keistos. O gal atrodo, tik ji stipri, neišsiduoda? Gal tai nesuvokiama jaunam, sveikam žmogui?

Paskutinėm valios pastangom įveikiu savo bejėgiškumą ir pagaliau nutylu. Ta silpnumo valandėlė nutiko pirmą kartą ir dabar žinau, kad toliau jos galės kartotis, dažnėti, supras visi aplinkiniai... Ką turėčiau padaryti, kad užtekčiau valios, stiprybės tylėti. Piktas žodis, tarsi užkeikimas – tylėti. Kokia to tylėjimo prasmė? Uždaryti negandą, savo vaiduoklius į karantiną, kad infekcija neplistų ir likti su jais vienai, suvaldyti bet kuriom priemonėm – išgelbėti mylimus žmones nuo žinojimo, nuo priklausomybės, nuo kančios.

Francisco Goya neištvėrė, juos, savo vaiduoklius, nutapė, parodė juos žmonėms, bet tai įvyko tada, kai jis jau nieko nemylėjo, o proceso pradžioj pats neįvertino grėsmės, kaip iki šiol neįvertinau aš – atrodo, kad tik žaidžiu ir jei ne griežtumu, tai dainelėm, žaidimais bet kada galiu vaiduokliams „užkalbėti dantį“.

Kol kas valios užtekdavo, maniau, kad niekas nieko nežino apie audras, siautėjančias many. Dabar pajutau vaikų nenorą, kad kalbėčiau apie tai – jie kažką nujaučia, bet jų nepasiekia supratimas, kad tai galėtų būti tikra ir piktinasi, kodėl išsigalvoju. Bet man viskas taip tikra, taip ryšku. Būtų nusikaltimas vestis žmones į dabartinį, košmarišką savo pasaulį, todėl privalau apsispręsti – tylėti. Tylėti. Tylėti. Kaip kadaise, paskutiniais savo gyvenimo metais tylėjo mama. Ar tai mano vaikai jaučiasi taip pat, kaip tuomet jausdavausi aš? Žinau, kad ilgai tai nebetruks ir manęs tas žinojimas nebeskaudina, nes gali būti skaudu prarasti esamą gyvenimą, jausmus, mintis. O jei viso to nebėra? Ką beprarasti? Ko beturėčiau gailėtis praradusi? Tas minčių draikanas, nebevaldomą chaosą?

Nakties tyloje mėginu klausti savęs – ar noriu dar sutikti bent vieną stiprų, drąsų žmogų, kuris ryžtųsi būti su manim, mane suprasti toje finišo būsenoje, išklausytų, atrastų savo išminty, gerume žodžius, jų tiesas, prasmes, kurių aš pati nebeatrandu, nebesuvokiu? Ar jau teks būti vienai iki pabaigos? Kad bent ištverčiau garbingai! Bent ligi to meto, kai man jau nebebus svarbu, ar mane atsimins aną, tokią, kokią pažinojo daugybę metų, ar šiandieninę, tuščią, nesuprantamą, vieną iš vaiduoklių, ar nebeatsimins iš viso.

Proto likučiais dar suvokiu, žinau, kad turiu paskubėti pabaigti inventorizuoti sukauptus dvasinius turtus, dar pasakyti žmonėms kažką tikro, nes laiko mažai. Skolas reikia atiduoti. Visas. Būtų gaila, jei visagalis laikas sunaikintų tai, kas surinkta per metų metus. Pasinaudodama dar vis sugrįžtančiais sąmonės nuskaidrėjimais, turiu peržiūrėti viską tarsi iš šalies, išryškinti klaidas ir pagaliau užversti paskutinį lapą, ten palikti skirtuką knygai – seną atviruką, tuomet jau greičiausiai nebeatsiminsiu, nei kada, nei kieno siųstą, kuriame teįrašyti du žodžiai: „Su meile“, be parašo ir adresato vardo. O tada užversti paskutinį lapą.

Fizinis kūnas turi grįžti į žemę, per gyvenimą sukaupti dvasiniai lobiai – pasaulio protui. Jei kada nors, kas nors, bent vienas žmogus paskaitys tai, kas mano užrašyta ir sava patirtim, savais išgyvenimais atlieps bent vienai mano minčiai, savo pareigą būsiu atlikusi.

Ką veiksiu tame, tikiuosi, neužsitęsiančiame laike, kai nebeatsakysiu už save? Nesiliausiu rašius? Mintis, kurių niekas nebesupras? Draikanas? Koks išraiškingas žodis, talpus, primenantis nerimą gamtoj, mano taip mylėtas audrotas dienas, naktis! Tą meilę pasiliksiu sau.

Išvada: ateities galimybės suprantamos ir perspektyva mane tenkina. Savo vaiduoklius pamilau, žaidimus išmokau.

Vaiduokliai, mano vaiduokliai,

Mums gera būti drauge.

Vaiduokliai, mano vaiduokliai!

Viena iš jūsų – tai aš.

Tai žmonės taip sugalvojo,

Kad kreivos mūsų burnos –

Mes esam tokie, kokie esam –

Ir žmonėmis nebenorim būti.

Antraštė

Vaikystėj, jaunystėj, nors ir rašydavau eilėraščius, niekada jų niekam nerodydavau, neskaitydavau, nors ant sąsiuvinio ir nebuvo užrašyta – Sau. Iš tiesų rašiau tik sau ir kitokia mintis nė nekilo. Neatrodė svarbu, neatrodė kam nors, be manęs, reikalinga.

Praėjo daugybė dienų, ilgi metų dešimtmečiai, kol netikėtai supratau, kad atėjo metas užrašyti tą Sau kompiuterio ekrane, pradėti naują skyrių ir daugiau nebegarsinti savo minčių, jausmų. Kodėl? Todėl, kad tik sau žmogus gali būti visai atviras. Kada nors, anksčiau ar vėliau, turi ateiti tokia diena. Štai jau kurį laiką ir rašau – sau.

Šiąnakt skaitinėjau tuos nerišlius tekstukus ir nustebau – beveik visus esu juos įkėlusi į svetaines žmonių teismui. Tai koks čia sau?

Ir dar supratau, kad nešiojuosi daug atsiminimų, kuriuos norėčiau ištrinti, paneigti, užmiršti. Apie juos niekur nesu rašiusi ir greičiausiai nerašysiu, netgi po rubrika Sau.

Jei būčiau juos užrašiusi, tokią naktį kaip ši, skaitinėdama savo užrašus, jų tikrai neskaityčiau, paskubom perversčiau lapus ir dar, kelintą jau kartą, desperatiškai stengčiausi pamiršti, pamiršti, pamiršti! Tam, kad jų nebūtų buvę, tereikia tiek nedaug – mano, vienos mano užmaršties, bet tai neįmanoma, kol esu gyva. Kiekvienas nešiojamės daugiau ar mažiau tokių atminimų, kurie įsirėžė neištrinamai, juo skaudesni, tuo ryškiau.

Žmonės buvo atlaidesni man, negu aš pati, daugelis jau seniai pamiršo tai, ko aš pamiršti niekaip negaliu, arba dovanojo. Arba jų, tų galėjusių mane nuteisti, paprasčiausiai nebėra. Ačiū jums, kad išeidami išsinešėt žinojimą ir man niekas nebegresia. Bet nuo manęs pačios apginti, išteisinti negali niekas.

Ką darau aš? Ogi rašau, rašau, rašau... Liudiju. Savas ir svetimas nuodėmes. Jei nesunaikinsiu savo raštų, ir man išėjus jie liks gyventi, neišsinešiu, mano mirtis nieko nepakeis ir niekas neatsidūsės su palengvėjimu – paskutinė, žinojusi mano kaltę, mano gėdą, ją išsinešė į nebūtį ir jos nebėra! Tereikia tylėti pačiam..

Sunaikinti? Ištrinti savo atminties liudijimus, idant niekam sutikus mane ar praeinant pro mano kapą, nebereikėtų nukreipti žvilgsnio, tarsi prisipažįstant – taip, aš dar atsimenu, tebesinešioju tą akmenį. Arba numirti.

Paskaitęs mano kažkur išsakytas panašias mintis, senas bičiulis Pranucis parašė komentarą – tik netapk Gogoliu! Tada be žodžių pasižadėjau sau ir jam – netapsiu Gogoliu, nedeginsiu rankraščių. Netapsiu Gogoliu, nes bet kuri patirtis žmonijai reikalinga, nesvarbu, gera ar bloga, išsakyta ar neišsakyta, pamiršta ar ne, nes galima pamiršti, nusinešti į kapus žinojimą, bet neįmanoma to, kas buvo, padaryti nebuvusiu. Bet kurie mūsų poelgiai, netgi mintys, jausmai atliko savo darbą, palikę įspaudą visatoje ir tai amžina. Kada nors, jau be mūsų valios, tai atsikartos kitame laike, kitame kontekste, bet nebebus surišti su mūsų vardais. Tai kaip kaštoniniai, tankūs, supinti į storas kasas mano babūnės plaukai – jau po jos, estės mergaitės, gyvena penktoji žmonių karta, galėjusi paveldėti tuos plaukus, deja, taip neįvyko, bet būtinai įvyks – vaikščios kada nors kur nors mergaitė su kaštoninių, sunkių nuo vešlumo kasų vainiku tarsi su karūna ant galvos ir nieko nežinos apie Miną Reiman, estę iš kaimo nuo „pskovščinos“ ir tai nebus vien kasų vainikas, bet ir neįtikimai sunkus, bet kantriai, dorai išgyventas (iškentėtas?) gyvenimas savam laike, su savom negandom, džiaugsmais ir skausmais, tarsi antspaudų įdagais visatoje, kurių neišsineša net mirusieji. Viskas sugrįžta, viskas atsišaukia aidu.

Gamta, visata. Tai ne vien rūstūs, niūrūs, nepermaldaujami prokurorai, jei tik gali, besistengiantys dar pasunkinti kaltę. Ir ne teisėjai, teskaitantys vien storus įstatymų foliantus, po toga paslėpę jautrias širdis. Jos mėgsta ir paišdykauti, pažaisti žmonių likimais, o šie pasijunta bejėgiai, tarsi pliušiniai meškiukai vaikų rankose.

Blogiausia, kad gamta nesidomi, neskaito metrikų knygų.

Štai verkia gūdžią naktį vieniša moteris ir pati nežino, kas taip sugildė. Nemeilė. Nors nieko nežino, moteris jaučia – nemyli, nors niekas nieko jai nepasakė, nors jau gal nė nebėra tų, kas būtų galėję pasakyti. O gal atvirkščiai? Kvatoja, nors nieks nesupranta, kas taip džiugina, ko švyti laime savo varganame gyvenime? Ji žino, kad yra mylima to, vienintelio, nors jos teisė mylėti neįrašyta metrikų knygoje. Arba ima ir nusišypso sūnelis šviesia, nepakartojama, vienintėle tokia kaimyno šypsena. Kas būtų pamanęs, kai metrikų knygoj... O, rodos, vien mėnuliukas tematė!

Jau švinta. Suvirpa ranka trinant. Ne, ne savo raštus, tik antraštę Sau.

Juk pasižadėjau, o žodžio visada laikausi – nebūsiu Gogoliu, netrinsiu, nedeginsiu rankraščių ir visai nesvarbu, kas kaip juos įvertins. Ir juos, ir mano gyvenimą – jis vertingas jau vien tuo, kad buvo.

Visi mes žmonės. Tik žmonės, ne prokurorai ir ne teisėjai, ne teisiamieji ir ne nuteistieji, kiekvienas ir be teismo galim suprasti kitą, jei tikrai to norim, ir nė vienas neturim pirmumo teisės mesti akmenį. Mūsų teisės ir pareigos kruopščiai surašytos pasaulio metrikų knygoje, bet mes jų nesilaikom, dažnai net nežinom apie jų buvimą, nes esam tikri, kad šelmė advokatė gamta visada ras mums pateisinimą, gyvenimą pavers žaidimu – spalvingu, linksmu.

Jei vasaros pavakarę išgirsit kada virš žydinčių pievų nuaidint už širdies griebiančią dainą, žinokit, kad tai advokatė gamta pareina, laimėjusi dar vieną bylą – už žmogų. Jei speiguotą žiemos naktį, kai pokši tvoros, išgirsit kažką kvatojant, įsiklausykit – tai advokatė gamta skaito pasaulio metrikų knygą ir nenumaldomai juokiasi.

Haiku

poezija

kieksyk nepastebėtas

pelynas prie tako

Nuo vaikystės maniau, kad visi žmonės gimsta poetais – rašančiais, skaitančiais, dainuojančiais, tylinčiais... Suskirsčiau eilėraščius į gražius ir paprastus, pilkus. Mano ankstyvos jaunystės metais atsirado eilėraščiai, kuriuose aiškiai prasišvietė melas ir kiti niekingos žmogiškosios prigimties bruožai, bet ir juos buvom verčiami vadinti poezija. Tikrieji poetai pritilo, poezija dangstėsi metaforomis, o tie niekingieji, atvirkščiai, buvo stumiami į viešumą ir klestėjo kaip dagiai pievoje, praaugę visus kitus žolynus, nuduodami, kad nepastebi, kaip kiekvienas, kas gali, apeina juos kuo didesniu lanku.

Haiku. Tai nuostabiausia, ką gali sukurti poetas savęs vertam skaitytojui, o šis – padovanoti nuostabiausią dovaną autoriui – suprasti jo haiku. Tai kaip amžina meilė – svaigina, bet ir žeidžia, jos sujungti, priklausantys vienas kitam, jie nė už ką nesutinka skirtis.

Saulė teka rytuose. Maži, nesipuikuojantys, nebėgantys nuo savo lemties, ištvermingi, išmintingi rytų šalies žmogeliukai pirmieji atrado haiku. Dabar daug poetų juos rašo, leidžia knygas, bet kaip dažnai jiems pritrūksta gyvenimo parašyti tą, vienintelį, haiku dėl kurio gyventi vertėjo. Tokį trumputį, bet kaip sunkiai einama į tobulumą, kuris, tarsi horizonto linija, vis toli priešaky.

Daugybė skaitytojų skubėdami verčia lapus, ieškodami savojo, tarsi specialiai jam vienam parašytojo haiku, kaip amžinosios meilės, ir neranda. Taip ir numiršta, nežinodami – liko neparašytas ar tik nerado?

Haiku – tai būties raktas.

Haiku neturi prasilenkti su daugeliu principų, bet kartu neribotai laisvas – be skyrybos ženklų, didžiųjų raidžių, pavadinimo, idant niekas neblaškytų minčių, neribotų jų skaičiaus, kitimo, prasmių įvairovės.

Haiku gimsta realybėje, gamtoje – joje ir tik joje slypi visa žmonijos išmintis, tik ten ji gali būti atrasta, o ne žmogaus išprotauta. O, kaip dažnai suklysta žmogaus mintis, nutolusi nuo gamtos!

Haiku mintis taupi, kaip ir gamta – nė vieno bereikalingo žodžio, spalvos, blizgučio, bet negali ir trūkti nė vieno ždžio, tai būtų tarsi švarplė šypsenoje.

krankia varnai

nuogo parko medžiuose

rudens sesija

Įkėliau į svetainę ŽaliaŽolė kaip konkursinį ir su nerimu laukiau – ar supras skaitytojai? Suprato.

Jei būčiau skaitytoja, o ne autorė, mano mintys plauktų maždaug tokia seka.

Paprastas rudens vaizdelis – kur čia haiku? Gal būtų teisingiau, jei kūrinius vertintų kvalifikuotų specialistų komisija, o ne patys rašantieji, nes dabar daug geresni kūriniai kartais lieka eilutės gale. Ir patogiau būtų skaitytojui, nereikėtų galvoti.

Skaitau dar ir dar kartą – visus kūrinius, ne vien savąjį. Tą, savąjį, itin priekabiai, apžiūrėdama, apvartydama, pasverdama kiekvieną žodį. Neapleidžia mintis, kad tas jo paprastumas įtartinas, apgaulingas.

Kodėl parašiau varnai? Juk taip pat galėtų būti varnos, net šarkos ar pilki žvirbleliai, nuo to rudens vaizdelis neprarastų savo vaizdingumo. Ne, būtent varnai vėlyvą rudenį svarbiausi, galingiausi, nuožmiausi, kai mažieji, trapieji paukštukai būreliais, gentimis išskrido žiemoti kur šilčiau, saugiau, kur gali rasti maisto. Juk ne todėl išskrido, kad mylėtų anuos tolimus kraštus, o kad išgyventų. Ne ten jų Tėvynė. Čia jie giedojo pavasarinę meilės giesmę, čia išvedžiojo vaikus, čia viliasi sugrįžti.

Kodėl varnai medžiuose, juk šiaip maisto ieško ant žemės, jei bėda prispiria, net sąvartynuose? Ko triukšmauja, rėkia, krankia? Matyt šį kartą jie ne maisto ieško, o garbės, siekia atkreipti dėmesį į save.. Tokiais atvejais dažniausiai lipama kur aukščiau – ant statinės turgaus aikštėj, šarvuočio Pitery, į tribūną ir garsiai rėkiama, net sustiprinus garsą techninėm priemonėm, kad kuo įtikimiau atrodytų, kad būtų kuo daugiau išgirdusių, kad bijotų. Ką jie ten veiktų ant žemės, ką ten lestų, jei patiems žemdirbiams nebeapsimoka dirbti žemę, ji jų nebeišmaitina? (O kaip tas krankimas varnams užtikrina sočią būtį?)

„nuogo parko medžiuose?‘ Vai, ne vien parko medžiai nuogi, visa žemė nuoga, rudens pilkumoj atrodo tarsi nugyventas plikbajorio ūkis ir sunku patikėti, kad dar ateis metas, kai ji vėl sulapos, sužydės, ims derėti. Ir medžiai tie parko, ne šiaip kokios pakelės – užuomina į būtą didybę. O gal kas nors patikės, kad dabar tas parkas, tas dvaras, ta didybė teisėtai priklauso jiems, varnams?

Kodėl sesija būtent rudens?

„Viščiukus skaičiuoja rudenį“ – sako žmonių ištarmė. Taip ir matau, kaip linkteli varnas prie varno ir tyliai klausia:

– Kas tie viščiukai? Kaip jie atrodo? – jau seniai nutolta nuo realybės.

Sesija, ne šiaip sau koks proginis gentainių susiskridimas? Tai todėl, kad visi, jei ten, apačioj, dar yra kas nors gyvas, rėplinėjantis žeme, aiškiai žinotų, kad varnų̃ kranksėjimas turi įstatymo galią.

Šių dienų Lietuva.

Ne, savo gyvenimo haiku dar neparašiau – negaliu užbaigti tokia niūria gaida. Greičiausiai tai nė nebus įprastinis haiku, o jisey, kas reiškia Mirties eilėraščiai, – haiku, japonų rašomi esant ant mirties slemksčio atsisveikinimui su gyvenimu. Jie paprastai yra grakštūs, naturalūs ir emociniu požiūriu neutralūs pagal budaizmo ir šintoizmo mokymus; jose laikoma nederama aiškiai paminėti mirtį.

Tuo ir žavūs haiku – grakščiai, subtiliai išsakyta tiesa, sielos virpesiais, ryšiu su gamta ir žmogaus su žmogumi. Negaliu prie jų negrįžti.

Slėptuvės

Atėjusi gyventi, jau pradėjusi šį tą suprasti, aptikau tokius keistus objektus – slėptuves. Pirmoji tokia atmintis – slėptuvė Vabolėse, mūsų sodo pakrašty, įkalnėlėj prie kroketo aikštelės. Joje pralaukėm, kol praėjo frontas, grįžo rusai, kažkaip netikėtai greitai, rodos visai neseniai atgriaudėjo nuo Laukuvos pusės ir štai jau po karo. Kai viskas nutilo, duris atidarė rusų kareiviai – visai nepikti. Pakvietė išeiti – į saulėtą dieną.

Kas labiausiai stebino iš to buvimo slėptuvėj? Tyla. Buvo nemažai žmonių, jie sėdėjo ant smėlio ir tylėjo. Nuostabiausia – tylėjo net mano mama, kas jai tikrai nebūdinga. Dar tebetūnant užsidarius, pajutau keistą, negerą jausmą. Kažkas pasakė – pradeda trūkti oro. Matyt apie tai nepagalvota įrengiant slėptuvę – rengė paskubom, savo šeimai, o suėjo visas kaimas.

Vėliau knygose, filmuose apie karą dažnai veiksmas vykdavo slėptuvėse.

Paskui daug metų po karo statant naujus namus buvo reikalaujama įrengti slėptuves – paprastas, po kurio laiko jau saugančias nuo atominės grėsmės. Kiek namų buvo galima pastatyti iš tų beprasmiškai sunaudotų medžiagų? Kiek alkanų pamaitinti už tuos pinigus? Ilgainiui tos niekieno patalpos virto vaikų siautėjimo teritorijom, bomžų, nors jie dar taip nevadinti, priebėgom, sandėliais, šiukšlynais.

Kai persikėlėm gyventi į Kauną, savo vienatvės dienas leisdavau skaitydama knygas arba akiplotu klajodama po miestą, priemiesčius – atradau fortus, lankydavausi rengiamame IX forto memoriale. Tuomet įspūdis buvo stiprus, bet kai muziejus buvo atidarytas, niekada nebenuėjau, nenorėjau, kad būtų sunaikintas mano susikurtas įvaizdis.

Šiąnakt feisbuke vėl rimtai prabilta – reikia ruoštis, įrenginėti slėptuves. Kad tai, kas vyksta pasaulyje, nebėra juokai, pirmieji patikėjo milijardieriai. Kas prieš ką puls? Pasaulis prieš pasaulį? Bet kuriuo atveju milijardieriams pavojus dvigubas ir skriauda būtų dviguba – kas kita išeinant iš gyvenimo yra palikti kokią lindynę, kuria dalintasi su žiurkėmis, ir visai kas kita puošnius namus.

Mano patarimas ateinančiai kartai – iš patirties – pasirūpinkit, be visų kitų prabangos įrenginių slėptuvėse, kaip bus tiekiamas paprasčiausias oras. Jo trūkumas yra baisus, gali iš bet kurios slėptuvės išvaryti į atvirą lauką, po dangum, sėjančiu mirtį – ji nebegąsdina, jokiam pavidale, tik duokit oro. Oro. Jokie pinigai, auksas nė brangakmeniai jo neatstos.

Kokie kareiviukai po šio karo, praėjus pavojui, atvers masyvias duris ir pakvies išeiti? Į kokį pasaulį? Ar bebus kam pakviesti? Ar bebus kam išeiti?

Štai šią naktį patikėjau ir aš, kad nebe juokai – ratas apsisuko.

Atidariau balkono duris, įkvėpiau drėgno, nė menkiausio vėjelio nejudinamo, dvokiančio smogu Vilniaus nakties oro ir supratau, kad nebūtinai turi kilti karas. Ir be jo žmogus nusinuodys savo miestuose – slėptuvėse. Oro! Duokit oro!

Homo sapiens. Išmintinga būtybė.

Po Naujųjų

naujametę naktį

šėliojo priešpilnis

paryčiais pilnatis

Gūdi tyla. Vilnius pavargo, išnaudojęs visas atsargas – prieššventinės ruošos, skubėjimo, renginių, pinigų, alkoholio, lūkesčių, petardų, sveikinimų, linkėjimų. Susiskaičiavo žuvusius, sužeistus, aptarė kažkelintos įžymybių santuokos vestuvinę suknelę, papuošalų karatus.

Paskutinę praėjusių metų dieną sodriai lijo nuo tamsos iki tamsos, bet lietus šventinio šėliojimo neužgesino. Virsmo naktis buvo ūkanota, netoli tebuvo matyti spalvotų fejerverkų ugnelių kibirkštys, ilgai nesisklaidė smogas.

Šiąnakt pagaliau stojo tyla. Spėlioju, kas tam turėjo didžiausią įtaką. Nuovargis? Ar tai, kad pasikeitė mėnulio fazė? O gal paskubom perskaitytos feisbuke skelbiamų straipsnių antraštės apie mokesčių sistemos pertvarką, kainų kilimą, korupciją aukščiausiose valdžios sluoksniuose, naujas prekybos alkoholiu taisykles? Tarp viso to pražuvo, jei ir buvo, kokia gera žinelė.

Mudvi su pilnatim šiąnakt nemiegojom – sergėjom miegančiųjų ramybę, tylą mieste, atmintį. Mudvi senos, daug atsimenam, turim apie ką patylėti.

Dar ir dar kartą nugailiu, kad nemoku piešti, tapyti, o taip norėtųsi visa tai, ką matau pro žaliuzes, nupiešti – sau laikas nuo laiko pasižiūrėti, prie progos parodyti tiems, šią naktį pramiegojusiems. Pakviesti pabūti, patylėti drauge. Tik kaip nupiešti nerimą, rūpestį, dvejones, svajones – ką atneš Naujieji metai?

Mano langas žiūri į Šiaurės miestelį, bet tikrojo jo nesu mačiusi, tik tokį, baigiamą siaubti godulio viesulo. Gerai tai ar blogai? Kiti laikai, kiti poreikiai, supratimas. Turi ateiti nauja. Pagalvojau ir suabejojau – ar tikrai atėjo nauja? Kuo nauja – forma ar turiniu?

Senasis Šiaurės miestelis buvo užstatytas vienodos formos, plytų spalvos kareivinių nameliais. Man nereikia šauktis vaizduotės, jų dar yra išlikę, matau kasdien, bet jaučiu, nebeilgai matysiu, nes tai tik laiko klausimas, kaip greit susitars valdžia su verslininkais dėl įtakos sferų ir dar likusių sklypų kainų ir tų praeities reliktų neliks. Bent vieną paliktų, kad ir tą, kur dabar yra darbo birža.

Ar tai, ką vietoj nugriautųjų pastatė, yra nauja? Neabejotinai! Daugiaaukščiai, su liftais, sugrūsti vienas prie kito, langai priešais langus, kiemeliai tarp tų namų kaip šuliniai. Butai, butai, kuo daugiau butų. Pinigai, pinigai.

Į mano stebimą plotelį dangaus jau drąsiai įsikrausto mėnuo – pasilypėja per kelis sprindžius virš stogų. Į laikrodį nežiūriu, bet manau, kad jau gerokai po pusiaunakčio.

Anais laikais tas pats Žirmūnų mikrorajonas, prie kurio glaudėsi Šiaurės miestelis, už tokią pat daugybę vienodų gyvenamųjų namų, taikliai žmonių pavadintų chruščiovkėm, gavo sąjunginį apdovanojimą. Mėginu pasitikslinti internete kuriais metais tai buvo. Taip, rašo, kad tai buvo pirmasis tokios masinės statybos mikrorajonas, patogiai suprojektuotas pagal gyventojų skaičių reikiamas vietų skaičius darželiuose, mokyklose, išlaikant reikiamus atstumus tarp pastatų. Statyta aniems laikams pažangiais metodais ir medžiagom. Architektai – broliai Nasvyčiai. Tik štai apie jų gautą sąjunginį apdovanojimą – nė žodžio. Pilnatie, bet mudvi juk atsimenam?

Kas dabar kitaip? Buvusio Šiaurės miestelio vietoje pastatyta daugybė vienodo stiliaus pastatų su tarp jų tarsi karpom, šašais išlikusiais senaisiais kareivinių statiniais. Tie naujoviški namai dar neturi pavadinimo. Turės, kūrybinga liaudis sugalvos. O aš jau dabar jaučiuosi gyvenanti kareivinėse. Tai kas pasikeitė,

Po mano langu stovi toks vienas šašas, matyt nepajungtas prie bendros šildymo sistemos, nes naktimis iš kamino rūksta dūmelis ir man primena kaimą. Ir ten kažkas nemiega?

Nuo vakaro gatve nepravažiavo nė viena mašinytė, neprabėgo šuo. Ar tokia pat buvo naktis po Naujųjų tada, prieš sausio įvykius? Kas laukia dabar? Nebėra Šiaurės miestelio, tankų, bet nugara perbėga šiurpuliukas – viskas taip arti. Tiesa, tankai kitokie, modernesni, bet tankai yra tankai. Tokia tyla, tokia ramybė. Vilnius miega, ramus, straipsnius, ne vien antraštes feisbuke, paskaitys kai nubus. Tik mudvi su pilnatim, tik paskutinis Vilniaus kūrikas, nemiegam. Kai pilnaties kraštelis jau slepiasi už kareivinių namelio kraigo, akimirką man pasirodo, kad ji man pamerkė akį.

Tikiu, pilnatie, tikiu. Išgyvensim, kas benutiktų. Labanakt, Vilniau!

Savi

Kol kas tik laukimas – visas dienas, visas naktis. Paskui bus pažadų išsipildymas. Jie paprastai tesi žodį, atvažiuoja. Ir išvažiuoja... Tarsi balto vasaros dangaus debesėlio šešėlis praplaukęs mano kaimo laukais, Minijos slėniu, stabteli kiemo pašaly, pašurmuliuoja apie mašinytę, (susirenka dovanas). Sueina vidun. Aš neskubu jų sekti, stabteliu ant priebučio, kur mano dienos, kur mano naktys, kur mano vienatvė. Sodri darbais, išgyvenimais praeitis, mūsų kartos skurdas ir vis dar nerasti atsakymai į klausimus – kam viso to reikėjo, jei niekam nebereikia? Darbai iki negaliu, kurių rezultatas nulinis, niekam nereikalingas. Tik man ramiau, kol dar stovi tegu ir nebaigtas statyti namas, kuriame bent vasarą galiu pabūti. Mano ateitis – vienatvė. Čia. Kur mano „priebučio svetainė“ ištrupėjusiu grindiniu, aštuoni ir pusė apsamanojusių laiptelių. Aš jų negremžiu, neplaunu, praeinu ir žymės nelieka. Dabar tai jų, samanų, žolyčių, gėlyčių pasaulis, o aš tik svečias savo namuose keliems trumpiems vasaros mėnesiams. Aukštyn, žemyn nusigabenant vaikštynę, stipriai įsitvėrus turėklų, sustojant, atsialsuojant, dažnai pagalvojant, kad gal tai paskutinė mano vasara. Gėlių vazonai, nupirkti taip pat vienai vasarai. Kitokių, ne mano vaikystės gėlių. Mano tik po vieną daigą savidulkio agurko ir pomidoro – priraišioti prie turėklų. Viena pomidoro kekė jau nužydėjo, laukiu parodant vaisių spalvą – turguj, kai pirkau, sakė bus oranžiniai. Ne mano, ne mano vaikystės, bet vis šiokia tokia atrakcija dienų vienodybėj. Rytoj turėtų išsiskleisti pirmas agurko žiedas. Tas tai nesikeičia – geltonas žiedas, žalias peliukas su uodegėle.

Beje, kur dingo paskutiniai šiuometiniai strazdų jaunikliai? Vakar dar sliekavo žolynuose. Nematyti ir mano draugių – kaimynų kačių, sibirinės ir siamo. Anų, rainųjų iš mano gyvenimo, neliko netrukus po to, kai buvo parduota paskutinė karvė ūlyčioj.

Aaaa, išbaidė šurmulys, neįprasti balsai, mašinų durelių pokšėjimas. Ne, iš po alyvinės obelėlės, kurios niekada neformavau ir ji augo, kaip jai norėjosi, kai kurios šakos net sugulė pievoj, pro jau gerokai ūgtelėjusius obuoliukus, sužibo dvi žalios akys. Man pasirodė, kad jos juokiasi. Ir aš nuėjau vidun, plačiai šypsodamasi – draugai neišduoda. Nuėjau. Paskui savus? Svečius?

Kas jie, tie retkarčiais užvažiuojantys pulkeliai vaikų, anūkų, su man beveik nepažįstamom jų antrom pusėm, kurių vardus, kai kuriuos nemūsiškus, man jau nelengva ir įsiminti. Tikrai ne svetimi. Bet ar savi? Nepažįstami, taip retai, taip trumpam sutinkami. Pati sau kartais pavadinu juos – mano gyvenimo žmonės iš nuotraukų. Bent tiek gerai.

Dar žengdama per slenkstį pagalvoju – kodėl mano namuose taip triukšminga? Kodėl jie taip garsiai kalba apie tokius, rodos, kasdieniškus dalykus? Tarsi norėtų kažką užmaskuoti, nukreipti dėmesį. Man savo gyvenimo negėda. Jie savais gyvenimais didžiuojasi. Ką slėpti? Bet tai tik pirmas susitikimo jaudulys, jie geri, jie nori mane pažinti, mylėti ir aš juos nuperku šypsena.

Paskui būna viešnagė, kuriai tiksliai atseikėtas laikas, visi stropiai vaidinam savo roles. Aš daugiau linkusi tylėti ir klausyti. Jie kalba – juk jų gyvenimai tokie įdomūs – bendravimas su draugais visam pasauly ir taip pat kaip su manim retkarčiais susitinkant – aną savaitgalį barbekiu pas prancūzus, o kai grįš iš čia, dar savaitė kalnuose, rudenį bus susitikimas su moksladraugiais iš Sorbonos universiteto. Kiek jie ten kartu mokėsi? A, nedaug, porą semestrų, bet juk tęsiasi internetinė draugystė. Kažkur, prabėgom, jie tuokiasi, gimsta vaikai, imamos paskolos, perkami namai, kūdikiai nesulaukę metų skraido lėktuvais, gabenami keltais.

– O kaip jūros liga? – pavyksta įterpti klausimą. Tyla, nuostaba:

– Keltais į Alpių viršukalnes!

– O aukščių skirtumai?

– Vaikai daug pakelia.

Netikėtai nuklystu į atsiminimus ir pasakoju, pasakoju apie vienintelę savo kelionę į kalnus – Kaukazą, rudenį, „po goriačei putiovke.“

.– Kas tai?

Paaiškinu – kai ateina metas vykti į sanatoriją pagal bene prieš metus užsisakytą kelialapį, o jį užsakęs žmogus negali, siunčiamas kas nors atsitiktinis, kas dar būna neišnaudojęs atostogų. Tai aš taip, sveikas ligonis, mėnesį klajojau po Kaukazą, miestus, kaimus, tarpeklius, perėjas, krioklius... Ir keltu kėliausi – į Elbruso viršukalnę. Ne, ne į pačią viršukalnę, bet ji buvo jau taip arti… Toli mačiau. Klajodavom būreliais – vietiniams visi atvykėliai reiškė „rusai“, o jų tai nemėgo.

Vienas toks „rusas“ iš Taškento pasišovė nuskinti man edelveisą, bet tai vos netapo paskutiniu jo kopimu į kalnus. Bet be gėlių manęs išlydėti negalėjo, tai naktį nuėjo į miesto skverą, įsibrido į rožyną, priskynė pačių didžiausių rožių žiedų, kurie ryškiausiai buvo įžiūrimi žvaigždėto dangaus atšvaituose, paslėpė juos po baltiniais, o kai jau dienos šviesoj ištraukė, kad man įteiktų, pasirodė, kad tai tik stagarai nubirusiais žiedlapiais. Apsiverkė.

Vieną gražią pavakarę toks klajoklių būrelis „kanatnaja doroga“ (lynų kelias) pasikėlėm į priekalnių sodus – jie tęsėsi kiek akys užmato. Mano draugai puolė skinti, draskyti neprinokusius, žieminius obuolius, prakanda, meta, tokiais nuklota visa žemė, matyt, ne mes pirmi tokie. Pasidairiau pasibaisėjusi ir jau buvau besileidžianti žemyn, bet kažko atsigrįžau – iš sodo tankmės išjojo kalnietis, gražus, tiesus, žilas, ant nuostabaus žirgo, saulėlydžio nuspalvintas. Su kokia panieka jis žiūrėjo į tuos sodą niokojančius žmones, paskui prijojo prie manęs:

– Kodėl tu neskini?

Neatsakiau nieko, bet pažiūrėjau, manau, pakankamai išraiškingai. Jis vos ne prisaikdino mane, kad palauksiu jo grįžtant, nušuoliavo į sodą ir netrukus parjojo nešinas dailiu krepšiu puikių obuolių ir slyvų, įteikė man, bet „aniems“ liepė neduoti.

– Negaliu, – sakau, – vienai man bus neskanu valgyti.

