|
Tūbinių krašto savanoriai, LR kariuomenės kūrėjai
Atgimusi Lietuvos valstybė 1918-1920 metų laikotarpiu sukūrė kariuomenę, kurios pagrindą sudarė savanoriai. Būtent jie kovojo, gynė valstybės Nepriklausomybę ir užtikrino jos vientisumą nuo 1918 iki 1923 metų. Daugiau nei 10000 savanorių susibūrusių iš visų visuomenės sluoksnių, skirtingų tautybių ir religijų, sudarė kariuomenės branduolį, gynė savo valstybingumą ir buvo pasiryžę žūti už Lietuvos laisvę. Nepriklausomybes kovos nusinešė 1401 savanorio gyvybę, 2766 buvo sužeisti, 829 dingo be žinios.
Nepriklausomybės kovų dalyviai, ir savanoriai, 1919 m. Iš Kalniškių k gyventojo Domininko Petkevičiaus nuotraukų rinkinio. Vieta gali būti šalia Kretingos. Būtent Kretingos surinkimo punkte rinkosi savanoriai iš mūsų krašto. Pateikė Arūnas Petkevičius.
Savanoriai Kretingos surinkimo punkte 1919 m. Žemaičių dailės muziejus.
3-iasis D.L.K. Vytauto pulkas netoli Ukmergės. Priekyje pulko dūdų orkestras, 1921 m. Iš Reginos Macaitės Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio
Antrojo Lietuvos ministro pirmininko – Mykolo Sleževičiaus – 1918 m. gruodžio 27 d. atsišaukimas į Lietuvos piliečius, raginantis ginklu ginti tėvynę. Laikraščio „Lietuvos aidas“ fragmentas. Į nepriklausomybės kovas 1918-1922m. turimais duomenimis įsijungė 7 Tūbinių parapijos gyventojai. Tarp jų net 5 savanoriai iš Tūbinių parapijos, Kalniškių kaimo.
Lietuvos savanorių vardus ir pavardes galima rasti V. Kavaliausko 7 tomų leidinyje "Lietuvos karžygiai: Vyties kryžiaus kavalieriai(1918-1940)", Petro Rusecko sudarytose 2 tomų knygose "Savanorių žygiai: Nepriklausomybės karų atsiminimai" ir leidyklos "Versmė" internetinėje svetainėje.
Tūbinių krašto savanoriai
pagal "Versmės" svetaines duomenis.
Aleksas Balsys, Prano sūnus, gimė 1902 03 25. 1930 m. Pykaičių k. Laukuvos vls. (Šilalės r.), Tarnavo sav. 1919 02 17- 1920 04 26. 1930m. Kaltinėnų vls., Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 6073, išduotas 1930 12 15.
Bernardas Gajauskas, Augustino sūnus, gimė 1897 06 19 Butkaičių k. Varnių vls.(Telšių r.), kilęs iš Tauragės apskr. Kaltinėnų vls. Tujainių k. Tarnavo sav. 1919 02 09-1921 10 20. 1930 m. gyv. Tauragės apskr. Kaltinėnų vls. Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5843, išd. 1930 11 11.
Stasys Vidmantas, Juozo sūnus, gimė 1895 10 02 Dungerių k. Kaltinėnų vls. (Šilalės r.), tarnavo sav. 1919 02 08-1920 02 12. 1929 m. gyv. Kaltinėnų vls. Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5380, išduotas 1930 07 31.
Juozas Navickis, Juozo sūnus, gimė 1896 02 09 Kaltinėnų mst. Kaltinėnų vls.(Šilalės r.), Metrikuose -Novickis. Tarnavo sav. 1919 04 30-1920 06 06. 1929 m. gyv. Kaltinėnų vls. Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5897, išd. 1930 11 11.
Rapolas Jurevičius, Juozo sūnus, g. 1900 02 05 Kaltinėnų mst. Kaltinėnų vls.(Šilalės r.). Apdovanojimas išduotas žmonai Kazei, gyv. Šilalės vls, Tūbinių k. Tarnavo sav. 1919 04 24-1922 01 09. Apdovan. liudijimas Nr. 8174, išd. 1932 03 31.
Valerijonas Sankalas, Izidoriaus sūnus. Gimė 1902 11 07 Paakmenio k. Šilalės vls. (Šilalės r.). Tarnavo sav. 1920 11 25-1922 10 13. 1931m. gyv. Batakių vls. Šakviečio k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 8272, išd. 1932 04 30.
Gervinas Mykolas, Jono sūnus. Gimė 1893 08 10 Tūbinių k. Šilalės vls. (Šilalės r.). Tarnavo sav. 1919 10 06–1921 04 17. 1933 m. gyv. Šilalės mst. Apdov. Nr. 9355, išd. 1933 11 30. Apdovanojimo liudijimas Nr. 9282, išduotas 1933 09 30.
Kušleika Pranas, Prano sūnus, gimė 1901 10 04 Jucaičių k. Šilalės vls. (Šilalės r.). Tarnavo sav. 1919 02 03–1921 08 21. 1931 m. gyv. Laukuvos vls. Pikaičių dv. Apdovanojimo liudijimas Nr. 8176, išduotas 1932 03 31
Pranas Kuškeika(1901-1960).
