Mokytojas Antanas Račkauskas,
vaidinimų režisierius, ūkininkas, šaulys, naujos Kiaukų pradžios mokyklos įkūrėjas.
Antanas Račkauskas, 1934.08.24 d.
Antanas Račkauskas mokytojo darbą pradėjo Pajūryje, kur buvo apsigyvenęs Šilalės notaro Vl. Šimkevičiaus Paežerio dvarelyje. Kaip rašo prisiminimuose, tai buvo reikšmingas jo gyvenimo laikotarpis. Žmonės dvare buvo išsilavinę, buvo daug knygų, tenai gyvendamas pramoko užsienio kalbų. Tuo metu Antanas negalėjo ir įsivaizduoti, kad jo ir Vlado Šimkevičiaus laukia panašus siaubingas likimas, niekuo nemotyvuota tremtis 1941 m.
VI. Šimkevičius Sibire buvo atskirtas nuo šeimos, nuo nepakeliamų gyvenimo salygų greitai pasiligojo ir būdamas garbaus amžiaus, kalėjime už metų 1942 m.mirė. Jo žmona su sūnumi bolševikų buvo išvežta į Komi respubliką, Syktyvdinskio rajoną. Likimas šeimas suvedė ir tremtyje, tačiau, kaip prisimena A. Račkausko dukra Laimutė, ji nė neįtarė, kad kartu tremtyje gyvenanti Šimkevičiaus šeima yra ta pati, kurioje glaudėsi mokytojo karjerą Pajūryje pradėjęs jos tėvas.
Šimkevičiu šeima Paežerio dvarelyje, prie gyvenamojo namo. Centre su barzda notaras Vladas Šimkevičius, A. Račkauskas sėdi ant suoliuko pirmas iš dešinės, apie 1931 m.
1936 metais A. Račkauskas paskirtas darbui Tūbinių pradžios mokykloje. Mokytojas buvo labai aktyvus, įsiliejo į miestelio visuomeninių organizacijų veiklą ir bendruomenės gyvenimą, kartu su jaunimo organizacijomis ruošė Valstybinių švenčių minėjimus, režisavo vaidinimus. Priklausydamas Tūbinių šaulių būriui dirbo su mokiniais juos šviesdamas būti Lietuvos Valstybės patriotais.
Antanas Račkauskas, 1938 m.
Tūbinių mokyklą tuo metu sudarė trys komplektai. Jai dar priklausė Payžnio ir Kiaukų pradžios mokyklos. Šių pradžios mokyklų baigiamieji egzaminai buvo laikomi Tūbinių mokykloje. Pagal kitą informaciją Tūbinių mokyklai priklausė keturi komplektai. Tai galėjo būti Dargalių pradinė mokykla.
Šilalės kooperacijos skyriaus atidarymas. Tarp steigėjų pirmoje eilėje pirmas sėdi Antanas Račkauskas, ketvirtas kun Antanas Kučinskas(vėliau Amerikoje-Kučingis), šešta A. Račkausko žmona Stasė Trijonytė Račkauskienė, devintas vaistininkas ir visuomenės veikėjas Simonas Gaudiešius, antroje eilėje pirmas iš kairės ūkininkas Pranas Šimutis ir kiti aktyvūs Šilalės rajono verslo atstovai.
Tūbinių, Kiaukų ir Payžnio pradinių mokyklų mokiniai po baigiamojo egzamino prie paminklo Tūbinėse, kartu su mokytojais- egzaminų komisija, 1939 m. Nuotrauka iš Liudos Vismantaitės albumo.
Nuotraukoje pirmoje eilėje iš kairės sėdi mokytojai: Antanas Račkauskas, Bronė Barauskaitė Jurgutienė, Vanda Motiekaitiėnė, Stanislovas Pintveris. Už dešinio S. Pintverio peties stovi jo dukra Marytė (Knyzelienė) vėliau tapusi Kiaukų mokyklos mokytoja. Už jos, viršutinėje eilėje B. Kairytė Urbutienė , šalia kurios dešinėje Adelė Kauliutė (Vismantienė).
Skaudus bolševikų smūgis Tūbinių bendruomenei buvo pirmaisiais sovietinės okupacijos metais aktyvaus visuomenininko, mokytojo Antano Račkausko ir jo šeimos suėmimas ir išvežimas į Sibirą. Tai įvyko baigiantis pirmiesiems sovietinės okupacijos metams, 1941 m. birželio 14 d., pirmosios trėmimų bangos metu, kuri daugiausiai lietė sovietinės ideologijos "priešus" inteligentiją ir mokytojus. Tuo metu A. Račkauskauskas, sukūręs šeimą ir pradėjęs ūkininkauti, Kiaukų k. savo namuose buvo įrengęs pradžios mokyklą, kurioje ir mokytojavo.
Pagal artimųjų prisiminimus, tremties dieną, netikėtai atvykus transportui, susiruošti ilgai kelionei A. Račkauskams buvo duota pusę valandos ir galimybė pasiimti reikalingos mantos tik iki 100 kg. Mašinoje, kur buvo kraunama menka manta, jau sedėjo mokytoja Noreikaitė. Į gyvulinį vagoną tolimai kelionei pateko visa A. Račkausko šeima ir kūdikio besilaukianti jo žmona Stasė.
Antano Račkausko šeimos tremtis Komijoje tęsėsi nuo 1941 iki 1959 m. Išlikę keletas A. Račkausko šeimos tremties nuotraukų, darytų jau praėjus sunkiausiam laikotarpiui, karui ir šylant politiniam klimatui. Nuotraukos nei kiek neatspindi tragiškos tremtinių lemties, iš kurios daugelis į gimtajį kraštą nebesugrįžo. Toks likimas ištiko Račkauskų dukrą Danutę, taip pat Komijoje tremtyje atsidūrusius buvusius Tūbinių mokytojus Vincę ir Albiną Monstvilus, Tūbinių ūkininkus brolius Radžius, Laisvės kovų dalyvio K. Bagdono tėvus ir daugelį kitų.
Antano Račkausko šeima, Komija, Slabodskij Reid, 1953 m.
Tremtinių susibūrimas, Irkuckas, 1953 m.
Ypatingai sunkiomis sąlygomis, dar šeimai neatvykus į galūtinę tremties vietą, gavusi likimo dovaną gyvybę, Tūbinių ir Kiaukų mokytojo Antano Račkausko dukra Laimutė Jundulienė savo vaikystę atšiauriame Sibire pavaizdavusi dailės kūriniuose, gyvenanti Vilniuje, nepamiršta savo mamos gimtinės ir tėvų gyvenimo istorijos Tūbinėse ir Kiaukų kaime.
Laima ir Vytautas Jundulai, Vilnius, 2019 m. kovo men 30 d.
Laimutė Jundulienė, turinti dailininkės pašaukimą, kartu su vyru Vytautu apžiūrėjo Tūbinių herbo projekto varijantus, paruoštus antrajam svarstymui Heraldikos komisijoje.
Mokytojas A. Račkauskas savo tremtinio gyvenimo epizodus ir apmastymus fiksavo užrašuose, pagal kuriuos Laimutė, gimusi dar nepasiekus tremties vietos, per stebuklą išgyvenusi tremtyje, paruošė savo tėvo prisiminimus "Prisikėlę gyventi". Pagrindine šių prisiminimų medžiaga Laimutė pasidalijo ir šiame puslapyje.
Antanas Račkauskas:
Studijų metai ir savarankiškas gyvenimas
Tėvai neatsisakė savo minties suteikti mums, jaunėliams, išsilavinimą – prasidėjus mokslo metams leido toliau lankyti pradinę mokyklą, kurią aš baigiau 1920 m. Vėliau mokslus tęsiau Alytuje. Gimnaziją baigiau 1928 metais.
1929 metais įstojau į Kauno universitetą, teisės fakultetą. Studijuodamas teisę (tai buvo brangus užsiėmimas), labai norėjau palengvinti tėvams mano išlaikymą. Nutariau laisvalaikiu užsiimti samdomu mokytojo–korepetitoriaus darbu, bet tam turėjau gauti leidimą. Pasiruošiau ir išlaikiau egzaminus prie Švietimo ministerijos komisijoj pradinių mokyklų mokytojo cenzui įgyti.
1930 metais rudenį netikėtai buvau Švietimo ministerijos pakviestas dirbti į Pajūralį, Šilalės valsčiaus pradinės mokyklos vedėju. Teko apsispręsti ar tęsti mokslus, ar priimti pasiūlymą mokytojauti. Nutariau mokslus perkelti į neakivaizdinį teisės fakultetą ir užsiimti savarankišku mokytojo darbu.
1930 metų rudenį, būdamas 25 metų amžiaus, atvažiavau mokytojo darbui į Žemaitiją, Pajūralį. Apsigyvenęs Šimkevičių dvare, šeimininkui prašant papildomai apsiėmiau mokinti jo vaikus. Šeima buvo miestelyje labai gerbiama. Labai pravertė ir mano lenkų kalbos žinios, nes šeimoje dažnai kalbėdavosi lenkiškai. Gyvendamas tokioje aplinkoje turėjau perprasti ir atitinkamą aukštuomenės elgesį, t.y. turėjau prisilaikyti dvarininkų etiketo. Man tai buvo naujas iššūkis, bet atitiko mano charakterį. Buvau jaunas, pilnas entuziazmo, mokykloje darbai sekėsi gerai. Po pamokų, vakarais, turėdamas nemažai laisvo laiko, susidomėjau užsienio kalbomis. Kadangi laisvai mokėjau rusiškai ir lenkiškai, nutariau pramokti ir vokiečių, lotynų, prancūzų kalbų. Pradėjau susirašinėjimą ir Esperanto kalba. Pasitobulinimui pravertė pas dvarininką esanti nemaža biblioteka, kuria leido laisvai naudotis.
Daug skaičiau, dažnai diskutuodavome su šeimininku įvairiomis temomis. Tai praplėtė mano žinių akiratį ir padidino kalbų bagažą. Greitai perpratau mokytojo darbą ir tai man labai patiko. Supratau, kad vaikų auklėjimas – tai kilnus, bet ir labai atsakingas darbas. Per savo jaunystėje patirtus išgyvenimus, tėvų pamokymus be pykčio, su kantrumu, supratau, kad tai labai svarbu augančiam ir bręstančiam vaikui.
Teisės studijas persikėliau į neakivaizdinį skyrių. Tekdavo kelis kartus per metus nuvažiuoti į Kauną atsiskaityti už pateiktas užduotis. Kiekvieną kartą važiuodamas į Kauną susimąstydavau, ar teisės mokslai yra mano tikrasis pašaukimas? Iš prigimties buvau meniškos sielos, dar besimokydamas Alytaus gimnazijoje, dalyvaudavau įvairiuose kultūriniuose renginiuose, mėgau piešti, muzikuoti ir dainuoti. O ypatingai mėgau improvizuoti, todėl pasirinkdamas teisę jaučiausi įspraustas į "rėmus". Mano dvasiai tai buvo sunkių apsisprendimų laikotarpis, bet jau buvau tvirtai įsitikinęs, kad mokytojo darbas ir yra mano tikrasis pašaukimas.
Po penkerių darbo metų Pajūralyje, 1935 metais buvau Švietimo ministerijos potvarkiu perkeltas į Tūbinių pradinę mokyklą. Tai buvo profesijos pasirinkimo ir išbandymo laikotarpis. Atvykęs į Tūbines, iškart įsitraukiau į vietovės aktyvų gyvenimą. Pradėjau drąsiau rodyti savo iniciatyvą. Teko rašyti straipsnius į vietos spaudą, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Padėjau statyti spektaklius (patirties buvau įgijęs besimokydamas Alytaus gimnazijoje).
Dienos metu darbas mokykloje su vaikais, o vakarais buvau įsitraukęs į aktyvią veiklą su jaunimu. Vietos gyventojams padėjau įkurti skaityklą pradinės mokyklos patalpose. Turėdamas iš prigimties gerą muzikinę klausą ir tenoro balsą buvau pakviestas į Tūbinių bažnytinį chorą. Taip pat susipažinęs su muzikantų kapela bandžiau pramokti groti smuiku ir tai man labai patiko. Teko nemažai bendrauti su kunigu Domininku Masiuliu. Tai buvo labai energingas, nuoširdus ir pasiaukojantis žmogus. Turėjome nemažai bendrų interesų, t.y. rūpestis parapijos jaunimu, jų ateitimi. Jo gyvenimiški patarimai man padėjo greitai įsitraukti ne tik į mokyklos reikalus, bet ir visos parapijos gyvenimą.
Besimokindamas Alytuje su bendramoksliais buvau įsitraukęs į Šaulių organizacinę veiklą, todėl atvykęs į Tūbines prisijungiau prie vietos Šaulių būrelio veiklos. Pradžioje dalyvaudavau išvykose į gamtą ir sportiniuose renginiuose, o vėliau pats juos organizuodavau. Čia susipažinau su Stase Trijonyte ir jos broliais, Jonu ir Antanu, kilusiais iš Kiaukų kaimo. Pasirodė, kad buvome bendraminčiai ir tai mus suartino.
Tūbinių Šauliai būrys prie Tūbinių paminklo, 1938-ieji m.
Nuotraukoje iš kairės stovi antras Pranas Dapkus, šalia su LR Valstybiniais apdovanojimais Antanas Petrokas, penkta iš kairės Stasė Trijonytė Račkauskienė, už jos stovi broliai Jonas ir Antanas Trijoniai. Aukščiau prie medžio stovi Stanislovas Pintveris. Sėdi iš kairės: Kazimieras Bagdonas, Pensavas, J. Katauskas, Dominikas Petkus, Antanas Noreika.
Stasė buvo kukli ir malonaus būdo, turėjo labai gražų balsą, ir tai darė labai gerą įspūdį. Kartu pradėjome lankyti Tūbinių bažnytinį chorą. Ji, buvo labai energinga ir veikli. Kartais susitikdavome įvairiuose Šilalės apskrities ir Tūbinių parapijos renginiuose.
Dažni susitikimai ir malonus bendravimas suartino mus ir tai paskatino apsisprendimą vedyboms. 1938 metų pavasarį, gegužės 19 dieną, atšventėme sutuoktuves. Iškilmės vyko Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje.
Antanas ir Stasė Račkauskai, 1939 m.
Pradžioje apsigyvenome Tūbinėse, mano nuomojame kambarėlyje, o kai laukėme šeimos pagausėjimo, teko pasukti galvą dėl pastovesnės gyvenamosios vietos. Žmona pasiūlė apsigyventi tėvo Antano Trijonio sodyboje, Kiaukų kaime.
Povedybinis gyvenimas ir nauji įsipareigojimai
Neužilgo su žmona persikraustęs iš Tūbinių į Kiaukus, į uošviją. Nuotaika buvo pakili, tikėjausi, kad čia mano šeima galės ramiai gyventi, o aš tęsti mokytojo darbą. Buvau ramus, kad pragyvenimui mano šeimai pilnai pakaks mokytojo atlyginimo.
Apsigyvenome kartu su uošvienės šeima po vienu stogu. Tai pati Kazimiera, jos vyras Macas, jų dukra Juzė ir du (iš pirmos santuokos) Antano Trijonio sūnūs: Jonas ir Antanas. Sodyboje matėsi neūkiškumo požymių, supratau, kad darnos šeimoje nėra. Neužilgo, dėl ūkio įsiskolinimų ir nuostolių, atėjo žinia apie ūkio varžytines, o tai reiškė, kad ir finansinė būklė prasta. Varžytinės Lietuvoje, buvo ne toks dažnas reiškinys, todėl susidomėjąs prašiau žmonos paaiškinti, kaip tai nutikto?
Iš Stasės išgirdau tokį paaiškinimą, kad motina, po vyro Antano Trijonio mirties, dar buvo labai jauna. Likusi su didelių ūkių ir trimis mažamečiais vaikais, buvo pasimetusi, o rūpesčių našta nepakeliama. Neužilgo ištekėjo už J.Maco, neseniai grįžusio iš Amerikos. Tačiau jam ūkio reikalai mažai rūpėjo, buvo linksmo ir nerūpestingo būdo. Sutuoktinių gyvenimas pakrypo priešinga linkme, negu buvusio ūkio šeimininko. Nerūpestingumas ir išlaidavimas privedė ūkį prie varžytinių. Supratau savo žmonos nuogąstavimus, bet tai iš esmės nieko nekeitė. Tai reiškė, kad trūko ūkiškumo, atsakomybės ir sutarimo šeimoje.
Gyvendamas savo tėvų namuose turėjau visai kitą patirtį. Tėvai buvo darbštus ir rūpestingi, vaiku nelepino. Kai mes, vaikai, suaugome, vienam sūnui – Jonui perleido ūkį, kitam – Aleksandrui – skyrė dalią, kurią investavo į gyvenamo namo statybą Alytuje. Mane ir brolį Stanislovą leido į mokslus, rėmė finansiškai. Apie paskolas net neužsimindavo, nes gyveno iš to, ką užgyveno, ką turėjo. Kai pradėjau savarankišką gyvenimą, mokytojaudamas dar kurį laiką finansiškai padėdavau jaunesniam broliui Stanislovui studijuoti kunigų seminarijoje. Toks moralinis principas buvo diegiamas mūsų šeimoje, todėl finansinė būklė žmonos tėviškėje mane suglumino, bet, kaip sakoma, neteisk ir nebūsi teisiamas.
Didelę užuojautą jaučiau uošvienei Kazimierai, buvo gražios išvaizdos, bet labai jautri ir pažeidžiama. Supratau, kad didelė ir sunki našta slėgė jos moteriškus pečius. Iš patirties tenka pripažinti, kad ateitis priklauso ne vien nuo išvaizdos, fizinių duomenų ir sugebėjimų, bet ir nuo gyvenimiškų pasirinkimų, kurie kartais būna sėkmingi, o kartais ne.
Po netikėtos žinios, apie varžytines pradėjau abejoti dėl "ramaus gyvenimo". Tuomet ūkio valdymą perėmė Valstybės atstovai – antstoliai. Iki varžytinių dar turėjome galimybę susitarti tarpusavyje. Prasidėjo problemų sprendimas, derybos. Bėda ta, kad Kazimieros šeima buvo nemoki. Jonas, žmonos brolis, būdamas suaugęs, labai norėjo valdyti ūkį, bet neturėjo lėšų padengti įsiskolinimų ir išpirkti jam nepriklausančios ūkio dalies.
Mąsčiau: jeigu aš su Stase pasitrauksime iš derybų, padėtis ūkyje būtų katastrofiška – visa šeima ir aš su besilaukiančia žmona liktume be pastogės, o ūkis eitu iš varžytinių ir tai būtų visiems nuostolinga, net pražūtinga.
Ateidamas į žmonos tėviškę buvau atviras, tikėjausi to paties ir iš naujos šeimos. Tačiau nedavė ramybės, kodėl nebuvau įspėtas dėl finansinės padėties prieš atsikraustymą – juk galėjo būti visai kitoks sprendimas. Dabar liko tik pasikliauti likimu. Derybų metu darėsi aišku, kad man su Stase teks imtis atsakomybės ir gelbėti ūkį. Buvau pasimetęs ir per nurodytą trumpą laiką nelabai ką galėjau sugalvoti. Prisiminiau motinos pamokymą, kad ne visada mes valdome aplinkybes. Nutinka taip, kaip turi nutikti.
Surizikavau (tikėtina, kad pervertinau savo galimybes) ir padariau taip, kaip tuo momentu supratau. Būdamas 32–jų metų amžiaus, buvau subrendęs apsisprendimui. Įvertinęs, kad nuo mažens buvau pratinamas taupyti, buvau darbštus, nesiskundžiau sveikata, surizikavau ir ėmiausi „gelbėti ūkį“, tik nenumačiau, kad dideliam ūkiui valdyti pritrūks patirties ir paaiškės, kad fizinis krūvis pernelyg didelis. Tačiau, kaip sakoma, nesurizikavęs nesužinosi. Nėriau stačia galva į nežinią.
Prieš priimdamas sprendimą, dar norėjau išgirsti savo tėvų patarimo, be to, tikėjausi ir piniginės paramos, nes vien tik savo lėšomis neišsiversčiau. Gerai tai, kad už žmonos palikimo dalį netektų papildomai išlaidauti.
Gavęs tėvų pritarimą ir piniginę paramą, sudėjęs ir savąsias santaupas, kurias užsidirbau beveik per dešimt metų mokytojaudamas, atsiskaičiau pagal susitarimą. Per derybas teko įsipareigoti priglausti gyventi po vienų stogu uošvius (Kazimierą ir Juozą Macus), nes tai buvo jų vienintelis prieglobstis. Sprendimai, kurie nelietė įsipareigojimų turėjo išsispręsti laikui bėgant. Skolingas likau tik Jonui, kuriam pinigus pasižadėjau išmokėti per kiek įmanoma trumpesnį laiką, pasirašiau pasižadėjimą. Kuomet visi derybos klausimai buvo išspręsti, ūkis perėjo mano ir žmonos nuosavybėn.
Su visa Kazimieros šeimyna sutarėme, kol gyvensime po vienu stogu, kad nedidelę žemės dalį naudosime bendroms šeimos reikmėms, dirbsime bendromis jėgomis, t.y. ką pasėsim tą ir pjausim, ką užsiauginsime tą ir suvartosime. Visą kitą likusią žemės dalį nutariau išnuomoti kaimynams ir už tai susimokėti mokesčius.
Gyvenimas Kiaukuose ir mokyklėlės steigimas
Kai visi ūkio klausimai buvo aptarti, buvau pasiruošęs visą savo energiją skirti gyvenamosios vietos tvarkymui ir mokytojavimui. Tačiau, realybė pasirodė sudėtingesnė. Tapdamas ūkio savininku, užsikroviau sau ant pečių sunkiai pakeliamą naštą. Sudėtinga kelionė ir mokytojavimas Tūbinėse, ūkininkavimas Kiaukuose pasirodė nesuderinami ir fiziškai sunkūs. Didžiausią nerimą kėlė, kad tapau atsakingas ir už visos šeimos, gyvenančios po vienu stogu, likimą. Nerimas, energijos ir laiko betikslis praradimas, turėjo tiesioginę įtaką mokytojo pareigoms, jo kokybei, dėl to mokytojavimas tapo antraeiliu užsiėmimu.
O pagrindinė svajonė buvo būti mokytoju. Atsisakyti mokytojavimo dėl ūkininkavimo reikalų nenorėjau. Dirbdamas pamėgtą mokytojo darbą pilnai galėjau išlaikyti savo šeimą, be to, tam darbui jaučiau nepaprastą prieraišumą. Bendraudamas su vaikais jaučiausi nuostabiai ir tai neabejotinai buvo mano dvasinis poreikis, pašaukimas, o tai skatino ir mane patį tobulėti. Norėjosi vaikams perduoti visas turimas žinias, padėti pažinti viską, kas mus supa. Dalintis tuo, ką laikiau gyvenimiškom vertybėm ir kas per ilgus metus išlieka. Buvau giliai įsitikinęs, kad vaikų išsilavinimas atpažinti kur melas, o kur savo krašto neiškraipyta istorija, kultūra, turtinga ir skambi kalba. Svarbus viso to pažinimas, sugebėjimas bendrauti, pripažinti ir suprasti, kas valdo mūsų gyvenimus, kas mes esame ir kokie turime būti. Norėjau, kad vaikai mąstytų ir daugiau skirtų dėmesio savarankiškumui ir kūrybiškumui.
Užgriuvusi našta ir atsakomybė privertė susimąstyti, ar pajėgsiu susitvarkyti? Kaltinau save dėl pasirinkimo, bet neradęs kitos alternatyvos tuometinėms sprendimams, nusiraminau. Papasakojau žmonai savo nuogąstavimus. Pagaliau radome labai menką viltį, už kurios galėtume užsikabinti – tai įsirengti mokyklėlę tiesiog savo namuose. Vieta pagal savo gamtinį išsidėstymą labai pritiko mokyklai. Sodas, plačios erdvios, pievos ir ramiai šalia čiurlenantis Noralis teigiamai veikė nuotaiką.