Tada jis ėmė teirautis, iš kur esu, manąs, kad tikrai ne rusė. Nežinojo, kur yra Vilnius, vis perklausė:

– Ryga?

– Ne, ne Ryga, greta – Vilnius.

Krato galvą, nežino.

– Sabonis! – sakau.

Kaip giminės tapom, pakvietė kas vasarą atvažiuoti pasisvečiuoti jo šeimoj.

Ir mano namuose kažkas pasikeitė, tapom tikrai savi.

Feisbuku atkeliavo nuotrauka – kalnuose ant smailios viršūnės stovi žmogus, rodos tuoj tuoj kris. Nepajutau, kaip sušukau:

– Sauliukai, mažuti, lipk žemyn!

Tai juokėsi savi. Ir aš juokiausi.

O ten stovi mano vyriausias anūkas, jam per trisdešimt. Mažiukas. Kaip įsiminti vardą mergaitės, kuriai jis ieško edelveiso žiedo?

Atviru kodu

Šiąnakt skaičiau keistą tekstą. Man kadaise buvęs gana gerai pažįstamas žmogus, su kuriuo retkarčiais pasikalbėdavom taip atvirai, kaip anais laikais retai kas ryždavosi kalbėti, dabar dėstė savo nuomonę tokia, rodos, nepavojinga tema, ypač žinant, kad gyvenam laisvoj, demokratiškoj valstybėj, bet kalbėjo taip, kad supratau, jog nieko nesupratau, bet visa esybe pajutau, kad tame tekste slypi gili prasmė, tik ją reikia atkoduoti, suprasti apie ką konkrečiai rašoma. Kodėl tokiu būdu, o ne atviru kodu? Skaičiau dar ir dar kartą, kol ėmiau kai ką suprasti. Ranka pati, be mano valios, surinko klaviatūroj pavadinimą: „Išprievartautas protas“. Tik negi rašysiu sau? Pasijutau nejaukiai – kodėl man atrodo, kad greta manęs nėra, vis nepasitaiko pašnekovo, kuriam rūpėtų, skaudėtų tas pats, kas ir man, galinčio suprasti. O gal tai aš nepakankamai įvertinu sutinkamus žmones. Iš anksto prašau – nieko blogo, ypač asmeniško, nepagalvoti, tai tik mintys, kurių nepriskiriu niekam – apie kalbėjimą neatviru kodu, dėl kurių nors priežasčių negalint, nenorint ar nesugebant atvirai išsakyti tai, kas neduoda ramybės. Kartais suabejoju, ar to išsakymo kam nors reikia, bet vis tiek parašau ir pamirštu – mano priedermė parašyti, bet ne mano, pasaulio, reikalas suprasti ar nesuprasti. Gal jis dar nepajėgus suprasti, gal mano nesugebėta parašyti taip, kad suprastų.

Tų priežasčių rašyti ar kalbėti ne atviru kodu gali būti įvairiausių: baimė – represijų, pajuokos, keršto, nenoras sugadinti visuomenės opiniją apie save, paprasčiausias paskaičiavimas, kiek kalbėjimas atvirai gali kainuoti, drovumas bijant ką nors įskaudinti, likti nesuprastam, palaikytam kvailiu, jei tai būtų viduramžiai – eretiku, o dar visai neseniai – liaudies priešu. Eiliniam mąstančiam žmogui, ypač neturinčiam bendraminčių, draugų, oi kaip norisi rašyti, netylėti, su viltimi išgirsti atsaką, sužinoti, kad panašiai galvojančių yra, tik nepasitaikė progos susitikti.

Neišsakytos mintys degina, neduoda ramiai miegoti, bet rašyti reikia taip, kad tie, kam nereikia, nesuprastų, o tie, apie kuriuos rašoma, kam adresuojama, pajustų visą rašančiojo plunksnos aštrumą. Manau, kad kiekvienam autoriui norisi, kad parašytą suprastų tie, kieno nuomonė autoriui svarbi, ir nors jie neatsilieptų viešai, bent pagalvotų – šaunuolis, kaip teisingai perprato ir kaip taikliai pasakė. Per tokį kalbėjimą susišaukia savo laikmečio giminingos sielos.

Būna, kad tokiu užmaskuotu kalbėjimu niekingos sieliūkštės realizuoja šuns pasaloko sindromą – kalbant netiesą apšmeišti nekaltą, pačiam liekant neatpažintam. Savitą išminties užtaisą slepia ir patarlė – tyla gera byla. Patylėsi – nenukentėsi.

Mano vaikystėj būta šviesios asmenybės – dėdės Vytauto, dailininko. Tai buvo linksmas žmogus, labai mylėjęs vaikus, mėgęs su jais bendrauti. Tais retais atvejais, kai mama atsiveždavo mane į Vilnių pasimatyti su giminėm, sužinoti naujienas – kada išauš tas pavasaris, kai jau laisvoj Lietuvoj sėsim morkas ar be baimės klausysim Bernelių mišias, nesirūpindami, kas ten glaustosi už pilioriaus, skurdžiose pokario parduotuvėse pamėginti apsirūpinti batais, rūbais, aš kaip šventės laukdavau susitikimo su dėde, nesvarbu, kad kartais ir likdavau alkana, nes valgyti nebūdavo kada, reikėdavo juoktis ar spręsti rebusus. Jei man pasisekdavo, dėdė džiūgaudavo vos ne labiau už mane – iš tos mergaitės užaugs žmogus.

Sykį, išgirdęs mano balsą, dėdė dar nė nenusivilkusią paltuko sugriebęs už rankos tempte nusitempė mane į savo dirbtuves – ką tik baigęs tapyti paveikslą, dar jokio žinovo neklausęs nuomonės, o mano vertinimas esąs pats svarbiausias. Pastatė mane priešais paveikslą, atitraukė užuolaidas, laukia verdikto, o pats tiesiog spirga iš nekantrumo: „Na, kaip?“

Man paveikslas patiko, bet kažkas trikdė, todėl neskubėdama pradėjau iš tolo – gražus, linksmas, jaukios, šviesios spalvos, ypač gerai nutapytas tas ežero krantas, taip ir norisi prigulti ant žolytės... Staiga savo kaimo vaiko natūra perpratusi, kas ne taip, išpoškinau:

– Tik tos pušys nepušiškos!

Dėdė sutriko, žvilgt į mane, žvilgt į paveikslą, vėl į mane ir staiga užsikvatojo. Suėjo namiškiai, dėdė, nesiliaudamas juoktis, pasakojo jiems kas nutiko, paskui atėjusiems draugams aiškino, kokie nieko verti visi ten futurizmai, modernizmai, o svarbiausia esą tik ar pušiškos pušys. Man nors skradžiai prasmek. Kartais jis mane vieną, be pašalinių, nusivesdavo apžiūrėti paveikslų ir nebesijuokdavo, nors vertindavau taip, kaip supratau. Kartais tik patylėdavau ties kuriuo paveikslu ir jis neklausinėdavo.

Viena yra kalbėti atvirai ar net patylėti su geranoriškai nusiteikusiu dėde, visai kas kita – su sudėtingu, žiauriu, kartais niekingu pasauliu, kai ant kortos statoma daug, o kartais ir viskas, todėl įvairiais istorijos tarpsniais kalbėjimo įslaptintu kodu metodas ištobulinamas iki krištolo spindėjimo – ir humaniškasis, ir niekšingasis jo variantai ir jau bene pusę tūkstantmečio to mokomasi iš nuostabaus vadovėlio – Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamojo žodžio kvailybei“, pasiūliusio nuostabią priemonę – alegoriją. Kvailybei galima priskirti viską, jos juk inkvizicija ant laužo sudeginti negalėjo.

Mūsų tėvų kartai taip pat teko rinktis, bet jiems nebuvo leidžiama net pasirinkti tylėjimo, bet kuriuo atveju buvo verčiami lipti į tribūną, sakyti prakalbas, šlovinančias diktatorius arba kaip Galilėjas Galilėjus pasakyti: „Ir vis dėlto ji sukasi!“ ir išvažiuoti į gulagus.

Gal nežinojau, gal pamiršau vardą žmogaus, pokary tas prakalbas pavadinusio išprievartautu protu. Kaip ir nuo amžių, gelbėjo „Pagiriamasis žodis kvailybei“ ir alegorijos – mūsų dainiai į istorinių asmenybių lūpas įdėjo laisvės žodžius. Suprantu, kad visais laikais buvo pretekstų kurti pagiriamuosius žodžius kvailybei, ne išimtis ir dabartis, tik ko, būdami laisvi, dabar bijom netekti, todėl tylim arba kalbam iš tribūnų visuomeniniais, politiniais klausimais įslaptintu kodu ir alegorijomis, tarsi ir niekieno nepersekiojami rašom literatūros kritikos, kitų meno kūrinių vertinimui išprievartauto proto tekstus. Ko bijom? Savų niekšelių rūstybės, kad dar bus sumažintas atlyginimo minimumas, apmokestintos pašalpos, įteisintas mokestis už vietą kapuose, pritrūks darbo vietų juodadarbiams užsieniuose? Inkvizicijos laužai nebeliepsnoja, Lietuvoj Sibiro nėra, Dimitravas privatizuotas. Susirgom baimės priklausomybe?

Pamąstykim.

Vėlių mėnuo

Jau praėjo savaitė po Vėlinių, o Marijana tebegyvena jų nuotaikomis, tebesikalba su savo mirusiais, tartum ir ji jau būtų išėjusi.

Ne, ne! Ne taip! Tai ne ji išėjo pas juos, o jie su Vėlinių nuotaikom vėl susirinko čia, nematomi, bet Marijana jaučia juos netoliese, jai jauku, ramu, niekas niekam nepriekaištauja, nepyksta, nebeskaudina žodžiai, taip žeisdavę anksčiau – tarsi kas būtų ištraukęs jų geluonį.

Marijana pirmą kartą giliai giliai susimąsto apie išėjimą. Kur išeina miręs žmogus? Ar ne tas nežinojimas labiausiai ir gąsdina? Ar ne todėl žmogus susikūrė pomirtinį pasaulį, dangų, skaistyklą, pragarą, apgyvendinęs juos nematytom būtybėm, kad nepajėgia suvokti nebūties? Žmogus, esatis – nebūtyje? Kaip tai baisu ir prieštaringa.

„Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo...“

Nebūsiu? Betgi dabar esu?

Senatvė – nuostabus dalykas, ji leidžia pažinti tą buvimo – nebuvimo būseną, prisipratinti neišvengiamybę. Gyvųjų pasaulis atsitraukė, palikęs ją vieną su praeitimi, bet vienatvė bene pirmą kartą jos neslegia, o džiugina. Nustemba supratusi, kodėl taip yra – gyvųjų pasaulis siaurėja, traukiasi, kaip šagrenės oda, svetimėja, darosi jai nebesvarbus ir ji nebesvarbi pasauliui. Ji tarsi tebėra, bet, tiesą sakant, jos nebėra. Šeimynykščiai žino, kad ja reikia pasirūpinti, globoti, bet niekam nešauna į galvą mintis paklausti, apie ką ji mąsto ilgom vienatvės dienom, naktim, ką myli, kas ją dar skaudina, jei iš viso beskaudina. Tie, mylėti ir nemylėti, visi, kuriuos kada nors įvairiausiom aplinkybėm buvo sutikusi, niekur nedingsta, jie čia, greta, o liekantys gyventi atsiriboja nuo jos, kaip ir ji atsiriboja nuo jų. Ji lieka savoj, tokioj jaukioj, pažįstamoj praeity ir nebeturi ką veikti svetimėjančioj, nebesuprantamoj dabarty, juolab ateity, tarsi atsilieka, nebenori skubėti su minia. Vis dažniau tyli, nes nebesupranta vieni kitų. Kai ateina mirtis, jie niekur neišeina, į jokį mistinį dangų ar pragarą. Jie lieka savam laike, savam pasauly, savoj, tik jų beatpažįstamoj praeity, kurion kiti gyvieji nebegali patekti. Ta praeitis kiekvieno kitokia – tokia, kokią susikūrė gyvendami.

Mirusieji gyviesiems palieka atmintį – tokia Vėlinių prasmė. Paskui ateina užmarštis.

Tėvelis pasakė: „Mirti nebebaisu, kai didesnė dalis tavo pažinotų žmonių susirenka už kapinių tvoros. Sugrįžti pas savus, nesvarbu, kokie ir kur jie bebuvę.“

Tai buvo labai seniai, juodu neskubėdami kažkur ėjo pro Saltoniškių kapinių tvorą ir šnekučiavosi. Dabar tėvelis seniai jau ten, už tos tvoros ir šį vakarą joje nubunda ilgesys – norisi ten, pas savus.

Nėra taip buvę, kad per Vėlines Marijana kada būtų turėjusi tiek laisvo laiko, visada skubėdavo, rūpindavosi – gėlės, žvakės, kažkur nuvažiuoti, kažkas atvažiuoja, šurmulys blaško dėmesį ir jai belikdavo atsiprašyti savo mirusiųjų – pasišnekėsim kada vėliau, argi būtina per Vėlines? Pernai ji paskutinį kartą aplankė bent daugumą savųjų kapų. Šiemet pirmą kartą ji jų nebelanko. Jei buvo pirmas, turi būti ir paskutinis kartas. Po paskutinio vėl kažkas prasideda – kitoj dimensijoj, bet sąlygota praeities.

Marijana apsiprato su savo atskirumu, ji nė nebenori, kad kas ateitų, net kad paskambintų, o kai telefonas suskamba, paskubom patvirtina vaikams, kad jai viskas gerai, nieko nereikia, tegu nesirūpina. Vaikai greičiausiai supranta, kad ji nesako tiesos, bet vaidina, kad tiki – jiems dabar labai reikia tų atostogų nuo rūpinimosi ja, kad bent dieną kitą bent vienu rūpesčiu būtų mažiau. Jie taip pat pavargo.

Vienas. Pirmas. Paskutinis.

Paminėjus tuos žodžius, akyse stoja eilutė. Nesvarbu, kas joje – abstraktūs taškai, žodžiai, poelgiai, įvykiai. Visi variantai, nors liečia tą patį objektą, nurodo skirtingą santykį su juo. Nesakoma – gimė, mirė pirmą kartą, nes nei gimimas, nei mirtis nesikartoja, tik kartais vaizdumo dėlei pasakoma: „Jaučiuosi tarsi antrąkart gimęs...“

Marijana apie tai susimąsto greičiausiai todėl, kad ruduo, tokios trumpos dienos, kad tvyro prieblanda ir vidurdienį, kad nė trumpam nepraeina dulksna. kad vėjas įkyriai bildina kažką, kas nesaugiai padėta kažkuriam miesto daugiabučio balkone, bet ji negali nueiti ir sutvarkyti, nutildyti tą įkyrų bildesį; kad Vėlinės, tiesą sakant, jau kelios dienos po jų, bet štai ji skaito „Metų“ žurnale, kad pagoniškoje Lietuvoje visas lapkritis būdavęs vadinamas vėlių mėnesiu, nes lietuvio toks būdas – nieko nedaryti paskubom, juk aplankyti, paminėti, atsiminti kiekvienas turime tiek daug mirusių.

Dabar ne taip paprasta aplankyti visų kapelius – praėjo laikai, kai šeimos, karta po kartos suguldavo tose pačiose kaimo kapinaitėse, būdavo pastatomas medinis kryžius, jis stovėdavo, kol sudūlėdavo ir niekam nekildavo mintis jį atnaujinti, nes per tą laiką nelikdavo gyvų, dar atsimenančių mirusįjį.

Dabar kapų geografija plečiasi, nei nueisi, nei nuvažiuosi, nei nuskrisi pas visus per vieną dieną, viso lapkričio gali neužtekti. Gyvena Marijana viena, niekas netrikdo ramybės, tai ir atsimena, vieną po kito, vieną po kito savuosius, su kai kuriais iš jų susijusias tik trumpas akimirkas, su kitais ilgas gyvenimo atkarpas, kiekvieną naują epizodą mintyse pradėdama žodžiais: „Vieną sykį... Kartą...Pirmą kartą... Paskutinį...“ Persipina, susimaišo pradžios ir pabaigos Staiga supranta, jog tai, kad pernai artimųjų kapus lankė paskutinį kartą, yra nebepakeičiama, kad štai šį lapkritį, pirmą kartą per gyvenimą, kiek tik jį atsimena, nenuėjo nė į vienus kapus ir taip bus per visas Vėlines, kiek dar gyvens. Tik, atsimena, kartą, vaikystėj, kaip tik Vėlinių dienom, ji susirgo ir buvo palikta namie, bet, visiems išėjus, atsikėlė, išlipo pro langą ir nusinešusi šviesių kiminų, iš anksto prisirinktų pušyne, iš jų išdėliojo kryželius ant senelio ir dviejų jo seserų kapų. Nė vieno jų ji nebuvo mačiusi, nežinojo vardų. Apie senelį mamos, jo dukterys, vis ką nors gero papasakodavo vaikams, o prie tetulių patylėdavo ir pasakydavo vis tą patį: „Jos buvo labai geros, paliko mums tą namelį prie bažnyčios.“ Pasakydavo net tada, kai senąjį namelį jau buvo nugriovusi vėtra.

Sunku suvokti pabaigą, bet ji dažniausiai reiškia kažko kito pradžią. Atsijungus kapų lankymo realybei, Marijana suprato, kad mintimis ji gali nukeliauti bet kur, aplankyti ką tik nori, būti kiek nori. Ji nebepavaldi realybei. Nesvarbu, kad dar gyva, ji jau laisva. Tai taip jau bus visada? Jau pasibaigė tai, kas vadinama gyvenimu, o prasidėjo tai, kas po jo? Ar tikrai tas „po jo“ amžinas? Ji yra, amžinybė? Tai reikės apmąstyti, bet nebūtinai dabar. Ji turi laiko, daug laiko. Nebereikia skubėti. Niekur.

Vakar ji žiūrinėjo senas nuotraukas. Tą, kur sesutė stovi ant tiltelio senelio sode, ilgiausiai laikė rankose, vis atsimindama, atsimindama judviejų vaikystę. Štai čia, netoliese, yra tvenkinys, nuotraukoj jo nesimato. Marijanai vargu ar jau buvo ketveri metukai, bet atsimena, kaip sykį, užsižiopsojusi į buožgalvius, ji įkrito į tvenkinį, sesutė ją ištraukė, nurengė, išgręžiojo drabužėlius, sudžiaustė juos ant obelų šakų, o kai parėjo mama, šie buvo sausi ir mama nieko nepastebėjo. Pagalvojo, kad ji taip ir liko nepadėkojusi sesei už gyvenimą, ši netrukus, taip netikėtai, numirė.

Šiąnakt Marijana vėl sapnavo jos laidotuves Rasų kapuose. Taip aiškiai sapnavo, tarsi jos kartotųsi iš naujo – kaip jai buvo šalta, visa virpėjo, o mišios tęsėsi taip ilgai. Ją kažkas išvedė ir pasodino ant suoliuko saulėkaitoj prie koplyčios sienos, kad sušiltų. Buvo gegužė, žydėjo gėlytės.

Pirmąją vasarą po laidotuvių judvi su mama atvažiavo aplankyti sesės kapelio. Tėvelio giminės buvo sutvarkę kapą, pastatę kryželį su dailiu užrašu emaliuotoj metalinėj plokštelėj. Netoliese buvo kažkam iškasta nauja duobė, mama nuėjo prie jos, pastovėjo ir staiga lyg ko nusigandusi, sugriebė Marijaną už rankos ir nusitempė prie spragos tvoroj, pro kurią išlindusios iš karto atsidūrė senamiesty. Po to mama niekada nebelankė kapelio. Panašu, kad nelankė ir niekas iš giminių, tik Marijana, kai jau užaugo, retkarčiais atvažiuodavo į Vilnių, pasodindavo gėlių, kol sykį rado kapelį panaikintą kaip neprižiūrimą. Mamai nepasakė.

Šios nakties sapne matė, kad toj vietoj palaidoti kiti žmonės, puošniam, brangiam paminkle įrašytos lenkiškos pavardės. Nieko nesakydama mėgino uždegti žvakelę, nuošaliau, už paminklo, bet palaidotųjų giminaičiai neleido – čia mūsų kapas, čia mūsų žemė, mes užmokėjom pinigus... Kiek neapykantos buvo jų veiduose!

Jai norėjosi paklausti, ar nupirko tik žemę, ar ir jos sesutę, nepaklausė, joje nebebuvo pykčio, pagiežos tik šmėstelėjo keista mintis – o ar sesutė tikrai jos? Juk ir už ją, kaip ir už žemę kapeliui, neužmokėti pinigai?

Marijaną apėmė siaubas, sapne vaidenosi laidotuvės tų, nepažįstamų žmonių, matė mažą, tokį vienišą sesės karstelį, keliamą į vieną, į kitą pusę, kad tilptų nauji kapo gyventojai, kurie užsimokėjo už žemę pinigus.

– Sese, ar tau ten taip pat vieniša, kaip man čia? – sušnabždėjo. –Abi mes benamės, bežemės. Svetimos. Kur mums dėtis? Nejau mums nepriklauso bent kapų žemės gabalėlis veltui? Ar neužsimokėjom už ją gyvenimais? Sakysi, kad tu per trumpai gyvenai, bet juk atsimeni, kiek laimės atnešei visiems aplinkiniams jau vien savo gimimu? Ir išgelbėjai gyvenimą man. Argi to maža?

Sapne sugrįžo Marijana prie koplyčios, laikydama žvakę rankoj – tai kur jai ją uždegti? Prie Jono Basanavičiaus kapo? Prie Pilsudskio širdies? Jie abu mylėjo Vilnių, tik kas, kokiais matais išmatavo meilę – kurio didesnė, jei už ją abiejų, tiek lenkų, tiek lietuvių pasirašyta krauju? Pagalvojo Marijana, kad gi ir ji myli Vilnių, judvi su sese čia gimė. Vieną, vienintėlį kartą gimė ir daugiau negims niekur kitur, niekada. Žodis vienas yra baigtinis, po jo niekas nesikartoja.

Sugalvojo – degė žvakelę prie koplyčios sienos, ten, kur aną gegužę šildėsi atokaitoj saulytės, vienos visiems, matė nustebusius praeinančiųjų veidus, bet niekas jai nieko nesakė.

Kai staiga, tiesiog gatvėje, mirė senelis, tėvelio tėvas, Marijana sirgo ir apie kelionę į Vilnių negalėjo būti kalbos. Sirgo n–tąjį, nesuskaičiuojamą kartą, kaip paprastai, pačiu nelaiku. Tik vėliau, kai išsikapstė iš ligos, tik tada atėjo į sąmonę ir ten liko žinojimas, kad senelio nebėra. Skaudu, bet jau buvau gyvenimo pamokyta karčias piliules nuryti. Ir tylėti, kaip, kiek tik ji atsimena, tylėdavo, su ja niekada rimtai nesikalbėdavo senelis. Ne todėl, kad jos nevertintų, nemylėtų. Jis buvo augęs dar toj senovinėj patriarchalinėj šeimoj, kur vaikus augina motina, o tėvas juos tarsi pamato jau paaugusius, kai reikia įvertinti jų sugebėjimus, nuskirti ateitį.

Metai ėjo, Marijana užaugo, subrendo, gyveno tikrai nelengvą gyvenimą. Štai sulaukė ir senatvės. Nors senelio seniai nebebuvo, drauge su kaupiama gyvenimiška patirtimi, išmintimi ryškėjo tai, ką ištylėjo tas stotingas, ramus, stiprus, visada besilaikantis duoto žodžio, besirūpinantis šeima, nors jai sentimentų ir nedemonstruojantis vyras, ko neištvėrė jo širdis. Senelių kartos istorija nelepino. Marijanai atrodo, jei dabar susitiktų senelį, nieko jo neklaustų, tik prisiglaustų, kaip prie ano senojo ąžuolo, kur stovi plačiai išskėtęs šakas pakeliui į Šilalę, pasisemtų stiprybės. Žodžiai? Žodžių nereikėtų. O jam ką duotų? Mylėtų, mylėtų...

Apie babūnės, tėvelio mamos, mirtį joms su mama niekas nepranešė – telefono nebuvo, telegramos paklysdavo. Kažin, ar laidotuvių šurmuly bent kas nors atsiminė pasiųsti telegramą? Laimei, nepaklydo laikraščiai ir Marijana „Tiesoje“ aptiko užuojautą vilniškiams namiškiams. Taip pasitaikė, kad tuokart buvo viena namie. Verkė, verkė, kol iš darbo parėjus mama aptiko mergaitę miegančią, apsikabinusią šlapią nuo ašarų savaitės senumo „Tiesą“. Nežinojo Marijana, kokiu žodžiu įvardinti savo to meto jausmus – nuoskauda, apgaule, neteisybe? Atsimena tik skausmą. Galėjo atsitikti kas tik nori, bet negalėjo, neturėjo mirti vilniškė babūnė – graži, švelniai besišypsanti, su gėlėta bliuzele, mažučiais auksiniais auskariukais. Joms su mama atvažiavus, ji su anūke tik pasisveikindavo, paskui mergaitė vis jausdavo tarsi glostantį jos žvilgsnį, o susitikusios akimis, abi giedrai nusišypsodavo. Tai todėl, kad babūnė amžinai neturėdavo laiko, vis kažką dirbdavo, ruošdavo, vis skubinai, bet ta šypsena būdavo pažadas ateičiai, – štai, anūkėle, užaugsi, o aš pagaliau turėsiu laiko, nebetarnausiu visai šeimai, tada mes kalbėsimės, kalbėsimės... Su anūke kalbėtis skubinai negalima, viskas aplinkui turi išnykti ir likti tik jos dvi, pamiršusios laiką.

Ir štai jos nebėra. Kas bepapasakos Marijanai apie babūnės gimtąją stanicą Ukrainoj, gyvenimą Sibire, meilę seneliui, motinystės laimę? Nespėjo susidraugauti, pažinti, o jos nebėra. Niekaip negalėjo tuo patikėti ir spygliais apkritęs kapas Antakalnio kapuose jai nieko nereiškė, nesvarbu, kad užrašyti vardai, datos, su seneliais tas kapas neturėjo nieko bendro. Dabar mėgina atsiminti, kada paskutinį kartą matė ją gyvą – beviltiška, įrašas išsitrynęs.

Nė nepajuto, kaip užsnūdo – nenusivilkusi, neprisiklojusi. Nubudo krečiama šalčio, stipriai dunksinčia širdimi – rėkte rėkė telefonas.

– Gerai, viskas gerai, juk sakiau. Kas čia gali atsitikti? O kas, avarija? Ne? Tiesiog sugedo mašina? Palikot servise? Autobusais? Žinoma.

Tyla, kokia palaiminga tyla. Marijana užsitempia antklodę, susiriečia, kaip vaikystėj, į kamuoliuką ir vėl užmiega. Dar spėja pagalvoti – kas už lango, diena ar naktis, bet pro nuleistas žaliuzes nieko nematyti.

Kai vėl nubudo, buvo gili naktis. Tyla daugiabuty, tyla internete. Išjungė kompiuterį, bet miegas nebeėmė. Rinkosi, aiškėjo mintys, vaizdai...

Ankstyvos vasaros pavakarė. Marijana su teta ir jų salkoj gyvenančia davatkėle baigė ravėti gėlynus ir nešioja žoles į puvinį. Tetai linksma – dabar gėlėm tik žydėti. Vasara! Jos žvilgsnis sustoja ties Marijana ir ji juokdamasi pasako:

– Tavo akys juodos kaip grambuoliai!

Davatkėlė sunerimsta, jai tas pasakymas kažkodėl pasirodo užgaulus.

– Ne, kaip kaštonai!

Marijana žino ir be jų, kad ji labai panaši į tėvelį ir jo mamą – viskuo, išvaizda, charakteriu. Žino ir tai, kad už tą panašumą jos nekenčia mama. Ne visada, tik kai jas prispaudžia vargas, mama lieka be darbo, ar kai atsigirsta kokių paskalų ir nelieka, tai mamai taip atrodo, kad nelieka nieko, kas pasakytų jai gerą žodį. Kažkodėl niekada jai nešauna į galvą mintis, kad ji, Mariana, mergaitė kaštonų akim, ją myli, visada, visokią, visas dienas. Tada ją erzina visi ir viskas, net Marijanos egzistavimas ir ji nieko neslepia, vadina ją tėvo išpera. Labiausiai ant tėvelio ir pyksta – juk tai jis privalo ja pasirūpinti, tarsi galėtų, ne kalėjime būtų, o kurorte. Marijanai skaudu, bet tėvas toli, Vorkutoj, nenueisi, nepasiguosi, tai ji bent dingsta mamai iš akių, išeina klaidžioti paupiais, miške. Palaukit, grįš tėvelis...

Kartą, kai judvi su mama ilsėjosi sugulusios paupy, laukdamos, kol baigs džiūti pievelėj suklostyti skalbiniai, ilgai dvejojusi Marijana ryžosi užduoti jai seniai ramybės neduodantį klausimą – na, ji žino, kad mama jos nekenčia, bet tėvelis, į kurį ji taip panaši, ar mylėjo ją? Kai dar buvo namie? Jai tai buvo labai svarbu.

Keista, mama nesupyko – buvo tokia jauki pavakarė, darbai baigti, stojusi tokia nedažna ramybė. Tiesiai neatsakė, tik papasakojo, kaip kažkada, Kūčių dieną, kol ji su tarnaite dar baigė ruoštis virtuvėj, tėvelis su dukrytėm buvo svetainėj, iš kur sklido skambus vaikų ir sodrus tėvelio juokas – tėvelis nešiojo ją, mažąją, Marijaną, ant rankų apie eglutę, o ji ėmė po spalvotą stiklinį bumbulą į kiekvieną rankytę, daužė juos vieną į kitą ir kvatojo, žiūrėdama į byrančias šukes.

Tada Mariana nesuprato, ji buvo laiminga – ne dažnai tėvelis paimdavo ją ant rankų, jis tarsi nematydavo jos. Ir tėvelį tokį laimingą vargu ar buvo mačiusi. Jiedu krykštaudami ėjo apie eglelę, o mama stovėjo svetainės tarpdury ir, neįtikima, nesibarė, kad gi daužo brangius, iš Belgijos parsivežtus žaisliukus.

Marijana tą pasakojimą priėmė kaip tėvo meilės įrodymą ir kai jai gyvenime būdavo kada labai sunku ir atrodydavo, kad jos niekas nemyli, ji sau tyliai pasakydavo:

– O tėvelis mane mylėjo! – ir kažkodėl pridurdavo – Vieną kartą.

Vienas – baigtinis žodis. Jis nežada pasikartojimo, bet paliudija buvus.

Ėjo metai, Marijana, tėveliui grįžus į Lietuvą, vis stengėsi suprasti, kas jų šeimoj ką mylėjo, ko nemylėjo. Klausti nedrįso, nes nesitikėjo tiesių atsakymų, vaikams nepriderėjo klausinėti tokių dalykų, todėl, kaip buvo pratusi, atidžiai viską stebėjo, rinko faktus, nutikimus, nugirstus žodžius, žvilgsnius, kartais burdavo ramunės žiedlapiais, bet į daugelį klausimų gyvenimas taip ir nedavė atsakymų.

Pirma, dar paauglystėj padaryta išvada, nustebino ją pačią – jos nemyli niekas. Pakenčia, būna, kad pagiria, jei užsitarnauja, dažnai pasišaipo, nebūtinai piktai, dažniausiai tik pasidarydami sau pramogą, bet mylėti? Tai visai kas kita.

Sykį, grįždama nuo Lokystos, Marijana šventoriuj sutiko gerąjį kunigą Pranciškų. Pamanė, kad jis yra tas vienintėlis žmogus, kurio gali paklausti apie viską, juk jis tarsi Dievuliukas, viską žino ir niekada nemeluoja. Pasiryžo, bet neskubėjo klausti. Sėdėjo abu ant suoliuko klevo pavėsy, ramiai aptarinėdami, kad jau šiltas vanduo Lokystoj, o papušiny jau radusi prinokusių žemuogių, bet abu nejučia stebėjo už buvusios klebonijos langų šmėžuojančius ginkluotų stribų šešėlius, kol kunigas nutilo ir idėmiai pažiūrėjo į ją. Suprato, jei klausti, tai dabar.

– Ar gali gyventi žmogus, jei jo niekas nemyli? – išpoškino ir paraudo, kaip ta pirmoji vasaros žemuogė.

Kunigas iš nuostabos kilstelėjo antakį ir ilgai tylėjo.

– Apgalvok, o ką tu myli? Kas su savo rūpesčiu ateina pas tave? Pas ką tu eini pasiguosti, jei kas užgauna? Matai, mylim paprastai tuos, kurie myli, supranta mus, o Dievulis per savo gerumą myli visus.

Dabar ji tylėjo, ilgai, o kunigas žiūrėjo, lyg skaitydamas mintis susirūpinusiam jos veidely, kol šis nušvito, mergaitė pašoko ir neatsisveikinusi nustraksėjo namo. Nėjo iš karto vidun, apžiūrėjo, nuglostė gėles daržely ir tik kai aprimo, tyliai įsliūkino į babūnės, šilališkės, kambarėlį, atsisėdo savo įprastoj kertelėj. Akimirkai pritilo siuvamoji, babūnė dirstelėjo į laimingą Marijanos veidelį ir nieko nepasakiusi siuvo toliau, išskaičiusi jame: „Viskas gerai“ Joms nereikėdavo žodžių. Ir kaip ji pati anksčiau nesuprato? Babūnė kažkaip pajusdavo, kad jai blogai – kai pareidavo kažkieno įskaudinta, kai eilinį kartą mama visas savo nuoskaudas išliedavo ant jos, kai sirgdavo, ilgai nekrisdavo temperatūra. Tada babūnė liaudavosi siuvusi, patylėdavo, lyg laukdama Marijanos prabylant, o nesulaukusi atsidarydavo kuparą, iš jai vienai žinomos slaptavietės paimdavo gabalėlį cukraus ir paduodavo mergaitei – baltą, žvilgantį gabalėlį cukraus! Paskui apie kažką giliai susimąstydavo ir dažniausiai nebegrįždavo prie siuvinio, išeidavo į sodą, daržą – ji padarė, kas jos galioj, bet juk ne ji turi uždėti, vėsią, gaivinančią ranką ant karščiuojančios vaiko galvelės, pamatyti skausmą veidely. Ji tik gelbėjimosi ratas, kuris padės tik jei vaikas pats kabinsis už gyvenimo. O jei ne? Kiek neapykantos gali pakelti vaikas, net nežinodamas, kuo kaltas, kai palūžta net suaugę?

Motina, jau palaidojusi vieną vaiką, turėtų suprasti. Nejau ji neatsimena? O juk turėtų atsiminti savo vaikystę, tokiu pat sunkiu dar ano karo metu, kai sirgdavo ir sirgdavo, o felčeris pasakė: „Ne gyvenimui vaikas“. Bet ji, motina, nepatikėjo, atsisėsavo naktį prie lovelės, uždėdavo gelbstinčią ranką ant karščiuojančios kaktytės, vaikas abiem rankelėm įsitverdavo jos ir nepaleisdavo, kol krizė praeidavo. Dar vieną kartą praeidavo.

Kai jau ūgtelėjo, rečiau besirgdavo, prieidavo, būdavo, kartais vaikas, prisiglausdavo: „Mama, mne glova boli. Daj duonutės s sacharcom...“ Ir duodavo, visada atrasdavo savo kupare, nors žinodavo, kad ne duonutės su cukrum, o supratimo ir meilės vaikui reikia, nes ją, mažą ir silpną, taip pat dažnai skriaudė; pasaulis mėgsta pasidaryti pramogą iš silpnesniojo kančios.

Kodėl ji dabar to neatsimena? Nejau meilė ir neapykanta vyrui stipresnė už meilę vaikui?

