|
Jono Bendiko istorija aprašyta Lietuvos Jūrų muziejaus paruoštoje monografijoje "Banginių medžiotojas iš Žemaitijos" Jos medžiaga svetainei šiuo metu ruošiama
Jonas Bendikas(1901-1980)
Jonas Bendikas, gimęs Pajėrubinio k., į pirmą ir paskutinę savo kelionę išvykęs iš Brokštėnų, keliaudamas po Šiaurės Ameriką ir kirsdamas Kanados ir Amerikos sieną Detroite, dokumentuose pažymėjo, kad jis yra iš Tūbinių.
Emigravęs iš Lietuvos 1927 m. Jonas pasirinko Kanadą. Jau buvo žinoma apie tėvo ir kitų kraštiečių Argentinoje patirtus vargus. Gal būt jo tikslas buvo Amerika, tik tuo laiku, dėl apribojimų, ten negalėjo tiesiai nuvykti.
Kelionė laivu "Oscar II" į Halifax, Nova Scotija, Kanadoje, prasidėjo iš Danijos miesto Kopenhagos, 1927m. kovo 7 d.
Jonas, iš pradžių įsikūręs Kanadoje, dirbo žemę, laivuose kurie medžiojo banginius. Jono seserims atsiūstų nuotraukų kitoje pusėje užrašytose žinutėse atsispindi namų ilgesys ir nuotaikos, kuriomis gyveno tuometiniai jauni emigrantai, palikę tėvų namus.
Naujajame krašte Kanadoje, Joną pasitiko šiltesnis klimatas ir kitokia augmenija. Pirmose atsiūstose nuotraukose jis įsiamžino tarp vešlių augančio tabako lapų, pamatytų pirmą kartą.
Kupinas naujų įspūdžių, jis buvo laimingas pasiekęs savo tikslą ir skubėjo pranešti apie save seserims: Zofijai į Pajerubinio kaimą, ir Kazimierai į Brokštėnus. Broliui Alfonsui tuomet buvo 12 metų.
„Dieku Dievu už sveikata, kaip palydėjot ligi staldo taip ir tebesu sveikas, o kada pasitiksma nežinau šianden rašydamas ar greitai ar ne“. Kanada, 1927-tieji metai.
 
„Šita žuvis kurias mias gaudėm. Ot ir aš čion esu pri tuos žuvies, galet pažinti... “ 1929 m., Džordžija. Jonas pirmame plane stovi trecias iš kairės.
Įdomi istorinė nuotrauka, daryta prisiminimui dar ir dėl to, kad "šita žuvis", tiksliau, mėlynasis banginis, labai didelis ir pagaunamas retai. Nuotraukoje nurodytas adresas ilgą laiką buvo mįslė: kas ta Džordžija, kokioje valstybėje, jeigu tai sala, kur ji randasi? Pasidomėjus banginių medžioklėmis, paslaptis paaiškėjo su netikėtumais.
Pietų Džordžija, kartu su Pietų Sandvičo salomis yra Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija. Tai sala besiribojanti su Pietų Atlanto Vandenynu ir Škotijos jūra iš kitos pusės. Visai netoli Arktika, pasakiškos gamtos, pingvinų ir kitokių gyvūnų karalystė.
Sala Pietų Džordžija, kurioje randame dėdės Jono pėdsakus, paliktus prieš 90 metų.
Tikra staigmena, kad tokią pat kaip Jono atsiūstą nuotrauką, kur jis stovi ant banginio, galime pamatyti ir vienoje meksikietiškoje interneto svetainėje : "Humpback Whale hunter" (Gallery 2).
Svetainės stop kadras, kurioje matome istorines nuotraukas apie banginių medžioklę, praėjusio šimtmečio pradžioje. Jonas 28m. nuotraukoje pažymėtas rodykle
Iš šios svetainės taip pat sužinome, kad nuotraukos, tarp kurių ir nuotrauka su dėde Jonu, talpinamos svetainėje, padarytos banginių medžioklės stotyje Grytviken, Pietų Džordžijos saloje, praėjusio šimtmečio pradžioje. Nuotraukoje su žvejais, matoma sugauta labai didelė mėlynojo banginio patelė.
Atrasta nuotrauka patvirtino, kad Jonas dirbo būtent Džordžijos salos Grytvikeno banginių medžioklės stotyje, iš kur, 1929 m gegužės 19 dieną, bent 2 tokias pat nuotraukas su laiškeliais kitoje pusėje, pasiuntė savo seserims į Lietuvą.