„Mano sodyba - Kiaukų mokyklėlė“, Antano Račkausko tapybos darbas, kartonas, guašas, 1987 m.
Įsirengę mokyklėlę sodyboje turėtume palengvinimą ne tik mano mokytojo darbui, bet ir aplinkinių sodybų vaikams, kurie turėjo tą pati vargą – tolimą kelionę prastais keliais per šaltį ir lietų.
Pasitarę su visa šeimyna, dėl mokyklėlės įrengimo sodyboje, radome bendrą sutarimą. Mintis visiems buvo priimtina, atsirado net norinčių patalkinti ir kažkiek užsidirbti. Stasė ir Juzė pasisiūlė valyti klasę ir pakūrenti. Macas ir Antanukas parūpinti malkų žiemai ir nukasti užpustytus kelius. Tik Jonas nerodė noro įsipareigoti darbui.
Po gauto šeimos pritarimo, pradėjau žygius per kaimynų sodybas, ragindamas lankyti naujai kuriamą Kiaukuose mokyklėlę. Nutarėme, kol dar neaišku, kiek bus tų norinčių mokintis, pirma įrengti tik vieną klasę, vėliau galima bus ir prasiplėsti. Mano nuostabai norinčių atsirado daug daugiau negu tikėjausi. Liko tik pritaikyti neįrengtą namo dalį naudojimui, įsirengti apšildymą, pasirūpinti mokykliniu inventoriumi ir mokymosi priemonėmis.
Kreipiausi į Švietimo ministeriją leidimo, pateikiau savo įžvalgas, tėvų sutikimus lankyti naujai kuriamą mokyklą. Gavus leidimą pradėjome savo jėgomis įrenginėti klases.
Pradžioje įkūrėme 2 klasės, vėliau net 4-ias. Prašiau, kad ministerija išskirtų papildomai nors vieną mokytoją–pagalbininką, tačiau vykti į kaimą norinčių neatsirado. Kartais tekdavo prašyti žmonos, kuri buvo baigusi žemės ūkio mokyklą, kad pabudėtų klasėje, kai vaikai rašydavo klasės užduotis, netriukšmautų ir nenusirašinėtų. Ji stebėtinai gerai susitvarkydavo.
Dirbdamas Kiaukų mokyklėlėje, galėjau daugiau laiko skirti vaikams. Daugiau užklasinės ir kūrybinės veiklos. Vaikai buvo be galo žingeidūs, labai patikdavo užklasiniai užsiėmimai –spektaklių kūrimas, sportiniai užsiėmimai ir įvairūs menai. Aplinka šioms veikloms buvo labai palanki.
Pamokas lankė įvairaus amžiaus mokiniai, bet tai buvo suderinama, nes kaimo vaikai buvo klusnūs, visi iš tikinčiųjų šeimų. Domėjosi ir tenkinosi ne vien gautomis žiniomis, bet įsidrąsinę rodė iniciatyvą kūryboje. Tai mane labai džiugino.
Savo laisvalaikį, be kasdienių ūkio darbų, ypatingai per vasaros atostogas, skyriau aplinkos tvarkymui. Ėmiausi įrenginėti lieptą per upelį, iškasiau tvenkinį ir užveisiau upėtakių. Daug laiko ir energijos teko paaukoti kol bendrom jėgom išklojom grindinį – įvažiavimą į mokyklos kiemą. Šiame darbe padėjo ir broliai, bet dažniausiai prisišaukdavau tik Antanuką.
Moterys triūsė ūkyje ir namuose: gamino maistą, pašerdavo ir pamelždavo gyvulius, prižiūrėjo gėlynus. Gyvulius padėjo prižiūrėti ir Macas.
Sprendimas įkurti namuose mokyklėlę pasiteisino, priekaištų negirdėjau nei iš valdžios, nei iš vaikų tėvelių, nei iš savo šeimos, todėl jaučiausi ramus. Tik Jonas retai kada rodydavosi sodyboje – nesusiklostė mudviejų bendrystė. Buvo laisvas kaip paukštis nuo įsipareigojimų, jo keliai mažai kam buvo žinomi, nebent tik uošvienei. Supratau jo nuogąstavimus, nes po ūkio varžytinių teko susitaikyti ir keisti savo gyvenimo būdą ir galvoti apie ateitį. Manęs tai labai ir nedomino, nes turėjau savo reikalų ir rūpesčių per akis. Buvo suaugęs vyras ir neturėjo kaltinti aplinkos, kad savo laiku nesirūpino nei ūkio reikalais, nei savo ateitimi.
Nenorėdamas turėti su Jonų finansinių reikalų, nors sunkiomis sąlygomis, bet pradėjau dalimis atidavinėti Jonui skolą.
Visa mano šeima priprato prie susikurto gyvenimo ritmo. Finansiškai tvarkėmės palyginti neblogai, mokytojo algos mano šeimai pilnai pakako, o mokyklos priemonėms ir reikmenims įsigyti kartais paremdavo brolis Stanislovas, nes buvome bendraminčiai ir toks buvo mūsų šeimos tvirtas įsitikinimas.
Laikui bėgant, pasikeitė ir mano šeimos padėtis. 1939 metų balandį gimė sūnus Aloyzas. Į krikštynas atvyko ir brolis kunigas Stanislovas, apsilankė ir Staselės artimieji.
1940 metais su Stasele jau auginome du vaikučius – sūnų Aloyzą ir dukrelę Danutę. Vaikai kaimo aplinkoje augo sveiki ir laimingi, nestokodami tėviškos priežiūros. Visas šeimos gyvenimas pasikeitė kai 1940 metai į Lietuva užėjo svetimos Rusų valstybės pajėgos. Prasidėjo Lietuvos Valstybės griovimas, keitėsi ne tik valdžia, bet ir visos tautos gyvenimas. Lietuvai tai buvo sunkus išbandymo laikas.
Nauji vėjai politikoje ir tremtis
1940 metais rusų armijai užėjus į Lietuvą, įvyko daugybė pasikeitimų, bet numatyti to, kas nutiko lemtingąjį 1941–ųjų birželį, niekas negalėjo. To meto įvykiai juodai paženklino visą Lietuvos istoriją. „Atėjūnai“ nutarė, ir tai ne pirmas kartas Lietuvos istorijoje, greitu metu įsitvirtinti Lietuvoje ilgam laikui. Tam numatė priemones: morališkai palaužti tautą, o ypač jos politinį branduolį – aukštuomenę, inteligentiją. Tautos branduolys buvo brutaliai naikinamas: be teismų ir priežasties. Didžiajai tautos daliai „prisijaukinti“ naudojo labai žemos moralės principus – "skaldyk ir valdyk". Rinkdavo ne tik "pletkus", bet dažnai juos patys prikurdavo ir taip pjudydavo ne tik kaimyną su kaimynu, bet ir artimuosius, gimines. Tokioje neramioje aplinkoje atsirasdavo ir nemažai skundikų: vieni – norėdami įsiteikti naujai valdžiai dėl savo ateities ir skalsesnio duonos kąsnio, kiti – iš baimės. Toks valdžios manipuliavimas sudarė patvarias sąlygas įsitvirtinimui.
Besibaigiant mokslo metams, 1941 metų birželio mėnesį ir į mano namus–mokyklėlę pasibeldė neganda. Nukentėjo visa mano šeima.
Išaušo 1941 metų birželio 14 diena. Rytas buvo giedras, atrodė daug žadantis. Turėjau daug užklasinio darbo: reikėjo peržiūrėti vaikų rašinius, išvesti baigimo pažymius su perkėlimų į aukštesnes klases. Tuo tarpu žmona su giminaite pasikinkiusios arklį nutarė nuvažiuoti į Šilalės turgų ir tuo pačiu apsilankyti pas gydytoją, pasitikrinti trečiojo nėštumo eigą, nes artėjo gimdymo metas. Pakeliui, dar prieš užeinant pas gydytoją, sutiko pažįstamą, kuri pranešė, kad mūsų šeima įtraukta į tremiamųjų sąrašą. Patarė bėgti ir slėptis. Žmona sunerimusi parskubėjo į namus. Tokia naujiena pribloškė. Neįsivaizduoju, kaip moteris, būdama nėščia, išgirdusi tokią žinią sugebėjo sveika grįžti į namus. Raminau kiek tik sugebėjau, pasakiau, kad be pareikštų kaltinimų ir teismo sprendimo niekas neturi teisės mūsų kažin kur vežti.
Kilo klausimas, už ką ir kam mūsų šeima trukdė gyventi? Prisiminiau, kad prieš kurį laiką į mokyklą buvo užėjęs Jankelis, komjaunuolis, naujosios Tūbinų valdžios atstovas, kuris man pradėjo nurodinėti, kad turiu eiti per kaimynus ir surašinėti ūkininkų turimus gyvulius. Pradžioje nesupratau naujos valdžios sumanymų, bet nujausdamas negera, griežtai atsisakiau. Pasakiau, kad tai ne mano pareigos – ir taip turiu pakankamai darbo. Daug mąsčiau, kodėl naujajai valdžiai parūpo žmonių gyvuliai ir tik daug vėliau paaiškėjo klastingas jų sumanymas. Pasirodo, tai buvo reikalinga kuriant naują kolūkio sistemą ir į tą „darbą“ numatė įtraukti žmones, kurie turėjo vietinių gyventojų pasitikėjimą. Tai vienas iš jų, matomai turėjau tapt ir aš.
Tikėtina, kad atsisakęs užsitraukiau valdininko nemalonę, bet negalvojau, kad tai galėtų būti priežastis visos šeimos trėmimui. Tačiau ką gali žinoti?
Gąsdino naujų politikų moralė, o ypač tokie staigūs ir žiaurūs pokyčiai politikoje. Apie pabėgimą ir slėpimąsį su dviem mažamečiais vaikais (vienam tebuvo 2–ji metukai, kitai – metukai) ir besilaukiančia žmona, nebuvo kalbos. Neturėjau supratimo, kaip tai padaryti per tokį trumpą laiką. Vienam gal ir pasisektų, bet visai šeimai? Taip besvarstant už gero pusvalandžio į mokyklos kiemą įriedėjo karinis sunkvežimis, kuriame sėdėjo karininkas, du kareivukai, vairuotojas, berods Šilalės policininkas Petkus ir Tūbinių naujas valdžios atstovas Jankelis.
Sunkvežimyje ant grindų su ryšuliais jau sėdėjo mokytoja Noreikaitė su mažamečiu sūnumi. Tuomet pagalvojau, jeigu tokie žmonės pripažįstami santvarkos priešais, tai kas jų manymu gali būti visi kiti, likusieji?
Išlipę iš mašinos "teisingumo vykdytojai" pirmiausiai puolė mane, apstumdė, pasodino į kėdę ir pagrasino ginklu. Buvę klasėje keli mokinukai išsilakstė po namus. Mėginau aiškintis dėl savo teisių, bet pajutęs ginklo smūgį į galva, apsiraminau.
Mane izoliavę nuo šeimos pradėjo kratą, šniukštinėjo po visus kampus, išnaršė visas patalpas, išvartė knygas, mokyklos reikmenis. Stalčiuje rado mokyklinius pinigus atlyginimams išmokėti, užsirašė ir nusavino (likome be atlygio). "Priglaudė" ir laikrodį su grandinėle. Gerai, kad kitą buvau užsisegęs ant rankos – tai gal nedrįso konfiskuoti, kas vėliau labai pravertė kelionėje. Vėl klausė, ar neturiu ginklo, matomai ieškojo įkalčių ir preteksto prie ko prisikabinti. Paklausė ar esu šaulys, atsakiau taip, eilinis. Į mano klausimą, už ką suimami, atsakymo nesulaukiau. Vienas iš kratos dalyvių Jankelis ramino: nebijokite, toli neišveš – perkels tik į kitą apskritį. Žinote, kas dabar darosi pasienyje?
Namuose kilo siaubingas triukšmas. Vaikai rėkė, žmona verkdama nežinojo ką daryti. Liepė greitai ruoštis į kelionę, pasiimti drabužių ir maisto, bet ką ji beimdavo, viskas krito iš rankų. Visi kiti šeimos nariai buvo išvaryti iš kambario – jiems buvo liepta prie mūsų nesiartinti. Vienas iš kareivių, pamatęs mūsų beviltišką padėtį ir pasimetimą, ėmėsi iniciatyvos – liepė uošvei atnešti du maišus daiktams, reikalingiems kelionei: maistui, drabužiams, patalynei, bet kad neviršytų 100 kg. Sūnus Aloyzas iš baimės nubėgo slėptis į laukus, bėgdamas šaukė, kad geriau tegul jį gyvuliai subado, bet niekur nevažiuos. Jo beieškant užtruko šiek tiek laiko, ir tai padėjo mums susiorientuoti, susikaupti, truputį aprimti ir blaiviau įvertinti padėtį.
Visas šitas triukšmas sukėlė sąmyšį tarp namiškių. Uošvienė ir žmonos sesuo Juzė prašė palikti vaikus, nesivežti. Man tai pasirodė nepriimtina, nutariau, kad varge privalome būti kartu (po kurio laiko tai pasiteisino, nes 1947 metais visa likusi šeima buvo taip pat ištremta į Rusijos gilumą, Irkutsko sritį).
Staiga, turbūt Dievas apšvietė protą, prisiminiau momentą, kai tėvams teko skubiai trauktis nuo fronto linijos per Pirmąjį Pasaulinį karą ir rinktis į kelionę daiktus, kas praverstų tolimai kelionei. Tačiau turint tik pusvalandį supratau, kad daug neprisiruoši, todėl negalėjau visko numatyti. Bet ir tokia patirtis pravertė. Būdamas izoliuotas dar mėginau duoti kelis nurodymus žmonai, kuri stebėtinai greitai nugalėjo baimę, susikaupė ir darė tai, ką patarinėjau.
Prieš tremtį, tardymo metu, NKVD'istas pasiteiravo, kam paliksiu prižiūrėti ūkį? Pasakiau, kad jei būtina, tai uošvienei Kazimierai. Liepė pasirašyti įgaliojimą, kad Kazimiera Macienė liks atsakinga už mano ūkio priežiūrą. Manyčiau, kad tai buvo gudri naujos valdžios inscenizacija nacionalizacijai.
Šiaip ne taip susiruošėme, surado ir atvedė bėglį sūnų Aloyzą, kuris buvo pasislėpęs laukuose, dar leido atsisveikinti su namiškiais, susodino į sunkvežimį ir išvežė į artimiausią geležinkelio stotį. Žinia apie mūsų šeimos trėmimą greitai pasklido po kaimą. Dar bevežant mus iš sodybos per Kiaukus, daugelis iš kaimynų atsisveikinimui stovėjo nuošalyje, jų veiduose matėsi baimė ir susirūpinimas. Toks neteisėtas naujosios valdžios elgesys kėlė kaimo žmonių tarpe ne tik baimę ir neviltį, bet ir sumaištį, pasipiktinimą.
Pamastymai apie tolimesnių įvykių eigą, dėl išprovokuotu žiauraus okupantų elgesio: Netikėtas, masinis ir brutalus tautos trėmimas bei persekiojimas sukėlė pasipriešinimą: suaugę vyrai ir moterys, jausdami atsakomybę už tautos išlikimą, pradėjo burtis kovai prieš okupantus. Pradžioje ėmėsi persekioti lietuvių tautos genocido vykdytojus. Tačiau jėgos buvo nelygios. Tolimesnis tautos likimas priklausė nuo palaikančiųjų kaimyninių valstybių, bet iš Lenkijos sunku buvo tikėtis pagalbos, nes per visus amžius gvelbėsi „pavergti“ Lietuvą. Užėjus vokiečiams, Lietuva tikėjosi išsivaduoti nuo rusų okupantų. Tačiau lietuviai, naujos valdžios buvo verčiami paklusti jų nurodymams, kurie buvo nukreipti prieš nekaltas žydų šeimas. Daugumai lietuvių toks elgesys buvo nepriimtinas, jie atsisakė bendradarbiavimo. Tuomet vokiečiai ėmėsi persekioti lietuvius, laikė juos įkalinimo vietose, arba vežė darbams į Vokietiją.
Pakartotinai užėjus rusų kariuomenei, pasikartojo žiaurus lietuvių tautos naikinimas ir trėmimas. Tokiose „egzekucijose“ ypatingai pasižymėjo žydų komunistai – NKVD darbuotojai.
Lietuvių tautai pasirinkimo nebuvo – liko vieni mūšio lauke teko pasikliauti tik savo jėgomis. Pasipriešinimui okupantams kūrėsi ginkluoti tautos būriai, teko trauktis į miškus ir tikėtis visos tautos palaikymo, bet tauta buvo drastiškai skaldoma įvairiomis priešo provokacijomis. Atlaikyti tai buvo neįmanoma, taip buvo nulemta dešimtmečiams Lietuvos istorija.
Paruošiamieji darbai trėmimui
1941 metų, birželio 14 dieną mano šeimą atgabenus į geležinkelio stotį pasimatė visi to sumanymo baisumai. Stotyje vyko įnirtingi darbai: buvo formuojamas ešelonas, vagonai jau buvo kimšte prikimšti suimtųjų ir saugomi sargybos. Minios, sumaištis, prakeiksmai, nepakeliami ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų verksmai. Bauginantys kariškių riksmai ir grasinimai, kurie labai skubėjo užbaigti savo juodą darbą.
Važiuodami į stotį galvojome, kad po to, ką jau patyrėme, nieko baisesnio negali atsitikti. Tačiau atvykę išgirdome, kad vyrai atskiriami nuo savo šeimų ir patalpinami į skirtingus vagonus. Panašu, kad jiems buvo numatyta kitokia paskirtis. Kai eilė dėl šeimos išskirymo atėjo iki mūsų, buvau visiškai sugniuždytas. Supratome, kad tai dar ne pabaiga, kad okupantų išradingumui nėra ribų. Ir vėl prisiminiau savo motinos pamokymą: kritiniu momentu susiimti, susikaupti ir stengtis atskirti gyvybiškai svarbius dalykus, daryti tai, ką privalai ir sugebi, o visa kita, kas ne tavo jėgoms, palikti Dievo valiai. Tai buvo nepaprastai išmintinga, daugybę išgyvenimų patyrusi moteris, kurios protas ne kartą pravertė man, gal ir kitiems, kas susidūrė su ja gyvenime.
Dabar pasiklioviau Dievo valia ir motinos pamokymais, susitelkiau ties viena mintimi, kaip galėčiau išgelbėti vaikus ir žmoną nuo pražūties. Priėjusiam prie mūsų šeimos kareiviui beveik šaukdamas kreipiausi rusiškai (nes buvau gerai pramokęs vaikystėje ir studijuodamas), kad nuosprendis atskirti mane nuo šeimos tolygus visos šeimos mirčiai, ir kad nesu niekuo prasikaltęs. Kareivis sukluso, gal mano ryžtingumas jį suglumino, pastovėjo susimastęs, pasikvietė aukštesnio rango kariškį. Pakartojau tą patį, tuomet jis susiradęs dokumentus paaiškino, kad esu išbuožinamas. Teko paprieštarauti, patikslinau, kad esu paties sukurtos kaimo pradinės mokyklos mokytojas ir kad mano šeima be manęs tikrai neišgyvens (pokalbis vyko taip pat rusiškai). Kariškis nužvelgė mus nuo galvos iki kojų, liepė pasitraukti į šalį ir palaukti, kol pasitars ir priims sprendimą. Tai truko amžinybę.
Stovėdamas nuošalyje dar permąsčiau karininko žodžius, kad vežami ne dėl pasipriešinimo valdininkui, o išbuožinami, t.y. dėl turto... Ši žinia mane apstulbino. Pasirodo, gelbėdamas uošvienės ūkį nuo varžytinių, pakliuvau į spąstus.
Turėjau didelį norą užsiimti mokytojavimu, gerinti savo šeimos ir kaimo vaikų ateitį, bet neturėjau minties praturtėti išnaudodamas kitus. Neapleido mintis, kam galėjo trukdyti mano apsisprendimas? Savo aplinkoje priešų atrodo neturėjau, įtarti gimines nedrįsau, todėl mintis apsistojo ties naujos valdžios tarnais, kurie tvarkėsi taip, kaip išmanė: pirmiausiai turėjo atsikratyti inteligentijos ir tautos lyderių, kad netrukdytų naujoviškai tvarkai.
Kol mes laukėme atsakymo, visi suimtieji, kas dar buvo likę perone, buvo sulaipinti į vagonus. Atrodė, kad mus pamiršo. Kilo mintis, gal galėsime grįžti namo? Bet viltis dingo, kai prie mūsų pribėgęs kareivėlis pasakė, kad lieku su šeima ir nuvedė prie vagono. Teko paklusti įsakymui, o paaiškinimą dėl išbuožinimo pasilikau tik sau, nes nebuvo kam tai pareikšti. Kaip bebūtų, galutinis sprendimas mums visiems suteikė paguodos, kad vargą vargti turėjome drauge.
Visi jau buvo sulipę į vagonus, todėl likusi vieta buvo tik narų viršuje. Teko ropštis ir vaikams, ir žmonai. Vieta ant narų buvo ir miegamasis, ir valgomasis, ir sandėlys. Kai įsitaisėme, traukinys netrukus pajudėjo. Atrodė, kad jis mūsų ir telaukė. Tai buvo prieglobstis nežinia kuriam laikui. Sėdėjome kaip stabo ištikti, negalėjome pratarti vienas kitam nei vieno žodžio. Vaikai sukrito kaip stovėję, nei verksmų nei aimanų, atrodė, kad viską supranta. Peržvelgiau tik vienos dienos įvykius, visą kūną apėmė šiurpas, o išgyvenimų gausos būtų užtekę visai amžinybei.
Grįžtu vėl prie Dievo galybės ir paslaptingo Jo veikimo. Tai kas nutiko šios dienos bėgyje, negalėjo būti atsitiktinai. Tai buvo tikrai gerai suplanuota kova, ir tos kovos eigoje mes likome Dievo valioje, nes pasitikėjome Juo. O Jis reikiamu momentu suteikė išminties, kantrybės ir dvasios stiprybės. Supratau, kad viskas, kas gyvenime vyksta, turi prasmę ir tai ne kas kita, kaip Dievo skirtas likimas. Tolimesnis gyvenimas, taip pat priklausys nuo mūsų pasirinkimo, ar pritarsime blogiui, ar pasirinksime Dievo teisumą. Gyvenimas – tai amžina kova tarp gėrio ir blogio. Pasirinkus Dieviškąjį teisumą gali tikėtis dvasios stiprybės, ramybės ir Dievo globos. Priešingas pasirinkimas, ankščiau ar vėliau atvestų tik į pražūtį.
Kelionė į nežinią
Visus keleivius įlaipinus į prekinius–gyvulinius vagonus, durys su trenksmu buvo uždaromos ir užrakinamos iš išorės. Netrukus traukinys pajudėjo iš vietos. Tik šaižus švilpukas pranešinėdavo apie vieno etapo pabaigą ir kito, nežinomo, pradžią. Perone stovėjo nemažai išlydinčiųjų, girdėjosi verksmai ir šurmulys. Atsisveikinimui iškeltos rankos tarsi bylojo nelaimėlius išlydint į amžinybę.
Viskas, kas įvyko tos lemtingos dienos bėgyje, paliko gilų randą širdyje. Slogus jausmas dusino, neduodamas giliai įkvėpti oro, ašaros pačios kaupėsi ir graužė akis. Norint nuslėpti savo baisią savijautą nuo namiškių, teko kovoti pačiam su savimi. Baugino mintis apie žmonos savijautą. Mačiau tik jos prislėgtą būseną, bet kas dėjosi jos viduje negalėjau net įsivaizduoti. Tik kartą pro ašaras išspaudė priekaišto žodžius, kodėl nemėginome slėptis, gal būtų pavykę. Tylėjau, nes atsakymo neturėjau. Net nesvarsčiau, kas būtų, jeigu būtų. Maniau, kad atsakęs į klausimą tik išprovokuočiau bereikalingą savigraužą. Reikėjo kurti planus, kaip apsaugoti vaikus ir žmoną, bet išskyrus maldas niekas į galvą nelindo. Žmona nesulaukusi atsakymo aprimo, matomai suprato, kad priekaištams čia vietos nėra. Nors vaikai buvo šlapi nuo prakaito, tačiau parkritę ant gulto miegojo.