Nuo tos dienos, nuo to kunigo atsakymo, tarsi kas pamainė Marijaną. Ji nebūtų sugebėjusi išsakyti žodžiais, bet išvadas padarė: reikia mylėti žmones, nes tik tie, kuriuos mylim, myli mus, reikia būti tokiai, pas kurią galima ateiti pagalbos, supratimo, o meilė ateis kaip savaime suprantamas dalykas – nemylėdamas negali padėti, nes iš tiesų juk ne to gabalėlio cukraus reikia atėjusiam pagalbos, reikia rankos, į kurią įsitvėręs galėtų pralaukti krizę. Netgi ne tai – reikia, kad kažkas, artimas, mylintis paaukotų kažin kiek savo laiko, pabūtų drauge, užmiršęs visus savo reikalus. Bet būdavo, vis tiek būdavo dienų, kai pasijusdavo užspiesta į kertę ir norėdavosi pasakyti, kad nemyli niekas. Tada grįždavo atmintin šventoriaus klevų pavėsis, juodas kunigo rūbas su daug daug sagučių, su nuostaba kilstelėtas antakis, už buvusios klebonijos langų šmėžuojantys stribų šešėliai ir atsakymas: „...o Dievulis per savo gerumą myli visus.“ Toks atsarginis variantas – per savo gerumą, ne todėl, kad ji būtų meilės verta. Nes jis stiprus, jis niekada neateina pagalbos pas žmogų, nes jam jo pagalbos nereikia, jis tik duoda ir taip padaro žmogų amžinu skolininku. Ar tikra yra meilė tam, kuriam esi skolingas?

O jei nekenčia? Žmonės? Ką daryti su tais, kurie nekenčia?

Turėjo praeiti labai daug metų, kol Marijana suprato, kad nekenčia dažniausiai tie, kuriuos pačius kažkas nuskriaudė, labai nuskriaudė ir nė nebandė ištaisyti savo klaidos. Dar daugiau metų reikėjo, kol suprato, kad tai pačiai kategorijai priklauso ir tie, kurie patys žiauriai, neteisingai nuskriaudė kažką ir nebeturi galimybės kaltę išpirkti – per vėlu. Dažniausiai būna per vėlu, nes nesugrąžinsi laiko, kažkieno pražudyto gyvenimo, neužmokėsi pinigais, vieša atgaila. Dievuliukas gali dovanoti? Tai nėra teisinga, tai tik malonė, labdara. Skola, su ja sunku gyventi ir nėra jokios galimybės užmokėti.

Tai žmonės, kurie po neapykanta slepia savo bejėgiškumą. Kurie nebetiki meile, kurie tariasi siekią tiesos, gyvendami pagal principą – akis už akį, bet keršija dažnai niekuo dėtiems. Kaip ir gera darydami ne tiems, kam nusikalto, supratę, kad tikrosios kaltės niekuo neatpirks. Per vėlu. Juk ir ta savo neapykanta jie tarsi beldžiasi į mūsų sąžinę – ei, žmonės, man labai labai negera. Nejau neatsiras nė vieno, kuris mane suprastų? Ir jei tokio, suprantančio, bent vieno, nesusitinka, ima nekęsti viso pasaulio.

Marijana visa tai suprato tą naktį, kai budėjo prie mirštančios motinos. Jos jau daug naktų buvo praleidusios tylėdamos, nedegdamos šviesos, bijodamos išskaityti viena kitos mintis, bijodamos tų savo minčių. Nesikalbėdavo. Per vėlu kalbėtis – prieš amžinybę žmogus stoja vienas. Kartais motina susirasdavo dukros rankas, ši jų neatitraukdavo ir mirštančioji pasinerdavo į neramų miegą.

Kai motina prakalbo, vos vos brėško ir Marijana tarėsi jos veide pastebėjusi nuostabą – ji suprato. Ką suprato?

– Atsimeni, klausei ar tėvelis tave mylėjo?

Dusulys trukdė kalbėti, per užsitęsusią tylą Marijanai pasirodė, kad juodvi ten, prie Lokystos, tarsi dabar, tarsi iš naujo klausytųsi pasakojimo, kaip tėvelis Kūčių vakarą nešiojo ją apie eglelę, o ji daužė žaislinius bumbulus ir abu laimingi kvatojo. Laiminga buvo ir mama, pamaniusi, kad į šeimą sugrįžo ramybė ir laimė.

– Ačiū, mama, kad papasakojai, aš buvau laiminga visą gyvenimą, žinodama, kad nors tą vieną vakarą tėvelis mane mylėjo...

– Aną vakarą valgyti Kūčias pas mus rinkosi šeimos draugai iš Universiteto, jau kai kurie po vieną, kiti nebeatėjo ir niekas nebuvo tikras, ar neateis kurio išsivesti į Lukiškes ir šią naktį. Laužė kalėdaičius. Visi tokie savi.

Tėvelis išėjo palydėti moterų, kurioms toliau namai. Įdienojo, o jo vis nebuvo. Apimta nevilties mama brido akiplotu per šventinį Vilnių, tarsi kas už rankos vedžiojo ją senamiesčio gatvelėm, kol kažkurioj tarpuvartėj pamatė juodu...

– Ne dėl tavęs jis krykštavo, žinojo, kad ateis ji, mylimoji... Jos vyras jau buvo dingęs be žinios... Tik dabar...

Lėtai lėtai aušo pilkas, dulksnotas rytas. Sėdėjo Marijana prie mirusios motinos ir nieko nedarė, neišėjo į kiemą pranešti žinios kaimynams, pakviesti į šermenis, niekam neskambino, nesiuntė telegramų. Sėdėjo prie lovos ir verkė, kol išverkė visas našlaitės ašaras. Ne savęs gailėjo. Verkė todėl, kad per vėlai suprato, kad nesuspėjo pasakyti savo tėveliui ir mamai, kaip visą gyvenimą juos mylėjo, visada, visokius. Nebebuvo širdy nuoskaudos, nesigailėjo nepaklaususi, ar jie ją mylėjo, tik labai norėjo tikėti, kad Dievulis yra ir per savo gerumą myli visus.

Paskui viena pati nuprausė, aprengė įkapėmis ir tik tada atidarė duris ir nuėjusi į atkalnę priskynė eglių šakelių, pabarstė jomis taką – žinia pasauliui, kad šiuose namuose mirė žmogus.

Per laidotuves ašarų nebebuvo.

Sąsajos

Feisbuke skaitinėjau apie beprasmybės akciją – kasti sniegą iš vienos vietos ir atgal, supilant į krūvą ir vėl paskleidžiant, samstyti jį kiaurasamčiu – kiek besemtum, vis nieko nelieka. Taip, esą, daroma su pinigais kultūrinei spaudai remti.

Užkliuvo žodis remti. Kas yra ta literatūra mūsų visuomenėj? Elgeta prie durų? Neįgali būtybė, kurią reikia remti, kad nesukluptų? Ji kažkur, kažkaip, matyt, gyvena, tik niekas nežino nei kur, nei kaip. Ir nenorėtų žinoti, bet ji turi tokį bjaurų įprotį kasmet viduržiemy, apie Naujus metus apsireikšti su pretenzijom gauti pinigų savo egzistencijai. Reikalavimai kuklūs – tik išgyventi, ne suklestėti.

Niekas neneigia teiginio, kuris iš aukštų tribūnų skelbiamas kaip aksioma, kad kultūra visuomenėje yra bent jau ne mažiau svarbi už kokią ten ekonomiką, valdžios institucijų veiklą, socialinės situacijos kitimus, bet, keista, šitokia svarbi visuomenės egzistencijos ir pažangos sritis, nulemianti jos pačios išlikimą, neturi jokios patikimos jai skirtos vietos juridinėj visuomenės struktūroj, jokios stabilios eilutės valstybės biudžete, nekalbant apie tai, kad ta eilutė, atsižvelgiant į visų pripažįstamą kultūros svarbą, būtų viena iš pirmųjų. Deja, svarstant biudžetą, tik kai visi tam darbui įgaliotieji ir suinteresuotieji jau būna mirtinai pavargę ir daugiau mažiau užganėdinti dalybų rezultatais, kažkas ima ir primena, kad dar prie durų tyliai, kultūringai, nužemintai brazdinasi ji, kultūra, atkakliai mėginanti priminti valstybės galingiesiems, kad į jos terbą ne tik kad neįdėtas kepalėlis duonos, bet nenubiro nė trupinių nuo dalybų stalo. Tada į įstatymo galią turinčio dokumento pabaigą įrašomos kelios aptakios, neįpareigojančios eilutės apie fondą – sudaryti, atradus skirti, numatyti, įvertinus galimybes ir galiojančią tvarką, perėjus visas institucijas, gavus visus parašus ir antspaudus paremti... iš bado svyruojančią, sausio speiguose tirtančią elgetą – literatūrinę spaudą ir kultūrą aplamai. Ir tegu ji prasmenga gyvenimo verpetuose iki kitų Naujųjų. Čia, valdžios koridoriuose ir kabinetuose jos niekas nepasiges, o jei ji kam reikalinga, tai tie kažkas ja ir tepasirūpina – ko alkanas rašytojas nepadarys, norėdamas, kad jo kūrinys būtų išspausdintas? Ir atsigrįžtama į verslą. Mąstau, o kodėl taip? Ar verslininkų kastai ji, literatūra, reikalingiausia, ar todėl, kad be biudžeto tai vienintelė institucija, turinti pinigų ne vien duonai, bet ir išmaldai. Ir prabangai – nusisamdyti dvaro juokdarį. Ko verta tokia periodikos ir ne periodikos literatūra? Badas – geriausias cenzorius.

Kodėl tokios niūrios šį rytą mano mintys? Keistai sutapo „ŪP“ korespondentės Daivos Bartkienės straipsnis internetinėje svetainėje www.žemaitijosgidas.lt, kad tokio išsamaus leidinio kaip monografija apie Viešvilę spausdinimas nukeliamas neribotam laikui, daugelio pasišventusių žmonių ne vienerių metų darbas nurašomas, neatlyginamas ir paliekama žiojėti didelė spraga tiriant ir išsaugant ateities kartoms tiek Mažosios, tiek Didžiosios Lietuvos istoriją, ekonomikos, visuomeninę sanklodą, kultūrą. Dar tiek daug ką būtų galima padaryti, jei neatsiremtų viskas į pinigus ir į bukų valdininkų požiūrį į kultūrą. Gal kada ir atsipeikėsim, bet dabar kasdien nyksta gyvoji atmintis, miršta paskutiniai XXa karų ir pokario peripetijų liudininkai, tebeguli stalčiuose niekam nereikalingi atsiminimų rankraščiai. Pagaliau, ar atsiras kas perima iš dabar dar vis triūsiančių, nors ne vieno jau turinčių teisę į užtarnautą poilsį, pasišventėlių, po aguonos grūdą nešančių mūsų istorijos atmintį į knygas ir bergždžiai besibeldžiančių į rėmėjų, valdininkų duris ir sąžines, mėginančių įtikinti juos savo darbo svarba ir reikšmingumu, estafetės lazdelę? Tarsi tik jiems, pasišventėliams, to reikia. Ką paliks istorijai tie šių dienų galingieji, sukaupę savus turtus ir skirstantys valstybės iždą, pamiršdami, kad ne jie, o tautos kultūra rašo istoriją. Neįtikina teiginys, kad nėra pinigų, galimybių, kad reikia palaukti geresnių laikų – ne pinigų trūksta, o sveiko požiūrio ir, jei tas požiūris nesikeis, geresni laikai neateis niekada.

Tos mintys susišaukia su dar vienu istorijos liudijimu – skaitau Editos Barauskienės istorinį romaną „Tolminkiemio sodininkas“*. Taip, apie Kristijoną Donelaitį. Ne tik – ir apie Mažosios Lietuvos kalbos ir kultūros išsaugojimo problemas, taip susišaukiančias su dabartinės Didžiosios Lietuvos problemomis.

Kun. Jonas Bretkūnas suprato ir negalėjo likti abejingas krašto nutautinimui ir lietuvių kalbos išstūmimui ir nunykimui. Įvertinęs didelę bažnyčios įtaką ir galbūt realią galimybę per ją išlaikyti lietuvišką žodį, jis per dešimtį metų atliko titanišką darbą – išvertė į lietuvių kalbą Evangeliją, tiek Senąjį, tiek Naująjį testamentus. Paskui dar bemaž tiek metų rūpinosi jos išleidimu, bet pasiekė tik to, kad rankraštis buvo konsistorijos nupirktas ir...padėtas į stalčių šimtmečiams. Iki geresnių laikų, kurie taip ir neatėjo, nes rankraščio neprireikė Prūsiją, Mažąją Lietuvą su jos turtinga, unikalia kalba ir kultūra asimiliavusioms didžiosioms valstybėms, ji netapo pasauline vertybe, o pačios Mažosios Lietuvos neliko. Tik neįtikimai laimingo atsitiktinumo dėka per visas tų šimtmečių audras Jono Bretkūno rankraštis išliko, bet ir dabar jo paruošimu spaudai labiau rūpinasi Vokietija, negu Lietuva.

Ar ne tas pats dabar laukia mūsų? Pinigų visais, net blogiausiais laikais, buvo ir yra, užtenka pasidairyti, kiek jų skiriama menkaverčiams renginiams ir projektams, kiek nuteka korupcijos kanalais, kiek paprasčiausiai išvagiama. Trūksta išminties ir atsakingo požiūrio, kai esminių klausimų sprendimas paliekamas savieigai, autorių išradingumui ar dažnai nekompetetingų, problemos nesuvokiančių ir visai ne tokių tikslų siekiančių rėmėjų malonei ar nemalonei.

Jonui Bretkūnui bent buvo atlyginta už darbą, paskirta renta iki gyvos galvos ir tiems laikams nemenka pinigų suma, kas, deja, pamirštama šiais laikais. Jei tai tęsis per ilgai, ar beatsiras kas pakeičia tas darbščias biteles, dirbančias iš pasišventimo, ne sykį prarandančias viltį, kai internetinėse svetainėse atsiranda lakoniškas įrašas, kad didelės, išsamios, kruopščiai paruoštos monografijos apie Viešvilę, kurios istorinė lemtis yra tarsi jungtis tarp Lietuvos, Didžiosios ir Mažosios, ir santykio su didžiosiom Europos valstybėm kaimynėm gyva iliustracija, leidimas atidedamas neribotam laikui. Iki geresnių laikų, kurie, didelė tikimybė, taip niekada ir neateis, jei neįvertinsim savo atsakomybės, jei nepasimokysime iš praeities, o tik pilstysim iš tuščio į kiaurą.

*Edita Barauskienė „Tolminkiemio sodininkas“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius. 2015.

 

Laike!

Pirmą kartą kreipiuos į tave. Dovanok, aš tavęs nepažįstu, nežinau tavo vardo (ar tu jį turi?), kur tu tūnai – dienom ir naktim, tekant saulei ir leidžiantis, kaukiant pūgai ir žydint alyvoms?

Laike! Kas tu toks – daiktas, jausmas, mintis, o gal dvelksmas kieme nuo pražydusios liepos ar tėkmė Nemune, kai dainuoja mergaitės balsais gintariniais ties Punia, kada žiba rasa per saulėtekį ir kai virsta žibėjimas tas kasdienybės gūdžia pilkuma, kuri, rodos, atėjo visam? Dainos jų ilgesingos ir švelnios – jos nematė karų, negirdėjo tylos, neraudojo drauge su dangum po kovos žūtbūtinės?

Laike! Ar tu padaras laisvas ar esi kažkieno nuosavybė? Kas ir kur tave skirsto, ar už pinigus turguj parduoda, o gal veltui dalina kiekvienam po saiką vienodą, nes girdžiu žmones sakant: „Mano laikas, man skirtas, jau praėjęs negrįžtamai“? Ir balsuos išgirstu tarsi ašarą virpant, tarsi geliantį skausmo akordą, nevilties neatšaukiamą skundą.

Laike! Gal tu vaikštai tarp mūsų, žmonių, ir prižiūri, kad kiekvienas tik tiek, kiek priklauso, paimtų? Koks esi tu – teisingas ar piktas, gailestingas, žiaurus, priešas žmogui ar draugas? Ir kodėl tu slepiesi?

Laike! Pirmą kartą kreipiuos į tave. Nedrąsu man. Gal gėda – šitiek metų drauge, o nesu tau žodelio pasakius, padėkojus už šitiek dienų ir naktų. Ir akimirkų. Jas davei neprašytas, tarsi dovanas, ir kuklus pašalėly glaudeisi, neprimindamas, kam aš skolinga.

Laike! Toks jau būdas negeras žmonių, jie savus geradarius prisimena tiktai bėdai ištikus. Tik kai reikia kažko paprašyti jie nusmailina galą liežuvio ir prašo, maldauja. O kaip pyksta negavę! Ir jų norai tikrai begaliniai, neįtiksi visiems, neįtiksi.

Laike! Kiek man skirta – gana, neprašau kaip kareivis – dar samtį sriubos. Pasėdėkim šią naktį drauge, kai už lango žiburiuoja žvaigždelės aukštai, atsiminkim, kaip vaikystėj abu mudu buvom laimingi. Neskubėjom. Kur dabar tu skubi? Juk matai, aš sena, su tavim nebespėju į koją. Tiktai vieno prašau – kiek man likę, leisk pilnai išgyventi, kad veidai nešmėžuotų pro šalį kaip vaiduokliai, kad suspėčiau suvokti žodžius, kur kažkas kažkada nepasakė, kad dar kartą apglėbčiau vaikus...

Mano laike, man visko gana ir daugiau neprašau nė sekundės, tik lėčiau, neskubėk, mano laike, lėčiau...

IV. Žmonės – medžiai

neverk!

tai tik dilgėlė

 

 

tikrasis skausmas kitoks –

atpažinsi

1.

Grūdas krinta į dirvą. Grūdo genuose užkoduota lemtis. Ne, ne lemtis – galimybė. Lemtis yra tai, kas nulemta iš anksto ne savo, kažkieno (kažko) kito valia ar atsitiktinumu – gal Dievo, gal gamtos, dirvos, laikmečio, egzistencijos kaimynų, metų laikų kaitos, lietaus, krušos, saulės, vėjų, geros, globojančios arba piktos žmogaus valios, abejingumo. Grūdui neskirta kovoti su lemtimi, skirta paklusti – išgyventi, prisitaikyti ar net suklestėti. Arba pražūti.

Galimybė – tai duotis, po kablelio prasidedanti žodeliu jei...

Jei dirva bus gerai įdirbta, jei laiku pasėta, jei neišdegins sausra, nepaskandins liūtys, neišdaužys kruša, jei neužgoš piktžolės, jei žmogus nesumanys per dygstančių javų lauką nutiesti kelią... Daug tų jei. Labai daug, o galimybė išgyventi viena. Ne tik išgyventi, bet ir išauginti kažkelintą grūdą. Kuo jų daugiau, tuo didesnė tikimybė išlikti padermei. Gyvenimas, tai nuolatinė nuožmi kova už išlikimą, kova – kas ką.

Svarbu kieno gyvenimas – vienoks jis grūdo, kitoks žmogaus. Visai kitoks. Žmogiškajame tų jei yra daug daugiau, įvairesnių, sudėtingesnių, piktesnių, negailestingesnių, bet jam suteikta ir sąmoningo pasirinkimo teisė, ir galimas siekis ne vien išgyventi, bet ir būti laimingam. Ar grūdas žino, kas yra laimė? O skausmas? Sielvartas? Pareiga? Atsakomybė už savą gentį?

Grūdas nebesikeičia, koks jau yra, toks. Išlieka tinkamiausias. O štai žmogaus lemtis priklauso ne vien nuo išorinių sąlygų, kurias rado ateidamas, jis gali keisti savo aplinką ir keistis pats – sąmoningai, tikslingai. Žmogui duotas protas.

Rachelė net užsimerkusi, snūduriuodama jaukioje pavakarės nebekarštos saulės atokaitoje, atrodo, mato tą švelniai žalią rugių lauką anapus upelės. Javai jau pakilę, tuoj tuoj išplaukės, o netrukus ir subrandins derlių. Ne iš karto susivokia, kas ją sujaudino, ko jai pikta – nei šis, nei tas pykti ant rugių lauko. O gal pavydi? Kam? Rugių laukui? Kad jam, rugiui, taip paprasta – žmogus suarė lauką, laiku pasėjo, lietutis palaistė, saulelė šildo ir, jei... Prakeiktas jei!

Bet ir čia rugiui geriau, negu žmogui, jis nežino, nesupranta grėsmės, o žmogus kankinasi ne vien tada, kai jau įvyksta kas blogo ar net tragiško, o ir iš anksto kamuojasi nuojautomis, baimėmis, įtarimais. O jei dar tas žmogus – žydas? Jis turi būti dešimteriopai budresnis, įžvalgesnis, pastabesnis, gudresnis ir visoks kitoks. Jis negali užsimiršti – dieną nė naktį, turi jaustis atsakingas ne vien už save, nes vienas jis silpnas, pažeidžiamas. Jis privalo rūpintis kitais žydais ne vien iš altruistinės meilės, jis priverstas būti išmintingas, nepasiduoti aistroms, pasiaukoti vardan kitų, nes tik taip gali išsaugoti save. Ir savus.

Ji staiga atsimerkia, atsisėda, jau jau buvo beprabylanti, nes jaučia, kad tos mintys, jei liks neišsakytos, neleis nurimti, bet pamato, kad Helena miega, negirdėdama vaikų šurmulio, nejausdama, kaip mažiausias, sūnelis, semia savo grakščia, ilgapiršte rankele smėlį ir pila jai ant pilvo. Liza, vyriausia, gulėdama žilvičio šešėly, skaito knygą. Rachelė nemato knygos viršelio, neįžiūri pavadinimo, bet supranta, kad tai poezija – puslapiuose tvarkingi eilėraščio posmai.

Pagalvoja – keistas vaikas. Kiek gi jai metų? Dešimt? Dvylika? Tikrai ne vaikiškas knygas skaito.

Kitos dvi sesutės, jaunesnės, niaujasi dėl kastuvėlio. Nepiktai.

Rachelė atsuka saulei nugarą ir vėl snūduriuoja – tegu draugė ilsisi, jai tikrai nelengva su tuo pulkeliu vaikų, ne dažnos tokios poilsio valandėlės. O mintys? Jos palauks, ji įpratusi laukti ir tylėti, kiek tik save atsimena, kai dar tėvų namuose nuo ryto iki vakaro dirbdavo nebaigiamus ruošos darbus ir svajodavo, svajodavo apie šviesesnį gyvenimą. Ji žinojo, kad jai tėvų nuskirtos laimės viršūnė – ištekėti už pasiturinčio vyro ir būti jo verta žmona, todėl reikia perprasti visas šeimininkavimo subtilybes, išsiugdyti nuolankų būdą. Taip, ji buvo nuolanki, niekada nesiginčydavo su tėvais, bet viena sau galvodavo – jūs galit priversti mane gaminti valgį, nebaigiamai plauti indus, šveisti, valyti namus, bet mano minčių nesužinosit, nepavergsit mano dvasios, neatimsit svajonių! Kartais net baugščiai apsidairydavo – ar kas negirdi jos minčių.

Ji labai norėjo mokytis, tik vargu ar svajonė būtų išsipildžiusi, jei pradinė mokykla nebūtų buvusi čia pat, už kiemo tvoros. Jos didelis noras ir gabumai neliko nepastebėti, bet vargu ar tėvai būtų tesėję leisti mokytis toliau pradinės, jei prasigyvenęs dėdė nebūtų siuntęs iš Vokietijos pinigų ir griežtai kontroliavęs, ar gabi mergaitė tikrai mokosi. Žodžiu, jos lemtyje palankiai klostėsi tie galimybių jei.

Tą gerąjį dėdę Rachelė tematė du kartus – sykį, kai jis atvažiavo pats pasižiūrėti ir įsitikinti, kad mergaitė tikrai gabi ir darbšti, kad ne veltui bus švaistomi pinigai ir dar kartą, kai ji baigė gimnaziją – išsiaiškinti, kur nori studijuoti. Keistokas pasirodė dėdei žydės mergaitės noras būti gydytoja, bet Rachelė buvo nesukalbama – tik gydytoja arba nieko. Dėdei neliko pasirinkimo – nejau šitiek pinigų būtų išleidęs veltui, leisdamas ją į gimnaziją? Tiesą sakant jam netgi patiko mergaitės atkaklumas, žinojimas ko nori, bet to neparodė. Sutiko, tebus gydytoja, tik pateikė sąlygą, kad baigusi mokslus turės grįžti į miestelį ir gyventi pas tėvus, o kai jau prasigyvens, bent vieną gabų vaiką išleisti į mokslus. Ne būtinai žydą. Ir niekada neatsisakyti padėti savo gentainiams, net jei jie neturėtų kuo užmokėti.

Tuomet Rachelei ta sąlyga neatrodė keista, ji su viskuo sutiko, tik kai dėdė jau rengėsi išvažiuoti, jai labai parūpo paklausti, bet niekaip neištaikė progos pasikalbėti su juo vienu, o tėvams girdint neišdrįso – kodėl ji turėtų leisti į mokslus svetimą vaiką, gal net ne žydą, nejau ji negalės turėti savo vaikų? Apie tai ji mąstė ir vėliau, kai dėdė jau seniai buvo išvažiavęs ir ji nugirdo tėvų pokalbį, teisingiau užuominas, kad niekas giminėj nėra matę dėdės žmonos tėvų ir nežino iš kur ji kilimo, o Joachimas, karčiamininkas, atsigirdęs, kad ji šviesiaplaukė, mėlynom akim.

– Tai gal ji ne... – pradėjo sakyti motina ir, nusmelkta minties neįtikimumo, ranka užsiėmė burną.

Rachelė to nepamiršo, bet jei tai ir būtų tiesa, tokia galimybė jai nekėlė siaubo, jau seniai savo mergiškose svajose ji matė šviesiaplaukį jaunikaitį mėlynom akim. Dabar, pusamžė moteris, ji liovėsi svajojusi apie auksaplaukį riterį ant balto žirgo. Iš viso liovėsi svajojusi, o kai sykį Helena, draugė nuo pradžios mokyklos laikų, puikiai ją pažinojusi, nuoširdžiai paklausė, kodėl ji nesukūrė šeimos, neištekėjo, nors galimybių tikrai turėjo, ji su gildančiu kartėliu atsakė į klausimą klausimu:

– O už ko? – ir jos balse suvirpėjo neviltis. – Už kurio miestelio žydo patartum man tekėti? Koks vyras sutiktų su manim gyventi, kai manęs kaip nėra namie, taip nėra? Šviesiaplaukis, mėlynakis svajonių princas buvo pamirštas.

Dabar, kai praėję šitiek metų, nurimusios jaunatviškos aistros, išblėsusios iliuzijos ir tas galimų vedybų klausimas išspręstas visiems laikams, kažkodėl šiandien senos svajonės taip ryškiai atgijo atminty, kad Rachelė vėl baugščiai apsidairė, tarsi kažkas svetimas galėtų nugirsi jos mintis, tarsi galėtų būti nutverta daranti kažką gėdinga, nusikalstama. Ji su nerimu pažvelgė į draugę, tikėdamasi, kad ši miega, bet sutiko susirūpinusį, suprantantį, užjaučiantį jos žvilgsnį. Ilgai abi tylėjo, Rachelė net pamiršo, ką buvo ketinusi papasakoti Helenai – apie rugio ir žmogaus lemtį. Helenos Rachelė nebijojo, jai galėtų daug ką papasakoti, žinodama, kad ši nepasijuoks. Šyptelėjo pagalvojusi, kad su ja lengva kalbėtis, lengva ir tylėti, jaučiant, kad ją supranta ir be žodžių, kaip šiandien. Ir kad nėra svetimoji. Tik ar tikrai supranta? Ar gali kas nors kitas suprasti tai, ko nesupranta ji pati? Ypač ne žydas suprasti žydą? Žydę?

Ji jau seniai liovėsi ko nors klausinėjusi savo tėvų, nes iš anksto žinojo atsakymus – jai neturintys rūpėti tokie dalykai, kurių neišsprendžia vyrai, nė rabinas. Bet sykį mama išsidavė pati galvojanti, ieškanti ir nerandanti atsakymų. Kad ir į tokį klausimą – kodėl žydai neturi tėvynės ir yra pasmerkti klajoti? Kas ją atėmė? Krikščionių Dievas, kaip bausmę už jo sūnaus nužudymą? Patys pardavė? Tai gal galima ją atsipirkti? Žemės gabalą galima, daug daug gabalų žemės greta vienas kito, bet ar tai bus tėvynė?

Rachelei pasirodė, kad Helena gali nugirsti jos mintis, bet dabar apie tai nebesinorėjo kalbėti, todėl prisivertė sugrįžti į realybę.

Kažkas kita ją neramino, privertė pamiršti savo godas. Kas? Tas poeziją skaitančios vyriausios Helenos dukros, Lizos, vaizdas? Gabi, miela mergaitė! Ne pagal metus protinga. Gal tai ją pasirinkti globotine, leisti į mokslą?

Kodėl anksčiau tokia mintis nekilo? Todėl, kad paprasčiausiai negalvojo. Kad dėdė numirė ir ji pamiršo savo įsipareigojimą, pasijuto nuo jo atleista, o taip nedera. Sudraudė save – neskubėk, viską reikia gerai apgalvoti, tik tada kalbėti su tėvais.

Suklego vaikai, visu būriu nubėgo maudytis. Helena stovėjo ant upelės kranto, aukšta, kiek dramblota – tamsus siluetas vakarėjančio dangaus fone – ir tarsi perekšlė višta žąsiukų pulką saugojo juos nuo nelaimės, ypač mažąjį, Vasilį. Paskui moterys nusiprausė pačios, surankiojo pievoj išdžiūvusius skalbinius ir vis dar tylėdamos patraukė namo.

Ne, ir ne tai, dar kažkas kita jaukė Rachelei protą. Tas vaizdas – Liza keliasi, nueina prie krūmo, kurio pavėsy pastatytas bidonėlis vandens, paskaninto uogiene, ir godžiai geria? Ir tai daug kartų per dieną? Kiti vaikai to nedarė. Nusmelkė negera nuojauta. Rachelė paėmė Vasilį ant rankų panešėti, tarsi pasislėpė už jo, ir su nerimu paklausė:

– Ar Liza vakare atsineša prie lovos vandens?

Helena nustebusi pažiūrėjo į ją, nesuprasdama, kodėl tai draugę domina.

– Na, ar naktimis geria?

– Atsineša. O ką, tai blogai?

– Tegu rytoj nepavalgo pusryčių ir ateina pas mane. Negąsdinu, dar nieko nežinau, reikia padaryti tyrimus.

Vieniša ir bevaikė Rachelė kaip savus mylėjo Helenos vaikus, nerimavo dėl jų ir jų ligas išgyvendavo kaip savų. Dabar susigraužė, kodėl ji anksčiau nepastebėjo, juk tai taip akivaizdu ir be tyrimų, kad mergaitė serga cukralige.

Ji nusigando, nes juk reikės pasirūpinti dieta, užtikrinti nuolatinę gydytojo priežiūrą, o rudenį mergaitei jau reikia išvažiuoti į kurį nors miestą, kuriame yra gimnazija. Ar sugebės ji taip staiga išmokti gyventi viena su tokia pavojinga liga? Diagnozė pasitvirtino. Dabar Helena su Rachele savaitgaliais abi pasitikdavo iš miesto grįžtančią Lizą, labai ja rūpindavosi, prižiūrėdavo, mokydavo tinkamai pasiruošti valgį ir vėl su nerimu atsisveikindavo savaitei.

Helena nebuvo žydė. Jos senelis buvo vokietis, grafų Tiškevičių parsivežtas į Lietuvą dirbti sodininku Plateliuose, vedęs rusę mergaitę. Tėvas taip pat rusas, geležinkelietis, kilnojamas iš vienos darbo vietos į kitą, bet jau gana seniai įsigyvenęs tame pačiame miestelyje, kur dauguma gyventojų buvo žydai, rusai, o lietuvių beveik nebuvo, šie gyveno aplinkiniuose kaimuose ir į miestelį atvažiuodavo tik turgaus dienom apsipirkti, apsilankyti kokiu reikalu valdiškoje įstaigoje ar per šventes bažnyčioje. Mergaitės susidraugavo dar pradžios mokykloje, nors jų likimai buvo visai skirtingi. Rachelė siekė mokslo, tapo gydytoja ir liko netekėjusi. Helena buvo silpnos sveikatos, caro kariuomenės gydytojas dar paauglystėj buvo pasakęs, kad gyvens ne ilgiau trisdešimties metų, tai vedybų nė neplanavo, nors ne vienas jaunikaitis į ją dairėsi, nes buvo graži, linksma ir darbšti.

Nelaimė pakeitė visus planus – kai Helenai buvo jau per trisdešimt, žuvo tėvas. Šeimoj liko vienos moterys: mama, ligota tėvo sesuo ir Helena. Tuomet nebuvo priimta, kad moterys dirbtų ir išlaikytų šeimą, reikėjo ieškoti išeities. Tuo pasinaudojo tėvo draugas, taip pat geležinkelietis, rusas, jau seniai sekiojęs akimis Heleną, bet neturėjęs beveik jokių galimybių užkariauti mergaitės širdį – buvo gerokai vyresnis, žemaūgis, negražus, bet geradūšis, ramaus būdo. Piršlybos vyko ilgai, permainingai ir dažniausiai viskas atsiremdavo į Helenos argumentą, kad pagal caro armijos gydytojo pranašystę ji jau turėtų būti mirusi, todėl kurti šeimą nebeverta.

Gyvenimo realybė privertė nusileisti ir štai šeimoje jau keturi vaikai, o Helena apie mirtį nė nebeužsimena, sutvirtėjo, pralinksmėjo. Atlaikiusi visokius išbandymus, moterų draugystė tęsėsi, susitikdavo kada galėdamos, išsikalbėdavo, pagelbėdavo viena kitai. Nelengvas buvo Helenos gyvenimas su šeima, kurioje šitiek burnų ir tik viena vyro alga, bet ne ką lengvesnis ir Rachelės, nes arti kito gydytojo nebuvo, o ligonių daug. Ne sykį guosdavosi Helenai nuovargio, nevilties valandėlėmis, kad neištversianti ir kad bjauriausi pacientai esą žydai – jei jau suserga kuris, tai nesvarbu diena tai ar naktis, net miegodama išgirstanti, kaip jau iš tolo visu būriu giminaičiai, draugai ir kaimynai atlala, atšūkalioja per miestelį, beldžia į duris, langus ir turi eiti, niekas neklausia, ar pati bepaeini.

Susirgo sykį pats rabinas, sunkia liga susirgo – smegenų uždegimu. Nesiryžo Rachelė tokį rimtą ligonį pati gydyti, liepė žydeliams nuvežti į didelį miestą, į žydų ligoninę, o po kelių dienų atėjo žinia – numirė rabinas. Tai kilo alasas miestely! Reikia skubinai važiuoti parvežti, nes per mirusįjį saulė neturi du kartus pereiti, reikia palaidoti. Kelias tolimas, kai nuvažiavo dviem dvikinkiais ratais, jau naktis buvo. Beldžia žydai į morgo duris, o sargas girtas, neįsileidžia. Taip beldė, kad net mirusį pribeldė – jis ne miręs buvo, tik sąmonę praradęs, o morge šalta, tai ir atsigaivalėjo. Išgirdę saviškio balsą, žydai dar labiau ėmė belsti. Ir jis pats purto, žadina sargą:

– Išleisk, žiūrėk, aš gyvas...

– Tylėk, daktaras geriau žino, gyvas tu ar negyvas!

Neišleidžia.

Nulalėjo visu būriu pas daktarą į namus, beldžia į duris, langus:

– Einam, daktare, išleiskit mūsų žmogų iš morgo, vešimės namo, nė valandai nepaliksim tokioj ligoninėj, kur gyvo nuo mirusio neskiria.

Išleido. Pasveiko žmogus. Rachelė pagydė. O gal ne ji, gal taip nulemta buvo, dar ne viskas tebuvo rabino iškentėta drauge su savo tauta?

Dabar žiūri Rachelė į mergaitę Lizą, Helenos vyriausiąją, ir svarsto, kad metas atsiminti pažadą dėdei – išleisti nors svetimą vaiką į mokslus. Jau seniai apsisprendė, kad tai bus Helenos vaikas, tik kurį pasirinkti? Gal Lizą, nes kaip ji su tokia sunkia liga nemokyta vargą vargs? Ar mažiausiąjį, Vasilioką, tokiom pilkom, į motiną, akim, tokį protingą, meilų? Na, kai ateis laikas, tada ir apsispręs, o kol kas tegu mokosi visi keturi.