Žemėlapyje pažymėtas Grytvikeno gyvenvietėje esantis Pietinės Džordžijos muziejus(South Georgija Museum), kuriame be nuotraukų randame ir aprašymus apie banginių medžioklės verslą.
Gryvtvykeno banginių medžiojimo stotyje išsaugotuose dokumentuose pažymėta, kad vien 1930-31 metų sezone šiuose vandenyse viso buvo sugauta net 29 tūkstančiai banginių. Apie banginių apdorojimo Grytvikeno stotį 1930m. susuktas dokumentinis filmas išliko iki šių dienų. Pažiūrėti galima čia.
XVIII-XIX a. įvairiose šalyse, dėl mėsos ir taukų poreikio, pramoninė banginių medžioklė tapo svarbia ūkio šaka. XX a. pradžioje atsirado ir specializuoti laivai - fabrikai, kuriuose tiesiog jūroje sumedžiotus banginius išdarinėdavo ir perdirbdavo.
Mėlynieji banginiai didžiausias žinomas kada nors Žemės istorijoje egzistavęs gyvūnas, užaugantis net iki 33 m ilgio ir 150 tonų svorio. Užpakalinėje banginio kūno dalyje, prie uodegos, yra mažas nugaros pelekas. Normaliai banginis plaukia apie 20 km/val. Plaukdamas trumpą laiką banginis gali pasiekti net 50 km/h greitį.
Masinės banginių žudynes daugumoje valstybių baigėsi tik 1986 metais, Tarptautinei banginių medžioklės komisijai (TBMK) uždraudus pramoninę banginių medžioklę.
Pietų Džordžijos sala šiuo metu egzotinių turistinių kelionių ir karališkūjų pingvinų rojus
Banginių medžioklės laivas sustingęs Pietinės Džordžijos salos Grytvikeno gyvenvietės įlankoje, primena senasias banginių medžioklės istorijas, kuriose dalyvavo ir 28 m. Jonas Bendikas iš Tūbinių.
Bendikas Jonas Kanadoje, Moose Jaw Sask., 1931m.
"Jau keturi metai kaip apleidau jus visus, o kiek praeis kol pasimatisma, 1931 m. vasario 16“. Šita data neatsitiktinė. Būtent šią, šventinę Lietuvai dieną, Jonui širdį suspaudė namų ilgesys.
1936-aisiais, Jonas persikelia pastoviai gyventi į Ameriką, ir priima jos pilietybę. Paveikslėlyje matome Jono natūralizacijos Amerikoje dokumentą. Pagal dokumentus jo vardas ir pavardė buvo Jonas Aloyinsis Bendikas. Taip išaiškėjo, kad Jonas turėjo ir antrajį vardą. Tame pačiame dokumente nurodoma, kad Amerikoje jis bus vadinamas John Bendik.
Užfiksuotas Jono individualus Amerikos sienos kirtimas Detroito jūrų uosto muitinės poste, Mičigano valstijoje.
Dokumente nurodyta, kad 1936m. sausio 19d sieną kirto 35m. Jonas Aloyiusis Bendikas iš Tūbinių. Pažymėta. kad iki jūrų uosto jis atvažiavo autobusu.
Jono Bendiko ir Jozepinos vestuvės, Chicaga, 1940m.
Data ant laiško kelia klausimų. Gali būti, kad nuotrauka išsiūsta po vestuvių praėjus porai metų, arba santuoka įteisinta jau paaugus dukrai Alicijai, kuri gimusi 1937m.
"Atminčiai, sesutei ir švogeriui Z. ir A. Kauliams nuo broli Jono ir Jozephinos Bendikų.
Tai mūsų vestuvės čia yra, 1940m yanuary 27"
Jonas Aloyzas Bendikas II pasaulinio karo(WWII) Amerikos karinio rezervo sarašuose, 1940 m. vasario 16 d.
1955-aisiais metais Jonas iš Amerikos atvyko pas seserį Mariją į Kanadą(nuotrauka kairėjej).
 
Sesers Marijos Kučinskienės dukros Palmyra ir Ksavera savo dėdes Jono namuose Floridoje, JAV, 1958 m.
Likimas nebuvo palankus ir neleido išsipildyti Jono svajonei sugrįžti į Lietuvą visam laikui, arba bent susitikti su artimaisiais gimtinėje. Turėjo tik galimybę nuvykti aplankyti gimines gyvenančias laisvajame pasaulyje, pas savo sesers Marijos šeimą Kanadoje. 1958 m. dukterėčios iš Kanados atvyko pas brolį į Floridą Amerikoje.
(Bus papildyta Lietuvos Jūrų muziejaus pateikta medžiaga)
|