Tik po ilgo laiko atsikvošėjau, pradėjau dairytis į mus supančia aplinką. Ilgą laiką negalėjau įsižiūrėti į bendrakeleivių veidus – visi atrodė kaip viena tamsi, niūri masė. Dar perone matėsi, kad tai ne eilinė publika. Nors nuotaika buvo slogi, bet vyrai pasitempę, kostiumuoti, o moterys pavasariškai puošnios, kai kurios net su skrybėlaitėmis. Pagalvojau, Viešpatie, į ką per tokį trumpą laiką paverčiami žmonės? Prisiminiau iš šv. Rašto Jobą, kuris per tikėjimą prarado viską: namus, vaikus, sveikatą. Tik tikėjimas palaikė jo gyvastį, kol atlaikęs Piktojo spaudimą buvo Dievo apdovanotas su kaupu. Nedrįsau lygintis ir tikėtis geros pabaigos, nes aplinka artimiausiu metu nieko gero nežadėjo.
Vagone buvo tamsu, tik per kelis grotuotus langelius galėjo patekti grynas oras, bet ir tai negelbėjo nuo nepakeliamo dvoko. Oras viduje buvo klaikus nuo dienos kaitros, perpildytų vagone žmonių prakaito ir nenusakomų kvapų. Vėliau pastebėjau grindyse skylę, kurios paskirtis, pasirodo, buvo tualetas. Esu linkęs kartais pafantazuoti, bet čia ir mano vaizduotei pritrūko sugebėjimų. Nukratė šiurpas. Bet ilgos kelionės metu dėl vandens ir maisto trūkumo, "skylės" paskirtis beveik prarado aktualumą. Kita vertus, žmonės turėdami "didelį reikalą", bet neturėdami kitos išeities, mažiau kuklinosi – prisidengdami marška, atlikinėjo savo reikalus. Taip pamažu buvome pratinami prie nežmoniškų sąlygų.
Po kurio laiko šiek tiek atslūgus įtampai, pastebėjau sūnų Aloyzą besikrapštanti prie langelio, paklausiau, ką jis veikia, atsakė, kad bando pabėgti į namus. Paaiškinau, kad nuo namų jau tolimas kelias ir kad vienas bėgdamas pasiklys ir pražus. Pasakiau, kad prieš darant kažin ką, visada būtina tartis, nes mes esame šeima. Apsiramino, prisiglaudė.
Kelionėje traukinys kelis kartus buvo sustojęs, pasigirsdavo triukšmas, sąmyšis, buvo prikabinami papildomi vagonai. Privažiavus Šiaulius jau temo. Stotyje ir aplinkui buvo neramu: šūkavimai, švilpimas. Danguje pasipylė galybė orlaivių. Ūžė varikliai, kaukė priešlėktuvinis aliarmas. Traukinys nesustodamas judėjo Vilniaus link. Po kurio laiko sustojome N. Vilnioje, kur buvo formuojami atskiri ešelonai, važiuojantys skirtinga kryptimi.
Aušo rytas, prie mūsų vagono priėjo keli kareiviai, atidarę duris sušuko, kad visi suaugę vyrai išliptų iš vagono. Vagone buvome šeši vyrai. Išlipus surikiavo po du ir nuvedė, palei geležinkelio bėgius apie porą kilometrų, sustojome kaimelyje. Kareiviai išsisklaidė kažko ieškodami, o vienas paliko mus prižiūrėti. Neužilgo grįžę, nusikeikė ir pareiškė, kad pabėgo moteris su vaikais. Nesupratome tokio poelgio reikšmės, bet buvome vėl grąžinti į savo vagoną. Turėjau galimybę pabėgti, bet tai man buvo nepriimtina. O gal tikėjosi, kad bėgsime, tuomet būtų galėję mūsų atsikratyti – sušaudyti.
Dar traukiniui tebestovint, susirinko daugybė žmonių pasižiūrėti išvežamųjų, bet jų arti neprileido. Kai kurie mėgino susikalbėti ženklais, kitiems pasisekė perduoti raštelius. Slinko paskutinės valandėlės būnant savame krašte. Kitą dieną auštant sujudo traukinys, sudundėjo žemė, susiūbavo girgždėdami vagonai ir sunkiai dūsaudamas traukinys pajudėjo nežinios link. Riedėjo vagonai su tūkstančiais nekaltų žmonių nerimo prislėgtomis širdimis. Pro šalį bėgo paskutinės mylimo SAVO krašto kalvos, laukai, augaloti žaliuojantys miškai, mėlyni ežerai. Rodos, jei galėtum, skristum atgal į savo malonų paliktą kampelį.
Svetima padangė
Kol dar buvome savąjame karšte, traukinys riedėjo nesustodamas. Jau kelias dienas kelyje, bet niekas nesirūpino, nei vandeniu, nei maistu. Vaikų verksmas buvo sunkiai pakeliamas. Pagaliau kartą traukinys sustojo kažkokioje stotyje, pasimatė prekeiviai su įvairiomis prekėmis, bet mus domino tik vanduo ir pienas vaikams. Vagonai nebuvo atidaromi, tai teko apsirūpinti prekėmis per langelį. Kažkaip sugebėjau su virve nuleisti indą, pardavėjas įpylė pieno, o pinigus numečiau ant žemės. Grąžos, aišku, nesulaukiau. Svarbu, tik tai, kad galėjau nupirkti vaikams pieno.
Pravažiavus rubežių, traukinys trumpam sustojo, tai sunku apsakyti, kas dėjosi. Žmonės išlipę bėgo ir užlįsdami už vagonų atlikinėjo savo reikalus. Per kitą sustojimą kažkokioje stotelėje, kiekvienam vagonui buvo įduotas kibiras vandeniui parsinešti, išleisdavo tik po vieną žmogų. Ir dar kartą per dvi savaites stotyje kiekvienai šeimai davė kažkokios kopūstų sriubos, vadinamos "ščy". Tai buvo tikrai įsimitina – po keliolikos dienų kelionės karštas viralas (apie skonį nekalbama). Daugiau tokių "gėrybių" neteko patirti.
Geležinkelis ėjo daugiausiai per mažai apgyvendintas vietas. Retai kada matėsi kaimai ar vienkiemiai – vien lygumos ir pelkės. Vėliau vaizdas pasikeitė: pasimatė bekraštis miškas, gyvenamųjų pastatų nebuvo matyti. Kartais pravažiuodavome geležinkelio sargo "būdkas". Kelionės vaizdai buvo nykūs ir niūrūs.
Gerokai užtruko mūsų kelionė, nes traukinys dažnai sustodavo, praleisdamas skubančius ešelonus su karine amunicija ir kareivių daliniais į karo zoną. Karas prasidėjo vos mūsų tremtinių ešelonui pajudėjus į paskirties vietą. Tai buvo dar papildomas nerimas, dėl mūsų išgyvenimo ir ateities.
Keleiviai, kad nuramintų savo ilgesį, pasakodavo vieni kitiems apie paskutinius įvykius, apie buvusius darbus. Apie atskirtus vyrus nuo šeimų ir maistą stengėsi neužsiminti, nes tokie prisiminimai žmonėms sukeldavo tik dar didesnį skausmą ir neviltį. Po ilgai trunkančios kelionės pasigirdo šnekos, kad mūsų kelionė artėja į pabaigą. Pasirodė daugiau gyvenamųjų vietų, namai iš medžių, lentom dengti stogai, daugėjo miško properšų. Visi sunerimo laukdami pranešimų. Negaliu tiksliai pasakyti, nes tais laikai negalėjau tiksliai žinoti stočių pavadinimų, o „palydovai“ nesiteikė apie tai pranešinėti. Atvykus, berods, į Kotlasą, dalį vagonų atkabino ir nukreipė kita kryptim, lyg ir į Vorkutą? (Aikino?) stotyje mums pranešė, kad toliau traukinys nevažiuos. Galvojome, kad tai kelionės pabaiga. Ešelono pareigūnai su trenksmu atidarinėjo vagonų duris ir garsiai šaukdami liepė visiems su savo daiktais išlipti iš vagonų. Keleivius su visa manta pagal sąrašus perdavinėjo, skirstė naujiems šeimininkams – civiliai apsirėdžiusiems "darbo agentams".
Kelionė tęsiasi
Kai agentai suskirstė visą minią pagal sąrašus į grupes, visiems buvo paaiškinta, kad būsime plukdomi baržomis Vičegdos upe prieš srovę ir kad kelionė gali užtrukti. Davė komandą visai kolonai su daiktais žygiuoti prie upės kranto, nuo kur toliau buvome laipinami į krovinines baržas.
Paskelbus įlaipinimą, prasidėjo spūstis, nes trapas buvo siauras, o žmonių daugybė – visi norėjo užsiimti geresnę vietą ilgai kelionei. Baržos buvo kelios. Po viso sujudimo ir sumaišties pagaliau žmonės sulipo į jiems paskirtas baržas. Dar reikėjo per esantį liuką kopėčiomis leistis į triumą. Gerai, kad apgyvendino ne ant denio, nes būtų tekę visą kelią mirkti lietuje arba skaičiuoti žvaigždes danguje. Denio dugnas buvo purvinas ir dvokiantis. Moterys iškart ėmėsi darbo – tvarkėsi, valė, plovė purviną dugną. Kai kurios moterys nuėjo ant kranto prasiplauti nešvarius rūbus. Dabar jau vandens buvo iki soties. Pliuškentis ilgai neleido. Daug kas tvarkė savo maisto likučius, kurie per karštį ir ilgą kelionę sugedo arba supelijo.
Greitu metu atplaukė buksyrai, kurie turėjo nutempti baržas su žmonėmis į paskirties vietą. Baržos buvo nevienodo dydžio, todėl kai kurias prikabinę plieniniais trosais tempė net du buksyrai. Vičegdos upės vaga buvo labai plati, krantai apžėlę miškais – tikra miško jūra. Vietos gamta buvo savotiškai graži. Skaidrus vanduo, ypatingai žydras dangus ir upės vaga, krantai pasipuošusi miško žaluma. Neteko dar tiek matyti beržų su išraiškingais baltais kamienais. Tačiau gėrėtis ilgai neteko – mus apspito nesuskaičiuojama galybė uodų ir "moškaros". Neturėjome jokių galimybių apsiginti – visos lubos juodavo nuo uodų. Būtų buvę galima juos išrūkyti, bet tada ir žmonėms tektų nukentėti, nes ventiliacijos baržos dugne nebuvo – tik liukas. Buvo keista, kaip toks padaras randa landą prisigauti prie žmogaus. Matomai juos viliojo žmonių kraujo ir prakaito kvapas. Tai buvo tikrai nepakenčiama. Ypatingas uodų šėlsmas prasidėdavo saulei leidžiantis ir nusileidus. Pastebėjome, kad Komijos krašte vasaros naktys šviesios kaip dieną. Daugiausiai kelionėje nuvargo vaikai, stengėmės kiek išmanydami juos apginti, bet visvien atsirasdavo nenudabotas parazitas, kuris nuskriausdavo mažylius. Vaikai buvo nusėti guzais, patinę, jie nepaliaujamai draskėsi. Kartais užklupdavo nevilties akimirkos, bet negalėjai pasiduoti. Su žmona pakaitom vėduodavome vaikus, kartais neatlaikę nuovargio visi sumigdavome, o vėliau pasimatydavo rezultatai. Neturėjome nei tinkamo apdaro, nei priemonių. Šiame krašte buvome vos kelios dienos, tai nebuvo ko tikėtis, kad greitai perprasime gamtos išdaigas ir vietinių gyventojų paslaptis, kaip galima sugyventi su kraujo siurbėjais. Baržoje visi buvome vieno krašto žmonės, tai ypatingomis žiniomis neišsiskyrėme. Apie gamtos reiškinius šiame krašte vylėmės sužinoti artimiausioje ateityje.
Po kelių dienų kelionės baržos buvo priplukdytos prie kranto, galėjome išlįsti ir pabūti gamtoje, prasimankštinti. Pirmas tikslas buvo kažką pasigaminti ir užvalgyti šilto maisto. Ant kranto iškart pasimatė laužai, virš jų buvo kabinami puodai, kas ką turėjo. Varganas buvo vaizdas. Upėje buvo daugybė žuvų, miške žvėrių, bet nebuvo galimybės visu tuo pasinaudoti, nes buvome akylai stebimi ir griežtai draudžiama atitolti nuo stovyklos. Turėjome pasitenkinti bent virintu vandeniu. Prasimankštinę pasitenkinome iškyla – kas kaip sugebėjome leidomės į tolimesnę kelionę. Svarbiausia, apsirūpinome vandeniu ir beržų šakomis–vėduoklėmis, tai buvo pirmoji kelionės patirtis, apsiginti nuo uodų. Plaukiant upe nesimatė jokių gyvenviečių – tik pavieniai mediniai nameliai, greičiau panašus į lūšneles.
Turiu pripažinti, kad šita sunkiai apsakoma kelionė mane gąsdino mažiau negu kitus ir tai manyčiau, dėl vaikystėje patirtos prievartinės tėvu tremties į Rusiją per pirmąjį Pasaulinį karą. Mano patirtis bent šiuo atveju nebuvo beprasmė, pramokau rusu kalbos, teko susipažinti su jų gyvenimo būdų. Tai padėjo nujausti jų poelgius ir valdyti savo jausmus, neįsijaučiant į beprasmį sielvartą. Mano susikaupimas ir blaivus mąstymas teigiamai veikė ir žmoną. Tai suteikė galimybę pasiruošti sekantiems netikėtumams.
Po kelių dienų kelionės prasidėjo sujudimas: dalis žmonių pagal sąrašą buvo ruošiami išlaipinimui. Pirmoji tremties vieta buvo plytų dirbtuvė (fabrikas), čia išlipo nedidelė žmonių grupė. Dar po dienos kelionės barža sustojo ir prisišvartavo Slobodskoj Reid pakrantėje. Čia ir buvo išlaipinta didžioji keliautojų dalis.
Tai buvo medžių paruošimo plukdymui vieta, vadinama „lėsosplav“. Gyvenvietė, buvusi sena nusikaltėlių kalinimo teritorija, lageris. Seni kalinių gyvenamieji pastatai barakai (jų buvo maždaug apie 15-20): medinių netašytų rastų, ilgi kaip kluonai ar daržinės. Stogai dengti lentomis, langai- seni, rėmai iškrypę, išdūlėję, dažniausiai be stiklų (užkamšyti skudurais, kai kurie net užkalti). Nuo senumo barakų apatinė dalis buvo gerokai papuvusi, nes pastatai buvo statomi tiesiai ant žemės, t.y. be pamatų. Geresnės būklės barakai jau buvo užimti ankščiau atvežtais lenkais ir kitos tautybės žmonėmis. Jų buvo nedaug ir jau buvo įdarbinti. Be baraku buvo dar keli gamybiniai pastatai, tai takelažas (medžių plukdymui reikmenims laikyti), lentpjūvė, arklidės, gaisrinė, komendantūra, kontora, medpunktas, kepykla ir nedidėlė valgykla- krautuvė.
Mūsų kelionės bendrakeleiviai buvo suskirstyti po laisvus barakus, bet žmonių buvo tiek daug, kad nesutilpo – patalpos buvo perpildytos. Todėl šeimas su mažamečiais vaikais nutarė perkelti į netoliese esantį Slobodos kaimą. Aiškino, kad ten būsią lengvesnis pragyvenimas. Tarp "laimingųjų" buvome ir mes, bet tas lengvesnis pragyvenimas mūsų šeimai (ir ne tik), labai skaudžiai atsirūgo.
Atsikraustymas šeimoms su mažamečiais vaikais į Slobodos kaimą daug kam baigėsi tragiškai, net mirtimi. Dirbantys šeimos maitintojai turėjo pakęsti ne tik badą, neįprastai sunkius miško darbus (po 10 valandų per parą), bet ir kasdieninę (5 kilometrai į ten ir atgal) kelionę iš Slobodos kaimo į Slobodskoj Reid. Tai buvo sunkiai pakeliamas išbandymas. Neužilgo nuo tokio gyvenimo maitintojų neteko Monstvilų, Juškevičių, Andriekų šeimos bei Poškienė Juzė. Mirdavo ir likę be priežiūros vaikai, o išlikę gyvieji buvo paimami į Slobodos vaikų namus.
Nauji namai, bet ne kelionės pabaiga
Į Slobodskoj Reid pakrantę išsilaipinome 1941 metų liepos 5 dieną. Kelionė truko beveik mėnesį, nes tuomet buvo prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas. Ešelonas su tremtiniais buvo dažnai stabdomas, kad praleistų kareivius bei amuniciją į karo zoną.
Išsilaipinę ant Vičegdos upės kranto, atsidūrėme tremties paskirties vietoje (Komi ATSR, Syktyvdinskyj rajonas, Slobodskoj Reid gyvenvietė), tačiau tai nebuvo mano šeimai skirta galutinė tremties vieta. Mums teko ruoštis sekančiam etapui. Visos atrinktos šeimos su mažamečiais vaikais, su visa dar turima manta, išsirikiavo ir pasiruošė tolimesnei kelionei. Vykome su palydovu į nurodytą vietą, į Slobodos kaimą (tai 5 km nuo Slobodskoj Reid). Kelionė truko beveik dvi valandas. Kelias – vos ne vos pramintas takas palei Vičegdos krantą. Kalnai, pakalnės, kemsynai, pelkės. Ir tai ateityje buvo kasdieninė prievolė eiti į darbą. Prieš kraustimąsi į kaimą darbdavio buvome įspėti, kad "darbingi" privalės kas rytą prisistatyti į Slobodskoj Reido kontorą, kur turės užsiregistruoti ir gaus nurodymą darbui.
Susigraudinau, prisiminiau Kiaukus ir kelionę į Tūbines. Pasirodo, nuo ko bėgau, o kur dabar pakliuvau – į dar didesnį vargą. Kaip Lietuvių tautosakoje sakoma: nuo vilko bėgo – mešką pribėgo.
Sunku aprašyti šeimos būsena po baisios, pragariškos kelionės, bet stovint ant žemės jau galėjome jausti po kojomis tvirtumą. Atvykus į Slobodos kaimą, visas šeimas išskirstė kur dar buvo laisvų vietų ir kur šeimininkai sutiko priimti "pereselencus". Mano šeimą apgyvendino pas vienišą senolį kolūkietį – jo sūnus tarnavo kariuomenėje. Matomai į karą buvo pašauktas ne per seninusiai – tik prieš mums atvykstant.
Mūsų palydovas, nusivedęs šeimininką atokiau, kažką aiškino. Supratau, kad apie mus ir ne iš malonios pusės, nes senio veido išraiška pasikeitė – paniuro. Po pokalbio kelias dienas laikėsi atokiau. Mes savo ruožtu stengėmės nelįsti jam į akis. Nerimavau, rūpėjo žinoti, ką apie mus galėjo papasakoti, nes turėjau palikti vaikus ir žmoną per dienas jo valdoje. Žmona buvo atleista nuo darbo, nes turėjo greitu metu gimdyti. Pasilikusi turėjo galimybę pasirūpinti Aloyzu ir Danute.
Namas, kuriame mus apgyvendino, buvo senas, bet dar gan tvirtas, iš apvalių medžio rąstų, dviejų aukštų ir dviejų galų. Pirmas aukštas buvo be pamatų, be grindų, nešildomas, skirtas gyvuliams laikyti. Senolis gyvulių nelaikė, tai buvo tuščias. Pakilimas į antrą aukštą buvo labai keistomis kopėčiomis. Vienas viršutinio aukšto namo galas buvo apšildomas (gyvenamasis), kuriame gyveno senolis. Antra dalis neįrengta, neapšildoma, galimai pagalbinė – pašarams (šienui, šluotoms) laikyti. Ten mus ir patalpino. Mūsų būstas – netašytų rąstų sienos, lentų grindys, tačiau patalpa neturėjo lubų perdengimo. Iš kambario matėsi stogo kraigas – pats stogas buvo dengtas lentomis, per plyšius kai kur matėsi dangus. Tai buvo tikrų tikriausia pastogė–palėpė.
Erdvė beveik 3,5 metrų aukščio, plotas apie 30 kv. metrų. Pagalvojau, ar tai tikrai bus "palengvintas" gyvenimas? Juk taip turėsime išgyventi per žiemą ir tai šiauriniame krašte. Mąsčiau, jeigu ir būtų įrengtas krosninis šildymas, vis vien viskas būtų "išgaravę" per stogą. Kampe žiojėjo keista anga. Pasirodo, tualetas ir paplavų duobė. Viskas kaupėsi pirmame aukšte, ir tik pavasarį buvo pašalinama kai išeidavo pašalas. Bet kai senis gyveno vienas, tai atmatų susirinko nedaug ir kvapas mūsų aukšto beveik nepasiekdavo. Vėliau padariau dangtį ir atitvarą, nes tai buvo ir senio „lankomoji“ vieta. Turėjome apsispręsti, kur galėsime pasigaminti maistą. Paaiškėjo, kad tai turėjo būti lauke, po atviru dangum.
Apžiūrėję ir susipažinę su aplinka nuliūdome, bet kol kas kitos išeities nebuvo. Laikas ėjo vakarop, turėjome skubėti, reikėjo pasirūpinti guoliu nakčiai. Gerai, kad pastogė buvo tuščia, vietom draikėsi šieno kuokštai, kelios senos apdulkėjusios šluotos. Nei baldų, nei tinkamos patalynės. Viena pagalvė, šilta antklodė ir pora marškų užtiesalui. Kad būtų minkščiau, prinešiau iš lauko žolės ir pakraikiau ant grindų. Susigulėme visi vienoje vietoje, pasimeldėme ir laukėme, ką mums pažadės rytdiena. Buvo vėlyvas laikas ir iš po kelionės buvome labai nuvargę, tačiau užmigti nesiekė, nes laukia buvo šviesu kaip diena. Tai mums dar buvo naujas, nežinomas reiškinys – „baltosios naktys“. Maža to, miegui trukdė ir įkyrus uodų zvimbimas. Taip besikankindami sulaukėme ryto.
Pro lentinės stogo dangos plyšius į vidų skverbėsi šviesa. Paryčiais stebino skaidrus ir gaivus oras. Miegas ir nuovargis buvo taip užvaldę, bet, bijodamas pramiegoti, atsikėliau. Peržiūrėjau savo turimus drabužius, bet neradau nieko tinkamo juodam darbui. Kilo mintis mažai dėvėtą geros kokybės vilnonį kostiumą ir odinius batus iškeisti į maistą ir darbui tinkamą aprangą. Nors daiktai buvo kokybiški, tačiau iš šito sumanymo gavosi „šnipštas“. Po visų mainų likome apsimuturiavę skarmalais, kad net parazitai aplenkdavo – užtai buvo patogūs darbui. Dar turėjome rūpesčių laukdami naujagimio, nors prieš kelionę uošvienė įmetė kelias palas ir mažą vilnonę antklodę, kurią kelionėje jau buvome panaudoję, bet iš viso to buvo likę „ašaros“. Laikas bėgo, iškilusios problemos ryškėjo, o sprendimai dėl aplinkybių vėlavo. Po darbo išvargęs grįždamas namo supratau, kad gyvenimas kaime, tai laikinas prieglobstis ir tikrai ne kelionės pabaiga.
Šeimos pasikeitimai ir galutinė tremties vieta
Diena iš dienos vis pateikdavo naujų išbandymų ir kur tų vargų pabaiga? Nerašau apie buitinius dalykus, nes tai ištisa problemų virtinė ir rašant apie juos bei jų sprendimus gali neatlaikyti nervai. Susitelksiu ties esminiais pasikeitimais, kurie nulėmė tolimesnį mūsų gyvenimą.