Laikas atėjo greičiau, negu Rachelė manė – labai pablogėjo Lizos sveikata, prireikė ligoninės. Tėvas nuvežė ją į kitą miestą, ne į tą ligoninę, kur gyvų nuo mirusių neskiria, bet ir anoj ligoninėj mergaitės neišgelbėjo, mirė Liza.

Su savo valdžia susitaręs, išpirko tėvas visą kupe, kad niekas nelandžiotų, aprengė dukrelę, skruostus parausvino, dėl visa ko skarele apgobė, pasodino – taip ir parsivežė abu su motina pečiais parėmę. Palaidojo artimiausiuose pravoslavų kapuose.

2.

O tada pasaulis prabilo apie naują didelį karą. Pirmas tą žinią, tuomet dar tik gandą, į miestelį atsinešė rabinas, tas pats, anąkart nenumiręs ligoninėje. Atsinešė, bet ne visiems tepasakojo, pirma nuėjo pasitarti pas Rachelę. Sutarė, kad nereikia kelti panikos, kol kas tik sekti, kas pasaulyje darosi, susirašyti su giminaičiais užsieniuose. Susirašė, bet nieko guodžiančio nesužinojo, priešingai, žinios darėsi vis neramesnės ir tapo aišku, kad ilgai jų nenuslėpsi, todėl papasakojo saviškiams. Sunerimo, sulalėjo miestelio žydai, rinkosi būreliais, ėjo skeryčiodami rankomis iš vienų namų į kitus, skaitė, aptarinėjo laikraščius, laiškus, o paskui pritilo, mąstė, ieškodami atsakymų į daugybę klausimų, sunkių, nepajudinamų kaip akmenys. Kas bus? Ką daryti? Pralaukti? Juk miestely taip ramu ir su aplinkinių kaimų žemaičiais miestelio žydai nesipyksta, niekas jiems pikto nelinki. Bėgti? Kur? Kas jų laukia, kas priims? Gal bent pasitraukti toliau nuo sienos, kai prasiaus audra, sugrįš namo...

Mąstė, tarėsi, svarstė žydai, bet nieko tikro nesugalvojo. O laikas ėjo.

Nauja siaubo, rūpesčių banga užgriuvo rugsėjy, drauge su karo pabėgėliais iš Lenkijos. Jie pasakojo tokias baisybes, kad buvo neįmanoma patikėti. Amžinoji viltis – o gal? O gal iki mūsų karo banga neatsiris, neis vokietis į Rusiją, o juk Lietuva jau po rusu? Miestely taip ramu... Bet ta ramybė buvo apgaulinga. Vieną turgaus dieną miestelio aikštėje kilo triukšmas – visi penki garsieji tų apylinkių mušeikos, nuo seno pridarydavę daugiausiai rūpesčių miestelio policininkui, nuolat keliantys riaušes, muštynes, paskelbė, kad žydai privalo atiduoti savo krautuves lietuviams, užteks plėšti žmones. Apsiginklavę lazdomis suėjo bernai į artimiausią krautuvę, ištempė jos savininką į aikštės vidurį, gerai apkūlė, o prekiauti pasodino saviškį – pataikūnų tiems banditėliams niekada netrūko. Naujai iškeptas pardavėjas, numanydamas, kad jo tarnyba ilgai netruks, ne tiek rūpinosi ką parduoti, kiek ką čia sau nugvelbus, visko nori, viską neštųsi namo, bet kiek vienas gali panešti? O ir išeiti bijo, palikti visą tą gerą, nes kas nors kitas, gudresnis, gali užimti jo vietą, todėl pasišaukė namiškius – neškit, tik gerai išslapstykit. Atsirado norinčių pasinaudoti svetimu geru ir daugiau, plėšė, nešė ir iš kitų parduotuvių. Miestelio aikštė bemat ištuštėjo, išsigandę ūkininkai išvažinėjo namo, parsiveždami neparduotas savo prekes, o tai ir vieną kitą jau seniai nusižiūrėtą taip reikalingą ūkėj daiktą, paslėptą ratuose po šiaudais. Miestiečiai išsislapstė namuose. Ir plėšikėliams pasidarė kažko nejauku, jie tapo tokie matomi tuščiose gatvėse, pasijuto tokie neužtikrinti, kai neliko prieš ką rodyti savo galybę, neliko žiūrovų. Tą kartą didelė bėda praėjo pro šalį. Nutilo žydeliai, bet visiems buvo aišku, kad tai tik tyla prieš audrą, tik laukiama progos. Su baime ir nerimu dabar žiūrėjo kaimynas į kaimyną, nežinodami, ko galima tikėtis, nors iki šiol gražiai sugyvenę, nebeleido net draugauti vaikams. Tik labai ko prireikus eidavo kaimiečiai į žydų parduotuves, pirko nesiderėdami ir tarsi nepažįstami, nepersimetę, kaip anksčiau, vienu kitu žodžiu, eidavo lauk, o ir žydai turguj mokėdavo permokėdami, kad tik nesusipykus su kaimiečiais.

Tik bene viena Rachelė, tarsi nematydama, nesuprasdama, kas vyksta, ėjo kaip ėjusi kur kviečiama, neskirdama, žydas serga ar gojus, visus gydė vienodai, bet ir ji nutilo, atlikusi, kas priklauso, neužgaišdavo, eidavo namo nepastebėdama žmonių, tarsi gatvės būtų tuščios – pikta ir nelaiminga, tarsi ji viena žinotų kažkokią paslaptį, bet su niekuo ja nesidalindavo. Manykitės patys. Gal taip elgėsi pati nenorėdama būti užgauta, gal vengdama pasijusti nejaukiai buvusius savo draugus – kas benorėjo skelbtis draugaująs su žyde? Ėjo, ėjo daktarė pas ligonius, važiavo, kai reikėjo, į kaimus – pavargusi, papilkavusiu veidu, tylėdama. Žmonės nutildavo ją sutikę, nulydėdavo sunkiu žvilgsniu ir ji kartą pasakė Helenai, kad jaučiasi taip, tarsi aplinkui žmonių nebebūtų, jie pavirto medžiais. Dabar tie medžiai–žmonės stovi, žiūri į ją ir tyli, bet ji girdi, supranta jų mintis ir tai esąs visai kitas pasaulis, pasaulis, kuriame žmonės tebėra geri, neišduoda draugų ir savo įsitikinimų. Net jei išduoda. Jie bijo, o baimė blogas patarėjas.

Helena nesuprato, ką Rachelė tuo norėjo pasakyti, o klausti neišdrįso. Ji tebegyveno savo skausme, palaidojusi Lizą, ir žydų sielvartas jai buvo antroje eilėje. Taip ir pasakė Rachelei:

– Jūs gyvi, o mano mergaitė kapuose.

– Kaip ilgai? – Pažiūrėjo viena kitai į akis ir tik dabar Heleną persmelkė suvokimas, kokia didelė žydų bėda.

Juodvi ir toliau susitikinėjo. Rachelė nepraeidavo pro Helenos namus neužėjusi, kai nebeištverdavo vienatvės, kartais net užmiršdavo ligonius, bet miestelėnai greit suprato, kur jos reikia ieškoti, ateidavo ir išsivesdavo. Kartais pati Helena, ypač jei sužinodavo kokių naujienų, mesdavo nebaigiamus namų darbus, palikdavo vaikus mošos priežiūrai ir išeidavo pas Rachelę.

Ne visada susitikusios juodvi kalbėdavosi, dažniau tylėdavo ir tų patylėjimų joms reikėdavo labiau, negu žodžių, nes žodžiai, jei įvardintų visą tiesą, galėtų tapti žudikais; ištverti buvo įmanoma tik turint žmogų, su kuriuo galima patylėti. Tyla pasakydavo ir tai, kas atrodė neįtikima – tame visą pasaulį apėmusiame blogyje tyla kalbėdavo apie gėrį, tikėjimą, kad ne visada žmonės stovės tylinčiais medžiais, kad jie prabils ir pasaulis juos supras, jais patikės.

Gandai darėsi vis grėsmingesni. Kažkas turėjo įvykti; laikas tirpo.

Helena, apimta negerų nuojautų, vis dažniau dairėsi pro langus, laukdama Rachelės. Ji nežinojo, ką nori jai pasakyti, ką išgirsti iš jos, gal tik dar kartą patylėti, bet jos dar būtinai turi susitikti, nors vien dėl to, kad Helė paklaustų, ką reiškia anas keistas pasakymas, kad geri žmonės neišduoda draugų, net jei išduoda.

Atėjo Rachelė vėlų vakarą, kai vaikai jau buvo sumigę – pavargusi, sulijusi. Perrengė Helena draugę sausais savo drabužiais, užplikė arbatos, susėdo prie šilto mūriuko ir tylėjo, kol kažkas subrazdėjo priemenėj. Rachelė visa įsitempė, sukluso, bet Helena nuramino – tai katinas. Tas subrazdėjimas tarsi pažadino jas – reikia skubėti, nes kitą kartą gali būti ne katinas, o jos dar nieko nepasakė, ką turi pasakyti. Prabilo abi kartu. Rachelė sugriebė Heleną už rankos – leisk man pirmai, tu palauk! Ir ėmė kalbėti, kalbėti – kiek daug ji supratusi!

Visų pirma tai, kad blogis taip pat, kaip gėris turi savo prasmę ir yra reikalingas. Reikalinga yra ir tai, kas vyksta dabar, netgi būtina, nes privers pasaulį susimąstyti ir suprasti. Geros valios tam supratimui pritrūko. Supratimas, išmintis turi kainą, didelę kainą. Kuo didesnis blogis, tuo aukštesnė kaina jam suprasti, o jį įveikti galima tik supratus. Blogis slapstosi, dangstosi, išsisukinėja įvairiausiais būdais. Hitleris žino, kad yra neteisus, kad normaliom sąlygom jam nebūtų leidžiama įvykdyti savo kėslus, todėl jam būtina surasti kaltą, kažką, kam būtų galima suversti atsakomybę už visą blogį ir taip nukreipti dėmesį nuo savęs.

– Kodėl pasirinko žydus?

Tegu tavęs neužgauna tai, ką pasakysiu:

– Nes siekia dviejų tikslų ir atrasti tinkamą kaltąjį, ant kurio kiekvienas menkysta galėtų nugiežti pyktį už niekingą savo gyvenimą, ir įrodyti pasauliui, kad protas, kuriuo giriasi žydai, nieko negali prieš jėgą. Natūralu, kad niekas nenori sutikti esąs prastesnis, kai neįveikia protu, siekia įveikti bent jėga.

– Ne, – kalbėjo toliau Rachelė, – nemanau, kad žydai protingesni dėka kažkokios prigimtinės savybės, juos tokiais padarė gyvenimo sąlygos, kitaip nebūtų išgyvenę. Jei dabar žydai bus išnaikinti, pasaulis liks brutalios jėgos ir kvailumo karalystė. Laikinai.

– Jėga yra, proto nereikia – kieno patarlė? – Helena neatsakė. Gal nenugirdo, užsigalvojusi apie kažką savą.

Rachelė kalbėjo toliau, tarsi sau, tarsi niekam:

– Ką daryti? Siekti mokslo, išminties, o ne jėgos viešpatavimo. Netingėti, dirbti. Net šiandien neprarandu tikėjimo žmogumi. Mes, o ir ne vien mes, nes karas pražudo daugybę nekaltų žmonių, esam auka, sąlyga gėrio sugrįžimui. Tik manau, kad per didelė.

Vėl tylėjo. Helena ryžosi, paklausė – kaip tai neišduoda, net išduodami? Tie tylintys medžiai–žmonės?

– Paprastai. Tylėjimo yra keletas prasmių. Sakoma – išduoda tylėdamas, pritaria niekšybei tylėdamas, nepasipriešindamas. Būna, kad tyli pritardamas, bet nenorėdamas dalyvauti, susitepti rankas, tegu kažkas kitas padaro juodą darbą. Pasitaiko, kad žmonės tyli iš gudrumo, norėdami pralaukti, pažiūrėti, kuri svarstyklių lėkštelė nusvers ir tik tada prisidėti prie stipresniojo arba tylėjimu sudaro sąlygas sustiprėti, įsigalėti blogiui.

Bet būna ir visai priešingai, kai savo tylėjimu žmonės parodo, kad nėra nusikaltėlio pusėje, kad nepritaria, kad mąsto priešingai ir tiki, kad teisybė bus atstatyta, kaltieji nubausti, nors ne dabar, nes dar ne laikas. Tai yra suvokta negalimybė ir pasipriešinimo dabar beprasmybė, nes jėgos aiškiai nelygios ir atviras pasipriešinimas reikštų susinaikinimą, kartu būtų prarandama ir galimybė laimėti ateity. Tie tylintys žmonės yra per silpni pasipriešinti veiksmu, bet pakankamai stiprūs pasipriešinti tylėjimu, nenuėjimu su nusikaltėliais, pajėgūs išlaukti savo valandos, neišduoti savo teisybės. Tie tylintys medžiai–žmonės savo tylėjime kaupia žinojimą, visas neteisybes, skausmą, bet ir išsaugoja savo teisumo suvokimą, jie būtinai prabils arba perduos priedermę prabilti savo vaikams, bet tam turi ateiti laikas. Jų yra daug, žymiai daugiau, negu blogųjų, bet kol kas ne jų rankose jėgos arsenalas, todėl tyli.

– Nueinantys su nusikaltėliais yra pati žemiausia, niekingiausia, silpniausia žmonių kategorija, – kalbėjo Rachelė. – Natūralios atrankos būdu pati gamta juos sunaikina arba jie susinaikina patys, nes negali žmogus, koks jis bebūtų, ilgai išgyventi visuomenėje visuotinai pasmerktas – tų, tylinčiųjų. Ant jų krinta ne vien sava kaltė, bet ir kaltė tų, kurių nusikaltimuose jie dalyvavo. Laikas jų kaltę tik didina. Būna, kad jų mirtys atrodo tarsi paprasti atsitiktinumai, bet tai netiesa, jie pasiekia ribą, kai nebepajėgia gyventi ir žūva. Arba nusižudo.

– Ko aš tikiuosi? Dalyvauju lošime. Hele, jei sužinosi, kad man krito bloga korta, nepatikėk. Tiesa, būna geros arba blogos kortos individui, bet bendram kontekste jos visos turi prasmę. Ir nevadink manęs didvyre, nes tai pasirenkama laisva valia, o mano nuomonės niekas neklausia, bet aš bent suprantu kas vyksta. Aš taip aistringai noriu gyventi, būti, kad negaliu įsivaizduoti savo nebuvimo. Netikėk, kai tau sakys, kad manęs nebėra. Netikėk! Ir mokinkis išgirsti tylinčių medžių–žmonių mintis.

Tą naktį Rachelė liko nakvoti Helenos namuose. Rytą kėlėsi neskubėdama, keistai rami, atsisveikindama taip giedrai nusišypsojo ir pasakė:

– Žinai, Hele, jei viso to nebūtų buvę, nebūčiau sužinojusi, koks nuostabus yra laisvės jausmas, savo pranašumo suvokimas. Baimės nebuvimas, nes kvaila bijoti menkystų. Štai, dar tik atiduosiu porą nedidelių skolų ir tapsiu visai laisva, ne taip ir svarbu, gyvenimui ar mirčiai – pasirinks lemtis. Kris korta.

3.

Kai vokietis patraukė į Rusiją, jis per pirmąsias dienas sutrypė Pabaltijo valstybes ir Tarybų sąjunga jų neapgynė. Miestelio žydams atpuolė reikalas ką nors spręsti – bus jau, kaip bus.

Pirma sušaudė vyrus. Aktyviausi vokiečių parankiniai buvo tie penki vietiniai banditėliai, andai organizavę pirmąjį pogromą, dabar beveik nuolat girti, pikti, ginkluoti. Ypač jie tyčiojosi iš rabino:

– Štai pamatysim dabar, rabine, ar tu beatsigausi. Jei taip nutiks, mes pereisim į tavo tikėjimą... – griaudėjo juokas virš bendro kapo duobės.

Neatsigavo rabinas, jis jau buvo atlikęs paskutinę pareigą savo tautai – išbuvęs su ja iki galo.

Kai surinko visas žydų moteris ir vaikus vienon vieton, Rachelės tarp jų nebuvo ir niekas nieko apie ją nežinojo.

Tai, kas vyko toliau, atrodė nesuvokiama, neįtikima, neįmanoma, bet įvyko. Netrukus apie buvusią nemažą miestelio žydų bendruomenę bepriminė nebent du dideli nauji kapai pušyno pakrašty ir vėjų plaikstomos tuščių parduotuvių afišos aikštėje. Naktį užėjusi liūtis nuplovė kūdikių kraują nuo liepų kamienų, per kelias dienas nugirgždėjo vežimai – aplinkinių kaimų gyventojai išsivežiojo žydų turtą, atlikusį po to, kai patikusius daiktus pasidalino vokiečiai ir jų pakalikai, ir miestelyje stojo tyla. Tokia tyla! Atrodė neįmanoma, šventvagiška net mintis, kad tose tuščiuose namuose, kiemeliuose kada nors vėl galėtų suskambėti juokas, dainos, vykti vestuvės, kad kada nors ta tyla galėtų būti pamiršta.

Helena, kaip ir daugelis moterų, vaikščiodavo tarsi sapnuodama, rūsti, tyli, neprakalbinama; jos nebesirūpino namų reikalais, vaikais, o šie, pajutę laisvę, landžiojo po tuščius žydų namus, su vyresniais paaugliais nueidavo ir į pušyną, bet namie savo žygiais nesigyrė. Helenos mergaitės ten Vasilioko nesivedė – per mažas, o ir motina jo nepaleisdavo iš akių. Sužinojęs apie mergaičių klajones, tėvas nieko nepasakė motinai, o ir jų nebarė, tik vieną dieną nusivedė aplinkiniais takais prie žydkapių, pastovėjo visi trys tylėdami, o nueinanat tėvas kirveliu įkirto žymes aplinkinių medžių kamienuose ir pasakė, kad jos nepamirštų tos vietos, net kai laikas sulygins kapus, nes kai ateis diena, turės juos parodyti žmonėms, kurie paklaus.

– Kodėl paklaus mūsų, juk žino visi? – pasidomėjo jaunesnioji dukra, aikštingesnio būdo.

– Pamirš. Bet kas nors turi atsiminti.

Praėjus keliems mėnesiams po žudynių, gūdžią, juodą vėlyvo rudens naktį prie Helenos namų sustojo vežimaitis, kažkas atsargiai pabeldė į duris ir ji jas atidarė nė nepaklaususi kas, nes juk nemigos naktim ji to ir laukė, klausėsi, vylėsi išgirsti sustojant veižmaitį, pažįstamus žingsnius tamsoje, tylų beldimą į duris. Tai buvo Rachelė. Ji labai skubėjo, atsisakė pasiūlyto prieglobsčio – negalima rizikuoti vaikų likimais – ištiesė Helenai ryšulėlį su auksinukais, paaiškino, kad tai jos sutaupyti ir kitų žydų jai saugoti patikėti pinigai, o dabar jų savininkų nebėra, todėl ji tvarkosi savo nuožiūra. Pasakė apie savo pažadą dėdei išleisti į mokslą bent vieną vaiką, nebūtinai žydą, tai ir vykdanti jo valią, o dabar Helenai teks spręsti, savus ar svetimus vaikus paremti. Išvažiuojanti į Rygą, mieste lengviau prašapti.

Šviesos nedegė.

Helena tylėdama stūmė nuo savęs Rachelės ranką su pinigais, bet ši ryžtingai padėjo maišelį ant virtuvinio stalo ir neatsisveikinusi išėjo. Helena buvo besivejanti, bet, vyras, nuo pat pradžios klausęsis pašnekesio, tvirtai uždėjo ranką jai ant peties ir neišleido. Durys liko atviros, už jų akloj tamsoj grūmėsi dvi priešybės – gūdi tyla ir keliantis siaubą, išduodantis arklioko pasagų kaukšėjimas į gatvės grindinį. Kai liko vien tyla, vyras dar kurį laiką pasiklausė, ar koks naujas garsas nesudrums nakties, tada paguldė Helę lovon, tvirtai suėmęs palaikė už rankų, kol ši prisnūdo, o tada išnešė pinigus paslėpti.

Netrukus Helena gavo žinelę, kad Rygą Rachelė pasiekė sėkmingai, bet po pusmečio atklydo pavėlavęs gandas, kad keičiant slaptavietę, ji buvo pastebėta vokiečių ir sušaudyta. Helena niekada tuo nepatikėjo, ji vis laukdavo naktimis, bene iš toli iš toli, iš visai kito, buvusio gyvenimo atkaukšės arklioko pasagos į gatvės grindinį ir kažkas tyliai pasibels į duris.

Miestely nusistovėjo gyvenimas be žydų, vieną kitą jų namą užėmė atvykėliai iš kitur, nes iš vietinių tik trys iš tų, banditėlių, dalyvavusių žudynėse, tesusigundė pasisavinti žydų namus kaip teisėtą grobį; sumenko turgūs, bebuvo viena, tik būtiniausiomis prekėmis prekiaujanti krautuvė.

Helena užsidarė namuose, beveik nebeišeidavo į miestelį, visus reikalus tvarkė vyras, mergaitės. Nėjo ir tada, kai nebeliko vokiečių, o paklausta kodėl, atsakydavo: „Bijau tylos...“

Grįžtant frontui, sudegė beveik visi žydų namai – gal, kad būdami tušti, labiau traukė ugnį, gal, kad niekas nepuolė gesinti. Laikui bėgant jų pamatai apžėlė velėna tik bekyšojo pavieniai akmenys, bet gyvenimas nesustojo. Nors miestely gyventojų daugėjo, niekas nenorėjo statytis namų ant tų pamatų, taip ir žiojėjo tušti tarpai gatvėse pačiam miestelio centre. Tada valdžia pamėgino pralaužti ledus – pastatė apylinkės tarybos pastatą, bet niekas tuo pavyzdžiu nepasekė, tik gretimų namų gyventojai raišiodavo tuose plotuose ožkas ir vasaros pavakariais jos ilgesingai bliaudavo, geidaudamos pamelžiamos:

– Meee – me – meeeeee, – o iš savo kiemo joms atliepdavo žila, ne tiek sena, kiek giliai raukšlių išvagotu veidu moteris, Helena:

– Moišeee – Icik – Leizerkeeeee...

Susilygino su žeme, apkrito skujomis ir žydų kapai pušyno pakrašty. Vietiniai gyventojai vengė čia lankytis, o girininkijos nerašytu susitarimu nevykdė miško kirtimo darbų. Stovėjo kvepėdamos sakais gražuolės ištekinės pušys, medžiai–žmonės, tylėdamos jaukiais vasaros pavakariais, grėsmingai šniokšdamos audrotom naktim, tik, atrodė, niekas nesiklausė ir nė nemėgino suprasti nei jų kalbos, nei tylėjimo prasmės. Tarsi pamiršo. Bet ne visi pamiršo. Helenos mergaitės neaplenkdavo kapaviečių eidamos ar grįždamos grybavusios, o tai ir šiaip nueidavo, pastovėdavo, tarsi taip pat virtusios medžiais, tylėdamos. Seniai užgijo įrantai pušų kamienuose, tėvo padaryti kirvuku, bet mergaitės matė juos, liesdamos pirštų galiukais, apsikabinusios nebeapglėbiamus medžius. Ėjo metai, bet niekas jų nieko neklausė, nebuvo kam pasakyti visų žinomos paslapties, niekas apie tai nė savo tarpe nesikalbėdavo ir ėmė rodytis, kad tėvo pranašystė išsipildė – žmonės pamiršo.

Helena labai ilgėjosi Rachelės, vienintelės tokios draugės, kurios būtų galėjusi paklausti: „Kodėl ir toliau tebetyli medžiai–žmonės, kai nebėra Hitlerio, kai blogis sunaikintas Berlyne, iš pačių šaknų?“

Ir pati sau atsakydavo, kad tai tik vienas blogio pavidalas, kad kitas, nėmaž ne geresnis, tebedvelkia stingdančiu baimės šalčiu iš Sibiro gulagų. Kiek dar tų pavidalų bus? Jei medžiai–žmonės tylės?

Vaikai mokėsi, ypač gabus mokslams pasirodė esąs Vasiliokas. Kai atėjo metas jam važiuoti į miestą studijuoti, tėvas papasakojo apie Rachelę ir pasiūlė pinigų, bet sūnus atsisakė. Mergaitės toliau nesimokė. Vyresnėlė svajojo apie didelę šeimą, bet likimas jai nedavė vaikų. Jaunesnioji, paklausta kodėl nekuria šeimos, nejau nemylinti vaikų, paglostydavo pilvelį ir atsakydavo:

– Mano vaikai gyvena ir mirs su manim. Gyvenimas yra neteisingas ir per žiaurus, kad jam pasmerkčiau savo vaikus.

Ji niekaip negalėjo suprasti, kaip tai gali būti, kad nekaltos aukos guli bevardžiuose kapuose ir niekam pasauly tai nerūpi, niekas jų nepasigenda, o žudikai gyvena, geria neišpagiriodami, plyšauja girtų dainas miestelio aikštėje, muša žmonas ir savo vaikus, nieko nebijo ir niekas jų nebaudžia.

Ne visai taip buvo. Kažkas, vieni sakė, kad tai likimas, kiti, kad tai Dievo pirštas, vis atsimindavo tuos žudynėse dalyvavusius banditėlius ir aplankydavo nelaimėmis, jei ne juos pačius, tai jų vaikus ir Helena, atsigirdusi apie eilinį naują nelaimingą atsitikimą, tik ramiai pasakydavo:

– Pasieks, tikrai pasieks teisingumo ranka kiekvieną, jei jų kas nenužudys, tai nusižudys patys, o vaikai bus nubausti iki septintos kartos. Ir tikrai, po vieną, po vieną skynė juos mirtis, tarsi atsitiktinai, bet nė vienas nemirė sava mirtim, savoj lovoj, apsuptas mylinčios šeimos, nei vienas taip ir nepamatė laimingų savo vaikų. Beliko vienas iš jų, vienišas kaip vilkas, praradęs, vis taip, tarsi atsitiktinai, žmoną ir abu vaikus.

Tą dieną jis gėrė iki žemės graibymo, paskui atsirišo nuo stulpo kažkieno arklius, tarsi specialiai lemties ten pastatytus, stačias ratuose sušniojo jiems botagu, o šie, tarsi to tik ir laukę, užsinešė per aikštę ir ištrenkė vadeliuotoją ant grindinio aukštielninką po anomis liepomis, tomis pačiomis, į kurias žydų kūdikių galveles...

Nuo tada Helena, jau sulaukusi garbaus amžiaus, tarsi prašvito, nebevengė nueiti į miestelį, mielai bendravo su žmonėmis, pasakodavo ant tų velėnomis apžėlusių pamatų stovėjusių namų gyventojų gyvenimus, visus juos, nuo mažo ligi seno, vadindama vardais. Tik norinčių klausytis vis mažėjo...

Po daugelio metų Vasiliokas paprašė tėvo pinigų – norįs pagelbėti baigti mokslus labai gabiam vaikui, bet tėvas nieko neatsakė, buvo panašu, kad pats neatsiminė, kur paslėpęs. Po tėvo laidotuvių jaunesnioji iš seserų pinigus surado, mėgino paduoti Helenai ar bent paprašyti patarimo ką su jais daryti, bet ši tik nusipurtė su pasišlykštėjimu ir liepė išnešti, kad jos akys nematytų.

– Gerai, – pasakė sena jaunesnioji sesuo dar senesnei vyresniajai – tegu ir tie pinigai miršta drauge su mano vaikais. Pasirūpinsiu, kad jų niekas daugiau nerastų, nes esu tikra, kad už pinigus negalima nupirkti išminties, kad jie darosi didžiausia šių laikų grėsmė.

Kai dar kartą vertėsi tvarka pasaulyje, pagaliau miestelyje pasirodė žmonės, atvykę ieškoti žydų kapų. Jie klausinėjo senų žmonių, rodė nuotraukas, bet bepavyko atpažinti tik keletą senųjų žydų namų miestelio aikštės pašaliais. Nebebuvo ir tuščių tarpų gatvėse su dar taip, rodos, neseniai iš velėnų kyšojusiais pamatų akmenimis kur, jei ir būtų dar tebesiganiusios kaimynų ožkos, niekas nebebūtų atsišaukęs:

– Moišeee – Icik – Leizerkeeeee...

O pušyno pradžioj, matyt, ne iš karto pavyko surasti kapavietes, kasinėta keliose vietose. Ieškotojai atvyko per vėlai, nebebuvo kieno paklausti – tų mergaičių, kurios dar matydavo įrantus pušų kamienuose pirštų galiukais. Neliko ir pačių senųjų pušų – apsukrūs naujų laikų verteivos be jokių sentimentų iškirto brandų mišką ir vietos tapo neatpažįstamos. Nebebuvo Helenos, iki gilios senatvės nepamiršusios visų miestelio žydų vardų. Ir tėvo, saugojusio Rachelės pinigus. Vasiliokas daug žinojo, bet niekam nesisakydavo, kad žino. Anuomet jis buvo mažiausias, kalbėdamiesi niekas į jį nekreipdavo dėmesio, o jis matė, girdėjo ir daug suprato. Nugyveno ilgą amžių, bet kažkaip tyliai, vis dar klausydamasis, stebėdamas, jei ko nesuprasdavo, pasidomėdamas knygose, tarsi nešdamas kokią sunkią naštą, gana dažnai ją pasilengvindamas degtinėle, ne po daug. Turėjo gražų balsą, bet ir prašomas užstalėj niekada nedainuodavo, tik subambėdavo – būdynėj nedera dainuoti. Iš jo juokdavosi, bet nepiktai – geras žmogus buvo. Ir jo nebėra.

Kai tie nedaugelis išgyvenusių žydų ar jų palikuonys dabar prabyla apie holokausto žiaurumus, savo tautos negandas, nedaug pasigirsta atsiliepiančių balsų ir jie ne sykį būna tokie, kad priverčia suklusti ir vėl susimąstyti – tarsi suirzę, kad dar ir dar kartą grįžtama prie to paties (Ir kiek gi galima? Nejau nenusibodo? Buvo, kas buvo, tik kam kalbėti?). Nejau manome, kad žydams patinka, malonu apie tai kalbėti? Ne, jie tyli, kol gali, bet jiems nenumaldomai skauda ir prabyla jie tik kai nebeištveria. Prabyla šauksmu, kuriame, nenuostabu, kartais pasigirsta nuoskauda. Ne garbės jie pasigenda, o supratimo; vardan mūsų visų.

Prie Rachelės suminėtų tylinčių medžių–žmonių kategorijų dabar reikia pridurti dar vieną, apie kurios egzistavimą ji dar negalėjo žinoti – tai žmonės, iš kuklumo nutylintys, kaip rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybėmis, gelbėjo žydus.

Apie ką tylės ateinančių šimtmečių medžiai–žmonės ir kokia bus jų tylėjimo motyvacija? Kas juos išgirs, kas supras? Jei? Už tą supratimą jau iš anksto nekaltųjų krauju užmokėta – ne vien žydų! – daugelio tautų. Jei nesupras, jų auka taps beprasmė.

4. Su visu tuo

Tai įrašas dienoraštyje.

Susimąsčiau – kurią datą rašyti? Ji turėtų apimti visą mano sąmoningą gyvenimą, nes tai, apie ką noriu prabilti, kaupėsi many nuotrupomis, vaizdais, žodžiais, žvilgsniais, mintimis vienatvės valandomis ir saugojimu atminty visko, kas rašė istorijos tęsinį – po to. Laiko trukmė yra reliatyvus dydis. Mano išgyvenimo trukmė nėra data, dvidešimt keturių valandų para, o pilnas žmogaus gyvenimas, vienas toks, neatkartojamas, bet iš tiesų tai tik akimirka amžinybėje, geriausiu atveju trumputis epizodas, jau nueinantis į praeitį. Žmonės, gyvenę iki mano tėvų, iki manosios kartos, nors jautė artėjančią grėsmę, negalėjo net baisiam sapne susapnuoti, kad galėtų įvykti tai, kas netrukus įvyko. Atėjusi mano tėvų karta, buvusi liudininkais ar net dalyviais, priversta visą gyvenimą tai žinoti ne iš pasakojimų, o gyva patirtim ir tų įvykių nežmoniškumas nubraukė atmintį iki tol ir nebeįsileido patirčių, kurias reikėjo fiksuoti po to, kad būtų galima apibendrinti. Ir po to reikėjo gyventi, su visu tuo.

Mano karta yra pirmoji, atėjusi į tylėjimo tuštumą. Mes žinom mažiausiai, nes mūsų tėvų išgyvenimas buvo dar toks gyvas, kad jie nepajėgė kalbėti ir mums teko tik rankioti atodūsius, sakinių nuotrupas, paslapčiom nubrauktas ašaras ir jausti persmelkiančią baimę, nes žmonės, nors nė už ką nenorėdami patikėti, jau žinojo, kaip gali būti. Mums priklausė tik instinktyvi baimė, nes mes nežinojom – kalbėti, rašyti, kurti filmus pradėta žymiai vėliau, kai ir Stalino šmėkla, tarsi paliudijusi – taip, tai gali būti, tai buvo ir bus vėl, jei kažkam vėl atrodys, kad to reikia, pradėjo nutolti.

Šiom dienom rašiau, daug rašiau ir buvo tokia valanda, kai buvau dėkinga sau, kad pagaliau ryžausi atiduoti skolą per gyvenimą sutiktiems žmonėms, pagal gyventą laiką galėjusiam būti aprėpiamam ratui žmonių – tiems, kuriuos sutikau ir tiems, kurių negalėjau sutikti, nes neberadau, nors jie turėjo būti gyvenimo pakeleiviai. Bet jų nebebuvo. Kartu buvo. Susipainiojau, mėginu paaiškinti: tie, išėję, nužudytieji, buvo labiau, negu likę gyventi. Visi, kas man girdint kalbėjo, pasakojo ar tik užsiminė puse lūpų apie žydų holokaustą paskutiniojo karo metu, kas rašė knygas, atsiminimus, apie ką buvo kuriami filmai, pirmoj eilėj kalbėjo apie žiaurumą, kankinamų, žudomų žmonių išgyvenimus.

Greičiausiai tai teisinga, nes tai jie atidavė viską. Teisingiau, iš jų buvo atimta viskas – gyvenimai, tikėjimas, kad anksčiau ar vėliau bus atstatytas teisingumas, kad žmonių gerumas išlieka, kad tai, kas įvyko su jais tėra artefaktas, jis netruks ilgai ir bus atstatyta tvarka, nubausti kaltieji, jei ne žmogiškųjų teismų, tai gamta pati juos sunaikins, kaip nepakenčiamus svetimkūnius žmonių bendruomenėje.

Ryški šviesa fiksuoja žvilgsnius, dėmesį, o visa kita, kas vyksta greta, tame pačiame laike, vietoje, ima atrodyti nesvarbu, blanku, neverta dėmesio. Žinojusiems apie holokaustą, mačiusiems, pagaliau, dalyvavusiems įvairiuose rolėse, bet tiesiogiai nepaliestiems, išgyvenusiems, reikia gyventi toliau – su savo bejėgiškumu, suvokimu, kad nors viskas praėjo, aplink juos liko tylos siena, kad nieko nebegalima pakeisti, ištaisyti, net pasiteisinti, kiekvienas tūno įsigaužęs savy. Manau, kad kiekvienas žmogus, tarsi audrai praėjus, po to, turėjo atsakyti jei ne viešai, tai bent sau pačiam į daugelį klausimų, bet jie tyli, jie tų atsakymų tebeieško ir dabar, vis labiau toldami nuo realybės, tiesos, nes įvykiai tolsta, liudininkai kalba jau ne apie tikrus įvykius, o apie modifikuotus kiekvieno sąmonėje, nes, norint išgyventi, galėti išgyventi, tikrų jų nepajėgia priimti, kyla noras atsikratyti kaltės jausmo ieškant nuo jų nepriklausiusių priežasčių, atrandant kitus kaltuosius. Procesas užsitęsia, nes karo pabaiga, atverti konclagerių vartai nereiškia laimingos pasakos pabaigos, atstačiusios tvarką pasaulyje. Iš karo pasaulis išėjo blogesnis, negu buvęs, tylėjimas turi daugiau ką slėpti, gilina kaltę, sunkina skolą, nes prisideda tylėjimo kaltė. Žmonės jau žino ar bent numano, iki ko galima nusiristi, juos apima baimė, o jos akys plačios, į viską žiūrima įtariai ir tylima, atsargiai dairantis, kas bus toliau. Nusikaltėliai, iki tol galėję veikti nebaudžiami, ima suvokti, kad taikos sąlygomis viskas bus matuojama kitokiais matais, išsislapsto, užsideda kaukes ir ieško kitų veiklos zonų. Pokaris ne mažiau žiaurus, sekinamas beviltiškumo.