Pranas Kušleika, gyvenęs Pikaičių dvare, apie 1932 m. įsikūrė Payžnio k., kur ūkininkavo Lietuvos Valstybės, jam kaip savanoriui-kūrėjui skirtoje žemėje. Šeimą sukūręs su Ona Bernotaite, užaugino tris dukras.
Ona (Bernotaitė) ir Pranciškus Kušleikai, apie 1955 m.
Į paskutinę kelionę šeima Praną palydėjo 1960 m., palaidotas Tūbinių kapinėse.
Pranciškaus Kušleikos laidotuvės. Kunigas Jonas Kusas, 1960 m.
Artimieji prie Kušleikų šeimos kapo Tūbinių kapinėse, apie 1970 m.
Albina Kušleikytė Sirvydienė, prie tėvo statyto senojo namo, kuriame jau niekas negyvena ir šeimai tarnauja kaip sandėlis. Payžnys, 2020 08 12 d.
Tėvo, LR savanorio-kūrėjo 1919-1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyvio atminimą ir nuotraukas išsaugojo dukra Albina Sirvydienė ir jos sūnaus šeima, gyvenanti Payžnio k.
Antanas Petrokas, Jono sūnus, gimė 1897 11 07 Mišučių k. Šilalės vls. (Šilalės r.), tarnavo sav. 1919 11 24-1921 11 30. 1929m gyveno Kaltinėnų vls. Kalniškių k. Apdovanojimo liudijimas Nr. 5239, išduotas 1930 06 25. 1920 m. Už narsą ir didvyriškumą apdovanotas 1-jo laipsnio Vyties kryžiumi, kurį A. Petroko dukra, Vladislava Sankalienė, išsaugojo iki šių dienų.
Tūbinių krašto savanorių apdovanotūjų sarašas, sudarytas pagal "Versmės" leidyklos surinktą medžiagą, paskelbtą 2010 m. Jis dar nėra galūtinis.
Vienas labiausiai kovose pasižymėjęs Tūbinių krašto savanoris, apdovanotas Vyties kryžiumi, Kalniškių k. gyventojas Antanas Petrokas(1897-1959). LR kariuomenės 4-ojo pėst. L.K. Mindaugo pulko savanorio A. Petroko pavardė paskelbta apdovanotūjų saraše 1938 m laikraščio "Karys" Nr.46, švenčiant Lietuvos Nepriklausomos respublikos 20-ąsias metines.
 
LR Nepriklausomybės kovų savanorių medalio apdovanojimo pažįmėjimas išduotas Antanui Petrokui, 1930 Vytauto Didžiojo metų minėjimo proga.
Savanoriais kūrėjais pripažinti ir medaliais be A. Petroko dar apdovanoti: iš Tūbinių Rapolas Jurevičius, iš Kalniškių km. gyventojai Bernardas Gajauskis, Kazys Martinkus, Aleksas Balsys ir Stasys Vidmantas, Juozas Novickis. Iš Paakmenio km. Valerijonas Sankalas. Iš Girvainių km. Jonas Nevardauskas. Iš Gulbių km. Jonas Sakalauskas. Iš tolimesnių apylinkių-Rugienių km. Juozas Vilkanauskas ir Juozas Vaišvila Rauško km., Pranciškus Kušleika, Payžnio k. Savanoriams įgijusiems savanorio kūrėjo statusą, valstybė neatlygintinai skyrė žemės sklypus, numatė eilę kitų lengvatų.
KARIŠKIAMS ŽEME APRŪPINTI ĮSTATYMAS.
Ypač šis įstatymas buvo aktualus Tūbinių parapijos, net penkiems Kalniškių k gyventojams, Lietuvos laisvės gynėjams savanoriams. Jiems buvo išdalyta didelė dalis Kalniškiuose buvusio, Leonardopolio polivarko žemių.
Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės kovų savanorio, Kalniškių kaimo gyventojo laidotuvės Kaltinėnų kapinėse. Nuotrauka iš Arūno Lankausko rinkinio.
Tūbinių kaimo gyventojas Petras Macas, 3-jo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto kariuomenės pulko šauktinis. "Atminimui Petro Macaus, Stasiui Jackevičiui iš Kiaukų, 1921 m." Iš Reginos Macaitės Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio.
Išsaugojęs savo nuotrauką dedikuotą draugui, P. Macas, grįždamas iš tarnybos į gimtus namus parsivežė jų daugiau.
Petro Maco tarnybos draugai, 3-iojo D.L.K. Vytauto pulko šauliai Janek Šidlo ir Kolia Savilov, 1921m. kovo 19 d.
Spėjama, kad nuotrauka daryta šalia fronto linijos netoli Žaslių. Iš Reginos Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio
Vyskupo Pranciškaus Karevičiaus atvykimas į Ukmergę, 1922m. Iškilmingame vyskupo sutikimo garbės sargyboje 3-iasis D. L. K. Vytauto pulkas.