Po kelių naktų naujoje aplinkoje, žmonai pakilo karštis. Senis atlyžo ir prirodė medicinos seselę–pribuvėją. Pasirodė maloni senutė, komė. Apžiūrėjusi žmoną pasakė, kad tai "drugys" (maliarija), o ne prieš gimdyviniai sąrėmiai. Nuovargis ir išgyvenimai nualino žmonos organizmą. Slaugė padavė gerti vaistų ir savo kažkokių žolelių. Karštis po kelių dienų atslūgo, bet drugys dar ilgą laiką kankino naktimis. Man anksti iš ryto po nemigo naktų tekdavo palikti sergančią žmoną ir vaikus, skubėti į darbą, kuris truko beveik 10 valandų. Iš ankstyvo ryto dar prieš išvykstant turėdavau pamaitinti sergančią šeimyną. Vaikai per visą dieną likdavo be priežiūros. Danutė neatsitraukdama nuo sergančios motinos nyko akyse. Tik vienas sūnus Aloyzas, būdamas judrus, rasdavo sau tinkamus užsiėmimus: vaikštinėjo po kiemą, laipiodavo aukštyn–žemyn keistais laiptais. Pasirodo, slapčiomis susidraugavo su senoliu, kuris retkarčiais tikriausiai pamaitindavo, nes matėsi, kad alkis jo nevargino. Nesikišom į jų bendravimą ir tai mums buvo bent viena gera žinia. Žmonai besikartojantys naktiniai drebulio priepuoliai paskatino priešlaikinį gimdymą – prasidėjo sąrėmiai, pakviečiau tą pačią seselę.
Gimdymas ant šieno, svetimame krašte, apleistoje palėpėje man priminė ištrauką iš Biblijos. Mąsčiau, už ką buvome taip skaudžiai baudžiami? Atrodo, kad stengiausi įveikti gyvenime žmoniškąsias silpnybes, gyventi niekam nekenkdamas. Turėjau didelį norą savarankiškai pasiekti mokslus, įsitvirtinti gyvenime, svajojau įrengti mokyklėlę ir dirbti mokytojo darbą, kad ir šeimai, ir kaimo vaikams būtų gerai. Maldavau Viešpatį, kad atleistų už mano silpnumą, kad teisinu save Jo akivaizdoje. Visa tai, kas vyko ir vyksta, Jam ir taip žinoma, be mano dejonių. Tuomet prašiau tik suteikti kantrybės, išminties ir stiprybės vis tai įveikti. Permąstęs ir susitaikęs su likimu, įgavau ramybės bei pasitikėjimo, tuomet tęsiau savo įsipareigojimus. Sergančios žmonos būsena ir priešlaikinis gimdymas privertė mane kreiptis į komendantą, kad duotų nors kelias laisvas nuo darbo dienas. Komendantui perdaviau seselės–pribuvėjos įduotą raštelį apie žmonos būseną. Davė porą dienų.
1941 metų liepos 22 d. po ilgų žmonos kančių gimė dukra, pavadinome Laimute. Pasiėmęs mažylę ant rankų pagalvojau, kad gimė motinai esant pasiligojusiai, baimės ir nerimo iškankintai po pragariškos kelionės, tai kokia ateitis ir gyvenimas (sveikatos atžvilgiu) galėjo jos laukti? Po kurio laiko nusiraminęs visa tai palikau Dievo valiai. Taip pat netvėriau širdgėla dėl Danutės būklės. Dukrelė, būdama pusantrų metukų, be tinkamos priežiūros ir šilto maisto nyko akyse. Per dienas neatsitraukdama glaudėsi prie išsekusios ir karščiuojančios motinos. Vargams ir ligoms nesimatė galo, badas ir tinkamos aprangos trūkumas visa tai dar paaštrino. Rugsėjui įpusėjus, naktimis pradėjo šalti. Ant dirvos paviršiaus iš po nakties pasirodydavo pašalas. Pakeliui iš darbo dėl nusilpimo kelis kartus buvau praradęs sąmonę. Karta net pakliuvau į medpunktą, bet ten užsilaikyti neturėjau galimybių, nes laukė pasiligojusi šeima.
Komendantas buvo nepatenkintas, bet apgyvendinti bent viename iš barakų nebuvo galimybės. Visi barakai buvo perpildyti, žmonės gulėjo net praėjimuose. Grįžus iš medpunkto man pasiūlė kraustytis į Slobodskoj Reid ir bent laikinai apsigyventi apleistoje baržoje, kuri buvo ištraukta iš vandens ir stūksojo ant upės kranto.
Persikraustę į Slobodskoj Reid, į krantinėje bestūksančią baržą, neturėjome didelės vilties išgyventi, bet tai buvo šiokie tokie pasikeitimai link ateities. Žinojau, kad būnant vėlyvą rudenį baržoje ant upės kranto taip pat teks kentėti šaltį ir drėgmę, bet nors neteks tūnoti šaltoje pastogėje ir nereiks kasdien šaltyje pusbadžiu kulniuoti į darbą.
Barža buvo neremontuojamos būklės. Perpuvusių lentų triume buvo šalta ir drėgna. Pro kelis be stiklų langelius sklido menka švieselė. Savo laimei, denyje radau surūdijusį vamzdį ir daiktą, panašu į krosnelę. Sunku apsakyti patalpos būklę, net žiurkės apleido šitą vietą, o mes priėmėme ją kaip dovaną, kaip laikiną išsigelbėjimą. Prisakiau sūnui, kad būtų atsargus lipdamas trapu į krantą. Daug kur buvo pavojų, bet kęsti baimę jau neturėjome jėgų.
Atlikus kasdieninę prievolę valdiškame darbe, po darbo ėmiausi tvarkytis „naujuose namuose“. Užkamšiau ir užkaliau skyles, sukaliau gultą (vieną visai šeimai) aukščiau nuo dugno – kad nešlaptų ir nešaltų kojos. Vargais ne galias įrengiau "krosnelę", kuria galėjome pašildyti savo "būstą". Gyvendami pačiame Slobodskoj Reide, galėjome bent prisišaukti mediko pagalbos, buvo šiokia tokia valgykla, parduotuvė. Aišku, be pinigų nieko negausi, o sirgdamas nieko neuždirbsi. Toks tai buvo užburtas ratas.
Manta, kurią buvome pasiėmę iš tėviškės į kelionę, sunyko – liko tik vilnonė antklodė ir keli po mainų skudurai kūnui pridengti. Atlygis už darbą buvo mokamas kortelėmis. Man dirbančiam į dieną atseikėdavo po kelis šimtus gramu duonos, o žmonai ir vaikams po 50 g.
Laikui bėgant supratau, kad žiemą gyvenant baržoje šalčių neatlaikysime. Dukra Danutė nuo bado ir drėgno oro pradėjo tinti, vargino dusulys. Paklausęs draugo, statybininko Antano Laugalio patarimo, pasiryžau naujom statybom. Pradėjau po darbo ręsti būstą – pašiūrę prie vieno iš barakų galo. Priestato statyba užsiimdavau grįžęs iš darbo, nuvargęs ir alkanas. Padariau medinį karkasą iš brūsų ir lentų, kurių čia buvo apstu, bet visą tai turėjau parvilkti ir paruošti. Sukaliau dvigubas sieneles, užpildžiau sausomis pjuvenomis (šitų gėrybių Reide buvo taip pat pakankamai), o viduryje iš akmenų ir plytų likučių išmūrijau krosnelę. Baigęs priestato statybą iš baržos parsitempiau vamzdį krosniai. Įėjimui duris ir langelį padariau dvigubus. Labai džiaugiausi, kad savo laiku vaikystėje stebėjau ir talkinau tėvui ūkio darbuose. Tokiame statinyje (6 kv. metrų pločio ir 2 metrų aukščio) išgyvenome beveik dvi žiemas. Darbdavys ir komendantas buvo nepatenkinti mano statiniu – bijojo, kad nesukelčiau gaisro. Būtų kilęs pavojus visiems barako gyventojams, bet matydamas beviltišką situaciją, sukandęs dantis tylėjo, o man prisakė dažnai nekūrenti.
Žmona pasiligojusi, nusilpusi, dar kurį laiką maitino naujagimę krūtine, bet iš bado greitu metu pienas dingo. Danutės būklė visiškai pablogėjo, jau nebepastovėjo ir ant kojų. Iškankinta, vos sulaukusi dviejų metukų, 1942 rugsėjo 18 d. mirė. Palaidojome netoliese esančiose kaimo kapinėse. Gerai, kad dar žemė nebuvo įšalusi. Pastačiau kryžių ir aptvėriau tvorele, kad žvėrys neištąsytų kaulelių.
Danutės kapas, Komija, 1959 m. Nuotrauka, prieš išvykstant į Lietuvą.
Eiliniai gyvenimo pasikeitimai tremtyje
Persikėlimas gyventi į Slobodskoi Reid ir "būsto" įsirengimas prie barako buvo šiokiu tokiu poslinkiu į geresnį gyvenimą, tačiau atsirado kitų rūpesčių. Kaip sakoma, ne viskas gerai, kas gerai baigiasi. Persikrausčius į Reidą, teko susipažinti ir su esama vietos tremtinių gyvenimo tvarka. Reidas nebuvo griežto rėžimo lageris, jį dažnai vadino "specposėlėnije", bet mažai kuo skyrėsi.
Nuo 1941 iki 1946 metų visi žmonės iš ryto rinkdavosi prie kontoros. Reido komendantas, darbdavys ir jų parankiniai tikrino visus pagal sąrašus, vėliau nukreipdami kasdieniniam darbui, kuris tęsėsi ne mažiau 10 valandų į parą, o kartais vasaros metu medžių plukdymo darbai užsitęsdavo iki pusės paros. Vėluojančius į darbą bausdavo mažindami „duonos kąsnį“. Buvo griežtai draudžiamas išvykimas iš Reido teritorijos be leidimo.
Už prasižengimus ir nepaklusnumą žmonės buvo baudžiami. Į Reidą beveik kiekvieną savaitę tvarkos palaikymui atvažiuodavo „voronokas“ su pareigūnais (NKVD darbuotojais). Kviesdavosi į komendantūra, kur vykdydavo tardymus ir egzekucijas. Vertė žmones paklusti, daug dirbti už duonos kąsnį ir neprieštarauti valdžiai, kartais paprasčiausiai norėdami „nusodinti“. Fizinė bausmė buvo laikoma pamoka ateičiai. Patikrinimus („oblavas“) barakuose dažniausiai atlikdavo vakarais, grįžus tremtiniams iš darbo. Buvo panašu, kad patys daugiau bijojo tremtinių susibūrimo–maišto ar grupinio pabėgimo. Kartais atsilankydavo dėl vietinių gyventojų komių nusiskundimų: esą vagysčių (t.y. kai rudenį, po derliaus nuėmimo, naktimis tremtiniai kartais eidavo aprinkti dirvoje išbarstytų likučių). Už tai žmonės buvo griežtai baudžiami – keliais metais kalėjimo. Pavyzdžiui, Bronė Batsevičiūtė buvo nuteista porai metų kalėjimo dėl kelių varpų (grūdų). Kitas atvejis Monstvilas buvo nuteistas dėl bulvių, surinktų plyname lauke. Iš įkalinimo vietos negrįžo – mirė. Jo žmona likusi su mažamečiais vaikas neatlaikė ir taip pat mirė. Vaikai našlaičiai pakliuvo į vaikų namus, iš kur vėliau buvo pargabenti į Lietuvą. Tokia griežta sistema gerai veikė, užtikrindama paklusnumą. Žmonės dirbo viršydami savo galias, todėl buvo didelis mirtingumas. Pabėgimai buvo reti. Jeigu ir pabėgdavo, tai greitai ir susekdavo – buvo pagaunami ir teisiami. Atsidurdavo lageriuose, kur gyventi tekdavo dar griežtesnėmis sąlygomis.
Permąsčius visą situaciją kildavo klausimas, koks galėjo būti pabėgimas esant beribių miškų apsuptyje ir priešiškai nusiteikusių vietinių gyventojų komių požiūriui. NKVD–istai tremtinius vietiniams gyventojams pristatinėjo kaip fašistus ir išnaudotojus, o ką tai galėjo reikšti karo metais, gali suprasti tik tie, kuriems teko tai patirti. Manau, kad ir komiams nebuvo didelio malonumo kęsti šalia esančius nepažįstamus ir nepatikimus „fašistus“, kai jų sūnūs tuo metu buvo fronte – kariavo ir žūdavo. Tokia sukurta sistema buvo naudojama aplinkos valdymui, ir neduok Dieve, kad tautos susibičiuliautų. Laikui bėgant daug kas perprato sistemos veikimą. Atsirado tarp vietinių komių ir "pereselencų" bendrų reikalų – susitarimai dėl ekonominių mainų, o to jau negalėjo reguliuoti jokia sistema.
Persekiojimai, badas, sunkus darbas, drabužių stoka, neįprastos ir sunkios šiaurės gamtinės sąlygos, gyvenant tremtyje pirmais metais pasiglemžė daugybę tremtinių gyvybių. Žiemos metu gamta tremtiniams buvo negailestinga. Tai buvo dėl esamų sezoninių darbų paskirstymo: vasarą medžiu plukdymas „ant upės“, o nuo vėlyvo rudens per visą žiemą medžių kirtimas miškų gilumoje. Į miško kirtavietes tekdavo eiti pėsčiomis kelis kilometrus. Sniego gausa siekdavo virš metro, užpustydavo net barakų langus. Temperatūra žiema nukrisdavo net iki 35–40 laipsnių. Per tokius šalčius kartais leisdavo pailsėti. Turima apranga buvo sunkiai nusakoma – per vieną darbo sezoną drabužiai pavirsdavo į skarmalus, lopas ant lopo, ir kuo jų atsirasdavo daugiau, tuo jie tapdavo sunkesni. Sušlapusius drabužius tekdavo ilgai džiovinti, o neišdžiuvę šaltyje suledėdavo. Tokios tai buvo gyvenimo ir daro sąlygos. Su apavu buvo daug sudėtingiau. Tinkamiausias apavas žiemai būtų buvę veltiniai, bet per pirmuosius tremties metus (tai buvo ir karo metai) nei avalynės, nei drabužių negalėjome nusipirkti – nebuvo nei už ką, nei kur. Valdžia šio klausimu nesirūpino. Tik pačioje pradžioje geresnį savo rūbą galėjome išsikeisti į darbines "fufaikes" (šimtasiūles), o avalynę dažniausiai "susimeistravodavome" patys kaip kas išmanė. Buvo ir klumpių, ir vyžų (iš beržų tošės), bet svarbiausia, kad kojų šiluma priklausė nuo turimų autų kokybės.
Atlygis už sunkų darbą – kortelės maistui, tai keli šimtai gramų duonos dirbančiam žmogui per dieną, o vaikams per dieną po 50 gr. vėliau padidino iki 100gr. Maistą pasiimdavome parduotuvėje arba valgykloje, tačiau valgyklos maistas nebuvo visiems prieinamas. Gaunamo atlygio nepakako gyvasties palaikymui. Žmonės maistui naudojo „kas pakliuvo po ranka“. Pradėjo naudoti lupenas, kurias valgyklos virėjos išmesdavo į sąvartyną. Padaugėjo apsinuodijimų ir mirčių. Uogauti ir grybauti už gyvenvietės ribų buvo draudžiama ir baudžiama. Buvo atvejų, kai pasisekdavo nueiti į mišką pasirinkti uogų ir kitų gėrybių, bet išvyka baigdavosi tragiškai. Dažnai žmonės miškų tankmėje prarasdavo kryptį (orientyrą) ir paklysdavo, o per naktį būdavo uodų sukapoti. Rasdavo po kelių dienų mirusius. Po tokiu įvykių mažai kas išdrįsdavo išvykoms. Į mišką galima buvo nueiti tik žiemos metu, t.y. į miško kirtavietę, bet gaila, kad tuo metu miško gerybės neaugo.
Pagrindinis maistas vasarą tapo dilgėlinė, lapienė (valgydavome kibirais). Iš gyvenvietės išnyko katės ir šunys, apniko graužikai, kurių nedrįsdavo naudoti maistui, o gal, kad buvo „vikresni“ ir sunkiai sugaunami. Pagrindinis vitaminų šaltinis būdavo medžių brazda, nuo skorbuto kramtydavome medžių sakus. Būdavo kartais ir džiugesnių gyvenimo prošvaisčių (valdžiai minint kokią nors šventę), gaudavome truputėlį kruopų ir aliejaus, kelis saldainiukus (vietoj cukraus). Vėliau atsirado gabalinis cukrus. Vyrams kartą į mėnesį skirdavo rūkalų (taboką, arba kelis papirosus), o kadangi aš nerūkiau, visą tai išsikeisdavau į duoną. Dar vėliau, kartą į mėnesį pradėjo išdavinėti po 50–100g degtinės (naudojome vaistams). Tačiau ir tokie džiaugsmingi momentai negelbėjo išgelbėti nuo vargingos padėties.
Daugiausiai tremtinių išmirė pirmaisiais tremties metais. Barakai tuštėjo kasdien. Žiemą, kai užklupdavo mirtis (o tuo metu tai atsitikdavo dažniausiai), likusieji gyvi neįstengdavo net tinkamai palaidoti. Kūnus prie kapinių versdavo į gamtoje esamas daubas. Žiemą užpustydavo, o pavasarį, kai sniegas nutirpdavo, jei kas dar užsilikdavo plėšrūnų neištąsyta, užmesdavo žemėmis. Žmogui mirus, atsilaisvinusią vietą barake greitai užimdavo belaukiantis. Pradžioje barakai buvo perpildyti: gulėdavo ne tik ant 2 arba 3-ju aukščių gultų, bet ir ant grindų, ant praėjimo. Kambario viduryje buvo įtaisytas pečius – metalinė bačka su metaliniu vamzdžiu, išeinančiu į pastogę, o kai kuriuose barakuose stovėjo ir mūriniai pečiai.
Žmonės vakarais nuvargę po darbo sėdėdavo prie kūrenamos krosnies – šildėsi, džiovino sušlapusius drabužius, švarinosi, utinėjo, aptardavo dienos įvykius. Smarvė buvo neapsakoma, nors žmonės kiek įmanydami stengėsi palaikyti švarą. Higienos priemonių nebuvo, tvarkėsi kaip kas išmanė. Didelis sambūris žmonių ir netinkama higiena sukeldavo ligų protrūkius ir mirtingumą. Barakuose buvo įsiveisusios blakės, tarakonai, utelės ir kiti parazitai. Vaikų galvos nuo utelių buvo nusėtos žaizdomis, jie draskėsi įnešdami užkratą. Motinos nespėdavo apžiūrėti, o parazitai ir užkratas plito labai greitai. Parazitų sumažėdavo per vasara, kai vaikai „ganėsi“ ant upės kranto, maudėsi. Tačiau upė buvo srauni ir kėlė didelį pavojų. Pavojų kėlė ir slidūs medžių rąstai, kurie tūnojo upės dugne. Žiemą per šalčius žmonės drabužius dulkindavo išėję į lauką, galvas įsitrindavo sniegu, kartais kerosinų. Tokios procedūros buvo tik laikinas sprendimas, o smarvė likdavo ilgam.
Atsirasdavo ir gėdingų atvejų, tai „ilgapirščių“ siautėjimas, kai buvo vagiamos už sunkų darbą išmokėtos kortelės maistui. Tuomet nukentėjusysis buvo pasmerktas mirčiai. Nuo ilgapirščių nukentėjome ir mes, bet gerai, kad kortelių buvo likę vos kelioms dienoms (tai atsitiko kai jau buvome atsikraustę į baraką). Po tokio įvykio visas gautas korteles ženklinome ir slėpėme. Taip šiek tiek apsisaugojome nuo vagiliavimo.
Gyvendami dideliame susibūrime, lietuviai tarpusavyje sugyveno gerai, nebuvo agresyviai nusiteikusių žmonių, kaip kartais pasitaikydavo vietinių tautybių tarpe. Kartais kildavo ginčai, bet viską išsispręsdavo be smurto. Buvome vieno krašto žmonės, dauguma baigę mokslus, dėl iškilusių nesutarimų ar nesusipratimų išgyventi neteko. Lietuviai dažnai palaikydavo vienas kitą ir tai džiugino. Šitokio gyvenimo barake, mano šeimai teko laukti beveik dvejus metus ir tai mums buvo viltis išlikti gyviems. Atsilaisvinus vietai viename iš barakų buvome perkelti iš pašiūrės. Pašiūrę teko nugriauti. Barake gavome dvi vietas ant narų (dviaukštis gultas iš lentų). Tai buvo pirmas žingsnis į gyvenimo pagerėjimą. Po praėjusių kančios metų pašiūrėje, gyvenimas barake jau mums tapo garantas išgyventi.
Kartais pagalvodavau, jeigu nebūtume sutikę keltis į Slobodos kaimą, dėl "lengvesnio pragyvenimo" su mažamečiais vaikais, gal nebūtų tekę tiek kentėti. Tokius išbandymus patyrėme ne mes vieni. Kelios šeimos, gyvenančios Slobodos kaime, prarado savo tėvus–maitintojus. Mirus tėvams, vaikai pakliuvo į vaikų namus. Vėliau našlaičių pargabenimu rūpinosi giminaičiai likusieji Lietuvoje, arba emigravę iš Lietuvos į užsienį. Giminaičiai rūpinosi per Užsienio ambasadas. Tačiau visą nuopelną už sugrąžintus vaikus prisiėmė J.Paleckis, kuris iš tikrųjų pasirūpino, kad į Lietuva būtų pargabenta „saulė iš Rytų“. Tai prisidėjo prie visos lietuvių tautos tragedijos – genocido. Vėlesniais laikais, kai sugrįžome į Lietuvą, teko susitikti ir girdėti iš kai kurių našlaičių liaupses J.Paleckiui už "išgelbėjimą". Tai skaudino širdį, nes gerai pažinojome našlaičių tėvus. Žinojome, kas buvo tikrieji jų žudikai, o kas vaikų gelbėtojai ir kam rūpėjo jų ateitis.
Barake, ant narų pragyvenome dar keletą metų. Per tą laiką labai daug lietuvių išmirė, barakai ištuštėjo. Likusieji pasitvarkė savo guolius palei sienas – tik pečius vienintelis liko be pokyčių – stūksojo kambario viduryje.
Aloyzas, būdamas 4,5 metukų, pradėjo lankyti darželį, o Laimutės nepriėmė, nes buvo silpna ir nevaikščiojo (sirgo rachitu ir mažakraujyste), vaikščioti pradėjo tik būdama 4 metų. Mums išėjus į darbą, likdavo viena sėdėti ant narų ir laukdavo mūsų sugrįžtant iš darbo. Likusi barake, bendravo su 82 metų senute, kuri, vyrui mirus, buvo atleista nuo darbo (gyveno iš ubagiškos, valdiškos duoklės).
Laimutė lankyti darželį pradėjo tik būdama 5–erių. Sunkiai sekėsi pritapti, nes dėl silpnų kojų dažnai parvirsdavo ir susitrenkdavo galvą, kraujuodavo. Iš darželio kasdien parsinešdavome su "kamščiais" nosyje. Vaikas nuo mažens bijodavo, kad didesnieji vaikai ją gali netyčia nuskriausti, sėdėdavo kamputyje. Matomai todėl augo šalindamasi aplinkinių, mažai kalbėjo, daugiau klausėsi, viską stebėjo, augo „vienišė“. Kartą darželio vedėja pasisiūlė Laimutę įsidukrinti, nes sakė, kad tokios būklės gali neišgyventi. Tai buvo skaudu girdėti. Pasitarėme su žmona ir pasiūlymo atsisakėme. Nenorėjau tokiu būdu prarasti dar vieno savo vaiko. Teko ne kartą rašyti į Lietuvą giminaičiams ir prašyti pagalbos. Tuo laiku jau buvo leidžiama susirašinėti, bet dažnai laiškai dingdavo, nes atsakymo nesulaukdavome.