Visa tai mano kartai, atėjusiai tuoj po karo, užkerta kelius į pažinimą, mes buvom maitinami pasakaitėmis apie šviesų komunizmo rytojų, kuriuo niekas netiki, bet tebejautėme grėsmę, pasiekiančią mus epizodais, nuotrupomis su laiškais iš Sibiro, lagerių, pavienių bėglių nuo Belomor kanalo statybų pasakojimais prie kruopščiai uždangstytų langų, tik saviems, mes mėginome įsivaizduoti, kaip atrodo geležinkelio bėgiai, pakloti ne ąžuoliniais žuoliais, o kalinių kaulais. Laike tai vyko drauge su mūsų paauglyste, bet buvo paslėpta nuo mūsų akių.

Holokausto išgyvenimas blanksta – iš dalies todėl, kad tolsta laike, kad apie jį tylima ir užmarštis darosi natūrali, todėl, kad jis tarsi neliečia tiesiogiai mūsų, o kažkokius žydus, kurių mes nesam nė matę, nes jų neberadom. Aš radau vien užsilikusį kaltės jausmą, kaltės, kurios nebuvo galima išpirkti vien užuojauta ir gražiais žodžiais, o prisiimti kaltę ne už savo nusikaltimus mums atrodė neteisinga. Mes norėjom gyventi.

Man dar neišaugus iš paauglystės, Šilalėj buvo vienintelė išlikusi žydų šeima – tėvai, man artimo amžiaus dukra ir gerokai jaunesnis sūnelis. Dukra buvo vardu Birutė – ne žydiškas vardas. Mama pasakė – taip reikėjo. Berniuko vardo neatsimenu.

Buvau skatinama draugauti su Birute, mama vis primindavo – nueik, pabūk, pažaiskit, pasikalbėkit, matai, kokia ji vieniša, neturi draugų. Nueidavau. Žaizdavom. Tylėdamos. Jausdavau, kokia našta jai buvau ir kaip ji laukdavo, kada išeisiu. Išeidavau ir kuriam laikui pamiršdavau.

Atsimenu speiguotą žiemos dieną – pirmą tylią, skaisčiai saulėtą po pūgos. Jų kiemas buvo užneštas sniegu ir aš pirmoji prabridau taką iki durų. Vidun nepakvietė – palauk, Birutė išeis. Davė abiem po kastuvą, mudvi kirtom vienodas sniego kalades ir statėm iš jų pilį. Pavargom, sukaitom, bet niekaip negalėjom liautis, pilis vis neįgavo savo pavidalo – mes neturėjom jėgų nei baigti, nei palikti. Birutė atsisėdo ant bestogės pilies palangės, atsirėmė į kastuvą ir iš bejėgiškumo pravirko. Norėjau atsisėsti šalia, apkabinti, bet ji taip dėbtelėjo į mane, kad pasislinkau toliau, bet nenuėjau – atsiribojo. Virtuvės lange stovėjo tėvai ir žiūrėjo. Man pasirodė, kad pajutau jų neapykantą. Pasitraukė. Norėjau Birutės kažko paklausti, bet sutikau siaubo išplėstas akis, maldaujančias – neklausk. Neklausk! Nepakeliama. Išeidama iš kiemo – staiga labai panorau būti namie ir nieko nežinoti apie žydus – atsigrįžus pamačiau susirietusią figurėlę, rankom tvirtai apėmusią keliukus. Nebeverkė. Ir dabar matau – tas paveikslas buvo švelniai žydras mėlyno dangaus fone.

Jau vasarą paskutiniai Šilalės žydai kažkur išvažiavo. Nugirdau dėdę sakantį mamai, kad Birutės tėvas atsisveikinant pasakęs, esą po viso to, kas įvyko, nėra nieko baisiau, kaip ta užuojauta. Gal kitur, kur jų nepažįsta, pasijaus geriau. Vaikams reikia gyventi. Daugiau nieko niekada apie juos neišgirdau, o ir neklausinėjau, pasistengiau užmiršti ir man tai pavyko. Ir visai mano kartai? Bet štai – sugrįžta ir sugrįžta atmintim.

Eina metai po karo, jau daug metų po karo ir karta po manosios užaugo žinodama daug daugiau, nes jiems jau kalbėjo, bet nyksta to žinojimo autentiškumas, jis blanksta. Tai jau tik pasakojimai, o tikrieji įvykiai, gyvi išgyvenimai tolsta. Pasigirsta nepatenkinti balsai – ar negana tos holokausto temos? Kiek gi galima kalbėti apie tą patį? Kažin dar, kiek tuose pasakojimuose tiesos, greičiausiai tik sutirštinamos spalvos? Ar ne patys žydai buvo kalti, juk jų rankose kaupėsi pasaulio kapitalas?

Kai tokias kalbas išgirdau pirmą kartą, mane, vos peržengusią paauglystę, apėmė siaubas – kaip tai galima, išžudyti visą tautą už tai, kad ji darbštesnė, išradingesnė, taupesnė, apkaltinti vagyste ir be teismo sunaikinti visus, galbūt vogusius, o gal ir ne? Pavydas?

Į mano klausimą mama atsakė: „Tylėk!“

Tokio atsakymo ilgainiui ėmė neužtekti mano kartai, mačiusiai, kaip aplinkui vagia visi, nuo valytojų iki įmonės direktoriaus, tik valytoja neša, o direktoriui nuveža. Ir niekas nieko už tai nežudo, atvirkščiai, kuo sumaniau, rafinuočiau vagia, tuo gerbiamesni. Ateina rinkimai. Tie, kas sėkmingai sulošė iš pinigų, dabar suloš iš Lietuvos. Tie, kam nepavyko, o tokių dauguma, išsivaikšto, sava valia. Taip tampama tauta be tėvynės. Nieko neprimena? Nejaučiame?

Pavydas mokėjimo vogti? Neįrodyta, kad žydai vogė.

Tarybiniais laikais Kaune, Laisvės alėjoj, vasarom būdavo prekiaujama gazuotu vandeniu. Ir tai, tikriausiai, mano karta atsimena – vežimėlis, briaunuotos stiklinės, po kiekvieno pirkėjo nuskalaujamos vandeniu, stikliniai cilindrai su spalvoto metalo kraneliu apačioj, užpildyti raudonu ar geltonu sirupu, toli sklindantis saldus jo kvapas. Ir vapsvos, to kvapo priviliotos. Piktos.

Vienam tokiam „taške“ prekiavo žydas, mano dėdės bičiulis. Panaikinus MTS, dėdė buvo pakviestas dirbti į Žemės ūkio ministeriją, tuomet buvusią Kaune, kur padaręs išeikvojimą (tuomet taip vadindavosi vagystė iš valstybės), metams sėdo į kalėjimą. Sugrįžusį jį bičiulis žydas protindavo, kad lietuviai esą kvaili, kai jau prilenda, tai ir griebia visu glėbiu. Ir sėda, kartais ilgam. Praranda ir ką turėję. Štai jis esąs ramus – tikrai nesės, nes kas galėtų įrodyti, kad tikrai jis neįlašino į stiklinę vieno lašo sirupo, o ne vapsvos jį sulaižė? Tik po vieną lašą į kiekvieną stiklinę. Ar kad tyčia truputį uždelsia, grabinėdamas gražą ir dažnas pirkėjas palieka tą vieną kitą kapeiką. Pats palieka, ne žydas pavagia. Už ką jį sodinti? Bet kai tai daroma kasdien, metus, dešimtmečius? Jo šeima tikrai neskursta, turi mašinas, butus ir ramiai miega naktimis.

Ką propaguoju – vogti, tik po mažai?

Kas pasikeitė dabar, kai sugrįžom į išsvajotą, tariamai vienintelę teisingą, kapitalistinės sistemos stovyklą? Niekas. Netiesa, pasikeitė – vagystė įteisinta visuomeniniu, valstybiniu ir net tarptautiniu mastu – pati kapitalistinė santvarka yra įteisintas neteisingas BVP padalinimas. Tai tvarkai išsaugoti, apginti sukurta sudėtinga juridinė sistema. O Markso „Kapitalas“ ir dabar tebėra viena didžiausiais tiražais leidžiamų knygų pasaulyje. Sakysit, ir dabar kovojama su korupcija ir ta kova esanti visuotinė ir stiprėjanti. Juk ir vagys sugaunami, ir sėda, ir išaiškinami ištisi korumpuoti tinklai. Taip, sėda – tai tie, kur ne po lašą, ne įstatymo ribose, o tie, kuriems vis per mažai, kuriems reikia daug, čia ir dabar. Kurie glėbiais. Ir dar, kurie nesupranta, kad pavogtu reikia dalintis. Ranka ranką plauna. Beje, ar paskaičiavo kas, kelintasis sėda, o kiek, tituluoti sėkmės verslininkais, šlovinami kaip užtikrinantys ekonomikos plėtrą ir kuriems giedami ditirambai, jei numeta niekingą pinigėlį labdarai? Kaip tai susiję su tautine priklausomybe?

Internete, o tai ir kasdieniniam gyvenime, gana dažnai pasigirsta tokių atsiliepimų, nuo kurių taip ir stoja akyse vaizdas tų bernų žydšaudžių, kurių rankomis buvo vykdomos žudynės. Nusmelkia negeras jausmas – jei kažkam vėl prireiks nukreipti dėmesį nuo savų nusikaltimų, didelių nusikaltimų, jei istorijai vėl prireiks atpirkimo ožio, ar nenukryps vėl likimo pirštas į kažką, silpniausią, be kaltės kaltą? Jei naujas Hitleris pakvies, didelė tikimybė, kad atsilieps nauja žydšaudžių karta; ji jau vaikšto tarp mūsų. Žydų nebėra. Kas bus sekantis? Mes? Juk Hitlerio planuose taip ir buvo numatyta, o rusai, žinoma, ne visi, pabaltijiečius atvirai vadina fašistais – kad darbštūs, kad buvo laikas, kai reikėjo pakartotinai išbuožinti, vis prasigyvendavo ir prasigyvendavo, nors tu ką. Ir paplito lietuviai, ypač paskutiniu metu, po visą pasaulį, kas žydams taip pat buvo įskaityta į nuodėmes, bus įskaityta ir mums. Pretekstas žudyti štai ir yra!

Nesu specialistė, tai tik mintys, eilinio mano kartos žmogaus mintys. Mane stebina, kad retai sutinku žmonių, randu moksliniai pagrįstų straipsnių, knygų apie tai, kas vyko ir vyksta visuomenės sąmonėj laikotarpy nuo tų skaudžių įvykių iki dabar. Visuomenėj, kuriai po to, su visu tuo, reikėjo ir reikia gyventi.

Na štai, sumaišiau holokaustą su kapitalizmu, o reziumė nežinau. Gal nė nebūtina jį rašyti. O jei kas ir paskaitys mano mintis, tepasidaro išvadas pats, ypač jei pasijus esąs protingesnis už mane.

Šio dienoraščio įrašo data? Laikas, kai gyveno mano karta.

V. Palatų kasdienybė

laikas sustojo

daug išminties surašyta

ant baltų palatos lubų

Skausmas. Ne mane

Skausmas buvo tikras, stiprus, prikaustantis dėmesį – toks, kokio jau negalima ignoruoti, apsimesti nepastebinčia. Jis buvo naujas, nepatirtas. Net tada, kai pravaikščiojau mikroinfarktą, seniai, paskaičiavau – prieš šešiolika metų. O gal tiesiog pamiršau? Ne, šitokio skausmo nepamirši, neignoruosi, nepravaikščiosi.

Aš daug ką jaučiu spalvomis, formomis, garso tonais, net judesiais. Tada skausmas buvo rudas, amorfinis, prislėgęs, bet palikęs galimybę alsuoti. Apsimečiau, kad jo nejaučiu, atsiribojau, susigyvenau ir jis iš lėto rimo, tilo, sklaidėsi ir nė juste nepajutau, kada jo nebeliko. Aš jo nebijojau, jaučiau, kad esu stipresnė už jį, kad jis manęs neįveiks. Aš tada nesustojau ėjusi, tik sulėtinau žingsnį.

Dabar skausmas kilo kaip šviesus, skaidrus rūko sūkurys, įsukantis ir mane, užvaldantis, stiprėjantis. Iš to rūko ėmė blykčioti ryškūs, šviesiai žali žaibai – skaudūs, deginantys, žeidžiantys. Jie užvaldė mane visą, nebeleido galvoti apie nieką kitą – buvau jų valioj, nuo manęs niekas nebepriklausė. Pasisiekiau nitroglicerino – neveikia, tik apsvaigo galva. Pakartojau – ir vėl neveikia, trūksta oro. Sukaupusi valią ieškau daktarės Janikės numerio, kad organizuotų pagalbą, nes jei taip ilgiau, bus infarktas. Nuėjau atrakinti duris, grįžau lovon ir nusiraminau – o juk ne taip ir svarbu.

Bet gal dar yra galimybė?

Pasidarė savotiškai įdomu, tarsi visa tai neliestų manęs, tarsi stebėčiau iš šalies. O jei koks atsitiktinumas, visai nesusijęs su manim, visai nelogiškas, imtų ir nulemtų – gyventi man ar mirti? Pav., neatsilieptų Janikė – na, būtų išėjus kur, palikusi telefoną namie; greitukė atsisakytų važiuoti į kaimą – juk dabar būna ir taip. Numirčiau pirma, negu ateis pagalba?

Turėjau vaikystėj draugę, kuriai ką bepasakytum, vis perklausdavo – nu ir kas? Ir aš mintyse perklausiau – nu ir kas?

Sūkurys sukosi vis greičiau, vis skaisčiau žybsėjo, vis dažniau svaidėsi deginančiais žaibais, pradėjau dusti, erzino širdies aritmija, bet kėliausi, ėjau prie lango – gryno oro. Kūnas darėsi lyg vatinis, neklausantis manęs, viskas svyravo, skrido daiktai. Atvažiavo greitukė, suleidus vaistų skausmas ėmė rimti.

Ne mane juk veža ta šviesi, greita mašinytė su blyksinčiais žiburėliais ir įjungta sirena pro rudenėjančius mano kaimo laukus, pro nugeltusias Ilgųjų pievų pamiškes? Ne mane?

Po dienos kitos, kai neliko skausmo, kai tarsi viskas praėjo, kai ramiai gulint palatoj esu, rodėsi, sveikut sveikutėlė, apima toks stiprus noras viską pamiršti, paneigti – nebuvo ir nėra jokios grėsmės, tereikia sugrįžti į įprastinį gyvenimą ir viskas vėl bus kaip buvę.

Ką aš čia, ligoninėj, veikiu? Leiskit namo!

Daktarė juokiasi – na ir pacientė. Bet nueinu praustis ir suprantu – niekas nepraėjo, jokios grėsmės nedingo, viskas tebetūno many ir tik laukia progos. Ne, ne mirties bijau, o noriu gyventi, labai noriu, kaip niekada anksčiau. Kuo realesnė mirties galimybė, tuo stipresnis noras gyventi. Žinau, gyvenimas jau bus ne toks, ne tas – jau kitapus bedugnės, bet ir per ją dar reikia pereiti, o lieptas toks nepatikimas. Sutinku būti paklusnia paciente.

Mane perkelia į kardiologinį skyrių. Nauji potyriai, išgyvenimai ir – daugybė valandų spoksant į lubas, kai nelieka nieko kito kaip galvoti, atsiminti, svarstyti, vertinti ir – tarsi kas patraukia – užrašyti.

Daug išminties surašyta ant baltų palatos lubų.

Paprašau dukros nupirkti sąsiuvinį ir, išnaudodama tas valandas, kai nėra kas veikti, o spoksoti į lubas nusibosta, rašau ir šypsausi: life is good...

Gyvenimas puikus.

Puiki net ta paskutinė naktis prieš koronarografijos procedūrą ir pakenktų širdies kraujagyslių korekciją stentais – tai, kas pratęsė gyvenimą. O atsitiktinumas galėjo sužaisti savaip – man pasikartojus kaip niekad stipriam stenokardijos priepuoliui, kviečiama budinti gydytoja atsisakė keltis, esanti pavargusi, o aš kaprizinga boba. Paskui, tiesa, darė kas priklauso, bet vis pabambėdama, bardama. Klausiausi to jos bambėjimo kaip muzikos, kol ją sutrikdė mano šypsena:

– Ko čia džiūgauji?

– Kad gyvenu, kad girdžiu jūsų bambėjimą…

Paskui juokėmės abi, tas juokas nuginklavo atsitiktinumą.

Keturi

Mane vienai nakčiai perkėlė į kitą palatą, ryt jau keliausiu į reabilitacijos skyrių. Nebeieškau naujų pažinčių, tik stebiu palatos gyvenimą.

Atveda guldyti dar vieną naujokę – tokią storuliukę, bet judrią, savaip gražią. Girdžiu, sakosi turinti keturis sūnus. O štai ir jie, keturi, visi vienodo ūgio, saikingai apkūnūs, gražiai žilsterėję, kaip vienos ankšties žirniai – kryp krap, kryp krap vorele iki Motinos lovos, kaip pingvinai.

Taip linksma pasidarė nuo to vaizdo.

Susibūrė visi, pasikalbėjo, Motina visus išklausė, kiekvienam kažką pasakė, nė vienas neprieštaravo ir vėl kryp krap, kryp krap iki durų, ten pašurmuliavo ir išsiskirstė kiekvienas su sava užduotim. Vienas – apžiūrėti skyrių: kur dušas, valgyklėlė, sesučių postas, kad Motinai nereiktų klaidžioti. Antras – į mašiną atnešti likusių daiktų kai jau žino, kurioj palatoj įsikūrė Motina. Trečias – į ligoninės bufetą išsiaiškinti, ar galima nupirkti karšto maisto, nes Motina šiandien pietums gaus tik sriubos. Sunkiausia užduotis ketvirtam – susirasti gydytoją, pasikalbėti, galimai paduoti pinigus, nes kažkodėl netraukia iš kišenės dešinės rankos, tarsi norėtų būti tikras, ar jų nepametė. Vyras metuose, gal net koks viršininkas, o mindžikuoja koridoriuj, pasimetęs kaip anų laikų piemenukas, pasiųstas nunešti sūrį klebono gaspadinei. Mielai, atrodo, nusispjautų ir nueitų, bet ko nepadarysi dėl Motinos. Pagaliau pamato gydytoją, abu dingsta už koridoriaus posūkio.

Atlikę užduotis vėl visi susieina prie Motinos lovos, kažką gyvai aptarinėja savo tarpe. Motina jų nesiklauso, valgo šokoladinį batonėlį, kąsdama dideliais kąsniais, kietai sulanksto popierėlį, suspaudžia jį rankoj, giliai giliai atsidūsta. "Mano vargelis nieko nebojo..."

Vakare sūnūs susiruošia eiti miegoti į autobusą, kuriuo atvežė Motiną. Ji palydi vaikus, paskui dar pastovi prie lango, kol autobuse užgęsta šviesa ir grįžta prie lovos taisytis miegoti. Koronarografija paskirta rytoj, sūnums svarbu sužinoti rezultatus, todėl nevažiuoja namo.

Viena palatos moterų pasiūlo kalbėti rožinį. Atsiliepia tik Motina. Juodvi sutupia greta ant lovos krašto ir negarsiai meldžiasi, jų monotoniški balsai ramina, mintys nuklysta kažkur į vaikystę, kai spalio vakarais tamsioj apytuštėj Šilalės bažnyčioj kalbėdavom „rožančių" Imu migdytis, bet ramybę suardo skardus telefono signalas. Motina atsiliepia:

– Ne, aš nestoviu, vaikeliai, prie lango, aš savo lovoj, meldžiuosi, jūs apsirikot skaičiuodami langus. Miegokit, mažiukai, nesirūpinkit.

Jaučiu, kad nuo to „mažiukai" man drėksta akys, betrūksta, kad pravirkčiau. Nusisuku sienos pusėn. Cha, vyrai kaip mūrai, o čia – mažiukai.

Kol Lietuvoj yra Motinų, išauginančių tokius sūnus, galima ramiai miegoti.

Stalo kaimynai

Mane perkėlė į Reabilitacijos skyrių. Vos spėjau įsikurti palatoj, kviečia pietauti. Mano palata pačiam koridoriaus gale, kol išsiropščiu iš lovos, kol nupėdinu iki valgyklėlės, jau visi staliukai užimti, bent jau tie, už kurių sėdi moterys, o prie vyrų sėstis privengiu, jie tuoj užriečia nosis – matai, ieško pažinčių, kaip ir negėda tokiuose metuose. Vyrai nepaprastai konservatyvūs, jie atkakliai nepripažįsta, kad ir moteris yra visų pirma žmogus ir gali būti tiesiog draugė. Štai, prie vieno moterų staliuko dar pamatau laisvą vietą, bet į laisvąją kėdę atremta lazdutė greta sėdinčios moters, dar tik laukiančios atnešant sriubą. Moterėlė tokia liesutė, kaklelis ilgas, raukšlėtas, galvelė kiek atlošta – žinanti savo vertę. Atsiprašiusi taikausi atremti jos lazdutę į palangę, bet moteriškė greitu, nekantriu judesiu išgriebia ją man iš rankų, dėbtelėjusi į mane piktu žvilgsniu, įspraudžia sau tarp kelių ir vėl suneria rankas ant stalo – nieko nenoriu žinoti, laukiu pietų. Tarsi būčiau kėsinusis tą jos lazdutę pavogti!

Trukteliu savo kėdę nuošaliau. Laimei tuoj atneša valgį, papietaujam tylėdamos, aš palaukiu, kol piktoji moteris išeis, kad nesusidurtume siauruose praėjimuose. Užgaištu prie nešvarių indų staliuko, atsisukusi pagaunu moteriškės žvilgsnį – lyg norėtų ką sakyti, bet nueina.

Sekantį kartą prie jos staliuko nebeinu, tenka pasiprašyti prie trijų vyrų – tie apsidžiaugia, seniausias jų, toks štukorius žiburiuojančiom akim, sako, kad dabar jau priklausau jų staliukui ir privalau visada ateiti į savo vietą. Kiti du tyli. Vienas jų, tas, kur greta manęs, nė neparagavęs į sriubą įsižeria nemažai druskos, pabarsto ir antrąjį patiekalą. Nieko nesakau, bet įdėmiai nužvelgiu: už mane jaunesnis, toks paprastas, galimai iš kaimo, su pilku, rankų darbo megztiniu su baltom tulpelėm. Ir veidas pilkas, bet toks jis daugelio iš mūsų, širdininkų, padermės.

Antrasis kaimynas – garbanius, akivaizdu, kadaise būta gražaus, bet dabar jau tik tai, kas liko. Jis pirma paragauja sriubą ir tik tada įsideda nemažai druskos. Mudu su štukorium senuku valgom viską kaip paduota.

Seneliukas beveik neturi dantų, užtai turi puikų apetitą, greit pritrūksta duonos kraitelėj ant stalo. Jis mirkteli slaugutei ir pavadinęs ją gražuole paprašo dar – atneša. Kai paklausia, ar visi gavo antrą patiekalą, seneliukas pakelia ranką ir rimtu veidu šūkteli – aš negavau! Slaugutė tuoj perpranta jo klastą – užsidirba niuksą į nugarą. Juokiamės.

Valgo seneliukas greitai, bet „viežlybai", vis pajuokaudamas, įterpdamas rusiškus posakius, dėl to nusprendžiu, kad buvęs kariškis arba jūrininkas, greičiau jūrininkas, nes kas daugiau Lietuvoj virtuvę vadintų kambuzu? Garbanius valgo pašlerpdamas, bet tai dar būtų pusė bėdos – jis drėgnai kosti ir ryja skreplius. O ką žmogui daryti? 

Vaidinu nepastebinčią, o pati sau patyliukais mąstau – kaip gi aš atrodau iš šono? Juk man kasdien darosi sudėtingiau pavalgyti, rankos dreba, ypač dešinioji, bijodama išlaistyti nekeliu šaukšto, bet atremiu ranką į stalo briauną ir lenkiuosi iki šaukšto. Net valgant antrą patiekalą kartais vietoj šakutės imu šaukštą – patikimiau. Nekenčiu savęs. O gyventi reikia.

Taip ir gyvenam – trise valtyje ir šuo, t. y. trys vyrai ir aš.

Kažkurią dieną, kai gausaus maisto sūdymo ritualas kartojasi, abiem druskiniam bandau aiškinti, kad tai nesveika, bet jie nesutinka. Matyt apie tai kalbėjęsi palatoj, jie dar ir kitą dieną įtikinėja mane, kad norint per dieną išgerti tiek skysčių, kiek rekomenduojama populiariose TV laidose, didesnis druskos kiekis tiesiog būtinas. Nesiginčiju, tik kai pilkasis mano kaimynas kažkurį sykį į sriubą įsikrečia pusę arbatinio šaukštelio druskos, bepasišaipau:

– Oi verksit, berniukai, kurią dieną, ne ašarom, o jūros vandeniu! 

Senasis jūrininkas juokiasi.

Sekmadienį mūsų pilkasis kaimynas neatėjo pietauti. Buvau atsitiktinai girdėjusi jį kalbant telefonu su dukra, tarėsi, kad ji atvažiuos sekmadienį – taigi nesirūpinu. Valgykloj tą dieną buvo neįprastai tylu, visus prislėgė žinia, kad vieną ligonį buvo ištikusi klinikinė mirtis, jį atgaivino, išvežė į reanimacijos skyrių – įvykęs insultas. Tik baigiant pietauti seneliukas pasako, kad tai nutikę mūsų stalo kaimynui. Nejaukiai pašnairuoju į tuščią kėdę šalia.

Kitą dieną teiraujuosi:

– Kaip mūsų kaimynas, gal nugirdot ką?

Seneliukas sako:

– Reanimacijoj, gyvas, tik dar neatgavęs sąmonės.

Garbanius tvirtina:

– Mirė.

Taip ir kertasi, kaip du gaidžiai, o kaip yra iš tiesų nežinom niekas, kažkaip nepadoru klausti sesučių.

Tikrai nieko nesakiau, garbanius pats ėmė tikinti, kad druska čia niekuo dėta, druska sau, insultas – sau, bet nebepaprašė paduoti druskinę. 

Aš patyliukais meldžiuosi – jei taip man, neduokdzie, išgyventi.

Kėdė šalia manęs vis dar tuščia, bet juk bet kurią dieną prieis naujokas, pasisveikins, atsisės ir, galimai, nė neparagavęs sriubos, pasisieks druskinės.

Bendra vizitacija

Skyriuj nuo pat ryto sujudimas – bus Bendra Vizitacija. Pirmos, dar Ponui Dievui nekėlus, sujudo slaugutės – valo viską ne taip, kaip eilinę dieną, kur kliuvo, kur ir ne, valo kruopščiai, nuosekliai, net miela žiūrėti. Peržiūri, ar nėra neleistinų daiktų ant spintelių, surenka senus laikraščius, patikrina, ar švarūs rankšluoščiai, patalynė, jei reikia pakeičia. Dėl mano knygų krūvelės, padėtos ant palangės, suabejoja – pastumk už užuolaidos ir bus gerai. Taip ir padarau. 
Paskui per skyrių visu būriu prašurmuliuoja sesutės, apžiūri viską kritišku žvilgsniu, pasitarusios kiek kitaip perstumdo lovas – iš tiesų taip geriau. Pastebi knygas už užuolaidos – jų čia negali būti!

Skubiai griebiu knygas, o jos dabar slidžios, celofanuotos, sprūsta iš rankų – Aldoną Liobytę ir Jokūbą Josadę dar laiku sugriebiu, kitos pažyra ant lovos, o štai Česlovas Kavaliauskas nučiuožia po kaimynės lova. 

Ai, net suskauda!

Klaupiuosi ant kelių (prieš gerbiamą žmogų ne gėda), ištraukiu knygą, tą ir visas kitas po vieną, po vieną sukraunu spintelės apatinėj lentynoj.

Dar užsuka slaugutė, apsidairo, dėl visa ko perplauna kaimynės stiklinę, kad blizgėtų. Skyriuj stoja tyla prieš Bendrą Vizitaciją. 

Sugalvoju, kad pilkąjį megztuką turėčiau pakeisti žaliuoju, lyg ir geriau dera prie pamėlusių lūpų, net pasigailiu, kad neturiu lūpdažio. Ir kaip aš įsigudrinau nugyventi gyvenimą neišmokusi šokti ir neįpratusi dažytis?

Dabar, girdėjau, net mirusias nugrimuoja, kad būtų paprasčiau patekti į dangų – šventas Petras kaip ne kaip vyras. Jei taip man nutiktų, tai būtų bene antras kartas gyvenime. Pirmas buvo septintoj klasėj, dar pokary, kai mokyklos vakare kaliošiukais apsiavusi vaidinau mokytoją – auklėtoja padažė. 

Dirsteliu į veidrodį – standartinė klipata. Tiks.

Ir štai ateina, atšurmuliuoja ji – Bendra Vizitacija – artyn, artyn, jau sugarma į mūsų palatą: visi skyriaus daktarai, visos sesutės ir jis, Pats Svarbiausias. Vaje, koks impozantiškas daktaras! Nei jaunas, nei senas, bet jau pašarmojęs, solidus, netgi rūstus, kaip ir priklauso Pačiam Svarbiausiam. Prie tokio – tik per pagarbų atstumą.

Kol referuoja kaimynės gydytoja, manoji be garso vien tik lūpomis klausia manęs kaip jaučiuosi – pakeliu nykštį aukštyn ir surizikuoju nusišypsoti.

Referuoja apie mane. Nors daugybę savo diagnozių ir skiriamą gydymą žinau mintinai, bet iš daktarės kalbėjimo bent pusės nesuprantu. Visa laimė, kad Pats Svarbiausias, panašu, supranta viską, nes vis pritariamai linkčioja savo gražią galvą. 

Palatoj mes dvi, už manęs jau langas, todėl visa Bendra Vizitacija kaip pagal komandą pasisuka durų linkui ir išgarma į sekančią palatą, o aš taip ir lieku pavyzdingai tebesėdinti ant lovos kraštelio ant kelių susidėjus rankas ir vis dar įsispytrėjus ton vieton, kur būta Paties Svarbiausio, vis dar laukianti jo žvilgsnio, daktaro žvilgsnio į ligonį, apie kurį jam ką tik referavo; bent žvilgsnio. Nesulaukiu – kaip įėjo žvelgdamas kažkur virš mūsų galvų į medžių viršūnes už lango, kaip paskui įdūrė žvilgsnį į kaimynės lovos kojūgalį, taip ir išėjo nežvilgterėjęs. Gal tai ir į gerą, būti Eiliniu Atveju? Juk jei būčiau Įdomus Atvejis, būtų pažiūrėjęs, tik ką tas žvilgsnis būtų nulėmęs?

Nubraukiu suprakaitavusius delnus į pižamą, su palengvėjimu atsidūstu – Bendra Vizitacija praėjo. Tik vis galvoju – kam reikėjo viso to šurmulio, tvarkymo, valymo, kas būtų pastebėjęs vieną kitą dulkelę, ne itin švarią stiklinę ar, pagaliau, mano knygų krūvelę ant palangės, jei nepastebėjo net mūsų, dviejų moteriškių?

Mergaičiukė

Bene antrąją mano buvimo skyriuje dieną į palatą įstraksėjo mergaičiukė baltu chalatėliu. Prisistatė – psichologė. Ir vardą pasisakė, bet aš nenugirdau, nes tuo metu apstulbusi galvojau – ir tokių vaikų išauga Lietuvoj! Tokia tobulos figūrėlės, juodaplaukė, gerom, dėmesingom akim, tokia sava, šilta. 

Sako:

– Ar sutiktumėt pasikalbėti? Daugeliui šiame skyriuje labai reikia su kuo nors pabendrauti.

– Žinoma – sakau – aš iš tų, kam neduok valgyti, duok pasišnekėti. 

Man tik keistai nuskambėjo klausimas – ar sutikčiau, tarsi ne man, o labiau jai to pašnekesio reikėtų.

Įsikuriam kabinetėly. Standartiniai psichologo klausimai pradedant pokalbį: ar apsipratau skyriuj, ar gerai miegu, ar labai bijojau koronarografijos procedūros? Atsakinėju kaip per išpažintį, vis pristabdydama save, kad per daug neišsiplepėčiau, bet man nesiseka, esu nupirkta to tokio nesuvaidinto dėmesio, to gerumo. Su nuostaba suprantu, kad iš tiesų man nieko kito taip netrūko toje staiga užgriuvusioje įspūdžių lavinoje, tuose kabinetuose, koridoriuose, palatose, bendravime su daugybe įvairiausių žmonių, geranoriškų, priešiškų, o dažnai abejingų, tarsi žiūrinčių, bet nematančių, kaip to dėmesio, nuoširdumo, gerumo, šilto, idėmaus žvilgsnio.

Pasiūlo atsakyti į psichologinio testo klausimus – mielai, bet tai, pasirodo, ne taip paprasta, tie atsakymai, iš kurių reikia pasirinkti vieną, kažkokie lėkšti, neapimantys klausimo esmės. Šiaip taip sužymiu. 

Mergaitė tik jai žinoma tvarka suskaičiuoja mano atsakymus ir padaro išvadą, kad esu pakankamai stipri susidoroti su gyvenimo iššūkiais. Iki šiol ir aš taip maniau, bet dabar staiga suabejoju. 

Kalbamės šiaip, „ne protokolui". Pagaunu save sakančią – tai mergaičiukei, vaikui – tokius dalykus, kurių nesu sakiusi niekam: kad nenusivyliau gyvenimu, kad ištvėriau, nors tikrai, atrodė, nebuvau stipri, kad gerbiu save už drąsą gyventi taip, kaip norėjau, o ne kaip diktavo aplinkybės ir – kad savo gyvenimo nepakartočiau.

Baisiausia, kad kalbu, kalbu ir staiga pačiai sau netikėtai pravirkstu kaip nuskaustas vaikas. Štai tau ir stipri, štai ir ištvėriau gyvenimą! Tos ašaros paneigia žodžius ir man labai gėda. Aš pavargau, aš labai pavargau gyventi, tik nė už ką nenoriu to pripažinti net pati sau. Mergaičiukė manęs neguodžia, tiesiog duoda laiko susitvardyti. Keičiu temą, klausiu, ar jai, tokiai jaunai, dar tiek mažai patyrusiai, nesunku dirbti su senais žmonėmis, priėjusiais kryžkelę?

– Ne – sako – nesunku, man labai labai patinka mano darbas.

Tai laimingas vaikas!

Po poros dienų ji į poilsio kambarį iš palatų susivedžioja grupelę ligonių, rodo filmuką apie mums atliktą širdies kraujagyslių zondavimą, koronarų plėtimą, stentavimą. Gerai, kad visa tai rodoma po procedūros. Paskui kalbamės. Jau beveik visus tos grupelės ligonius iš matymo pažįstu – vaikštom tais pačiais takais, nuolat susitinkam. Bandau spėlioti kas yra kas, kuo buvę gyvenime, kokiais keliais atėjo čia. Mergaičiukė paprašo kiekvieno iš mūsų papasakoti, ko dar tikimės iš gyvenimo, apie ką svajojam. Neklausia, ar tikimės, ar svajojam, o ko tikimės, apie ką svajojam, tarsi tai savaime suprantama.