"Macui Petrui prisiminti ir kitų muzikantų, 1922 m. lapkričio. Čia kada Vyskupas atvažiavo į Ukmergie, šitas paveikslas tada nuymtas, 3 p. D. L. K. Vytauto pulko komanda grižikų". Iš Reginos Macaitės Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio
1920-ųjų vasario 1-ąją, buvo pradėtas formuoti 1–asis parubežinis (pasienio) pulkas. Jo vadu paskirtas plk. ltn. Petras Kubiliūnas. Vinjetės centre patalpintos nuotraukos apačioje dar įskaitomas užrašas "Petras Kubiliūnas". Pulko kariškių portretai atvaizduoti atstatomos Nepriklausomos Lietuvos žemėlapio fone, matomi pasienio stulpai, Klaipėdos ir Šilutės miestai, užrašyta data, 1920 m. Iš Reginos Macaitės Pudževienės, Macų šeimos nuotraukų rinkinio.
S. Vištartas. Iš I. Vištartaitės šeimos rinkinio.
Šaulių sąjunga. Tūbinių šaulių būrys.
Apie šaulius Šilalės krašte ir Tūbinių šaulių būrį knygoje "Šilalės kraštas", (VII tomas, Šilalės valsčius, 2006 m)
 
 
Tarpukariu Tūbinių patriotinės šaulių organizacijos kūrėjai buvo laisvės kovų savanoriai, buvę LR kariuomenės šauktiniai, taip pat svarbi kaimo inteligentijos dalis mokytojai. Tūbinių šaulių būrio įkūrimą organizavo Tūbinių mokyklos mokytojas Albinas Monstvilas, jo žmona Vincė, prisidėjo čia dirbęs Tūbinių bažnyčios kunigas Stasys Aužbikavičius, ūkininkai, visa aktyvioji bendruomenės dalis. Veikla buvo efektyvi, organizuojama daug renginių parapijos gyventojų tarpe, vyko bendravimas su jaunimu ir mokykla.
Pasibuvimas Tūbinėse po atlaidų. Pirmas iš kairės su LR kario unforma Stasys Vilkanauskas, sėdi pirma iš dešinės jo sesuo Ona Vilkanauskaitė su Ole Dabkyte centre ir kt. draugėmis, 1930 m. Nuotrauka iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės rinkinio
Po atlaidų pievelėje poilsiauja LR kairiuomenės puskarininkio Feliksas Noreikos šeima(kairėje), žmona Stase Lebrikaite ir dukra Margarita. Šalia draugų šeima(?), vyras su LR policininko uniforma spėjama Kiaukų k gyventojas. Nuotrauka iš S. Pintverytės Linkienės rinkinio.
Švenčiant LR Nepriklausomybės 10 m. jubiliejų, 1928 m. mokytojas Zigmas Jaunius organizavo Tūbinėse Nepriklausomybės paminklo statybą. Projektuojant ir statant paminklą jam ir bendraminčiams talkino dievdirbys ir kryžių meistras Jeronimas Jasūdas iš Kiaukų. Vėliau kartu su Albinu Monstvilu kūrę Šaulių būrį, organizavo paminklo prižiūrą. Prie paminklo vyko iškilmingi Valstybinių švenčių minėjimai, naujai priimami į šaulių būrį nariai priimdavo ištikimybės priesaikas.
Tūbinių pradžios mokykla prie paminklo, 1934 m. Nuotrauka iš Rėginos Vedeikienės rinkinio
Tūbinių mokyklos mokiniai prie mokyklos, kuri buvo įrengta nuomuojamame Z. Jauniaus gyvenamajame name. Tarp mokinių stovi uniformuotas šaulys, galbūt sodybos šeimininkas, 1939 m.
Šauliai mokytojo Z. Jauniaus iniciatyva Tūbinių mokykloje įrengė skaityklą, rūpinosi knygomis ir laikraščiais. Ant mokyklos pastato užkabinta lentelė pažymi, kad čia įsikūręs ir Tūbinių šaulių štabas.
Tūbinių Šauliai būrys prie Tūbinių paminklo, 1938-ieji m.
Nuotraukoje stovi: iš kairės antras Pranas Dapkus, šalia su LR Valstybiniais apdovanojimais Antanas Petrokas, penkta iš kairės Stasė Trijonytė Račkauskienė, už jos stovi broliai Jonas ir Antanas Trijoniai. Antras iš dešinės stovi Povilas Stulga, trečias Albinas Monstvilas(?), už jo, aukščiau prie medžio stovi Stanislovas Pintveris. Sėdi iš kairės: Kazimieras Bagdonas, Pensavas, J. Katauskas, Dominikas Petkus, Antanas Noreika.
Iškilmingi priesaikos žodžiai, kuriuos tarė stojantieji į šaulių būrį 1938 m. prisaikdinant šauliui, kunigui Stasiui Aužbikavičius skambėjo:
"Aš ...(vardas pavardė), tvirta valia ir visa siela prižadu ginti, ligi būsiu gyvas, Tėvynės Lietuvos nepriklausomybę, naikinti priešininkus visomis karo priemonemis ir nesiliauti kovojus, kol bent vienas priešininkas bus Lietuvos žemėje."