Pirma pagalbos iš giminaičių (iš „nepažįstamo siuntėjo“) sulaukėme tik 1946 metų pavasarį. Tai buvo 5-7 kg siuntinys su maistu (lašinių, taukų, miltų, kruopų) ir tai buvo nors laikinas, bet išsigelbėjimas. Dar vėliau, jau gaudavome po 2–3 siuntinukus per metus. Siuntas tikrindavo, viršsvorį konfiskuodavo. Buvome labai taupūs, tai maisto užtekdavo ilgesniam laikui. Maistas tapo vaistais ir tai išgelbėjo likusius vaikus nuo pražūties.
Visai kitokio būdo buvo sūnus Aloyzas, labai sulysęs, vieni kaulai, bet buvo judrus, matomai jį „palaikė“ ne tik skurdus darželio maistas, bet ir bočių genai. Paauglystėje buvo atsakingas, rūpestingas ir darbštus. Turėjo daug draugu – tai vaikai iš lietuvių tremtinių šeimų: Jonikas Liudas, Dubinskas Kęstutis, Baltušis ir kiti. Bendrystė su savo krašto vaikais, suteikė galimybę pritapti prie aplinkos ir pramokti lietuvių kalbos.
Medžių plukdymas ir kiti darbai tremtyje
Atvykę tremtiniai į Slobodskoi Reid turėjo ypatingą „paskirtį“ – tai buvo Antrojo pasaulinio karo metas. Per karą mediena turėjo didelę paklausą ir aukštą vertę, todėl valdžia nesidrovėjo išnaudoti pigią darbo jėgą. Nežmoniškomis sąlygomis, už menką duonos kąsnį žmonės buvo verčiami dirbti virš 10 valandų per para. Paruošta mediena buvo plukdoma Vičegdos upe iki Archangelsko, toliau parduodama užsienio firmoms už valiutą. Be medžio kirtimo ir plukdymo darbų, lygiagrečiai vyko pramoninių objektų statyba, užtikrinanti nepertraukiamą medienos paruošimą: elektrinės, lentpjūvės (piloramos), stalių dirbtuvės, plytinės ir kitų gamybinių objektų.
Po karo, įvertinus didelį žmonių mirtingumą ir sunkias darbo sąlygas prasidėjo kitų objektų statyba: šiltnamių, kepyklos, pirties, ligoninės, vaikų lopšelio–darželio, maisto prekių parduotuvės, valgyklos ir kita. Padaugėjo gyvenamųjų namų ir bendrabučių. Darbai Slobodskoj Reide buvo skirstomi pagal sezoniškumą: žiemą – medžių kirtimas, statyba, o pavasarį bei vasarą iki vėlyvo rudens – medžių plukdymas. Žiemą turėjome paruošti tiek medienos, kad užtektų plukdymo darbams nuo ankstyvo pavasario (kai "išeidavo ledai" iš Vičegdos upės krantų) iki vėlyvo rudens. Kirtavietės buvo keli kilometrai nuo gyvenvietės, į kur kasdien tekdavo eiti pėsčiomis. Pats baisumas būdavo žiemos metu, kai užpustydavo takus ir tekdavo bristi per pusnis. Pagrindiniai įrankiai kirtavietėje – kirvis, rankinis pjūklas, „lomas“ ir bagoras.
Medžio plukdymo darbai: Medžiai buvo kirsdinami ir ruošiami kirtavietiese. Toliau, rąstai kelis kilometrus buvo velkami arkliais iki upės, štabeliuojami į milžiniškas krūvas „štabelius“. Tai buvo didelė, taisyklingos formos medžių krūva, primenanti trapecijos formos piramidę. Šie darbai buvo atliekami nuo vėlyvo rudens iki pavasario, kai iš upės pasišalindavo ledai.
Šiaurėje ledonešis buvo „įspūdingas“, o ūžesys ir triukšmas net bauginantys. Ledo storis upėje siekdavo iki vieno metro ir kai prasidėdavo ledonešis, o upė buvo srauni, tai ledų sangrūdos siekdavo iki 10 metrų aukščio. Dažniausiai sangrūdas tekdavo sprogdinti.
Kai upė atitirpdavo, buvo skubiai ruošiamas „zatonas“ ir medžių paskirstymo–rūšiavimo koridoriai. „Zatonas“ arba "medžių gaudykla", buvo sudaryta iš galais sujungtų rąstų, kad verčiami medžiai į upe „neišsibarstytų“. Visi vėlesni medžių ruošimo darbai vyko vandenyje. Medžiai nuo „piramidžių“ buvo verčiami, ridenami į upės vandenis. Vėliau medžiai iš "zatono" tvarkingai "bonų koridoriais" buvo plukdomi, rikiuojami, rūšiuojami (pagal ilgį ir storį) iki "stanokų–lebiodkos", kurių buvo kelios. Čia medžiai rankinės „lebiodkos“ pagalba sustumiamos į krūvą, kuri iš abiejų galų buvo surišami viela į "pučiokus". Vėliau, "pučiokai" vielomis sujungiami tarpusavyje – taip paruošiama medžių vilkstinė, kuri buksyrų pagalba pasroviui Vičegdos upės vaga plukdoma į paskirties vietą, Archangelsko kryptimi.
Tai buvo pavojingas, sunkus ir mažai apmokamas darbas. Žmonės darbavosi dviem pamainom. Dirbo nuo ankstyvo ryto (nuo 4 valandos ryto) iki vėlumos. Net gamta atrodo buvo išvien su "išnaudotojais". Tai įspūdingosios „baltosios naktys“, nuo ankstyvo pavasario iki vasaros vidurio, trikdžiusios žmonių susikaupimui ir poilsiui. Darbą „ant vandens“ apsunkindavo uodų ir mašalų debesys.
Vėliau, vietoje rankinių "stanokų–lebiodkų" atsirado mechaninės staklės. Tai buvo labai didelis palengvinimas. Padidėjus išdirbiui buvo keičiami ir išdirbio normatyvai – žmonės liko prie to paties mažai apmokamo darbo.
Visa šita medžių plukdymo sistema buvo vadinama "splavu". Tam, kad sklandžiai vyktų medžių paruošimo darbai, daug kas priklausė ir nuo „transporto priemonės“ – arklių. Reide buvo statomos arklidės ir tvartai pašaro laikymui. Pašarams buvo naudojamas šienas ir lapuočių šluotų. Pašaro buvo pakankamai, bet arkliai dažnai krisdavo, nes neatlaikydavo darbo krūvio. Daug vėliau atsirado sunkvežimiai ir traktoriai bei kita technika.
Pokario permainos
Po karo į gerąją puse pakrypo valdžios ir tremtinių santykiai. Sumažėjo persekiojimų, rečiau pasirodydavo "voronokai" su NKVD'istais ir įvairaus plauko tikrintojais.
Atsiskaitymas už darbą įgavo naują formą, bet užmokestis vis vien liko dar labai menkas. Parduotuvėje atsirado daugiau prekių, įvairesnio maisto, bet dėl menko atlyginimo jie buvo neįperkami.
Atvykus į šiaurės kraštą mus puolė mašalų bei uodų spiečiai, kiti kraujo ištroškę padarai, tačiau prabėgus keliems metams jie jau mūsų taip nevargino. Gal organizmas adaptavosi, o gal dėl prasto maisto pasidarėme „neskanūs“? Nuo 1947 metų jau laisvai galėjome vaikščioti po apylinkes, tuomet jau nebijojome nei mašalų, nei kitų „kraugerių“, nei komendanto, nei kitų prižiūrėtojų. Laikai keitėsi ir aplinka tapo sukalbamesnė.
Pradėjome laisvai susirašinėti su giminaičiais Lietuvoje. Labai atsigavome gaudami iš namiškių siuntinius su maistu. Siuntas tekdavo eiti pasiimti į Slobodos kaimą, nes tik ten buvo paštas. Atsiimant, tekdavo susitaikyti su patikrinimais–kratomis, buvome priversti viršsvorį „paaukoti“. Galimai tai buvo pačių paštininkų iniciatyva, bet skųstis nebuvo kam. Pamatę lašinius, nustebdavo, klausdavo, kas tai? Aiškinome, kad tai kiaulena. Nežinojo, kad kiauliena ne tik mėsa bet ir lašiniai. Vietiniai gyventojai kiaules augino ganydami kaip ožkas – lauke pririšę prie mieto, be papildomo pašaro. Todėl ir buvo liesos kaip naginės.
Kartais dėl siuntų būdavo ir nusivylimų: kai giminaičiai, dėl neišmanymo, bet iš geros širdies, siųsdavo šviežių vaisių, bet kurie po ilgos kelionės virsdavo "kvepiančia koše". Suprasdami, kad ir Lietuvoje pragyvenimas buvo nelengvas, buvo sekami ir gyveno varge, tekdavo giminaičiams dėkoti ir aiškinti, kad mūsų padėtyje geriau tiktų kaloringi, negendantys produktai, nors ir vaisiai, bet džiovinti.
Gyvenimo sąlygų pasikeitimai
Daugelis šeimų, įgavę valdžios pasitikėjimą, ar dėl mums nežinomų aplinkybių gaudavo leidimus išsikelti į Komijos sostinę Syktyvkarą. Miestas buvo už 30 kilometrų nuo mūsų gyvenvietes. Keldavosi ir į kitas gyvenvietes. Į Syktyvkarą pasitraukė tremtiniai su visom šeimom: Aronsonai, Šugamai, Berai, Ivanauskai, Narbutai, Dubinskai ir kiti. Panašu, kad darbus ir būstus susirasdavo iš anksčiau, per pažįstamus. Savo gyvenamąsias vietas užleisdami likusiems. Apie 1947 metus rudeni vienas iš išvykstančių buvo tremtinys – žydų kilmės batsiuvys. Darbą pasiūlė man, nes buvo komendanto paprašytas rasti sau pamainą.
Meistras gerai žinojo, kad aš, gyvendamas barake, vakarais taisydavau avalynę savo kaimynams. Batsiuvio amato buvau pramokęs augdamas pas savo tėvus Dzūkijoje. Nulėmė ir tai, kad jo ir mano žmona gerai sugyveno, augino panašaus amžiaus vaikus, todėl ir rūpesčiai buvo panašūs. Buvau labai dėkingas už tokį pasiūlymą, nes batsiuvykla tapo mums ne tik darbo, bet gyvenamoji vieta. Batsiuvys, prieš išvykdamas, dar davė labai gerų praktiškų patarimų meistraujant. Žmonai ir vaikams paliko savo vaikų išaugtinius drabužėlius, kas labai pravertė ir nudžiugino.
Avalynės taisykla – tai priestatas prie mūsų buvusio barako (iš rąstų), apie 20 kv.m. Įėjimas į patalpas buvo atskiras, apie 5 kv.m. iš lentų. Kambario viduryje stovėjo mūrinis pečius, kuris dalino patalpą į dvi dalis. Komendantui leidus užpečkyje įsirengėme 5 kv.m. miegamąjį, o šviesiojoje dalyje liko dirbtuvės. Susimeistravau kelias lentynas įrankiams ir medžiagoms laikyti. Kelis batsiuvio įrankius meistras paliko, nes inventorius priklausė dirbtuvėms, bet daug ką teko susimeistrauti – medinius kurpalius, pasiruošti medienos "štiftams" (tai medinukai vietoje vinių). Teko rūpintis reikiamomis medžiagomis, bet dažniausiai užsakovai patys tuo parūpindavo. Darbo buvo užtektinai ir tai buvo neapsakomai nudėvėta avalynė, nes naujos mažai kas galėjo įpirkti, bet kad jos ir nebūdavo. Kartais, kai žmonės jau buvo leidžiami atitolti nuo gyvenvietės ir galėjo nukeliauti į Syktyvkaro turgų, ten susirasdavo tinkamą avalynę ir pagal poreikį, ir už atitinkamą atlygį.
Su batsiuvio darbais supažindinau ir savo vaikus, kurie vakarais darydavo štiftus, paruošdavo "dratvą" (tai susukti ir susmaluoti siūlai). Taip mes jau turėjome savo atskirą gyvenamąjį bustą su darbo vieta pašonėje. Dirbdamas batsiuvykloje patekau į Reido komendanto malonę, nes labai įtikau jam pasiuvęs chrominius batus su patvariais odiniais padais. Medžiagas, aišku, parūpino pats. Už gerą darbą, jo žmona net nepagailėjo, apdovanojo vyro marškiniais, kurios dėvėjau daug metu, nes buvo iš labai tvirtos medžiagos.
Prisijaukintas kraštas
Atsikraustę į dirbtuves pasikeitė ir gyvenimo aplinkybės – jau galėjome pasidžiaugti, kad pakilome į aukštesnį gyvenimo lygį. Tuo metu buvo leidžiama auginti gyvulius ir užsiimti daržininkyste. Po dirbtuvės langais, gavus leidimą, galėjome susikasti žemės plotelį. Kasti buvo nepaprastai sunku, tekdavo šalinti šimtamečių medžių kelmus (kurie tūnojo po žeme, nuo pat barakų statybos laiku). Pastangų buvo daug, bet paruošti pasisekė tik kelias lysves. Žemė buvo nepaprastai derlinga. Neturėdami jokių sėklų, pradžioje mėginome sodinti iš lupenų ataugintas bulvių "akutes". Vėliau iš kaimo parsinešiau kibirą sėklinių bulvių. Kiekvieną bulvę dar padalindavome į kelias dalis (pagal akutes). Namiškiai iš Lietuvos atsiuntė morkų, burokėlių, kopūstų ir net gėlių sėklų. Vasarą, kai augalai sudygdavo, suvešėdavo, o gėlės pražysdavo, pasijusdavome lyg prisijaukinę Lietuvos kampelį. O iš kibiro bulvių jau turėjome maisto ilgam laikui.
1947 metų pradžioje išgirdome netikėtą naujieną, kad žmona laukiasi. Ji buvo labai sunerimusi, atgijo praeityje patirtos baimės ir nepasitikėjimas. Matomai prisiminė laikus gimdant Laimutę ir merdėjančią Danutę. Teko nemažai guosti, raminti, kad gyvenimo sąlygos daug geresnės ir ligoninė ne per toliausiai. Apsiramino.
1947 m. rugpjūčio 24 d. gimusi dukrelė Genutė, mūsų šeimai tapo Dievo dovana ir džiaugsmo šaltiniu. Apie geresnius laikus bylojo ne vien mūsų šeimos „pagausėjimas“. Naujagimių sulaukė Eičiai, Mozuraičiai, Karaliai ir Laugaliai. Naujagimių atsiradimas iškėlė ir naujų rūpesčių – tai pieno, vystyklų ir kitų priemonių trukumas. Tuo metu jau buvo leista laikyti smulkių gyvulių ūkį – ožkas ir vištas. Kelioms šeimos sutarus nusipirkome ožkytę, kuriai pašarus parūpindavome bendrai, o šėrėme ir melždavome pagal grafiką. Toks susitarimas nepasiteisino, nes atsirado „nesilaikančių“ melžimo grafiko. Po tokio atsitikimo teko nutraukti nesąžiningą „bendradarbiavimą“. Incidentą dėl ožkytės išsprendėme taikiai, pasidalinome „turtą“ ir išsiskirstėme kiekvienas savais keliais. Neužilgo gana pigiai nusipirkau ir parsinešiau iš kaimo kelių mėnesių ožkytę, teko dar kurį laiką auginti namuose. Pastačiau savo ožkytei apšildomą tvartelį su gardu, dėl pašarų tuo metu jau vargo nebuvo. Už pašarų parsinešimui iš miško turėjome gauti komendanto leidimą ir susimokėti, nes visi žmonių laikomi gyvuliai buvo registruojami. Ruošdami miške pašarui šluotas, galėjome tuo pat metu pasirinkti ir miško gėrybių. Jau galėjome laisvai išeiti už gyvenvietės teritorijos, džiaugtis išvykomis po gamtą.
Šiam darbui jau patalkindavo ir sūnus Aloyzas, kuriam jau buvo beveik 10 metų. Ypatingai norėjo pasirodyti, kad yra stiprus ir ištvermingas. Pasiruošdavo tokį šluotų nešulį, kad užsivertęs ant pečių „pradingdavo“ – nesimatydavo žmogaus. Ir tai reikėjo parvilkti iš miško į namus, apie kelis kilometrus. Žmonės kartais stebėjosi, net piktindavosi, kad norime vaiko „atsikratyti“.
Laikui bėgant, kai žmonės šiek tiek prasigyveno, augino jau kelių rūšių gyvulius, valdžia neapsiribojo jų registravimu bei nutarė apmokestinti. Teko apsispręsti, ar plėsti ūkį ir mokėti nepakeliamus mokesčius, ar apsiriboti auginant vieną ožką ir porą vištų. Tuomet jau turėjome vilties ne tik išgyventi, bet ir šiek tiek prasigyventi. Galėjome nusipirkti padoresnio maisto – jau ne kibirus dilgelių sriubos su sėlenomis. Duona, nors buvo prasto skonio, bet liko pagrindiniu maistu.
Sunkumų tuo metu dar turėjome su apranga ir avalyne, nes vaikai greitai augo. Staselei teko pramokti siuvėjos amato. Siuvamą mašiną nusipirkome labai pigiai iš vokiečių šeimos, nors buvo labai prastos būklės, bet kažkaip vis dar siuvo. Medžiagų drabužiams, buvo menkas pasirinkimas, bet galima buvo nusipirkti laisvai, be kortelių. Didžiausias rūpestis nuo pirmų tremties metų buvo ir liko avalynė. Dauguma žmonių nukentėjo dėl kojų nušalimo, o tai buvo pagrindinė ligų priežastis. Suaugę, laikui bėgant, vis kažką prasimanydavo, o su vaikų apavu buvo sudėtingiau. Vasaros metu vaikai dažniausiai lakstė basi. O žiemą, kai lauke šaltis siekdavo iki 30–40 laipsnių ir sniego pripustydavo virš metro, tai jau buvo problema. Pati tinkamiausia avalynė buvo veltiniai, bet tai buvo baisus deficitas. Kartą pasiuvau Laimutei aulinukus rudeniui iš odos atliekų. Nepastebėjau, kai užėjus šalnoms ji juos tebeavėjo. Kojų pirštai prišalo prie vidpadžio, teko aulinukus supjaustyti, o kojas kurį laiką gydyti.
Vėliau, per didžiausius vargus jau galėjome nusipirkit veltinius, pirkdavome "išaugimui". Jų užtekdavo ilgam laikui. Kai padai susidėvėdavo – atnaujindavau, prisiūdamas papildomai veltinį padą su puspadžiu ir paaukštintais kulnais. Vaikai dėl to buvo labai patenkinti, nes užtekdavo ilgesniam laikui, būdavo ir kojoms šilčiau, ir "paūgėdavo" keliais centimetrais.
Kartą, berods apie 1948 metus, pasirodė drabužių siunta (kažkoks paramos fondas) iš užsienio. Jų perskirstymui vadovavo darželio ir mokyklos vadovai. Kelis drabužėlius bei avalynės gavo ir mano vaikai.
Mano šeima prie įėjimo į dirbtuves, 1950 m.
Po karo, apie 1950 metus, kai kurie tremtiniai gaudavo siuntas iš užsienio. Dažniausiai tai buvo drabužiai, kas netikdavo – parduodavo. Taip jie papildomai apsirūpindavo maistu, o mes apranga.
Statybos ir kiti darbai pokaryje
Gyvenimo sąlygų pasikeitimai ypatingai pasimatė nuo 1950 metų. Valdžiai norint pagerinti Slobodskoi Reid gyventojų sąlygas, davė nurodymą spartinti statybas. Per trumpą laikotarpį buvo pastatyta: nauja valgykla, kepykla, parduotuvė, lopšelis – darželis, pradinė mokykla, ligoninė, plytinė, pilorama–lentpjūvė, šiltnamiai, pirtis. Pradėjo statyti nedidelius 40 kv.m. namelius daugiavaikėms šeimoms. Tačiau dėl geresnių gyvenimo sąlygų tremtiniams teko pakovoti, nes padidėjo antplūdis atvykėlių, tai „pabėgėliai“ iš kaimų, karo našlių šeimos, tremtiniai iš Pavolgės, čiuvašai ir kitų tautybių žmonės. Seni barakai tuštėjo, bet ne tokiais tempais kaip buvo tikėtasi.
Antanas Račkauskas, Komija, Slabodskij Reid, 1953 m.
1952 metų vasaros viduryje atskirą 40 kv.m. namelį valdžia paskyrė ir mano daugiavaikei šeimai. Teko išklausyti statybos prarabo Laugalio įspėjimą bei paraginimą, kad privalome kraustytis į neužbaigtą statyti namelį nedelsiant, nes atsiradę įžūlūs kandidatai gali „užbėgti už akių", tuomet nepajėgsime jų iškraustyti.
Namelis dar nebuvo pilnai užbaigtas – be langų ir durų, neįrengtas vidus. Paklausę patarimo, taip ir padarėme. Per porą valandų pilnai persikraustėme į savo naują būstą. Pora ryšulių – tai ir buvo visas per 11 tremties metų užgyventas mūsų turtas. Namelio įrengimą teko užbaigti patiems. Atėjus šaltam laikotarpiui pagrindiniai lauko darbai jau buvo baigti. Liko tik vidaus apdaila. Namelis buvo iš medžio brūsų, tarpai išdėti samanomis. Nutariau ištinkuoti, nes Komijoje „siautėjo“ blakės ir kiti parazitai. Tai mačiau ir gyvendamas pas komį senolį Solbodos kaime, ir kaip parazitai vargino žmones barakuose. Nors tai negalėjo garantuoti pilnos apsaugos, bet nepabandęs, negali būti ramus. Prisiruošiau medinių drankų, iškaliau sienas ir ištinkavau. Daug apdailos darbų nuveikėme visai šeimai dalyvaujant. Vėliau ėmiausi ir baldų gamybos. Visi namų baldai buvo mano rankų darbo. Tremtyje per 11 metų pramokau ir susipažinau su įvairiais amatais, nors pagrindą jau turėjau iš vaikystės, gyvendamas šeimoje su tėvais. Savo darbo patirtį perdaviau ir vaikams: kaip sakoma, žinojimas pečių neslegia.
Prie namelio buvo priskirtas žemės plotas – 3 arai, kuriuos nieko nelaukdami sukasėme. Jau pavasarį dirva buvo paruošta sėjai. Darbas buvo ne iš lengvųjų, teko vėl, kaip ir prie dirbtuvės, rauti senus šimtamečių medžių kelmus, bet vėliau turėjome labai derlingą žemę. Savo teritoriją apsitvėrėme, pasistatėme nedidelį tvartelį gyvuliams: ožkytei, vėliau iš kaimo parsinešėme kelių savaičių paršiuką. Žiemą per didelius šalčius gyvulius teko parsivesti į trobą, nes skubiai pastatytas tvartelis nebuvo apšildytas. Per žiemą paršiukas augo kaip šeimos narys: neišbūdavo aptvare, keldavo baisų triukšmą, reikalaudavo laisvės. Ypatingai buvo prisirišęs prie sūnaus, sekiodavo iš paskos kaip šuniukas. Teko dažnai maudyti – tai buvo vaikų ir žaidimai, ir rūpestis.
Bet, kaip sakoma, lazda turi du galus. Kai atėjo laikas skersti, turėjome problemų. Teko kviestis žmogų "iš šalies". Kol pripratome, tai ir kąsnis gerklėje strigdavo. Daugiau tokių klaidų nekartojome – teko gerai apšiltinti gyvuliams tvartelį. Laikui bėgant auginome ne tik ožką ir paršiuką, bet pradėjome veisti vištas ir triušius. Užsiėmėme ir žemdirbyste, auginome daržoves: bulves, morkas, burokus. Laikui bėgant prisiauginome ir pomidorų, tik dar kurį laiką tekdavo brandinti namų sąlygomis, nes pritrūkdavo vasariškos šilumos. Laikėme šiltai, ant drabužių spintos, įvynioję į laikraščius.