Taip nuoširdžiai klausia, visa – dėmesys, net palinksta į žmogų. Neatsakyti niekaip negalima. Ir įvyko filosofų simpoziumo vardo vertas pašnekesys. Žmonės – žili, kreivi, šleivi, pernešę daugybę ligų ir dabar ką tik dar kartą prasilenkę su mirtimi, kalbėjo apie savo svajones, viltis, planuojamus darbus, apie poreikį mylėti save ir kitus ir būti mylimiems, apie trapią ribą tarp natūralios, sveikos meilės sau, kaip pasaulio dalelei ir narcisizmo ar dar blogiau – egoizmo, kai imama rūpintis vien sava persona. Sėdėjo būrelis chalatuotų, pižamuotų senukų ir filosofavo, taupiai rinkdami žodžius, į glaustus sakinius talpindami gyvenimo patirtį. Ligoninės aplinkos suniveliuoti žmonės tapo asmenybėmis ir nė vienas nebeatitiko mano išankstinei nuostatai. 

Ypač nustebino pirmąją dieną valgykloj sutikta piktoji moteris. Mergaičiukės prašnekinta ji prabilo taip išmintingai, taip šviesiai – žiūrėjau į ją su nuostaba ir susižavėjimu. Mudviejų žvilgsniai susitiko. Po šio pabendravimo susitikusios mudvi nepraleidžiam progos pasišnekėti – atsargiai, nelįsdamos į dūšią, lyg bijodamos sudaužyti kažką trapaus. Atsiminusi jos neadekvatų pyktį valgykloj, vis pagalvoju, kokie mes visi sudirgę, pavargę, išsikankinę savo rūpesčiuose, baimėse, vienatvėj, nedrįstantys patikėti sėkme. Kažkokie dygliuoti, bet į gerumą atliepiantys visa siela.

Ačiū mergaičiukei, mus prakalbinusiai. Tegu ji ir po daugelio metų gali pasakyti, kad jai labai labai patinka darbas, kurį dirba. Ji nė karto nedirstelėjo į laikrodį, nors pašnekesys užtruko dvigubai ilgiau nei buvo planuota. 

Neskubėjau išeiti, stebėjau, kaip taip pat neskubėdami, nugiedrėjusiais veidais, dar vis savo tarpe šnekučiuodamiesi skirstosi žmonės, palydimi gero, mylinčio mergaičiukės žvilgsnio. Tuo žvilgsniu ji tarsi apglėbia kiekvieną kaip savą, artimą ir pasiima dalį naštos, lyg seniai mus pažinotų, o nebūtų pirmą kartą sutikusi tik prieš kelias dienas.

Kokių vaikų užauga Lietuvoj!

 

Širšė

Pirmoji mano palatos kaimynė išvažiavo namo, bet netrukus jau atvedė naujokę – mažutę, menkutę, bedantę, tik akys žvitrios, gyvos. Vos įėjusi linksmai sušuko:

– Kaip gerai, kad lova ne prie lango, gana, kad anam skyriuj slogą įgavau. 

Tuoj pasisako, kad jai jau 88–neri ir ji tuo labai didžiuojasi, niekad nemaniusi tiek išgyventi, o štai betrūksta trijų mėnesių, kai pradėsianti devintai dešimčiai paskutintus? Ir šypsosi taip giedrai visa savo bedante burnele, bet šypsena staiga užgęsta:

– Žinoma, jei ligi tol išgyvensiu. 

Jau vėliau, pastebėjusi, kad atidėjau knygą į šalį, ima pasakoti, kaip sykį, tai buvę prieš penkerius metus, ji nukritusi darže, bet sąmonę turėjusi. Laimei, pamatė kaimynė, pakvietė greitukę, daktaras liepė gulti į ligoninę. Viskas būtų buvę gerai, jei slaugutė nebūtų užsimaniusi nuplauti kojas – tik sumerkė jas į karštą vandenį, taip ir numirusi, o nubudusi dideliam, šviesiam kambary, nuogutėlė, apraizgyta laidais, vamzdeliais, o apie lovą sustoję beveik visi anūkai, o dar su žmonomis, ko gyvenime nėra buvę. Na, nebent per bočiaus laidotuves – kad taip visi ir dar su žmonomis! Maniusi, kad sapnuoja. Sesutė juos skubiai išvarė – ateina daktaras. Spėju, kad tai buvo reanimacijos skyriuje, tik kaip įleido tiek žmonių?

Paskui ima skaičiuoti kiek turi anūkų: vyriausiojo sūnaus tik du, nes jaunas mirė. Pasikorė. Antrojo, to, kur numirė tik pernai nuo vėžio – šeši, penki berniukai ir mergaitė. Ir visus ji nuo mažo auginusi, ir kai jau į mokyklą ėję – vis būdavę kaip pas ją, taip pas ją. Dar ir dukra turi tris mergaites, ir tos pirmąją auginusi, bet paskui kaip išvažiavo į Raseinius, tai kaip į Ameriką. Ir iš Amerikos dabar parvažiuoja. 

Močiutės pasakojimas teka tarsi upelis, ji visai nesirūpina, ar aš klausausi. Dabar gyvenanti viena, kaime, jau penkeri metai su širdies stimuliatorium – nuo tada, kai buvo numirusi. Savaitgaliais atvažiuoja kuris iš anūkų, sutvarko namus, prineša malkų, vandens. Gyvuliukų nebeturi, tik beveik sulaukėjusi katė retsykiais pareina iš savo medžioklių. Šį kartą atvažiavusi pakeisti baterijas stimuliatoriuj – daktarė liepė, sakė nelaikys ligoninėj ilgiau kaip tris dienas, bet jau įpusėjo antra savaitė, o namo neleidžia, dabar dar į tą skyrių perkėlė, vėl nežinia, kuriam laikui. 

Žiūri klausiamai į mane, bet ir aš nežinau. 

Iš Kardiologijos skyriaus ją atvežė ratukais, aprengtą gana nauja šilta pižama, su chalatu, mūsų slaugutės pervilko šio skyriaus rūbais – plonyte, nudėvėta pižama, chalato nė nepasiūlė. Kitą dieną gydytoja liepė močiutei netinginiauti, keletą kartų per dieną keltis, pavaikščioti bent po palatą. Močiutė paklusni, vaikšto ir stebisi, kad nebesvaigsta galva – geras baterijas įdėjo. Įsižiūri, kad aš turiu savo rūbus – o jos tai atėmė, bent megztuką duotų, šalta. Patariu prašyti sesučių, gal atneš, jos čia geros, ypač šiandieninė, tokia jaunutė, visada linksma. Mudvi svarstom, kur dingo senosios sesutės, kad dabar dirba visos jaunos. Iš tiesų, galvoju, visos jaunos. Ir seną daktarą bene tik vieną sutikau. Keista. 

Močiutė prašyti nesiryžta, tai paprašau aš, sutikusi gerąją sesutę koridoriuj. Ją tarsi kas pamaino, supyksta:

– Ką, manot, čia kas nors dėl vieno megztinio bėgios į rūbų sandėlį, mes kito darbo neturim?

Sprunku į palatą. Iš paskos ateina sesutė, pažiūrėjusi atiduotų saugoti daiktų sąrašą – jame nėra megztinio, yra tik juodas švarkelis! Senutė mėgina sakyti, kad tai ir yra megztas švarkelis, bet sesutė baigia kalbą:

– Visus rūbus gausit išvažiuodama!

Močiutė nenusileidžia:

– Man šalta dabar.

Sesutė suniekina:

– Nesąmonė, pas mus šilta. Pagaliau, jei reikės, duosim šiltą pižamą.

To močiutės negarsiai bepasakyto „tai duokit", sesutė, panašu, nebenugirdo. Išėjo. Močiutės veide ne tai išgąstis, ne tai nuostaba, bet štai jos apvali raukšlėta burnelė tįsta į plačią šypseną, ji susisiausto skystus pižamos švarkelio skvernus, alkūnėm prispaudžia juos prie šonų, paėjėja iki durų, kad įsitikintų ar sesutė nuėjo pakankamai toli ir atsigrįžusi sako:

– Tai širšė! Širšė? 

– Širšė! 

Mudvi juokiamės. Močiutė įlenda po apklotu, užsitempia jį iki kaklo – pasišildyti. Man pasidaro liūdna, galvoju, kad daugiau nesikišiu, močiutė šauni, pati susitvarkys savo reikalus, bet kur aš iškęsiu, vakare vėl kalbinu ją paprašyti šiltesnių rūbų.

– O jei vėl širšė?

Surizikuoja. O man patyliukais, kaip paslaptį, pasako, kad, ko gero, turi temperatūros. Laimei, naktiniam budėjime dirba puikios mergaitės – nei pikto žodžio, nei žvilgsnio.

Ši pasaka, kaip ir visos pasakos, su gera pabaiga: močiutė nesusirgo (juk nebūtų išgyvenusi 88–nerių, jei dėl kiekvieno nieko sirgtų). Kitą dieną į darbą atėjusi „širšė" vėl linksma, miela, paslaugi – et, karštakošis, išpaikintas vaikas. Suaugs. O aš viena sau sprendžiu dilemą: ar mudvi su močiute nepapildėm nuodėmės, ar neužgavom tokio darbštaus, protingo vabalėlio – širšės?

Po kelių dienų, pirmadienį, mane išrašo. Savaitgalis mudviem buvo nelinksmas, aš skaičiavau valandas iki išėjimo namo, močiutė laukė anūkų. Pusę šeštadienio ji dar laikėsi – anūkas, dažniausiai ja pasirūpinantis, iki pietų dirba. Vakare pasiguodė – tiek tos dienos rudenį, matyt, nusprendė nebevažiuoti, atvažiuos rytoj. Pasisiūlau paskambinti, juk numerį turi? Ilgai galvoja – ne, supyks. Neatvažiavo ir sekmadienį. Dabar močiutė vedžioja akimis mane, besiruošiančią namo, ir tyli. Nė žodelio.

Jau daktarė atnešė mano popierius, jau atvažiavo mano jaunėlė su pora sesers paaugliukų vaikų manęs parsivežti. Prieinu atsisveikinti. Močiutė atsidusėjusi klausia:

– Kas atsitiko mano anūkams, kad neatvažiavo? Juk turėjo kažkas atsitikti, kitaip būtų atvažiavę?

Aš nežinau, kas atsitiko. Ir kada – dabar ar jau seniai. Močiutės veidelis toks graudus, tuoj tuoj pravirks. Apkabinu. Dirsteliu į savo anūkus – abiejų akyse ašaros. Šmėsteli mintis – gal gi nepaaugs širšėmis? 

Išeinam į vėlų rudenį. Stabteliu. Ne, tikroji priežastis ne ta, kad man reikia pasitaisyti šaliką ir susisiausti striukės skvernus, man netikėtai prireikė bent kelių akimirkų, kad įveikčiau staiga apėmusią baimę. Baimę grįžti į gyvenimą. Vaikams to žinoti nereikia.

Lemtis visada išsipildo

 erškėtis, apkabinęs pušelę ant skardžio paties pakraštėlio –

nuogos abiejų šaknys ne vienu metu jų žydėjimas bendra lemtis

* * *

Keistas jausmas užvaldė, kai gydytoja pasakė – 99% tikimybė, kad sergi vėžiu. Po savaitės paskambino gavusi atsakymą iš laboratorijos:

– Diagnozė pasitvirtino, vėžys. Rytoj atvažiuoji, operuosim.

Vidurinėlė dukra žiūri į mane plačiom akim – ką pasakė? Neatsakau, gnybiu sau į ranką ir bandau suvokti, ar esu realybėj, ar jaučiu skausmą?

Niekas nepasikeitė, bet staiga pasikeitė viskas.

Graži buvo ana vasara, pilni namai vaikų, anūkų, vidurinėlės dukros dvyniai dar tik kelių mėnesių, po savaitės jauniausiosios, mūsų mažosios mergaitės, vestuvės, daugybė nebaigtų ūkio darbų ir staiga niekas nebesvarbu. Esu šalia gyvenimo.

Suūžė namai, kaip sujudintas širšių lizdas – ėmėsi ruošti mane ligoninei, aptarinėti, ko gali reikėti, rūbų, dokumentų, knygų – juk mama be knygos nė dienos. Niekam nešovė į galvą manęs paklausti, ar aš apsisprendžiau, ar aš sutinku operuotis, gydytis ir buvau dėkinga, kad neklausė, kad išvadavo nuo atsakomybės spręsti, kad nepaliko nė minutei vienos, vertė galvoti apie kasdienius reikalus. Vakare, kai jau visi darbai darbeliai buvo padaryti, pirmas jaudulys praėjęs, ne aš, o kažkuri iš mergaičių paklausė – kodėl mūsų mamai? Už ką? Kokia neteisybė.

Jei kitai – ar tai būtų teisybė?

O juk aš visus tuos dvyliką metų, praėjusius nuo avarijos Černobylio elektrinėje, nuo tos dienos, kai parskrendant iš kursų Vilniuje lėktuvas netoli Palangos įnėrė į keistą debesį ir paskui aerouoste stovėjau tirštoj rudų dulkių prisodrintoj prietemoj, nors buvo diena ir galvojau, kiek laiko man dar bus duota, kol bus paskelbtas nuosprendis – vėžys. Žinojau, kad tokia diena ateis.

Dvylika metų. Gavau dvylika gražių gyvenimo metų.

Bet kitą dieną, jau paguldyta ligoninės lovon, deruosi su gydytoja – man dar reikia bent poros metelių – mažoji dar neįpusėjo studijų, dar anūkai tokie maži, dar nuo manęs vienos priklausomi du senukai – mama ir patėvis, kas jais pasirūpins?

Daktarė juokiasi:

– Neduosiu. Jei gausi dvejus, reikės penkerių, jei tuos duosiu, įsimanysi dešimties.

Paskui surimtėja:

– Kol kas nieko negaliu pažadėti, po operacijos bus aiškiau.

Skyriuj budi dvi jaunutės sesutės, gražios kaip lėlytės, linksmos, šnekios, tokios šiltos, meilios, kad aš iš karto imu jas vadinti zuikiai–triušiai. Juokiasi.

Kitą rytą mano zuikiai–triušiai įgarma į palatą su vežimėliu:

– Važiuojam pasivažinėti!

Taigi, pasivažinėti.

– Važiuojam!

Lifte pasitinka senukas liftininkas – jau pažįstamas, vakar, su siuntimu rankoj man važiuojant į skyrių, jis taip pat dirbo. Kai susirūpinusiu snukeliu susigūžiau lifto kampe, jis įdėmiai nužvelgė mane ir nei iš šio, nei iš to paklausė:

– Ar sutiktumėt tekėti už manęs? – Kaip nenusijuokti?

– Sutinku! Tik palaukim dienelę kitą, jei nepapjaus operuojant, tai ir atšoksim vestuves.

– Sutarta!

Juokėmės mudu, juokėsi dvi storulės skrybėlėtos moteriškės, juokėsi spuoguotas išblyškęs vaikinukas su lauknešėliu vienoj rankoj ir pinigais, matyt grąža, kitoj – oi koks nelinksmas tai buvo juokas. Šyptelėjo ir žilstelėjęs daktaras – tas pats, pas kurį pirmą kreipiausi dar poliklinikoj, bandžiau pergudrauti likimą, sakiau vieną bėdą – ne, sako, ne vėžys, sakiau kitą – ne.

– Na ką bedarysi, nusileidau – matyt teks pasiieškoti geresnio daktaro, nes be vėžio iš šios įstaigos nesiruošiu išeiti.

– Sėkmės nerasti – palinkėjo palydėdamas.

Išėjus iš lifto daktaras patyliukais paklausė:

– Tai pavyko, geresnis daktaras atrado?

– Atrado…

O dabar mano jaunikis liftininkas žiūri į mane su rūpesčiu. Į liftą, be manęs, gulinčios ant ratelių, sutelpa mano zuikiai – triušiai, dar keletas ligonių, visų veidai taip arti, jie žiūri į mane ir padrąsinančiai šypsosi – juk žino, kur mane veža. Vieną po kitos susirenku tas šypsenas, paeiliui įsižiūrėdama į veidus, lyg norėčiau išsaugoti tų pirmą ir, galbūt, paskutinį kartą matomų žmonių bruožus, kiekvieną raukšlelę, tarsi nuo to priklausytų kažkas labai svarbaus. Nuo jų gerumo pasidaro taip lengva, linksma ir aš susijuokiu. Senukas liftininkas su palengvėjimu atsidūsta ir, tarsi manęs čia nebūtų, visiems praneša:

– Šita gyvens, dar bus veselia. Nei viena, kuri juokėsi vežama į operacinę, nemirė, aš tai jau žinau.

O aš staiga susigėstu – po apklotu esu nuogut nuogutėlė ir nors žinau, kad mano zuikiai–triušiai mane kruopščiai apklostė, pasijuntu nejaukiai. Susigūžiu, užsisklendžiu savy ir toliau viskas vyksta tarsi be manęs – įvežta į operacinę, paliepta, klusniai persikraustau ant operacinio stalo, dar kartą patvirtinu anesteziologei, kad nesu alergiška jokiems vaistams, sutariam, kad sutinku su liumbaline anestezija. Jaučiu, kaip slenka adata audiniais, trakšteli tarpslankstelinė kremzlė – susikaupusi mėginu atsiminti anatomiją, lotyniškus pavadinimus, bet viskas jau išsitrynę iš atminties – kažką suleido į veną, darausi mieguista, viskam abejinga. Paskui valandėlei mane visi pamiršta – chirurgės baigia rengtis vaiduokliškais operacinės rūbais ir liaujasi buvusios pažįstamais žmonėmis, tampa simuliakrais be jausmų, be šypsenų ir aš pagalvoju – ar jos liovėsi šypsotis, ar tik kaukės šypsenas paslėpė? Tampam grupele svetimų žmonių, prieš spektaklį pasiskirsčiusių roles. Manoji pagrindinė, be manęs spektaklio nebūtų Susitaikau, juolab, kad man nieko nereikia daryti, nieko sakyti.

Mingant sąmonę nušviečia ryški mintis – ką aš čia veikiu? Man reikia eiti namo! Keliuosi. Anesteziologė stipriai sugriebia už peties – kur?

Tik pagalvoju, bet nebepasakau, kad noriu namo...

Vaiduokliai juokiasi. Sąmonė prigęsta – uždėta kaukė su linksminančiom dujom. Protarpiais suvokiu, kas daroma ir vis mėginu atsiminti anatomiją, bet lotyniški pavadinimai sklando ore ir man nesiseka jų surikiuoti eilės tvarka. Užmiegu.

Po kurio laiko sąmonė ima šviesėti. Tyliu bijodama išsiduoti ir paslapčiom seku, kas vyksta. Tyla, bet jaučiu, kad aplink mane žmonės Skambteli instrumentai. Tada gydytoja pasako – išimam. Kažkas sušmėžuoja prieš akis, tai man primena kūdikį akušerės rankose ir, suprasdama visą situacijos absurdiškumą, klausiu:

– Kas, dukra ar sūnus?

Mano žodžių po kauke tikriausiai niekas nesuprato, bet gydytoja irzliai paliepia:

– Duok gilesnę bendrą narkozę, girdi – vėl šneka. Tai katė – neprimušama.

Dar jaučiu, kaip kažkieno ranka slenka mano žarnomis, jos šlykščiai gliurgsi, dar girdžiu, kaip gydytoja sako – kepenys lygios, gal ir neišsisėjo – ir vėl smingu į nebūtį.

Paskui viską užlieja šviesa, daug daug šviesos. Matau baltą baltą miestą, pūstelėjus vėjeliui kibirkščiuoja namų sienos – gražu ir linksma, bet prasimerkus viskas dingsta. Bandau susigrąžinti baltąjį miestą užsimerkdama, bet jis negrįžta. Nereikėjo atsimerkti!

Ne iš mirties grįžtu, iš narkozės.

Prie lovos mano mažoji su savo draugu, abu tokiais ištįsusiais veideliais – nusigandę vaikai. Šypteliu. Jiedu tyliai kalbasi apie savo reikalus ir dar nepastebi, kad aš nubudusi. Suvokiu, kad vestuvės atidėtos neribotam laikui. Gal ir gerai, kad atidėtos – tokie vaikai!

Po truputį grįžta realybė, braidau po ją, žingsnelis po žingsnelio, lyg ko ieškočiau ir atrandu – kaip kuolu per galvą – vėžys.

Ar bebus kada mano likusiam gyvenime nubudimai be tos minties?

Po kelių dienų zuikiai – triušiai mane nuveda į radiologinį skyrių.

* * *

Gydytoja pasitiko kaip savą. Ir mane apėmė jausmas lyg būčiau grįžusi namo. Net jos nelietuviškas akcentas toks mielas, kažką primenantis – ukrainietė. Kaip neprimins – mano tėvelio mama buvo ukrainietė, iš stanicos Belaja cerkovj.

Palata penkioms, bet užimta tik viena lova – baltai baltai žila, graži moteris klausosi, ką jai ramiai kalba taip pat žilutėlis vyras, tik jam nelabai bėra kam žilti – plaukų likučių vainikėlis apie blizgantį viršugalvį. Taip ramiai, iš pusės žodžio vienas kitą suprasdami kalbasi daug metų kartu gyvenę žmonės, kai vienas kuris ilgiau nebuvęs namie – pasakoja visokius namų reikalus, patyli, vėl kalba.

Greta tėvo sėdi giliai užsigalvojęs sūnus – nepaprastai panašus į motiną. Marti, priklaupusi prie spintelės, krausto lauktuves ir vis, nutaikiusi momentą, kartoja – valgykit, mama, viską, nelaikykit. Paskui surenka tuščius stiklainius, kažką nuneša į šaldytuvą, grįžusi prisėda ant lovos, paima ligonės ranką ir švelniai glosto. Grožiuosi tuo artumu – marti su anyta.

Nesuabejoju – mano palatos kaimynė mokytoja. Profesija paženklina – tvarkinga, pasitempusi, įpratusi vienu metu matyti visus. Man įėjus ji trumpam sustabdo savo vyro šneką, linkteli atsakydama į mano pasisveikinimą, šypteli lyg atsiprašydama, kad šiuo metu negali man skirti daugiau dėmesio, atsakinėja marčiai, protarpiais su rūpesčiu įsižiūri į sūnaus veidą.

Sesutė mudvi iš karto pakviečia eiti švitinimo procedūrai, lankytojai atsisveikina. Mokytoja staiga nutyla, lyg sustingsta nebaigusi žodžio, įsižiūrėjusi į išeinančiųjų saviškių nugaras – kiek skausmo veide. Nekalbinu. Leidžiamės liftu į rūsį, bet mano senojo liftininko nebėra, išėjo atostogų – štai ir pabėgo jaunikis.

Einam ilgais pusrūsio koridoriais, sienos storos, dažytos tamsiom spalvom, langučiai maži, traukia skersvėjis – ir sveikam būtų nejauku, o mudvi pasijuntam kaip bunkery. Ir procedūra nejauki. Paguldo atskiroj patalpoj ir išeidama gydytoja patikimai užveria sunkias, storas duris – šalta, nors už tų sienų karštas vidurvasaris, iš aplinkos nepasiekia joks garsas, prieblanda – tik virš durų žybsi nuoga elektros lempelė be jokio šviestuvo. Ilgai slenka minutės.

Kai vėl atveria duris, pagalvoju – tarsi atvožė karsto dangtį.

Pareidamos apie kažką kalbamės, paskui nutylam, apimtos niekada nepatirto silpnumo. Parėjusi į palatą guluosi į lovą, užsimerkiu, atsiriboju nuo visko, net savęs. Nelieka minčių, esu pasąmonės lygyje ir visai nenoriu iš jo išeiti.

Pykina. Keliuosi, einu į tualetą – kartą, kitą. Nejau dabar taip bus po kiekvienos procedūros?

Mūsų palatoj daugėja ligonių, belieka tik viena laisva lova, bet kaimynės manęs nedomina, noriu tik išbūti, sulaukti, kada pagaliau galėsiu likti viena, man tiek daug reikia apgalvoti, bet negaliu, kol aplinkui šurmulys. Ir naktį nesijaučiu viena, todėl išeinu į koridorių, jo nišoj pralendu pro didžiulės kininės rožės krūmą prie lango, kakta ir delnais atsiremiu į stiklą ir įsižiūriu į naktį.

Ji vėjuota, bet giedra, žvaigždėtas dangus žemai. Vėjas nuo jūros gūsiais atskrieja pušelių viršūnėmis, be gailesčio blaško didelį gražuolį beržą. Ligoninės kieme laksto du dalmantinai, matyt benamiai, nes mačiau juos ir dieną – liesi, purvini. Pagaunu save pavydint tiems benamiams šunims, beržui vėjyje, ramiai miegančiam miestui už onkologinės ligoninės sienų. Kas sykį taip stovėjo prie lango, tampa kitokiu žmogumi. Atstumtuoju, šalia gyvenimo.

Mėgstu ligoninių nakties tylą, profesinis įprotis klausytis, nes ta tyla gyva, pilna skausmo, nerimo, vilties, košmariškų sapnų, nuojautų. Mokant klausytis, galima daug išgirsti. Štai kažkas grabinėja, kol suranda stiklinę, geria dideliais gurkšniais, paskui nepataiko pastatyti stiklinę ant spintelės, ji nukrinta ir nusirita grindimis. Žmogus atsidūsta, rodos matau, kaip numoja ranka – tiek to, pakels rytoj. Tolimesnėj palatoj sukosti, jau ne pirmą kartą – atsargiai, matyt skauda, gal žmogus taip pat po operacijos? Staiga nuaidi trumpa, išgąstinga dejonė – įsitempiu, bandau suvokti iš kurios palatos. Dejonė pasikartoja, pilna siaubo. Bėgu ton pusėn, šmėsteli mintis – gerai, kad naktis, niekas nemato, kaip atrodau, palaidais plaukais, abiem rankom suspaudusi pilvą, kad taip neskaudėtų.

Mažoj palatėlėj prie skyriaus durų vienas ligonis, alsuoja garsiai, trūksmingai. Nedegdama šviesos apčiuopiu – metalinė lova neįprastai aukštai pakelta, žmogus guli prie pat kraštelio, mėšlungiškai įsitvėręs ano čiužinio krašto – tuoj tuoj kris su visu čiužiniu. Nieko gudriau nesugalvoju, kaip priremti jį savimi, nes pakelti toliau nuo krašto tikrai ne mano jėgoms.

Alsavimas rimsta, bet netrukus ir vėl padažnėja – šeštu pojūčiu suvokiu, kad greičiausiai pagalvojo, kad aš galiu nueiti, palikti jį ir tada... Kodėl žmonės netiki manim, kodėl taip dažnai gyvenime turiu įrodinėti, kad aš ne drakonas?

Tyliu, raminamai paglostau petį. Ligonis prabyla netikėtai gražiu, išlavintu balsu, taisyklinga lietuvių kalba – mokytojas, artistas, dainininkas? Skubėdamas pasakoja, kad, jei būtų anksčiau nubudęs, nebūtų pasivertęs taip arti lovos krašto, jis netyčia, miegodamas. Gyvena čia pat, Klaipėdoj. Bereikia ištverti šią naktį, ryte išrašys į namus. Vilties jokios.

Kalba ir bijo sustoti – kol kalba, negalėsiu išeiti.

Galvoju, kad ilgai taip neišstovėsiu, bet ramiai laukiu, nes žinau, kad naktinės slaugutės niekada giliai neįminga, tik snusteli užsikniaubusios ant stalo ir vėl išeina į skyrių pasiklausyti. Tikrai, netrukus pasigirsta tylūs žingsniai. Šūkteliu, įeina, nedegdama šviesos pakelia ligonį į vidurį lovos, uždeda bortelį.

Atsisveikindama spusteliu ligonio ranką, tyliai pasako ačiū – taip ir prasilenkiam gyvenime nepamtę vienas kito veido. Gal jo atminty liksiu vaiduokliu? Virpančiom kojom nueinu iki savo lovos ir pasineriu į miegą be sapno.

* * *

Kitą dieną, vėl taip pat gulint parėjus iš požemio, niekaip nesusitvarkau su užplūstančiom mintim, įsakmiai kartoju sau – ne dabar, ne dabar, aš dar nepasiruošus, turi praeiti daugiau laiko, turiu likti viena. Ne dabar, ne tame šurmuly. Negalvoti!

Atsimerkiu. Palatoj vyksta įprastas gyvenimas, moterys kalbasi, valgo, ateina lankytojai. Mokytoja viena, sėdi stipriai įsitvėrusi lovos kojūgalio ir nieko nematančiu žvilgsniu žiūri į tuščią baltą sieną.

Tai trunka ilgai – nekrustelint, nemirktelint, rodos nė nekvėpuojant. Paskui lyg nubunda, palygina apkloto raukšles, viena ranka pakedena pagalvę, prigula ir tuoj pat užmiega, negirdėdama triukšmo aplinkui. Palaimingas, gelbstintis miegas.

Į paskutinę tuščią lovą prie lango atveda naujokę – mažutę, į kuprelę susimetusią senutę. Mėginu spėti jos amžių, bet tai ne taip paprasta, nes metai nepalietė skaistaus, giedro veidelio. Apsivilkusi gėlėta bliuzele ir ilgu juodu sijonu – kiek šimtmečių pagyvenusios Lietuvos kaimo moterys vilkėjo tokiom margom bliuzelėm, segėjo tokiais juodais sijonais iki žemės? Senutė man primena babūnę. Kada tai buvo? Paskaičiuoju, kad jau praėjo beveik pusė šimtmečio po babūnės mirties – negi dar kas tebedėvi tokius sijonus? Reliktas.

Senutė kuičiasi spintelėj, dėliojasi daiktus. Seselė įspėja, kad nedėtų muilo prie maisto, o ji vis tiek padeda, tarsi negirdėtų.

Baigusi tvarkytis nužvelgia palatą ir ima kalbėti. Į ją niekas nekreipia dėmesio, todėl, susitikusi mano žvilgsnį, jau kalba man vienai. Keliuosi, prisėdu prie jos lovos, įsitveria mano rankos ir, nudžiugusi, kad turi klausytoją, skuba, skuba pasakoti, kad serga vėžiu, kad pati apie tai žinojo jau seniai, čiuopdavo guzą, bet niekam nesisakė, kol skausmas pasidarė nebeiškenčiamas. Daktarė labai barusi, kodėl pavėlavo, dabar nebegalima operuoti, jau trečią kartą vaikai atveža čia švitinimui ir chemoterapijai, bet niekas nebepadeda – šis kartas paskutinis, daugiau nebevažiuosianti.

Seku ne jos mintis, o svaigstu nuo taip seniai begirdėtos, aiškios, švarios savo vaikystės tarmės – klausausi kaip muzikos.

Klausiu:

– Iš kur atvažiavusi? – Neatsako, kalba savo. Spusteliu ranką:

– Kur gyvenat? – Įsižiūri į mano veidą:

– Aš kurčia, suprantu tik iš lūpų. Iš šilališkių aš, link Laukuvos.

Man stoja akyse anų vietų kalvelės, miškai, Dyvyčio ežeras. Ir žmonės, kalbėję tokia pat dūnininkų tarme, mano vaikystės žmonės.

Senutė pasakoja, o aš tarsi matau sodybėlę prie kelio ir tą obelį palei svirną, vedančią saldinius obuoliukus. Trobelė esanti sena, dar vyro tėvų statyta, pernai sūnūs perkrovė apatinius rąstų vainikus – stovės dar ir stovės. Gražus buvęs senutės vyras – aukštas, stiprus, bet labai „lengvas“, paskutinę kapeiką galėdavęs elgetai atiduoti. Anksti miręs.

Vakarienė. Palatoj jau atsirado televizorius, radijas, prasideda nesutarimai – atidaryti ar neatidaryti nakčiai langą. Nesikišu, kad tik tiek rūpesčių būtų.

Kitą dieną senutė stovi prie mano lovos ir laukia kol atsimerksiu – netveria noru pasikalbėti, bet iki sesutei pajungiant lašelinę tesuspėja papasakoti tik apie anūkės vestuves, kokios linksmos buvusios, o joms baigiantis jaunajai atėjęs metas gimdyti, dar ne visi svečiai buvę išvažinėję, o jau sužinoję, kad gimęs sūnelis – Milvydas. Ir dar kartą švelniai pakartoja – Milvydas. Proanūkis.

Kai baigia lašėti vaistai, senutė pasidaro panaši į vaškinę lėlę ir kalbėtis visai nebenori, o sekančią dieną į požemius švitinimui ją išveža rateliais. Netrukus ten pakviečia ir mudvi su mokytoja.

Eidamos pro šalį pamatom mūsų močiutę atskiram kabinete tokiom pat storom sienom, kaip ir viskas čia, masyvu, sunku ir niūru. Sesutė jai kažką pasako ir pustekinė išbėga, paskui save sunkiai užstumdama duris.

Mokytoja dirsteli į mane – kažin, apie ką galvoja, ten uždarytas žmogus? Trukteliu pečiais.

Kaip susitarusios atsigęžiam viena į kitą lyg norėdamos ko paklausti, bet taip ir nepaklausiam – o ką galvojam mes, kai uždaro duris ir liekam vienos toj begarsėj prietemoj, lėtai tiksint laikrodžiui ant sienos?

Aš prisiverčiu išeiti iš realybės – mintimis vaikštau Viešvilės pušynais arba stoviu atsirėmusi į medį, žvelgdama į neužmatomai išsiliejusį Nemuną per pavasario ledonešį, rėkiant zuikiams užlietų lankų salelėse. Kartais spanguoliauju Reiskių tyre, o valgant pietus greta manęs saulėkaitoj susirango gyvatė. Užsidėjus akinius tyrinėju saulašarės žiedą – ko verkia saulytė?

Kai grįšiu iš ligoninės, išvažinės vaikai, būtinai nusigausiu į Reiskių tyrą. Būtinai. Tai kaip įžadai. Štai tada ir pagalvosiu apie viską, o dabar – negalvoti, negalvoti.

Vėl sėdžiu prie senutės lovos. Ji pasakoja, kad gimdė dešimt vaikų, užaugo septyni. Vienas prieš trejus metus nuskendo. Dabar jau visi vaikai gyvena gerai, tik vienas sūnus nelaimingas, jį paliko žmona. Pijokėlis, bet labai geros širdies, labiausiai ją užjaučia. Po skyrybų buvusi žmona atvažiavo ir išsivežė viską, nepaliko nei ką pasikloti, nei kuo užsikloti. Kai įėjusi į kambarį, radusi verkiantį – o buvęs negirtas.

Surašiusi testamentą. Sodybą palikusi dviem sūnums su sąlyga, kad mylės nelaimėlį brolį, neišvarys. Notarė atsisakiusi rašyti į testamentą tokią sąlygą – įstatymais negalima priversti mylėti.

Palikusi jam visus savo audimų likučius, bet viską išvardijusi testamente, kiekvieną paklodę, rankšluostį, užtiesalą, nes tai, kas motinos palikta, jokia buvusi žmona negali atimti.

Po poros dienų mane iš transo būsenos prikelia palatoj stojusi tyla. Neatsimerkiu, kad nedingtų vaizdas ir nepasimirštų eilėraščio eilutės:

Erškėtis, įsipynęs pušelėn –
Ant skardžio,
Paties pakraštėlio –
Jau nuogos šaknys.
Ne vienu metu jų žydėjimas,
Bendra lemtis.

Palatoj kažkas vyksta, neiškentusi atsimerkiu ir matau, kaip tarsi begarsiame kine (man dar yra tekę matyti begarsį kiną) į palatą vienas po kito suguža pulkas žmonių, suskaičiuoju – dešimt. Dauguma maži, panašūs į močiutę, tik vienas žilsterėjęs vyras aukštas – matyt į tėvą Tylėdami, įpratę prie močiutės kurtumo, jie aprengia ją, surenka daiktelius, patikrina, ar nepaslėpusi ko po čiužiniu, paklode, pagalve, sušukuoja plaukus, apgobia skarele. Didysis sūnus ją kaip vaiką paima į glėbį ir visa govėda, kaip atėję nepasisveikino, taip ir neatsisveikinę garma pro duris. Močiutė stipriai apsikabina sūnaus kaklą, žiūri į mane ir laiminga juokiasi. Namo!

Viena mergaičiukė užtrunka, kol dailiai pakloja lovą ir taip pat neatsisveikinusi išsiveja savuosius.

Finita la comedia – spektaklis baigtas, bet palatoj dar ilgai tvyro tyla, niekas neploja.