(Iš Virginijaus Jocio ir Povilo Kriščiūno knygos "Laukuva", I dalies.)
Lietuvos šaulių sąjunga(LŠS)-"savanoriška karinė nepolitinė organizacija, įkurta 1919 metais birželio 7 d. Jos tikslas-kovoti dėl Lietuvos laisvės ir ją saugoti". Sąjungos šūkis-"Nepriklausomai Lietuvai"(ten pat).
Antano Petroko šaulio liūdijimas
Tūbinių k gyventojas, buv. šaulių būrio valdybos pirmininkas K. Bagdonas, pokario pasipriešinimo sovietams kovotojų sarašuose.
Šaulių organizacijos prieš karą išleistuose "Trimito" laikraščiuose galime rasti trumpų pranešimų ir apie Tūbinių šaulius.
Prie Tūbinių paminklo, vykdavo Valstybinių švenčių paminėjimai, kviesdamas į šventę grojo pučiamūjų orkestras, keldamas susirinkusiems iškilmių nuotaiką. Vieta prie paminklo buvo populiari ir įsiamžinimui nuotraukose įvairiomis progomis. Išlikę nuotraukų kuriose matomas senasis Tūbinių paminklas ir jo aplinka prieš jį nugriaunant 1964-aisiais metais.
Tūbinių moksleiviai 1939-aisiais metais baigę pradinę mokyklą. Nuotrauka Iš L. Vismantaitės albumo.
"Mokiniai po baigiamojo egzamino, prie Tūbinių karių paminklo"
Užrašas byloja kad Tūbinių Vytauto Didžiojo paminklas tarp gyventojų dar buvo vadinamas karių paminklu. Galbūt dėl to kad jis simbolizavo visų laisvės kovų atminimą, ir dėl viename jo šlaite buvusių išlietų sukryžiuotų ginklų. Pirmoje eilėje iš dešinės Brazauskaitė, antra Adelija Kauliūtė(Iš Kiaukų), trečia Viktorija Petkutė, penkta Marytė Pintverytė(Knyzelienė), šešta Ieva Navickaitė. Viršutinėje eilėje ketvirta iš kairės Bronislava Kairytė (Urbutienė).
Kunigo D. Masiulio redaguojamame "Tūbinių parapijos" leidinuke, 1939m. birželio mėn kronikoje apie šį mokyklos įvykį parašyta:
Draugai prie Tūbinių paminklo, Juozas Navickas iš Kalniškių pirmas iš dešinės, apie 1950 m.
Nuotrauka iš Jurgutytes Norvaišienes albumo, Tūbinių k
Valesrijos Juškytės iš Dargaliu k. vestuvininkai prie Tūbinių paminklo.
Laisvės kovų dalyvis Petras Gumuliauskas prie Tūbinių paminklo.
Zigmas Dapkus, Jakaičių k.
Aloyzas Bendikas iš Brokštėnų, apie 1958 m.
Alfonsas Bendikas prie Tūbinių paminklo apie 1958 m.
Prelato Stasio Žilio tėvai Elžbieta Žilienė(1892-1978) ir tėvas Stasys Žilys(1887-1968) Tūbinėse, prie Nepriklausomybės paminklo. Iš M. Juškytės Petrauskienės albumo
Tai galbūt paskutinės žinomos nuotraukos, kur dar matomas senasis Tūbinių paminklas, prieš jį nugriaunant 1964-aisiais. Sovietmečiu niekieno neprižiūrimo paminklo būklė apgailetina, tvora apgriuvusi, "Statant socializmą", tautos istorija ir jos simboliai, buvo visaip menkinami, patriotinės organizacijos, kurios paminklu rūpinosi prieš karą, atėjus sovietams buvo išvaikytos, dauguma jų vadovų ir narių atsidūrė Sibire, galop prasidėjo griovimo vajus.
Amžiumi vyriausias Tūbinių kaimo gyventojas šaulio Juozo Knyzelio sūnus Aloyzas (g. 1933 m), pasidalinęs prisiminimais, nuotraukoje, kur šauliai stovi prie paminklo, be kitų šaulių atpažino savo uošvį, Stanislovą Pintverį. Aloyzas kartu su žmona Maryte pasidžiaugė, kad yra žmonių neabejingų savo kaimo ir krašto istorijai, kad dedamos pastangos atitaisyti buvusios santvarkos žmonėms padarytą skriaudą ir atstatyti paminklą. Jis taip pat papasakojo, kad paminklą šefavo Tūbinių aktyvas: Šauliai, Pavasarininkai ir Jaunalietuviai. Pavasarininkų sueigose Stanislovas Pintveris taip pat suspėdavo dalyvauti. Kiekviena šių organizacijų prižiūrėjo po dalį paminklo teritorijos.