Panašu, kad buvome pagavę ūkininkavimo azartą ir tai neapsiėjo be valdžios įsikišimo – apkrovė didesniais mokesčiais. Tuomet pradėjome skaičiuoti, ką apsimoka auginti ir ko ne. Buvome valdžios varžomi iš aukščiau ateinančių nurodymų, bet vietinė valdžia matė, kad esame nepiktybiški, darbštūs, išmanūs ir sukalbami, tad apsieidavo tik pamokymais, kartais ir pabarimais. Jautėsi ir psichologinis atoslūgis.
Bado metai liko praeityje, tuomet ir visi darbai ėjosi lengviau. Niekad neužmiršdavome dėkoję Dievui. Visada tikėjome ir sulaukdavome jei ne materialinio, tai dvasino Jo palaikymo. Labai svarbu pasitikėti tuo, ką darai, bet nepervertinti savęs, o pastebėti Jo veikimą ir rūpestį. Į gerąją pusę pradėjo keistis visas mano šeimos gyvenimas. Turėjome atsakingus darbus, pragyvenimo šaltinį. Jau buvome įsirengę savo namus ir savo ūkį. Nestokojome maisto, bet apranga dar buvo kukli.
Po Stalino mirties neliko perdėtos kontrolės. Jau buvome nevaržomi keliauti po apylinkes. Tik rimčiau susirgus, į ligoninę už 35 kilometrų (Vilgordą) turėjome dar gauti gydytojo nukreipimą ir komendanto leidimą. Pagrindinė valdžia liko tik komendantas (žmonių priežiūrai) ir Splavo viršininkas – vykdomiems darbams. Paskutiniu metu valdžia savo pagalbininkais išsirinkdavo iš tremtinių tarpo. Rinkdavosi išmanančius darbą, atsakingus ir turinčius tremtinių tarpe pasitikėjimą. Man buvo labai didelis pasididžiavimas, kai Reido visoms statyboms prarabu, buvo paskirtas lietuvis, Antanas Laugalis iš Tauragės. Savo darbštumu ir išmanymu buvo valdžios aukštai vertinamas ir gerbiamas. Iki tremties A. Laugalis buvo gerai žinomas Lietuvoje, kaip garsus sportininkas, daugkartinis čempionas–motociklininkas. Tremtyje gyveno su šeima. Taip pat gerais darbais pasižymėjo dauguma lietuvių, tai Mozūraičiai, Bosai, Karaliai, Balašaičiai, Šimkevičius. Buvo aukštai vertinamos ir moterys: tai Butsevičiūtė Bronė, Gedvigaitė Janė, Šumskienė Veronika, Jonikienė ir daug kitų.
Neaplenkė likimas ir manęs, buvau paskirtas vyresniuoju specialistu, atsakingu už piloramoje–lentpjūvėje visą esamą pjūklų bazę. Mano žmona Staselė, nuo 1956 metų dirbo Reido naujoje ligoninėje ūkvede. Už gerus darbus kartais buvome pagiriami, kartais sulaukdavome ir piniginių premijų. Tačiau pasikeitus darbo apmokėjimo formai, valdžia akylai stebėjo darbo nuotaikas. Buvo toks atvejis: vyko sparčios namų statybos, vidaus apdailos–tinkavimo darbai, kur naudojo "drankes" (siauros medžio juostos). Jų labai trūkdavo, dėl to užsitęsdavo namų pridavimas. Tuomet laikinam darbui, kol susitvarkys gamyba, pasisiūliau aš, vakarais po darbo. "Drankes" pjaustydavau ant diskinio pjūklo "stanoko". Darbas buvo lėtas ir nuobodus, sugalvojau "stanoką" perdaryti į daugiapjuklį. Dirbti vienam buvo per sudėtinga, į darbą įtraukiau ir vaikus: Aloyzą ir Laimutę. Vienas stūmė lentą, kitas iš kito galo traukė, o trečias dėjo į krūvas ir paketavo. Buvo visai smagu, tačiau kai reikėjo sumokėti už darbą viršininkas net „aiktelėjo“ – atlygis buvo beveik dvigubai didesnis už jo. Tuomet man sumokėjo už racionalizaciją, bet padidino išdirbio normą. Teko šito darbo atsisakyti. Tokie valdžios normų keitimai vykdavo pastoviai. Taip vyko savotiškos lenktynės – kas ką. Mes norėjome užsidirbti, nes tuo metu jau atsirasdavo daugiau įvairesnio maisto ir pramoninių prekių. Buvome ištroškę permainų.
Nuo 1941 metu, kaip sakoma, daug vandens nutekėjo: daug išgyventa ir daug gyvenimiškų pasikeitimu patirta. Tai neabejotina priverčia žmogų mąstyti ir tobulinti, ieškoti išeičių kaip išgyventi, kaip palengvinti savo ir artimųjų gyvenimą. Dažnai vargas vertinamas, kaip tobulėjimo variklis. Tik svarbu kokią kryptį pasirinksim, ar tiesos, ar melo, kuris kaip yla, visada išlenda iš maišo ir dažniausiai netinkamu momentu. Visa tai vertinčiau kaip tobulą Dievo surėdymą.
Pagal tokią teoriją klostėsi ir mano gyvenimas. Tremties metu man teko išbandyti ir pramokti daugybę profesijų ir dirbti įvairiose kategorijose. Medkirčio, medžio plukdymo darbai, statybininko ir batsiuvio, lentpjūvėje pjūklų derintojo, plytinėje, jau nekalbant apie visokių smulkių darbų išmanymą. Galiausiai buvau paskirtas lentpjūvėje atsakingu už visą pjūklų esamą bazę. Ne kažin koks šuolis nuo mokytojo iki pjūklų derintojo, bet vis „progresas“. Gyvenimiška patirtis liudija, kad gautos žinios visada praverčia tinkamu momentu ir tai svarbiausia. Pasirodo, žinių našta pečių nespaudžia.
Mano žmonai taip pat teko dirbti įvairius sunkius darbus: "splavo" darbininke, plytinėje, naktine sarge (turėjo „daboti“ ne tik lentpjūvės teritoriją, bet ir administracijos pastatus, kurie buvo išmėtyti po visą Reido teritoriją). Ankstesni darbai ir sunkios gyvenimo sąlygos pakenkė sveikatai: tai širdies ir kraujotakos ligos, virškinimo sutrikimai, pakrikusi nervų sistema. Dirbdama lentpjūvės naktine sarge dėl netinkamos avalynės pašalo kojas, todėl buvo pažeista kraujo apytaka (tromboflebitas), taip pat kamavo stuburo išvaržos, plaučių ligos ir daugybė kitų susirgimų. Žmonos sveikata labai nukentėjo dėl gydytojo nekompetencijos. Pasirodo, karo metu seselė pasisavino žuvusio gydytojo dokumentus ir atidavė juos savo vyrui, kuris nieko neišmanė medicinos srityje. Atsikraustę į Slobodskoj Reidą įsidarbino ligoninėje. Ilgus metus dirbo kartu (visam darbui vadovavo seselė) ir tik per atsitiktinumą buvo išaiškinti bei nuteisti. Sunku pasakyti, kiek žmonių nukentėjo dėl šitos aferos. Laikui bėgant daug kas užsimiršo, be to, nebuvo nei kam pasiguosti, nei ką apskųsti.
Vėliau, nuo 1956 metų, žmona įsidarbino ūkvede ligoninėje – tam labai pravertė įsigytos ūkininkės žinios Lietuvoje. Darbas labai atitiko jos prigimti: rūpestingumą, darbštumą ir kruopštumą. Darbo sąlygos ją tenkino ir tai labai teigiamai atsiliepė ir sveikatai, ir nuotaikai.
Teko ir mano vaikams darbuotis tremties sąlygomis. Aloyzas, užbaigęs septynmetę mokyklą persikėlęs į Syktyvkarą, tęsė mokslus vakarinėje mokykloje, o dienos metu dirbo kalvėje, treniravo raumenis ir tobulino sporto įgūdžius. Laimutei, baigus Slobodos septynmetę mokyklą, teko mokslus nutraukti kol buvo pastatyta Slobodskj Reide vidurinė mokykla. Keliems metams, dar būnant nepilnametei, pavyko įsidarbinti kurjere į Reido splavkontorą. Jauniausiai dukrelei Genutei būnant tremtyje dirbti neteko, nes buvo dar maža ir lankė tik pradinę mokyklą.
Vaikų gyvenimas ir išgyvenimai tremtyje
Tremtinių vaikams teko sunki dalia. Mažamečiams buvo įkurdintas lopšelis – darželis. Sąlygos buvo skurdžios: tik tiek, kad dienos metu buvo prižiūrimi auklėtojų. Vėliau vaikai lankydavo Slobodos Rejdo pradinę mokyklą, kur pamokos vyko rusų kalba. Septynmetės mokyklos Reide nebuvo, todėl vaikams tęsti mokslus teko Slobodos kaime už 5 km. Vargana kelionė ir mokslas Slobodos mokykloje truko trejus metus.
Taip bėgo metai. Paūgėję vaikai per vasaros atostogas galėjo užsiimti savo pomėgiais, kartais būti pagalbininkai prie namų darbų. Tačiau valdininkų dėka vaiku „pomėgiais“ per vasaros atostogas tapo smulkus darbai „ant splavo“. Valdžia įkyriai vaikams piršo mintį, kad nepadoru dykinėti ir kad darbas yra garbės reikalas, ir kad užsidirbę būsią „savarankiški sprendimuose“. Po tokių raginimų visi Reido vaikai be išimties dirbo per vasaros atostogas. Negalėjome atkalbėti, nes tokia buvo tvarka. Vaiku darbas buvo labai valdžiai parankus – turėdavo atlikti smukius darbus tam, kad nereiktų „samdyti“ darbingo suaugusio žmogaus. Vaikai dirbo kartu su suaugusiai be pertraukų. Medžių plukdymo darbai vyko dviem pamainom, per visą sezoną, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Kartais, kai išdirbio planai "degdavo", teko dirbti ir viršvalandžius. Tai buvo varginantis darbas, bet vaikai ėjo savo noru, buvo lyg „užkerėti“ norėdami „užsidirbti savo reikmėms“, o realybėje tai buvo labai menkas atlygis.
Darbai buvo įvairus ir nesudėtingi: tai prie medžių plukdymo (markiruotojais, pasiuntiniais), tai plytinėje (arklių varovais), tai statyboje prie pagalbinių darbų. Vaikus daugiau vargino pilna darbo pamaina ir pamaininis naktinis darbas, be to, vaikų poilsiui labai trikdė „baltosios naktys“.
Aloyzas savo darbinę veiklą atostogų metu pradėjo nuo 10 metų, o Laimutė – būdama 13 metų. Aloyzas pradžioje dirbo markirotoju, su rėžtukų atžymėdavo medžių "pačioko" kubatūrą. Vėliau, kad galėčiau pagloboti, pasiėmiau jį su savimi dirbti prie gręžimo staklių. Jam tekdavo atrinkti ir atplukdyti rąstus prie staklių. Tai buvo nesunkus darbas ir, reikalui esant, leisdavau kurį laiką pailsėti. Kartais leisdavau padirbėti prie staklių – jam tai patikdavo. Tačiau kartą grąžtas užkabino kelnių klešnę. Gerai, kad buvo stiprus – atsilaikė ir viskas baigėsi laimingai. Daugiau prie staklių neprileidau. Laimutei teko dirbti medžių kubatūros apskaitininke: tai sėdimas darbas po atviru dangumi bet kokiu oru – ir lietui lyjant, ir saulei kepinant.
Visi plukdymo darbai vyko atvirame lauke, ant vandens („ant splavo“). Maža to, kad drėgmėje, lietingu ir vėjuotu oru, bet dar prisidėdavo mašalų būriai, kurie labai vargino. Nemaloniausias vaikams dalykas buvo pamaininis darbas. Naktinė pamaina prasidėdavo 4 valandą ryto, tuomet vaikai „pratrūkdavo“. Tekdavo aiškinti, kad „įsipareigojimų“ ėmėsi savo valia, kurių privalu laikytis, nes gali sutrikti darbas ir tai didelė atsakomybė.
Po taip vadinamų atostogų, rudenį, vaikams vėl tekdavo eiti į septynmetę Slobodos mokyklą. Prasidėjus mokslo metams, vaikai išeidavo iš namų dar neišaušus rytui ir grįždavo jau sutemus. Tekdavo iškęsti ne tik pūgas, lietų, bet ir alkį. Per visą dieną maitinosi tik sumuštiniais, jeigu tik tėvai turėjo iš ko juos paruošti. Lauknešėlio buvo per mažai augančiam vaikui, o mokykloje tuo niekas nesirūpino.
Laimutei kelionė į Slobodos mokykla sekėsi sunkiai, dažnai sirgdavo. Augo silpna, žiemos pusnys buvo jai sunkiai įveikiamos. Besimokant 5–je klasėje susirgo kaulų džiova. Mokslą teko nutraukti, vėliau sunkiai sekėsi pasivyti bendraklasius, tačiau antriems metams nepalikdavo. Pažangumas buvo labai prastas, tekdavo „gelbėti“. Tam turėjau labai mažai laiko, nes tekdavo dažnai po darbo pavaduoti ir sergančią žmoną. Tai buvo dviejų pamainų krūvis. Vaikams kelionė į mokykla buvo labai pavojinga, todėl teko būriuotis į grupeles. Dažnai nukentėdavo nuo vietinių komių, Slobodos kaimo vaikų agresijos. Užpuolimai įvykdavo iš pasalų, kartais persekiodavo net raiti. Buvo naudojami savadarbiai ginklai (nagaikos, ragatkės, botagai, lazdos ir kt.). "Nagaikos" – tai metro ilgio viela su gale pritvirtinta metaline veržle. Ginklas buvo pavojingas: pasitaikydavo atvejų, kai suluošinti vaikai tapdavo invalidais. Sunku pasakyti, kodėl vykdavo tokie išpuoliai, galimai, kad komių vaikams taip pat buvo peršama mintis, kad tai „fašistų“ atžalos. Toks „karas“ vyko tikrai ne lygiomis sąlygomis, nes Reido vaikai buvo fiziškai silpnesni. Per tokius užpuolimus vaikai bėgdavo ir slėpdavosi miškuose. Kartais besislėpdami miškų tankumyne paklysdavo, klaidžiodavo kol patekės saulė, o prastu oru net kelias paras. Tremtinių tarpe kildavo sambrūzdis, į incidentą įsitraukdavo ir Reido komendantas. Iš elektrinės buvo leidžiami garsiniai signalai. Garsai sklisdavo toli ir tai padėdavo susigrąžinti vaikus.
Valdžiai buvo išsakoma daug priekaištų, tačiau komių vaikams bausmių netaikydavo – viskas pasibaigdavo tik pasikalbėjimais. Po kelių tokių įvykių vietos valdžia susirūpino mokyklos statyba, bet veikti vidurinė mokykla pradėjo tik nuo 1957 metų. Augant tokioje aplinkoje, vaikai nesitikėjo teisingumo, buvo psichologiškai traumuojami. Daug kas atsisakė mokyklos ir įsidarbino, nors buvo dar nepilnamečiai. Tokia padėtis valdžios nejaudino, galėjo nebaudžiamai išnaudoti pigią darbo jėgą. Tremtinių vaikai mokėsi iš valdžios gudrybių ir abejingumo: augo, tvirtėjo, sėmėsi išminties, ištvermės ir patirties, žodžiu, perėjo skaudžią gyvenimo mokyklą. Tačiau tokia vaikystė nieko gero nežadėjo vyresniame amžiuje. Manyčiau, kad tokius gyvenimo etapus turėtų tirti psichologai ir moksliniai. Kokia yra žmogaus, ypač vaiko, ištvermės riba, kiek tai gali tęstis ir kokių pasekmių gali sulaukti ateityje?
Sūnus Aloyzas, užbaigęs Slobodos septynmetę mokyklą, pasiprašė mokslus tęsti Komijos sostinėje Syktyvkare. Pradžioje apsigyveno pas tremtinį, vaistininką Ivanauską, bet vėliau nutarė palengvinti mūsų dalią išsilaikydamas savarankiškai. Įsidarbino kalvėje, dirbo kartu su tremtiniu Dubinskiu, o mokytis perėjo į vakarinę mokyklą. Dirbdamas kalvėje treniravo raumenis ir tobulino sporto įgūdžius.
Laimutės leisti mokintis į Siktyvkarą neturėjome galimybės. Baigusi Slobodos septynmetę mokyklą mokslus nutraukė. Būdama dar nepilnametė liko namuose keliems metams, kol buvo pastatyta Reide vidurinė mokykla. Įsidarbino kurjere Slobodskoj Reido splavkontoroje. Darbas buvo ne iš lengvųjų, telefoninis ryšys Reide buvo labai prastas, todėl užduočių buvo daugybė. Tekdavo per dieną nukeliauti ne vieną dešimtį kilometru ir tai būdavo ne tik po Reido teritoriją. Prisieidavo nueiti su pranešimais ir iki kirtaviečių, nes susisiekimo su jomis nebūdavo, o ir kelias per miškus buvo pavojingas. Po tokių „pasivaikščiojimų“ fiziškai sustiprėjo, bet atsirado ir problemų – nukentėjo kojų kraujotaka, matomai prisidėjo ir vaikystės kojų nušalimai.
Po dviejų metų trukusių statybų, 1957 m. Slobodskoj Reide buvo pagaliau užbaigta statyti nauja vidurinė mokykla. Pastačius vidurinę mokyklą visi vaikai tęsė mokslus. Šį kartą naują mokyklą pradėjo lankyti net iš Slobodos kaimo ir kitų aplinkinių gyvenviečių atvykę komių vaikai. Gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Laimutė su Genute toliau tęsė mokslus iki mūsų šeimos sugrįžimo į Lietuvą.
Milda ir Petriukas Laugaliai ir Račkauskai su vaikais. Komija, sausis 1959 m.
Lietuvių tremtinių bendrystė
Lietuvius tremtyje siejo ypatingi santykiai – beveik visi buvo baigę mokslus: buvę mokytojai, teisininkai, architektai, kilmingi bajorai, politikai ir kiti. Akivaizdu, kad iki tremties buvo materialiai apsirūpinę ir gyveno geromis sąlygomis. Atsidūrę tremtyje, žiaurioje ir nežinomoje aplinkoje, buvo priversti viską permąstyti ir prisitaikyti. Iš vienos pusės svetimos tautybės žmonės, jų nenuspėjamas ir nesuvaldomas elgesys, iš kitos – savi tautiečiai, visi vieno likimo žmonės. Tokia būsena labai suartino nelaimėlius. Gyvenimo sąlygos buvo labai sudėtingos, teko kentėti nepatogumus ir skurdą. Iškildavo įvairių nesusipratimų, bet lietuviai tremtiniai tarpusavy problemas spręsdavo palyginti ramiai. Didžiausia bausmė būdavo „prasikaltelio“ ignoravimas. Tai išsilavinusių žmonių brandžių santykių įrodymas.
Buvo sunkūs laikai: visokios mintys apnikdavo tremtinių galvas, įvairūs išgyvenimai, netektys, sunkios ligos, nusivylimai, bet niekad neteko girdėti apie nusižudymus. Daug ko tikėjomės iš karo pabaigos: kad tokia padėtis neilgai tęsis, kad ateis laikas ir tie, kas išliks gyvi, sugrįš į namus. Vakarais žmonės sugrįžę po darbo sėdėdavo prie pečiaus, šnekučiavosi arba meldėsi, bet dažniausiai giedodavo. Beveik visi turėjo maldaknyges ir rožinius. Esu giliai įsitikinęs, kad tik tikėjimas palaikė žmonių gyvastį.
Dvasininko tremtinių tarpe nebuvo, todėl, mirus žmogui ar kitom progom, „apeigas“ tekdavo atlikti pagal išmanymą, sukalbėjus poterius, rožančių, arba giedamos giesmės. Taip buvo atliktos „apeigos“ ir mirus Danutei, o gimus Laimutei nesitikėjome, kad išgyvens, tai „pakrikštyta“ buvo simboliškai. Tai atliko viena iš tremtinių Palaitienė, kurią laikėme ir krikštamote.
Draugiški ir patvarūs santykiai užsimezgė tarp šeimų: Šimkevičių, Laugalių, Šumskų, Sikockių, Karalių, Balašaičių. Tačiau ypatingus ryšius palaikėme su Vanda ir Vladu Šimkevičiais.
Tai tie patys Šimkevičiai pas kuriuos Pajūralyje teko apsigyventi, kai gavau paskyrimą mokytojauti. Per savo gyvenimą, mažai tikėjau atsitiktinumais, visada atsirasdavo paaiškinimas, bet šitas atvejis liko paslaptyje iki šių dienų. Galvoju, kad tik Dievui tai buvo žinoma, bet svarbiausiai, kad tas atsitiktinumas mus labai suartino. Kaip sakoma Dievo keliai nežinomi. Tai buvo abipusis džiaugsmas. Šimkevičiams teko patirti didelius išbandymus ir išgyvenimus, nes vyras buvo atskirtas nuo šeimos, atsidūrė lageryje iš kur negrįžo, mirė. Dalis šeimos spėjo pasitraukti į vakarus, o žmona Vanda su sūnumi Vladu, atsidūrė Reide. Ji tuo metu jau buvo garbaus amžiaus, ir nors sunkūs darbai tremtyje ją išsekino, patyrė sveikatos praradimų, bet visada buvo išvaizdi ir tai bylojo apie jos kilmingumą ir inteligentiškumą. Buvo nepaprastai jautrus ir šiltas žmogus. Jos aplinkoje visada jautėsi jaukumas, nuoširdumas, pakako ir subtilaus humoro, ko labai pritrūkdavo mūsų gyvenime. Jos sūnus Vladas, atvykęs į Reidą, jau buvo subrendęs jaunuolis, kuklus ir fiziškai gražiai nuaugęs. Tačiau nuo mažumės turėjo negalią – buvo kurčnebylys ir tai jam labai trukdė pritapti prie aplinkos. Jam teko sunkiai dirbti miško kirtavietėse ir statybose. Visi darbai vyko brigadomis, todėl jaunam vaikiui su negalia buvo labai sunku. Jo ryšys su motina, buvo ypatingas ir tai labai jaudino. Laikui bėgant Vladas susidraugavo su jaunom lietuvaitėm: Butsevičiūtė Bronė, Janina Gedvigaitė, Laima Bubelytė ir kitomis, tačiau dėl negalios kuklus vaikinas buvo „nepripažintas“, todėl liko nevedęs. Vėliau, 1959 m., grįžęs su motina į Lietuva, apsigyveno Šilalėje. Po motinos mirties išvažiavo pas seserį į užsienį, berods į Torontą. Kiek girdėjau, jam buvo pritaikytas klausos aparatas, vėliau jis vedė, sukūrė šeimą. Tolesnis likimas man nežinomas.
Šešto dešimtmečio pradžioje jautėme didelį gyvenimo palengvėjimą. Tapome mažiau varžomi. Lietuviai tarpusavyje galėjo atvirai bendrauti be kontrolės ir persekiojimų. Gerai kad lietuvių tarpe nebuvo skundikų, o vietiniai kalbos nesuprato, tai persekiojimai liovėsi. Per šventes rinkomės vieni pas kitus, traukdavome lietuviškas dainas. Kartą buvau išleistas į Syktyvkarą, užėjau į turgų. Pamatęs labai pigiai parduodamą smuiką, nusipirkau, už ką gavau nuo žmonos barti. Tam instrumentui turėjau ypatingą silpnybę ir kai užgrojau parsinešęs namo, žmona apsiramino, net apsiašarojo. Suprantama, kad ne vien duona žmogus gyvas.