* * *

Su mokytoja labai susigyvenom.

Palatoj triukšminga, todėl mudvi kiekvieną laisvesnę valandėlę išeinam į koridorių, susirandam nuošalų kampelį ir kalbamės. Nepritrūkstam kalbos ir iš lėto eidamos tais baisiais požemio koridoriais į procedūras ir atgal, vis per mažai laiko. Mokytoja net ėmė apibambėti savo nesibaigiančius lankytojus, kad taip dažnai nevaikščiotų.

Ji moka įdomiai, vaizdžiai pasakoti ir, jaučiu, kad tai daro ne tiek dėl manęs, kiek bando kažką išsiaiškinti sau pačiai, vis pakartoja – kaip greit viskas prabėgo, nei nebuvo kada pagalvoti. Ir aš atkartoju jos žodžius. Staiga sustabdytos mudvi atsigrįžtam atgal ir ten atrandam savo gyvenimus, tarsi svetimus. Pasakojam viena kitai ne vien buvusius įvykius, bet ir dvejones, ar teisingai kažkada pasielgta, atsimenam tuometines sąlygas, atidžiai išklausom viena kitos nuomonę, būna, kad ilgai tylim, o paskui abi prabylam vienu metu. Sunkiai brendam per dienas, metus, išgyvenimus.

Juodu su vyru tuoj po karo netikėtai buvo paskirti dirbti į kaimo mokyklėlę Nemuno žemupy, Prūsijoj. Ėjo į savo paskyrimo vietą pėsti ir baisėjosi, koks nusiaubtas kraštas. Betgi buvę laimingi – karas baigėsi, jie jauni, neseniai suradę vienas kitą; nebaisu dviese.

Mokykla išlikusi – gražus, erdvus, medinis dviejų galų namas su baltais langais. Atrodė keista, jame viskas tebebuvo taip, kaip paskutinį kartą išsibėgioję vaikai ir čia dirbę mokytojai paliko, kai užplūdo frontas – švarios klasės, tvarkingai sustatyti suolai, netgi kreidos gabalėlis prie lentos. Nuostabu buvo rasti tokį nepaliestą kampelį nuniokotame krašte.

Apėjo, apžiūrėjo viską, bet visą laiką neapleido jausmas, kad yra įsibrovėliai, kad vaikšto po svetimus namus ir jautėsi stebimi ir tarsi kalti už tai, kas ištiko ramaus panemunės kaimelio ir dviejų šios mokyklėlės mokytojų, vyro ir žmonos, kaip ir jiedu, gyvenimus. Dar daug metų, pamatę ateinant ar atvažiuojant nepažįstamus žmones, pirmiausiai pagalvodavo – tai jie, sugrįžta. Tai nebuvo jie.

Įsikūrė mokytojams skirtuose kambariuose, susėdo pavalgyti prie svetimo stalo, o vakare labai nejauku buvo gultis į svetimą lovą.

Dar buvo kelios dienos iki mokslo metų pradžios, tai ruošėsi, tvarkėsi, nuplovė langus, nuravėjo gėlynus, nušienavo sodelį. Iš kažkur pradėjo ateiti žmonės pasiteirauti, ar mokykla veiks, nors kaimo arti nesimatė, tik dvi gaisravietės.

Paskui prasidėjo darbai, rūpesčiai, taip ir įsigyveno, nė tokios minties neturėdami, kad ilgam, tik kol atidirbs, kiek priklauso pagal paskyrimą, o štai praėjo visas gyvenimas toj dar kaizerio laikus menančioj mokyklėlėj baltais langais, taip niekur ir neišvažiavo.

Jiedu joje nieko nekeitė, tose pačiose vietose sodino, sėjo vis tas pačias gėles, kokias rado atėję, gydė ligų puolamų obelų kamienus, kad sugrįžę tie, kas jas sodino, rastų kaip palikę, remontavo mokyklos pastatą, kasmet kaudamiesi švietimo skyriuje, kad skirtų pinigų ir niekada nepagalvojo, kad anie mokytojai gali būti žuvę.

Sulaukę pensinio amžiaus dirbo toliau, bijodami, kad nelieptų išsikelti, jei nebedirbtų – tarsi įpareigoti nepalikti tų namų, saugoti.

Kai papasakojau mokytojai, kad mano pirmoji darbovietė taip pat buvo Prūsijoj, Viešvilėj, prie Nemuno, kad pažinojau keletą šišioniškių šeimų ir jų vyskupą Kalvaną, pasidarėm dar artimesnės. Greit tirpo dienos, o mudvi dar turėjom tiek daug ką papasakoti viena kitai.

Atkūrus nepriklausomybę aplinkiniuose kaimeliuose pradėjo lankytis nematyti žmonės, vaikštinėti apie sodybas, stoviniuoti prie Nemuno. Su dabartiniais gyventojais jie bendraudavo nenoriai, tam trukdė ir nesusikalbėjimas, nes daugelis jų nemokėjo nei lietuviškai, nei rusiškai.

Ir mokytojai laukė savosios mokyklėlės išeivių, bet praėjo ne vieneri metai, kol atėjo laiškas, rašytas vokiečių kalba, adresuotas mokyklai. Tai jie – ne, ne senieji mokytojai, jie jau mirę, o jų vaikai, kurių vyriausias dar atsimena gyvenimą panemunės kaimely. Brolis buvęs per mažas, kad ką nors atsimintų, o sesuo gimė Vokietijoj. Ar galėtume atvažiuoti?

Pirmą kartą apsilankę trumpam, vienai dienai – nežinoję, kaip bus sutikti.

Mokytojai kaip pašaliniai stovėję prie gonkų, o jau nejaunas žmogus, apsuptas būrelio savųjų, bėginėjo po kiemą, rankoj laikydamas mažytę, pilką, išblukusią nuotrauką ir krykštavo atpažinęs tas gonkas – tokios pat! Ir gėlynas toj pačioj vietoj! Ir bijūnai po virtuvės langu! Nebėra svirties prie šulinio – mokytojai pasijuto kalti. Obelys senos, gumbuotos, ne tokias atsimena – grabšteinas, pepinas, o čia buvo alyvinė, nebėra.

Pabėgėjo į sodo galą – tebestovi tas pats suoliukas, dažytas rudais dažais, o mokytojai nutylėjo, nepasakė, kad tas suoliukas jau bene ketvirtas, tik vis sumeistraujamas toks pat ir pastatomas toj pačioj vietoj, ta pačia spalva nudažomas.

Susibičiuliavo. Išvažiuojant mokytojai labai kvietė atvažiuoti vėl, pabūti ilgiau – vietos daug, prieš metus mokyklėlę uždarė, stovi tuščia. Pažvejotumėt Nemune – gundė. Atvykėlio sūnaus akyse sublizgo ašaros – anksti rytmečiais, dar prieš pamokas, eidavę su tėvu meškerioti, tie rytmečiai labiausiai ir įsiminė. Dėl visa ko dirstelėjo po pastoge, bet nenustebo, neradęs ten užkišto tėvo meškerykočio.

Susirašinėja. Dabar parašė, kad atvažiuos dviem savaitėm, o ji štai ligoninėj, sunku bus vyrui vienam priimti svečius.

Ilgai tylėjusi žilutėlė mokytoja įdėmiai žiūri man į akis ir klausia:

– Tai kieno gyvenimus mudu gyvenom, savo ar jų?

* * *

Išrašė mudvi su mokytoja tą pačią dieną. Paskutinį rytmetį anksčiau pakvietė švitinimui. Už baisiojo kabineto durų dvi jaunutės merginos laukė išeinančios motinos, kažką patyliukais kalbėjosi ir vis šluostėsi ašaras. Kai pradėjo vertis sunkiosios durys, merginos atsitiesė, nutaisė linksmas minas, o išeinanti moteris taip pat dirbtinai linksmu balsu sušuko:

– Mergos, dabar važiuojam pirkti papų!

Tas šūktelėjimas nuvingiavo požemio koridoriais ir aidas sugrįžo – aimana. Pamačiusi mus su mokytoja, moteris jau tylesniu balsu pridūrė:

– Nusipirksiu papus, kokių gyvenime neturėjau! – ir visos trys nukaukšėjo link išėjimo.

Pareidamos kalbėjomės, ką kuri veiksim, juk reikia gyventi toliau.Jiedu su vyru sutarę, kad kol bus gyvi abu, niekur nesikels iš buvusios mokyklos, jei liks kuris vienas – glausis pas sūnų.

Sau pačiai netikėtai pasakiau, kad rašysiu, dabar jau rašysiu, visą gyvenimą to laukiau, tai paskutinė galimybė. Ne knygai – sau, vaikams, gal draugams, niekam. Noriu dar kartą iš naujo išgyventi savo gyvenimą, daug ką suprasti.

Sustojom, apsikabinom, dvi gyvenimo šalikelėj atsidūrusios moterys – niūriam, drėgnam, tamsiam, šaltam radiologinio skyriaus koridoriuj, traukiant skersvėjui, o už tų storų sienų su mažučiais langeliais siaudžiant vasarai.

Mano dukra atvažiavo anksčiau. Kai ruošiausi eiti atsisveikinti su gydytoja, mokytoja nedrąsiai paprašė, kad pasiteiraučiau, kokia jos prognozė – tau pasakys teisybę. Nustebau, juk klausė palatoj pati, sakė, kad nerimauti nėra ko, o štai nepatikėjo. Mielai sutikau pasikalbėti, būdama tikra, kad išgirsiu tą patį.

Man gydytoja nuoširdžiai paaiškino, kad mano auglys savo prigimtim buvęs nelabai piktas, gydyti pradėtas laiku, todėl išsisėjimo galimybė minimali – gyvensi. Kažkur gilumoj sukirbėjo mintis, ar sako tiesą, ar tik ramina? Kaip norisi tikėti... Vai, kaip norisi tikėti!

Paklausus apie mokytojos galimybes, daktarė atvirai, kolegiškai ėmė aiškinti – visai kita situacija, auglys gana piktas, žinoma, yra vilties, ir nemažai, kad neatsinaujins, bet visko gali būti...

Sukandu dantis, įsitveriu į stalą ir bijau bepakelti akis, nors skradžiai žemę prasmek. Daktarė susivokia, kad kažkas ne taip, nutyla, ta tyla užtrunka, darosi spengianti. Paskui ima mane raminti:

– Aš tau sakiau tiesą, tikėk manim.

– O jai?

– Jai? Juk matai, kokia ji jautri, negalėjau, juk supranti.

Netrukus jau ne ji mane, o aš ją raminu.

Kaip girta išeinu iš kabineto, nudžiungu mokytojos palatoj neradusi, skubinu dukrą susirinkti daiktus, atsisveikinu su liekančiom, įprasti palinkėjimai sveikatos. Mokytojos nesutinku ir koridoriuje, lengviau atsikvepiu tik prie mašinos, bet greta mūsų privairuoja mokytojos vyras, pasisveikinam ir atsisveikinam tuo pačiu rankos paspaudimu – pasakykit žmonai, kad viskas bus gerai, mudvi nebesusitikom.

Aš nebūsiu ta, kuri pasakė tiesą! Ir nemeluosiu.

Tik daug vėliau pagalvoju, kad gal tai ji nebepanoro manęs susitikti, nebenorėjo sužinoti?

Grįžusią namo dukros mane lepina, nuolat kalbina, bet diena kita vaikai išvažinėja, lieku su savo slaugomais senukais, mama ir patėviu, su savo mintimis. Atėjo ruduo, galvą užvertusi seku paukščių trikampius ir vieną dieną nebeištveriu – paruošiu senukams valgyti, pripilu į termosus karštos arbatos, kakavos, o pati išsivedu iš rūsio mopedą ir suku iš kiemo. Sustabdo kaimynė:

– Kur?

– Į Reiskių tyrą...

– Išprotėjai!

Mopedas čiaudi, netraukia, sunkiai įvažiuoju į Abakų kalną, bet toliau ir jis tarsi pajunta mano nuotaiką – skristi. Tiek to mopedo greičio, bet man atrodo, tarsi su sparnais lekiu žvyrkeliu per mišką, pro pakelės kaimelius, privažiuojant kryžkelės sodybą, jau prie tyro, lodama atpuola didelė, graži, juoda kalė – Bagira. Pažinusi mane nustoja loti, parlydi į kiemą, čia visada palieku transporto priemonę. Žmonės stebisi, ko einu į tyrą, jau seniai visas spanguoles miesčionys išnešė. Aš rasiu!

Apie du kilometrus klampoju miškovežių išmaltu keliuku, braunuosi per vėjovartas eglyne, kol išeinu į tyrą, neskubėdama nubrendu iki ežero, pakeliui, pasklaidydama samanas, prisirankioju saują spanguolių, įlipu į prie pušelės prirakintą valtį. Ežero vanduo tarsi užverda – iš juodos gelmės kyla žuvys plačiai pražiotomis burnomis – matyt tie, kas ateina čia žvejoti, įpratinę jas maitinti. Nekrutu, nusivylusios žuvys grįžta gelmėn.

Prisimenu eilėraštį, rašytą pirmą kartą atėjus į tyrą:

Kruvina ašara ant kupsto.

Ko verkia saulašarė

Rugsėjo atokaitoj?

Neapsigauk –

Klastingas jos grožis,

Netikras skausmas.

Iš juodos ežero gelmės

Išneria didelės žuvys

Pražiotomis burnomis,

Suvalgo debesis

Ir vėl dingsta gelmėj.

Ilgai ribuliuoja bangelės.

Nustojo liję.

Saulytė pro debesį.

Kapt... Kapt... Kapt...

Paskutiniai lašai nuo šakų.

Berželiai įsidegė

Rudenio žvakėm.

Žalsvų kiminų kupstas.

Ant plonų kaip kniuisio

Koja kotelių

Prisagstyta spanguolių.

Senukas klūpo ir verkia:

Būčiau numiręs nepamatęs...

Miško progumoj

Vienišo ąžuolo viršūnėj

Juodieji gandrai –

Saugo maro kapelius.

Aplūžęs kryžius,

Dievo mūka įžėlus žolėj.

Pražilo švyliais

Briedžių ganyklos.

Sidabriniais balsais tilindžiuoja

Žydri vaivorų varpeliai,

Nuo pat ryto pasigėrę

Gailių kvapais.

Leidžiasi sutemos.

Į samanas nukrito gervių trikampis.

Sukliko, nutilo.

Pirmosios žvaigždės

Stoja sargybon –

Ramybė jūsų namams.

Dairausi po tyrą, ilsiuosi ir pagaunu save, kad pamiršau, ko gi aš čia atvažiavau – galvoti. Man gera ir galvoti visai nesinori, ta gyvenimo atkarpa, atrodžiusi tokia svarbi, jau tapusi praeitimi, nebeįdomi.

Ateitis? Lemtis visada išsipildo, tik niekas nepasakys, kokia ji. Tai apie ką galvoti? Taip ramu, tylu rudeniškame tyre. Ir mano sieloj ramu, niekas nebesvarbu.

Staiga kažkas sušlama, suklega ir netoliese nusileidžia būrys gervių. Ir vėl ilgai sėdžiu nekrustelėdama, kad jų nepabaidyčiau, tegu ilsisi po kelionės.

Grožiuosi ežeru, vakarop besikeičiančiom spalvom, tuo pulkeliu paukščių – gervės stovi tarsi gyvi buteliai, sustatyti samanose ant kakliukų ir nuostabu, kaip nenugriūva.

Staigiai temsta. Atsargiai, nepastebėta gervių, nubrendu iki eglyno, o ten jau visai tamsu. Apgraibom, griuvinėdama prasibraunu iki keliuko – manęs belaukianti Bagira. Mieloji mano – ir pagaliau pravirkstu, pirmą kartą nuo tada, kai išgirdau lemtingą žinią, bet tai jau palengvėjimo ašaros, jaučiu, kad kažkas pasikeitė – neliko mirties baimės jausmo. Ramybė.

Nuo anos vasaros praėjo dvidešimt metų. Gyvenu. Vadinu tai gyvenimu po gyvenimo. Ir tikiu, kad tolimam Prūsijos kaime, buvusioj mokyklėlėj su baltais langais, tebegyvena du puikūs mokytojai, vasaromis laukdami svečių iš Vokietijos, o Laukuvos pusėj, mažoj sodybėlėj, kurčiosios senutės sūnūs ir be įrašymo testamente myli savo nelaimėlį brolį ir neišvarė jo iš namų.

sunku rašyti

sunkiausia –

padėti tašką

VI. Ką galvojate, Dalija?

 nesu vieniša su manim nuolat kintantis mano laikas akimirkos

Kam tai svarbu?

Kaskart, kai atsiverčiu kompiuteryje feisbuko puslapį, pamatau savo nuotraukėlę – nedidukę, spalvotą. Sėdžiu sau senučiukė kažkokiam erdviam, šviesiam kambary ant scenos ne scenos – pakilumos, susimetusi į kuprelę, apsikabinusi glėbį gėlių, įsižiūrėjusi į kažką ramiu, nuoširdžiu žvilgsniu. Jų nematyti, bet aš žinau – taip, ten mano laikmetis, žmonės, su kuriais gyventa. Man taip gera su jais, toks nuoširdus mūsų buvimas. Viena iš akimirkų.

Greta nuotraukos erzinantis, atkaklus, kaskart pasikartojantis klausimas:

– Ką galvojate, Dalija?

Kas ten lindi už ekrano? Kam svarbu, kam rūpi, koks kieno reikalas apie ką galvoja žmogus, kai jau po gyvenimo? Kažkokiam kompiuteriui? Neatsakinėdavau, kol kartą pagalvojau – o gal ten lindi neatpažintas mūsų kartos gyvenimo metraštininkas, esmė ir prasmė? Pradėjau kalbėtis. Tegu išlieka mintys, tokios, kokios jos yra dabar, nors šiaip tai ir jos, mintys, netvarios, net užrašytos dienoraščiuose, knygose, kompiuterio laikmenoj, sukrautos lentynose jos ir toliau keičiasi ir išlieka tik tame amžiname kitime. Būna, kad net pati skaitydama tai, ką kažkada rašiau verkdama, jokiuosi ir atvirkščiai. Į tuos pačius atsiminimus, mintis, jausmus kaip į tą pačią upę negalima du kartus įbristi.

Tegu išlieka bent kai kurie atsakymai į tą įkyrų kasdieninį klausimą:

– Ką galvojate, Dalija?

 Atsakinėsiu sau, kol pajėgsiu.

Štai dabar pagalvojau, kad ne, netiesa tai, kad į upę, kaip ir į knygą, negalima du kartus įbristi – kiek kartų bebristum, kiek kartų beatsiverstum skaityti, jos bus tos pačios, tik kaskart kitokios. Kai kurių upių, kai kurių knygų man užteko visam gyvenimui, jos neprarado savo žavesio, nors kiekvieną kartą buvo kitokios.

Apie ištikimybę

Kaukšt, kaukšt, kaukšt atskuba moteriški žingsneliai. Sukūkčioja, suinkščia – kurį laiką stovi, rodos, net nealsuodama. Giliai atsidūsta. Viską suprantu, tarsi ne savom kojom bėgu pasitikti, apkabinu. Pasaulis išnyksta, liekam vienos, dvi. Atėjusioji, staiga užklupta skaudžios žinios, nepajėgia kalbėti. Kažkas, piktas žmogus, pasakė. Anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti.

Rimsta, taip norėtųsi būti negirdėjusiai, bet žinia negailestinga. Glostau gražius, banguotus, žilutėlius jos plaukus ir kartoju, kartoju:

– Brangus, mylimas mano žmogau! Nurimk... Nurimk...

– Tu žinojai?

– Taip.

– Seniai?

– Taip

– Žmonės žino?

– Taip.

– Niekšas! Prakeikiu! Negyvensiu!

Balsas darosi gailus:

– O juk aš jį mylėjau…

Veržiasi kažkur bėgti, neleidžiu – na kur bepasislėpsi?

Apkabinu stipriai stipriai, idant pajustų, kad ne viena:

– Brangus mano žmogau…

Atsargiai nubraukiu ašarą nuo skruosto, pabučiuoju. Dar sukūkčioja kartą, kitą. Susimąsto. Krūpteli nuo užvaldžiusios naujos minties, tik neranda žodžių jai išsakyti.

Nurimk. Juk žinai – jis tave mylėjo, kai reikėjo visada buvo šalia. Nepaliko. Neišėjo. Atsimink – naktys po operacijų. Visada buvo. Mokydavaisi vaiščioti. Rėmeisi. Buvai karalienė. Ar šiandien gyventumei?

– Išprotėsiu... Tai man reikėjo mirti, ne jam. Jam tik gyventi ir gyventi, juk toks sveikas buvo. Turėjau duoti jam laisvę.

Tarsi aš nežinočiau, ima pasakoti:

– Kai jau sunkiai sirgo, anoji ateidavo vakarais į ligoninę ir likdavo budėti, leisdavo man pailsėti. Sakėsi esanti vaikystės, mokyklos dienų draugė. Užjausdavo mane...

Balse nepakeliama širdgėla:

– Prie kapo duobės mudvi stovėjom greta... Greta! O kaimas matė! Žinojo! – vėl klaustukai akyse.

– Ką man daryti?

– Verk. Paskui dovanok. Ji kitaip negalėjo.

Nuo durų sugrįžta, nukreipia žvilgsnį:

– Labai juokiasi?

– Protingi nesijuokia.

Nelydžiu – turi pareiti viena į judviejų tuščius namus, tik taip galės gyventi.

Lankyti kapo daugiau nenueidavo. Susiruošdavo, bet pakeliui įsukdavo į mano kiemą, mudvi kalbėdavomės, kalbėdavomės, jausdamos viena kitos rankų šilumą. Neilgai begyveno.

Prašė sūnaus, kad palaidotų ją atskirai, tėviškėje. Žinojo, kad nepaklausys.

– O anoji juk ateidinės prie kapo?

Ūūūūūūūū................uk!

Apie viltį

Trobelė maža, mažas ir kambarėlis, bet jame viskas išsitenka: lova, staklės, fikusas, komodėlė, kuparas, ant jo mažas kuparėlis, o ant jo dar senas fotoalbumas, pridengtas pačios rankų darbo staltiesėle. Virtuvėlėj tik stalas ir suolai pasieniais, prie durų kibiras su vandeniu. Langeliai maži, smengantys į žemę, ant jų pristatyta vazonikų su žydinčiais muškotais. Visi vienos spalvos – ružavi.

Moteris sena, bet dar žvali, judri. Įsiveda mane, viešnią, į kambarį, pasodina, nukelia kuparėlį, ranka perbraukia kuparo dangtį, tarsi paglosto. Atidaro, švelniai, kaip kūdikius, ima audeklus vieną po kito, tiesia ant lovos, svaigsta matydama susižavėjusias mano akis.

– Ar dar audi?

Nustemba, parodo gumbuotas, patinusias rankas. Patylim kiekviena apie kažką sava.

– Išneštum stakles, būtų daugiau vietos.

Taip radau, taip paliksiu. Pirma mane išneš.

- - - - - - - - - - - - -- - - - - - - - - - - - -

– Anūkė moka austi. Užsieniuos. Pernai buvo atvažiavusi...

Apie gyvenimą

Stribas – visi žinojo.

Visų trijų dukrelių akelės nuostabiai gražios – pilkos, į tėvą.

Tuose namuose niekas niekada nesijuokė, nedainavo. Verkė dažnai.

Kai tėvas paleisdavo į darbą kumščius, motina, vedina dukrelėmis išbėgdavo iš namų, nuo lietaus, darganos slėpdavosi autobusų stotelėje. Ilgesingais žvilgsniais palydėdavo nuvažiuojančius autobusus, bet juk žinojo – nepabėgs, visur suras; sykį mėgino.

Išvažiuoti šeima pagaliau susiruošė tik po vyro, stribo, mirties. Jau ne nuo jo, nuo atminimų – menka, suvargusi moterėlė ir trys nuostabios pilkaakės nuotakos.

Kaimynų berniukas, greta užaugęs, daug matęs, girdėjęs, jau studentas, dailininkas, padėjo sukilnoti menką jų mantą, nubėgo namo, atnešė storą piešinių aplanką ir ištiesė jį mergaitėms, bet nė viena nepaėmė – pamiršti, greičiau pamiršti! Palikęs juostą dulkių, sunkvežimis gergždamas išsuko į plentą ir nuropojo į kalną.

Vaikinas atsisėdo ant tuščio namo slenksčio ir ilgai, iki sutemų, vartė lapus aplanke, mėgindamas įsivaizduoti, kaip tas jo pieštas gyvenimas atrodė iš to namo pusės.

Apie meilę

Degina kaitra, viską dengia dulkės, bet darbai nelaukia. Javapjūtė. Kombainas sustoja prie kiemo vartų. Nutyla – kokia palaima!

Vyras pakabina savo marškinius taip, kad saulė neblizgintų čia pat, ant sėdynės užmigusiam, po galva tėvo megztinį pasibrukusiam sūneliui į veidą. Savo sūneliui? Bene pirmą kartą apie tai pagalvoja taip ramiai, tarsi tik dabar supratęs, kad šitą berniūkštį jis tikrai myli ir judviejų meilė abipusė.

Eina pietauti, bet kažko neramu, tai sugrįžta, įsižiūri į išraudusį, prakaituotą veidelį. Myli!

Skaudžiai dilgteli mintis – o anas ar myli jo tikrąjį sūnų? Nenueisi, nepaklausi. Nieko nekaltina, nieko negali pakeisti, žino, kad nuodėmės pradžia yra jis pats. Dar jaunas buvo, kvailas, paišdykavo su svetima žmona lyg žaisdamas, lyg juokaudamas, lyg netyčia, o ši netrukus pasisakė laukianti jų kūdikio. Juk nei norėjo, nei ką žadėjo. Dabar atsiminęs anas dienas net dantim sugriežia – vis tat ardėsi iš per gero gyvenimo. Buvo per daug laimingas.

Žmona, kai atsigirdo, nepriekaištavo, nesikoliojo, nereikalavo skyrybų, tik išdidžiai pakėlusi savo gražią galvą pasakė, kad jis nenustebtų, jei ji atsimokės tuo pačiu.

Nepatikėjo. Ne sykį nugirdo verkiančią kur užsislėpusią. Praeis, paverks ir liausis.

Štai ir atsimokėjo.

Sūnelis per miegus šypteli ir tėvas nejučia atsako šypsena.

Prieina žmona, pakelia vaiką, švelniai priglaudžia jo galvelę sau prie peties. Buvo benueinanti, bet nustebusi įsižiūri į tokį pažįstamą ir neatpažįstamą, besišypsantį, gerą vyro veidą, šis apkabina juos abu, taip pastovi visi trys kurį laiką, paskui nueina vidun, nusinešdami savo sūnų. Jų abiejų. Du stiprūs, protingi žmonės, išsaugoję meilę.

Tik paskui jam plaunant tepaluotas rankas, vėl skaudžiai dilgteli širdį – o ten, anoj pusėj, ar kas myli jo sūnų? Spyglys visam gyvenimui. Bet juk jam niekas negali uždrausti mylėti, broliams draugauti – gyvena netoliese. Šmėsteli mintis – jei taip nors retkarčiais atsivedus vaiką į namus?

Žmona deda ant stalo valgį ir šypsosi. Kur jos gerumo riba?

Apie amžiną kitimą

Pokaris. Kažkur, sunkvežimiu nuvežti į kaimą, mes, tuomet mokinukai, rovėm linus. Pirmųjų kolūkių linus. To kaimo pavadinimą seniai užmiršau, gal jo nė nebėra. Nuo ryto dulksnoję, vėliau liovėsi, saulelė prasišvietė. Susėdom pietauti, kas ką turėjom, tik karštos arbatos bidoną atvežė raišas, viena medine koja iš karo grįžęs vyras menkutėlio arklioko tempiamu vežimu. Apdalino kiekvienam po gabalėlį cukraus.

Kai kurie vaikai basi, nusiavę kaliošiukus, nes jie vis tiek pilni molingos tyrės. Nusibridę įlytoje dirvoje, pavargę. Rusvos, jau prinokusios linų galvelės glaudžiasi viena prie kitos, vėjelio siūruojamos tyliai, švelniai šiugžda. Aš žinau, kad jei būtų sausos, jos žvangėtų.

Įsižiūriu į tolumas – platus laukas, neužmatomai. Nepajuntu, kaip tarsteliu: „Neraukim! Kaip gražu!“

Istorijos kontekstas.

Nuo anos linarūtės praėjo tiek nedaug – kolūkių susitvėrimas ir panaikinimas sutilpo vienos kartos gyvenimuose. Aš, ana mergaitė, Sąjūdžio metu jau moteris metuose, vieną skaistų, rasotą šventos dienos rytą išbridau per tankų eglyną į pamiškę su pilna kraitele žemuogių ir sustojau apstulbusi: mėlynas mėlynas, ryto saulėj rasom žibantis, neužmatomai plačiai driekėsi, švytėjo linų žydėjimas!

Dar kolūkio, greičiausiai paskutinis toks Lietuvoj. Greičiausiai paskutinis toks šios ir visų sekančių lietuvių kartų gyvenimuose.

Aūūūūū! Žmonės! Pažadinkit vaikus, paimkit už rankų ir eikit jais vedini šį skaistų rytą į laukus, į tą linų žydėjimą, tegu pamato, tegu atsimena, tegu papasakoja proprovaikaičiams, kad matė, kaip žydėdavo linai Lietuvoj…

Lietuva – vaikų pulkas prie gryčios

Ir varpų šventės rytą garsai.

Gražu, jaudina važiuojant limuzinu pro šalį, bet kuris norim toj gryčioj gyventi su pulkų vaikų? Ką į ką išmainome? Ar pamilsim kada sintetiką ir fabrikus, ją gaminančius? Ką šį rytą pamato miestų narveliuose nubudę vaikai?

Galvoju apie praradimus, gyvenimo meilę, paskutinį linų žydėjimą.

Apie džiaugsmą

Jau daug dienų vyras, būsimas tėtis, gyveno laukimu ir nerimu – artinosi laikas. Laukė sūnelio. Žmona atsisakė iš anksto sužinoti, kas gims – nejau jam taip svarbu, nejau dukrytės nemylėtų?

Kai moteris pranešė, kad jau išvažiavo į ligoninę gimdyti ir paprašė, kad pas ją nevažiuotų, netrikdytų, leistų ramiai, susikaupus išgyventi žmogaus gimimo misteriją. Kaip jau bus, taip, jis juk niekuo nepagelbės ir jos neužvaduos. Ar tai seniai dar moterys, jei taip prieidavo, laukuose pagimdydavo ir susupusios į skarutę ar priejuostę parsinešdavo kūdikį namo?

Po darbo jis nė už ką nenorėjo eiti vienas į tuščius namus, tai net pats nustebo pasikvietęs bendradarbius išgerti čierką ir tik tada pasisakė kokia proga. Taip, proga verta to, bet jis niekada negerdavo, jokia proga, tai dabar nustebino draugus. Linksmai suklego vyrai ir būreliu pasuko ne į kaimą, o nubrido galulaukėm ganyklų link ir sukrito pakrūmy. Jis patekom nuskubėjo į „tašką”, paėmė vieną, pagalvojęs ir antrą butelį naminukės, kiek betilpo į tinklelį prisikrovė alaus ir draugų buvo sutiktas džiaugsmingais šūksniais.

Netruko vyrai įsilinksminti, nesiraginę gerdami po pilną šimtgramę, niekuo neužkąsdami, tik rankove nusibraukdami lūpas, jau ir į dainą patraukė, net kažkuris kaimo šuo atsiliepė.

Būsimasis tėtis vis skambino į ligoninę, kol buvo subartas – raminkis, tėtuši, paskambinsi, kai išpagiriosi. Akušerės, o gal gydytojos balsas buvo ramus, netgi linksmas.

Iš už krūmo pasirodė baltaplaukė berniūkščio galvelė, vienas vyrų pašoko, sugriebė vaiką, aukštai iškėlęs apsuko ratu ir abu, tokie gražūs saulėlydžio gaisuose, patraukė namo. Tėvas ir sūnus. Ir kiti vyrai staiga atsiminę turį namus, kasdienius reikalus, darbus, nuklegėjo kaimo pusėn, nors dar ne viskas buvo išgerta. Būsimasis tėtis pasijuto toks vienišas, įskaudintas, pagrasino kumščiu nueinančiom nugarom, pripylė šimtgramę, gėrė, dar pylėsi. Paskui dar alaus. Tuomet nuvirto aukštielninkas, įsižiūrėjo į jau tamsėjantį dangų, pirmąsias žvaigždes.

Mėgino susivokti, ką jaučia – nerimą, džiaugsmą ar nelaimės nuojautą? Buvo bekyląs kažkur eiti, bet nežinojo kur. Į ligoninę nebeskambino. Užmigo.

Kai nubudo, buvo pati nakties gelmė, dangus sodriai, tamsiai tamsiai mėlynas, daugybė žvaigždžių. Ir tyla, lyg būtų vienas žemėje. Ne iš karto susivokė kur esąs, o kai jau mintys nuskaidrėjo, kai viskas sugrįžo, drebančiom rankom žolėje sugraibė telefoną.

– Gimė? Kas gimė, sūnus??? Sūnus...

Tarsi kuolu kas trinktelėjo per ir taip skausmu plyštančią galvą. Sūnus!!!

Kėlėsi. Buvo vienas, visai vienas. Kaimas miegojo. O gal jo nebebuvo? Nė vieno žiburėlio, o jam būtinai reikėjo kam nors pasakyti, išrėkti žinią ir jis garsiai užriaumojo:

– Sūnus!!!!!

Pasaulis turi žinoti.

Kažkur toli sulojo šuo. Įsižiebė viena švieselė ir jis nubrido į tą žiburėlį tiesiai per arimą, krito, varganai kėlėsi, skubėjo, kad tik suspėtų, kad žiburėlis neužgestų, kad neliktų vėl vienas su nepakeliamu savo džiaugsmu.

Pagaliau priėjęs pabrazdino į apšviestą langą. Lojo jau daugiau šunų. Nepiktai, taip aplojamas savas.

Senutė mokytoja atkabino durų kobinį, pasitraukė į šalį ir laukė, bet niekas neįėjo, tik iš kiemo atsklido balsas:

– Ei, žmonės! Žmogus gimė!!! Žmogus, ne kokia ten merga. Žmogus...

Pagaliau į apšviestą plotą įsvirduliavo laimingas tėvas, bet apstulbusi mokytoja netikėjo savo akim, kad ta girta, purvina, šlapiu klynu žmogysta tikrai yra tylusis, gerasis, protingasis jos kaimynas iš sodybos netoliese.

Tėvo veidas švytėjo, o skruostais ritosi ašaros. Džiaugsmo. Jis vis tyliau, tyliau kartojo:

– Žmogus gimė! Žmogus gimė. Žmogus…

Nesulaukęs atsako, įsižiūrėjo į moterį, atpažino mokytoją, susigėdęs skersas, skeras išslinko laukan ir nuėjo. Netrukus nutilo šunes. Tarsi nieko nebūtų nutikę.

Apie nerimą

Jau ne jauna ji atvyko dirbti į miestelį Žemaitijoj, jau vėtyta ir mėtyta. Su žmonėmis gana greitai susigyveno, bet artimesnių draugysčių neieškojo, greičiau vienatvės, kuria prisidengdavo tarsi šarvais ir tapdavo nepažeidžiama. Jau žinojo, kad pasaulyje daug klastos, išdavysčių, pavydo, nuvylimų. Jau patikėjusi, kad prie nieko nereikia taip prisirišti, nieko taip pamilti, kad paskui skaudėtų, jei prarastum. Kad baimės nelieka, jei suvoki, kad nebaisi mirtis. Kad laisvė vertesnė už 33 sidabrinius.

Netruko aptikti nuostabią vietelę – beviltiškai seną mirštančių liepų alėją, vedančią nuo mokyklos, kurios pradinės klasės ir tuomet dar buvo vienintėliame išlikusiame dvaro pastate, pušyno link, nukirstą geležinkelio. Ten niekas nevaikščiodavo, nes ji niekur nevedė, niekam nebuvo pakeliui, o apie džiūstančių ar nupjautų medžių kamienus kuokštais žėlė atžalynai, tarp kurių įsitaisius taip gera būdavo skaityti, rašyti, svajoti – niekieno nematomai, netrukdomai. Kartais nieko neveikdavo – klausydavosi pažįstamų kaimo garsų, pradundančio krovininio sąstato. Ji nepasidomėjo, kas ir kada alėją sodino, kieno pražuvusius gyvenimus ji liudija ir pati jausdavosi tik užklydusi laikinai.