Pasibaigus sovietiniam laikotarpiui ir Lietuvai vėl atgavus Nepriklausomybę, Tūbinių bendruomenės ir kraštiečių iniciatyvos dėka, prisidedant Šilalės savivaldybei, paminklas Vytautui Didžiajam, dar vadinamas Nepriklausomybės paminklas, stovėjęs Tūbinėse nuo 1930 iki 1964 m., atstatytas 2015 m..
Atstatyto paminklo atidengimo iškilmėse 2015 m. rugsėjo 6d dalyvavo mažiausiai penki buvusių šaulių vaikai, dar daugiau anūkų ir proanūkių, tame tarpe ir palikuonys tų šaulių, kurie nupaveiksluoti pateiktoje nuotraukoje prie paminklo. Tai Kiaukų kaimo gyventojo Antano Noreikos sūnus Juozas, atvykęs iš Natkiškių kaimo, Stanislovo Pintverio dukros Salomėja ir Marytė, Jono Katausko, Alfonso Bendiko artimieji. Būtent priklausymas šiai organizacijai buvo pretekstas daugumą šaulių išsiūsti į Sibiro ir Tolimūjų Rytų lagerius, kur teko patirti nežmoniškus išbandymus, ir tik tikėjimo ir stiprios valios pastangomis išsaugoti gyvybę.
Tarnyba LR kariuomenėje.
Iškilminga LR. kario priesaika Marijampolėje, 1930m. Rikiuotėje kariuomenės šauktinis iš Girininkų k. Stasys Vilkanauskas. Iš St. Vilkanauskaitės Deksnienės nuotraukų rinkinio
Stasys Vilkanauskas, Girininkų km.~1930m.
Nuotraukoje Lietuvos kariuomenės 9-oji karių kuopa Tauragėje, 1938 m. Kuopos vadas Feliksas Noreika sėdi pirmoje eilėje centre. Nuotraukos iš Vlado Noreikos šeimos albumo
Feliksas Noreika užaugo 6 vaikų Petro Noreikos ir Teodoros Daukilaitės Noreikienės, šeimoje Kiaukų kaime. Prisiekęs Lietuvos patriotas nuėjo neeilinį kaimo vaiko, Lietuvos kariuomenės puskarininkio ir karo metų emigranto gyvenimo kelią.
Feliksas Noreika(1910-1983), Tauragė, 1936-IX-4. Nuotrauka dedikuota draugui Antanui Vilkanauskui iš Girininkų km. Iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės nuotraukų rinkinio.
Feliksas Noreika ir Antanas Vilkanauskas švenčia Naujuosius metus. Iš Aldonos Vilkanauskaitės Žilienės nuotraukų albumo.
Nuotraukos iš Vlado Noreikos šeimos albumo.
Vladas Noreika(Felikso brolis) nuotraukoje kairėje, su Antanu Vilkanausku, apie 1936 m.
Iš Vlado Noreikos šeimos nuotraukų rinkinio.
"Mielam broliui A. Būdvyčiui, Paižnio k. iš brolio J. Būdvyčio. Džiaugėnai" Iš Prano Beinoriaus nuotraukų rinkinio.
Stasys Klapatauskis, Tūbinių km. Nuotrauka iš Stasės Tvaronavičienės nuotraukų rinkinio.
Vyr. puskarininkis N. Prišmantas, Marijampolė, 1938 m. Iš Vlado Montrimo nuotraukų rinkinio
Apdovanojimai: iš kairės DLK Gedimino ordino medalis, antras -Nepriklausomybės medalis.Tarnyba vyko sunkiųjų kulkosvaidžių kuopoje, greičiausiai Vytenio pulke. Nuotrauka siūsta iš Marijampolės į Tūbines"Mylimai panelei Juzytei"
Gečas Aleksas, Mykolo, Vabolių k. 1937m
Jonas Trijonis iš Kiaukų km. Nuotrauka iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės rinkinio
"Skiriu Elei Astrauskaitei, 1940m.X men 9d."
Stasys Vištartas, Tūbinių km. apie 1930 m. Iš I. Vištartaitės nuotraukų rinkinio.
Jonas Dapkus, Jakaičių km., apie 1930 m
Tūbiniškio Jono Lukošiaus iš Tūbinių km. prisiminimas iš karo tarnybos, 1940 m. Nuotrauka iš Albino Lukošiaus nuotraukų rinkinio
S. Mikalauskas ,1940 m. Nuotrauka iš Albinos Vilkanauskaitės Jokubauskienės rinkinio. " Vieni rašo įgyti garbės, kiti dėl mados, o aš rašau dėl atminties amžinos, 1940 m."
Kunigas Jonas Normantas(1895-1920-1960). Iš Jadvygos Gudauskaitės Šemeklienės albumo.
Kun. Jonas Normantas nuo 1932m LR kariuomenės kapelionas. Antrosios bolševikų okupacijos metais nuteistas 10 metų, bet po 5 m paleistas. Nuo 1960m. Kelmės altarista, kur mirė 1960-12-29 d.
Alfonsas Bendikas, Brokštėnų km.,~1935 m.