Susiorganizavome nedidelę lietuvių instrumentinę kapelą (Mozuraičiai, Veronika Šumskienė, Bronė Butsevičiutė, Janina B., Algis Zalatorius, Sikockis ir kiti) grojome tokiais instrumentais, kas ką turėjo (smuikas, mandolina, akordeonas, įvairus mušamieji). Tai nebuvo saviveiklinio lygio kolektyvas, nes tremtinių tarpe buvo daugiausiai mokytojai, kurie buvo susipažinę su muzikos instrumentais. Tokie pasigrojimai vykdavo išeiginių dienų vakarais, dažniausiai klube, kuris buvo įkurtas viename iš apleistų barakų. Susirinkdavo ne tik lietuviai, pasirodydavo ir kitų tautybių tremtiniai, smalsuoliai – Pavolgio vokietukai, ukrainiečiai, čiuvašai, gruzinai, ateidavo ir komiai su rusais. Stebėjosi, linksminosi kartu su mumis.
Reikia paminėti, kad ne tik lietuviai tremtiniai palaikė draugiškus ryšius tarpusavyje, bet ir jaunesnioji lietuvių karta sugyveno gerai. Sūnus Aloyzas draugavo su Dubinskų vaikais ir Baltušiu, kartu lankė seną Slobodos mokyklą. Vėliau, kai buvo užbaigta vidurinė mokykla Slobodskoj Reide, Laimutė su Balašaičių vaikais Eduardu ir Vėtrūnu ją lankė, o Genutė su Laugalių vaikais.
Vėliau, apie 1956 metus, buvo pastatytas naujas klubas. Tuomet jau linksmybėmis rūpinosi jaunesnioji karta. Vienas iš koncertų konferencje buvo jaunas lietuvis Rimas Narbutas. Buvo rengiami įvairius koncertai, spektakliai, šokiai ir pasilinksminimo vakarai. Paskutiniu metu į Reidą atvažiuodavo ir dramos teatras iš Syktyvkaro, būdavo statomi aukšto lygio spektakliai su dekoracijomis. Buvo atvykęs net cirkas iš Kinijos, taip pat garsus čigonų dainų ir šokių teatras ir daug kitų renginių.
Netikėtas „pranašas“
Jau 1957 metų pavasarį pasigirdo kalbos, kad tremtiniai bus neužilgo paleisti į laisvę. Pirmoji žinutė apie išlaisvinimą "atskrido" labai netikėtai iš žmonos brolio Jono, kuris labai paslaptingai atsilankė ir pasibeldė į mūsų namų duris Slobodskoj Reid. Paaiškėjo, kad Jonas tokį ilgą kelią iš Irkutsko iki Komijos, įveikė su „reikalu“- atgauti skolą už nacionalizuotą ūkį. Buvau suglumintas tokio reikalavimo, bet susitvardęs paaiškinau, kad atsikraustęs į sodybą, pirmiausiai apsiėmiau gelbėti visą jo šeimos praskolintą ūkį nuo bankroto. Gyventi ūkyje teko vos porą metų, nuo 1939m. vasaros iki 1941.06.14 tremties, per kuriuos sodyboje įsteigiau vaikams pradinę mokyklą, sutvarkiau aplinką. Aiškinau, kad po mūsų deportacijos, jis su visa gimine liko sodyboje ir kad jis iš motinos Kazimieros buvo perėmęs ūkio valdymą (nuo 1941.06.14d. iki 1947 m.). Tai jis man turėtų paaiškinti, kur pradangino visą turtą.
Pokalbio metu paaiškėjo, kad Jono šeima gavo leidimą grįžti į Lietuvą ir jam rūpi, kur galėtų apsigyventi. Patariau dėl apsigyvenimo ūkyje kreiptis į Kiaukų valdžią, nes turi teisę grįžti į tą vietą, iš kur buvo ištremtas. Tam, kad apsigyventų Kiaukų sodyboje nereikalingas joks mano leidimas ar sutikimas. Tuo ir baigėsi mūsų labai nemalonus pokalbis. Kaip netikėtai Jonas pasirodė Reide, taip netikėtai ir išvyko. Jo elgesys įskaudino žmoną, o man nekėlė jokios nuostabos. Iš viso tokio netikėto vizito ir nemalonaus pokalbio liko vienintelė gera žinia: tikėtina, kad greitu metu ir mes būsime laisvi.
1957 metų rudenį gavome raštišką pranešimą, kad esame laisvi, bet be teisės gyventi Lietuvoje. Aišku, kad tai mūsų netenkino. Kilo klausimas, tai kur mums gyventi? Vieni mūsų kaimynai skubėdami išvažiavo ir apsigyveno Latvijoje, kiti – Kaliningrado srityje. Aš neskubėjau, nes rizikuoti visos šeimos likimu nedrįsau. Mes su žmona kol kas turėjome mus tenkinantį darbą. Žmona dirbo ūkvede ligoninėje, o aš buvau vyresniuoju pjūklų derintoju "piloramoje". Iki užtarnautos pensijos dar buvo nemažai metų, todėl neskubėjome. Laimutė dar nebuvo baigusi vidurinės mokyklos, o mažoji Genutė lankė 5 klasę.
Permąsčiau situaciją ir nusprendžiau pirma pamėginti gauti leidimą apsigyventi Lietuvoje – tai butų legalu ir mažiau neigiamų pasekmių. Apsiklausiau aplinkinių, kur būtų galima kreiptis. Patarė rašyti dviem kryptimis: į Komijos MVD ir į Maskva. Mano argumentas buvo tas, kad nebuvau teistas. Susirašinėjimas ir laukimas tęsėsi iki 1959 metų pavasario. Pagaliau gavome pranešimą, kad leidžiama grįžti į Lietuvą. Šito pranešimo laukėme jau pasiruošę.
Mano šeima 1956 metų rudenį, Komija
Prisiminimai iš Sibiro
Gavę pranešimą, susitvarkėme dokumentus. Ilgai neužsibuvome – susirinkome savo per 18 metų užgyventą turtą (keli lagaminai ir keli mano rankų darbo baldai, kuriuos išsiuntėme konteineriu), šiek tiek santaupų ir pasiruošėme kelionei.
Tremtyje patyrėme daugybę išbandymų, tačiau atisveikindami su likusiais tremtyje (dėl įvairių priežasčių) jautėme neapsakomą sielvartą bei sąmyšį dėl neaiškios ateities. Grįžimą į Lietuva temdė nežinia, kaip klostysis likimas, kur galėsime priglausti savo pražilusias galvas, koks likimas laukia vaikų? Vienintelis aiškumas buvo tas, kad mes, tremtiniai, savo rankomis iš apleisto lagerio sukūrėme naują gyvenvietę su visa socialine modernia infrastruktūra. Taip pat jau buvo pradėtos pramoninio medžio apdirbimo centro ir popieriaus kombinato statybos. Dėl to jautėme pasididžiavimą. Džiugino ir tai, kad buvome gerbiami jau gerokai pasikeitusios valdžios, kurie linkėjo laimingos kelionės ir, reikalui esant, mielai lauks sugrįžtant.
Sugrįžimas į Lietuvą
1959 metų rudenį į kelionę susiruošėme kelios šeimos: mes, Šimkevičiai ir Veronika Šumskienė. Kelionė per Maskvą su ilgais laukimais prie bilietų kasų, keliais persėdimais. Keista, kad šioje kelionėje mes niekam nerūpėjome ir niekam nekėlėme jokio įtarimo. Panašu, kad mums kalint „izoliacijoje“ visas Pasaulis keitės. O gal tai buvo tik iliuzija?
Sugrįžę į Lietuvą, pirmiausiai apsilankėme pas mano gimines Dzūkijoje. Susitikimuose džiaugsmui nebuvo ribų. Į susitikimą atvažiavo ir jaunesnioji brolių karta. Per tuos tremties metus pasimatė ir nemaži pasikeitimai Lietuvoje. Pasikeitė ne tik giminiu karta, bet ir visa aplinka. Tik apgailestavome, kad motina Agota nesulaukė tokios džiaugsmingos dienos. Neabejoju, kad jos maldos ir didelis troškimas sulaukti mus sugrįžtančiais palaikė jos gyvastį. Mirė 1957 metų gruodį, būdama 86 metų amžiaus, jau žinodama, kad busime laisvi. Tėvukas- Stanislovas mirė 1944 metas taip pat gruodi, priežastis tam buvo prasidėjęs okupacinis karas ir jo žiaurus padariniai.
Svečiuose pas brolį Aleksandrą Alytuje 1959 m.
Sugrįžimas į gimtus kraštus po 17 m. tremties. Svečiuose pas brolio Jono šeimą Balkūnų kaime, 1959 m.
Vėliau nuvažiavome ir į Kiaukus. Į susitikimą susirinko visa Staselės giminė. Nuotraukoje matosi, kad beveik trečdalis esamos giminės buvę tremtiniai. Buvo vežami jauni, sveiki ir gražus, o grįžo pražilę ir gyvenimo tremtyje fiziškai suluošinti. Džiugino tik tai, kad atsirado nemaža jaunoji karta.
Sugrįžusiūjų iš tremties giminių susitikimas: Račkauskai, Trijoniai, Valauskai, Noreikai. Kiaukai, 1960 m. ruduo.
Sužinojau, kad mano sodyboje, namuose–mokyklėlėje 1957 m. apsigyveno žmonos Staselės iš tremties grįžusi giminė, tai brolis Jonas Trijonis su šeima ir uošvienė Kazimiera Macienė. Vėliau dar kurį laiką gyveno ir Petkų šeima, grįžusi iš tremties ir laikino prieglobsčio Kaliningrado srityje. Sugrįžęs į Lietuva likau be namų, darbo, praeities ir, panašu, kad su neaiškia ateitimi. Supratau ir tai, kad po visų patirtų išgyvenimų tremtyje jau negalėčiau dirbti mokytojo darbo, t.y. pritapti prie naujų mokytojo reikalavimų, o mano jaunystės svajonė tapo tik širdžiai skausmingas prisiminimas.
Neturėdamas ko prarasti, nutariau surizikuoti – nuėjau į Šilalės rajono vykdomąjį kometą pasiteirauti dėl apsigyvenimo ir darbo (bet kurioje rajono mokykloje), bet nieko gero pažadėti negalėjo. Likti ir įsikurti Kiaukose nemačiau jokios galimybės, nes visi žmonos artimieji, buvę tremtiniai, patys neturėjo pastovios gyvenamosios vietos, o gyventi kartu (buvusioje sodyboje) jau neturėjau jokio noro. Su žmona buvome dar ne pensinio amžiaus, dukros nepilnametės, o neturint darbo ir pastogės, apsigyventi bet kur Kiaukuose būtų buvęs neišmintingas sprendimas. Po ilgų svarstymų nutarėme grįžti į Alytų su viltimi apsigyventi.
Gyvenamosios vietos Lietuvoje paieška
Sugrįžę į Alytų, sulaukėme užuojauos ir prieglobsčio pas brolį Aleksandrą. Tai turėjo būti laikinas prieglobstis, nes patys giminaičiai stokojo gyvenamojo ploto. Glaudėsi savuose, bet nacionalizuotuose namuose. Gyveno pakankamai vargingai, nes turėjo leisti į mokslus savo vaikus. Pats brolis tuo metu jau buvo pasiligojęs ir neturėjo pastovaus darbo.
Nuėjęs į Alytaus vykdomąjį komitetą atsiklausti dėl registracijos ir darbo, gavau neigiamą atsakymą. Tai tęsėsi gana ilgą laika – beveik metus. Alytaus valdžia buvo labai priešiškai nusiteikusi mūsų, tremtinių šeimos, sugrįžimui. Matomai tokius nurodymus buvo gavę iš "aukščiau stovinčios" tarybinės valdžios. Vykdomojo komiteto pirmininkas Zubrickas turėjo tiek cinizmo, kad pasiūlė sugrįžti į ten, iš kur parvykome. Pareiškė, kad mums nei darbo, nei apsigyventi vietos tikrai neatsiras. Po tokių išgyvenimų tremtyje, sugrįžimas į tėviškę ir susidūrimas su sovietine nomenklatūra pasirodė baisiau negu baisu.
Būdami svetimame krašte, pamatę, kad esame darbštūs, išsilavinę ir kantrūs, per ilgą laiką užsitarnavome vietinių pagarbą ir užuojautą, o čia perteklinį gerbūvį turinti valdžia švaistėsi tokiais patarimais. Buvau pasipiktinęs iki širdies gilumos, bet turėdamas tremtinio patirtį, sunkiai, tačiau tvardžiausi. Grįždamas namo pas brolį visada rasdavau palaikymą ir užuojautą – tai mane ir mano šeimą labai stiprino.
Alytuje nelegaliai apsigyvenome keturiese: aš, žmona ir dvi nepilnametės dukros. Turėjome skubiai ieškotis nelegalaus darbo, kad nors truputėlį užsidirbtume pragyvenimui. Grįžusios į Lietuvą dukros tuo metu didelio psichologinio spaudimo nepatyrė – tęsė mokslus, pradėjo lankyti mokyklas Alytuje. Laimutei teko eiti į rusų mokyklą, nes tai buvo paskutinieji vidurinės mokyklos metai, o Genutė buvo baigusi penkias klases rusų kalba, todėl nutarėme pakartoti kursą ir persiorientuoti į lietuvių kalbą. Sekėsi labai sunkiai, bet bendrom jėgom tikslą pasiekėme.
Alytuje per nepilnus porą bedarbystės metų išleidome visas santaupas, ką buvome sukaupę prieš kelionę į Lietuvą. Kiekvieną dieną buvome baimės įkalinti, kad būsime persekiojami ir baudžiami už nelegalų apsigyvenimą ir retkarčiais pasitaikiusį nelegalų darbą. Tai buvo materialiai ir psichologiškai sunkiai pakeliami metai ir tai nutiko savame krašte. Tai buvo pasibaisietina. Gerai, kad brolis kunigas Stanislovas, rizikuodamas savo padėtimi (tuo metu bažnytinė sistema buvo smarkiai sekama ir persekiojama), padėjo apsigyventi mano šeimai mažame 1,5 kambario butelyje, taip palengvindamas ir mano šeimos gyvenimą, ir brolio Aleksandro, kuriam grėsė atsakomybė už nelegalią prieglaudą.
1960 metų pradžioje gavau sūnaus Aloyzo kvietimą atvykti ir įsidarbinti Grigiškių popieriaus fabrike ir gyventi laikinai su juo kartu fabriko bendrabutyje. Sutikau nedvejodamas, nors šeimą laikinai būtų tekę palikti Alytuje.
Sūnaus Aloyzo sugrįžimas ir gyvenimas Lietuvoje.
Aloyzas, dar būnant Komijoje, sunkiai dirbdamas kalvėje užsiaugino raumenis, tapo sportiškas ir ištvermingas. Turėdamas gerą įdirbį sunkumų kilnojimo srityje, nutarė grįžęs į Lietuvą toliau siekti sportinių aukštumų. Susižinojo, kad Grigiškėse yra gerai įrengta sunkumų kilnojimo bazė, įsidarbino knygrišykloje Grigiškių popieriaus fabrike. Valdžia pastebėjo jo gerus fizinius duomenis, priėmė jį išskėstomis rankomis. Atkaklūs siekiai davė savų rezultatų – Aloyzas tapo gerai žinomas daugkartinėmis pergalėmis ir apdovanojimais Lietuvoje. Atstovaudamas Lietuvą gavo Tarybų Sąjungos čempiono vardą, įgijo sunkumų kilnojimo teisėjo vardą.
Aloyzo vaikystės prisiminimai ir sportiniai pasiekimai:
"Man dar būnant vaiku ir augant su tėvais tremtyje Komijos ATSR, teko sunkiai dirbti (buvau dar nepilnametis, bet toks buvo valdžios potvarkis). Teko vykdyti medžių plukdymo darubus, kilnoti sunkius rąstus. Baigus septynmetę mokyklą tėvai išleido toliau tęsti mokslų į Syktyvkarą. Prasimokęs metus supratau, kad išlaikymas tėvams per brangus, todėl nutariau pereiti mokintis į vakarinę mokyklą, o įsidarbinęs kalvėje galėjau išsispręsti materialinius sunkumus. Darbas man patiko – galėjau grūdinti savo raumenis. Be to, aš labai mėgau čiuožinėti ir slidinėti. Dalyvaudavau varžybose.
Ši “stovykla” truko nuo 1955 iki 1957 metų. Man pirmam teko laimė grįžti į Lietuvą, kur apsigyvenau pas gerus ir svetingus gimines, kurie mane išlaikė, maitino ir padėjo tęsti mokslus.
Papuoliau į antrąją sporto stovyklą, kur galėjau treniruotis ir siekti rezultatų. Teko daugiau dėmesio skirti fiziniam pasiruošimui. Treneris nuvedė mane į bokso sekciją, kurioje treniravo Algirdas Šocikas. Jis, pamatęs mano fizinius duomenis, patarė pasirinkti sunkiąją atletiką. Pradėjau kilnoti štangą. 1958 m. be konkurencijos laimėjau Lietuvos pirmenybes su II-ojo atskyrio normatyvu, o 1959 m. LTSR profsąjungos pirmenybėse tapau čempionu su I-ojo atskyrio normatyvu. 1960 m. man pavyko pirmam iš lietuvių įvykdyti sporto meistro normatyvą 360 kg (110+110+140) ir tapti Lietuvos čempionu 67,5 kg svorio kategorijoje. 1961, 1962 m.m. tapau Lietuvos čempionu 75 kg (pusvidutinio svorio kategorijoje), įvykdydamas aibę spaudimo, rovimo ir trikovės Lietuvos rekordų. Lietuvos pirmenybėse man buvo sėkmingiausi 1963 metai, kur startuodamas pusvidutinio 75 kg svorio kategorijoje tapau absoliutus Lietuvos čempionas, surinkęs 425 kg (130+130+165) rezultatą. Tais pačiais metais tapau ir TSRS čempionu bei iškovojau III–iosios Tautų spartakiados čempiono vardą su trikovės rezultatu 427,5 kg (spaudimas 130 + rovimas 132,5 + stūmimas 165).
Po man reikšmingų pergalių Tarptautinėje arenoje iš paskos sekė ir dideli nemalonumai, nes prieš metus buvau pašauktas į karo tarnyba Rygoje. Pačiam prašant ir Grigiškių administracijai pritariant, gavau Rygos "voinkomato" leidimą treniruotis namuose, t.y. Grigiškėse. Prasimaitinimui valdžios buvo paskirtas sausas „pajokas" (davinys), tačiau pagrindinė išlaikymo našta atiteko mano tėvams.
1963 m. pavasarį, Šilutėje vykstant III–jai Lietuvos spartakiadai, buvau gerai fiziškai pasiruošęs, todėl nutariau joje dalyvauti ir iškovojau pirmąją vietą. Pasitikrinęs savo fizines galimybes ir trenerių paragintas nutariau dalyvauti III–je Tautų spartakiadoje Maskvoje ir atstovauti Lietuvą. Laimėjus Maskvos spartakiadoje pirmąją vietą (aukso medalį) Rusijos valdžia susigrėbė, kad būdamas "šauktinis" laimėjau Lietuvai prizinę vietą. Prasidėjo „bausmių“ laikotarpis. Teko kelis mėnesius Rygoje praleisti "gauptvachtoje". Buvo keista, kai po bausmės netrukus buvau įtrauktas su kitais penkiais TSRS rinktinės nariais į draugiškas varžybas Ščecine. Važiuojant Maskvoje iš viešbučio į oro uostą, su kitais varžybų dalyviais papuolėme į autoavariją. Iš pakliuvusiųjų į avariją buvo užfiksuota, kad aš po galvos traumos nukentėjau daugiausiai. Maskvoje reanimacijoje pragulėjau kelis mėnesius, susisiekti su namiškiais neturėjau jokios galimybės. Tėvams teko išgyventi nežinią. Gydytojų patarimus mesti sunkumų kilnojimą ignoravau, nes būdamas kovingas iš prigimties, nepraradau noro sportuoti, rimtai nevertinau galvos traumos, todėl jau 1964 metais vėl stojau į sporto kovotojų gretas.
1964 m. laimėjau TSRS kaimo jaunimo pirmenybes, buvau pakviestas į Prancūzijos, Egipto pirmenybes, bet nepakliuvau dėl didelės TSRS trenerių tarpusavio konkurencijos. Man nebuvo suteikta galimybė dalyvauti. Taip buvo užkirstas kelias į "Pasaulinę areną". Nenuleidau rankų ir toliau dalyvavau sportiniame gyvenime. Žinodamas, kad sportininko karjera laikina, nutariau tęsti karjera studijuodamas. Įstojau ir mokiausi Vilniaus universitet, pramonės ekonomiką, kurią užbaigiau 1969 m.
1965 m. TSRS kaimo jaunimo pirmenybėse užėmiau II–ąją vietą. Kelis kartus buvau pripažintas Pabaltijo pirmenybių čempionu.
Mano pasiekimai: virš 50 Lietuvos rekordų (spaudimo, rovimo ir trikovės rezultatuose), taip pat 8 kartus buvau iškovojęs Lietuvos čempiono vardą (1958-1966 m.m.), dėl savo pasiekimų sunkiojoje atletikoje buvo pripažinti ir suteikti TSRS ir LTSR teisėjų kategorijų vardai."
Antano sūnus Aloyzas Račkauskas, sunkiosios atletikos Lietuvos ir Sovietų Sajungos čempionas, sunkumų kilnojimo teisėjas.
Esminis lūžis
Gavęs pranešimą iš sūnaus Aloyzo, nuvykau į Grigiškių fabriką. Administratorius mane labai pagarbiai priėmė. Apsidžiaugiau, kad mano sūnus yra labai aukštai vertinamas ir gerbiamas. Mane įdarbinti ilgai neužtruko – laikinai apgyvendino bendrabutyje kartu su sūnum. Gavome pažadą, kad greitu metu busime aprūpinti ir gyvenamuoju būstu visai šeimai. Mano džiaugsmui nebuvo ribų. Sunku apsakyti kiek buvo džiaugsmo, kai gižęs į Alytų papasakojau apie viską, kas nutiko. Tai pirmas kartas, kai nuo 1941 metų įvykių pasijutome laisvi ir laimingi. Net pasiūlytas darbas fabrike atitiko mano aukštą kvalifikaciją, įgytą tremtyje dirbant prie medžio apdirbimo staklių.
Aloyzas savo darbštumu ir nuopelnais sporte įgavo didelę pagarbą. Valdžia palengvino jo rūpestį – grįžusiai iš tremties šeimai išskyrė trijų kambarių (54 kv. m. ploto) butą Grigiškėse. Taip aš su Aloyzu iš bendrabučio ir visa likusi šeimyna iš Alytaus, persikraustėme pastoviam gyvenimui ir darbui Grigiškėse. Sūnus toliau sportavo, dirbo fabrike ir dar nutarė studijuoti Vilniaus universitete. Baigęs studijas, įgijo ekonomisto specialybę. Vedė Janiną Bareikytę, augina tris dukras: Birutę, Jūratę ir Gabiją. Visos mergaitės įgijo aukštąjį išsilavinimą.
Laimutė, baigusi Alytaus rusų vidurinę mokyklą, turėjo ribotą pasirinkimą. Turėdama gerą klausą lietuviškai kalbėjo taisyklingai, bet rašyba jai buvo nesuprantama. Nepaisydama šito trukūmo, išdrįso stoti į Vilniaus Technologinį technikumą, lietuvių grupę. Mokslai sekėsi labai sunkiai, turėjo perprasti specialybės naują terminologiją. Technikume mokslas truko 2 metus, tai pagrindinį dėmesį skyrė specialybei, o su lietuvių kalba buvo sudėtingiau. Dažniausiai atsakinėjo žodžiu, o konspektus (lietuviškus tekstus) rašydavo rusiškomis raidėmis. Būta ir nemalonių incidentų: buvo verčiama stoti į komjaunimą, o atsisakius, tapo „persekiojama“. Valstybiniams egzaminams ruošėsi labai atsakingai. Egzaminai vyko žodžiu, todėl jautėsi gerai. Atsakinėjo užtikrintai, tikėjosi gero pažymio. Tačiau, dar nesibaigiant egzaminams, atėjusi auklėtoja Stumbrienė pranešė, kad komisijos pirmininkė Legienė parašė Laimutei neigiamą pažymį. Laimutė, būdama labai ryžtinga ir atkakli, čia pat komisijai pareiškė pretenzijas ir pareikalavo egzamino perlaikymo iš viso kurso. Komunistė komisijos pirmininkė pabūgo skandalo, nes komisijoje buvo ir kitokių pažiūrų nariai. Galiausiai nusileido ir be pakartotino perlaikymo išvedė patenkinamą pažymį.