Jo gyvenimas buvo tarsi padalintas į dvi dalis – iki ir po karo.

Iki – tai metas, kai gyveno tėvų namuose, ramus ir mylimas. Tėvo žodis visais klausimais būdavo galutinis, griežtas, bet teisingas. Niekada nekeičiamas.

Tėvo jis besąlygiškai klausė: sportavo, nevalgė saldumynų, nesvarbu, koks oras lauke, iki Kalėdų miegojo nešildomam kambary, mūvėjo trumpom kelnaitėm. Tėvas, karininkas, slapčiausiose savo svajonėse matė vienintelį sūnų aukštą, liekną, stiprų, dėvintį karininko mundurą su daugybe pasižymėjimo ženklų, bet šis liko nedidukas, vešliom garbanom, tuklus, nedrąsus svajoklis. Mėgo piešti. Jis taip pat labai norėjo būti aukštas ir lieknas, bet veidrodžiai rodė ką kita.

Senelis mokė dailės pagrindų, vedžiodavosi anūką į parodas, drauge vartydavo albumus. Vesdavosi ir į žmones, mokė bendravimo meno. Kažkur už namų sienų vyko gyvenimas, bet jo į savo žaidimą nepriėmė, net į hitlerjugendą – mažas, juokingas. Santykiai su bendraamžiais mokykloj buvo sudėtingi ir jame apsigyveno baimė, kurią jis nuo visų slėpė, nes netruko pastebėti, kad apie ją sužinoję žmonės darosi žiaurūs. Vienintelis senelis buvo išimtis, jis suprato vaiką, nebarė ir nesityčiojo, neužgauliojo, tik kartojo, kad žema tyčiotis iš to, kas nuo paties žmogaus nė nepriklauso ir kiekviena proga kartojo, kad tai, kas kelia baimę, reikia pažinti ir prisijaukinti, tada paaiškėja, kad bijota be reikalo. Motina, tėvui nematant, vaiką lepindavo ir, svarbiausia, vienintelė su kantrybe klausydavosi jo fantazijų.

Tėvo jis bijojo, senelį gerbė, motiną mylėjo.

Karas ėjo į pabaigą, bet vaikas jo tarsi nepastebėjo, gyveno savo uždaram pasaulėly, tik kai atėjo žinia, kad tėvas iš fronto nebegrįš – pajuto, kad jo niekas nebegina nuo grėsmingos pabaisos, atriaumojančios iš rytų pusės. Atėjo diena, kai prie jo namų vartų sustojo bendraamžis berniukas, laiškanešys, ir padavė šaukimą į armiją. Parodė ir savo – tokį pat gavęs. Nebebuvo svarbu, kad nepilnametis, mažas, juokingas svajoklis; tuomet frontui jau tiko visi, visokie. Prasidėjo gyvenimas po vaikystės. Jo daugmaž saugaus pasaulėlio nebeliko.Kareivinėse paskubom pamokė, kaip elgtis su šautuvu, granata ir išvežė į frontą.

 Atmintin vaikinukui įstrigo ryškus kelionės epizodas: Lietuvoj, Žemaitijoj, mažo miestelio stoty prasilenkdami kelias minutes greta stovėjo du traukiniai. Į frontą – pirmumas. Atsarginiam kely, atviroj platformoj – sužeistieji kareiviai iš fronto. Vienas sėdėjo nuo jos krašto nuleidęs kojas, virkdė armoniką ir, žiūrėdamas į tuos surankiotus vaikus, nejaunus žmones, net klipatas, aprengtus karinėm uniformom, paskutinius vermachto gynėjus, monotonišku, abejingu balsu dainavo:

– Viskas eina į pražūtį, viskas eina atgal…

Tai tetruko kelias minutes, jo sąstatas truktelėjo ir nuvažiavo, į rytų pusę. Jei nebūtų buvę taip tikra, būtų nusijuokęs.

Sic transit gloria mundi.

Taip praeina pasaulio šlovė.

Mažasis dailininkas pagalvojo, kad kada nors nutapys tą paveikslą.

Kariavo jis neilgai, jam karas pasibaigė ligoninėj, kažkur rusų zonoj. Atsigirdęs, kad belaisvius veš į Sibirą, pasinaudojęs suirute iš ligoninės pabėgo, atklydo į miestelį Žemaitijoj, geri žmonės priglaudė, pasirūpino, kad mokytųsi – juk visai dar vaikas. Grįžo į tą patį miestelį, dirbo dailės mokytoju, nieko neprašė, nelindo valdžiai į akis. Visą gyvenimą bijojo: tėvo, vėliau fronte – mirties, paskui Sibiro, kad tik kas nesužinotų, kas jis yra iš tiesų. Bijojo kaimynų mergaitės, stiprios, aršios, valdingos, bet nuostabiai gražios; jos akivaizdoj jis prarasdavo kalbos dovaną, nesuprasdamas, iš baimės ar iš susižavėjimo.

Atsiminęs senelio mokymą, mergaitę prisijaukino, vedė. Baimė buvo tapusi įpročiu, nors bijoti tarsi nebebuvo ko. Net iš darbo jis eidavo namo ne gatve, o senaja liepų alėja, pereidavo geležinkelio bėgius, kirsdavo kertę miško – mažiau pastebimas. Štai ten, liepų alėjoj, sutiko ją, keistuolę atvykėlę, įsitaisiusią su knyga.

Pirmą kartą pamatęs buvo bepasukąs atgal, bet ji taip ramiai nužvelgė jo kresną figūrą, taip giedrai nusišypsojo, kad baimės neliko; praeidamas pakalbino. Vėliau pašnekesiai ilgėjo, darėsi vis atviresni. Sykį net prisipažino, kad ji labai jam primenanti motiną. Išėjęs į pensiją, laukdavo jos senojoj alėjoj prie molberto.

Piešė, tapė jis visada, kiek tik pavykdavo pasivogti laiko iš gyvenimo. Meno pasauly jau buvo žinomas, nors viešumo vengė – kažkas atvažiuodavo pirkti paveikslų, kažkas ruošdavo parodas. Visus ryšius su pasauliu tvarkė žmona ir jis buvo jai dėkingas. Tik vieno paveikslo ir prašyte prašė, ir prisaikdino visą šeimą, kad niekam nerodytų ir, šiukštu, neparduotų, nes tai jį pražudytų. Neaiškino kodėl. Tą paveikslą jis tapė daugybę metų, į jį sudėjo visas patirtis, mintis, išgyvenimus, pasaulio negandas, biblijos tiesas, kartais brūkšteldamas tik vieną kitą potėpį, kartais užsidarydamas ilgam ir šeima žinodavo, kad trukdyti negalima. Žmona seniai nebekreipė dėmesio į jo keistenybes, baimes – nerodyti, tai nerodyti, bet pagunda buvo didelė, nes ji tikėjosi už tą paveikslą susižerti gražaus pinigo.

Jiedu išgyveno ilgą, tikrai sudėtingą gyvenimą, išaugino vaikus ir žmona jau žinojo, kad, nežiūrint visų vyro keistybių, baimių, nuolaidumo, yra ribos, kurių peržengti negalima, nes tada jis neatpažįstamai pasikeičia, beatodairiškai gina savo tiesą net rizikuodamas viską sugriauti.

Sykį likusi namie viena, žmona atidengė paveikslą, kabantį per visą galinę svetainės sieną, ir ilgai tyrinėjo – ko čia būtų galima bijoti? Liko nesupratusi, bet paveikslas jai labai patiko. Tai buvo biblinis siužetas – Paskutinė vakarienė. Pastebėjo, kad figūros jame išdėstytos kitaip, negu kitose jos matytuose paveiksluose, reprodukcijose: Dalyviai tik keli sėdi už stalo, kiti, susiėję grupelėmis po kelis, kalbasi ar tarsi atsiriboję po vieną, stovi giliai susimąstę. Byloja ne tik veidai, bet ir figūros, pozos, gestai.

Pašnekesiai su naująja pažįstama apie meną, jo paskirtį, ilgainiui tapo dominuojančia tema. Kaip kadaise motina, sutiktoji moteris neilgai trukus tapo jo slapčiausių minčių patikėtine, papasakojo jai ir apie slepiamą paveikslą. Jame esą pavaizduota ne vien kiekvieno, atskiro žmogaus patirtis, bet ir bendraamžių kartos žmonijos kataklizmai, pagauta akimirka, kai vakarienės dalyviai jau yra išgirdę viską, ką Kristus jiems turėjo pasakyti, jo žodžius baigia apmąstyti, aptarti, kai Judas jau suvokęs savo vaidmenį. Nesuradę atsakymų į daugelį klausimų visi tuoj tuoj atsigrįš į Kristų, laukdami paaiškinimo. Jau pasiruošę išgirsti svarbiausią mintį – vyksta tai, kas turi įvykti ir žmogiškuose teismuose neverta ieškoti teisybės, nes ten jos negali būti – jie tėra tik kažkokios stipresnės galios įrankiai ir gali kaip Pontijus Pilotas nusiplauti rankas.

Vyksta tai, kas turi įvykti…

Visi paveikslo veikėjai turį prototipus jo gyvenime, jų atvaizduose – jo kartos laikmečio negandos ir žmonės.

Praėjo keleri metai, sykį, jiems besikalbant liepų alėjoj, ji prasitarė, kad rengiasi išvažiuoti, grįžti į tėviškę. Jis ilgai tylėjo, o po kelių dienų, žinodamas, kad nieko nėra namie, gal ir pats pasirūpinęs, kad nebūtų, nusivedė ją pažiūrėti paveikslo.

Ji žiūrėjo į paveikslą, o jis jos veide, kaip atverstoj knygoj, mėgino išskaityti mintis. Ties Judo Iskarijoto veidu jos žvilgsnis sustojo. Jis matė baimės išplėstas jos akis ir tyliai pasakė:

– Štai to aš ir bijau. Tai neišvengiama.

Judas paveiksle buvo stulbinamai panašus į Hitlerį.

Į jos veidą grįžo ramybė:

– Betgi Hitlerio nebėra!

– Buvo metas, kai ir mane ta mintis ramino. Deja, Hitlerio nebėra, bet blogis tebegyvena, tik kitu vardu ir aš jo bijau. Kiekvienas žmogus, kiekviena karta turi savo Judą Iskarijotą savo Hitlerio pavidale ir vargas tam, kas juos atpažįsta. Amžina žmonijos baimė, neišvengiama. Viskas vyksta, kas turi įvykti. Viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Apaštalai nepaklausė, Kristus neatsakė į klausimą kodėl, kam viso to reikia. Ir neatpirko žmonijos.

Paveikslo nerodau todėl, kad kiekvienas žmogus, kiekviena karta, tauta, miestas, kaimas, netgi šeima turi pati atpažinti savąjį Judą Iskarijotą. Randa, bet bijo įvardinti, bijo prasitarti knygoje, išgirsti muzikoje, pavaizduoti paveiksle. Bijo, kad kažkas atras tuos 33 sidabrinius ir supras, kas ir už tiek pardavė Kristų.

Po dailininko mirties šeima paveikslo neparduoda ir yra labai nedaug jį mačiusių.

Apie baimę ir drąsą.

Drąsą būti savimi – kiekvieno iš mūsų, didelio ir mažo. Kiekvienas, net mažiausias, tampa dideliu, net mažiausias, pasinaudojęs savo teise būti savimi, net mažiausias, išsakęs, išrėkęs, viešai atsistojęs prieš minią, nesislėpdamas už niekieno nugaros: Kas teisit, nuteiskit, aš nebijau! Mano tiesa tokia! Ji nesikeičia, keičiantis vėjo krypčiai.

Miestelio aikštėje vyksta Sąjūdžio mitingas – vienas iš pirmųjų, pirmoji banga. Užsuko žmonės iš Vilniaus, žinomi ir nežinomi, pavardės girdėtos ir negirdėtos – nuo dabar, nuo to stichiniai susibūrusio mitingo jos jau bus įsimintos, vėliau vis dažniau girdėsim jas per radiją, atpažinsim veidus TV laidose. Niekas nebuvo įpareigotas mitingą organizuoti, tik kažkas iš grupelės lektorių, važinėjančių per Lietuvą, pranešė, kokiu metu tikisi užsukti pasikalbėti, jei susirinks klausančių.

Tylus, mieguistas miestelis atgijo. Kažkas neįgudusia ranka pakeverzojo keletą skelbimų ir neramiai apsidairydamas priklijavo juos skelbimų lentoj, ant medžių kamienų prie parduotuvių durų, bet netrukus kažkieno pikta ranka visus juos nuplėšė. Akimirkai pro siaurą tarpelį tarp kultūrnamio ir miestelio skelbimų lentos išėjo žmogus, apsidairė, ar nėra arti ko nors įtartino, ir vėl skelbimą priklijavo. Vieną, prie kultūros namų sienos ir nenuėjo, sukinėjosi netoliese, tai tas kažkas nebegalėjo nuplėšti. Tą spektaklį pastebėjo sesutė pro ligoninės langą, susidomėjo ir vis dirsteldavo. Nejautė baimės – na kas blogo gali atsitikti tokią gražią vasaros pradžios dieną?

Laukti atvykstančių lektorių susirinko būrelis žmonių. Neieškojo salės raktų, nejunginėjo mikrofonų, tiesiog susibūrė prie kultūrnamio, kad taip vėjas neblaškytų, atvykėliai pasilypėjo ant laiptelių ir ėmė kalbėti. Kalbėti taip, kaip jau dešimtmečiais viešai Lietuvoj niekas nekalbėjo.

Skubėjo, reikėjo apsilankyti daugely kaimų.

Sesutė labai norėjo nueiti, bet negalėjo, juk neišeisi iš darbo.

Kaskart grįžusi iš palatų nužvelgdavo mitinguotojų nugaras, o taip norėjosi pamatyti veidus – gyvą istorijos metraštį – juk ten buvo visi, susirinkę iš savo laikmečio. Visokie. Dabartis vėl jų paklausė – su kuo? Jai atrodė, kad jei galėtų pamatyti, ji išskaitytų tuose veiduose visus atsakymus. Bet tik žiūri pro langą ir šypsosi. Prieina slaugutė, atsistoja greta, be žodžių klausdama – ko taip liūdnai šypsaisi?

– Ar tau neatrodo, kad mitingas turi kojeles? Antai, Bronelė prabėgdama pasiklausė, bet, matyt, neturi laiko, nuėjo, vis atsigrįždama, bet ją kalbina sutinkami žmonės ir kaupiasi maži mitingėliai. Julius pasiklausė ir taip pat nuėjo, numojęs ranka. Pasiklausyk – trečioj palatoj kažkas jau perpasakoja ligoniams, ką pats mitinge nugirdęs. Daugelis atsitiktinių praeivių sustoja ir lieka. Skvere, po Vytauto didžiojo ąžuolu du vyrai jau visai ne juokais dėl kažko susikivirčijo – nueina į mitingą. Paklaus. Tegu ponai iš Vilniaus pasako, kurio teisybė.

Iki vakaro žodžiai išsivaikščios po namus, aplinkinius kaimus, kris, kaip lietus į sausros iškankintą žemę. Net jei nepagirdys, bent atgaivins.

Tyli abi. Nueina į palatą. Pareinant sesutė liūdnai atsidūsta – daugeliui mūsų ligonių jau niekas nerūpi, jie nieko nebebijo, nieko nebesitiki.

Staiga iš gatvės atsklinda skardus moters balsas:

– Tu čia man neaiškink, pati pasiklausiu! O ir be tų vilniškių žinau!

Netrukus mitinguotojų būrelis susiūbauja, subyra atskirom grupelėm apsupa lektorius, gyvai šnekučiuojasi. Pradeda išsivaikščioti. Lektoriai išvažiuoja.

Kai judvi su slaugute vėl atranda laisvą minutę ir pažvelgia pro langą, likęs vienas su savo nuomonėm, problemom, miestelis jau pažiręs visoje aikštėje, skvere – juokiasi, ginčijasi, tyčiojasi, keikiasi, tyli, mąsto. Kiekvienas jaučiasi esąs išmintingiausias – su sava teisybe. Nors didelė tikimybė, kad minioj gali būti ausų, kurių reikėtų pasisaugoti, bet tai jau taip įgrisę! Jei tie, iš Vilniaus, kalba nesidairydami ir nebijodami, ko jie savam kaime savų turėtų bijoti?

Skardžiabalsė moteris atsiskyrė nuo žmonių būrelio ir viena, piktai mosikuodama kumščiais patraukė per aikštę, piktai, garsiai, kad kuo daugiau žmonių išgirstų, skelbdama savo tiesą:

– Banditai! Banditai! Man jie banditai Ir kitokie nebus! Norit teiskit, norit užmuškit, aš nieko nebijau. Banditai!

Žmonės skubiai skirstosi, išsivaikšto nuleidę akis. Sesutė vėl pagalvoja, kaip norėtų pamatyti jų veidus, išskaityti, kas juose parašyta. Kaimas viską žino. Kaimas žino, kodėl moteris taip šaukia, jie pripažįsta jai teisę turėti savo tiesą. Ji tik norėtų žinoti, ar kaimas pritaria tai tiesai.

Slaugutės veidu nusirita ašaros, lūžtančiu balsu ji sako:

– Vaikas buvau, betgi puikiai atsimenu, kaip parvežę nužudytų miškinių kūnus stribai varė žmones atpažinti savuosius, bet tik viena motina nesuabejojusi:

– Mano sūnelis, mano! Vežkit į kokius norit Sibirus, ar užmuškit, aš nieko nebijau. Mano sūnelis!

Sibire buvę kartu. Grįžo.

Ar baisu būti savim? Ar daug drąsos reikia šitaip išrėkti savo tiesą? Okupantui? Savo kaimo žmonėms?

Apie kvailumą

Tarp vasaros ir rudens – jaukus, geras metas. Miestely atlaidai, jau po visam, bet žmonių dar daug. Jau keletą metų negyvenamos trobos durys plačiai atvertos, viduj kažkas garsiai kalba, skambiai juokiasi. Į nešienautą kiemelį iškurna ryškių, rėkiančių spalvų drabužėliais, akivaizdu, kad pirktais skudurynuose, aprengti trys vaikai, visi vienodi, mėlynakiai, storuliukai kaip vienos ankšties pupos, sveikata trykštančiais žandais, sugriūva į žolę ir skambiais, nuoširdžiais balseliais užgieda:

Pulkim ant kelių visi krikščionys...

Tai taip netikėta, kad žmonės gatvėj stoja ir žiūri. Trobos tarpdury pasirodo moteris, su rūpesčiu nužvelgia kiemelį – ar neskriaudžia kas jos vaikų? Tada atsigrįžta į žmones: A velni matot? Ko įsistebeilijet? Vakų namati?

Nesmagiai pasijutę žmonės nueina, nusinešdami tą vaizdą, giesmę. Iš tiesų, ko tik jie tame namely nematę, nuo seno, kelios kartos atgal?

Kai Kazelis apsivedė su Zose, daugelis sakė – kvailys. Gražus, juodas garbanotas, linksmas, protingas vaikinas! Geras, viso miestelio mylimas, paprašytas niekam neatsisakantis pagelbėti ir še tau, vedė kvailelę. Gal tik vieną ydą turėjo, buvo mažas, smulkus ir labai ambicingas – apsiriko rinkdamasis, pamilo ne pagal save gražiausią miestelio mergaitę, aukštą, liekną, o ši šokiuose viešai iš vaikino pasityčiojo ir dar jautėsi esanti labai gudri ir šauni. Kvailelė nesišaipė, mylėjo.

Dirbo Kazelis kultūrnamio katilinėj – kur daugiau kaime galėjo dirbti, mokslų nebaigęs, fiziniai netvirtas. Labai pravertė, kad ne kasdien į darbą reikėjo eiti, o ir netoli nuo namų, džiaugėsi, kad kino filmus galėdavo veltui pažiūrėti ir namo parbėgti, nes ir ten būdavo labai reikalingas vienam po kito gimus vaikams. Ne paslaptis, Zosei nelengva buvo tvarkytis, pačios protelis tebebuvo kaip vaiko. Paklausė kažkas Kazelio, ar esąs laimingas:

– O kas galėtų būti laimingesnis – esu mylimas...

Vaikus kaimynai vadindavo peliukais, nes visi jų drabužėliai būdavo pilki – atnešdavo moterys savo vaikų išaugtų marškinėlių, kelnyčių, suknyčių, gražių gražiausių, išskalbtų, išlygintų, tai dar ir pasiuvinėtų, bet Zosė sukraudavo visus juos į vieną didelį katilą, baltus ir spalvotus, o tai ir juodus, išvirindavo pamuilėse ir visi tapdavo pilki. Sakydavo:

– Muna vaka nadėvės svetima bruda, narek munij svetima ligų užkrata.

Iš tiesų, Zosės vaikai augo kaip reta sveiki.

Mokslai sekėsi sunkiai, bet niekas šeimoje to neėmė į galvas, tegu daro mokytojai, kaip jiems reikia – rašo trejetus su taškeliu ir kelia į kitą klasę, jei nori tegu palieka antriems metams. Išvežė į protiniai atsiliekančių mokyklą – internatą, bet jie pabėgdavo. Kiek gi galima vežioti atgal? Tais trejetukais su tašku perlipę iš klasės į klasę gaudavo aštuonmetės baigimo pažymėjimus. Nuo tada juos visi palikdavo ramybėje.

Kazeliui vienam reikėjo duonutę uždirbti. Nesiguodė, ir sirgdamas eidavo į darbą, kai jau nebepaėjo, ne laikas buvo pradėti gydyti. Likę našlaičiais, visi pamatė tikrą vargą, kol susiprato kolūkio valdžia, įdarbino Zosę kiaulių fermoje, pavedė nesudėtingus darbus, kuriems didelio proto nereikia, o atlyginimai fermų darbininkų nemaži buvo. Atkuto Zosė.

Šėrėjos netruko pastebėti, kad gavusi atlyginimą, prisipirkusi produktų, Zosė neidavo tiesiai namo, sugrįžusi į fermą susidėdavo kas skaniausia į savo spintelę ir kaskart, atėjusi į darbą, kirsdavo sau dešras, saldainiais prisikąsdama.

Ėmė moteriškės Zosę gėdinti, kad vaikai alkani namie laukia. Ji tylėdavo ir pavalgyti nuslinkdavo, tik kai niekas nematydavo. Užklupta atsikirto:

– Kas munij rūp? Būs tėvas motinoms i prisivalgys!

Sočiai pavalgydama suapvalėjo Zosė, padailėjo. Sykį parduotuvėj ją užmatė senokai bemačiusi moteriškė ir nusistebėjo, kad taip išstorėjusi. Ir kitos ėmėsi apšnekinėti, nekreipdamos dėmesio, kad Zosė tai girdi. Neiškentusi ši nužvelgė moteriškes, kaip tyčia tuokart visas liesas ir paklausė:

– Vo kas jumis nužinda?

Kad įsižeidė, kad įsikatėjo!

Viena iš vyriausių dukterų, Vandutė, sumanė ieškoti teisybės. Nuėjo pas kolūkio pirmininką, bet tas, išklausęs jos skundą, tik skaniai nusijuokė.

Nuvažiavo Vandutė į rajoną, ten daug žadėjo, bet nieko nedarė.

Nežinia, ar pati sugalvojo, ar kas juokais patarė, niekam nesisakiusi išvažiavo Vandutė teisybės ieškoti į Maskvą. Rusiškai kalbėti nemoka, keli turėti rubleliai greit pasibaigė, nakvodavo traukinių stotyse, o kur tos valdžios ieškoti niekas negalėjo pasakyti. Žinoma, pakliuvo į miliciją. Vargo žmonės, kol išsiaiškino, kas ji tokia, iš kur. Paskambino į kolūkį, atsiliepė partorgas, prisipažino, kad jų žmogus, bet griežtai atsisakė atsiųsti mašiną Vandutės parsivežti – pati darbymetė, o ir tokiai tolimai kelionei tinkamos mašinos neturi, suges kur pakely, turės vargo.

Dieną kitą laukė partorgas suskliaudęs ausis, kol gavo žinią iš Maskvos, kad didelis milicijos viršininkas važiuoja komandiruotėn į Klaipėdą, jis ir parveš Vandutę – pasitikit ir pasirūpinkit, kad daugiau tokių šposų nekrėstų. Patikrinsim.

Kolūkio kontoroj vyko civilinės gynybos mokymai, susirinko nemažai žmonių. Sužinojęs, kad Vandutė grįžta, susirūpinęs partorgas ne tiek tos gynybos moko, kiek, vos tramdydamas juoką, laikas nuo laiko uždainuoja:

Paklydo Vanduutė Maskvoj,

Paklydo, pareeiti negali…

Žmonės taip pat žino, apie kokią čia Vandutę partorgas dainuoja. Linksma visiems. Prie kontoros pastato pričiuožia juoda Volga, iš jos išlipa uniformuotas milicijos viršininkas su daug blizgučių, apeina mašiną, atidaro galines dureles, kaip didelė ponia išlipa Vandutė su nemenku ryšuliu – Maskvoj žmonės geri, surinko drabužių, maisto.

Kai viršininką išlydėjo, partorgas, susinervinęs, gavęs iš jo užgaulių priekaištų, atsigrįžo į Vandutę ir ėmė auklėti, kvaile pavadino ir dar kitaip. Vandutė klausė, klausė ir pratrūko:

– Kas kvailė? Aš? Vo katras iš jūsų, didelę protingų, nuvažioutumet į Maskvą i parvažoutumet su jouda Volga?

Netrukus išskydo šeima, kaip Grigo bitės, kas kur. Motiną pasiėmė sūnus, mokykliniais metais buvęs pripažintas nemokytinu – gyvena abu iš pašalpų. Miestely gyventi neliko nė vienas, tik šiandien kažkurie atvažiavo į atlaidus, susėdo jų vaikai nešienautam kiemely ir užgiedojo, greičiausiai bažnyčioj nugirdę:

– Pulkim ant kelių visi krikščionys…                                     

– Ko če įsistebeilijot, lygu vakų namati?

O aš, mėgindama atsakyti į feisbuko klausimą ką šį rytą galvoju, svarstau, kas toje istorijoj yra kvaili, kas protingi.

Apie svetimumą

Mama ilgai tylėjo. Sekiojo mane akimis, brazdančią virtuvėje – verdančią pietus. Sekiojo, bet tik dabar, po tiekos metų pagalvoju, kad nematė manęs, buvo toli toli, praeity. Tuomet ji vis dažniau išeidavo taip, į praeitį, o kai iš jos nubusdavo, nieko nebeatsimindavo. Paskui atsistojo, kaip lunatikė nuėjo, tarsi sekdama kažkokią mintį, į didįjį kambarį, iš kur gerai matėsi kiemas, atsistojo prie lango.

Pietūs išvirė, o ji tebegyveno tolimam, mano nežinomam pasauly, toli toli, neatsiliepė kviečiama valgyti.

Priėjau, atsistojau greta. Ji pajuto mane esančią, prakalbo, ramiai, tarsi tęstų buvusį pokalbį ir būtų tik minutėlei nutilusi. Kalbėjo apie savo laidotuves – ligi tol niekada nebuvo užsiminusi:

– Štai ten, pradarysi daržinės duris, paguldysi švarias lentas pasienyje ir statysi vainikus, krepšelius gėlių, dėsi puokštes...

Kalbėjo tokiu ramiu, kasdienišku balsu, tarsi ir aš būčiau ne čia, o ten, kažkur, išėjusi drauge su ja, ir mudvi, kaip kadaise mano vaikystėj, stovėtume prie daržo ežios ir aptarinėtume, kur žiemet sėsim žirnius, kur ridikėlius, pupeles, o ne kur dėsim jos laidotuvių vainikus.

Tokiu pat ramiu balsu, nenorėdama jos pabudinti iš tos kitos realybės, paklausiau:

– Kodėl daržinėj, o ne kambary, prie tavęs?

Nustebo:

– Kaip nesupranti? Juk manęs čia, tame keistame mieste ne mieste, kaime ne kaime niekas nepažįsta, niekas nemyli, tik tu. Tai ir atnešk man vieną gėlę. Ramunę, baltą. Jų daug Lokystos šlaituose. Žinau, bus vasara. Nueik ir atnešk. Pamerk ramunę į tą mėlynąją vazelę nudužusiu kraštu ir pastatyk greta grabnyčios. Ir grabnyčia tegu būna viena – sielą žmogus turi vieną.

Po kurio laiko paklausė:

– Ar žinai, kas ją man dovanojo? Vazelę? Ir kas nudaužė?

Tylėjau. Bijojau pažadinti iš ano gyvenimo, nes tuomet jis išnyks praeity, negrįžtamai. Tie jos žodžiai pravirkdė mane. Nešluosčiau ašarų.

– Kaip daug tu nežinai!

 Aš buvau čia, dabarty, realybėj, į jos praeities pasaulį nueiti negalėjau. Supratau, kad to, ko nežinau, jau niekada ir nesužinosiu. Mėginau įsivaizduoti, kaip tai atrodys, jei tikrai paprašysiu žmonių krauti vainikus daržinėj ir tik tada eiti į vidų atsisveikinti su mano motina. Atsisveikinti su svetimu žmogum. Kam to reikia?

– Jau seniai nebėra žmonių, kurie mane pažinojo. Tuos vainikus neš ne man, o tau. Ir tai tik todėl, kad tu svarbus, reikalingas žmogus...

Pajutau, kokia viena buvau jau tada. Ir kokia viena buvo mama.

Ji mirė rugsėjy. Po stiprių šalnų laukuose nebebuvo ramunių, o ir Lokystos slėniai buvo nenueinamai toli nuo mano kaimo, anam mudviejų gyvenime, kuris, deja, buvo ne mudviejų, o kiekvienos savas. Mes visada buvom vienišos. Paprašiau savo kaimo žmonių padėti man palaidoti motiną, gerą, mylimą, nors jų ir nepažįstamą. Jos valios neįvykdžiau – gėles nešė vidun, dėjo apie karstą. Aš pamerkiau vieną žiedą, uždegiau vieną žvakę.

Žmonės, net svetimi, yra geri.

Apie savus ir svetimus dievus.

Esmi sena moteris. Per gyvenimą sutikau daug dievų ir jų tikrų ir netikrų pranašų. Kaskart klausdavau, kaip atpažinti, ar jų Dievas tikras? Atsakydavo, kad privalau įsiklausyti į jų skelbiamo mokslo žodžius, įsižiūrėti į darbus ir tada laisva valia pasirinkti, bet nė vienas neatsakė į visus gyvenimo keliamus klausimus. Liko vienas, tas, net nesu tikra, ar tai Dievas, tikėjimą kuriuo gavau su motinos pienu ir kurio pasaulio dalimi jaučiuosi, su kuriuo gimiau ir mirsiu, kurio pažadėto dangaus nereikia ieškoti aukštai, o pragaro giliai. Jie čia pat, greta mūsų.

Ir manasis Dievas pavydus, jis griežtai pasakė:

– Neturėk kitų dievų, tiktai mane vieną!

– O ar galiu neturėti nė vieno?

– Gali, tik pasaulis be Dievo atrodys tuščias ir nykus ir neteisingas.

Esmi sena moteris, myliu savąjį Dievą ir jo sutvertą pasaulį ir svetimų dievų nebeieškau.

Antri metai gyvenu vaikų bute karšinčiaus teisėmis. Daugiabučio kaimynai, ypač vaikai, pradžioj mane įdėmiai nužiūrėdavo, dabar jau apsiprato su manim ir mano negalia, mielai sveikinasi, pabėgėja atidaryti duris, kad lengviau būtų išvažiuoti vežimėliu. Nekalbinu, tik šypsausi, padėkoju.

Vakarais užmiegu anksti, dar ilgai girdžiu svetimų gyvenimų garsus, bet jie man netrukdo, žinau, kad niekas netikėtai, nesusitaręs nepaskambins prie mano durų. Įprastai anksti užmigau ir šįvakar. Kažkas paskambino – mandagiai, vieną kartą. Pro miegus nepatikėjau, įsiklausiau, bet buvo tylu. Buvau vėl besnūstanti – paskambino du kartus, reikliau. Suveikė viso gyvenimo įprotis – jei beldžiasi naktį, reiškia esu kažkam reikalinga, atidarydavau, klausdavau, kuo galiu padėti. Mano kaime nė karto neatėjo blogas žmogus.

Čia, mieste, vaikai patarė niekada neatidarinėti nežinomam durų, ten gali būti blogas žmogus. O ir kam aš, svetimoji, galiu būti reikalinga?

Pamiršusi galimus pavojus ir savo galimybių ribas, šoku iš lovos, smulkiais žingsneliais, čiuožčiuodama šliurėm, patekom skubu prie durų, dirsteliu pro akutę. Priešais esančio buto durys atviros, matau vaikų galveles, kaimynė juokiasi.

Atidarau. Prieš mane stovi du vaikai, tipiški miesčioniukai, plonom kaip pagaliukai rankytėm kojytėm. Visų mūsų veiduose nuostaba, tik mažesniojo iš vaikų, berniuko – baimė. Jis pasiruošęs, jei kokios, sprukti.

Abiejų vaikų veideliai išpaišyti nepažįstamais ritualiniais ženklais, pilka spalva. Įsivaizduoju, kaip atrodau aš – ryškiai žaliais naktinukais, išsidraikiusiais žilais plaukais, niekaip nepajėgianti atsibusti. Sutrikusi net moteris iš buto priešais.

Pirmoji atsitokėjo mergaitė, kumštelėjo berniukui alkūne, šis pravėrė prieš mane ryškiai spalvotą dovanų maišelį ir abu ne tai sugiedojo, ne tai sudainavo kažką apie saldainius ir pinigus.

Susivokiu – helovynas! Vaikai kažkokio naujo Dievo vardu reikalauja iš manęs duoklės. O gal ne? Ką aš apie tą helovyną žinau, juk nesidomėjau?

Pajuntu, kaip svaigsta galva, tuoj krisiu. Vaikams prieš nosis uždarau duris, dar spėju dukart pasukti raktą ir kurį laiką pasineriu į tamsą. Šmėsteli mintis – ar labai nugąsdinau vaikus? Sukaupusi jėgas atsikeliu nuo grindų, prisilaikydama sienų pasiekiu lovą. Už durų tyla. Po kurio laiko trumpai, klausiančiai skambteli. Neatsiliepiu. Nesiryžtu keltis. Nuėjo.

Tamsoj guliu ir galvoju, kaip dabar jausimės susitikę, ar taip pat maloniai sveikinsis vaikai, skubės surinkti telefonspynėj numerį, prilaikys duris?

Po kurio laiko į mūsų laiptinę atšurmuliuoja didesnis būrelis vaikų. Paskambina. Mandagiai, vieną kartą. Tyliu. Du kartus. Tyliu. Tada skambutis sužviegia reikliai, piktai, daug kartų – kaip drįsta neatidaryti, neduoti? Priklauso! Jie juk ne patys susigalvojo, viskas su tėvų, mokytojų žinia. Pašurmuliavę išgarma į kitus aukštus. Sugrįžtant kažkas, kažkodėl man pasirodo – vienas – prieina prie mano durų, ilgokai spaudžia skambutį, dar trinkteli kumščiu ir nubėga.

Apie vaikus

Trys dukterys, seserys, skirtingos ir panašios. Kiekviena su sava istorija.

Motina įsižiūri į kiekvieną raukšlelę jų veiduose, tariasi atpažįstanti, kurią koks dailininkas nupiešė, lyg būtų gyvenusi už jas.

Jos kvatoja! Trys žilos dukterys!

Motiną nusmelkia netikėta mintis, ji tylutėliai šnibžda:

– Dovanokit, mergaitės, kad pašaukiau jus gyvenimui į tą taip keistai, neteisingai surėdytą pasaulį...

– Mama, nuo kada ėmei poteriauti?

– ... ir jums reikės mirti! Ką aš padariau!


 Dalijos_viršelio_paveiksliukas.jpg

***