Puskarininkio Juozo Pociaus tarnyba LR.
Juozas Pocius Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Iš R. Vedeikienės albumo, 1936 m.
Rikiuotė -Į sargybą, J. Pocius, 1936 m.
9-oji kuopa, J. Pocius II-eilėje penktas iš dešinės, 1936-XII-10 d.
Juozo Pociaus tarnyba, mokomoji kuopa, 3-ias būrys. Juozas stovi pirmoje eilėje, trečias iš dešinės, 1936-XI-22 d.
Poligono vaizdas. Kaip sekmadieniais žvejodavom... J. Pocius, 1936 m.
Karšta popietė poligono smėlynuose, J. Pocius, 1936 m.
Nuotrauka be užrašų. Kairėje keturi kareiviai pagal ginklus ir budionovkas ant galvos priskiriami raudonarmiečiams. Pagal nuotaikas ir gausų Lietuvos Kariuomenės karininkų būrį neatrodo kad būtų konfliktas tarp kariškių. Gali būti, kad Juozas Pocius nuotrauką parsivežė iš Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai akcijos 1940 m. rudenį. Pagal senolių pasakojimus šioje kompanijoje dalyvavo ir daugiau mūsų kraštiečių
Didysis raitelis ant savo mylimo žirgo išlikusio nuo Didžiojo karo laikų..., J. Pocius
Nuotrauka be užrašų. Tai gali būti Kariuomenės ir Visuomenės šventė Tauragėje ar net Šilalėje(?).
J. Pociaus tarnybos draugas J. Mileris. Tauragė, 1937 m.
 
"Atminčiai, geležis ir akmuo su laiku pranyks, bet mano atmintis per amžius nepranyks!" K. Jakui nuo draugo A. Trijonio, Tūbiniai, 1928.11.15. Nuotrauka iš P. Jako rinkinio
Antanas Vilkanauskas, 1928 m. Iš Stasės Vilkanauskaitės Deksnienės nuotraukų rinkinio
Jonas Pipiras.
 
Juozas Knyzelis, kavaleristas, apie 1923m.
LR kariuomenės kavaleristų būrys prie Puntuko akmens pratybose netoli Anykščių, apie 1923 m.
Tūbiniškis J. Knyzelis ant arklio centre. Nuotraukoje Puntuko akmuo dar be Dariaus ir Girėno atvaizdų. Bareljefas lakūnams Atlanto nugalėtojams buvo iškaltas karo metu, 1943m.
 
Stasys Dajoras Trečiojo Artilerijos Pulko, trečios baterijos eilinis, 1932 m. Nuotrauka iš Birutės Dajoraitės nuotraukų rinkinio.
"Atmintis kariuomenės, jodinėjimas arkliu Josiu. Viena graži diena, po pamaldų, Kaune Šančiuose, 1932-XI-13 dienoje. Nuotrauka iš Birutės Dajoraitės nuotraukų rinkinio.
Tūbiniškio S. Vištarto tarnyba
Justinas Pečiukaitis tarnyboje, 1938m. Nuotrauka iš Aurimo Pečiukaičio albumo.
Pirmoji ugnies būrio arklidė, 1938m. spalio 17 d. Nuotrauka iš Aurimo Pečiukaičio albumo
Tarnyba Panemunės kareivinėse, Kaunas, 1927m.
"Vienybe kariuomenės pagrindas". Nuotrauka iš St. Paškevičiaus rinkinio
"Tik gerai apmokintas karys baisus yra priešui".
"Nepergalėtas tas kuris garbingai žuvo kovoje","Saugokitės tinginio kaip kokio maro jūsų kūnui ir sielai", "Kario pareiga ginti Tėvynę", "Garbinga mirtis dėl Tėvynės laisvės". Nuotrauka iš St. Paškevičiaus rinkinio
Raportas virtuvėje. Nuotrauka iš St. Paškevičiaus rinkinio
Iškilminga rikiuotė
Artileristai Kaune, 1927m.
Kariai žygyje, Justinas Pečiukaitis 1-mas is kaires. Nuotrauka iš Aurimo Pečiukaičio albumo
Prie smetoniško alaus kartu su draugais. J. Pečiukaitis trečias iš dešinės. Nuotrauka iš Aurimo Pečiukaičio albumo.
Pirmojo husarų, Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilo pulko kariai Kaune, Radvilėnų gatvėje. Šiame pulke tarnavo ir Tūbinių krašto jaunimo.
Arklių kaustymas Lietuvos kariuomenės pulko kalvėje. Nuotrauka Tauragės istorijos muziejaus fondo.
Baigusio tarnybą Lietuvos kariuomenėje pažymejimas išduotas Broniui Vištartui, Balsių km.
Lietuvos kariuomenės atsargos Karys Dilinskas ir jo Atsargos kario LIŪDIJIMAS, 1938m.
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje nebuvo lengva. Liūdijime, kurį savo palikuonims išsaugojo Lietuvos patrijotas, buvęs karys Steponas Dilinskas, randame griežtas karinės prievolės vykdymo salygas, galiojusias Nepriklausomoje Lietuvoje.