Tuo viskas nesibaigė. Po diplomo įteikimo Laimutė gavo paskyrimą dirbti naujose milžiniškose elektrinės statybose Elektrėnuose. Gyvenvietės Elektrėnuose dar nebuvo, darbininkai gyveno laikinuose barakuose. Statybos viršininkas labai nustebo pamatęs menko sudėjimo 22 metų jauną specialistę. Pasakė: koks velnias atsiuntė tave į šitą pragarą? Paėmęs paskyrimą užrašė, kad tinkamo darbo neturi (galimai pagailo) ir, palinkėjęs geros kelionės, išlydėjo į namus. Tai buvo tikrai ne kas kita, o tiesioginis Viešpaties įsikišimas į Laimutės likimą.
Grįžusi į Vilnių buvo atleista nuo darbo prievolės. Turėjo galimybę laisvai pasirinkti darbą pagal specialybę. Vietą susirado ir įsidarbino dauginimo technikos projektavimo biure, inžiniere–ekonomiste. Turėdama labai didelį norą studijuoti toliau, nutarė Lietuvoje, su „sistema nekovoti“, o tęsti studijas rusų kalba Sankt–Peterburge (Leningrade). Pasiruošė ir įstojo į neakivaizdinį skyrių Finansiniame ekonominiame institute, kurį sėkmingai užbaigė 1969 metais. Būdama Rusijos didmiestyje labai susidomėjo menais – tai paskatino ją vėliau studijuoti Vilniaus Dailės vakarinėje mokykloje (suaugusiems). Užbaigusi studijas pradėjo dalyvauti parodose. Žinodama, kad ir aš jaunystėje turėjau polinkį į menus, paskatino ir mane užsiimti laisvalaikiu tapyba. Taip mes abudu besivaržydami sudalyvavome ne vienoje parodoje, gavome tautodailininkų statusą, tapome Sąjungos nariais. Laimutė daugiau tapė portretus ir natiurmortus, o aš pasirinkau peizažus. Ypatingai buvau įnikęs į kūrybą po žmonos Staselės mirties – tai buvo mano nusiraminimas. Galimai pervertinau savo fizines ir dvasines galimybes – nusilpo regėjimas, teko nutraukti užsiėmimus.
Laimutė sukūrė savo šeimą, ištekėjo už Vytauto Jundulo, augina dukrą Rasą, kuri taip pat turi polinkį menams. Baigė bakalauro studijas Vilniaus Dailės akademijoje ir apsigynė magistro laipsnį.
Genutė tęsė mokslus Grigiškėse, o vidurinį išsilavinimą baigė Lentvaryje, nes Grigiškėse nebuvo vidurinės mokyklos. Teko kasdien važiuoti po 5 km į mokyklą. Vėliau įstojo ir baigė Vilniaus Universiteto prekybos ekonomikos fakultetą. Paskyrimą gavo į Druskininkų prekybos centrą. Druskininkuose gyvena iki šiol. Augina sūnų Ričardą, kuris, baigęs vidurinę, nutarė stoti į Vilniaus profesinę mokyklą, nes buvo linkęs prie technikos. Baigęs studijas dirba pagal specialybę.
Žmona Stasė, jau grįžusi iš Komijos, buvo praradusi sveikatą. Dar kurį laiką dirbo Grigiškių popieriaus kombinate valytoja, bet toks darbas jai buvo per sunkus. Kartais vakarais dukra Laimutė po savo darbo ateidavo jai į pagalbą. Vėliau žmona įsidarbino ūkvede darželyje. Sulaukusi pensijinio amžiaus, išėjo į užtarnautą poilsį. Ilgą laiką padėjo vaikams, augino anūkus. Paskutiniu laiku sunkiai sirgo, kelis kartus patyrė insultą, bet iš paskutiniųjų stengėsi ne tik pasirūpinti savimi, bet kiek įmanoma padėti visai šeimai.
Staselė ir aš išsvajotą savo mokytojo patirtį pritaikėme tik savo vaikų ir atžalų auklėjimui. Galimai toks žmonos atsidavimas šeimai ir suteikė gyvybingumą. Kantri ir ištverminga, be galo mylinti savo šeimą buvo mano Staselė. Mirė 1987.04.20 d. dėl širdies nepakankamumo ir kraujotakos sutrikimų. Palaidojame Vilniaus Rokantiškių kapinėse. Susirinko daug giminaičių ir tremties laikų draugų. Prisiminėme savo vargus, palinkėdami vieni kitiems ištvermės ir kantrybės.
Džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, kad padėjo išvargti mums lemtą naštą ir kad mūsų vargai nenuėjo veltui. Visi mūsų vaikai baigė aukštuosius mokslus; dirba, augina anūkus, kurie taip pat siekia mokslų. Gaila, kad žmona Staselė nesulaukė tos džiaugsmingos dienos, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Tapę laisvais galėjome nevaržomai keliauti po Pasaulį.
Nauji politiniai vėjai Lietuvoje ir žemės reikalai Kiaukuose
Atgavus Nepriklausomybę, Lietuva tvarkėsi savo politinius ir ekonominius reikalus. Pirmuoju Valstybės vadovu tapo Vytautas Landsbergis. Jis buvo geras politikas, tačiau tuo metu buvo daug jėgų, kenkėjiškai nusistačiusių prieš atkurtą Nepriklausomybę. Kairieji, komunistinės pakraipos politikai, aiškiai pareiškė, kad jie esą prieš permainas, bet susidariusioje situacijoje yra priversti balsuoti „už“, duodami suprasti, kad ateityje planuoja kenkti. Taip buvo nulemta ilga kova tarp senos sampratos ir naujosios. Patarėjai ūkio klausimais buvo tarybinių laikų "specialistai", turėjo savo nusistatymą (galimai įsipareigojimus) ir tikslus. Kuriami įstatymai pasitarnavo ne Valstybės klestėjimui, bet jos „stagnacijai“, net žlugdymui. Lietuva dėl savo laisvės siekių patyrė sunkią ekonominę blokadą, buvo nutrauktas žaliavų ir medžiagų tiekimas. Sustojo beveik visos pramonės šakos, išskyrus lengvąją ir maisto pramonę, kurios laikėsi iš vidaus žaliavos šaltiniu ir apyvartos.
Tik per blokadą pasimatė visi Tarybinių laikų užmačiai, kurie Lietuvoje gyvavo nuo pat 1940 metų. Lietuvoje visos pramonės šakos buvo nuo pradžių suplanuotos kurti taip, kad pilnai priklausytų nuo "centro", t.y. įvežtinių gamybos ir žaliavų išteklių, o vietiniu resursu tapo pigi darbo jėga. Visa Lietuvos ekonomika buvo pavaldi ir priklausoma nuo svetimų Valstybių Sandraugos, o valdymas pareidavo iš Maskvos.
Išsikovojus Nepriklausomybę, visos tarybinių laikų sukurtos pramonės šakos dėl paskelbtos ekonominės blokados prarado savo gyvybingumą. Sunyko visa gamybinė–techninė bazė, net gamybiniai pastatai – dėl „anų laikų specialistų“ nesugebėjimo rasti pritaikymą. Nesugebėjo visos gamybinės bazės perorientuoti į mūsų šaliai būdingas pramonės šakas, sužlugdė net tas įmones, kurios buvo žinomos visame pasaulyje ir kurios galėjo klestėti be pašalinio valdymo – tai lengvosios pramonės šakos: linų, tekstilės, siuvimo ir trikotažo, kilimų fabrikai ir kiti. Žemės ūkis Lietuvoje turėjo būti pagrindinis žaliavų šaltinis mūsų krašto pramonės šakoms, t.y. lengvosios ir maisto pramonėms, tačiau nukentėjo ir buvo sunaikinta ne tik pramonė, bet ir visa žemės ūkio sistema.
Dėl gražaus kraštovaizdžio turėjo klestėti turizmas, poilsiaviečių ir įvairių gydyklų plėtra, tačiau gavosi taip, kaip sumąstė G.Vagnorius ir D. Prunskienė: visas per sovietmetį sukauptas žemės ūkio turtas buvo išgrobstytas. Labiausiai tuo pasinaudojo kolūkio administracija – dažniausiai pirmininkai ir agronomai. Žemė buvo išdalinta "trihektarininkams". Tai tie, kurie buvo atvykę į kaimą su "nukreipimais" – ne vietiniai gyventojai, o daugiausia jaunos šeimos, jauni specialistai. Tokie atvykėliai labiausiai nukentėjo šiuo persitvarkymo laikotarpiu. Kolūkio turtas išgrobstytas, fermos sunaikintos, darbo vietų neliko. Jaunos šeimos turėjo pasitenkinti tik turimu valdišku būstu ir 3 ha žemės sklypu. Likusias žemes valdžia nutarė grąžinti buvusiems savininkams, kurie per 50 sovietinio valdymo metų pasitraukė iš kaimo (vieni savo noru, kiti buvo ištremti), prarado savo ūkininkavimo įgūdžius. Tam, kad buvę prieškariniai ūkininkai galėtų atgauti ir valdyti savo žemes, turėjo per trumpą laiką susikurti labai stiprią materialinę bazę, tačiau jos nebuvo, kaip ir nebuvo duota laiko pasiruošimui. Be to, naujoji valdžia grąžindama žemes įspėjo, jeigu žemė nebus dirbama, savininkai bus baudžiami, o vėliau žemės dėl neūkiškumo galimai bus "nacionalizuojamos". Norintiems atstatyti savo žemių nuosavybę tapo „misija neįmanoma“, o dėl nustatytų reikalavimų pakliuvo į valdžios spąstus. Vietoje to, kad atkurtų istorinį teisingumą, savininkai tapo valdžios įkaitais. Tai buvo labai gerai sumanytas sovietinės nomenklatūros „keršto projektas“. Tokio „sumanymo“ rezultatai pasimatė labai greitai.
Po daugelio metų grįžimo iš tremties, nutariau su vaikais (Aloyzu ir Lamute) dar kartą aplankyti savo buvusį ūkį ir žmonos gimtinę Kiaukose dėl savo žemių atgavimo. Teko labai nusivilti, vaizdas mane labai nuliūdino – iš namų mokyklėlės nebeliko nė pėdsako. Nustebau, kad net šulinio rentinių neliko – viskas išvogta, išnaikinta. Sodo neliko nei žymės – tik keli topoliai ir ąžuolai, pagal kuriuos matėsi, kad čia būta sodybos. Šimtamečių ąžuolų nesunaikino – matyt nepakilo rankos jų nukirsdinti. Vietomis dar matėsi mano klotas įvažiavimo į sodyba grindinys ir daugiau nieko.
Vietiniai žmonės kalbėjo, kad valdžia buvo numačiusi žemės melioraciją, o sodybos pastatus nugriovė, nes trukdė darbams. Laikui bėgant apsižiūrėjo, kad vietovė netinkama žemdirbystei (žemė šaltiniuota, daubos), ir kad valdžiai išlaidauti neverta. Su visais pastatais ir mokyklėle pasielgta labai sovietiškai: viską išgriovė, sunaikino, kad neliktų pėdsakų. Manyčiau, kad mokyklos nugriovimas buvo valdžios padaryta labai didelė klaida, nes vieta tam buvo labai tinkama.
Atėjo laikas ir mums apsispręsti dėl žemės nuosavybės atkūrimo arba kompensacijos. Aš, būdamas jau garbaus amžiaus, neturėjau galimybės užsiimti sunkiais ūkio darbais, o vaikai turėjo savo darbus ir užsiėmimus, todėl norėjau gauti tik kompensaciją už žemę. Bet valdžios buvo pasakyta, kad greitu metu kompensacijos neatgausime, nes iždas beveik tuščias ir laukti tektų dešimtmečius. Nemaniau, kad sulauksiu, todėl nutarėme pasiimti "natūra" ir pasitaikius geram pirkėjui ją parduoti. Teko įdėti labai daug pastangų, kad būtų sutvarkyti visi nuosavybės dokumentai. Per nesąžiningus valdininkus buvome klaidinami – dažniausiai dėl neteisingai matininkų sužymėtų žemės ribų. Ribų falsifikavimas buvo tikslingas, kad suklaidintų ir sukiršintų savininkus, o dokumentų tvarkymas užsitęstų neribotą laiką. Atgaunant žemes ir tvarkant nuosavybės dokumentus, buvo reikalaujama, kad savininkas turėtų ūkininko statusą (tinkamą išsilavinimą), žemės dirbimo technikos. Tai buvo tikras iššūkis ir eilinis galvos skausmas. Aloyzas turėjo nedidelį traktoriuką su padargais savo sodo darbams (kaip pretekstą atgauti nuosavybę), o Laimutė apsiėmė lankyti kursus Buivydiškių žemės ūkio mokykloje, net įgijo traktorininko vairavimo žinių, gavo pažymėjimą.
Palikti žemės likimo valiai dėl valdžios įspėjimų negalėjome – teko ieškoti išeities. Pirma ėmėsi ūkininkauti Aloyzas. Vėlyvą rudenį sutarė su vietos gyventoju traktorininku už tam tikrą atlygį suarti žemes, nurodė kurias dirvos vietas paruošti sėjai, bet sugrįžęs pavasarį rado žemę neliestą. Suprato, kad vien žodiniais susitarimais darbai nevyks, ir kad tai imlus ir nuostolingas darbas, todėl atsisakė. Argumentavo turįs gerą darbą ir negalįs užsiimti papildoma veikla. Genutė taip pat atsisakė ūkininkavimo.
Supratau, kad, atgauti žemę "natūra" tapo labai komplikuotas reikalas, bet smagratis jau buvo įsuktas ir atgal kelio nebuvo. Atstumas nuo Vilniaus iki ūkio Kiaukuose buvo per tolimas. Visiems dalyvauti ūkininkaujant nebuvo nei galimybės, nei prasmės. Valdyti 27,5 ha žemės sklypą be pastogės, be technikos, be finansinio ir artimųjų palaikymo galėjo sugebėti tiktai motyvuotas idealistas. Ši pareiga iš visų liko tik Laimutei. Tuo metu ji dirbo privačioje firmoje ir galėjo bent trumpam atsiprašyti iš darbo. Kaip ir tikėjausi, ji neatsisakė padėti man rūpintis žeme. Neatsikalbinėdama, dar juokais pasakė, kad gal imtis ir sėjos. Kaip pasakė, taip ir padarė. Neturėdama nei finansų (teko jei kai ką išparduoti, kai ką užstatyti), nei praktinių įgūdžių žemdirbystėje, bet turėdama įžvalgų ir kažkokį dvasinį "užtaisą" bei pasitikėjimą savimi, ėmėsi ūkininkavimo. Tai buvo eilinis išbandymas: kantrybės, nuovokos, sugebėjimo bendrauti ir orientuotis aplinkoje. Mėgino dar kelis metus užsiimti pasėliais, stebėjosi, kad pastoviai jautė gamtos prielankumą.
Pirmais ūkininkavimo metais patyrė daug nuostolių ir sunkumų, bet grįžusi į namus niekad nesiskųsdavo. Tais metais ir vietiniai ūkininkai apturėjo nuostolių dėl kvailų valdžios (Vagnoriaus) sprendimų. Sumažino ūkininkams grūdų supirkimo kvotas, o pats Valstybei užpirko pigių grūdų iš užsienio.
Laimutė, grįžusi vėlyvą rudenį pasakodavo, kad turėjo didelį kaimo gyventojų palaikymą. Labai gerai atsiliepė apie Kiaukų gyventojus, kad prašant visada padėdavo ne tik savo patarimais, bet ir realia pagalba. Ypatingai, buvo dėkinga Petkams (iš Šilalės), Albinai, Antanui ir Bronei Gedeikiams, Dargužiams, Zigmui Astrauskui, Jurgučiams (iš Tūbinių), ir kitiems čia nepaminėtiems gyventojams.
Ateityje, dar tekdavo kelis kartus per metus nuvažiuoti į Kiaukus prižiūrėti žemės sklypą, kad negautume baudos (už nepriežiūrą), tvarkyti dokumentus ir atsiskaitinėti valdžiai. Buvo sunkus, nuostolingas ir nedėkingas darbas. Su žemės pardavimu, vis dar turėjome keblumų: rinkos kainos žemės pardavimui buvo labai žemos, atsirasdavo pirkėjų tik sklypo daliai, tačiau skaidyti dalimis buvo netikslinga. Laukėme geresnių laikų. Taip ir likau dar kurį laiką su žemės nuosavybe, bet be jokios naudos – vien rūpesčiai ir nuostoliai. Pasirodo, kad ir žvirblis rankoj ne visada geras sprendimas.
Paskutiniėji pavedimai
Praėjus nemažai metų po sugrįžimo iš tremties, Valstybė geranoriškai nutarė tremtiniams kompensuoti dalį prarasto turto (už pastatus).
1982 metas, gavę išmokas, tuomet dar žmonai būnant gyvai, nutarėm atsiskaityti su Jonu, už buvusią "skolą". Taip pat skyrėme dalį lėšų žmonos seseriai Juzei, už motinos Kazimieros globą (grįžusią iš tremties, priglaudė savo namuose Šilalėje). Taip galėjome ramiai susitaikyti su likimu, palaikyti ryšį su Kiaukais ir ten gyvenančia gimine.
Gulėdamas ligos patale, dažnai prisimindavau Kiaukus, susigraudindavau dėl gal būt padarytų klaidingų sprendimų, tačiau net tremties sunkiu laikotarpiu rasdavau gerų ir malonių prisiminimų. Sutikau nepaprastai daug nuostabių žmonių, su kuriais teko kęsti badą, sunkų darbą, įvairius išgyvenimus. Visada galėjome ne tik sulaukti, bet ir suteikti vieni kitiems užuojautos ir pagalbos.
Ypatingai geri prisiminimai liko bendraujant su Laugaliais, Sikockais, Šimkevičiais, Šumskiais, Karaliais, Butsevičiais, Dubinskais, Bosais, Mozuraičiais, Jonikais, Balašaičiais, Eičiais ir daug daug kitų nepaminėtų bendražygių. Tai buvo sunki, varginga, bet ir prasminga gyvenimo dalis. Ypatingai džiugu, kad gyvenime neprasilenkiau, o sutikau ir vedžiau Staselę, su kuria kantriai nešėme mums skirtą "kryžių". Tačiau svarbiausiai, kad abudu su žmona padėjome savo vaikams išgyventi, siekti gyvenimo tikslų. Galimai toks ir buvo Dievo numatytas mano šeimai gyvenimo kelias. Visada dėkojau Dievui už mums visiems suteiktas malones, už begalinę kantrybę ir atlaidumą suklydus. Visada jutau Viešpaties buvimą šalia, kas stiprino ir palaikė dvasiškai.
Toks tai mano pasakojimas apie svajones, gyvenimą ir išgyvenimus.
Antanas Račkauskas, Tūbinių ir Kiaukų pradžios mokyklų mokytojas, 1941 m. tremtinys.
Rašinio pabaigai
Stasės ir Antano Račkauskų kapas Vilniaus Rokantiškių kapinėse
Antanas Račkauskas mirė 2000 metais, sulaukęs garbaus 95–erių metų amžiaus. Atgulė šalia savo meilės, žmonos Staselės, su kuria gyvendamas, praėjo tremties vargo metus, patyrė meilės ir džiaugsmo akimirkų, abu buvo kantrūs, išmintingi ir nepaprastai dėmesingi vienas kitam.
Šeimos ir Tautos stiprybė – vienybėje
Visi rūpesčiai dėl žemės, kurie ilgą laiką slėgė tėvelio ir visų mūsų pečius, laimingai užsibaigė 2006 metais. Kiaukai su savo gražiomis apylinkėmis ir vaizdais liko tik prisiminimuose. Gaila, kad per Antano Račkausko šeimos tremtį mums, vaikams, neteko arčiau ir geriau pažinti nei senelių, nei jaunesniosios giminaičių kartos. Tai buvo baisūs istoriniai įvykiai, priverstinis ne tik sodybų tuštėjimas, bet ir visos Valstybės nykimo laikotarpis.
Dabartiniu metu taip pat vyksta „sodybų tuštėjimo metas“. Atsiranda kitos vertybės. Dalis jaunesnės kartos išsilakstė po Pasaulį kaip laivai jūroje. Daugelis iš jų prarado tarpusavyje giminystės ryšius. Noriu, pasidalinti, kaip buvo gera vienoje iš tokių susitikimų, kai Aloyzo vaikai pagerbdami savo tėvus surengė iškilmes. Per susitikimą buvo aptariami dabartiniai, iškylantys džiaugsmai ir rūpesčiai, dalinamasi prisiminimais. Tai suartina gimines, tuomet ir pripažįstama, kad šeimos stiprybė – vienybėje ir kuo vieningesnė šeima, tuo stipresnė Valstybė.
Paskutiniu metu pasitaiko daugiau atvejų kai į Tėvynę sugrįžta buvę emigrantai, suprasdami, kad svetimas kraštas niekad netaps „savu“ ir kad ne vien duona gyvas žmogus. Ne be reikalo sakoma: visur gerai, o namuose geriausia. „Sodybų tuštėjimas“ nieko gero nežada, tai gresia tautos išnykimu. Tokių atvejų buvo pakankamai Pasaulyje, kai iš žemėlapio dingo ne tik tautos, bet ir valstybės. Mūsų Lietuvėlė išliko iki šiolei tik esant stipriam dvasingumui ir meilei tam, kas mus vienyja: graži kalba, papročiai, sąžiningumas, kūrybiškumas, darbštumas, meilė artimui ir daug daug gerų ir prasmingų dalykų. Jeigu mes šita suprasime, mes tikrai išliksime.
Maloniai nustebinti
Labai nustebino ir pradžiugino Kiaukų gyventojų ir buvusių Kiaukų pradinės mokyklos mokinių noras Atminimo paminklu įamžinti mokytojo Antano Račkausko pasiaukojimą, įkuriant savo sodyboje kaimo mokyklėlę. Čia nemažai triūso ir minčių įdėjo Kiaukų mokyklėlės buvę mokiniai – tai Zigmas Astrauskas, Kristina Paliutienė, Juozas Noreika ir daug daug kitų buvusių Kiaukų gyventojų, kuriems Račkausko šeimos nariai nuoširdžiai dėkingi.
Paminklo autorius – Zigmas Astrauskas – iš prigimties kūrybingas ir darbštus žmogus padarė tikrai įspūdingą kūrinį, kuris ne tik gražiai dera su aplinka, bet ir vaizduoja liaudiškus motyvus, skoningai perteikė aplinkos ir istorinių įvykių dvasinę nuotaiką. Tai vienas iš paminklų, kuriame įamžinti ir minimi lietuvių tautos praradimai. Turime žinoti ir neužmiršti, kad Lietuvos žmonės, jų šeimos, gimtieji namai, laisvė ir Lietuvos Nepriklausomybė – tai neįkainojama vertybė. Norėtųsi, kad tai tinkamai vertintų ne tik tremtiniai ir jų artimieji, bet ir ateities kartos.
Antano Račkausko prisiminimų leidėja Laimutė Jundulienė
2020.06.30 d.
Mokytojo, tremtinio A. Račkausko ir Kiaukų pradžios mokyklos įamžinimui
ATMINIMO AKMUO
Atminimo akmuo, Kiaukų pradinės mokyklos vietoje, 2020 m. birželis.
Dailės darbų PARODA
Tremtis, L. Jundulienė, 2018 m.
2020 08 01d. , Tūbinių bendruomenės namuose bus eksponuojami mokytojo Antano Račkausko ir jo dukros Laimutės Jundulienės tapybos darbai. Kviečiame apsilankyti.
|