Skrydis per Atlantą sukrėtęs Lietuvą
Didelį poveikį patriotiniam pakilimui Lietuvoje padarė didvyriškas S.Dariaus ir S.Girėno skrydis per Atlanto vandenyną vienmotoriu lėktuvu "Lithuanica" iš Jungtinių Valstijų į Lietuvą 1933 metais.
Abejingų šiam lakūnų žygiui nebuvo tiek Amerikoje, kur buvo įsikūrę šimtai tūkstančių lietuvių, tiek visoje Lietuvoje, o ypač Šilalės krašte, iš kur buvo kilę abu lakūnai. Visi Lietuvoje ir lietuviai Amerikoje sekė lakūnų pasiruošimą, kelionei aukojo pinigus ir 1933 metų liepos 16 dieną, pavojingai pakrautas lėktuvas iš Niujorko Kenedžio aerouosto, pakilo tolimam skrydžiui į išsvajotą Lietuvą.
Vėliau tie, kurie išlydėjo lakūnus į tėvynę, rašys ir skelbs, jog visam laikui įsiminė jų veidus, kuriuose atsispindėjo vyriška valia, padiktavusi tvirtą sprendimą – įveikti Atlanto platybes.
. 
Kraštiečiai Steponas Darius ir Stasys Girėnas Amerikoje, prie savo lėktuvo. Kitoje nuotraukoje "Lithuanica" virš Niujorko. St. Darius ir S. Girėnas ruošiasi tolimam skrydžiui į Lietuvą.
Pasaulio spauda plačiai rašė apie “Lituanicos” startą, pripažindama jį rizikingiausiu ir drąsiausiu pakilimu transatlantinių lėktuvų istorijoje:
“Lituanicos” variklis didina sūkius, propeleris suaimanuoja skardžiu, kurtinančiu garsu, oro sūkuriai virpina lėktuvo liemens drobę. Stiklo langelis dar atidarytas, greta sėdintys pilotai atsigręžia į stovinčiuosius prie lėktuvo ir kilstelėdami rankas atsisveikina. "
Meilė Lietuvai, savo tautai paskatino juos ryžtis labai pavojingam skrydžiui. Jį skyrė būsimoms kartoms, oreivystės ateičiai. Jau kitą dieną Kaune, Aleksoto oro uoste, didvyrių laukė apie 25 tūkstančiai žmonių. Kraštiečių lakūnų su bendraminčiais Kaune laukė Alfonsas Bendikas iš Brokštėnų, vėliau ne kartą pasidalijęs savo prisiminimais. Jam, kaip ir kitiems emigrantų vaikams, ypač rūpėjo, kad didvyriškas žygis į Lietuvą būtų sėkmingas. Jo tėvai, brolis Jonas, daugelis draugų ir kaimynų daugelį metų gyveno ir dirbo Amerikoje kaip ir Stasys Girėnas iš Vytogalos kaimo, ar Steponas Darius iš gretimo Klaipedos rajono. Simbolinėje pašto siuntoje, kurį lakūnai skraidino į Lietuvą, buvo net 700-tai emigrantų laiškų artimiesiems Lietuvoje. Emigracijos išardytos šeimos svajojo, kad nutiesus oro tiltą iš Amerikos į Lietuvą, ryšys su artimaisiais taps lengvesnis.
Pagal pasakojimus, aerodromo prieeigose Kaune susirinkusi didžiulė minia sustingusi išstovėjo visą naktį. Nerimą kėlė tai, kad orai pasidarė labai prasti. Iš Niujorko pakilusių bičiulių belaukiant Kauno Aleksoto oro uoste prasidėjo tikra audra, dangų raižė žaibai. Tačiau ilga nerimo naktis baigėsi lėktuvo taip ir nesulaukus. Miniai pradėjus skirstytis, džiaugsmo nuotaikos virto ašaromis, visus apėmė slegiantys jausmai ir nelaimės nuojauta.
Tik kiek vėliau gauta tragiška žinia: Lietuviai lakūnai S.Darius ir S.Girėnas lėktuvu „Lituanica“ žuvo dabartinėje Lenkijos teritorijoje, prie Pščelniko kaimo.
Oro paštas, kurio lydraštyje savo ranka pasirašė patys lakūnai, nepasiekė savo tikslo. Vieni pirmųjų istorijoje įveikę Atlanto vandenyną, lakūnai žuvo likus apie 775 km ir vos trims valandoms skrydžio iki išsvajoto tikslo.
Liepos 19-osios popietę Kauno aerodromą užtvindė kur kas gausesnė minia, negu naktį laukiant “Lituanicos”. Kai tik didysis lėktuvas, lydimas eskorto, pradėjo sukti ratą aplink Kauno miestą, sugaudė fabrikų sirenos, suskambo visų bažnyčių varpai... Žmonių širdys virpėjo skausmu. Retas kuris galėjo sulaikyti ašaras: dviejų taurių narsuolių tragedija dabar pavirto visos tautos tragedija.
Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvės, Kaunas, 1933 m. Nuotrauka iš J.ir V. Almonaičių knygos "Šiaurės Karšuva".
Laidotuvės pasižymėjo masinėmis žmonių eitynėmis, šviečiant skaisčiai liepos vidurio saulei. Daugelis tuomet spėliojo, kad skrydžiui įvykus keliomis dienomis vėliau, viskas būtų pasibaigę laimingai.
S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvių procesija eina Nepriklausomybės aikšte. Vlado Dzindziliauso nuotrauka
Gedėjo ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva. Iškilmingą žuvusiųjų lakūnų sutikimą ir laidotuves transliavo Lietuvos radijas. Lietuvos aeroklubo ir lakūnų sutikimo komiteto pirmininkas Z.Žemaitis prie mikrofono šnekėjo labai susijaudinęs:
„Jūs įrodėt pasauliui, kad ir mažos tautos žmonės gali atlikti milžiniškus žygius, kurių pavydi galingos tautos. Parodėt mums kilnų pavyzdį, kaip reikia mylėti tėvynę. Ir kaip dabar, po 500 metų, Lietuvos vaikai stiprybę semia iš Vytauto Didžiojo darbų, taip mūsų ateities kartos, ypač jų jaunuomenė, seks jūsų kilniu pavyzdžiu ir žengs Lietuvos garbės keliais...“
Liepos 20–oji buvo paskelbta gedulo diena. Nepaprastai iškilmingai vykusių laidotuvių ceremonijoje, dalyvavo apie 60 tūkstančių žmonių.
Tragiškas įvykis plačiai buvo pažymimas Lietuvos apskričių miestuose ir miesteliuose, rengiamos pamaldos, minėjimo vakarai, skaitomos pakaitos. Narsių lakūnų netektį skaudžiai išgyveno į JAV bei Pietų Ameriką emigrasvę lietuviai. Čikagoje bei kitose lietuvių kolonijose įvyko daug gedulo vakarų, bažnyčiose buvo laikomos gedulingos šv. Mišios. Į pamaldas Niujorko rajone Brukline atvyko Bs eneto oro uosto viršininkas, prie simbolinio katafalko garbės sargyboje stovėjo Amerikolegiono kariai veteranai su pulko, kuriame Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo S. Darius, vėliava.
Atvirukuose, išleistuose po šio tragiško įvykio, buvo paskalbtas Stepo Dariaus ir Stasio Girėno "Testamentas", kuris liūdija, kad lakūnai suprato kokia yra didelė rizika ir kad jie gali žūti, bet žygiui vis tiek ryžosi dėl jaunos Lietuvos Valstybės, dėl jos piliečių garbės ir pavyzdžio jaunajai Nepriklausomos Lietuvos kartai.
Šiuo metu lakūnų ir lėktuvo relikvijos saugomos Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Specialioje salėje galima apžiūrėti asmeninius lakūnų daiktus, apdovanojimus, S. Dariaus užrašų knygelę, bei pačios „Lituanicos“ liekanas.
Pamatyti šių relikvijų dažnai vykdavo ir didvyriams sentimentų daug turintys Šilalės, Tūbinių krašto žmonės. Su ekskursijomis, kurias organizuodavo mokykla, "pažiūrėti Lithuanikos" vykome ir mes Tūbinių mokyklos moksleiviai, vėliau, dar kartą su klase vidurinėje mokykloje.
Tūbiniškiai prie Vytauto Didžiojo Karo muziejaus, apie 1962 m. Čia matome Petrą Macą, brokštėniškius Donatą Ambrozą, Jurgį Kėblą, Alfonsą Bendiką, Pikšrį, J. Urbutį, Tomą Bendiką su draugais Petru Stulga, Kestučiu Mikalauskiu ir kitais tūbiniškiais, kurie kartu vyko į Kauną.
Apie 1987 m, nuvykęs į Lenkiją pas savo seserį Br. Fetingienę,"Lithuanikos" lėktuvo katastrofos vietą aplankė A. Bendikas. Sutvarkytoje miško aikštelėje stovėjo senasis paminklas Lietuvos didvyriams, kurio projekto autorius buvęs žinomas Nepriklausomos Lietuvos architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Nuo tos nerimo "Lithuanikos" laukimo nakties Kaune, buvo praėję daugiau kaip 50 metų.
Lenkijos lietuviai su tautiniais rūbais prie Paminklo Soldimo girioje, apie 1980m. Iš Bronės Fetingienės šeimos albumo.
Sėkmingas rekordinis S. Dariaus ir S. Girėno skrydis per Atlanto vandenyną, kad ir pasibaigęs tragiškai, pažadino Lietuvą, suteikė sparnus jaunimui siekti savo svajonių. Pakilti virš debesų galima buvo ir fotomontažo būdu, kaip tai padarė tūbinišiai, tuo laiku mokinęsi Kaune.
 
Tūbiniškio Viktoro Mikalausko "pasiskaraidymai" su bendramoksliais, fotomontažas,Kaunas, apie 1935m.
|
